Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Žydų padėtis LDK

Daugelis Europos valstybių teturėjo vieną nekrikščionišką žydų bendruomenę, kuri nebuvo įjungta į nei vieną iš luomų. LDK šis modelis buvo pritaikytas apibrėžiant ne tik žydų, bet ir kitų nekrikščioniškų bendruomenių – totorių ir karaimų socialinę padėtį. Visi nekrikščionys ne tik neturėjo luomo, bet ir nebuvo pripažinti vietos gyventojais (obywatel). Nekrikščionių bendruomenės, ypač žydų, veikė kaip atskira savitas teises, pareigas ir institucijas turinti korporacija. Tai pirmą kartą įvardijo Antrojo Lietuvos Statuto rengėjai.

Tačiau žydai turėjo aiškiai apibrėžtą statusą visuomenėje: 1) pavaldinystė didžiąjam kunigaikščiui ir deklaruojama jo globa, 2) sėslumo valstybėje reikalavimas, jis sietas su pareigomis valstybei ir visuomenei.

Žydų socialinę padėtį apibrėžė keli, iš pažiūros “bajoriški” požymiai: dvigubas (“šlėktiškas”) atlygis ir galvapinigiai, žydų ir bajorų priskyrimas tos pačios kategorijos teismams (seniūno, vėliau pilies) ar galimybė įsigyti žemę užmiestyje. Tuo tarpu, LDK teisėje žydai buvo apibrėžti kaip nekilminga (“paprastų žmonių”) visuomenės grupė. Dvigubo atlygio krikščionio sužalotam žydui ištakos siekia Vytauto Didžiojo privilegiją Brastos žydams (1388), vėliau ši nuostata įsitvirtino kaip LDK teisės norma. Tai, kad LDK žydai nors ir ribotai galėjo įsigyti ir valdyti žemės nuosavybę, Europos valstybių kontekste yra unikalus reiškinys, kitur jie tokios galimybės neturėjo.

Vienintelis legalus būdas įgyti luomą buvo krikštas. Iki XVIII a. 7 dešimtmetyje seime įteisintų konvertitų įjungimo į visuomenę pakeitimų, visiems apsikrikštijusiems nekrikščionims buvo suteikiama paveldima bajorystė.

Po to kai Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose neluominė žydų padėtis buvo įtvirtinta kaip nekrikščionio ir “paprasto žmogaus” (nebajoro) jų socialinis statusas valstybėje nebekito. Tačiau 1792 m. gegužės 24 d. Policijos komisija paskelbė, jog pagal Gegužės 3 d. konstituciją visi miestų gyventojai, taip pat ir žydai, priklauso miesto administracinei ir teisminei valdžiai. Žydai tapo miestiečias – “įgijo” luomą. Tačiau po Lenkijos – Lietuvos valstybės žlugimo (1795) žydų bendruomenė kreipėsi į generalinį gubernatorių Nikolajų Repniną. dėl kahalo institucijos teisminių ir administracinių galių atgaivinimo. Patenkinus šį tradiciškai mąstančios bendruomenės prašymą, žydų įjungimo į visuomenę procesas kuriam laikui buvo pristabdytas. Rusijos imperija ieškojo savų “Žydų klausimo” sprendimo būdų.

 

2008-01-23
Žmonės
Mozė ben Izaokas Juda Lima

(?1605–1670). Jis pelnė didelį autoritetą kaip įžymus talmudistas. 1650 m. tapo Vilniaus rabinų teismo bet din vadovu, o 1655 m. paskirtas vyriausiuoju miesto rabinu; juo buvo iki mirties. Lima ypač išgarsėjo komentarais religinės teisės kodeksui Šulchan Aruch; šie komentarai laikomi vienu iš geriausių religinės teisės veikalų.

Ar žinote kad...?

Norint, jog mėsa būtų košerinė ir tinkama valgyti, gyvūlį reikia papjauti nesuteikiant jam kančių, patikrinti ar jis sveikas (tai daro specialus mėsininkas), ir apdirbti mėsą druska – ji ištraukia iš mėsos kraują, kurioje yra gyvūno „sielą“.