Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Chasidai

XVIII a. Rytų Europoje susiformavo religinis ekstatinis-pietistinis judėjimas, vadinamas chasidizmu (hebr. chasid „pamaldus“). Chasidizmo įkūrėjas –  Izraelis ben Eliezeris (apie 1700 – 1760), žinomas Baal Šem Tovo vardu. Dėl to chasidizmas dažnai buvo vadinamas beštiškuoju chasidizmu. Chasidizmo pagrindus bei organizaciją suformavo Bešto mokinys Dovas Beras iš Mežyričių (mirė 1772). Dar esant gyvam Dovui Berui, judėjimas pasklido po Ukrainą ir Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę; čia veikė jo mokiniai: Aaronas iš Karlino (mirė 1772) ir Šneuras Zalmanas iš Lydos (1747-1813), kuris buvo racionaliausios chasidizmo atšakos – Chabad - įkūrėjas. Esminis judėjimo elementas – ryškus antiasketinis pagrindas bei didelis mistinių idealų paplitimas. Svarbiausi chasidizmo mistiniai tikslai – devekut, arba priartėjimas prie Dievo (unio mistica), bei Izaoko Lurijos išplėtotas tikkun, t.y. kiekvieno asmens ypatinga atsakomybė už savo veiksmus, kurie turi galią atstatyti dieviškąją Visatos tvarką.

Chasidizmas pasiūlė alternatyvias, autonomiškas bendrojo žydų gyvenimo struktūras: cadikas užėmė kahalo valdžios paskirto asmens vietą, o aplink cadiką susiformavusi socialinė rūpyba pakeitė iširusias brolijas bei neveiksniomis pripažintas labdaros draugijas. Jau XIX a. pradžioje Galicijos žydų bendruomenėje chasidizmas užėmė vyraujančias pozicijas, tačiau tuo pačiu laikotarpiu žymioje Rytų Europos dalyje chasidai nesudarė daugumos. Ryškiausias to pavyzdys – istorinė Lietuva. Nepaisant keleto stiprių chasidizmo centrų iškilimo (visų pirma, Liubavičiuose ir Karline), tolesnei chasidizmo plėtrai kelią sėkmingai užkirto Vilniaus Gaonas ir jo pasekėjai - mitnagdai.

Chasidizmo oponentai misnagdai

Persilaužimo momentas chasidizmo veikloje įvyko tuomet, kai pastarasis susipriešino su ortodoksiniu rabinistiniu elitu, kurį chasidai vadino misnagdais (hebr. „oponentai“; sefardų tarme - mitnagdim). Dažniausiai pasitaikantys priekaištai pirmiausia buvo susiję su chasidų talmudinių studijų apleidimu, jų pagarbos stoka mokytiesiems (išminčiams), savų maldos namų statyba, liturgijos, maldų laiko bei ritualinės tvarkos pakeitimais; jie buvo kaltinami tariamais ryšiais su sabataizmu, keistu elgesiu, mėgavimusi sibaritiniais džiaugsmais bei paleistuvystėmis; chasidų lyderiai – godumu (juos vadino cadikais, hebr. cadik „teisuolis“) bei savo apgaulingais stebuklais. Laiškuose, kurie buvo skirti ne žydų skaitytojui, chasidai buvo kaltinami neapykanta krikščionims ir net priešiškumu valdžiai ir valstybei.

Tradicinės žydų vertybių sistemos kaita buvo svarbiausias veiksnys, paskatinęs rabinistinį elitą gana griežtai sukilti prieš chasidų judėjimą; daugiausia ji reiškėsi chasidų santykyje su talmudinėmis studijomis bei malda. Skirtingai nuo vyraujančių ir tvirtai įsigalėjusių įsitikinimų, chasidai į pirmą vietą iškėlė maldą, o ne religinio įstatymo studijas. Dar daugiau, naujojo judėjimo šalininkai tradicinių talmudinių studijų kritiką reikšdavo viešai, tyčiodamiesi ir įžeidinėdami religijos žinovus, silpnindami nusistovėjusią visuomeninę tvarką. Polemistai iš mitnagdim stovyklos pabrėžė ne tik religinę bei visuomeninę šios veiklos žalą, bet ir tai, jog religinių studijų svarbos atmetimas iš esmės įrodo religinės teisės reikšmės paneigimą. Didžiausią priešiškumą sukėlė naujųjų grupių bandymas populiarinti mokslus bei mistines praktikas, kurios tradiciškai būdavo prieinamos tik pašvęstiems mistikams. Misnagdų priešiškumas skatino viešą chasidų religinį demonstravimą bei ekstatines anarchistines praktikas, kurios, pasak rabinistinių kritikų, skatino ir sankcionavo destruktyvų religinės bendruomenės elgesį, be to, neigė nusistovėjusias elgesio normas. Vienas iš nuolat pasikartojančių antichasidinės polemikos argumentų - grėsmė religinei -visuomeninei (o taip pat ir ekonominei) tvarkai.

Kritika chasidizmui ypač sustiprėjo 1772 metais, kuomet į antichasidišką judėjimą įsijungė vienas didžiausių XVIII a. rabinistinių išminčių Elijahas ben Salomonas Zalmanas, žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Vilniuje buvo inicijuotas viešas chasidų paniekinimas bei jų prakeikimas (cheremas), kuris vėliau pasikartojo ir Broduose. Prakeikimai buvo atnaujinti 1781 metais, po to, kai Jakovas Jozefas iš Polono 1797 metais jau po Gaono mirties išleido pirmąjį chasidų veikalą Toldot Jaakov Josef. Tačiau Misnagdų veikla chasidizmo plėtrai nesugebėjo užkirsti kelio netgi pačiame Vilniuje, kur dėl taiklių politinių ėjimų chasidams periodiškai pavykdavo užimti valdžią kahale. Po Gaono mirties antichasidinę veiklą pirmiausia tęsė Dovydas iš Makovo ir Izraelis Liobelis iš Slucko. Po 1815 m. chasidizmo kritikų aktyvumas po truputį rimo. Abiejų grupių suartėjimą įtakojo ideologinių skirtumų sumažėjimas. Doktrinos skirtumai tapo antraeile problema. XIX a. pirmojoje pusėje be perstojo vyko chasidų bei jų oponentų ginčai ne ideologiniu pagrindu. Vėliau senų priešų suartėjimas vyko kartu su XIX a. pabaigos ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais prasidėjusia sekuliarizacija, o šiuo metu abu judėjimai taikiai sugyvena ultraortodoksiniuose Izraelio ar JAV miestų rajonuose.

 

2008-01-23
Žmonės
Jokūbas Josadė

Jokūbas Josadė (1911 Kalvarija – 1995 Vilnius)

Šio rašytojo darbus galima skirti į tris laikotarpius – tai proza jidiš k. iki Antrojo Pasaulinio karo, kūriniai lietuvių k., bet žydiška tematika pirmaisiais dešimtmečiais po karo ir sugrįžimas prie jidiš šaknų, verčiant savo lietuviškai parašytus kūrinius į jidiš kalbą nuo 8 deš. J. Josadė kūrė tiek prozą, tiek dramas, tiek pasižymėjo kaip literatūros kritikas.

Ar žinote kad...?

Tikintis žydas negali medžioti – medžioklėje kenčia ir žudomi gyvūnai.