Ankstyvuoju modernizacijos laikotarpiu prasidėjo haskalos judėjimas arba žydų Apšvietos amžius. Svarbiausi Haskalos programiniai punktai – pasaulietinės edukacijos procesas, „produktyvumas“ (žydų nukreipimas į žemdirbystę bei amatus), suartėjimas su krikščioniška visuomene, atsisakant tradicinių žydiškų drabužių, kalbos, papročių, tačiau išsaugant grupinę savimonę. Haskalos programa taip pat įtraukė ir religinės tradicijos apvalymą – buvo remiamasi Biblijos šaltiniu, studijuojama hebrajų kalbos gramatika bei klasikinė žydų literatūra, vyko ritualinės teisės racionalizacija. Haskalos tėvyne yra laikoma Vokietija, o judėjimo įkūrėju bei pirmuoju vedliu – Berlyno filosofas Mozė Mendelsshonas (1729 - 1786). Mendelsshono salone susirinkdavo daugybė Apšvietos šalininkų, pvz., Naftali Herzas Veslis (1725-1805), Deividas Frydlenderis (1750-1834) ar iš Lietuvos kilęs žymus filosofas ir valkata Salomonas Maimonas (1753-1800).

XVIII a. 8 dešimtmetyje pirmieji maskilai pasirodė ir Rytų Europoje, pvz., Elijas Akordas, gydytojas iš Vilniaus, Juda Hurvičius bei Salomonas Polonas, žydų visuomeninės reformos projekto autorius. Lemiamą įtaką Apšvietos idėjų raidai Lietuvoje padarė Elijo Salomono Zalmano (Vilniaus Gaono) mokinių grupelė. Nors pats Gaonas buvo tradicinio rabinistinio elito atstovas, tačiau gausybei savo pasekėjų jo asmenybė tapo modernizacijos nuostatų paskata. Vienas svarbiausių buvo Baruchas Šickas iš Šklovo (1740 - po 1812), Euklido vertėjas į hebrajų kalbą, ir Manasas, Jozefo sūnus iš Ilincų (1767-1831), žymiausias edukacinių reformų iniciatorius. XVIII a. pabaigoje svarbiu Rytų Europos Haskalos centru tapo Šklovas; čia turtingas pirklys Jozuė Zeitlinas (1742 - 1822) savo sodyboje subūrė ir finansiškai rėmė Haskalos įkūrėjų, pvz., Menachemą Mendelį Lefiną (1749-1826), grupę. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje judėjimo centras galutinai persikėlė į Rytų Europą, o svarbiausiais jo centrais tapo Tarnopolis, Brodai ir Lvovas - Galicijoje, Kžemieniecas ir Vilnius - carinėje Rusijoje, o Varšuva - Lenkijoje. XIX a. 4 dešimtmetyje išaugo Vilniaus, kaip Haskalos centro, reikšmė (susiję su Gaono tradicija, valstybinės rabinistinės seminarijos iškilimu (1847) bei Makso Lilientalio (1815-182) veikla). Žymiausi čia dirbę maskilai – Juda Leibas Gordonas, Mordechajus Aronas Ginzburgas (1795-1846), Abraomas Dovas Levensonas (Adamas ha-Kohenas; 1794-1878), Micha Jozafas Levensonas (1828-1852), Icchakas Meiras Dikas (1814-1893), Kalmanas Šulmanas (1819-1899) bei Samuelis Jozefas Fuenas (1818-1890); pastarojo leidžiamas savaitraštis „Ha-Karmel“ buvo svarbus lietuviškosios Haskalos šauklys.