Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Jidiš rašytojai Lietuvoje

 

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas

Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

(Mošė Kulbakas „Vilnius“, vert. A. Bukontas)

Pasaulietinė literatūra jidiš kalba tarp litvakų populiarėjo jau XIX a., tačiau dėl tuometinių politinių Rusijos imperijos vingrybių, rašytojai nesibūrė į draugijas, nebuvo vientiso bendradarbiavimo. Išskirtiniu ir vienu pirmųjų XIX a. jidiš kūrėju Lietuvoje yra laikomas Aizikas Mejeris Dikas, subūręs pirmąjį jidiš skaitytojų ratą, savo smailia plunksna sugebėjęs įrodyti jidiš kalbos tinkamumą grožinei literatūrai ir taip praskynęs kelią ateities kartų jidiš kūrėjams. Iš Suvalkijos kilęs XIX a. pab. poetas Šlomo Bliumgartenas  (literatūrinis slapyvardis - Jehoaš) dar prieš emigruodamas į JAV Lietuvoje spėjo paskelbti savo pirmuosius, itin puikiai įvertintus kūrinius jidiš kalba, o vėliau naujai užsimezgusios litvakiškosios jidiš literatūros tradiciją perkėlė už Atlanto. Egzistavo ir bandymai derinti ne tik senąją tradiciją ir modernumą, bet ir pastanga kurti literatūrą tiek hebrajų, tiek jidiš kalbomis – XIX a. pab. - XX a. pr. Rašytojas Zalmanas Šneuras (Zalkindas) savo kūrybinius potyrius perteikdavo tai viena, tai kita kalba – multikompleksinė kultūrinė litvakų terpė skatino ir multilingvistinę literatūrą. Lietuvos žydų kūryba jidiš kalba esmingai išsikristalizavo XX a. pr., tarpukaryje, kurį ir galima laikyti jidiš rašytojų klestėjimo laikotarpiu. Nors po Katastrofos jidiš literatūros horizontai stipriai pasikeitė, tačiau ir po Antrojo Pasaulinio karo liko litvakų, kuriančių jidišu – tiek emigravusių, tiek likusių Lietuvoje. Didžiausia jidiš rašytojų koncentracija buvo Vilniuje. Čia kūrėsi pagrindinės jaunimo organizacijos, žydų kultūrinės įstaigos bei atvykdavo žydai iš kaimyninių šalių. XX a. 3 deš. pab. Šimšono Kahano ir Šloimės Beilio iniciatyva Vilniuje susibūręs „Jung Vilne“ kolektyvas, suvienijo gausybę talentingų žydų kūrėjų tiek dailės, tiek literatūros srityse. „Jung Vilne“ buvo ta intelektualinė terpė, kurioje jidiš rašytojai Lietuvoje kaip grupė, intelektualinis branduolys, žengė pirmuosius žingsnius. Pati Vilniaus kultūrinė ir edukacinė aplinka rodė palankius ženklus jidiš literatūros plėtrai. „Tarbut“ mokyklos, mokytojų seminarijos jidiš k. ugdė naująją skaitytojų ir kūrėjų kartą, JIVO mokslinis institutas 1925 m. sunormino jidiš kalbą ir savo surinktą medžiagą skelbė šia kalba, o 1940 m. Vilniaus universitete netgi organizuota Jidiš kalbos ir literatūros katedra. Dėl tragiškų įvykių, prasidėjusių vokiečių okupacijos metu Lietuvoje šios katedros veikla nutrūko, ir deja, neliko jos tęstinumo dabartinėje, nepriklausomoje Lietuvoje.

Šioje aplinkoje išsiskyrė ne vienas talentingas kūrėjas. Nors ir priklausydami tiek „Jung Vilne“, tiek bendrai kultūriniam litvakų arealui, jie kiekvienas rado savo nišą, savitą literatūrinę formą naujosios jidiš literatūros rėmuose. Dažnai literatūra jidiš kalba siejama su žydu visuomenės modernėjimu, sionistinėmis ar Haskalos idėjomis, viso to neneigiant svarbu pabrėžti, jog šie nauji kūrybiniai poslinkiai turėjo gilias šaknis, sėmėsi įkvėpimo iš žydų tradicijos ir istorijos. Puikus to pavyzdys yra poetas Perecas Miranskis, savo ironiškai ir pesimistiškai pasaulėžiūrai perteikti pasirinkęs pasakėčių žanrą, ir taip pagarsėjęs kaip jidiš folkloristas, neužsidaręs vien savo kultūrinėje erdvėje, bet vertęs ir rusų liaudies dainas į jidiš kalbą, domėjęsis aplinkinių tautų folkloriniu palikimu. Pasakėčios žanru, sietinu su tradicine žydu literatūra, poetas aprašė ir Vilnių, laikydamas jį tradiciniu žydų miestu, jo kūrybine mūza. Kitas folkloro gerbėjas jidišistų tarpe – Šimšonas Kahanas, aktyvus kūrėjas ir visuomenininkas, greta „Jung Vilne“ subūrimo, „Vilner tog“ redagavimo bei avangardinių eilių rimavimo, ėmęsis ir romų folkloro vertimo į jidiš kalbą. Jam būdingas aktyvumas, visuomeniškumas bei kūrybinė dvasia buvo „Jung Vilne“ aplinkai įprasti bruožai,  tuo pačiu atitikę ir laiko dvasią.  „Jung Vilne“ visuomeninį aktyvumas puikiai atsiskleidžia ir per jauno poeto Hiršas Glikas (1920-1944) asmenybę – per kūrybą jis įsijungė į laikmečio kultūrinius ir politinius kontekstus, o jo eilėraštis „Zog nit keinmol“ netgi tapo žydų partizanų himnu.

