Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Litvakai

Litvakas – vardas, taikomas visiems žydams iki II Pasaulinio karo gyvenusiems regione, kuris pietuose tęsėsi nuo Borisko ir Pinsko miestų, o šiaurėje apėmė dab. Lietuvos teritoriją; esminis jo bruožas – čia paplitusi lietuviškoji jidiš tarmė.  Viena iš litvakams būdingų ypatybių – griežtas priesakų laikymasis; religinio gyvenimo sritis Lietuvoje užėmė gana aukštą padėtį.

Svarbiausia ir ryškiausia litvako savybė – racionali jo pasaulėžiūra, t. y., realistinis tikrovės ir su ja susijusių dalykų vertinimas. Litvakas paprastai neužsiiminėja sofistika ar filosofija; litvako požiūris lėmė nuostatą, jog galutinė ir absoliuti savo veiksmų ir darbų atsakomybė atitenka jam ir tik jam. Daugiausia litvakas kliovėsi savo proto sprendimais, o ne kitų – išminčių bei teisuolių – patarimais; apie tai byloja ir lietuviška patarlė „klausinėk ir klausinėk, tačiau netikėk“.

Religinius veiksmus litvakas taip pat traktuodavo kaip ortopraksiją ir neteikė jiems ypatingų religinių prasmių. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, kodėl litvakas ir chasidas negalėjo sugyventi kartu; dėl tos pačios priežasties absoliuti dauguma Lietuvos regiono bendruomenės narių bei jos rabinų vadovybė kategoriškai atmetė Musar judėjimą. Litvakui buvo būdinga nuostata, kad „visa, kas nauja, yra uždrausta“ ir priešiška. Tačiau litvakai gausiai dalyvavo maskilų švietimo sistemoje; nuo XIX a. vidurio visoje Lietuvoje, o ypač Vilniuje, buvo įkurtas svarbiausias žydų spaustuvių centras.

Žmogaus ekonominį gerbūvį nulemdavo jo gyvenimo perspektyvos, todėl nebuvo nė vieno verslo, kuris būtų galėjęs pažeminti savo šeimininką. Daugelis litvakų pragyvenimą pelnėsi iš tik jiems būdingų darbų, tarp kurių buvo paplitę ir įvairūs žemdirbiški užsiėmimai (vaismedžių auginimas, žvejyba, laukų auginimas), įvairūs amatai (statybininkai, siuvėjai), o XIX a. litvakai daugiausia vertėsi pramoniniais darbais. Šios tendencijos rezultatas - paprastumas, kuris litvaką lydėjo kiekvienoje gyvenimo srityje. Išorinė jo išvaizda, namai bei kiekvienas žingsnis bylojo apie litvako kuklumą,  Europoje vyravusi prabanga jam buvo visiškai svetimaNors visas Lietuvos regionas pasižymėjo palyginti nedideliu gimstamumu, tačiau, didžioji gyventojų dalis gyveno skurdžiai. Norėdamas išgyventi tokiose sąlygose litvakas išsiugdė taupumo ir saikingumo bruožus, kurie Rytų Europos žydų folklore neretai būdavo apibūdinami kaip šykštumas.

Dar vienas išskirtinis litvako bruožas – ypatingas požiūris į mokslą ir švietimą. Įgiję pagrindinį išsilavinimą, daugelis mokslą tęsdavo beit midrašuose ar ješivose. Per visą mokymosi laikotarpį susiformavo studijuojančio litvako įvaizdis. Mokslinė orientacija buvo pagrindinė priežastis, įtakojusi ješivų tinklo susiformavimą; labiausiai jis išplito Lietuvos regione (Voložino, Miro, Slobodkos, Telšių, Panevėžio, Baranovičių, Kameneco). Lietuvos žydų bendruomenė mokytam žmogui suteikdavo asmeninę pašalpą, o visi bendruomenės nariai turėdavo rūpintis jo pragyvenimu.

 

2008-01-23
Žmonės
Hiršas Ošerovičius

Gimė Panevėžyje (1908–1994). Žymus žydų poetas, rašęs jidiš kalba,. Spausdintis jis pradėjo 1934 m. Antisemitinės “kovos su kosmopolitizmu” kampanijos metu 1949 m. apkaltintas nacionalistine sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Grįžęs iš gulago, gyveno Vilniuje iki 1971 m., kai išvyko į Izraelį. Ošerovičius yra daugelio knygų, tarp jų “Mano Panevėžys” (jidiš kalba) autorius. Daugelis jo kūrinių išversta į kitas kalbas, tarp jų – į lietuvių, vertė geriausi lietuvių poetai: Alg. Baltakis, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, J. Vaičiūnaitė ir kiti.

Ar žinote kad...?

Norint, jog mėsa būtų košerinė ir tinkama valgyti, gyvūlį reikia papjauti nesuteikiant jam kančių, patikrinti ar jis sveikas (tai daro specialus mėsininkas), ir apdirbti mėsą druska – ji ištraukia iš mėsos kraują, kurioje yra gyvūno „sielą“.