Po Šventyklos sugriovimo malda judaizme iškilo į pirmą vietą. Galima išskirti keletą maldų tipų: bendruomeninę maldą, individualią maldą ir palaiminimą.

Bendruomeninės maldos tvarka Talmude nėra iki galo apibrėžta, minimi tik du pagrindiniai elementai: Toros priesakas skaityti Šma (Toros ištraukos, prasidedančios žodžiais Šma Izrael – „Klausyk, Izraeli!”) bei išminčių nustatyta malda – tfila, kuri dar vadinama amida (žodis kilęs iš hebrajų kalbos šaknies amad – stovėti; malda, skirtingai nuo Šma, skaitoma stovint) ar šmone-esre (aštuoniolika [palaiminimų]). Šie elementai išlaikė savo aukštą statusą, nors sudaro tik nežymią šiuolaikinių sidurų (maldaknygių) dalį.

Ankstyvaisiais viduramžiais kiekviena bendruomenė maldos sudėtį ir tvarką nustatydavo savarankiškai; tiesa, visos jos būdavo įtakojamos dviejų didžiausių mokslo centrų, įsikūrusių Babilonijoje ir Palestinoje. Ispanijos žydų prašymu, IX a. rabinas Abraomas Gaonas Bagdade sudarė pirmąją žinomą maldaknygę (sidur), į kurią buvo įtraukti visi pagrindiniai tinkama tvarka sudėti tekstai.

XV a. pasirodžiusios spausdintos maldaknygės lėmė maldų sunorminimą bei nusachų (maldos ritualų) sumažėjimą. Šiuo metu yra du pagrindiniai: nusach Sfarad, pradžioje sudarytas Ispanijos (Sfarado) žydų bei paplitęs Š. Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose, bei nusach Aškenaz, įsitvirtinęs didžiojoje Europos bendruomenių dalyje, o vėliau ir JAV bei Pietų Afrikoje. Be to, dar yra išskiriamas ir chasidim nusach (jis yra artimas nusach Sfarad ir padalintas į daugelį smulkesnių nusach’ų.

Be nusistovėjusios bendruomeninės maldos, egzistuoja ir individuali malda. Skirtingai nuo bendruomeninės individuali malda gali būti atliekama bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje; ši prievolė galioja ir moterims. Individualių maldų tekstai nėra reglamentuoti.

Dar vienas tipas - palaiminimai – visada prasideda žodžiais “Esi palaimintas, Viešpatie, Visatos valdove…”, po kurių seka ilgas ar trumpas tekstas, nurodantis aplinkybes, dėl kurių yra sakomas palaiminimas. Palaiminimai yra sakomi po valgio, taip pat prieš kai kurių priesakų vykdymą, prieš valgį, po tualeto, griaustinio ir žaibo metu, pasirodžius vaivorykštei, karališkąją valdžią turinčiam žmogui ar žymiam išminčiui, sužinojus gerą ar blogą žinią ir t.t. Kiduš – palaiminimas, kuris kalbamas su vyno taure ir pašventina šabus bei šventines dienas. Talmude tvirtinama, jog per dieną žmogus turi ištarti ne mažiau 100 palaiminimų.