Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Žydų bendruomenės draugijos

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ėmė formuotis įvairios draugijos, kurios tvirtino kultūrą, stiprino tautinę savimonę. Labai vaisingu Lietuvos žydų kultūros laikotarpiu tapo XX a. pirmoji pusė.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje (be Vilniaus) buvo daugiau kaip 110 įvairių draugijų, Vilniuje – apie  150. Daugiausia buvo savišalpos, labdaros organizacijų. Bet daug buvo ir tiesiog kultūros draugijų, pirmiausia – švietimo. Gerai buvo žinoma sveikatingumo draugija OZE (rus. sutrump. Žydų sveikatos draugija), Vilniuje įkurta 1918, Kaune – 1921 m., propagavusi buities kultūrą, higieną. Ji buvo įkūrusi vaikų darželių bei vasaros poilsio stovyklų  tinklą. Reikšmingą edukacinę veiklą plėtojo draugija „Tarbut“ (hebr. kultūra), sukūrusi ir kuravusi plačiausią Lietuvoje bendrojo lavinimo pasaulietinių žydų mokyklų tinklą hebrajų dėstomąja  kalba. Taip pat hebrajiškas, tik religines mokyklas kūrė draugija „Javnė“ (pavadinta pagal Izraelio žemės miestą, kuriame 1 a. m. eros buvo įsteigta garsioji talmudinė akademija). Mokyklas jidiš dėstomąja kalba steigė „Kultur-lige“ (jidiš –  kultūros lyga). XX a. 3-jo  dešimtmečio viduryje apie 50 % mokyklų kuravo „Tarbut“, apie 30 % – „Javnė“ ir beveik 20 % – „Kultur-lige“. Kadangi visos žydų vidurinės mokyklos buvo privačios, o  privačių mokyklų valdžia nefinansavo, kūrėsi draugijos, rėmusios įvairias mokyklas. (Vidurinėmis mokyklomis nuo 1925 m. vadinosi 8-metės gimnazijos bei 4-metės progimnazijos).

Nuo 1921 m. veikė draugija ORT (rus. sutrump. Amatininkų darbo draugija), kuri rūpinosi profesiniu jaunimo rengimu. Kaune ji turėjo amatų mokyklą, kuri per beveik  20 egzistavimo metų parengė apie 1000 kvalifikuotų amatininkų.

Vilniaus ir Kauno universitetuose veikė žydų studentų  draugijos. Buvo ir suaugusiųjų švietimo draugijų.  Draugija Libhober fun visn (jidiš –  Mokslo mylėtojai) organizavo paskaitas, kūrė bibliotekas. Paminėtina 1928-1937 m. veikusi lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugija, kurios  pirmininkas buvo prof. M. Biržiška.

1913 m. Vilniuje buvo įkurta draugija Libhober fun jidišn antertum (jidiš – Žydų senovės mylėtojų). Po 1915-1918 m. vokiečių okupacijos ją atkūrė 1918 m. antroje pusėje į Vilnių atvykęs žymus tautosakininkas, rašytojas S. An-skis (Saliamono Zainvilio Rapoporto (1863-1920) slapyvardis) nauju pavadinimu – Jidiše istoriše etnografiše gezelšaft in lite (jidiš – Lietuvos žydų istorinė etnografinė draugija). An-skis išrinktas jos pirmininku; jam mirus 1920 m. pabaigoje, draugijai suteiktas jo vardas. Draugijoje buvo 4 sekcijos – dailės ir muzikos, etnografijos ir tautosakos, literatūros bei atskira sekcija An-skio veiklai tirti. Draugija įkūrė muziejų, biblioteką, archyvą. Draugija leido istorijos metraštį „Iš netolimos praeities“, tautosakos rinkinį „Prie šaltinio“, „Muzikinį metraštį“.

Kauno „Lietuvos žydų istorinės – etnografinės draugijos“, įkurtos 1922 m., veikla buvo kuklesnė. Po kelerių metų, apie 1925-26 m., ji iš esmės sunyko ir buvo atkurta 1930 m. Pirmas  vadovas – advokatas Saliamonas Choronžickis, po jo mirties 1939 m. – Aba Balošeris. Draugija vienijo (1939) apie 50-70 narių, tiek profesionalių mokslininkų (filologai Nachmanas Šapira ir  Mendelis Sudarskis, filosofas Izaokas Donskis), tiek mėgėjų. Buvo įkurtas muziejus, bandyta kaupti dokumentų archyvą; šių dokumentų pagrindu kai kurie Vytauto Didžiojo universiteto studentai žydai, vadovaujant  Augustinui Jaunulaičiui, knygos „Žydai Lietuvoje“ (1923) autoriui, rašė diplominius darbus. 1939 m. draugija išleido Lietuvos Respublikos 20-mečiui skirtą metraštį „Metų seka“.

 

2008-01-23
Žmonės
Chajimas iš Voložino

(1749–1821) žymiausias Gaono sekėjas, jo artimiausias mokinys . Tai buvo didis mąstytojas, XIX amžiaus pradžios žymiausias religinis autoritetas, nors didžiausias jo veikalas Nefeš ha–chajim (Gyvenimo dvasia) buvo atspausdintas jau po mirties. Chajimas iš Voložino pasireiškė ne tik kaip religinis mąstytojas, bet ir kaip talentingas organizatorius bei pedagogas. Nemirtingą šlovę jis pelnė įkurdamas 1803 m. Voložino miestelyje ješivą; iš čia ir jo pravardė.

Ar žinote kad...?

Aškenaziai vyrai nešioja peisus – todėl, kad jų tėvai taip darė, o tėvus reikia gerbti.