Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Valkininkai

VALKININKŲ MIESTELIO ŽYDAI

Žydų bendruomenės skaitlingumas ir lokalizacija Valkininkuose

Valkininkų miestelis įsikūręs dabartinio Varėnos rajono šiaurinėje dalyje, 25 km į šiaurę nuo Varėnos, 55 km į šiaurę nuo Alytaus ir 55 km į pietus nuo Vilniaus. 30 km į vakarus – Trakai, 25 km į rytus – Eišiškės1

Valkininkų vietovė žinoma nuo XIV a. 1418 m. istoriniuose šaltiniuose paminėtas Valkininkų dvaras ir miestelis, 1503 m. – valsčius, 1516 m. - miestas, o 1571 m. jam suteiktos Magdeburgo teisės 2. 1795 m. LDK žemių dalis kartu su Valkininkais atiteko carinės Rusijos imperijai ir išliko jos valdžioje iki 1918 m. Tuo metu Valkininkų miestelis priklausė Vilniaus gubernijai, Trakų apskričiai, tuo tarpu tarpukariu (1920–1939 m.) Valkininkai buvo sudėtinė Lenkijos valstybės dalis.

1606 m. inventoriaus duomenimis, Valkininkuose buvo apie 30 gatvių, kurių kiekviena buvo skirta kuriai nors amatininkų grupei. Tokiu būdu susidarė Arklininkų, Kalvių, Kurpių, Puodžių, Balnių ir kt. gatvės. XVI a. vykdant Valakų reformą, amatininkai buvo iškeldinti iš miesto į jiems paskirtas žemes. Tokiu būdu susiformavo aplinkiniai kaimai: Čebatorių, Juodųjų Kalvių (dab. Čižiūnų), Pučkornės, Užuperkasio, Kaniūkų ir kt 3.

Miesto gatvių tinklas formavosi aplink turgaus aikštę centre. Ypač miestas išaugo XVII a. pirmojoje pusėje, kada 1608 ir 1609 m. buvo patvirtinta Magdeburgo teisės privilegija bei apie 1635 m. įsteigtas pranciškonų vienuolynas4. Manoma, kad būtent XVII a. pirmajame ketvirtyje, Valkininkų mieste apsigyveno pirmieji žydai, kurie čia rado palankias sąlygas prekybai. 1601 m. miesto inventoriuje pažymėta 1 žydų šeima5. 1642 m. žydams duota privilegija laikyti spirito varyklą6.

1 lentelė. Gyventojų skaičiaus dinamika7.

gyventoju skaiciau dinamika.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Miesto vystymąsi ir kilimą šie tiek pristabdė karas su Rusija ir Švedija. 1655 m. miestas smarkiai nukentėjo – tai rodo ir 1662 m. Valkininkų gyventojų sąrašas, kuriame surašyta tik 314 žmonių, iš jų – 23 žydai8, t.y. jame buvo likę tik 20–25 % žmonių, gyvenusių mieste prieš karą. 1681–88 m. laikotarpiu Valkininkų žydams leista verstis prekyba ir amatais, statyti sinagogą.9 Pagal 1749 m. inventorių Valkininkuose 135 sodybose gyveno 800 žmonių, iš jų – 34 žydų šeimos.10 1750 m. krikščionys turėjo 4 ¼ užstatytų sklypų, žydai 10 1/2 ; neužstatytų krikščionys ¾, o žydai 35 ¾.11 Tai rodo, kad jau XVIII a. viduryje žydai Valkininkų miestelyje turėjo daugiau nuosavų sklypų negu kiti gyventojai. 1765 m. gyveno jau 41 žydų šeima (272 žmonės).12

 XVIII valkininku plano schema.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pav. XVIII a. vidurio Valkininkų plano schema:1 – turgaus aikštė; 2 – bažnyčia; 3 – sinagoga; 4 – priemiestis; 5 – vienuolyno kompleksas.

 

Pagal 1777 m. inventorių Valkininkuose buvo 100 sklypų bei 51 žydų šeima.13 1790 m. miestelyje gyveno 949 žmonės, iš jų 273 žydai (prieš tai 1783 m. buvo 207 žydai)14 1795–1800 m. miestelyje gyveno 449 žydai. Manoma, kad miesto augimo priežastimi galėjo būti dėl miško medžiagos eksporto, kuris XVIII a. antrojoje pusėje smarkiai padidėjo15. Iki 1811 m. miestelyje liko 208 žydai. Gali būti, kad XIX a. pradžioje dalis žydų išsikėlė į Degsnius, sukurdami žemdirbių kaimą16. Po 1831 m. sukilimo mieste pagausėjo prekybininkų ir kitų ne žemės ūkiu užimtų žmonių. Tai lėmė žydų tautybės gyventojų pagausėjimą – 1848 m. surašytos 128 žydų šeimos17, bei dar tankesnį Valkininkų centrinės dalies užstatymą. 1875 m. nurodoma 112 žydų namų su 450 žmonių. 1897 m. Valkininkuose surašyta 2619 gyventojų, tarp jų 1126 žydai18. XIX a. viduryje miestelyje jau gyveno 1153 žydai19. Taigi kaip matyti, žydų skaičius Valkininkų miestelyje palaipsniui didėjo. 1936–1938 m. Valkininkuose gyveno 1400 žmonių, tarp jų – 700 žydų20.

1920 m. iš Valkininkų miestelio į Izraelį išvyko pirmieji žydų emigrantai21.

 valkininku aisktes fragmentas 1935.JPG

 2 pav. Valkininkų aikštės fragmentas 1935 m.

