Tai pirmasis ir svarbiausias Sakytinės Toros paminklas. Talmudo pradžia yra susijusi su II Šventyklos sugriovimu 70 m. ir žydų išsklaidymu. II a.pabaigoje – III a.pradžioje susiformavo didelis religinius įstatymus bei normas aprašiusių tekstų korpusas – Mišna. Mišna formavosi sakytinės tradicijos rėmuose; ji nagrinėjo ritualo detales, išminčių papročius, jų tarpusavio ginčus, anekdotus iš jų gyvenimo, jų pasakojimus apie Tanach’o herojus, alegorijas. Mišną sudaro 63 traktatai, sugrupuoti į šešias grupes: Pasėlius, Šventes, Moteris, Nuostolius, Šventyklas, Apvalymus.

Žodį „Mišna“ galima versti kaip „pakartojimą“ – Toros pakartojimą. Tiesa, šis „pakartojimas“ nebuvo mechaninis, todėl vos tik pasirodžius Mišnai, prasidėjo jos komentavimas, kuris tęsėsi keletą amžių ir buvo įtrauktas į Talmudo sudėtį. Šie svarstymai vyko dviejuose centruose – Palestinoje, kuri tuo metu buvo Romos valdžioje, ir Persijoje. Juose susiformavo ir du Talmudai: atitinkamai jie buvo pavadinti Jeruzalės (užbaigtas IV a.) ir Babilonijos (išsamesnis, užbaigtas V – VI a.). Talmudo tekstai – tai kelių kartų išminčių diskusijų fiksavimas.

Dvi Talmudo dalys – Halacha (talmudinės literatūros įstatyminė dalis) ir agada (pasakojamoji dalis) – traktuojamos kaip skirtingas funkcijas atliekančios dalys: halacha studijuojama tam, kad būtų laikomasi įstatymų, o agada skaitoma „sielai“. Šis atskyrimas tapo akivaizdus viduramžiais bei Naujaisiais amžiais.