Žydų tapatybės apibrėžtys keitėsi per visą istoriją. Religinė tapatybė pačių judėjų buvo nusakoma žodžiu izraelitas, nors asmenys, kurie imdavo simpatizuoti tai religijai, galėjo būti vadinami judaizuojančiais arba linkusiais į judėjų religiją. Judėjų bendruomenės, priėmusios rabiniškąjį mokymą, įgijo didesnį ar mažesnį religinį bendrumą ir terminai izraelitas bei judėjas tapo sinonimais, kurie ilgainiui ėmė reikšti etno-konfesinę tapatybę, lietuviškai dažniausiai vadinamą žydais.

Kalbant apie laikotarpį iki Krikščionybės įsigalėjimo IV a. viduryje reikia naudoti terminą judėjai. O visam vėlesniam laikotarpiui tinkamiausias yra įprastas terminas žydai. Tačiau siekiant pabrėžti religinį aspektą, taip pat vartojamas terminas judėjai, nepaisant to, kad XIX a. antroje pusėje ta tapatybė suskilo mažiausiai į dvi – tautinę ir religinę tapatybes. XX a. viduryje, susikūrus Izraelio valstybei, savo keliu nuėjo ir izraelitų tapatybė. Iš pirminės, grynai religinės, ji virto politine.