 

XVIII a. didžioji žydų sklypų dalis buvo sutelkta prie turgaus aikštės ir aplink ją išsidėsčiusiose gatvėse: Eišiškių, Vilniaus, Varėnos, Rusų. Būtent Rusų gatvės gale XVIII a. antrojoje pusėje buvo pastatyta didelė medinė originalios architektūros sinagoga, tapusi svarbiu Valkininkų akcentu ir paryškinusi miesto centro vietą.22 Tarpukariu žydai daugiausiai buvo susitelkę miestelio centre, aplink turgaus aikštę, o jų pagrindiniai objektai (sinagoga, maldos namai, skerdykla, pirtis) buvo Rusų (dab. Dzūkų) gatvėje.

valkininku miestelio planas pries 2 ps kara.JPG

3 pav. Valkininkų miestelio planas prieš II pasaulinį karą.

 

XIX a. pabaigoje buvo perstatyti daugelis prekybininkų ir amatininkų vienaaukščių namų, nulėmę centrinės dalies kompaktiškesnį ir aukštesnį užstatymą. Dalis pastatų prie aikštės buvo dviaukščiai, tačiau mediniai, dauguma stovėjo siauruose sklypuose galais į aikštę ir gatves, sudarydami ritmišką stogų siluetą (2 pav.) Prieš I Pasaulinį karą žydų bendruomenė jau turėjo teatrą, biblioteką, mokyklą su dėstomąja hebrajų kalba.

Tačiau 1931 m. miestelio aprašyme pastebimas jo skurdumas: mediniai namai neretai susmukę, dengti šiaudais, gerokai apleisti. 1935 m. išgrindus pagrindines gatves akmenimis, vaizdas truputį pagerėjo.23

 

 

valkininku sinagoga.JPG

4 pav. Valkininkų sinagoga.

Kaip ir visoje Lenkijoje, taip ir Valkininkuose, žydų bendruomenei palankiausi metai buvo tarpukaryje, kada nevaržomai galėjo klestėti jų kultūra ir verslai. Tačiau ramybę nutraukė II Pasaulinis karas bei Holokaustas. 1941 m. Valkininkus pasiekė prasidėjęs II Pasaulinis karas – jau pirmosiomis karo dienomis sudegė miestelio centras su sinagoga ir didžiąja žydų namų dalimi. 1941 m. birželio mėn. Valkininkus užėmus vokiečių kariuomenei, prasidėjo pavienės žudynės. Pirmosiomis karo aukomis tapo žydas Chaimas Geršas, kartu su lietuviu Vladu Žemaičiu sušaudytas prie Spenglos upelio (už politinį bendradarbiavimą su sovietais), žydas Šarielis Kuniachovskis buvo nušautas šabo dieną pakeliui į sinagogą pro šalį dviračiais važiavusių “baltaraiščių”. 1941 m. rugsėjo 27 d. Eišiškių miestelyje (Šalčininkų raj.) sušaudytos 105 Valkininkų žydų šeimos, apie 400 žmonių24. Iš viso buvo nužudyti 3446 žydai25.

 

Sinagoga

Viena iš būtinų žydų įsikūrimo ir gyvenimo tam tikroje vietovėje sąlygų – kapinių ir sinagogos įkūrimas. Kaip minėta, dar 1681–88 m. laikotarpiu Valkininkų žydams buvo leista verstis prekyba ir amatais, statyti sinagogą, tačiau istoriografijoje teigiama, kad sinagoga pastatyta tik XVIII a. pabaigoje, Rusų gatvėje (dab. Dzūkų g. 6).26 Valkininkų sinagoga – viena žymiausių ir iškiliausių originalios medinės ornamentuotos architektūros sinagogų Lietuvoje. XVIII – XIX a. sandūroje buvo sugriauta, o 1801 m. atstatyta dviejų brolių – Mordechajaus ir Geršono – laikantis buvusios sinagogos vaizdo.27

 

sinagogos vidus.JPG

5 pav. Valkininkų sinagogos centre stovėjo bima, apribota keturių kolonų, besiremiančių į skliautus. Bimą gaubė aštuonių korintinių kolonų palaikomas baldakimas Labai puošnus buvo aron kodešas, puoštas sudėtingo ornamento drožiniais, su floros ir faunos motyvais: gėlių, elnių, balandžių, liūtų ir kt. Dešinėje jo pusėje (ant rytinės sienos) buvo 13 Talmudo egzegezės principų, suformuluotų Rabino Išmoelio (II a.), taip pat 13 žydų tikėjimo principų, paskelbtų Maimonidų (XII a. pab.) bei kabalistinės formuluotės, kuriomis tikėtasi apsaugoti medinę sinagogą nuo ugnies. Ji nenukentėjo per XIX a. Valkininkuose siautusius gaisrus. Nuotraukoje matyti bima.

 

Kaip ir visos to laikmečio medinės sinagogos, Valkininkų sinagoga buvo suręsta iš tašytų rastų ant akmens ir plytų pamatų, dengta aukštais kelių pakopų malksnų („gontų“) stogu28. Stogas dengė aukštą salę. Pats pastato planas buvo T raidės, su žemesniu prieangiu ir su šone prisiglaudusia moterų galerija. Vienaaukščio priestato, prisiglaudusio prie vakarinės sinagogos dalies, vidurinę dalį - prieangį, dengė vienšlaitis stogas. Išsikišusius galus aplink prieangį supo piramidės formos - keturšlaičiai bokšteliai. Lietuvoje tokio tipo (su bokšteliais) sinagogų yra tik trys: Šiaulėnų, Vilkaviškio ir Valkininkų29. Įspūdingos barokinės sinagogos dažniausiai stovėdavo tankiai apstatytuose kvartaluose, ir, nepaisant draudimų, smarkiai išsiskyrė žemų gyvenamųjų namų fone30.

