Knygų spausdinimo Lietuvoje ištakos yra susijusios su spaustuvininkų bei leidėjų Romų dinastija (jų spaustuvė veikė 1799 - 1940 m.). Ji buvo įsteigta Ozioruose, netoli Gardino; steigėjas – dinastijos pradininkas Baruchas ben Juozapas Romas (1750 - 1803) 1789 m. Vėliau buvo įsteigtos ir kitos spaustuvės. Žymiausias jo kompanionas buvo Simcha Kimelis ben Menachemas Nachumas arba Kimelis Nachimovičius (? – 1854). Šios sąjungos leidžiamos knygos pasirodydavo su įrašu „Menaso ir Zimelio spaustuvė“ arba „Bendrasavininkų Menachemo Mano ben Barucho ir Simchos Zimelio ben Nachumo spaustuvė“.

1830 m. spaustuvė išleido Bibliją, o nuo 1835 m. buvo pradėtas leisti Talmudas. Dėl šio leidimo teko įsitraukti į konkurencinę kovą su Slavutos (Ukraina) spaustuvininkais. Kilus konfliktui, 1836 m. caro ministrų k-to sprendimu visoje Rusijos imperijoje buvo uždarytos visos žydų spaustuvės, išskyrus Kijevo ir Vilniaus. (Vėliau po Kijevo spaustuvės uždarymo kartu su Vilniaus veikė ir Žitomiro spaustuvė).

Romų spaustuvė daugiausia knygų leido hebrajų kalba, kur kas mažiau – jidiš.

1841 m. Romų šeimos spaustuvei pradėjo vadovauti Menachemo Mano sūnus Juozapas Rubenas (?-1858), o po pastarojo mirties įmonė atiteko jo sūnums. Aktyviausias jų buvo Dovydas (?- 1860). Jam mirus dviems įmonės spaustuvėms ir leidyklai ėmė vadovauti jo našlė Debora Harkavi-Rom (?-1903), o po jos – Harkavių giminė. Įmonė visada išlaikė Romų vardą: nuo 1863 m. - „Našlės ir brolių Romų spaustuvė“; nuo 1912 m. – „Našlės ir brolių Romų leidyklos ir spaustuvės akcinė bendrovė“. Šlovę jai suteikė žymūs žydų knygų leidimai, ypač Samuelio Šragos Feigenzovo (1838-1932) redaguoti Babilono (1880-1886) ir Jeruzalės Talmudų leidimai su daugybe komentarų.

1862 m. išėjusiu įsakymu “dėl žydų spaustuvių” buvo suteikta naujų spaustuvių atidarymo bei neapmuitinto knygų įvežimo iš užsienio teisė; tai sukėlė Romų protestą, nes importas sumažindavo jų leidinių kainas. Tiesa, Vilniaus žydų intelektualai ir bibliofilai – Matijahu Strašūnas (savo laiku finansiškai rėmęs Romų spaustuvę), Icchakas – Aizekas Ben-Jakovas ir kt. – davė atsakymą su prašymu apriboti monopolines Romų pretenzijas, kuris ir buvo patenkintas.

Bet kokiam spausdinimui buvo privalu gauti Cenzūros komiteto sutikimą; čia dirbo specialiai žydų knygoms paskirti cenzoriai. Jais tapo Volfas Tugendgoldas (nuo 1827 iki 1864) ir Jehošua Šteinbergas (nuo 1864 iki 1908).