(1865–1935) gimė Latvijoje, studijavo Voložino ješivoje, buvo laikomas vunderkindu. “Dėl tokio moksleivio vertėjo įkurti Voložino ješivą”. – apie jį pasakė ješivos vadovas N. Berlinas (Necivas). 1888 m. paskirtas Lietuvos miestelio Žeimelio rabinu, 1896 m. grįžo į gimtąją Latviją Bauskės rabinu. 1904 m. išvyko į Palestiną. Skirtingai nei daugelis rabinų, kurie buvo įsitikinę, jog Izraelio Žemę  turi atgaivinti tikintieji žydai ir piktinosi, kad ten vykstantys daugiausia yra laisvamaniai, Kukas paskelbė, kad būtent jie, nesilaikantys religinių įstatymų nusidėjėliai, atkurs žydų tautinį židinį Šventojoje Žemėje. 1919 m. A. Kukas paskirtas Jeruzalės vyriausiuoju rabinu, o 1921 m. išrinktas pirmuoju šalies aškenazų vyriausiuoju rabinu, juo išbuvo iki mirties.