Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Raseiniai

Raseiniai 

Trumpa Raseinių istorija ir žydų įsikūrimas mieste

Raseiniai pirmą kartą minimi 1253 metais Lietuvos karaliaus Mindaugo aktuose, kuomet jis, atsidėkodamas Ordinui už karinę pagalbą, užrašė jam dalį Žemaitijos, į kurią įėjo pusė Raseinių apskrities.1 Vėliau XIII a. pabaigoje ir XIV a. miestas ne kartą minimas įvairiuose šaltiniuose, aprašant žemaičių kovas su kryžiuočiais. Istoriko Mykolo Balinskio nuomone, Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro laikais, tarp 1492 ir 1506 metų, Raseiniams buvo suteiktos Magdeburgo* teisės.2 1585 metais karalius Steponas Batoras paskyrė Raseinius nuolatine vietos seimelių suvažiavimo vieta ir svarbiausių Žemaitijos teismo įstaigų būstine bei sukoncentravo čia visos srities archyvą.3 Tuo tarpu 1592 m. ir 1643 m. gruodžio 31 d. Raseiniams suteiktos turgų ir mugių teisės.4 Tad jau XVI-XVII a. miestas virto tikru kultūriniu ir politiniu žemaičių centru, tuo labiau, kad čia kirtosi svarbiausi Žemaitijos keliai.

Tikslios žydų bendruomenės įsikūrimo Raseiniuose datos nėra, tačiau bene pirmą kartą žydas šiame mieste paminėtas dar 1590 m., kai Aaronas Mosiejevičius skundėsi žemės teismui, kad jį čia sumušė ir apvogė.5 1639 m. liepos 1 d. privilegija karalius Vladislovas Vaza leido žydams įsigyti žemės sklypus ir verstis prekyba karališkuosiuose miesteliuose: Palangoje, Gargžduose ir Raseiniuose.6 Grzegorz Błaszczyk nuomone apie 1650 m. tik trijuose Žemaitijos miestuose nuolat gyveno žydai, – vienas iš jų Raseiniai.7 Kai kurių istorikų nuomone, didesnė žydų bendruomenė Raseiniuose galėjo susiformuoti po 1655 m. įvykių, kai, Vilnių užėmus rusams, atsisakiusius priimti stačiatikybę žydus kazokai suvarė į Nerį ir prigirdė, o likusieji gyvi išsigelbėjimo ėmė ieškoti Žemaitijoje.8 Visgi, tai yra tik vienas iš galimų variantų, tuo tarpu daug didesnę įtaką žydų skaičiaus augimui Žemaitijoje padarė tas faktas, kad 1669 m. lapkričio 21 dieną valdovas Mykolas Višniaveckis suteikė Žemaitijos žydams privilegiją, kurioje nurodoma, kad šiame krašte žydai gali laisvai prekiauti, verstis visokiais amatais, išpažinti savo tikėjimą bei turėti kapines ir niekas negali jiems trukdyti.9

1662 m. surašymo duomenimis šiame mieste gyveno 111 žydų.10 Visgi, tai nebuvo tikras žydų skaičius mieste, kadangi į rejestrą buvo įtraukti tik vyrai ir moterys, neįtraukiant senių, neįgaliųjų ir vaikų iki dešimties metų, mat šie nemokėjo mokesčių.11 1681 m. balandžio 12 d Jonas III Sobieskis suteikė Raseinių žydams privilegiją, kurioje skelbiama, kad „...čia gyvenantys žydai, kaip ir kitų miestų bei miestelių žydai, gali laisvai pirkti ir parduoti namus, prekiauti įvairiomis prekėmis, laikyti krautuves, turėti sinagogas, pirtį ir kapines; taip pat ši privilegija atleido žydus nuo bet kokio darbo dvare, sargybos, siuntinėjimo su laiškais ar į malūną, tačiau įpareigojo sumokėti po 5 auksinius činčo už savo namus kiekvieną, pilstantį (parduodantį) gėrimus”.12

Be aukščiau išvardintų priežasčių, XVII a. viduryje prasidėjusį spartų žydų kūrimąsi Raseiniuose paskatino Žemaitiją nusiaubusios karo ir maro epidemijos, po kurių gyventojų skaičius čia sumažėjo perpus. Praslinkus Šiaurės karui ir 1708-1711 m. marui Žemaitija neteko 60-70 % visų gyventojų. Į ištuštėjusias sodybas buvo kviečiami keltis nauji gyventojai, tarp jų ir žydai. Siekdama paskatinti kėlimosi procesą ir greičiau užpildyti valstybės iždą (išmirus gyventojams, labai sumažėjo mokančiųjų mokesčius skaičius), valdininkija naikino prekybinius suvaržymus.13

Kad XVIII I pusėje žydai jau buvo įsitvirtinę Raseiniuose, galime spręsti iš 1737 m. čia stovėjusios žydų sinagogos: pastarosios pastatymas simbolizavo net tik nemažą žydų bendruomenę, bet ir tvirtą jos įsikūrimą mieste. Tuo tarpu XVIII II pusėje, 1764-1766 metais, mieste gyveno net 1072 žydai, turėję 150 namų.14

Šiek tiek daugiau apie XVIII a. Raseinių žydus galima sužinoti iš 1780 metais liepos 5 d. Raseinius nusiaubusio gaisro registro. Gaisro metu be 10 katalikų nukentėjo ir 20 žydų. Pastarieji neteko savo namų ir smuklių. Žydų nuostoliai buvo labai dideli. Pavyzdžiui, žydo Berelio Mejerovičiaus namas ir smuklė buvo įvertinti 5000 auksinių, o kilnojamasis turtas su gėrimais net 12000 auksinių, tuo tarpu žydo Judelio Šidlovičiaus nuostoliai, praradus namą ir smuklę, buvo 3000 auksinių, o kilnojamasis turtas – 4000 auksinių. Gaisro metu taip pat sudegė kahalui priklausiusi mokykla, pirtis ir ligoninė. Iš viso žydų tautybės gyventojų nuostoliai siekė 444000 auksinių.15 Šis registras atskleidžia ne tik to meto kai kurių Raseinių žydų turtinę padėtį, bet ir rodo žydų bendruomenės įsitvirtinimo mieste mastą: kaip matyti iš registro, minimu laikotarpiu mieste jau veikė žydų mokykla, pirtis ir ligoninė.

Po šio gaisro 44 sodybos ir karmelitų vienuolynas buvo atleisti nuo mokesčių, o 435 asmenys buvo atleisti nuo pagalvės mokesčio, – kaip yra žinoma, pastarąjį mokėdavo žydai. Vadinasi, žydų bendruomenė stipriai nukentėjo minimo gaisro metu. Apskritai gaisrai dažnai praretindavo miesto žydų gretas, mat sudegus gyvenamajam namui, žydai kartu su juo neretai prarasdavo ir vienintelį pragyvenamo šaltinį: juk daugelis žydų savo namuose turėjo kokią karčemėlę ar parduotuvėlę. Štai po 1776 metų gaisro Žydų kahalas skundėsi negalįs sumokėti pagalvės mokesčio, nes sudegus turtui, 200 žydų išėjo iš miesto, o dar 100 buvo išvaryti.16

1781 m. mieste dar kartą kilo gaisras: jo metu nukentėjo 14 miestelėnų ir 26 žydų kiemai, sinagoga, pirtis ir teismo namas.17

Galbūt dėl gaisrų, o galbūt dėl miestą niokojusių karų, nederliaus ir maro epidemijų, 1784 metais Raseiniuose buvo belikę 839 žydai.18 Vadinasi, per 20 metų žydų skaičius mieste sumažėjo apie 20 %. Be aukščiau minėtų priežasčių tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad XVIII a. antrojoje pusėje Raseiniai ėmė prarasti Žemaitijos sostinės statusą: miestas nebebuvo pagrindinė Žemaitijos seimelių susirinkimo vieta ir teismų būstinė.19

Nepaisant to, 1792 metais karalius Stanislovas Augustas atnaujino Raseiniams privilegijas, kuriomis patvirtintos miesto teisės, gyventojams užtikrinta savivalda ir nuosavybės teisė.20

XIX a. pirmoje pusėje Raseiniai išgyveno neramius laikus: 1807 m. miestas patyrė didžiulį gaisrą; 1812 m. jo apylinkes nuniokojo prancūzai; o 1831 metais čia aktyviai veikė sukilėliai.21 Galiausiai, 1843 metais gubernijos centru tapo Kaunas, o ne Raseiniai, kaip tikėjosi vietos gyventojai: to rezultatas buvo palaipsninis miesto reikšmės mažėjimas valstybės politiniame ir ekonominiame gyvenime.22

Nepaisant to, gyventojų skaičius mieste augo. Jeigu XIX a. trečiajame dešimtmetyje Raseiniuose gyveno apie pora tūkstančių gyventojų, tai, kaip matyti iš 1 lentelės, šeštajame dešimtmetyje mieste buvo jau keturis kartus daugiau gyventojų nei amžiaus pradžioje, iš kurių žydų tautybės gyventojai sudarė apie 60 %.23 Tuo tarpu amžiaus pabaigoje Raseiniuose gyveno net 11826 žmonės, iš kurių 3/4 sudarė žydai.24 Tokį spartų gyventojų skaičiaus augimą nulėmė Raseinių ekonominė padėtis. Nepaisant visų negandų, XIX a. viduryje Raseiniai ėmė atkusti ūkiškai: miestas tapo stambiu javų prekybos centru, pagausėjo pirklių, įsisteigė įvairių įmonių, čia vykdavo dideli turgūs ir mugės.25 1841 m. duomenimis, pajėgiausi malūnai Lietuvoje buvo Vilniuje ir Raseiniuose. Ekonominį to meto Raseinių gyventojų pajėgumą rodo ir kiti faktai: pavyzdžiui, Raseinių I gildijos pirklys žydas Solomonas Fainbergas 1860 m. įsigijo Kaune žemės sklypą ir dviejų aukštų mūro namus, kur XX a. pirmojoje pusėje buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos prezidentūra.26 Reikia paminėti ir tai, kad Raseiniai tuo metu buvo vienas iš Haskalah judėjimo centrų Lietuvoje27: tai į miestą traukė atvykti ne vieną žydą.

