Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Lietuvos miesteliai

Gyvenimas štetle

 

Štetl tai žydų žodis, jidiš kalba jis reiškia miestelį. Žydų istorijoje ne bet koks miestelis vadidamas štetl, toks žydiškas pavadinimas suteikiamas miesteliui, kuriame žydai sudarė ženklią gyventojų dalį, nuspalvindami visą miestelio gyvenimą. Lietuvoje buvo nemaža miestelių, kur žydai sudarė pusę, o neretai ir gerokai daugiau gyventojų (pvz.: Jonava, Kėdainiai, Šakiai, Žagarė ir pan.) Ir štetl dvasia maitino litvakų gyvenimą. Kaip lietuvių tautos šaknys buvo kaime, taip litvakų – štetl.

–        Štetl pradėjo formuotis, matyt, apie 18 amžių. Bajorai, siekdami pagyvinti apylinkių gyvenimą, skatino žydus apsigyventi arba net kurti miestelius. Svarbiausia, kas viliojo žydus į miestelius, buvo turgūs. Žydai buvo tarpininkai tarp kaimiečių ir miesto. Kaimo žmonės čia galėjo parduoti ūkio gaminius ir pirkti žibalo, druskos, vinių. Bajorai išnuomodavo žydams žemės plotą, šie statėsi namus, miestelis plėtėsi. Sinagogai pastatyti, taip pat kapinėms žemės sklypą dovanodavo. Taip Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje atsirado tūkstančiai miestelių.

Žydų gausėjo, jų dalis štetluose didėjo, kadangi vaikų mirtingumas tarp žydų buvo mažesnis negu kaimynystėje gyvenančiose tautose. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1772, 1793 ir 1795) žydai atsidūrė Rusijos imperijos sėslumo riboje ir koncentracija štetluose dar labiau padidėjo, kadangi išvykti už sėslumo ribos buvo uždrausta. Prie to prisidėjo dar 1804 metų Nuostatai apie žydus, pagal kuriuos juos pradėta varyti iš kaimo. Tad jie dar labiau ėmė telktis štetluose. Pagal 1897m. surašymą žydai Lietuvoje ir Baltarusijoje sudarė daugiau kaip pusę miestų ir miestelių gyventojų.

Štetluose litvakai gyveno pilnakraujį gyvenimą. Kiekvienas štetl turėjo visus privalomus žydiško gyvenimo atributus; čia buvo sinagoga, mikva (ritualinis baseinėlis), kapinės, namelis, kur šoichet (ritualinis skerdikas) pjaudavo paukščius, chederas (religinė pradžios mokykla). Dažname štetle buvo ir savas mešugener (silpnaprotis).

Žydų gyvenimo centras buvo sinagoga, didesniuose štetluose jų buvo keletas. Sinagoga vykdė tris funkcijas: tai buvo maldos namai; studijų centras (beis medreš) – nuo ryto lig vakaro čia sėdėdavo pagyvenę žydai prie Talmudo lapo; susirinkimų namai (beis kneset), gal tikriau – susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai. Į sinagogą religingi žydai, o iki 19–to amžiaus tokie buvo beveik visi, eidavo dvasiškai pailsėti, sustiprėti, ypač per šabes, po savaitės vargų.

Svarbiausia štetlo asmenybė buvo rabinas, garbingiausias miestelio žmogus. Rabinas buvo ir ješivos vadovas, jei tokia buvo, o ješivos buvo daugelyje štetlų. Didesnieji štetlai turėjo ir savo kantorių. Labai garbinga asmenybė buvo sinagogos pamokslininkas – magid; dažnai atvykdavo pamokslininkai iš kitur. “Geras pamokslas sudrėkindavo akis vyriškoje sinagogos dalyje ir išspausdavo ašaras moterų skyriuje – rašo Abraomas Korivas. – Lietuvoje, kurią laikė šalta, sausa racionaliste, iš tiesų gi plakė karšta, jautri širdis.”

