Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Hebrajų kalba

Lietuvos žydai vartojo dvejas žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos priemaišomis, ir jidiš. Hebrajų kalba buvo vartojama religinės teisės, liturgijos, švietimo bei religinės literatūros srityse. Hebrajų kalba nebuvo šnekamoji kalba.

Biblinis, arba klasikinis hebrajų kalbos laikotarpis, dar vadinamas I-osios Šventyklos laikotarpiu, tęsėsi maždaug nuo 998 iki 586 m.pr.Kr. Pobibliniu laikotarpiu (maždaug nuo II a.) hebrajų kalba pamažu pradėjo trauktis iš kasdienio vartojimo, o jos vietą užėmė aramėjų. Pagrindiniai pobiblinio laikotarpio kalbos raidos paminklai (538 m.pr.Kr. – apie II a.) – Mišna, midrašai ir vėliau – Talmudas. Vėlesnės diasporos laikotarpiu šnekamosiomis tampa naujosios žydų kalbos, susiformavusios iš hebrajų, aramėjų ir pakitusių vietinių kalbų mišinio. Aškenaziams šnekamąja tapo jidiš kalba.

Viduramžiais hebrajų kalba vyko aktyvi kultūrinė veikla; ja buvo kuriama grožinė ir mokslinė literatūra. XVIII – XIX a. paplitus žydų šviečiamajam Haskalos judėjimui, hebrajų kalba pradėta kurti naujoji grožinė literatūra, plėtojama žurnalistika.

Lietuvoje plėtėsi ir hebrajų kalbos filologija. Vienas pirmųjų jos atstovų – Šmuelis Jozefas Finas. Jis sudarė biblinės ir pobiblinės hebrajų kalbos žodyną su paaiškinimais rusų bei vokiečių kalbomis Ha-otzar („Lobis“; pilnas 3-jų tomų jo leidimas pasirodė tik praėjus 10 metų po Fino mirties, 1900m. Varšuvoje).

XIX a. pabaigoje iš Lietuvos kilusio Eliezerio ben Jehudos (tikroji pavardė Perelmanas, 1858-1922) iniciatyva, hebrajų kalba pradėta gaivinti kaip šnekamoji; tai buvo susiję su dvasinio sionizmo judėjimu, kuris siekė senosios žydų tautos kultūrinį atgimimą paskleisti istorinėje jos tėvynėje. Ben Jehudos ir jo pasekėjų veiklos dėka hebrajų kalba, pritaikyta prie šiuolaikinio pasaulio poreikių ir nemažai skirdamasi nuo Biblijos, Talmudo bei rabinistinės literatūros kalbos, tapo valstybine kalba 1948 metais susikūrusioje Izraelio valstybėje. Ben Jehuda pradėjo sudarinėti „Pirmąjį senosios ir naujosios hebrajų kalbos žodyną“ (pradėta leisti 1910 m., o baigta – 1959 m.).

Lietuvoje šiuo metu yra jaučiama tendencija išskirti „hebrajų“, kaip nurodantį senosios kalbos raidos etapą, ir „ivrit“ – šiuolaikinės kalbos – pavadinimus. Tiesa, pačioje hebrajų kalboje vartojamas vienas - ivrit, o ne du skirtingai terminai.

 

2008-01-23
Žmonės
Mozė ben Naftali Hiršas Rivkes

Labai žymus talmudistas (1595–1671). Neaišku, kada jis atvyko į Vilnių, bet žinoma, kad 1655 m. kartu su Šachu ir Koidanoveriu pabėgo iš Vilniaus. Atsidūrė tuometiniame žydijos centre Amsterdame; sefardų bendruomenėje jį, aškenazį, garsų rabiną, svetingai priėmė. Čia jis paskelbė puikius komentarus Šulchan Aruchui, kurie tapo sudėtine šio itin svarbaus veikalo dalimi ir spausdinami visuose knygos leidimuose. Jis parašė ir Mišnos (svarbiausios Talmudo dalies) komentarus ir daugelį kitų veikalų. Iš Amsterdamo Rivkes grįžo į Vilnių, čia jis ir mirė. Mozė Rivkes buvo Vilniaus Gaono protėvis.

Ar žinote kad...?

Norint, jog mėsa būtų košerinė ir tinkama valgyti, gyvūlį reikia papjauti nesuteikiant jam kančių, patikrinti ar jis sveikas (tai daro specialus mėsininkas), ir apdirbti mėsą druska – ji ištraukia iš mėsos kraują, kurioje yra gyvūno „sielą“.