Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Profesionalios žydų dailės susiformavimas Lietuvoje

 

Profesionaliosios žydų dailės atsiradimą žymi XVIII a. vid. prasidėjęs Haskalos sąjūdis iškėlęs proto ir pažangos svarbą, paspartinęs bendruomenės modernėjimą bei integravimą į dominuojančios visuomenės terpę. Kartu liberalėjo požiūris ir į religinius draudimus – pastarieji draudė žmonių ir kitų gyvų būtybių vaizdavimą. Drąsesnis santykis su vaizduojamuoju menu kartu su kitais veiksniais nulėmė žydų dailės formavimosi kryptį. Ją veikė gimtosios šalies kultūrinė, politinė, socialinė atmosfera, įtakojusi daugelio meninių sprendimų ir siužetų tematiką, bei vienalytės žydų tautos pagrindas – judaizmas, leidęs išlaikyti diasporos tautinį tapatumą.

Žydų diaspora gyveno štetluose, todėl natūralu, kad žydų kilmės dailininkai  perimdavo juos supančios erdvės ženklus: sinagogas ir antkapius bei jų dekorą, ritualinius objektus, fiksavo folklorą, siuvinėjimą, karpinius. Tačiau neabejotinos įtakos turėjo Lietuvos dailės raida, kurią formavo akademinė bendruomenė ir veikusi aukštoji mokykla. Ryškiausias ir seniausias Rytų Europos kultūros ir meno centras buvo Vilniaus universitetas. Jau nuo 1793 m. jame buvo įkurtos architektūros, tapybos, skulptūros ir grafikos katedros, leidusios susikurti savitai meno mokyklai. Nors po XIX a. vid. sukilimų universiteto veikla buvo sustabdyta, nuo 1866 iki 1915 m. jo patalpose, tarsi permindama dailės katedrų tradicijas veikė Vilniaus piešimo mokykla, kurią baigė daug vėliau garsiais tapusių žydų menininkų Borisas Šacas (Schatz), Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz), Chaimas Sutinas (Soutine), Pinchas Kremenis (Pinchus Kremegne), Michaelis Kikoinas (Kikoine), Emanuelis Manė Kacas (Emmanuel Mane-Katz), dariusių įtaką pasaulinės dailės raidai, ypač École de Paris (1910 – 1940).

Nuo 1905 m. Vilniuje veikė žymaus skulpturio Marko (Mordechajaus) Antokolskio vardu pavadinta pramoninės dailės mokykla žydų jaunimui, kuriai vadovavo skulptoriaus sūnėnas Levas Antokolskis. Šioje mokykloje mokėsi žymus grafikas Lozerius Segalis (Lasar Segall).

Pirmasis pasaulinis karas įnešė permainų žydų dailės raidoje. Nors susikūrė žydų visuomeninės, kultūrinės, švietimo ir mokslo organizacijos, telkiančios jaunus žydų dailininkus, nuolatinė konkurencija ir net diskriminacija tarp vietos lenkų ir žydų dailininkų, lėmė pastarųjų „emigraciją” į Lietuvai priklausiančius miestus, ypač Kauną. Siekiant išsaugoti jaunų žydų literatų ir dailininkų tautiškumą 1929 m. Vilniuje buvo įkurta grupė Jung Vilne (priklausė: Bencionas Michtomas, Rachelė Suckever, Šeina Efron), kuri, derindama žydų tradicijas su to meto moderniosiomis meno tendencijomis ir aktualiomis, naujoviškomis dailės kryptimis, vykdė aktyvią kultūrinę veiklą – organizavo atskiras parodas, rengė literatūros vakarus. Vis dėlto stiprėjančios lenkų pastangos asimiliuoti žydus, ypač inteligentiją, lėmė jų išvykimą iš Vilniaus. Tokiu būdu Vilnių paliko žydų menininkai – dailininkai Akimas Josimas, Izajas Kulvianskis, Šelemas Zelmanavičius.

Lygiagrečiai Vilniui tarpukario Lietuvoje žydų dailininkų koncentracija galėjo pasigirti laikinoji sostinė – Kaunas, kuriame gyveno ir kūrė per 40 žydų tautybės dailininkų. Dailės atsiradimą skatino sėkminga ir gerai apgalvota dailės švietimo sistemos strategija. Provincijoje veikė žydų gimnazijos, kuriose buvo įgyjamas meninis išsilavinimas (kultūrine veikla garsėjo Marijampolės žydų gimnazija, kurioje 1917 – 1919 m. dailę dėstė Maksas Bandas, vėliau studijas tęsęs Berlyno meno akademijoje), o sostinėje 1922-1940 m. veikė Kauno meno mokykla, kurioje mokėsi vėliau Lietuvos žydų dailės garsenybėmis tapusios tokios asmenybės kaip Neemijas Arbit Blatas, Zalė Bekeris, grafikai Chaimas Mejeris Fainšteinas, Motelis Ginsburgas.