 

napoleono dovana.JPG

6 pav. Pasak legendos 1812 m. Valkininkuose trumpam buvo sustojęs Napoleonas žygio į Rusiją metu. Jis lankėsi sinagogoje, kur buvo pagarbiai sutiktas žydų. Atsidėkodamas Napoleonas padovanojo žydams pobalnį su inicialais – raudoną aksominį kilimėlį su geltonu papuošimu iš šonų, Napoleono vardu ir užrašu “Gloria Patri”. Ši Napoleono dovana buvo saugoma sinagogoje iki pat II Pasaulinio karo, kada, kilus gaisrui Valkininkuose, sinagoga ir viskas, kas joje buvo, sudegė.

 

Sinagogos fundatorius buvo didikas Granovskis, suteikęs statybinę medieną. Jo garbei, sinagogos lubose buvo nutapyta didelė freska, vaizduojanti Granovskio dvarą31.

Prieš 1880 m. Rusų gatvės (dab. Dzūkų g. 4) gale, žemesnėje vietoje, buvo pastatyta mažesnės reikšmės, antroji sinagoga32. Vietiniai gyventojai lietuviai ją įvardina “škala”. Pasak senųjų Valkininkų gyventojų – Broniaus Mazaliausko ir Juozo Uždavinio33 - šie maldos namai visada būdavo atidaryti, juose dažniausiai melsdavosi žydai, taip pat į juos galėjo užeiti kas nori ir kada nori. Tuo tarpu didžioji sinagoga beveik visą laiką būdavo uždaryta ir buvo atidaroma tik per didžiąsias religines šventes.

sinagoga ir shkala.JPG

7 pav. Sinagoga (dešinėje) ir “škala” (kairėje).

Pasak vietinių gyventojų, vadinamojoje “škaloje” buvo žydų vaikų religinė mokyklėlė. XIX a. pabaigoje Valkininkuose veikė ješiva, o 1912 ir 1920 m. buvo atidaryta pradinė mokykla su dėstomąja hebrajų kalba34. Yra žinoma, kad 1918–1920 m. žydų vaikai taip pat lankė lietuvišką mokyklą, o lenkų okupacijos metu – lenkišką.35 1936–38 m. duomenimis, Valkininkuose be 7 klasių lenkiškos mokyklos veikė ir žydų mokykla.36 Yra žinoma, kad tarpukariu Valkininkuose žydų vaikus mokė Henris Butrimovičius.37

Valkininkuose ant Merkio kranto veikė gyvulių skerdykla, priklausiusi žydams mėsininkams Davidui Ješurui ir Fainui Šmuljankeliui, kur skersdavo iš aplinkinių gyventojų supirktus gyvulius38 ir čia pat pardavinėdavo mėsą. Pasak vietinių valkininkiečių - B. Mazaliausko ir J. Uždavinio, rabinas savo reikmėms skersdavo atskirai.39 Dabar toje vietoje, kur buvo skerdykla, stovi dviejų aukštų baltas mūrinis namas, su užrašu “Kirpykla”(dab. Dzūkų g. 11).

 

buvusi zydu gatve.JPG

8 pav. Buvusi “Žydų gatvė”.

Netoli skerdyklos, prie Merkio upės, žydai turėjo pirtį. Ji taip pat neišlikusi. Paminėtina, kad sovietmečiu (apie 1965 m.) tiesiant Valkininkų–Alytaus plentą, buvo pakoreguota Merkio upės vaga40. Todėl dabar buvusios tiek skerdyklos, tiek pirties vietos yra šiek tiek atokiau nuo Merkio upės.

Gatvė, kurioje stovėjo sinagogos, pirtis, skerdykla ir kiti svarbūs žydams pastatai vietinių gyventojų buvo vadinama „žydų gatve“ (dab. Dzūkų gatvė).

 

Kapinės

 

1916 paminklas.JPG

 9 pav. Žydų kapinėse buvo laidojami Valkininkų miestelio, ,Degsnės, Čižiūnų kaimų žydai. Nuotraukoje pavaizduoto 1916 m. paminklo epitafijoje nurodyta, kad čia palaidotas žmogus yra iš Vilniaus .Galima kelti hipotezę, kad šis žmogus buvo gydomas Degsnės kaimo žydų psichinių ligonių namuose kuriuose buvo atvežama ligonių ir iš Vilniaus. Tai rodo, kad galėjo būti laidojami ir kitų kaimų gyventojai žydai.

 Žydų kapines buvo įkurtos Valkininkų miestelio šiaurinėje dalyje, pietrytinėje Merkio upės pusėje (priešingame upės krante negu miestelis). Nekilnojamų kultūros vertybių registre nurodomas 1,4 ha kapinių plotas.41 Kitais duomenimis, kapinių plotas – apie 60 arų.42 Pokario metais žydų kapinės buvo smarkiai nuniokotos, daug paminklų išgriauta, išvežta. Pasak vietinių gyventojų, kapinėse būta nemažai marmurinių paminklų, kurių dabar nelikę nei vieno.43 Šiuo metu senosios žydų kapinės yra aptvertos medinių horizontalių kartelių tvora, yra išlikę senų antkapinių paminklų. 1998 m. buvo pakabinta lenta “Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas”, tačiau dabar ir jos nėra.44 Kapinės apleistos, apaugę mišku.

valkininku zydu kapines panoraminis.JPG

 

10 pav. Valkininkų žydų kapinės (panoraminis vaizdas).

 

 

 

 

 

 

jechiel joseph.JPG

 

 

 

11 pav. Užrašas byloja, kad čia palaidotas Jechiel Josef [Juozapas] ben Nachum Leib Trivosh, Vilniaus gaono palikuonis, miręs 1895.