Visgi, XIX a. buvo permainingas Raseinių miestui. Nors amžiaus pabaigoje Raseiniai mėgavosi ekonominiu pagyvėjimu ir itin išaugusiu gyventojų skaičiumi, tačiau likus porai metų iki naujojo šimtmečio pradžios gyventojų skaičius mieste pasiekė amžiaus vidurio lygį, o tai reiškia, kad per dvejus-trejus metus sumažėjo trečdaliu lyginant su prieš tai buvusiu.28 Tokį spartų gyventojų mažėjimą Raseiniuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, XIX a. pabaigoje daugiausia nulėmė dar 1874 m. – 1875 m. prasidėjusi ir 1890 m. – 1897 m. itin sustiprėjusi gyventojų emigraciją į užsienį, daugiausia JAV.29 Vien per 1896-1897 metus į užsienį emigravo apie 55 tūkst. lietuvių ir apie 40 tūkst. kitų tautybių lietuviškųjų gubernijų gyventojų, daugiausia žydų.30 Kita vertus, nors XIX a. viduryje mieste vyko intensyvi prekyba, pramonė neišsiplėtojo: 1892 m. be 14 nedidelių įmonių daugiau nieko lyg ir nebuvo.31 Nereikia pamiršti ir to, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje miestą nusiaubė gaisrai, o, nutiesus Šiaulių-Tauragės geležinkelį, Žemaitijoje išaugo nauji centrai.32 Tad XX a. Raseiniai pasitiko su gerokai mažesniu gyventojų skaičiumi.

Tarpukariu žydai sudarė apie pusę miesto gyventojų, tačiau, lyginant su XVIII a. ir XIX a., žydų skaičius mieste buvo gerokai sumažėjęs.33 Tam daugiausia įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas ir antroji emigracijos banga. Kita vertus, Raseinių žydų skaičių gerokai sumažino 1915 metų rusų valdžios įsakymas ištremti juos iš Kauno gubernijos (šis įsakymas, kaip tvirtinama straipsnyje „The expulsion of the Jews from Lithuania in the spring of 1915: the case of Zeimelis”, buvo plintančio antisemitizmo aukštuose Rusijos armijos karininkų sluoksniuose ir įsitikinimo, kad žydai bendradarbiauja su vokiečiais pasekmė). Tuo metu iš čia pasitraukė net 150000 žydų.34 Tad tarpukaryje Raseiniuose gyveno apie 2000 žydų, ir šis skaičius buvo daugiau mažiau pastovus visą minimą laikotarpį.

Praslinkusi II Pasaulinio karo banga ir ties Dubysa ėjęs frontas visiškai sugriovė Raseinių miestą, palikdamas sveikus vos kelis namus ir Žemaičio paminklą, dar ir šiandien tebestovintį Nepriklausomybės aikštėje. Vokiečių kariuomenė ir jos vietiniai pagalbininkai žiauriai sunaikino Raseinių žydų bendruomenę. Šiandien mieste nėra likę jokių to meto Raseinių žydų gyvenimo pėdsakų. Juos mena tik archyviniai dokumentai, išlikusios nuotraukos bei išsigelbėjusių žydų ir seniausių Raseinių miesto gyventojų pasakojimai.

1 lentelė Gyventojų skaičiaus dinamika. Sudaryta remiantis: įvairiais tekste naudotais straipsniais ir knygomis.

gyventoju skaiciaus dinamika.JPG
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Žydų gyvenamoji erdvė Raseiniuose

Iki XVI a. pabaigos Raseinių miesto planas buvo netaisyklingas, radialinis, šiek tiek pritaikytas prie kalvotos vietovės.35 Miesto vakarinėje dalyje buvo didžiulė kvadratinė turgaus aikštė, – viena didžiausių XVI-XVII a. Lietuvoje. Ilgainiui aikštės vakarinė dalis (pusė išmatuoto ploto) buvo užstatyta, nes miestui ji buvo tiesiog per didelė. Naujai suplanuota miesto dalis buvo gerai susieta su senuoju gatvių tinklu ir tapo funkciniu bei kompoziciniu miesto centru.36 Porą amžių čia vykdavo miesto turgūs. Visgi, ilgainiui minima aikštė ėmė nebesutalpinti visų prekeivių. Tad 1875 metų Raseinių miesto plane didžioji aikštė jau buvo pavadinta „senuoju turgumi”, o „naujasis turgus” planuotas beveik ten pat, kur šiandien stovi turgavietė.37 Kaip matyti iš plano priešais „senąjį turgų”, Didžiojoje Turgaus gatvėje (tarpukariu Šiluvos, šiandien – Maironio) stovėjo Didžioji žydų sinagoga. Ji išliko toje pat vietoje iki pat Antrojo pasaulinio karo, kurio metu, kaip ir beveik visi kiti miesto pastatai, sinagoga buvo sugriauta. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad minėtame 1875 m. plane yra pažymėta, jog sinagoga buvo mūrinė, o tokių pastatų mieste buvo vos keli. Tikėtina, kad būtent aplink „senąjį turgų”, kuris buvo pagrindinė miesto aikštė ir miesto centras formavosi žydų gyvenamoji erdvė. Tuo labiau, kad čia pat stovėjo sinagoga.

didzioji sinagoga 1875 plane.JPG

  1. Didžioji žydų sinagoga 1875 metų Raseinių miesto plane. Paimta iš: Личный составъ
гражданкаго, военнаго и духовнаго въдомствъ въ ковенской губерній на 1876 годъ

Apie pirmąsias miesto gatves yra dar mažiau žinių. Kaip pažymi Jonas Brigys straipsnyje „Ką mena gatvių vardai”, XV a. antros pusės dokumentuose yra minimos Geišių, Liolių, Gaižuvos, Naujamiesčio gatvės, tuo tarpu XVIII a. užsimenama apie Tilžės, Kražių, Kelmės ir Zbaro gatves, kurios buvo pavadintos gyvenviečių ir miestų, link kurių ėjo, vardais.38 Deja, informacijos, kuriose iš šių gatvių gyveno žydai, nėra išlikę. Šiek tiek daugiau apie Raseinių gatves galima sužinoti iš jau minėto 1875 metų miesto plano. Tiesa, daugelis pavadinimų yra „cariniai” ir vėlesniais metais kito.

1912 metų Raseinių miesto plane yra nurodyta žydų ligoninė, stovinti Dominikonų gatvėje39 (šiandien ši gatvė yra išlikusi ir vadinama tuo pačiu vardu). Kada čia ligoninė buvo pastatyta ir kiek laiko stovėjo žinių nėra, tik 1929 metų Lietuvos telefono abonentų sąraše nurodyta, kad Raseinių žydų ligoninė stovi Anšakių gatvėje (Tumo Vaižganto) * *, nr. 1.40 Tai reiškia, kad ji buvo perkelta keletą kvartalų toliau nuo miesto centro, Turgaus-Prezidento A.Smetonos (Žemaičio, dar vadinamos Nepriklausomybės) aikštės, važiuojant aukštyn Šiluvos (Maironio) gatve. 1912 metų ligoninės lokalizacija mieste (jos įsikūrimas Dominikonų gatvėje, šalia pagrindinės miesto aikštės) patvirtina spėjimą, kad žydai kūrėsi miesto centrinėse gatvėse.

zydu ligonine 1912 plane.JPG

 

 2. Žydų ligoninė 1912 metų Raseinių miesto plane. Paimta iš: LVIA, F. 526, Ap. 7, B. 5411.

