Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Alytus

Alytaus miesto istorija ir žydų bendruomenė

 

Alytus – Pietų Lietuvos centras, Dzūkijos sostinė. Įsikūręs prie Nemuno, miestas nuo senų laikų atliko svarbią gynybinę funkciją, saugant Lietuvą nuo priešų antpuolių1. Alytaus vardas pirmą kartą paminėtas 1377 m. Vygando Marburgiečio “Naujojoje Prūsijos kronikoje".2

01.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 1. Alytaus miesto lokalizacija LR administraciniam žemėlapyje (http://www.maps.lt/newmaps/DesktopDefault.aspx?tabID=3350&alias=maps&lang=lt-LT)

Pagrindinė senojo Alytaus dalis kūrėsi dešinėje Nemuno pusėje, kuri iki pat XIX a. buvo svarbiausia ir didžiausia miesto dalis3. Tuo tarpu kairiajame Nemuno krante stovėjo XV a. vid. LDK didžiojo kunigaikščio įsteigtas dvaras.

XV a. Alytų jau buvo galima laikyti tam tikros teritorijos administraciniu ir ekonominiu centru: čia veikė kelių susikirtime (gyvenvietės teritorijoje susikirto keliai į Kauną, Vilnių ir Gardiną) atsiradusi turgaus aikštė ir stovėjo dvaro sodyba. Visgi, Alytus, kaip miestas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas tik 1524 m. kovo 29 d. rašte, kuriuo Trakų vaivada Jonas Zabžezinskis (Zabrzezynski) aprūpina turtais steigiamą Alytaus bažnyčią4.

XVI a. duomenys liudija apie Alytaus prekybinės veiklos plėtotę. Galima teigti, kad prie jos daug prisidėjo 1581 m. Stepono Batoro Alytui suteiktos magdeburginės savivaldos teisės ir 1589 m. įsteigta Alytaus ekonomija. Tuo metu mieste gyveno apie 1150-1200 žmonių5. Kaip teigia Joseph Rosin straipsnyje "Alite”, XVI a. Alytuje jau kūrėsi daugiau ar mažiau organizuota žydų bendruomenė6. Tačiau daugiau duomenų apie ją nėra.

 02.JPG

 

 

 

 

 

 

2. Alytaus miesto herbas suteiktas Stepono Batoro kartu su magdeburgine privilegija 1581 m. (www.ngw.nl/int/lit/alytus.htm)

 

 

XVII ir XVIII a. tragiški visai Lietuvai, o tuo pačiu ir Alytui. Minimu metu miestą nuniokojo nepabaigiami karai su Rusija ir Švedija, mažiausiai dešimtys didelių gaisrų, maras, epidemijos ir badas7. Į ištuštėjusį miestą XVIII a. vid., remiantis Lenkijos ir Lietuvos Respublikos valdovo Augusto III 1737 m. privilegija, kvietusia į miestus “lenkų, lietuvių ir vokiečių žydus, kurie seniai to nori ir to prašė"8, įsikėlė nemažai žydų tautybės žmonių.

1765 m. Alytaus kahalo mokesčių mokėtojų sąraše įrašyta 360 suaugusių žydų pavardžių9. Taip pirmą kartą oficialiai sužinome apie žydų tautybės gyventojus Alytuje. Remiantis 1786 m. Alytaus inventoriumi, dešiniojo kranto dalyje buvo 9 žydų dūmai. Manoma, kad mieste gyveno apie 470-560 žmonių, o tai tesudarė apie 40 % gyventojų, priskaičiuotų Alytuje XVI a. Kitų šaltinių duomenimis, 1783 m. Alytuje gyveno 341 žmogus, iš kurių 65 buvo žydų tautybės. 1790 m. gyventojų skaičius mieste dar labiau išaugo: surašytos 92 sodybos ir 34 žydų namai. Tad XVIII a. pabaigoje Alytus kiek padidėjo, pasipildžius žydų, tačiau nuo XVI a. pab. – XVII a. I pus. būklės dar gerokai atsiliko10.

Po 1795 m. trečiojo Lenkijos ir Lietuvos Respublikos padalijimo, dešinysis Alytus (toliau Alytus I) atiteko carinei Rusijai, o kairysis – Prūsijai (toliau Alytus II). Nuo 1815 m. abi Alytaus dalys priklausė carinei Rusijai, tik skirtingoms gubernijoms: dešinioji, Alytus I – Vilniaus, o kairioji, Alytus II – autonomijos teisėmis į carinės Rusijos sudėtį įėjusios Lenkijos karalystės Augustavo gubernijai (nuo 1867 m. Suvalkų gubernijai)11.