 

 

 

 

   

emancipuota palaidota.JPG

 

12 pav. Šioje epitafijoje nurodyta, kad čia palaidota moteris, mirusi 1895 ar 1898 m., buvo labai emancipuota, dievobaiminga ir išmananti Torą. Šis faktas įdomus tuo, kad moterų antkapiuose epitafijos neįrašomos.Paminklas išsiskiria ir savo ornamentika: jis dekoruotas liūtų figūromis.

 

 

 

 

palaidota rabino zmona.JPG

 

 

 

13 pav. Čia palaidota 1893 m. mirusi moteris Chasia Freida, rabino Jaakovo [Jokubo] Koheno žmona.

 

 

 

  

 

Ūkinė veikla

Žydų bendruomenės įsikūrimą mieste paskatino palankios ūkinės veiklos sąlygos. 1681–1688 metais Valkininkų žydams suteikta privilegija verstis prekyba ir amatais, įrengti dirbtuves siuvėjams, auksakaliams, kirpėjams, kepėjams, laisvai prekiauti savo gaminiais ne tik turguje, bet ir gatvėse, namuose, pardavinėti audinius, geležį, midų, alų, degtinę, laikyti vyno bravorus, kurtis bajorų žemėse ir bažnyčios jurisdikoje, statyti sinagogą, pirtį, turėti kapines, įsigyti žemes ir namus, nemokėti pilies ir kariuomenės išlaikymo mokesčių.45 1765 m. tarp 272 žydų tautybės asmenų buvo 2 siuvėjai ir auksakalys, viena žydų šeima laikė karčemą. Tais pačiais metais surašytos 8 šeimos, tarp jų šikšnius, kalvis, batsiuvys, veikė karčema.46

Klebono jurisdikoje žydai dažnai būdavo karčemų nuomininkais. 1794 m. Valkininkuose žydas Izraelis nuomojo karčemą už 300 rublių, šalia esančiame Puodžių kaime – Chaimas Merchelavičius už 24 rublius, jurisdikos name Leiba Hirševičius taip pat už 24 rublius.47 Pagal 1798 m. inventorių miestelyje buvo apribotas karčemų ir parduotuvių skaičius, tačiau remiantis XVII a. pabaigos Valkininkų žydams suteikta privilegija, jiems leista laikyti 5 papildomas smukles ir 15 parduotuvių.48

Nepaisant fakto, kad Valkininkų žydų pagrindinis užsiėmimas nuo pat įsikūrimo mieste pradžios buvo amatai ir prekyba, žydų nuosavybėje būdavo ir dirbamos žemės ar šienaujamų pievų sklypai. Pavyzdžiui, XIX a. žydas Ševelis Valkininkuose nuomojo tris ketvirčius bažnytinės žemės; prie Merkio upės, netoli Dargužių kaimo, žydai turėjo du sklypus pievos, kurias šienaudavo kartu su vietiniais gyventojais.49 Tarpukariu žydas Boruchas Kuniachovskis taip pat buvo žemės savininkas, kurio pagrindinis užsiėmimas buvo žemės apdirbimas pagal užsakymus.50

Svarbiausias Valkininkų pramonės objektas nuo XVIII a. II pusės, kada padidėjo eksportas, buvo miško pramonė. Medienos eksportas sudarė didžiąją Valkininkų eksporto dalį ir tarpukariu, o šiuo verslu vertėsi ir žydų prekybininkai. Žinomas prekybininkas Chaimas Goldmanas, prižiūrėdavęs medienos plukdymą Merkiu, taip pat miško darbininkai žydai: vežikai Judelis Bekkeris ir Rubinas Geršas, vežiodavę malkas, rąstus.51 Smulkus prekybininkas Sikė Domaševskis turėjo malūną, lentpjūvę.52

Be miško pramonės, antruoju pramonės objektu Valkininkuose buvo kartono fabrikas, Sakalnickio įkurtas XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Tarpukariu lenkų okupacijos metu kartono fabrikas priklausė stambiam prekybininkui Chekeliui Bunimovičiui, turėjusiam privačią įmonę Vilniuje, kurio įgaliotiniu Valkininkų kartono fabrike dirbo pirklys Davidas Šeškinas, inžinieriumi – Šaja Valdtaimas, o produkcijos priėmėjais – Levinas Benskė, Ickė Domaševskis, Irškė Lifšicas.53 Įmonėje dirbo apie 100 darbininkų.

dervos - terpentino imone.JPG

14 pav. Dervos – terpentino įmonė (1987 m.)

1923–1924 m. kairiajame Merkio upės krante (0,5 km nuo miestelio), žydų prekybininkų Iceko Pekelno ir Mozės Rotenbergo buvo įsteigtas dar vienas pramonės objektas – nedidelis terpentino ir dervos gamybos fabrikas, medžio anglies įmonė, kuri kaip žaliavą naudojo senus smalingus spygliuočių, ypač pušų, kelmus.54 Kasmet įmonėje dirbo nuo 10 iki 14 darbininkų. Įmonė ne kartą degė, tačiau vėl būdavo atstatoma.

Taigi nuo pat įsikūrimo mieste pradžios, pagrindinis Valkininkų miestelio žydų užsiėmimas buvo amatai ir prekyba, suskirstyti į tam tikras specializacijas. Tarpukariu tarp žydų amatininkų buvo kalvių, siuvėjų, batsiuvių. Žinomi du batsiuviai: Motelis Sveickė  ir Šaja Orlovskis. Kai kurie buvo kepurininkai (Jofė Kurkudlianskis, Jankelis Barabanas), kiti siuvo tik vyriškus kostiumus, treti tik moteriškus drabužius. Pavyzdžiui, dab. Liepto g. 3 buvo žydės Rochės55 siuvykla (žr. 15 - 16 pav.)

buvusi siuvykla.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

buvusi siuvykla 2.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15 – 16 pav. Buvusi žydės Rochės siuvykla - namas (dab. Liepto g. 3). Tai yra vienas iš nedaugelio žydų namų, likusių nesudegusių per II pasaulinį karą.