XX a. pr. ir tarpukariu gimė naujų meno srovių, kurių atsiradimą sąlygojo naujų idėjų ir meninių raiškos formų paieškos. Taip susiformavo impresionizmas, postimpresionizmas, kubizmas ir ekspresionizmas, kurie buvo žymiai liberalesni ir sudarė geresnes sąlygas meninei laisvei reikštis. Šio proceso sklaidą spartino menininkų migracija studijuoti užsienio meno akademijose, dailės mokyklose. Berlynas ir Paryžius buvo ryškiausi centrai, pritraukiantys žydų kilmės Lietuvos dailininkus. Tokiu būdu Paryžiuje susiformavo savita dailės kryptis Ecole de Paris, paremta sava štetlo kultūra, etniniu meno supratimu bei modernistinėmis idėjomis. Šios mokyklos branduolį sudarė daugybė ryškių Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinių – Sutinas, Kremenis, Kikoinas, Segalis, Manė Kacas. École de Paris sudarė apie 60 dailininkų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 iš viso pasaulio. Paryžiaus mokyklos ekspresija pasižymėjo santūrumu ir elegancija, sodriomis ir šviesiomis spalvomis. Dailės kūriniuose vyravo melancholija ir lyriškumas, judėjiški bei slaviški simboliai. Galimybė studijuoti užsienyje formavo savitą, modernistinę Lietuvos žydų dailės kryptį, pasižyminčia ekspresionizmo ir kubizmo apraiškomis. Tuo tarpu ta dalis žydų dailininkų, kuri apsiribojo studijomis ir praktika Lietuvoje koncentravosi į realistines meno tendencijas, dažnai paveiktas impresionizmo ir postimpresionizmo bruožų. Šiam procesui atsirasti ir vystytis turėjo įtakos profesionaliosios žydų meninės tradicijos nebūvimas bei natūralus atsakas į pakankamai griežtas, meninę raišką ribojančias judaizmo dogmas, kurios ilgą laiką slopino žydų dailės formavimąsi kaip procesą, o pasikeitus situacijai paspartino žydų dailės progresą bei norą išbandyti visas naujoves ir novatoriškas idėjas. Tačiau krypčių ir stilių gausa bei jų panaudojimas nesuformavo atskiro Lietuvos žydų dailės siužeto, būdingo vien tik šiai religinei mažumai. Lietuvos žydai kūrė įvairios tematikos kūrinius – vieni rėmėsi tautine žydų etnografija, ritualiniu menu, pasitelkė judaizmo simbolius (menora, Dovydo žvaigždė, Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdai, Dekalogo lentelės), vaizdavo kasdieninį gyvenimą ir buitį – šeimos židinį, rabiną, sinagogą, maldą vestuves, kitiems dailiniams tai buvo visiškai nebūdinga – jų kūrinių siužetai buvo universalus ir nesiskyrė nuo to meto kitų tautų meno. Tačiau tarpukario Lietuvos žydų dailė turėjo savitą siužetų pateikimo formą, stilių. Ryškiausias pavyzdys tai peizažai, pasižymintys pilku koloritu, tamsiais tonais, melancholine nuotaika ir apribota erdve – dangaus nebūvimas arba jo minimalizavimas. Svarų indėlį meninėms naujovėms plisti turėjo vis didėjantis tarptautinių dailės parodų populiarumas tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje. Štai 1922 m. Kaune buvo surengta vieno žymiausių pasaulio dailininkų Marko Šagalo (Marc Chagall) paroda.

Sionizmo paskatinta Rytų Europos žydų emigracija rado naują kryptį - Izraelį. Kartu su savimi žydų menininkai ten atnešė moderniąsias meno kryptis. Vilniaus piešimo mokyklos studentas skulptorius Borisas Šacas įkūrė pirmąją meno mokyklą Jeruzalėje Becalel (veikė nuo 1906 iki 1929 m.). Lietuvoje gimę dailininkai Lozorius Krestinas, Dovydas Labkovskis, Samuelis Bakas, Dovydas Bekeris, Rafaelis Chvolesas, Aleksandras Bogenas, Mozė Rozentalis formavo moderniąją Izraelio dailę.