Nepaisant XIX a. I pus Alytų niokojusių gaisrų, 1830-1831 m. sukilimo ir 1839 m. potvynio, tiek kairioji, tiek dešinioji miesto dalys augo: 1851 m. kairiojoje pusėje, Alytus II, gyveno 645 žmonės (285 žydai), 1858 m. – 620 žmonių (285 žydai), 1860 m. – 626 žmonės (260 žydų); tuo tarpu dešiniojoje miesto dalyje, Alytus I, 1847 m. gyveno 114 šeimų (55 – žydų), 1849 m. – 115 šeimų (57 – žydų), 1856 m. – 114 šeimų (62 – žydų), o 1868 m. – 621 žmogus (168 žydai)12.

Tai, kad XIX a. vid. dešiniajame krante pusę gyventojų sudarė žydai, rodo, jog tuo metu ši miesto dalis dar nebuvo praradusi prekybinės reikšmės. Tačiau iki 1868 m. žydų liko tik 26 %, tad XIX a. 6-7 deš. ribą galima laikyti lūžiu, nuo kurio toji miesto dalis palaipsniui agrarizavosi, o jos ankstesnes funkcijas perėmė kairiojo kranto Alytus13.

1897 m. Alytuje II gyveno 2010 gyventojų, tarp jų – 753 (37 %) žydų tautybės žmonės, o Vilniaus dalyje, Alytus I, gyveno 1435 žmonės, tarp jų 481 (34 %) žydas14. Kaip žinome, žydų tautybės žmonės nebuvo žemdirbiai, todėl galima numanyti, kad ir tuo metu Alytuje buvo intensyviai prekiaujama. Tai patvirtina ir Vilniaus pusės Alytaus duomenys: jame baigiantis XIX a. buvo 30 parduotuvių, kurių dauguma savininkų, manoma, buvo žydai . Galima spėti, kad ir kitoje Nemuno pusėje parduotuvių buvo ne mažiau15. Kita vertus, atsižvelgus į gyventojų skaičių, akivaizdu, kad Alytus II miesto gyvenime pirmavo.

1909 ir 1911 m. Alytų nusiaubė gaisrai, per kuriuos ypač nukentėjo kairioji miesto dalis, kurioje trečdalį gyventojų sudarė žydai. Atstatant išdegusį miestą, buvo pastatyta ir mūrinių pastatų, iš kurių stambiausias buvo sinagoga16.

1916 m. okupacinei valdžiai Suvalkų sritį sujungus su Vilniaus sritimi ir Alytų pavertus apskrities centru, iš Kalvarijos, buvusio apskrities miesto, į kairįjį, Alytų II, ėmė keltis žydai. Dėl to ši miesto dalis dar labiau išaugo. Tais pačiais metais čia buvo įsteigta žydų pradinė mokykla.17

03.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 3. Lenkiškasis Alytus. F. Beero nuotrauka. Atvirukas išleistas Vokietijoje apie 1915m., Heidelberge (iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių)

1921 m. prasidėjusios emigracijos iš Alytaus į užjūrį metu, nemaža dalis žydų išvyko į Palestiną bei Pietų Afriką. Visgi, 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 27.1 % žydų tautybės žmonių, arba 874 žydai vyrai ir 841 žydė moteris18.

Tarpukario Alytaus žydų bendruomenė buvo ne tik gausi, bet ir gerai organizuota. Žydai buvo rimti lietuvių verslininkų konkurentai: jiems priklausė didesnė dalis verslo įmonių Alytuje. Nemažai jų tautybės gyventojų vertėsi amatais – tarp jų buvo aukštos kvalifikacijos siuvėjų, batsiuvių, laikrodininkų ir kt. Žydų bendruomenė turėjo Alytuje daug draugijų, ne vienus maldos namus, keletą mokyklų. Jos inteligentija aktyvai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, ne vienas iš žydų tautybės žmonių buvo Alytaus miesto tarybos narys19.