Kalviai taip pat specializavosi: vieni tik kaustė arklius, kiti darė vežimams ratus, dar kiti juos tik apkaustydavo metaliniais lankais, kiti atitinkamai gamino pjautuvus, aštrindavo jiems dantukus, darydavo verpimo ratelius moterims.56 Dzūkų gatvės pabaigoje (dab. Dzūkų g. 12) stovėjo Dovydo Stračanskio kalvė. Paminėtini ir kiti Valkininkų kalviai žydai: Abraomas Barkas, Abelis Barkas, Mirškė Burmanas, Irša Barkas, Laiskė Leizeris, Štrafas Leizeris, Chaimas Menolke, Mauškė Poliakas tėvas ir sūnus Leibair Davidas Stračanskiai.57 Jų krautuvėlėse miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai galėjo nusipirkti įvairių buitinių prekių – muilo, žibalo, druskos, cukraus, miltų, silkės, medžiagos drabužiams, batų, žemės darbo ir namų ūkio įrankių.58 Miestelio centre, kur dabar yra skveras, stovėjo didžiulis žydų namas, apie 40 metrų ilgio ir 15 metrų pločio, žmonių vadinamas „Skarbava“.59 Jame gyvenusios aštuonios žydų šeimos vertėsi geležies ir odos gaminių prekyba. Prie turgaus aikštės taip pat stovėjo Jofės Šternino vaistinė.

Prie pat turgaus buvo siauras ir ilgas turtingo prekybininko Davido Rubinšteino, turėjusio degtinės monopolį, namas, kuriame jis laikė didelę alaus parduotuvę, garsėjusią “Šopeno” alumi. Turtingiausiu Valkininkų žmogumi buvo laikomas žydas Chaimas Kahanas, turėjęs maisto ir ūkinių prekių parduotuves.60 Valkininkuose buvo ir daugiau stambių prekybininkų žydų: Joselis Dvorcinas (turėjo degtinės monopolį), Abelis Dvorcinas (alaus tiekėjas, vežiodavęs alų iš Valkininkų geležinkelio stoties), Jankelis Dvorcinas ir Jankelis Petliukas (aludžių savininkai), du restoranų savininkai – stambūs prekybininkai Abraomas Jankelis ir Mozė Lapas, pirklys Chaimas Godelis (turėjo didelę parduotuvę), Elkė Farberis (prekiavo kailiais), Kurtas Izraelis (ūkinių prekių parduotuvės savininkas), Milkė Kahanovičius (parduotuvės savininkas), Rufkė Kopelmanas (turėjo batų parduotuvę), Altanas Karpovičius (prekiavo audiniais), Jofė Kiršenbaumas (turėjo degtukų monopolį), Irškė Poliakas (kelių parduotuvių savininkas), Šeperis Malcmanas (prekiavo indais, puodais), turtingas prekybininkas Davidas Rybakas ir kt. Valkininkuose taip pat buvo du žydai kirpėjai – broliai Davidas ir Rufkė Malcmanai, felčeris Chakimas Margolinas, netgi 5 asmenų muzikantų ansamblis, kurį suorganizavo smuikininkas Joselis Krukas.61

Greta pasiturinčių žydų buvo nemažai ir vargingų: Abraomas Burmanas, Altaras Burganas, Irša Bergas, Abraomas Bobke, Moiškė Chendelis, Altaras Mendelis (smulkūs amatininkai), Irša Barkas, Abraomas Childeris, Izraelis Šolumas, Jankelis Pupkė, Abraomas Petliukas, Sara Michle (smulkūs prekybininkai), Samuelis Benskis, Samuelis Boruchas, Markas Boruchas, Irškė Judelmanas (išlaikytiniai, jiems padėdavo pasiturintys žydai), Icekas Judkė (skudurininkas), Jankelis Zacharackis (darbininkas, vežikas), Šaja Orlovskis (batsiuvys) ir kt.

Valkininkuose, prie Merkio upės, buvo vilnos karšykla, o kalvis Leiba Stračanskis gamino verpimo ratelius, kuriais aprūpindavo visų tautybių miestelio moteris.62

 

vykdavo turgus.JPG

17 pav. Tarpukariu Valkininkuose, dabartinėje miestelio aikštėje ir gretimoje erdvėje aplink ją, vykdavo dideli turgūs, į kuriuos suvažiuodavo daug žmonių iš aplinkinių kaimų, taip pat iš Eišiškių bei Trakų. Turgaus dienos buvo pelningiausios ir žydų parduotuvėms, aludėms, amatininkų dirbtuvėms. Nuotraukoje matyti dabartinis Valkininkų miestelio aikštės vaizdas.

 

Pasak vietos gyventojų, vasaros metu, į Valkininkus ilsėtis, paatostogauti atvažiuodavo nemažai žydų iš Vilniaus, Sankt Peterburgo, kurie apsistodavo vietinių gyventojų – tiek žydų, tiek nežydų namuose.63

Taigi galima teigti, kad visa Valkininkų pramonė, prekyba, amatai buvo žydų rankose. Tuo iš dalies galbūt galima paaiškinti miestelio nusmukimą po II Pasaulinio karo bei žydų tragedijos – holokausto, kada Valkininkuose neliko nei vieno žydų tautybės asmens.