XX a. pradžią galima laikyti pereinamuoju laikotarpiu, kuriame tradiciją ir modernumą, tam tikrą išsilaisvinimą iš konservatyvaus mąstymo, teskyrė vos keletas žingsnių. Naujieji literatūros kūrėjai, užaugę tradicinėje religingoje šeimoje, išėję hederį ir ješivą, pirmuosius kūrybos žingsnius žengę hebrajų kalba, pabuvoję intelektualioje moderniųjų jidiš rašytojų aplinkoje smailindavo plunksną ir įžengdavo į jidišistų tarpą. Tokį atsivertimą patyrė ir vienas žymiausių tarpukario Lietuvos žydų rašytojų, Moišė Kulbakas, kurio poema „Vilnius“ (1926 m.) laikytina giliausiu ir gražiausiu kūriniu apie žydiškąjį Vilnių. Pradėjęs kurti hebrajiškai, jis neilgai trukus persimetė prie jidiš literatūros. Šiam poslinkiui didelę įtaką turėjo rašytojo savišvieta Vakaruose, Berlyne, kuriame klestėjo modernioji jidiš literatūra. Nuo ortodoksinio judaizmo atskilo ir Chaimas Gradė, iškilus „Jung Vilne“ rašytojas, pasižymėjęs įvairialype kūryba (eilėraščiai, novelės, romanai). Kaip ir pastarieji jidiš kūrėjai, jis savo kūryboje skyrė daug dėmesio tarpukario Vilniui. Chaimas Gradė turėjo itin ryškų, su niekuo nesupainiojamą literatūrinį braižą: Talmudo ir Tanacho leksika pabrėžta apokaliptiniu tonu bei supinta su spalvingu jidišu, kūrė jo kaip poeto-orakulo įvaizdį. Tokia rimtimi pasižyminti kūryba, atspindinti Katastrofos nuotaikas, buvo atsvara tiems jidiš rašytojams, kurie negandas bandė atitolinti, pašiepti esamą padėtį, pasitelkdami satyrą. Vienas jų – Moišė Levinas, prozininkas, apsakymų ir humoreskų pavidalu („Pavasaris rūsyje“, 1937 m.) perkūnijęs žydų varguomenės kasdienybę, tragedijos žanrą bandęs transformuoti į komedijos. Tikėtina, kad jo pirmtaku ir įkvėpėju galėjęs būti Eljakumas Cunzeris, kūręs jidiš kalba dar XIX a. pab. ir palikęs kelis šimtus satyrinių dainų.

Lietuvos jidiš rašytojų paveikslas niekuomet nebus išbaigtas be Abraomo Suckeverio asmenybės ir kūrybos portreto. Rašytojas, pergyvenęs tiek tarpukario litvakų pakilimą, tiek Antrojo Pasaulinio karo baisumus, tiek naujosios Izraelio valstybės sukūrimą, perkėlė literatūrą jidiš kalba į dar aukštesnį populiarumo lygmenį, buvo nominuotas netgi Nobelio  premijai. Minint A. Suckeverį neatsiejamas ir Šmerelio Kačerginskio, jo bendražygio, prisidėjusio prie Lietuvos žydų kultūros lobyno gelbėjimo nuo nacių, vardas.