Nacių okupacijos laikotarpiu, 1941 m. Vidzgirio miške per kelias dienas buvo išžudyti beveik visi Alytaus (2000 žmonių) ir jo apylinkės žydai20 Žydų bendruomenė Alytuje išnyko ir šiandien ją mena tik keletas išlikusių pastatų bei apgriuvusi sinagoga.

1 lentelė Gyventojų skaičiaus dinamika

gyventoju skaiciaus dinamika.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

* kairiojo kranto Alytaus gyventojų skaičius

** dešiniojo kranto Alytaus gyventojų skaičius

 

Miesto urbanistinė raida

Nors rašytinė Alytaus istorija siekia tik XIV a., iš tikro miesto istorija yra senesnė. Alytaus miesto užuomazgų reiktų ieškoti dešiniajame Nemuno krante, greta piliakalnio, kuris priklausė lietuvių gynybinei sistemai, sukurtai panemunėje gintis nuo kryžiuočių agresijos. Po Žalgirio mūšio, iš papilio išaugusi gyvenvietė plėtėsi į šiaurę, palei Merkinės ir Gardino kelią į Kauną. XV a. II pus. Alytus apėmė Merkinės, Punios (dab. Jiezno g.) ir Vilniaus (dab. Vilniaus ir A. Juozapavičiaus g.) kelių sankryžą ties perkėla per Nemuną. Čia susidarė pirmoji miesto turgaus aikštė, o kartu ir miesto dalis – Alytus I. Jau XV a. pab., intensyvėjant Užnemunės įsisavinimui, statybos prasidėjo ir kairiajame Nemuno krante. Miestas augo palei besišakojančius nuo perkėlos į dvaro sodybą ir Simną kelius (dab. Kauno, Vilniaus ir Pulko g.), vedančius į naujai besikuriančius Dzūkijos miestus. Tai buvo Alytaus II kūrimosi pradžia.

04.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4. XVI a. pirmosios pusės Alytaus schema (iš Miškinis A. Alytaus urbanistinės raidos bruožai. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. Vilnius: Mokslas, 1989)

 

 Schemoje matyti, kad XVI a. dešiniajame krante jau buvo raiškus, trijų gatvių suformuluotas radialinis planas. Analogiško pobūdžio plano kairiame krante buvo tik užuomazga. Dešiniojo kranto dalis, kurioje susidarė centras, tikriausiai buvo apstatyta tankiau21.

1581 m. Alytui suteikus miesto teisės, miesto rytinėje dalyje buvo 3 gatvės - Punios, Vilniaus, Panemunės (kelyje į Merkinę), turgaus aikštė. Netoliese buvo bažnyčia ir cerkvė. Kitoje Nemuno pusėje, Alytuje II, buvo 2 gatvės – Simno ir Dvaro. 1598 m. Alytus tapęs karališkosios ekonomijos centru ima intensyviau augti, tačiau jį nusiaubia keli dideli gaisrai 1622 ir 1655 m. XVIII a. pab. abi miesto dalys beveik susilygina gyventojų skaičiumi, tačiau prekyba ir amatai dar dominavo dešiniajame upės krante.

1786 m. sudarytas Alytaus inventoriuje surašyti mieste esantys dūmai, tarp jų ir žydų. Tačiau kokiose gatvėse buvo apsigyvenę žydai, tiksliau neaprašoma. Tikėtina, kad žydai kūrėsi pagrindinėse gatvėse - Vilniaus, Gardino, Pakalnės (dabartinėse Juozapavičiaus, Jiezno ir Merkinės) bei aplink turgaus aikštę, tuo labiau, kad aikštės pietinėje dalyje buvo pastatyta sinagoga22.

1795 m. trečią kartą padalinus Lietuvos–Lenkijos valstybę Alytus buvo suskaldytas. Tai buvę tarsi du savarankiški miestai, tarp kurių stengtasi varžyti ekonominius ir kultūrinius ryšius. Būdamas prie pat sienos miestas negalėjo normaliai augti, todėl nei viena jo dalis XVIII a. pab. – XIX a. pr. nepadidėjo. Tačiau XIX a. vid. nepaisant 1830-31 m. sukilimo ir 1839 m. potvynio vakarinio kranto dalis, Alytus II, išaugo. Kokiose gatvėse gyveno žydai Alytuje II? Tikėtina, kad ir kaip Alytuje I, jie kūrėsi prie pagrindinių gatvių, Kauno, Nemuno ir Vilniaus sankryžoje. Ten XIX a. baigė susiformuoti aikštė, ji mena XVI a. pab., kai miestas pradėjo formuotis kairiajame Nemuno krante. Netoliese, Kauno gatvėje stovėjusi medinė žydų sinagoga, vėliau, tikriausiai po 1911 m. gaisro, perstatyta į mūrinę, kuri nors ir apleista, vis dar stovi.