Dievobaimingieji litvakai visus gyvenimo ciklus (gimimą, pilnametystę, vedybas, mirtį) tvarkė pagal judaizmo kanonus. Berniuką 8–tą dieną po gimimo apipjaustydavo. Kai berniukui sukakdavo 13 metų labai iškilmingai sinagogoje švęsdavo religinę brandą – bar micva. Mergaičių pilnametystę – bat micvą ortodoksai litvakai neminėdavo. Vedybų apeigoms vadovavo rabinas. Jos būdavo linksmos, grieždavo klezmorim, buvo šokamas freilechs. Mirusiuosius laidodavo tą pačią dieną, žydų kapinės buvo atskiros. Artimiausieji giminės septynias dienas gedėjo, sėdėdami ant grindų ar žemų suoliukų, neišeidami iš namų. Tai vadinosi šiva.

Svarbią vietą litvako gyvenime užėmė tradicinės religinės šventės. Šabes (šabą) niekas nedirbo. Mano tėvas buvo laisvamanis, tačiau šabą jis taip pat nedirbo. Visi stengėsi, kad tą dieną būtų šventinis stalas; neturtingiesiems padėdavo labdaringos organizacijos. Būtini patiekalai būdavo chalė (pynutė) ir įdaryta žuvis – gefilte fiš. Kadangi dirbti nevalia, žuvis privalėjo būti be kaulų, kad nereikėtų jų rankioti, atseit, dirbti.

Visos šventės – Pesach, Chanuka, Sukes ir kitos buvo religinės, bet, kilusios iš liaudies papročių, jos turėjo ir gilų nacionalinį, istoriškai tradicinį pobūdį. Gal dėl to, o galbūt dėl pagarbos seneliams, šios šventės buvo švenčiamos ir mūsų, nereligingoje šeimoje. Per Pesach namuose duonos nebuvo, valgėme macą, per Sukes tėvas iš senų lentų sukaldavo palapinę, kurią uždengdavo eglišakiais – schach.

Ilgainiui patriarchinė sankloda traukėsi ir į dievobaimingą litvakų štetlą ėmė skverbtis pasaulietinė dvasia. Gausėjo laisvamanių. Tačiau iki pat Katastrofos niekas nedrįso viešai drastiškai pažeisti judaizmo principų – dirbti ar važinėti per šabes ir pan. Mūsų kaimynas (aut. - Izraelis Lempertas), tikras bedievis, apie kurį visas štetl žinojo, kad jis nesilaiko košer reikalavimų, šeštadienį nedrįsdavo gatvėje rūkyti, o jei rūkydavo, tai papirosą slėpė rankovėje. Iš jo šaipėsi, tai nebuvo jokia paslaptis, bet jis vis vien nedrįso viešai pasityčioti iš religinės tradicijos.

Šventas dalykas litvakui buvo mokyti vaikus. Žydai buvo vieninteliai, kuriems berniukų mokymas buvo privalomas. KaiminyniėsKaimyninės tautos dar nesvajojo apie privalomą mokymą. Litvakų mergaitės dažniausiai mokėsi namuose. Kadangi berniukų mokymas buvo tradiciškai privalomas, tad nebuvo nė vieno štetlo, kuriame nebūtų chedero. Mokslas chedere prasidėdavo nuo 4–5 metų, tęsėsi paprastai iki 13–os, pilnametystės. Visas mokslas apsiribojo Tanacho – Senojo Testamento skaitymu ir vertimu iš hebrajų į jidiš. Vyresnieji vaikai mokėsi ir rašyti. Dėstė chedere melamedai, kurie dažniausiai nepasižymėjo profesionalumu, užtat garsėjo drausmės režimu. Liaudies poetas Chajimas Nachmanas Bialikas prisimindavo, kad “mokytojai mokėjo tik mušti, kiekvienas savaip”.

Bet ir čia patriarchalinė sankloda traukėsi, chederai modernėjo, o melamedai darėsi profesionalesni. Mano senelis Faivušas Levinsonas buvo tokio modernaus chedero melamedas. Kaip man pasakojo Chackelis Lemchenas, vaikystėje jis lankė senelio chederą Papilėje. Lemchenas prisimena, kad mokytojas mokė aritmetikos, pasakojo apie įvairias pasaulio šalis, apie Lietuvos gamtą, vedžiodavo vaikus į lankas, į mišką – tai buvo  įdomios pažintinės ekskursijos.

Po chedero dalis berniukų eidavo į ješivą, kur studijavo Talmudą. Mergaitės ir moterys namuose skaitė Cene u–rene, populiarų Tanacho legendų, pasakojimų, pamokymų išdėstymą.