 

Žydų ir lietuvių santykiai

Įsikūrus žydų bendruomenei Valkininkuose, pirmieji nesutarimai kildavo tarp žydų ir klebonijos dėl bažnytinių žemių. 1828 m. kunigas Katavičius padavė žydus į Trakų apskrities teismą dėl žydų namų iškeldinimo iš bažnytinės žemės (kitaip tariant, žydų namų nugriovimo), motyvuojant gaisrų pavojumi bažnyčiai. Nors teismo sprendimas buvo palankus kunigui, tačiau žydų namai nebuvo iškeldinti ir liko stovėti vietoje neribotam laikui net ir po pakartotinų trijų prašymų vykdyti teismo sprendimą 1835 m.64 Prašymuose iškeldinti žydus iš bažnytinių žemių pastebima ne tik gaisrų pavojaus motyvacija, bet ir neigiamas požiūris į žydus. 1856 m. kunigo Kazlausko pateiktame raporte Merkinės dekanui Kaminskiui kaltinami žydai Šmuila Ausgudas ir Vulfovičius dėl namų statymo nesilaikant reikiamo atstumo nuo bažnyčios ir kartu išreiškiamas neigiamas požiūris į žydus: “statyti arti bažnyčios žydų namus <...> netinka bažnyčios požiūriu, kad netikėliai žydai, krikščioniško tikėjimo niekintojai, apsigyventų prie bažnyčios tiesiog dėl savanaudiškų tikslų, per procesijas pašieptų ir piktintų žmones. Dažnai dėl žydų išdaigų nepadorūs akiai vaizdai, niekinantys krikščioniškų apeigų šventumą, - o dar žinant žydišką būdą dėl pirkliškų derybų triukšmauti, rėkauti, - trukdo netgi pamaldas atlikti”.65

Galima spėti, kad panašūs išsireiškimai buvo kartojami ir pamokslų metu. Todėl nenuostabu, kad neretai kildavo konfliktai, kartais virsdavę muštynėmis, tarp žydų ir lietuvių, daugiausiai turgų metu. Pasak Čižiūnų kaimo gyventojo Andriaus Keršio (gim. 1880 m.), žydai sutrukdė jo tėvui verstis kalvystės amatu, išvogdami iš jo kalvės visus įrankius.66 Pasak kito pasakojimo, Valkininkuose turgaus metu tarp Eišiškių žydo ir kaimiečio lietuvio kilo ginčas dėl prekės kainos, virtęs muštynėmis, apkaltinus žydą sukčiavimu.67 Kitas Valkininkų gyventojas Feliksas Kochanskis (gim. 1865 m.) prisiminė XIX a. pabaigos Valkininkų žydų, daugiausiai kalvių, ryšius su Trakų vagių gauja. Valdžiai atlikus tyrimą, keli Valkininkų kalviai, įrodžius jų netiesioginį dalyvavimą gaujos nusikalstamoje veikloje, valsčiaus nutarimu buvo ištremti į Sibirą.68

Daugiausiai neigiamo klebonų požiūrio žydai susilaukdavo dėl karčemų laikymo. Ypač aštri “kova” su girtavimu, o tuo pačiu ir su karčemininkais (kurių didžiąją dalį sudarė žydai) buvo jaučiama Silvestro Gimžausko kunigavimo Valkininkuose metu (1884 – 1893 m.). Dėl vykusios kovos su girtavimu nebuvo patenkinti miestelio žydai, nes kelioms smuklėms teko užsidaryti.69

1903–1904 m. vyko dar vienas konfliktas tarp žydo Faivušo Cofno ir klebonijos, dėl žydo namo, stovinčio prie bažnyčios, kuriame dalyvavo ir vietiniai gyventojai lietuviai. 1903 m. sudegus minėto žydo namui, žydas padegimu apkaltino patį kleboną Kolą ir jo nuomininką Andrių Valiukevičių. Pažymėtina, kad gaisro metu vietiniai gyventojai krikščionys nepadėjo gesinti žydui gaisro (esą, draudė klebonas), o po gaisro žydui atsatinėjant namą, klebono paraginti, lietuviai, daugiausiai valstiečiai, prievarta sunaikino statyboms paruoštą medžiagą bei atitvėrė sklypą tvora, prijungdami jį prie klebonijos žemės, taip pat sumušė Cofną, jo sūnų ir dukterį. Muštynių tikrumą patvirtino jas matęs čižiūniškis Pranas Žydelis, pasakojęs, kaip vienas čižiūniškis sviedė supuvusią lentą Cofnui į galvą: lenta lūžo, o žydas nenukentėjo.70 Šį įvykį galima būtų vertinti žydų pogromų ir antižydiškų išpuolių kontekste.71

Dar vienas antižydiškas išpuolis užfiksuotas 1939 m. lapkričio 5 d., kada naktį nenustatyti asmenys išdaužė 20 žydų namų langus.72