Nesant tikslių duomenų, sunku pasakyti ar žydai mieste sudarė atskirą gyvenamąjį kvartalą. Remiantis esamais duomenimis, labiau tikėtina versija, kad jo neturėjo ir kūrėsi labiau patogiose prekybinėse vietose, aplink miesto aikštes ir iš jų išeinančiose gatvelėse.

Sinagogos ir kiti kulto pastatai

Pirmosios žinios apie Alytuje buvusias sinagogas ir maldos namus istoriniuose šaltiniuose aptinkamos kartu su pirmaisiais žydų bendruomenės paminėjimais. Kahalas (religinis administracinis žydų bendruomenės vienetas) Alytuje minimas nuo 1765 m.23 1786 m. Alytaus ekonomijos inventoriuje minima, jog dešiniojo Nemuno kranto miesto dalyje (Alytus I) buvo turgaus aikštė, šalia buvę 9 žydų dūmai ir mūrinė sinagoga24. Remdamasis 1797 m. miesto planu dr. Algimantas Miškinis teigia, jog sinagoga stovėjusi į pietus link Nemuno nuo turgaus aikštės25 (gal būt dab. Alytaus kolegijos vietoje Merkinės g. 2b). Kaip tiksliai ji atrodė, deja nėra išlikę duomenų. Galime daryti prielaidą, jog tai nebuvo pirmoji Alytuje sinagoga, nes yra spėjimų, jog žydų Alytuje gyventa dar nuo Vytauto laikų, jų buvę ir XVI – XVII a., kai miestas gavęs magdeburgines teises tapo Alytaus ekonomijos centru.26 Tačiau tikslesnių įrodymų apie seniau buvusią sinagogą nerasta.27

penkta nuotrauka.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5. Žydų bendruomenės kulto vietų išsidėstymas Alytuje (parengė V. Jarutis)

Senieji miesto gyventojai prisimena tarpukariu dešiniojo Nemuno kranto mieste (Alytus I) buvus sinagogos gatvę (dab. Šlaito g.)28. Alytiškis Jonas Baliukevičius (gimęs 1920 m.) mena, jog šioje gatvėje stovėjo medinė sinagoga (vad. škala) ir priešais ją kitoje gatvės pusėje mediniam name gyveno rabinas su žmona ir dviem vaikais29. XIX a. – XX a. I ketvirty Alytuje I stovėjusią medinę sinagogą mini ir dr. Regina Žepkaitė30. Mūrinė Alytaus I sinagoga jau neminima jokiuose XIX a. istoriniuose šaltiniuose. Reiškia, jog ji galėjo sudegti per XIX a. pr. gaisrus arba būti suniokota ir nugriauta napoleonmečio metais. Ir tegalime spėti, jog buvusioje jos vietoje, arba šalia buvo pastatyta medinė sinagoga XIX a. pirmoje pusėje, kuri išsilaikė iki XX a. ir matyt galėjo būti susprogdinta per II Pasaulinį karą 1941 m. birželį, vokiečių armijos apgulties metu, kada gana stipriai nukentėjo dešiniojo Nemuno kranto miesto dalis31. Alytaus I sinagogai ir kahalui tarpukario metais vadovavo šie rabinai: Yehudah Yablonsky ir Bezalel Levin32. Abu jie nužudyti 1941 m. liepą vykdant masines Alytaus žydų bendruomenės žudynes Vidzgirio miške33. Apie kitus Alytaus I žydų bendruomenės kulto pastatus deja žinių kol kas nerasta.