Ilgainiui chederus pakeitė šiuolaikinės mokyklos.

Rusijos imperijoje, kaip minėta, litvakai, kaip ir kiti žydai, gyveno vadinamoje sėslumo riboje, labai tankiai, kadangi negalėjo išvažiuoti iš ribos, todėl gyveno varganai. Folklore, liaudies dainose nuolat minimas skurdas.  Šmaikštuolis Motkė Chabad tai pakomentavo šitaip: vienam turtuoliui jis sako:

–        Nori gyventi amžinai – apsigyvenk Butrimonyse.

–        O ką, ten visi ilgaamžiai?

–        Ne, bet kiek stovi Butrimonys, ten nė karto nemirė nė vienas turtuolis.

Pragyvenimo šaltiniai buvo labai apriboti, kai kurios sferos žydams buvo uždaros. Dėl nuolatinių varymų iš kaimo jie negalėjo užsiimti žemės ūkiu. Tiek carų laikais, tiek nepriklausomojoje Lietuvoje žydams neleista tarnauti valdininkais, valstybinių gimnazijų mokytojais, karininkais, teisių sistemoje ir kt. Tik 1919–1924 m., kai Lietuvoje veikė žydų tautinė autonomija, nemaža žydų dirbo įvairiose valdžios įstaigose, bet tai tęsėsi neilgai. Tad svarbiausieji užsiėmimai štetluose buvo smulkus biznis ir amatininkystė, paplitę buvo siuvėjo, batsiuvio, staliaus, laikrodininko, kailiadirbio, kepėjo, skardininko, stikliaus, kalvio, vežiko, kirpėjo ir kiti amatai. Turtingesni, gabesni, turėję galimybę studijuoti universitetuose, rinkosi laisvąsias profesijas – gydytojo, dantų gydytojo, advokato, privačių mokyklų mokytojo ir pan.

Moterys, jei šeima turėjo krautuvėlę, neretai padėdavo prekiauti, kartais net tvarkė visą prekybą, kad dievobaimingas vyras galėtų studijuoti Talmudą. Bet pasaulėjant visuomenei, tokių atvejų retėjo. Moterys dirbo siuvėjomis, skalbėjomis ir pan., bet dažniausiai augino vaikus, kurių buvo gausu. Visuomeniniame gyvenime moterys iš esmės nedalyvavo, jos buvo diskriminuojamos, tiksliau – ignoruojamos. Sinagogoje jos negalėjo būti greta vyrų, joms buvo skirtos atskiros vietos balkone arba kitaip atskirtoje vietoje. Kolektyvinei maldai reikėjo minjano – dešimties pilnamečių vyrų, moterys minjano negalėjo papildyti. Į ješivas moterų nepriimdavo, rabinai galėjo būti tik vyrai. Kiekvieną rytą vyriškis dėkodavo Viešpačiui, kad nesutvėrė jo moterim. Talmude minima daugiau kaip 2000 išminčių ir tik viena ne menkesnės išminties moteris – Brurija.

Tačiau litvako žmona anaiptol nebuvo užguita. Privačiame, šeimos gyvenime jos balsas paprastai buvo lemiamas. Ji auklėjo vaikus, daugiausiai su jais bendraudama, ji tvarkė šeimos biudžetą. Šabes žvakes uždegdavo moteris. Ypač ji išgarsėjo savo meile vaikams. Vaikai litvako šeimoje buvo visų mylimi, bet neribota motinos meilė tapo perdėtos meilės vaikams sinonimas ir neretai – net pasišaipymo objektu, “jidiše mame”. Litvakų folklore, ypatingai poezijoje daug dainų, eilėraščių apie motiną; tevui skirtų eilučių nežinau, ar įmanoma rasti.

Ir vis dėlto enciklopedijose, žinynuose beveik nėra moteriškų vardų, ištisai minimi tik vyrai. Romų leidyklos savininkė našlė Debora Rom, įžymioji Vilniaus labdarė Dvoire Ester GelferHelfer, aktorė Ester Rochl Kaminskaja ir jos duktė Ida, viena kita poetė, dailininkė, mokytoja – štai beveik visi litvakų moterų vardai, išlikę istorijoje.

