Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Religinės muzikos tradicijos

Gerbiamiausiu muzikinės kultūros puoselėtoju buvo laikomas chazanas – žydų kantorius. Dauguma bendruomenių buvo gana skurdžios, todėl sinagogos kantoriaus pareigą neretai tekdavo derinti su kitomis veiklomis. Pasitaiko liudijimų, jog kai kuriuose šiaurės vakarinių kraštų regionuose tas pats asmuo eidavo ir kantoriaus, ir skerdiko pareigas.

XIX a. didelių miestų žydų bendruomenėse atsiranda naujos muzikavimo formos. Svarbių visuotinių įvykių metu žydai nuolatos rengdavo pilietines ceremonijas, kurias lydėdavo muzika. Pavyzdžiui, T. Kosciuškos atminimo gedulingas minėjimas Vilniaus sinagogoje 1817 m. Kantoriaus maldoms bei elegijų giedojimui pritarė aštuonių klezmerio muzikantų grojimas. Šis formalaus draudimo sinagogoje naudoti muzikinius instrumentus pažeidimo faktas tokiame ortodoksiniame mieste kaip Vilnius – misnagedų tvirtovėje – byloja apie tai, jog žydai šį įvykį traktavo kaip nereliginį, todėl ir buvo leidžiama retai tarp žydų pasitaikanti muzikavimo sintezė.

Choralinės sinagogos (su vyrų choru) fenomenas čia susiformavo tik XIX a. pabaigoje. ir lėmė viso muzikinio liturgijos turinio susiformavimą; visų pirma į maldos procesą buvo įvesta koncertinė dalis. Švenčių metu ir šabo išvakarėse panašūs koncertai vykdavo didelėse choralinėse sinagogose, kurios XIX a.pabaigoje ir XX a. pradžioje tapo paplitusiu miestų ir didesnių miestelių reiškiniu. Giedoti čia būdavo kviečiami žymūs Europos dainininkai, kurie atlikinėdavo įvairaus žanro, paprastai ne žydiškos kilmės kūrinius; jų tekstai būdavo verčiami į hebrajų kalbą; jiems pritardavo vyrų choras (aukštas partijas atlikdavo berniukai – diskantai). Žinomos dvi išlikusios istorizmo laikotarpio choralinės sinagogos, veikiančios iki šiol: Vilniaus ir Kauno.

 

2008-01-23
Žmonės
Izraelis Salanteris, Lipkinas

Gimė Žagarėje (1810–1883).  Musar sąjūdžio pradininkas ir ideologas rabinas. 1849 m. Kaune, Vilijampolėje įkūrė ješivą, išgarsėjusią Slobodkės (taip tada buvo vadinamas šis Kauno priemiestis) ješivos vardu. Jau ankstyvoje jaunystėje išsiskyrė ypatingais gabumais, 10–ies metų miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Tėvas jį nusiuntė studijuoti pas garsų rabiną Cvi Hiršą Broidą į Salantus, taip atsirado ir pravardė Salanteris; tikroji jo pavardė buvo Lipkinas, bet ji minima tik enciklopedijose. 1840–1849 Salanteris gyveno Vilniuje, vadovavo ješivai ir pradėjo propaguoti musar (hebr. – dorovė) idėjas. 1849 m. persikėlęs į Kauną, įkurtoje ješivoje sulaukė nemaža sekėjų, musar tapo sąjūdžiu.

Ar žinote kad...?

Izraelio valstybės vėliavą sukūrė Lietuvoje gimęs ir gyvenęs Davidas Wolffsohnas buvęs aktyvus sionizmo judėjimo narys. 1897 m. Bazelyje vykusiame pirmajame sionistų kongrese kilus diskusijoms dėl judėjimo vėliavos jis nusiėmė talitą ir išskleidęs pareiškė „mes jau turime vėliavą“.