Alytuje II šalia aikštės Kauno gatvėje 1856 m. pastatyta medinė pirmoji sinagoga. Kaip byloja istoriniai šaltiniai: “Tai buvo nedidelis pailgo plano pečiais apšildomas pastatėlis (maldyklėlė), po vienu stogu glaudęs mokyklą ir rabino butą."34 Projektą ruošė Kalvarijos apskrities architektas, tvirtino Lenkijos karalystės švietimo ir religijos komisija.35 Toje pat vietoje arba šalia XIX a. pab. išdygo mūrinė sinagoga (projektas archyvuose neišlikęs)36. Šis faktas liudija, kad XIX a. Alytaus II žydų bendruomenė sparčiai vystėsi ir amžiaus pabaigoje pasiekė gana aukštą kultūrinio ir ekonominio išsivystymo lygį. Sinagoga buvo taip vadinamo “plytų” stiliaus, būdingo istorizmo laikotarpio architektūrai. Per 1909 m. ir 1911 m. gaisrus, siaubusius Alytų II, sinagoga sudegė, tačiau buvo atstatyta pagal tą patį projektą37 ir tapo vienu iš svarbiausių naujai besiformuojančio miestelio žydų bendruomenės centru. Šalia sinagogos tuo pat metu buvo pastatytas ir rabino namas, charakteringos sinagogai architektūros stiliumi. Ši sinagoga ir rabino namas stovi ir dabar Alytuje Kauno g. 9.

06 - 2.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 6. Alytaus sinagogos vakarinis fasadas. (Statyta 1911 m.) (nuotrauka daryta autorių).

 

 07-2.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7. Šiaurinis fasadas (nuotrauka daryta autorių).

08-02.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 8. Rytinis fasadas (nuotrauka daryta autorių).

Kompleksas yra palyginti gerai išlaikęs savo pirmykštę išvaizdą. Sinagoga atitinka daugelį halachoje keliamų reikalavimų, prisitaikant prie tuometinės valdžios apribojimų sinagogų statybai. Yra orientuota rytų – vakarų kryptimi. Vakarinėje dalyje - moterų dviaukštė galerija. Vyrų salė erdvi, keturkampio plano, turinti 14 aukštų smailėjančių arkinių langų. Mūras – kombinuotų plytų, geltonų ir raudonų. Pagrindiniai fasadai su pabrėžtais viduriniais rizalitais, užbaigti trikampiais frontonais. Fasadai papuošti pagrindiniais judaizmo simboliais: vakarinio fasado rizalite yra Dovydo žvaigždė, rytinį puošia Dekalogas. Tačiau, kaip būdinga žydų maldos namams, visa liturginė puošyba buvo koncentruojama sinagogos viduje. Vyrų maldų salės grindys įgilintos. Jų centrą puošė keturių stulpų paaukštinta bima (sakykla, iš kurios skaitomnkiaknygė). Bimos metaliniai stulpai išlikę. Rytinės sienos centre stovėjo aron-kodešas (Toros saugojimo vieta - Sandoros Skrynios provaizdis). Jis neišlikęs ir nėra duomenų, ar buvo pagamintas iš medžio, ar mūrinis. 1992 m. vykdant Alytaus sinagogos interjerų polichrominius tyrimus, buvo atidengti 67 zondažai, kurie parodė, jog sinagogos vidus buvo išpuoštas turtinga polichromija.38

 09.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

10.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

9 - 11. Polichrominių tyrimų metu 1925 m. atidengtos Alytaus sinagogos interjero detalės (VAA, F.5, 6350 Kaušinienė A., Buv. Alytaus miesto sinagoga: interjerų polichromijos tyrimų ataskaita. Vilnius, 1992).

Deja Alytaus sinagoga, II Pasaulinio Karo vokiečių okupacijos metais sunaikinus jos tikruosius šeimininkus, išgrobstyta ir išniekinta ilgai stovėjo neremontuojama. Sovietiniais metais buvo paversta druskos sandėliu39. Dėl to labai nukentėjo vidaus interjerai. Vėliau čia įrengta viščiukų perykla40. Atkūrus nepriklausomybę, sinagogos būkle susirūpino vietos savivaldybė. Buvo atlikta 1991–1993 m. priešrestauraciniai tyrimai ir parengtas sinagogos pritaikymo meno galerijai projektas41. Tačiau, neskyrus tinkamo finansavimo, projektas nebuvo įgyvendintas ir dabar sinagoga stovi nenaudojama. Ja rūpinasi Alytaus miesto savivaldybė, nors tiesioginiai savininkai yra Kauno miesto žydų bendruomenė. Rabino namas suremontuotas, jame įsikūręs turizmo informacijos centras.