Štetluose litvakai gyveno tarp kitataučių. Kontaktai, ypač ekonomikos srityje, visų pirma prekyboje, čia buvo intensyvesni, negu stambesniuose miestuose. Santykiai buvo savotiški. Daug prirašyta apie negatyvų žydo įvaizdį tarp lietuvių. Tai nekvestionuotina. Pakankamai tokių pavyzdžių yra lietuvių tautosakoje. Bet ar iš to seka, kad litvakai štetluose gyveno antisemitinėje aplinkoje? Esu įsitikinęs, kad ne. Tas neigiamas, atstumiantis žydo įvaizdis buvo abstrakcija, kuri paprastai nenulemdavo realių santykių. Būdavo, žinoma, atvejų, kada tas stereotipas trukdė tūlam lietuviui įveikti antipatiją, bet paprastai pažintis su žydu nulemdavo normalius santykius. Tikriausiai pasąmonėje likdavo kokių nors prietarų, bet įtakos, bent pastebimos įtakos santykiams tai neturėjo. Man teko (aut. - Izraelis Lempertas) mokytis valdiškoje gimnazijoje, klasėje iš 40–ties mokinių buvome 6 žydai. Pradžioje pasitaikydavo, kad pašiepdavo už “r” tarimą, buvo mėgėjų ištepti lūpas lašiniais (atseit, žydui nevalia valgyt kiaulienos). Bet tai buvo daroma be pykčio, ir tik pačioje mokslo pradžioje. Vėliau klasėje (taip buvo ir kitose) bendraujant nebuvo jaučiama jokio skirtumo lietuvis tu, ar žydas. Buvo, deja, antisemitų. Du klasės mokiniai hitlerinės okupacijos metu šaudė žydus, net savo klasiokus. Bet normalioje situacijoje neapykantos nerodė, opinija tam buvo nepalanki, atmosfera gimnazijoje buvo tolerantiška žydams, netgi pavadinčiau tai ne tolerancija – buvo lygybė.

Labai įtikinamas pavyzdys, kaip konkretūs santykiai su žydais griovė neigiamus stereotipus, buvo santykiai su krautuvininkais. Daugelis pagyvenusių žmonių ir dabar, prabėgus daugeliui metų, pasakodami apie santykius su žydais, pirmiausia prisimena, kad krautuvininkai duodavo “bargan”, t.y. skolon. Tai pažymi ir labai plataus moksleivių rašinių konkurso “Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai” dalyviai. Krautuvininkas neimdavo jokio raštelio, tik pasižymėdavo knygutėje. Buvo visiškas abipusis pasitikėjimas. Ir nebuvo skirtumo, ar pirkėjas žydas, ar lietuvis.

Žydai mokėjo lietuvių kalbą, dažniausiai, tiesa, labai netaisyklingai ir su akcentu; nemaža miestelių lietuvių, savo ruožtu, šnekėjo jidiš.

Bet tai nebuvo idilė. Kultūros sferoje kontaktai buvo labai riboti. Tarp žydų ir lietuvių buvo didelė distancija, buvo sunkiai įveikiamų barjerų. Skirtingi tikėjimai, košer maisto principas neleido sėsti prie bendro stalo, buvo labai gajūs prietarai, pvz., dėl krikščionių kraujo vartojimo macoms gaminti, žydų tautos kaltinimas dievažudybe, kurį nuolat primindavo kunigai, visa tai lėmė, kad dvi bendruomenės gyveno kiekviena sau. Labai taikliai tai nusakė poetas Algimantas Baltakis: Nuo Gedimino laikų / visados / kartu su mumis / ir visados atskirai. / Kartu gyvenimo mugėje / atskirai / maldose / ir kapuose.

Patikslinti gal tik reikia, kad Gedimino laikais Lietuvoje nebuvo žydų.

Bendruomenės nebuvo uždaros, izoliuotos, bet daugiausia tenkinosi santykiais savo bendruomenės viduje. Net amatininkai aptarnaudavo daugiausia savus. Sunegalavęs žydas mieliau kreipėsi į savą gydytoją. Gaisrininkų komandos ir tos buvo atskiros. Didesnį gaisrą gesindavo kartu, bet šiaip jau kiekvienas štetl turėjo savą žydišką gaisrininkų draugovę, kurios vadovas buvo išdidžiai vadinamas brandmajoru.

