Sakralaus meno paskirtis yra vaizdu žmonėms perteikti ir paaiškinti Šventųjų Raštų pasakojimus. Žydų dailininkai vaizdavo žmonių figūras, gyvūnus ir augalus, tačiau stengėsi kiek galima mažiau dėmesio skirti piešinio tikroviškumui ir realistiškam formų perteikimui: vyravo plokščios, supaprastintos formos, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kontūro linijai ir spalvos simbolikai, vaizdo iliustratyvumui ir dekoratyvumui. Europoje žydų sakralaus meno formą bei plastiką įtakojo stilistinės meno kryptys ‑ romanika, gotika, renesansas, barokas, klasicizmas ir kitos.

Domėjimasis tautiniu menu ir žydiškomis temomis, ypač buitiniu žanru, išaugo XX a. pirmame dešimtmetyje. Dailininkams rūpėjo pavaizduoti kasdienį, nuolat pasikartojantį gyvenimo ciklą, kur pasaulio centru yra sinagoga, rabinas ir šeimos židinys, kur visi prisiminimai ir norai nukreipti kasdienių įvykių link: gimimo, meilės, vestuvių, mirties. Lietuvos žydų dailininkai vaizdavo tai, kas jiems buvo artima ir suprantama, kas glaudžiai siejosi su jų būtimi ir buitimi, kuri yra persmelkta simbolizmo ir misticizmo.

Tarpukario Lietuvos žydų dailininkams ypač rūpėjo socialinės problemos. Žydų varguomenės buities motyvais bendrame lietuvių ir žydų dailės kontekste ypač išsiskyrė Z. Bekerio tapyba. Dažniausiai menininkai socialines problemas bandė atskleisti per psichologinį portretą arba kasdienes gyvenimo scenas.

Vaizduodami pačius įvairiausius siužetus, žydų dailininkai mėgsta įterpti judaizmo simbolius – menorą, Dovydo žvaigždę, Jeruzalės miesto ar Šventyklos vaizdus, Dekalogo lenteles ir kt. Remiantis Judaizmo simboliais kuriamas vaizduojamos istorijos daugiasluoksniškumas.