12.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

12. Buv. Alytaus sinagogos pritaikymo šiuolaikinio meno galerijai projektas, parengtas 1993 m. (VAA, F.5, 1648-5 Biveinytė L., Mendelevičius, J. Buv. Alytaus sinagoga pritaikyta šiuolaikinio meno galerijai. Pagrindinis korpusas. Restauravimo koncepcija ir pritaikymo pasiūlymai. Vilnius, 1993).

 

Tarpukariu yra duomenų jog Alytuje II galėjo be minėtos mūrinės sinagogos egzistuoti ir daugiau maldos namų, nes žydų tautybės gyventojų buvo apie 2000. Pirmaisiais Vokiečių okupacijos mėnesiais, II Pasaulinio karo metu, Vilniaus srities komisaro Wulff įsakymu turėjo būti suinventorizuotas žydų turtas42. Alytaus apskrities viršininko raporte minimos Alytuje 3 sinagogos: dvi Dariaus ir Girėno gatvėje, trečia Kauno g-vėje Nr. 9, mūrinė. “Pirmose dviejose sukrauta 3 tonos marksistinės bolševikinės literatūros ir 1 spinta KP bei komjaunimo susirašinėjimo medžiagos. Pirmoji yra Alytaus valstybinės gimnazijos, antroji – Alytaus saugumo viršininko žinioje. Trečiojoje įsikūrė Alytaus amatų mokyklos šaltkalvių dirbtuvės (karo pradžioje joje buvo įsikūrusi ligoninė)"43. Kur tiksliai stovėjo minėtos dvi sinagogos Dariaus ir Girėno gatvėje nėra duomenų. Jos greičiausiai buvo medinės ir karo ar pirmaisiais pokario metais nugriautos (žr. penktą nuotrauką).

Paskutinieji Alytaus II rabinai, vadovavę Alytaus kahalui paskutiniaisiais jo egzistavimo metais, buvo Aharon Milevsky ir Nachman Koloditzky44. Tarpukario metais Alytuje veikė vietinė žydų metrikacijos punktų ir sinagogų valdyba, tai buvo kahalo administracinis „metraštis" ir sąrašai gimimų, santuokų ir mirčių. Deja daugelis šių sąrašų neišliko, o menkos jo nuotrupos saugomos Lietuvos Centriniam Valstybiniam Archyve45.

Be maldos namų žydų bendruomenės gyvenime buvo svarbūs ir kiti kulto pastatai:

Pirtis (mikva). Buvo privalu žydams 1 kart per savaitę praustis pirtyje. Turėjo stovėti šalia tekančio vandens telkinio (upės ar upelio).

Skerdykla. Rabinas ar kiti įgalioti asmenys skersdavo gyvulius, kad mėsa būtų košer (t.y. neužteršta). Nebuvo numatyta jos vietą reglamentuojančių nurodymų, tačiau paprastai ji būdavo statoma netoli sinagogos.

Žydų pirtys ir skerdykla Alytuje II yra minima ne viename šaltinyje46, tačiau tiksliai jų lokalizacijai nustatyti trūksta duomenų. Petras Biržys mini Alytuje buvus dvi žydams priklausiusias pirtis47 ir vieną savivaldybės pirtį. Viena iš buvusių dviejų pirčių manoma stovėjusi buvusioje Tilto gatvėje, kuri jungė Nemuno ir Vilniaus gatves prie Juozapavičiaus tilto48.

 

Mokyklos

Kada buvo įkurta pirmoji žydų mokykla Alytuje nėra tiksliai žinoma. Tikėtina, kad nuo bendruomenės įsikūrimo pradžios galėjo veikti keletas chederų bei ješivų49. Daugiau duomenų apie mokyklas turime tik iš XX a. Lietuvoje tarpukariu veikė įvairių krypčių žydų mokyklų: su dėstomomis hebrajų ar jidiš kalbomis, pradžios mokyklos, vidurinės mokyklos, gimnazijos50. Tarpukariu intensyviai steigtos „Tarbut" ir „Javne" krypčių įvairios žydų mokymo įstaigos. Alytaus žydų vaikai galėjo pasirinkti vieną iš mieste esančių mokyklų: žydų pradinę mokyklą, kuri buvo susieta su „Tarbut" tinklu, žydų progimnaziją, profesinę „Ort“ tinklo mokyklą, keletą chederų ir ješivų. Miestas turėjo biblioteką su hebrajų ir jidiš knygomis51.