Daugiau informacijos apie žydų gyvenamąją erdvę randame tarpukario žemėlapiuose, telefonų knygose ir kituose dokumentuose. Jie visi patvirtina, kad žydų bendruomenė buvo įsikūrusi miesto centre ir apėmė pagrindines miesto gatves. Dauguma miesto žydų gyveno gatvėse, išsidėsčiusiose aplink Turgaus-Prezidento A.Smetonos (Žemaičio) aikštę: tai buvo Šiluvos (Maironio), Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos), Spaudos (dabar šios gatvės nebėra, jos vietoje stovi namai) bei Laisvės-Vytauto Didžiojo (Vytauto Didžiojo) gatvės. Žydų gyvenamoji erdvė taip pat apėmė Vinco Kudirkos (Vinco Kudirkos), Dominikonų (Dominikonų) gatves bei didžiausią miesto gatvę – Vilniaus (Vilniaus). Dabartiniame miesto plane žydų kvartalas atrodytų taip:

 

tarpukario erdve dab plane.JPG

3. Tarpukario žydų gyvenamoji erdvė dabartiniame miesto plane. Sudaryta remiantis: dabartiniu miesto planu ir tarpukario Raseinių miesto planais bei telefonų knygomis, kuriais buvo naudojamasi darbe.

 

 

 

 

 

 

 

 O taip žydų kvartalas atrodė ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje:

erdve xx a 4 des.JPG

4. Žydų gyvenamoji erdvė XX a. ketvirtojo dešimtmečio Raseinių miesto plane. Sudaryta remiantis: LCVA, F. 1622, Ap. 7, B. 70.

 

 Reikia paminėti ir tai, kad iš pagrindinės miesto aikštės (Turgaus-Prezidento A.Smetonos (Žemaičio)), aplink kurią buvo išsidėsčiusios žydų gyvenamos gatvės, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo iškeltas turgus į miesto pakraštį, beveik ten pat, kur dar 1875 m. plane buvo numatytas. 1934 metais minimoje aikštėje buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas „Žemaitis”. Paminklą atidengė prezidentas A.Smetona, todėl nuo 1935 m. ir aikštę imta vadinti jo vardu. Kaip rašo J.Brigys straipsnyje „Senosios Raseinių aikštės”, savivaldybė buvo paėmusi 30000 litų paskolą sutvarkyti aikštei, kuri pavasario ir rudens metu buvo neišbrendama.41 Turgus iš miesto centro į pakraštį buvo perkeltas ne tik dėl estetinių sumetimų. Jis ilgainiui tapo per mažas, jame nebetilpdavo vežimai, todėl sustodavo gatvėse ir jas užtverdavo.42 Dėl šios priežasties, kaip atsimena vietos gyventojai, turgus būdavo visose gatvėse.43 Visgi, šimtmečius miesto centre gyvavęs turgus nenorėjo keltis į naująją vietą: todėl dar ne vienerius metus centrinėje Raseinių aikštėje susirinkdavo prekiautojai.44

Reikia pastebėti, jog, nepaisant to, kad ilgainiui miestas plėtėsi, atsirado daug naujų gatvių, miesto centre esančių gatvių išsidėstymas kito nežymiai, o tuo pačiu ir žydų gyvenamoji erdvė išlaikė pastovias pozicijas. Kita vertus, gatvių pavadinimai keitėsi dažnai: XX a. kai kurios gatvės keitė savo pavadinimus net 5-6 kartus.45

Iš 1934 metais skrendant lėktuvu darytos Raseinių miesto nuotraukos matyti didelė dalis žydų gyvenamosios erdvės. Negalima teigti, jog visi, bet didžioji dauguma nuotraukoje matomų namų buvo žydų. Muziejininkė Loreta Kordušienė, kraštotyrininkas J.Brigys bei vietos gyventojas Augustinas Živatkauskas padėjo atpažinti nuotraukoje matomas gatves ir kai kuriuos objektus. Gerai yra matomos Vilniaus (Vilniaus), Šiluvos (Maironio), Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos), Laisvės-Vytauto Didžiojo (Vytauto Didžiojo), Spaudos (nebėra), Vinco Kudirkos (Vinco Kudirkos) bei Dominikonų (Dominikonų) gatvės. Nuotraukoje taip pat matyti Didžioji sinagoga priešais Turgaus-Prezidento A.Smetonos (Žemaičio) aikštę, Karabelniko sinagoga Sinagogų gatvėje, Liudgino gastronomas K.Lukšio name Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje, Žydų liaudies bankas Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje bei R.Nesanelio ir S.M.Ratgauzienės apšvietimo įrankių dirbtuvės „Korona” Vilniaus (Vilniaus) ir Šiluvos (Maironio) gatvių kampe.

raseiniu mieste centro nuotrauka 1934.JPG

5. 1934 metais iš lėktuvo daryta Raseinių miesto centro nuotrauka

Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejaus.

1. Didžioji žydų sinagoga; 2. Karabelniko sinagoga; 3. K.Lukšio name įsikūręs Liudgino gastronomas; 4. R.Nesanelio ir S.M.Ratgauzienės apšvietimo įrankių dirbtuvės „Korona”; 5. Žydų liaudies bankas.

 

 

 Kaip matyti iš nuotraukos ir kaip rodo tarpukario miesto planai bei 1940 m. A.Gudo-Gudavičiaus Raseinių įmonių sąrašas, miesto centre esančiose, daugiausia žydų apgyvendintose gatvėse buvo didelė namų koncentracija. Tuo tarpu vietos gyventojai atsimena, kad žydų namai buvo mediniai, sustatyti vienas šalia kito ir beveik visi turėjo vienokią ar kitokią krautuvėlę.46

Galiausiai, reikia paminėti ir tai, kad XX a. IV dešimtmečio antros pusės Raseinių miesto plane yra pažymėtos Didžioji bei Karabelniko sinagoga ir žydų kapinės.47 Tai bene paskutinis Raseinių miesto planas, kuriame nurodyti kokie nors žydų bendruomenės visuomeninės paskirties objektai. Po karo mieste neliko jokių žydų gyvenimo pėdsakų, net ir kapinės buvo sunaikintos.

Žymūs Raseinių žydai

Raseinių miesto žydų bendruomenėje gimė ir augo ne vienas garsus žydų veikėjas. Pasaulyje žinomas žydas buvo raseiniškis Joseph Zubin (1900-1990m.48). Jis kartu su šeima 1908 metais emigravo į Baltimorę (JAV), kur praleido likusią vaikystę ir paauglystę. Baigęs chemijos mokslus Hopkinso universitete, J.Zubin ypatingai susidomėjo psichologija ir ėmėsi išsamių studijų bei mokslinės veiklos šioje srityje. 1954 m. jis įsteigė biometrinių tyrimų programą New York’o valstijos Psichiatrijos institute, o 1956 metais jam buvo patikėta sukurti New York’o valstijos Psichinės sveikatos departamento Biometrinių tyrimų skyrių. Vadovaujant J.Zubin, jau 1975 m. biometrinių tyrimų skyrius turėjo devynis poskyrius, o buvęs dviejų žmonių personalas išaugo iki 109 narių.49

joseph zubin.JPG

6. Mokslininkas Joseph Zubin.
Paimta iš: UPMC, "Joseph Zubin" http://www.wpic.pitt.edu/research/biometrics/joseph_zubin.htm


 Mokslininkas taip pat aktyviai užsiiminėjo eksperimentine psichopatologija bei teoriniais šizofrenijos tyrinėjimais. 1951-1952 m. J.Zubin pirmininkavo Amerikos psichopatologijos asociacijai, o 1971-1972 m. jis buvo Amerikos neuropsichofarmakologijos koledžo prezidentas. 1977 m. jis įsteigė antrąją biometrinių tyrimų programą Pitsburgo universitete.50

1972 m. Švedijos Lund universitetas apdovanojo J.Zubin Garbės daktaro titulu; 1974 m. Amerikos psichiatrų koledžas pagerbė jį Stanley R. Dean apdovanojimu; 1981 m. už pasiekimus psichopatologijos tyrinėjimuose Naujoji mokslo akademija paskyrė J.Zubin Elgsenos mokslų apdovanojimą; 1984 m. (kaip ir 1968 m.) Amerikos psichopatologijos asociacija suteikė jam Paul Hoch apdovanojimą. Mokslininkas taip pat buvo apdovanotas Amerikos psichologijos asociacijos (1975 m.), Ročesterio universiteto (1976 m.), Amerikos psichiatrijos asociacijos (1979 m.), New York’o valstijos Psichiatrijos instituto ir Kolumbijos universiteto (1990 m.). Galiausiai, 1990 m. Amerikos psichologijos fondas apdovanojo J.Zubin Aukso medaliu už gyvenimo pasiekimus psichologijos tyrinėjimuose.51