Tačiau tarp žydų ir kitų miestelio gyventojų buvo ne tik konfliktų, bet ir sugyvenimo pavyzdžių. Vietinių gyventojų atmintyje išlikęs pasakojimas, kad 1831 m. sukilimo metu, Valkininkų dvaro ponas slėpėsi nuo sukilėlių savo draugo žydo namų rūsyje.73 Gerų žydų santykių pavyzdžių galima aptikti ne tik su bajorais, bet ir su valstiečiais. Tarpukariu pagrindinis lietuvių valkininkiečių užsiėmimas buvo žemės ūkis, tačiau daugelis dirbo papildomus darbus, dažnai pagal žydų pirklių, amatininkų užsakymus. Iš Valkininkų geležinkelio stoties arkliais buvo vežamos didelės statinės alaus, metalo dirbiniai ir kitos prekės, taip pat vežamos malkos žiemai. Lietuvės moterys žydų švenčių dienomis, šeštadieniais (šabo metu) atlikdavo buities darbus: plaudavo grindis, kūrendavo krosnis.74 Galima pastebėti abipusio bendradarbiavimo tarp lietuvių ir žydų pavyzdžių: Lietuvos nepriklausomybės kovų su lenkais metu (1920 m.) žydas amatininkas mūrijo dūmtraukį lietuvio Saulėno namuose. Žydai Kaplanas ir Bokanauskė Valkininkuose organizavo ne tik žydų, bet ir kitų miestelio gyventojų emigraciją75 – tai taip pat rodo gerus skirtingų tautybių gyventojų santykius. Žydų ir lietuvių tarpusavio sugyvenimą patvirtina ir vietiniai gyventojai, teigę, kad žydai niekad neatsisakydavo reikalui esant padėti, “duoti skolon”, net ir nakties metu.76

Kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių, taip ir Valkininkuose žinomi atvejai, kai II Pasaulinio karo metais lietuvių šeimos gelbėjo žydus. Vienas iš tokių buvo 1941 m. vokiečių okupacijos metu išgelbėti du žydai broliai (vienas iš jų su dviem vaikais), slėpęsi pas lietuvio namuose prie Eišiškių77. Taip pat išsigelbėjo žydas Zaluckij, po karo grįžęs į Valkininkus ir vedęs katalikę lenkę Kozlovską78. Taigi po karo liko gyvi 3 suaugę žydų tautybės asmenys ir 2 vaikai.

 

Tekstą parengė: Milda Jakulytė-Vasil, Audronė Vaitėnaitė ir Daiva Osipovaitė

 

Nuorodos

1R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose. – Vilnius: Gamta, 2005. – P. 13.

2A. Vanagas. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius: Mokslo ir encik. leidybos institutas, 2004. – P. 241.

3Lietuvių enciklopedija. – T. XXXIII. – Bostonas, 1965. – P.38; V. Kulbokienė–Maminskaitė. Rytų Lietuva: vietovės organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997. – P. 175.

4A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2. – Vilnius: Mokslas, 1979. – P. 63.

5Ten pat.

6Ten pat; http://www.heritage.lt/epd/2003/alytaus_obj.htm

7Valkininkų parapija. 1. Naniškės, 2. Miškūnai, 3. Daržininkai. 1936 – 38 m. – LMA, f. 255 – 839, Lietuvių Mokslo Draugija, l. 54; Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 2. – Vilnius: Mokslas, 1979 ; Kultūros paminklų enciklopedija. – T.1. –Vilnius, 1998; R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose. – Vilnius: Gamta, 2005.

8A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 64.

9R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 99.

10A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. T.2, P. 65; Kultūros paminklų enciklopedija. – T.1. –Vilnius, 1998. – P. 11; B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios. Vilniaus archivyskupija. – T. 2. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidyka, 1986. – P. 365.

11P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957. – Trakai, 2004. – P. 41.

12A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2 , P. 66.

13Ten pat.

14Ten pat, P. 67.

15Ten pat, P. 66.

16A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 68.

17Ten pat. P. 71.

18Ten pat. P. 76; Еврейская енциклопедия. – Т 12. – C. Петербург: Издание общества для научных еврейских изданий и издательства Брокгауз – Ефрон, 1908 – 1913. – C. 85.

19N. Schoenburg and S. Schoenburg. Lithuanian Jewish communities. – Jvorthvale, New Jersey, London: Jason Aronson LNC, 1996. – P. 206.

20Valkininkų parapija. 1. Naniškės, 2. Miškūnai, 3. Daržininkai. 1936 – 38 m. – Lietuvos Mokslų Akademija (toliau LMA) , f. 255 – 839, Lietuvių Mokslo Draugija, l. 54.

21Ten pat.

22A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 67; B. Kviklys. Mūsų Lietuva. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 464.

23B. Kviklys. Mūsų Lietuva, P. 465 – 466.

24A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 79.

25R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 132.

26A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 67; Kultūros paminklų enciklopedija. – T.1, P. 11; M. Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. – Vilnius: E.Karpavičiaus leidykla, 2003 – P. 43.

27D. Katz. Lithuanian Jewish Culture. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 182.

28M. Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, P. 44.

29Ten pat, P. 43.

30Ten pat, P. 44.

31Ten pat.

32A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 76.

33Interviu su Broniumi Mazaliausku (gim. 1929m.) ir Juozu Uždaviniu (gim. 1935m.) 2006 08 03.

34The Encyclopedia of Jewish Life. Before and during the Holocaust. – V. 2. – New York, New York University Press, 2001. – P. 934.

35Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Moksleivių darbų konkursas. – Vilnius: Garnelis, 2002. – P. 219; R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 41.

36Valkininkų parapija. 1. Naniškės, 2. Miškūnai, 3. Daržininkai. 1936 – 38 m. – LMA, f. 255 – 839, Lietuvių Mokslo Draugija, l. 54.

37R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 134

38Antradieniais būdavo didelis gyvulių turgus, kurio metu ir buvo superkami gyvuliai – todėl skerdimas buvo vykdomas taip pat antradieniais. Gyvuliai, kurių nespėdavo paskersti turgaus dieną, buvo ganomi iki kitos savaitės, tam buvo samdomi piemenys, daugiausiai lietuviai – Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu.

39Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu.

40http://www.heritage.lt/epd/2003/alytaus_obj.htm

41Kultūros Paveldo Centras. – Nekilnojamų kultūro vertybių registras, 2004.

42Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai, P. 220.

43Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu.

44Kultūros Paveldo Centras. – Nekilnojamų kultūro vertybių registras, 2004.

45A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 64.

46Ten pat, P. 66.

47P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957, P. 41 – 42. Kainos įvardijamos rubliais pagal tuo metu egzistavusią politinę santvarką (Lietuvos teritorija tuo metu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį).

48A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.2, P. 67.

49P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957, P. 42.

50R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 136.

51Ten pat, P. 133 – 138.

52Ten pat, P. 134; Pažymėtina, kad prieš I Pasaulinį karą malūnas, lentpjūvė ir akselinė priklausė žydui Lebeckiui, tačiau I Pasaulinio karo metu jo ūkinis kompleksas buvo susprogdintas besitraukiančios carinės Rusijos kariuomenės. – Ten pat, P. 59.

53Ten pat, P. 74 – 75, 133 – 138.

54P. Cijūnėlis. Iš Valkininkų pramonės istorijos // Raudonoji vėliava, 1969 m. gegužės 27 d.

55 Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu. – Tiksli žydų tautybės moters pavardė nebuvo nurodyta, B. Maziliauskas ir J. Uždavinys prisiminė tik žydų tautybės moters vardą.

56 R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 103.

57 Ten pat, P. 133 – 138.

58 P. Buckus. Liko vieni prisiminimai // Lietuvos Jeruzalė. Nr. 7 – 8 (91 – 92) 1999 lapkritis – gruodis. P. 7.

59 R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 105.

60 Ten pat, P. 106.

61 Ten pat, P. 133 – 138.

62 Ten pat, P. 106.

63 Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu.

64 P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957, P. 42.

65 Ten pat, P. 43.

66 Ten pat.

67 Ten pat, P. 43; R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 101.

68 P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957, P. 41.

69 K. Sčesnulevičius. Varėnos valsčiuje caro laikais // Atspausta iš “Naujienų”. – Chicago. III, USA, 1952. Kita vertus, kunigas S. Gimžauskas buvo labiau žinomas kaip aktyvus švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas – jo kunigavimo metu, Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje. – http://lt.wikipedia.org/wiki/Valkininkai

70 P. Bieliauskas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas 1555 – 1957, P. 45.

71 1881 m. Rusijos imperijoje kilo pogromų banga, palietusi ir lietuviškąsias gubernijas. Įvairūs pogromai ir antižydiški išpuoliai vyko Lietuvos teritorijoje iki pat 1940 m.

72 VSP Vilniaus apygardos biuleteniai – Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas. f. 401, ap. 6, b. 4. l. 33.

73 R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 43.

74 Ten pat, P. 76.

75 Ten pat, P. 76.

76 Interviu su B. Mazaliausku ir J. Uždaviniu.

77 Ten pat.78 Ten pat.

 

Iliustracijų sąrašas

1 pav. A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. T.2 Vilnius. Mokslas. 1979. P. 66.

2 pav. Ten pat, P. 77.

3 pav. Ha-ayara be-lehavot: sefer zikaron le-kehilat Olkenik, pelakh Vilna [Liepsnojantis miestelis: Valkininkų Vilniaus apskrities atminimo  knyga]. – Tel Aviv, 1962. – In.: R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 112.

4 pav. D. Katz. Lithuanian Jewish Culture. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 182.

5 pav. M. Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. – Vilnius: E.Karpavičiaus leidykla, 2003 – P. 58.Šaltiniai: M. Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, P. 53 – 58; D. Katz. Lithuanian Jewish Culture. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 183.

6 pav. D. Katz. Lithuanian Jewish Culture. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 184.Šaltiniai: R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 41;D. Katz. Lithuanian Jewish Culture. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 183 – 184.

7 pav. A. Miškinis. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. T.2 Vilnius. Mokslas. 1979. P. 68.

8 pav. Daryta autorių, 2006.

9 pav. Daryta autorių, 2006.Šaltiniai: Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Moksleivių darbų konkursas. – Vilnius: Garnelis, 2002. – P. 221; R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 104.

10 pav. Daryta autorių, 2006.

11 pav. Daryta autorių, 2006.

12 pav. Daryta autorių, 2006.

13 pav. Daryta autorių, 2006.

14 pav. R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose. – Vilnius: Gamta, 2005. – P. 76.

15 pav. Daryta autorių, 2006.

16 pav. Daryta autorių, 2006.

17 pav. Daryta autorių, 2006.Šaltinis: R. Arlauskas. Valkininkų kraštas istorijos verpetuose, P. 105.

2007-01-29
Žmonės
Izaokas Elchananas Spektoris

(1817–1896) labai įtakingas mąstytojas, nuo 1864 m. iki mirties buvęs Kauno rabinu. Jis ne tik buvo didelis autoritetas religinės teisės klausimais, bet aktyviai dalyvavo, kovodamas už žydų teises. Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjo žydų pogromai Rusijoje, Spektoris kreipėsi atviru laišku į Londono vyriausiąjį rabiną, šio kreipimosi rezultatas buvo protesto mitingai Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Spektoris rėmė palestinofilų organizaciją Hovevei Cion, paskelbė pareiškimą, kad apsigyventi Izraelio žemėje tai žydų religinė pareiga. Po Spektorio mirties vienas žydų laikraštis rašė, kad jo portretą galima rasti ne tik kiekviename sėslumo ribos name, bet ir Sibire, Techase bei Kanadoje, Peterburge ir Sidnėjuje.

Ar žinote kad...?

Kai kurie tikintys žydai tiki, kad per Jom Kipūro (atgailavimo) šventę iškėlus ir palaikius virš galvos vištą ir sukalbėjus specialią maldą, visos žmogaus nuodemės pereina į paukštį.