Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Rabinai

Bendruomenės rabiną paskirdavo Valdybos bendruomenė (the Community board of management); savo pareigas jis eidavo iki kitų rinkimų. Iš sąlygų, į kurias rinkimų metu būdavo kreipiamas dėmesys, paminėtinos šios: rabino mokslingumas, paramos gavimas rabinatui, pamokslavimo ir retoriniai gabumai, šeimos savybės. Daugumos rabinų sūnūs tapdavo rabinais – Lietuvos regione tai buvo labiausiai paplitęs reiškinys. Pagal aukščiausią Halachos galią savo bendruomenėje rabinas užimdavo ir papildomas pareigas: vietinių ritualinių skerdikų priežiūrą, vadovavimą religiniams ritualams, viešą pamokslo sakymą religinėse šventėse. Taip pat įvairiose bendruomenėse rabinas eidavo ir „mokinių“ prižiūrėtojo pareigas, o sprendžiant konfliktus tarp žydų ir ne žydų jis tapdavo teisėju, vietinės ješivos galva bei vietinio teismo vadovu. Rabino pajamas sudarydavo nustatytas atlyginimas, kurį jam mokėdavo bendruomenė, ir mokesčiai, kuriuos jam mokėdavo bendruomenės nariai už vadovavimą religinėms apeigoms, už registracijas ir ginčų sprendimą tarp atskirų asmenų.  Į rabiną kaip geriausią Halachos žinovą su įvairiausiais klausimais kreipdavosi bendruomenės nariai ir gaudavo jo sprendimą. Dar viena rabino užduotis – kova už įvairių profesijų atstovų interesus, pavyzdžiui, ritualinių skerdikų ar pirklių: rabino sprendimas dėl mėsos kašruto neretai galėdavo įtakoti ir ekonominę padėtį. Lietuvos rabinatas buvo didelio Rytų Europos rabinato dalis, tačiau pasaulėžiūra, į kurią jis linko, Lietuvos žydų visuomenėje suformavo papildomą savybę – racionalizmą. Daugeliui Lietuvos rabinų Toros studijos buvo svarbiausiu elementu. Kai kurie rabinai būdavo ir vietinių ješivų vadovai, o savo auklėtinių mokymas – svarbiausias jų užsiėmimas. Kiti rašė halachinio turinio, responsų bei komentarų knygas. Lietuvos rabinai buvo vieni pirmųjų, kurie puikiai suvokė spaudos svarbą viešosioms diskusijoms bei įtakai. Daugelis jų spaudoje paskelbė straipsnius, kurie Lietuvoje pasirodė jau XIX a., pavyzdžiui, savaitraštyje „Ha-Karmel“ (Karmelis) bei svetur spausdintuose žydų laikraščiuose.

Kaip ryškiausius Lietuvos rabinus būtų galima paminėti: Šabtajų Koheną (1622-1663), Mošę Lejmaną (1670-?), Mošę Ravkašą (1671-?), Avrahamą Dancigą (1747-1820), Avrahamą Avliją Pusbulerą (1764-1836), Jehošuą Icichą Šapirą (1801-1873), Izraelį Lifkiną („Salanterį“) (1810-1883), Mordechajų Eliešbergą (1817-1889), Icchaką Elchananą Safkatorį (1817-1896), Josifą Zachariją Šatroną (1831-1904), Chaimą Uzerį Grodneckį (1863-1940), Elijahą Davidą Rabinovičių-Taumimą (1842-1905), Meirą Simchą Koheną (1843-1926), ir aišku – Eliją Ben Šliomo Zalmaną, slapyvardžiu žinomą kaip Higriją (1720-1797).

Žymiausi ješivos vadovai: Chaimas iš Voložino (1749-1821), Naftalis Cvi Jehuda Berlinas (1817-1893), Simcha Zeiselis Živas (1824-1898), Izraelis Meiras Kohenas (1839-1933), Cvi Hiršas Pinkalis („protėvis iš Slabodkos“) (1849-1927), Josifas Jehuda Beluchas (1849-1930), Chaimas Soloveičikas (1853-1918 ), Jehuda Leibas Chasmanas (1869-1936), Elchananas Vesarmanas (1877-1941).

 

2008-01-23
Žmonės
Borisas Bruckus

Gimė Palangoje (1874–1968), išgarsėjo kaip stambus ekonomistas agrarininkas. Profesoriavo Berlyne, Hitleriui paėmus valdžią išvyko į Paryžių, 1936 – į Jeruzalę, kur tapo Hebrajų universiteto profesoriumi. Mokslo darbuose nagrinėjo daugiausia žemės ūkio ekonomikos problemas, nemaža darbų skirta sovietų ekonomikos analizei, įrodinėjo socialistinės planinės ekonomikos neefektyvumą.

Ar žinote kad...?

Kai kurie tikintys žydai tiki, kad per Jom Kipūro (atgailavimo) šventę iškėlus ir palaikius virš galvos vištą ir sukalbėjus specialią maldą, visos žmogaus nuodemės pereina į paukštį.