Pasaulyje garsus raseiniškis žydas yra ir Mošė Davidas Chajatas, gimęs 1925 05 09. Jis mokėsi mokykloje, chederyje ir ješivoje. Vėliau susidomėjo literatūrine veikla ir ėmė rašyti. 1941 metais buvo ištremtas į Rusijos Šiaurę. Po karo gyveno Lietuvoje, vėliau Latvijoje. 1951 buvo ištremtas į Komijos autonominę socialistinę respubliką. 1956 metais buvo reabilituotas ir apsigyveno Gomelyje, Baltarusijoje. Ten baigė Geležinkelio transporto instituto Pramoninės ir civilinės statybos skyrių, vėliau – vietinio Pedagoginio instituto literatūros kursus. M.D.Chajatas dėstė Geležinkelio transporto institute. Atstatant Gomelį dirbo vyriausiuoju darbų vykdytoju ir vyriausiuoju inžinieriumi. M.D.Chajatas taip pat dirbo žurnalistu įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, tarp jų Varšuvos „Volkstimme”. Nuo 1990 metų gyvena Izraelyje. M.D.Chajatas yra išspausdinęs 18 monografijų, keturias knygas jidiš kalba ir vieną hebrajų kalba. Daug rašė Izraelio laikraščiui „Letzte neues". M.D.Chajatas yra jidiš rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys, Jeruzalės visuomeninės jidiš kultūros valdybos narys, vadovauja Jeruzalėje įsikūrusiai išeivių iš Lietuvos ir Pabaltijo valstybių organizacijai. M.D.Chajatas buvo ne kartą apdovanotas vyriausybės, gavo Pagyrimo raštą iš Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos už Žurnalistinę veiklą, Izraelyje jam buvo paskirtas Levnerio fondo apdovanojimas.52

nosson zvi finkel.JPG

 7. Rabinas Nosson Zvi Finkel. Paimta iš: Kovno stories: "Nosson Zvi Finkel (1849 - 1927). http://www.eilatgordinlevitan.com/kovno/kovno_pages/kovno_stories_z_finkel.html

Pasaulyje žinomas veikėjas buvo ir rabinas Nosson Zvi Finkel, skirtingų šaltinių duomenimis gimęs 184953 arba 185054 metais, o miręs 1927 m. Palestinoje.55 Jis ilgą laiką mokėsi Talmudo mokslų Vilniuje, vėliau buvo paskirtas Kelmės miesto „Talmud Toros” mokyklos vedėju. Jis daug nusipelnė Talmudo mokslų srityje. Rabinas N.Z.Finkel įsteigė Telšių rabinų seminariją, reorganizavo Vilijampolės rabinų seminariją, įsteigė Vilijampolės rabinų kandidatų akademiją. 1924 m. Hebrono mieste įsteigė aukštąją Talmudo mokyklą.56 Rabinas N.Z.Finkel buvo laikomas įtakingu ortodoksinio judaizmo Rytų Europoje lyderiu. Dešimt mėnesių per metus jis praleisdavo su savo mokiniais, kurių ieškodavo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje; vėliau savo geriausius mokinius išsiųsdavo skleisti Toros mokymo ten, kur, jo nuomone, jo labiausiai trūko. Daugelis jo mokinių tapo žymiais ortodoksinio judaizmo vedliais JAV ir Izraelyje. Nors rabinas N.Z.Finkel neišleido nei vienos knygos ar esė, kai kurie jo diskursai apie etiką ir moralę buvo išspausdinti pavadinimu „Paslėptoji šviesa" („Ohr HaTzafun" – „The Hidden Light").57

Reikia paminėti ir tai, kad Raseiniuose XIX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmečiuose net septynerius metus gyveno ir mokytojavo Abrahamas Mapu – vienas pirmųjų švietimo sąjūdžio veikėjų Lietuvos žydų tarpe, moderniojo hebrajų romano kūrėjas, išgarsėjęs su savo knyga „Ahabat Zion" („Meilė Sionui“). Raseiniuose A.Mapas susitiko su Senjoru Sachsu, rašiusiu apie viduramžių judaizmą bei ispanų hebraiškąją poeziją. Juos abu siejo ilgalaikė draugystė. A.Mapu mirė Karaliaučiuje 1867 metais.58

Raseiniuose 1840 m. gimė garsus respublikinės reikšmės veikėjas Emanuelis Bankas. 1864 metais E.Bankas pradėjo dirbti Rusijos imperijos Teisingumo ministerijoje ir tapo žymiausiu to meto juristu. Teisininkas dar buvo gerai žinomas kaip obersekretorius ir Rusijos švietimo tarp žydų draugijos komisijos narys, be to jis pirmasis pradėjo skaityti ataskaitas iš rašto, o ne iš atminties perteikti, kaip tai buvo įprasta. E.Bankas buvo apdovanotas už sąžiningą ir spartų darbą.59

advokatas maksas levy.JPG

8. Advokatas Maksas Levy. Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejaus medžiaga.

 Visiems raseiniškiams buvo gerai žinomas advokatas Maksas Levy (~1861-1941m.60). Jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, miesto tarybos narys ir ne vienos Raseinių žydų draugijos steigėjas. 1924 m. M.Levy net buvo išrinktas Raseinių miesto tarybos pirmininku. Kad jis buvo svarbus asmuo mieste, rodo ir tai, jog 1938 metais, minint vasario 16 dieną, M.Levy buvo pakviestas dalyvauti ne tik bendrame iškilmingame susirinkime, bet ir į prezidiumą.61

Galiausiai, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad žydų tautybės miestelėnai kartu su lietuviais dalyvavo miesto savivaldoje ir užėmė svarbias visuomenines pareigas. Jau 1918 metais išrinktoje pirmojoje miesto taryboje iš septyniolikos narių buvo šeši žydai: tai Cemachas Volpė, Feliksas Galimskis, Saliamonas Iserlis, Benjaminas Lazarskis, M.Levy ir Jankelis Leizeris Šmuilovskis. Komitetas rūpinosi visais miesto reikalais ir net paskyrė 37000 auksinių Raseinių miesto žydų senelių prieglaudos, įkurtos 1907 metais, išlaikymui.62 Tuo tarpu 1934 metais į miesto tarybą buvo išrinkti keturi žydai (viso 12 narių): tai visam miestui gerai žinomi advokatas M.Levy, Žydų liaudies banko prezidentas Izraelis Šugamas, javų pirklys Rafaelis Kaplanas ir advokatas I.Fridlandas.63

zydai pasitinka smetona.JPG

9. 1934 m. Nepriklausomybės paminklo atidarymo šventės metu žydų atstovai pasitinka Lietuvos Respublikos prezidentą A.Smetoną. Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejus.

Žydų tautybės gyventojai dalyvaudavo ne tik miesto tarybos, bet ir kitoje visuomeninėje veikloje. Pavyzdžiui, į 1926 metais išrinktą 4 narių komisiją, turėjusią vadovauti miesto sporto aikštės statybai, įėjo du žydų tautybės gyventojai, Goldbergas ir Icikavičius.64 Tuo tarpu tais pačiais metais vykusiuose Raseinių apygardos rinkimuose į seimą dalyvavo pora žydų sąrašų: Žydų demokratinis susivienijimas (nr. 20) bei Žydų ekonominis tikybinis susivienijimas (nr. 18).65

Kad žydų bendruomenės nariai ne tik užėmė aukštas visuomenines pareigas, bet ir palaikė gerus santykius su lietuviais, rodo 1938 metais vasario 16 d. iškilmės, kuriose gausiai dalyvavo ir žydų bendruomenė. Didžiojoje sinagogoje įvyko iškilmingos pamaldos. Prieš pamaldas kalbėjo Žydų karių sąjungos skyriaus vicepirmininkas Čekinskis. Po pamaldų kalbėjo vietos rabinas, advokatas M.Levy ir Žydų karių sąjungos narys Chozanavičius. Kaip jau minėjau, advokatas M.Levy net buvo pakviestas į prezidiumą.66

zydu kariu sajungos steigiamasis susirinkimas.JPG

10. Žydų karių sąjungos Raseinių skyriaus steigiamasis susirinkimas, 1934 06 10. Paimta iš: Rūta Puišytė ir Darius Staliūnas (sud.), Žydų gyvenimas Lietuvoje: parodos katalogas. Vilnius: Žara, 2002, 115.

