XVIII a. emancipacijos, integracijos ir sekuliarizacijos procesai inspiravo profesionaliosios žydų dailės atsiradimą. Vis gausėjantis žydų dailininkų būrys sudarė prielaidas rastis naujai sąvokai žydų dailė. Šį terminą pirmieji pradėjo vartoti patys neseniai emancipavęsi žydų dailininkai, norėdami pabrėžti kitokį nei Europos menininkų savo kultūrinį tapatumą.

XIX a. viduryje išaugo pirmoji žydų dailininkų karta. Vokietijoje tapė moderniosios žydų religinės minties sekėjas Moritzas Oppenheimas (1800–1882), Anglijoje ‑ pirmasis žydų tautybės dailininkas priimtas į Karališkąją meno akademiją Solomonas Hartas (1806–1881). Prancūzijoje dirbo vienas iš impresionistinės meno krypties pradininkų Camille Pissarro (1830–1903), Amerikoje ‑ bene pirmoji žydų tautybės moteris dailininkė Mary Cassatt (1844–1926), Lenkijoje – žymus tapytojas Maurycy’us Gottliebas (1856–1879). Iš Lietuvos kilo talentingas tapytojas Isakas Levitanas (1860–1900), skulptorius Markas Antokolskis (1843–1902).

Žydų menininkų kūrybą visada formavo du pagrindiniai veiksniai: 1) tos šalies, kurioje jie gyveno, kultūrinis, socialinis bei istorinis kontekstas; 2) vienalytės žydų tautos egzistavimo pagrindas – judaizmas. Sakralinės žydų dailės pagrindas yra judaizmo tradicija. Svarbus judaizmo bruožas yra tradicionalizmas, kurio dėka sakralinis žydų menas skirtingais laikotarpiais įvairiose pasaulio šalyse savo esme išliko tapatus. Kiti svarbūs judaizmo bruožai yra sakralumas ir simboliškumas.

XIX‑XX a. sandūroje Vakarų Europos dailininkai ėmė ieškoti naujų idėjų ir meninės raiškos formų. Naujos meno srovės – impresionizmas, postimpresionizmas, kubizmas, ekspresionizmas ir kitos ‑ išvadavo menininkus iš iki tol jų kūrybinės raiškos laisvę varžiusių akademinių taisyklių. XX a. pradžios Lietuvos dailėje vyko panašūs procesai kaip ir Vakaruose. Naujų kūrybos tendencijų sklaidą lėmė tai, kad dalis Lietuvos menininkų galėjo studijuoti užsienyje, ypač juos viliojo Paryžius ir Berlynas. Lietuvoje buvo eksponuojama ne tik Lietuvos dailininkų, bet ir užsienio autorių kūryba. 1922 m. Kaune savo tapybą eksponavo vienas žymiausių dailininkų pasaulyje Marcas Chagallas (1887–1985), vyko Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos dailininkų parodos.

Tarpukario Lietuvos dailėje, taip pat ir žydų dailėje, vyravo kelios kryptys. Realistinio meno tendencijos, dažnai persipynusios su impresionizmo ar postimpresionizmo bruožais buvo būdingos tų menininkų kūrybai, kurie studijavo Lietuvoje ir neturėjo galimybės išvykti iš Lietuvos tobulintis užsienyje. Savo akiratį užsienyje praplėtę menininkai sekė modernizmo idėjomis. Jų kūryboje ryškiausia buvo ekspresionizmo kryptis, atsispindėjo simbolizmo, kubizmo, konstruktyvizmo ir abstrakcijos tendencijos.

XX a. pradžioje klaidingas Antrojo įsakymo interpretavimas vertė daliį menotyrininkų manyti, kad kaip reiškinys žydų dailė neegzistuoja. Tačiau antrasis Dekalogo įsakymas nedraudžia vaizduojamojo meno, o draudžia tik stabmeldystę, tai yra žmogaus sukurtų meno objektų vertimą kulto dalimi ir jų garbinimą.