XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Haskalos judėjimas buvo elitinis reiškinys, o ankstesniu laikotarpiu modernizacijos šalininkų skaičius, be abejo, tesiekė vos keletą procentų, nors ir pastoviai augo. Ideologinis žydų Apšvietos judėjimas buvo glaudžiai susijęs su ekonominiais bei visuomeniniais modernizacijos pokyčiais, kurie prasidėjo pirmojoje XIX a. pusėje. Modernizacijos šalininkai buvo asmenys, kurie dėl įvairių paskatų (dažnai dėl oportunistinių) apleisdavo tradicinį žydų pasaulį, nepriimdami elitinės žydų Apšvietos ideologijos. Antrojoje šimtmečio pusėje ši grupė davė pradžią asimiliacijos judėjimui. Kova su šiomis pažiūromis buvo vienas iš pagrindinių Haskalos programos punktų. Tačiau asimiliacijos programos priėmimas dar nereiškė absoliučių pokyčių ar žydiškos tapatybės praradimą. Tokia programa tik keletui pasirodė patraukli.

XIX a. viduryje augančios Rytų Europos žydų visuomeninės permainos, valstybinės ekonominės modernizacijos plėtra ir nuolat stiprėjanti kultūrinė integracija įtakojo Haskalos ideologijos krizę. Viena iš reakcijų - radikaliosios žydų Apšvietos srovės (būdingos carinei Rusijai) susiformavimas; kita – didesnės integracijos nežydiškose visuomenėse bandymas, nei ta, kurią siūlė Haskala (būdingas Lenkijos valstybei ir Galicijai). Abu šie judėjimai buvo tiesioginiai tradicinės Rytų Europos Haskalos įpėdiniai; visa tai padarė didžiulę įtaką žydų tapatybės, religijos, solidarumo ir žydų kultūros unikalumo išsaugojimui. Įgyto išsilavinimo kalba ir kultūra (rusų, vokiečių ar lenkų) tapdavo ne tik modernizacijos ir pasaulinės europietiškos kultūros nešėjais, tačiau ir emocinėmis vertybėmis, kurios įtakojo gilius tapatybės pokyčius. Nuo trisdešimtųjų metų Vokietijoje, o nuo šešiasdešimtųjų – Rytų Europoje prasidėjo žydiškos spaudos leidimas ne žydų kalbomis; šis reiškinys ne mažiau įtakojo šiuos pokyčius ir pats buvo ryškus jų padarinys. Šių ir panašių modernizacijos pokyčių iškalbinga pasekmė - rusifikuotos žydų inteligentijos sluoksnio susiformavimas Rusijoje, taip vadinamų „Mozės tikėjimo lenkų“ – Lenkijos karalystėje ar „Mozės tikėjimo vokiečių“ – Galicijoje ir Prūsijoje. Galutinė Rytų Europos Haskalos riba susiformavo XIX a. 9 dešimtmetyje. 7 dešimtmečio pabaigoje europietiškame viešajame gyvenime naujai susiformavęs ideologinis antisemitizmas, o šiek tiek vėliau ir šiuolaikiniu žydų antisemitizmo bei socializmo pavidalu pasirodžiusi konkurencija lėmė abiejų programų žlugimą, nors ir vėlesniais dešimtmečiais keletui jos išliko patrauklios.