 Tuo tarpu Žydų karių sąjungos Raseinių skyrius 1938 metais suorganizavo žydų visuomenės aukų rinkliavą Ginkluotoms Krašto Pajėgoms remti. Jos metu buvo surinkta 2621 litas, už kuriuos buvo nupirktas kulkosvaidis ir devyni šautuvai. Tuo metu Raseinių žydų leistame laikraštyje „Apžvalga” buvo pateiktas išsamus aukojusiųjų sąrašas [1 priedas].67

 

Draugijos

Raseiniuose gyvavo keletas žydų draugijų. Dar prieš karą mieste veikė žydų literatūros draugija, 1910 metais surengusi tris ataskaitinius vakarus, 2 spektaklius ir literatūrinį-muzikinį vakarą, skirtą S.Frugui. Kiekvieną savaitę draugija rengdavo vakarus, kurių metu būdavo skaitomi žydų rašytojų veikalai. Organizacijai priklausė 186 nariai.68

Tarpukariu viena žymesnių žydų draugijų buvo socialinės pagalbos ir kultūros reikalų draugija „Ezro”, veikusi 1926-1940 metais. Jos tikslas buvo „tenkinti vietos žydų labdarybės, socialinės pagalbos, mokyklų ir apskritai dvasinės kultūros reikalus”.69 Šiam tikslui pasiekti draugija buvo numačiusi steigti ligonines, ambulatorijas, vaistines, elgetynus, našlaičių namus, prieglaudas, liaudies valgyklas, globoti neturtėlius, teikti jiems įvairias pašalpas, aprūpinti juos drabužiais, maistu, pigiu būstu ir medicinine pagalba. Draugija taip pat numatė steigti mokyklas, vaikų darželius, muziejus, skaityklas bei knygynus, organizuoti įvairias parodas ir kursus, šelpti mokslininkus ir mokslą einančius.70 Draugijos „Ezro” Raseiniuose steigėjai buvo tokie žinomi miesto žydai, kaip advokatas ir miesto tarybos narys M.Levy, Žydų Banko direktorius I.Šugamas, pirklys R.Kaplanas bei keletas krautuvininkų.71 1939 m. draugija turėjo 156 narius, o jos pirmininkas buvo Galperinas Gedalija. Organizacijai priklausė nekilnojamojo turto (šeši namai) už 65000 litų. Ji išlaikė žydų ligoninę ir senelių prieglaudą.72 Reikia paminėti ir tai, kad draugija 1928 m. vieną iš savo patalpų dvidešimčiai metų išnuomavo miesto tarybai, kad ši galėtų įrengti miesto pirtį.73 Socialinės pagalbos ir kultūros draugija „Ezro" buvo įsikūrusi Maironio (Maironio) gatvės septynioliktame name.74

Dar viena žymi labdaros draugija buvo Raseinių žydų moterų draugija neturtingoms gimdytojoms ir ligoniams šelpti, veikusi 1933-1940 metais. Jos tikslas buvo rūpintis neturtingomis gimdytojomis, našlėmis ir neturtingais ligoniais. Savo tikslams pasiekti draugija buvo numačiusi steigti taupomąsias kasas, elgetynus, našlaičių ir gimdymo namus, darželius, skaityklas ir knygynus.75 Draugijos steigėjos buvo žinomų Raseinių miesto prekybininkų šeimų narės, tokios kaip Chanė Mirvisienė, Rosa Perlovienė, Esfira Volpertienė ar Šeinė-Feigė Blochienė. Pastaroji buvo draugijos pirmininkė. 1938 metais jos pareigas perėmė R.Perlovienė. 1939 metais draugija turėjo 170 narių, visos moterys. Raseinių žydų moterų draugija neturtingoms gimdytojoms ir ligoniams šelpti 1933 metais buvo įsikūrusi Maironio (Maironio) gatvėje, bet vėliau persikėlė į Vilniaus (Vilniaus) gatvę, nr. 73.76

Raseiniuose taip pat 1921-1940 metais veikė žydų gimnazijai išlaikyti draugija. Ji siekė rūpintis švietimu, menu, amatu ir hebrajų kalba Raseinių mieste. Šiam tikslui pasiekti draugija buvo numačiusi „steigti, išlaikyti ir remti abiejų lyčių žydų vaikams bendrojo mokslinimo bei amatų įstaigas, knygynus, skaityklas, meno ir literatūros ratelius, rengti įvairias paskaitas, parodas ir muziejus, šelpti moksleivius stipendijomis”.77 Draugijos pirmininku ilgą laiką buvo advokatas M.Levy. Vėliau nuo 1937 metų draugijai ėmė vadovauti jau minėtas Žydų Banko direktorius I.Šugamas. 1939 metais draugija turėjo 58 narius. Organizacijai priklausė nekilnojamojo turto (žemės sklypas ir du namai) už 52000 litų. Ji išlaikė Raseinių žydų privatinę gimnaziją ir vaikų darželį. Raseinių žydų gimnazijai išlaikyti draugija buvo įsikūrusi Nepriklausomybės (Dubysos) gatvės dvidešimt aštuntajame name.78

Mieste veikė įvairios sionistinės organizacijos: „Izraelio susivienijimas" („Union of Israel”), jaunimo grupė „Betar", „Gordonija", „Rytų pionieriai” („The Eastern Pioneer"), „Sionistinis jaunimas" („Zionist Youth") bei „Jaunasis sargas" („Young Guard”). Šių draugijų tikslas buvo pasiruošti įsikūrimui Izraelyje. Raseiniuose veikė moterų organizacija „Beyt Yakov", vadovaujama vaistininkės E.Volpertienės bei Tarptautinės moterų sionistinės organizacijos Raseinių skyrius, vadovaujamas Rozos Zivienės.79

Raseiniuose taip pat veikė Lietuvos žydų tikybinio jaunimo draugijos „Tiferet-Bachurim” Raseinių skyrius, vadovaujamas R.Elyahu Alinik.80

Be viso to, žydų tautybės Raseinių miesto gyventojai aktyviai dalyvavo 1920 metais įsteigtoje Raseinių savanorių ugniagesių draugijoje. 1937 metų draugijos valdyboje iš septynių narių net trys buvo žydų tautybės, tuo tarpu 1940 metų valdybą sudarė 5 lietuviai ir trys žydai. Pagrindinis draugijos tikslas buvo gaisrų gesinimas Raseinių mieste ir jo apylinkėse, tačiau draugija taip pat buvo numačiusi skleisti priešgaisrinę propagandą gyventojų tarpe, gelbėti gyventojus ir jų turtą gaivalinių nelaimių metu, prisidėti prie priešcheminės apsaugos. Šiems tikslams pasiekti draugija numatė steigti ugniagesių komandas, ugniagesių ir kaminkrėčių kursus, klubus, bibliotekas, sporto skyrius, savišalpos kasas, ruošti paskaitas, kultūrines pramogas, rinkti rinkliavas. Draugija buvo įsikūrusi T.Vaižganto gatvėje (Vaižganto), nr. 3. Raseinių savanorių ugniagesių draugija, kaip ir daugelis kitų to meto draugijų, 1940 metais buvo likviduota.81

Ūkinė veikla

XVIII a. viduryje Raseinių žydai vertėsi siuvėjo, barzdaskučio, felčerio, auksakalio, skardininko, kalvio, mūrininko, staliaus, batsiuvio, aludario, degtindario ir kitais amatais. Dažnai kokiu nors vienu amatu užsiimdavo visa šeima, iš kartos į kartą perduodama profesijos paslaptis. Amatininkai savo gaminius parduodavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais Raseiniuose vykdavusiuose turguose arba veždavo į apskrities miestelius. Žydų tautybės gyventojai tuo metu kontroliavo apie 93 % visos prekybos.82

XIX a. pradžioje svarbia žydų ūkinės veiklos sfera tapo smuklių laikymas. Tai kėlė nemažai problemų vietiniams bajorams, kurie manė, kad smuklininkystė yra jų privilegija. Kad Raseiniuose, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių, dvarininkai siekė uždrausti žydams verstis minėtuoju verslu, rodo Raseinių bajorvedžio Bilevičiaus pareiškimas caro valdžiai: „...uždrausti žydams daryti degtinę yra būtinai reikalinga...”. 83 Be smuklininkystės tuo metu mieste gyvenę žydai dar vertėsi prekyba, dirbo kredito paslaugų srityje, užsiėmė kitais verslais.84

Tuo tarpu XIX a. pabaigoje svarbiausiu žydų, o tuo pačiu ir kitų Raseinių miesto gyventojų, pragyvenimo šaltiniu tapo mieste įsikūręs dragūnų pulkas. Jis per metus išleisdavo 400000 rublių, todėl kai pulkas išsikėlė į Jurbarką, visi raseiniškiai žydai jo gailėjosi, nes prarado bene pagrindinį savo maitintoją.85 Kita vertus, tuo metu nemažai žydų pelnėsi iš medienos ir javų eksporto.86

Reikia paminėti ir tai, kad XIX a. antrojoje pusėje Raseiniuose buvo net keli žydai fotografai. 1866 metais iš Telšių į Raseinius atvyko žydų tautybės Kuršo gyventojas Leiba Mejeris Lebenšteinas ir įkūrė čia foto ateljė. Deja, kiek ji veikė žinių nėra.87

Po metų leidimo fotografuoti Raseiniuose paprašė miesto gyventojas Mejeris Kopelis Kušeliukas. Jis leidimo negavo, nes nepateikė užstato. 1868 m., kai užstatų jau nebereikalaudavo, minėtas raseiniškis žydas dar kartą kreipėsi dėl leidimo fotografuoti ir jį gavo.88

1868 metais vasario 8 dieną leidimą atidaryti Raseiniuose foto ateljė gavo Faifušas Luncas. Bet jo foto ateljė veikė neilgai – ji buvo uždaryta tais pačiais metais.89

Galiausiai XIX a. pabaigoje Raseiniuose veikė Chaimo Zakso foto ateljė. Čia jis dirbo iki 1900 metų, o po to išvyko gyventi į Šiaulius.90

fotografas zaksas su seima.JPG

11. Fotografas Ch.I.Zaksas su šeima 1900 m. Paimta iš: Lina Vapsevičienė, „Fotografijos Raseinių muziejuje”. Žemaičių žemė, 2006, 1-2, 66.