Alytuje II po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta trijų skyrių mokykla, kuri nepriklausomybės laikotarpiu tapo žydų progimnazija. 1922 spalio 6 d. Alytaus žydų bendruomenės valdybai Švietimo ministerija leido „Alytuje įsteigti ir laikyti kartu su draugija „Javne“, savo lėšomis 4 klasių žydų progimnaziją su rengiamąja klase"52. Mokykloje dėstomoji kalba buvo hebrajų, be to mokykloje buvo dėstomas specialusis dalykas - buhalterija. Pirmaisiais progimnazijos įsteigimo metais mokėsi 130 mokinių, nors prašymų buvo paduota net 170. Mokykla savo patalpų tuo metu dar neturėjo ir buvo užėmė „žydų pradedamosios mokyklos butą"53.

13a - zydu mokykla.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13. Žydų mokykla su mokytoju Milman 1915? R. Ben–David nuotrauka. J. Rosin, "Alite"

 

13.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

14. Mankštos pamoka žydų pradinėje mokykloje (iš Alytaus albumas 1919-1940)

 

Progimnazija mieste buvo įsigijusi 1 ha sklypą naujoms patalpoms statyti, tikėta, kad statybas parems alytiškis filantropas E. Čeisas. 1923 m. mokykla iš pradžios mokyklos patalpų perkelta į Žydų bendruomenės namus. Po metų, 1924 m. gruodžio 20 d., mokykla persikėlė į nuomojamas patalpas Užuolankos gatvėje 22, prie mokyklos buvo gimnastikos salė, o už nuomą mokėta 1200 Lt. Nuo to laiko pamokos vyko priešpietinėje pamainoje. Žadėtosios nuosavos patalpos taip ir nebuvo pastatytos, neaišku ką mokykla darė su turėtu sklypu, tačiau 1930 m. vėl buvo persikelta į naujas nuomojas patalpas Tilto gatvėje, Tamošyno namuose54.

Dar prieš progimnazijos įsteigimą, 1922 m. liepos 13 d. Alytaus miesto Žydų bendruomenės taryba nutarė suruošti daiktų loteriją, norėdami surinkti lėšų vietos žydų mokyklos inventoriui padidinti bei kitiems svarbiems tikslams55. Švietimo ministerija šią loteriją leido suruošti, tačiau nėra žinoma, kaip ji pasisekė. Tačiau pirmaisiais įkūrimo metais progimnazija iš Žydų bendruomenės tarybos gavo 28 suolus su 4 sėdimomis vietomis, 4 rašomąsias lentas, 10 kėdžių, 7 stalus, 2 spintas56.

14.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15. Cimermanų šeimos nuotrauka. Pirmas iš dešinės Dovydas Cimermanas, žydų vidurinės mokyklos direktorius (iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių).

Naujai įsteigtoji mokykla kaip minėta iš pradžių buvo gausiai lankoma – 1922 m. buvo 130, 1923 m. – 120 mokinių57, siekta atidaryti 5 ir 6 klases ir progimnaziją padaryti gimnazija58, vėliau mokinių sumažėjo, mokykloje jau mokėsi tik 1925 m. – 73, 1927 m. – 63, 1932 m. – 75, 1933 m. – 82, 1937 m. - 42 mokiniai59. Sumažėjus mokinių buvo sumažinta ir klasių – 1926 iki 3, tačiau praėjus metams ir vėl atidaryta 4 klasė, 1937 m. smarkiai sumažėjus mokinių liko tik 2 klasės.

Iš Alytaus žydų progimnazijos apskaitos dokumentų galima spręsti, kad jau pirmaisiais įstaigos gyvavimo metais buvo, kad ir menku mastu, bet visgi vykdoma užklasinė veikla: suorganizuota iškyla į Punios mišką, vyko papildomos paskaitos, suvaidinti keli spektakliai60. Iš apskaitos dokumentų matyti, kad užklasinė veikla daugiausiai apsiribodavo paskaitomis61, nors 1924 m. buvo suorganizuota išvyka į parodą Kaune, sporto šventė, keltas vakaronių, o 1930 m. ekskursijos į Kauną ir Merkinę62. Prie mokyklos veikė mokytojų ir mokinių knygynėliai.

