Emancipacija (kuriai priklauso formalus lygių teisių gavimas bei visuomeninės padėties pokyčių procesai) bei modernizacija (mąstymo būdo, ekonomikos, visuomenės srityje ir t.t.) - du svarbūs procesai, kurie XIX a. įtakojo Rytų Europos visuomeninį žydų gyvenimą. Abu reiškiniai tarpusavyje buvo glaudžiai susiję ir išryškėjo tiek žydiškoje, tiek ir nežydiškoje visuomenėje. Nuo XVIII a. pabaigos modernizacijos pokyčių tempas žymiai paspartėjo.

Pažiūris į emancipaciją bei modernizaciją žydų visuomenę suskaldė į dvi nelygias grupes. Pirmieji buvo tie, kurie įžvelgė modernizacijos neišvengiamybę, netgi jos teikiamą naudą ir siekė ją pagreitinti. Kiti nusistovėjusios struktūros ir su ja susijusių apribojimų (taip pat ir teisinių suvaržymų) panaikinime įžvelgė grėsmę žydų tapatybei ir jos tradiciniam pasauliui. Abi grupės susiformavo kaip reakcija į modernizaciją; pasirodę modernizacijos šalininkų ir jos priešininkų – pirmiausia chasidizmo bei kitų ortodoksijos krypčių – stovyklos buvo visose Europos visuomenėse neišvengiamai paplitusio modernizacijos proceso padarinys.