 XX a. pradžioje fotografavimas ir toliau išliko gana populiariu užsėmimu tarp žydų tautybės gyventojų. Tuo metu Raseiniuose veikė net šešios foto ateljė, iš kurių keturios priklausė žydams: Maksui Rubinšteinui, C.Kaplanui, Dovydui Zolinui (gimė Raseiniuose 1880 m.) ir M.Liudginui.91

 

 

 

 

Luksio name buvo isikures.JPG

12. K. Lukšio name buvo įsikūręs M. Liudgino gastronomas. Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejaus.

 Mieste buvo gerai žinomas fotografas M.Liudginas. Jis turėjo foto ateljė Maironio gatvėje nr. 6. Visi raseiniškiai eidavo čia fotografuotis, nes darbai buvo atliekami meniškai. Foto ateljė taip pat buvo daromi paveikslų padidinimai, čia veikė moderni foto mėgėjų laboratorija. M.Liudginas tame pačiame name laikė ir Gastronomijos vaisių ir vyno krautuvę, o taip pat foto aparatus ir foto reikmenis.92 Raseinių krašto istorijos muziejuje yra saugomas M.Liudgino albumas „Dominikonų bažnyčia ir vienuolynas". Albume yra keturiolika juodai baltų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje darytų dominikonų bažnyčios ir vienuolyno nuotraukų.

 

 

 

 

dominikonu baznycia ir vienuolynas.JPG

13. M.Liudgino albumas „Dominikonų bažnyčia ir vienuolynas".

 Senieji Raseinių gyventojai gerai atsimena ir fotografą D.Zoliną. Augustinas Živatkauskas pamena, kad jis turėjo didžiausią foto ateljė Raseiniuose.93 Viktorui Aleknai atmintin įstrigusios jo geros portretinės ir grupinės nuotraukos.94 Tuo tarpu Pranas Lazdauskas savo atsiminimuose rašė: „D.Zolinas labai stengėsi išlaikyti savo reputaciją – nefotografuodavo esant dirbtiniam apšvietimui. Turėjo stiklinį paviljoną, net stogas buvo stiklinis, kad patektų natūrali šviesa. Pastatydavo dekoracijas – pasakiškai gražų gamtos vaizdą. Atsistojęs šalia tarsi „įaugdavai“ į jį. Fotoaparatas būdavo ant stovo, fotografas palįsdavo po tamsiu audeklu, liepdavo šypsotis, tik jokiu būdu nejudėti“.95 Ant nuotraukos kampo arba fotografijos reverse jis uždėdavo antspaudą su užrašu „D.Zolino fotografija. Raseiniai. Šiluvos g.” D.Zolinas dirbo ne tik paviljone, bet fotografuodavo žmones ir gatvėse, prie bažnyčių, gamtoje. Dalis D.Zolino nuotraukų, ypač darytos iki 1918 metų, pasportuotos, o jų apačioje yra įrašas „CABINET PORTRAIT“.96

Kaip pažymi Lina Vansevičienė straipsnyje „Fotografijos Raseinių muziejuje”, miesto krašto istorijos muziejuje saugomi to metų nuotraukų rinkiniai „...pasižymi savo kokybe. Tai rodo, kad XX a. pr. Raseiniuose dirbo profesionalūs fotografai. Jie turėdavo didelio formato kameras, ne tik patys fotografuodavo, bet ir ryškindavo, darydavo mėgėjų fotografuotas nuotraukas”.97

Tarpukario Raseiniuose nebuvo išvystyta pramonė ir dalis žydų gyvendavo iš turgaus, kuris vykdavo kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį.98 Vietos gyventojai prisimena, kad žydai turguje siūlydavo už tos pačios rūšies prekę vienodą kainą, kad nesudarytų vieni kitiems konkurencijos.99 Visgi, didžioji dauguma raseiniškių žydų pelnėsi iš įvairių krautuvėlių, kurių mieste buvo labai daug. Bene kiekviena žydų šeima turėjo vienokią ar kitokią parduotuvėlę, dirbtuves. Remiantis vietos gyventojų prisiminimais, lietuvių krautuvių mieste buvo nedaug.100

Nors šiuo metu nėra išlikę jokių žydų gyvenimo pėdsakų Raseiniuose, archyviniuose dokumentuose ir keliose knygose pavyko rasti šiek tiek išsamesnės informacijos apie kai kurias raseiniškių žydų krautuves ir dirbtuves. Štai 1910 metais Šliomas Kadušinas Raseiniuose, Prekyvietės-Šiluvos (Maironio) gatvėje, įkūrė spaustuvę, veikusią per visus Nepriklausomos Lietuvos metus.101 Tarpukario Raseinių laikraščiuose dažnai buvo galima išvysti Š.Kadušino spaustuvės reklamą. Pavyzdžiui, 1920 metų „Žemaičių žiniose” Š.Kadušino spaustuvė, jau stovėjusi Laisvės-Vytauto Didžiojo (Vytauto Didžiojo) gatvėje nr. 45, buvo reklamuojama kaip atliekanti „visokius spausdinimo darbus visokiomis kalbomis”102. Tuo tarpu 1926 metų „Raseinių balso” 1-jame numeryje Š.Kadušinas reklamavo savo spaustuvę, persikėlusią į Prekyvietės-Šiluvos (Maironio) gatvę nr. 11-11a, kaip atliekančią įvairius spaudos darbus naujausios konstrukcijos mašinomis ir moderniausiu šriftu; reklaminiame skelbime taip pat pažymima, kad užsakymus galima duoti ir telefonu, o kainos „be konkurencijos”.103

Kurį laiką Š.Kadušino spaustuvė leido miesto laikraštį „Raseinių Magdė"104, laikraštį „Žemaitija”, dvisavaitinį žurnalą „Sietynas” ir laikraštį „Paštininkų balsas".105 Kaip teigia J.Brigys straipsnyje „Š.Kadušino spaustuvė: trisdešimt veiklos metų”, spaustuvė paliko gilų pėdsaką Lietuvos spaudos istorijoje: be aukščiau išvardintų periodinių spaudinių, ji išspausdino apie 15 pavadinimų knygų ir Raseinių apskrities pašto ženklą – vieną pirmųjų Lietuvos pašto ženklų.106 Kai kurios šioje spaustuvėje išspausdintos knygos buvo perleistos net keletą kartų. Pavyzdžiui, P.Giliaus knygelė „Kokia nauda Lietuvai iš unijos – sąjungos su Lenkija" buvo išleista 1919 m. ir pakartotinai 1921 m. Dukart, 1929-1930 m., buvo išleistas ir B.Giedros „Visuomenės mokslo vadovėlis". Tuo tarpu Justinas Tumėnas 1920-1924 m. Š.Kadušino spaustuvėje išspausdino net penkias knygas.107

Reikia pastebėti ir tai, kad spaustuvė per visą savo gyvavimo laikotarpį ne kartą keitė adresą, paskutinė jos klajonių vieta buvo Spaudos gatvė nr. 7.108

1938 m. mirus spaustuvės įkūrėjui Š.Kadušinui, įmonė perėjo jo įpėdiniams ir buvo pavadinta „Š.Kadušino įpėdinių spaustuvė”. 1939 m. spaustuvė buvo perrašyta našlei Chajai Kadušienei, o 1940 m. rugpjūčio 9-10 d. ji buvo nacionalizuota. 109

Be didelės spaustuvės, Raseiniuose buvo ir keli nemaži malūnai. Štai 1912 metais mieste ėmė veikti Faivelio Kagano garo malūnas ir lentpjūvė. 1924 metais Finansų ministerija atnaujino leidimą veikti šiai įmonei su sąlyga, kad joje bus įrengtas kibirkščių gesintojas.110 1938 metais leidimas buvo pakartotas. Įmonė specializavosi brusų, gontų ir lentų gamyboje.111 Ilgainiui įmonė plėtėsi: 1924 m. ji turėjo 5 tarnautojus112, o 1938 m. – 8 tarnautojus ir keturias pamainas per parą.113 Kad tai buvo didelis malūnas ir lentpjūvė rodo ir tai, kad jis per metus sunaudodavo malkų už 1000 litų, o produkcijos pagamindavo už 50000 litų114 [2 Priedas].