Nors Vilnius kaip žydų kultūrinė erdvė tarpukariu ir užima ypatingą vietą, tačiau ir tuometinė Lietuvos sostinė, Kaunas, subrandino nemažai jidiš kūrėjų, aktyviai dalyvavusių literatūriniame gyvenime. Pagrindine jų raiškos terpe buvo spauda („Žydų balsas“) bei almanachai. Dėl politinių laikmečio realijų, Kauno ir tuomet Lenkijai priklausiusio Vilniaus jidiš kūrėjai ilgai nebendradarbiavo. Padėtį pataisė iš JAV į Kauną atvykęs Josifas Opatošas, paskatinęs senosios ir naujosios Lietuvos sostinių žydų kūrėjus užmegzti literatūrinį bendravimą. To pasekoje 1939 m. buvo išleistas bendras leidinys - „Naje Bleter“ („Naujas laikraštis“). Ryškiausi Kauno žydų literatūrinio gyvenimo atstovai: Izraelis Majofis, Eliezeris Heimanas, Natanas Grinblatas, Dovidas Umru bei Izraelis Kaplanas. Kūrybingas jidiš literatūros kritikas buvo dar carinės Rusijos epochos kaunietis Bal-Machšoves, savosiose esė skrupulingai fiksavęs tuometinės jidiš kūrybos raidą, laikomas jidiš literatūros kritikos tėvu.

Kaip rodo Abraomo Suckeverio, Chaimo Gradės ar Pereco Miranskio pavyzdžiai, litvakiškoji jidiš literatūra po Katastrofos neužgeso. Dauguma rašytojų, kuriems pavyko išsigelbėti iš Šoa gniaužtų, emigravo į Vakarus ar Izraelį, ten toliau sėkmingai tęsdami savo kūrybinį kelią. Visgi svarbu pabrėžti, jog ir Lietuvoje XX a. II pusėje liko litvakų, tęsusių ar tik pradėjusių kūrybą jidiš kalba. Šiose gretose ir poetas Hiršas Ošerovičius, ir prozininkai Jokūbas Josadė bei Abraomas Karpinovičius. Išaugo nauja karta, perėmusi ne vien literatūrinę žydų tradiciją, bet ir skaudžią Holokausto patirtį, kuri dažnai lydėjo jų darbus kaip vienas pagrindinių epizodų ar leitmotyvų.

Naudotos literatūros ir internetinių šaltinių sąrašas:

                      LITERATŪRA

1.      A history of yiddish literature, Sol Liptzin. New York: Jonathan David Publishers, 1988.

2.      Akimirka su "Jung Vilne": iš muziejaus fondų: parodos katalogas. Sudarė ir redagavo I. Murauskaitė. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaonas žydų muziejus, 2010.

3.      Between smile and tear: poems and poetic fables by Peretz Miransky; introduction by Mikhail Krutikov. Vilnius: Versus aureus, 2006.

4.      Jidišo įnašas į Europos kultūrą. Sudarė Emanuelis Zingeris. Vilnius: Vaga, 1998.

5.      Lempertas Izraelis, Litvakai. Vilnius: „Versus aureus“, 2005.

6.      Lempertas Izraelis, Mūsų Vilne. Vilnius: Lietuvos žydų bendruomenė, 2003.

7.      Vilnius = Vilne: jidiš, lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis / Mošė Kulbakas. / Sudarytojas Alfonsas Bukontas. Vilnius: Vaga, 1997.

INTERNETINIAI ŠALTINIAI

8.      Jidiš literatūros klasikas, Kamilė Rupeikaitė: http://www.7md.lt/lt/2010-01-29/in_memoriam/jidis_literaturos_klasikas.html

9.      Lietuvos žydų literatūra, Larisa Lempertienė: http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=l&-max=2147483647&-recid=41371&-find=

10.  Litvakų fondas, Abraomas Suckeveris: http://www.litvakufondas.eu/index.php?1969522644

11.  The YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe. Dovid Katz, Yiddish: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Language/Yiddish#id0enzae

12.  Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia), Mindaugas Kvietkauskas: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=680&kas=straipsnis&st_id=2287

13.  Žydų rašytojų ryšiai su lietuviais ir lenkais XX a. I pusės Vilniuje, Saulė Valiūnaitė-Kindurienė: http://www.lzb.lt/lt/religija-ir-tradicijos/31-zydu-kulturos-istorija-lietuvoje/71-zydu-rasytoju-rysiai-su-lietuviais-ir-lenkais-xx-a-i-puses-vilniuje.html

2012-06-09
Žmonės
Abraomas Suckeveris
Abraomas Suckeveris išaugo chasidiškojo judėjimo šalininkų rabinų šeimoje. Deja, jo šeima per Pirmojo Pasaulinio karo metus buvo ištremta į Sibirą, o jaunasis Abraomas nuo 1920 m. atvyko į Vilnių, kuriame ilgainiui ir pradėjo savo literatūrinius ieškojimus, čia universitete studijavo literatūros mokslus.
Ar žinote kad...?
Jau pirmą dieną, per pirmą pamoką chederyje (religinėje mokykloje) žydų vaikai mokomi abecėlės – kiekviena raidė patepama medumi – kad mokslas būtų saldus