Antrasis pasaulinis karas nenutraukė žydų dailės raidos Lietuvoje. Nors karo žiaurumai ir uždarų erdvių tinklai – getai - slėgė žmonių savimonę ir laikė nuolatinėje baimėje, kultūra ir menas nebuvo visiškai nustumti į šoną. Getuose vyko dailės parodos. 1942 m. Vilniaus gete įvyko kultūros vakaras, skirtas literatų ir dailininkų grupei Jung Vilne. Vilniaus gete buvo surengtos Jokūbo Šero, Michtomo, Rachelės Suckever bei tuo metu devynmečio Samuelio Bako kūrinių parodos. Dažniausiai dailininkai įamžindavo juos supančios realybės vaizdus – išbadėjusių žmonių eiles prie maisto, kasdieninius patikrinimus, paliegusius jaunus vyrus ir sulinkusius senius, einančias mirti moteris su verkiančiais vaikais ant rankų. Taip Kauno geto gyvenimą ir koncentracijos stovyklos žiaurumus įamžino Estera Lurjė, Jokūbas Livšicas, Juozapas Šlezingeris, Nolikas Šmidtas. Genocido aukomis tapo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos žydų dailininkų: tapytoja Černė Percikovičiūtė, pasaulinio garso tpytojas Zalė Bekeris, išskirtinė Kauno bohemos asmenybė Saliamonas Zelmanavičius, taip pat Chaimas Mejeris Fenšteinas, Jokūbas Livšicas, Nolikas Šmidtas, Elijas Kaplanas. Gete žuvo Vilniaus menininkai: Hadasa Gurevič, Juozapas Kagansas, Jokūbas Šeras, Rachelė Suckever.

Po antrojo pasaulinio karo Lietuvą ir pusę Europos užvaldžiusi komunistinė santvarka pristabdė tautinio meno raiškos formas. Griežta kultūros srities kontrolė, siauras siužetų aktualumas su tam tikromis ideologinėmis išlygomis ribojo dailės vystymąsi. Tik XX a. 9 dešimtmetyje prasidėjusi tautinio atgimimo banga paskatino prisiminti ir iš naujo atrasti žydų dailę Lietuvos kultūroje. 1988 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta Lietuvos žydų dailės paroda, kurioje buvo galima pamatyti tarpukario Lietuvos ir ano meto žydų dailininkų tapybą, grafikos darbus ir skulptūras. 1997 m. Vartų galerijoje įvyko Lietuvos žydų dailininkų paroda Liūdesys – mano džiaugsmas, kurioje buvo pristatyti tarpukaryje gyvenusių ir kūrusių žydų dailininkų darbai bei šiuolaikinių menininkų Augustino Savicko, Adasos Skliutauskaitės, Aleksandros Jacovskytės, Adomo Jacovskio, Marijaus Jacovskio kūryba.

2011 m. Lietuvos dailės muziejuje – Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta  Neemijos Arbitbalto (Arbit Blato) darbų paroda Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę. Šią įspūdingą kolekciją žymaus dalininko našlė, operos solistė ir režiserė Regina Resnik Blatas padovanojo Lietuvai.

Dabartinėje Lietuvos žydų dalininkų kūryboje sunku įžvelgti tautinį braižą, atskiriantį ir išskiriantį iš bendro meno konteksto. Šiuolaikiniai žydų dalininkai savo darbais perteikia savo asmeninius išgyvenimus, emocijas, jausmus, egzistencinius klausimus, kurie yra aktualūs ir būdingi visoms kitoms tautoms. Vis tik juzdaizmo tradicija ir paveldėtas simbolinis mąstymas ir simbolinis objektų perteikimas, turinio ir formų daugiasluoksniškumas, per amžius įtakotas literatūrinės žydų tradicijos, misticizmas, perimtas kabalistinės tradicijos ir minorinės nuotaikos – nuolatinio žydų tautos persekiojimas, pogromų ir Katastrofos pasekmė, leidžia pažymėti žydų dailės išskirtinumą pasaulio meno kontekste.

2012-06-10
Žmonės
Leontijus Bramsonas

Gimė Kaune 1869 m. Baigęs teisės studijas Maskvos universitete jis aktyviai ėmė dalyvauti demokratinės inteligentijos veikloje, greit tapo vienu iš jos lyderių. 1906 m. išrenkamas I–osios Valstybės Dūmos deputatu nuo Kauno gubernijos. Suartėja ir susidraugauja su A. Kerenskiu, būsimosios Laikinosios vyriausybės po Vasario revoliucijos vadovu.

Ar žinote kad...?

Kai kurie tikintys žydai tiki, kad per Jom Kipūro (atgailavimo) šventę iškėlus ir palaikius virš galvos vištą ir sukalbėjus specialią maldą, visos žmogaus nuodemės pereina į paukštį.