Gerai žinomas ir visų apklaustų senųjų Raseinių miesto gyventojų gerai pamenamas buvo brolių Mardchelio ir Leizerio Perlovų malūnas, įsikūręs Vilniaus (Vilniaus) gatvėje nr. 4.115 Žmonių atmintin jis įstrigo daugiausia dėl to, kad būtent iš jo išėjo pirmoji elektros srovė miesto apšvietimui. Čia įrengti elektrinę dar 1915 m. sumąstė okupacinė vokiečių valdžia. Pakviestas iš Vokietijos elektrotechnikas Rauchas Perlovų malūne įmontavo 24 kW galingumo nuolatinės srovės 220 V generatorių. 1916 m. Raseinius nutvieskė elektros šviesa.116 1918 metais tarp brolių Perlovų ir naujai išrinkto miesto komiteto kilo konfliktas, mat miesto valdžia norėjo perimti elektrinės kontrolę. Broliams Perlovams griežtai paprieštaravus, „elektrinė tapo savotišku hibridu: Perlovams priklausė lokomobilis, o Komitetui – generatorius, jį varantis dirželis, elektros paskirstymo lenta ir miesto elektros oro tinklas”.117 Susidarius tokiai situacijai, kurį laiką miestas buvo be elektros.

Ilgainiui miesto valdžia santykius su Perlovais sureguliavo: buvo įsteigta iš žydų deputatų sudaryta elektros komisija santykiams su Perlovais palaikyti ir susitarta, kad savivaldybė mokės Perlovams už 1 kWh 1,32 Lt. Tuo tarpu elektros skyriaus vedėju buvo paskirtas žydas Jankelis Šmuilauskas, raštininku – žydas Nochumas Rozinas, o elektromonteriu – žydas Elijokrumas Kamas. 1922 m. netgi buvo elektrifikuota viena iš škalų.118

Visgi, savivaldybė buvo nutarus, jog ateityje kurs nepriklausomą elektrinę. Čia pirmesni buvo broliai Perlovai: 1925 m. jie pranešė miesto tarybai, kad pasibaigus lokomobilio nuomos sutarčiai 1926 m. jos neatnaujins, kadangi malūne jiems pelningiau malti grūdus ir pjauti mediena. Tad 1926 metais mieste buvo atidaryta nauja elektrinė.119

Tuo tarpu Viktoras Alekna, buvęs žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, pasakojo, kad Perlovai buvo vieni turtingiausių žydų mieste. Vienas iš jų buvo baigęs teisės mokslus, bet pagal specialybę nedirbo. Tuo tarpu jo žmona ponia Perlovienė žydų gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą.120

Raseiniuose buvo kelios odų dirbtuvės. 1925 metais Vaiso Bero kailių dirbtuvė gavo leidimą veikti Raseiniuose, Vilniaus (Vilniaus) gatvėje, nr. 47.121 Tai buvo gana didelė įmonė: metinei odos gamybai ji sunaudodavo 600 avių kailių ir 120 veršių odų. 50 % savo išdirbinių įmonė parduodavo vietoje, o kitą 50 % sudarė privatūs užsakymai, priimti daugiausia iš apylinkės ūkininkų. Dirbtuvės veikdavo ištisus metus. Visgi, tarnautojų dirbtuvės neturėjo, jose dirbo pats savininkas su sūnumi. Kad tai buvo didelė įmonė, rodo ir tai, jog V.Bero kailių dirbtuvė veikė ne tik Raseinių, bet ir Girkalnio bei Kalnujų valsčiuose122 [3 Priedas].

Be šios Raseiniuose buvo dar viena odų dirbtuvė – Brolių Blochų ir Arensono. Ji taip pat kaip ir Vaiso Bero kailių dirbtuvė ėmė veikti 1925 metais. Įmonėje dirbo trys darbininkai ir ji veikdavo ištisus metus. 1925 m. miesto valdžios atliktos apžiūros metu buvo nustatyta, kad įmonės patalpos, apimančios rauginimo, plovimo ir mirkymo bei sauso apdirbimo skyrius, yra pakankamos jos veiklai; dirbtuvėje esančios trys kūrenamos krosnys ganėtinai apšildo; įvairioms gyvulinėms liekanoms įrengtas sandėliukas; ventiliatoriai visiškai nauji; o grindys cementinės ir į dirvą skysčių nepraleidžia. Akivaizdu, kad komisija teigiamai įvertino dirbtuvių būklę, tačiau pastarosioms vis tiek grėsė uždarymas: broliai Blochai ir Arensonas vėlavo Sveikatos departamento reikalavimu įdiegti tinkamus filtrus perdirbtam vandeniui išleisti123 [4 Priedas].

Tiek iš V.Bero, tiek iš Brolių Blochų ir Arensono dirbtuvių aprašymo akivaizdu, kad tarpukario Lietuvoje buvo skiriamas didelis dėmesys dirbtuvių saugumui ir higienai.

Raseiniuose be fotografijos salonų, didelės spaustuvės, kelių malūnų ir odos dirbtuvių buvo ir kitokių įmonių. Mieste, iš pradžių Šiluvos-Maironio (Maironio) gatvėje priešais apskrities viršininko raštinę124, o vėliau Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje nr. 7125, veikė Maušos Muškato šratų, babito ir plombų dirbtuvė. Kartu čia veikė ir parduotuvė, kurioje buvo didelis pasirinkimas revolverių „Brauning", „Mauzer”, medžioklės šautuvų, parako, pistonų ir šratų. Maušos Muškato parduotuvėje taip pat buvo galima įsigyti visokių geležies išdirbinių, žemės ūkio mašinų, žagrių, emaliuotų indų ir kibirų bei įvairių dažų ir tepalų126. Įmonė veikdavo ištisus metus ir turėjo 6 tarnautojus, tuo tarpu 1938 m. metinis įmonės pelnas buvo 4850 litų127 [5 Priedas].

Tuo tarpu Maironio (Maironio) gatvėje nr. 7 buvo įsikūrusi Poselienės manufaktūros ir gatavų rūbų krautuvė. Kaip rašoma 1936 metų savaitiniame laikraštyje „Diena”, ji buvo didelė ir sutvarkyta Kauno centrinių krautuvių pavyzdžiu. Parduotuvėje buvo propaguojama vietos gamyba, bet tuo pačiu buvo didelis pasirinkimas geriausių užsienio medžiagų. Čia buvo galima įsigyti medžiagos kostiumams, paltams, moterų rūbams, šilko, įvairių kailių, taip pat buvo didelis pasirinkimas gatavų rūbų. Įdomu ir tai, kad rimtiems klientams įmonė sudarydavo sąlygas įsigyti rūbus išsimokėtinai. Poselienės manufaktūros ir gatavų rūbų krautuvė taip pat atlikdavo siuvimo darbus pagal užsakymus. „Dienoje” taip pat pažymima, kad Poselienės vyras buvo nuoširdus lietuvių-žydų bendradarbiavimo šalininkas, pirmaisiais nepriklausomybės metais išleidęs knygą ir ruošiantis kitą, pavadinimu „Gimtinė".128

Mieste veikė ir vienintelės Lietuvoje Ruvino Nesanelio ir Saros-Minos Ratgauzienės apšvietimo įrankių dirbtuvės „Korona”. Jos buvo įsikūrusios Maironio (Maironio) gatvėje, nr. 14. Dirbtuvėse dirbo 12-15 darbininkų ir jos turėjo 28 mašinas bei įrengimus (tarp jų chromavimo ir nikeliavimo vonias, net kelis elektros variklius): tai rodo, kad dirbtuvės buvo didelės. Už gerą prekių kokybę jos buvo apdovanotos aukso medaliu129 [6 Priedas].

Samuelis Gezas Raseiniuose, Nepriklausomybės gatvėje nr. 15, turėjo saldainių dirbtuvę „Gerold”, gaminusią įvairių rūšių gero skonio saldainius. Saldainiai buvo pardavinėjami vartotojams prieinamomis kainomis ir prilygo žinomų fabrikų gaminiams. „Gerold” saldainių buvo galima nusipirkti ne tik Raseiniuose, bet ir kitų Žemaitijos miestų parduotuvėse. Saldainių dirbtuvė „Gerold” visada buvo pavyzdingai sutvarkyta ir ypatingai prižiūrima.130 Vietos gyventojai dar šiandien atsimena skanius aguoninius „Gerold" saldainius.131

Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) ir Šiluvos (Maironio) gatvių kampe veikė Dorfmanienės krautuvė, kurioje buvo galima įsigyti geros rūšies, vokiečių, anglų ir „Treugolnik” firmų kaliošų, įvairių batų ir veltinių, šilkinių ir vilnonių kojinių, pirštinių, apykaklių bei kaklaraiščių. Parduotuvė taip pat prekiavo vyriškais ir moteriškais baltiniais, lazdomis, vytelėmis bei lietsargiais. Galiausiai, čia buvo galima rasti vilnonių jakų žiemos sezonui bei dovanų eglutei.132

Senieji miesto gyventojai gerai atsimena ir Muzikanskio limonadinę. Įsikūrusi dar 1910 metais Vilniaus (Vilniaus) gatvėje, ji veikė apie tris dešimtmečius. Pradžioje įmonėje dirbo tik du žmonės, vėliau – 5-6.

musikanskio limonadine.JPG

14. Muzikanskio limonadinė, šalia stovi šeimininkai. Toliau matyti žydų gimnazija. Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejaus.