Žinomos buvo ir artimesnės draugystės, šiltų santykių. Pasitaikydavo, nors ir labai retai, mišrių vedybų. Mykolo Biržiškos liudijimu, kai kuriose lietuvių šeimose radosi kiek žydiško kraujo, kaip pavyzdžiui žymiausių lietuvių bankininkų Vailokaičių šeimoje. Bet tai tebuvo pavieniai atvejai.

Štetlų litvakų bendruomenėse vyko intensyvus žydiškas gyvenimas. Nebuvo ryškiai ideologiškai nuspalvintų renginių, nebuvo akcentuojamos kovos dėl žydiškumo. Buvo kasdienis gyvenimas, kuris savaime formavo žydiškumą. Asimiliacijos tendencijos nedarė žymesnio poveikio štetlų litvakams. Taip, rusų kultūra buvo patraukli, buvo žmonių, kurie matė joje palankesnes savirealizacijos galimybes. Štai kaip vienas žymus perkrikštas, garsus orientalistas Danielius Chvolsonas pusiau juokais aiškino savo poelgį. Draugas jo paklausė, kodėl apsikrikštijai?

–        Iš įsitikinimo, – atsakė Chvolsonas.

–        Nejaugi tu įsitikinęs, kad stačiatikybė pranašesnė už judaizmą?

–        Ne, šituo aš kaip tik neįsitikinęs. Bet esu įsitikinęs, kad būti Peterburgo universiteto profesoriumi yra geriau negu vadovauti ješivai.

Tokių atvejų būta, bet jų buvo nedaug, o štetluose, kur socialinė kontrolė buvo daug stipresnė, negu stambesniuose miestuose, jei ir pasitaikydavo, tai visiškai retai. Štetluose beveik nesijautė ir išorinio asimiliacijos spaudimo. Tiesa, beveik 30 metų štetlų žydus persekiojo rekrutų gaudynės (žr. kantonistai), tai kėlė siaubą, bet asimiliacijos tai anaiptol neskatino. Štetlas gyveno savo žydišką gyvenimą ir nors niekas specialiai negalvojo apie žydiškumo ugdymą, visos institucijos, ir sinagoga, ir chederai, o veliau mokyklos, ir įvairios draugijos, ir šeima, namai – viskas ugdė žydiškumą, visa štetlo atmosfera buvo jo persunkta. “Iki šiol negaliu pamiršti to stipraus įspūdžio, kurį man padarė (1920, rudenį) pirmas pasivaikščiojimas Ukmergės šaligatviu, – prisimena po daugelio metų Judelis Markas, – švelnų rudens vakarą publika vaikščiojo trumpa atkarpa, kur šaligatvis buvo platus (nuo Koltuno parduotuvės iki Perkulio). Ir kartu su publika tekėjo laisvai ir nevaržomai jidiš iš jaunų ir vyresnių, jidiš iš visų burnų. Ir aš prisiminiau moters žodžius iš Tanacho, kad ji nieko neprašo iš pranašo Elišos, nes jai nei iš jo, nei iš ko nors kito nieko nereikia, kadangi ji gyvena savo tautoje. <...> Ir aš pasijutau: gyvenu savo tautoje.”

 

Izraelis Lempertas

2007-11-29
Žmonės
Izaokas Elchananas Spektoris

(1817–1896) labai įtakingas mąstytojas, nuo 1864 m. iki mirties buvęs Kauno rabinu. Jis ne tik buvo didelis autoritetas religinės teisės klausimais, bet aktyviai dalyvavo, kovodamas už žydų teises. Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjo žydų pogromai Rusijoje, Spektoris kreipėsi atviru laišku į Londono vyriausiąjį rabiną, šio kreipimosi rezultatas buvo protesto mitingai Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Spektoris rėmė palestinofilų organizaciją Hovevei Cion, paskelbė pareiškimą, kad apsigyventi Izraelio žemėje tai žydų religinė pareiga. Po Spektorio mirties vienas žydų laikraštis rašė, kad jo portretą galima rasti ne tik kiekviename sėslumo ribos name, bet ir Sibire, Techase bei Kanadoje, Peterburge ir Sidnėjuje.

Ar žinote kad...?
Jau pirmą dieną, per pirmą pamoką chederyje (religinėje mokykloje) žydų vaikai mokomi abecėlės – kiekviena raidė patepama medumi – kad mokslas būtų saldus