 Per dieną ji pagamindavo apie tris šimtus butelių gėrimo. Vanduo limonadui būdavo vežamas iš Magdės šulinio, o sirupas verdamas vietoje. Ilgainiui limonadinės savininkė nusprendė palengvinti gamybos darbus ir išsikasė savo šulinį. Pastarasis buvo labai vandeningas. Į šulinį buvo suleisti cementiniai žiedai, todėl vanduo tapo krištolinis.133 Senieji Raseinių gyventojai pasakoja, kad šis šulinys buvo geriausias visame mieste.

 

 

 

 

 musikanskio limonadines sulinys.JPG

 15. Vietos gyventojų teigimu, tai išlikęs Muzikanskio limonadinės šulinys.

 Be Muzikanskienės Raseiniuose dar vienas žydas turėjo limonadinę – t.y. Mirvisas, bet daugiau žinių apie pastarojo veiklą nėra išlikę.

Visi gerai žinojo Samuelio Volperto vaistinę, stovėjusią Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje nr. 6. Joje buvo galima įsigyti nuodų žiurkėms, pelėms ir kitiems kenksmingiems gyviams naikinti, perrišimo medžiagos, įvairių gydymo druskų, medicinai skirtų vyno, konjako, vaikų maistelio. Čia taip pat buvo kosmetikos reikmenų, pudros, kvepalų, odekolono, prausiamojo muilo ir įvairių kitų prekių. Vaistinė prekiavo tiek vietinės gamybos, tiek iš užsienio atvežtais vaistais.134

Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje nr. 75, priešais iždinę, buvo įsikūręs dantų gydytojas U.Zivas. Jis priimdavo kasdien nuo 9 h iki 13 h ir nuo 15 h iki 17 h. Kariškiams, valdininkams ir darbininkams gydytojas U.Zivas taikė 50 % nuolaidą.135 1929 metais U.Zivas persikėlė į Vinco Kudirkos gatvę nr. 10.136

Tuo tarpu Turgavietės gatvėje veikė Grinblato siuvykla, kurioje buvo galima užsisakyti elegantišką ir patogų kostiumą pagal paskutines Paryžiaus ir Vienos madas.137

Galiausiai, reikia pažymėti ir tai, kad Raseiniuose veikė jau minėto pasaulyje garsaus žydo Mošės Davido Chajato tėvų manufaktūros krautuvė. Apie jos veiklą išsamesnių duomenų nėra išlikę, bet M.D.Chajatas Raseinių krašto istorijos muziejui yra padovanojęs minimos krautuvės nuotrauką. Iš jos matyti, kad krautuvė buvo didelė, iš išorės gražiai sutvarkyta, dviejose didelėse vitrinose puikavosi rūbų modeliai, o virš krautuvės kabėjo ryškus pavadinimas „M.Chajatienė”.

chajetienes manufakturos krautuve.JPG

 

16. M.Chajetienės manufaktūros krautuvė. Paimta iš: Raseinių krašto istorijos muziejaus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Izraelio paroda.JPG

17. N.Izraelio knygų ir rašomųjų dalykų krautuvės reklama. Paimta iš: Raseinių balsas, 3, 1926, 18.

Tarpukario Raseinių laikraščiuose neretai buvo galima išvysti raseiniškių žydų dirbtuvių ir parduotuvių reklamas. Štai 1926 metų „Raseinių balso” 3-jame numeryje N.Izraelis reklamavo savo knygų ir rašomųjų dalykų krautuvę, buvusią Prekyvietės-Šiluvos (Maironio) gatvėje nr. 1, kaip siūlančią didelį knygų pasirinkimą, prekiaujančią raštinės reikmenimis ir naujais kalendoriais. Reklaminiame skelbime taip pat buvo pažymėta, kad krautuvių savininkams ir mokykloms taikomos nuolaidos.138

 

 

natano paroda.JPG

18. Natano Finkelbrando manufaktūros krautuvės reklama. Paimta iš: Raseinių Magdė, 1, 1925, 18.1.

 Tuo tarpu Dominikonų gatvėje nr. 34 stovėjusios brolių Zyvų kolonialių ir galanterijos prekių krautuvės reklama 1925 metų „Raseinių Magdės” 1-jame numeryje skelbė, kad gautas didelis prekių kiekis šventėms, o kooperatyvams ir bendrovėms taikomos nuolaidos.139

Tame pačiame „Raseinių Magdės” numeryje buvo ir Ch.Lipšicaitės smulkių prekių parduotuvės, įsikūrusios Šiluvos (Maironio) gatvėje, reklama, kvietusi įsigyti dovanų šventėms, saldumynų ir įvairiausių kitokių smulkmenų140; bei Šiluvos (Maironio) gatvėje stovėjusios Natano Finkelbrando manufaktūros krautuvės reklaminis skelbimas, pranešantis, kad gauta žiemos ir pavasario sezonų vyriškoms ir moteriškoms drapanoms skirta medžiaga.141

Akivaizdu, kad raseiniškiai žydai įvairiais būdais stengėsi pritraukti pirkėjus, taikydama jiems įvairias nuolaidas ir viliodama naujomis kolekcijomis ar prekių siuntiniais.

Apie to meto žydų bendruomenės ekonominį pajėgumą, galime spręsti ir iš 1934 metų Lietuvos telefono abonentų sąrašo, iš kurio matyti, kad iš tuo metu Raseinių mieste buvusių 111 telefonų net 37 arba 33 % priklausė žydų tautybės gyventojams142 [7 Priedas].

Reikia pažymėti ir tai, kad Raseiniuose nuo 1923 m. veikė žydų liaudies bankas. 1929 metais jis turėjo 504 narius143 ir buvo įsikūręs Nepriklausomybės (Dubysos) gatvėje nr. 92144. Deja, daugiau informacijos apie banką ir jo veiklą nėra išlikę.

Nemažai informacijos apie tarpukario raseiniškių žydų ūkinę veiklą pateikia A.Gudo Gudavičiaus Raseinių miesto 1940 metų įmonių sąrašas. Remiantis minimu sąrašu Raseiniuose buvo 289 įmonės. Iš jų 156 arba 54 % priklausė žydams. Didžioji dauguma žydams priklausiusių įmonių buvo išsidėsčiusios Nemakščių-Nepriklausomybės (Dubysos) (čia 1940 metais buvo 38 įmonės), Vilniaus (50 įmonių) ir Šiluvos (Maironio) (30 įmonių) gatvėse.145 Čia reikia pastebėti, kad žydų ūkinės veiklos lokalizacija mieste visiškai sutapo su jų gyvenamąja erdve.

 1940 imoniu lokalizacijos planas.JPG

 

 19. 1940 metais Raseiniuose buvusių žydų tautybės gyventojų įmonių lokalizacijos mieste planas ir įmonių skaičius. Paaiškinimas: spalvotos linijos žymi įmonių išsidėstymą, baltuose stačiakampiuose nurodyti įmonių kiekvienoje gatvėje (ir gatvių pusėse) skaičiai. Sudaryta remiantis: XX a. ketvirto dešimtmečio vidurio Raseinių miesto planu (LCVA, F. 1622, Ap. 7, B. 70.) ir A.Gudo Gudavičiaus Raseinių miesto 1940 metų įmonių sąrašas.

 

Tęsinys

2007-07-02
Žmonės
Abraomas Jehošua Hešelis

Šių laikų žydų filosofas (1907–1972). Pagal griežtus kriterijus jis gal nėra litvakas, gimė Varšuvoje, bet gimnaziją baigė Vilniuje, čia bendravo su jaunųjų rašytojų grupe “Jung Vilnė” (Jaunasis Vilnius), tad neabejotinai persisunkė litvakų dvasia. Hešelis profesoriavo Berlyne, Frankfurte, Varšuvoje, Niujorke ir kt., paskelbė kelias dešimtis knygų filosofijos bei žydų istorijos klausimais. Jo veikalai sulaukė ne tik žydų intelektualų, bet ir krikščionių dėmesio. Jo didžiulį autoritetą rodo tai, kad jis, žydas, buvo pakviestas dalyvauti ruošiant Vatikano Antrojo susirinkimo (1965 m.) dokumentus. “Dialoge su krikščionimis glūdėjo pažadas, – rašė jis, – kad jau niekuomet daugiau žydų istorijoje neatsitiks taip, jog ištikus krizei žydai krikščioniškose bendruomenėse neturės į ką kreiptis pagalbos”.

Ar žinote kad...?

Vedusios tikinčios moterys negali viešumoje pasirodyti nepridengtais plaukais. Tačiau dabar plaukai pridengiami ne tik skarelėmis, bet ir natūralių plaukų perukais – moterys atrodo lygiai taip pat ar dar geriau nei šios pareigos nevaržomos.