14a.JPG 

 

 

 

 

 

 

 

16. Žydų mokykla 1937 m. Joseph Rosin, "Alite"

 

Nepaisant gerų norų mokyklai trūko lėšų, ji buvo išlaikoma tik iš mokinių surenkamų pinigų (1933 m. mokslas kainavo: 1 klasė – 360 Lt., 2 klasė – 420 Lt., 3 klasė – 480 Lt., 4 klasė – 540 Lt., už stojamuosius buvo imamas 10 Lt. mokestis63. 1937 mokestis už mokslą sumažėjo, studijos 3 klasėje kainavo 420 Lt., o 4 klasėje – 480 Lt.64). Kasmet apie 15 mokinių gaudavo E. Čeiso stipendiją ir būdavo atleisti nuo mokesčio už mokslą65. Nors kasmet ir buvo prašoma, kad Švietimo ministerija teiktų piniginę pagalbą ar mokslo priemonių, jos sulaukta nebuvo. Trūko mokyklai ir mokytojų. Nors pirmaisiais progimnazijos įkūrimo metais jų 10, jau 1925 m. liko 6, vėliau jie dažnai keitėsi, kol 1937 m. gale liko tik 4 mokytojai66.

Didesnė dalis baigusiųjų Alytaus žydų progimnaziją mokinių mokslą toliau tęsdavo Kauno ar Marijampolės gimnazijose. Daugelis Alytaus paauglių studijuodavo Žydų vidurinėje mokykloje Kaune. Jie tai galėjo daryti Alytaus žydo E. Čeiso, gyvenusio Amerikoje, teikiamų stipendijų dėka67. Tačiau būta ir tokių kurie iš karto ėjo Alytaus gimnaziją ir žydiškosiose mokyklose nesimokė. Daugelis žydų berniukų ir mergaičių studijavo valstybinėje vidurinėje miesto mokykloje, kur mokestis už mokslą buvo tik 150 Lt. per metus68.

Kapinės

Kaip ir įprasta, Alytaus žydų bendruomenės kapinės buvo įkurtos toliau nuo bendruomenės gyvenamosios vietos, pagal religinius reikalavimus atskiriant jas upeliu ar kalvele. Kadangi miesto istorija sudėtinga ir jis formavosi kaip du atskiri miestai, kūrėsi dvi atskiros žydų bendruomenės, mieste buvo įkurtos dvejos žydų kapinės.

Kapinės Alytuje I įkurtos Medžiotojų gatvėje, netoli stačiatikių kapinių. Išlikusios kapinės aptvertos išlikusia autentiška tvora, netaisyklingo stačiakampio formos. Prie įėjimo kabo informacinė lenta, padaryti metaliniai varteliai. Kapinių būklė prasta, didesnėje kapinių teritorijoje nesimato palaidojimų, neišlikusios maceivos. Kapinių teritorijoje tankiai sužėlę medžiai ir krūmai. Geresnės būklės palaidojimai prie įėjimo į kapines, čia yra išlikusių iki 50 maceivų, tačiau dėl sudėtingo, kalvoto reljefo, kapų kryptis neturi vienos orientacijos, laidojimai esti į visas kryptis. Šiose iki šių laikų išlikusiose kapinaitėse žydų kapaviečių, (didžioji dauguma be išlikusių maceivų) esti keli šimtai. Nuo kada laidota šiose kapinėse nėra žinoma, galima spėti, kad nuo žydų įsikūrimo mieste XVIII a. ir iki 1941 m. Pavyzdžiui, Joseph Rosin spėja, jog pradėta laidoti nuo XVI a. pab., o seniausias antkapis Alytaus I išlikusiose žydų kapinėse datuojamas 1755 m.69. Čia laidoti Alytaus I žydų bendruomenės nariai. Šiuo metu šias kapines prižiūri miesto savivaldybė, vasaros metu šienaujama žolė. Šios kapinės 1993 m. kovo 5 d. įtrauktos į laikinąjį KPC Nekilnojamųjų Kultūros vertybių registrą - eilės Nr. 11402, bet apsaugos statuso neturi.

Alytaus II žydų kapinės buvusios Smėlio gatvėje. Šalia jų tekėjo nedidelis upeliukas, skiriantis jas nuo bendruomenės gyvenamosios teritorijos. Šiuo metu, šios kapinės visiškai sunaikintos, yra išlikusi dalis mūrinės tvoros, maceivų ir kapų kauburių nebesimato. Kiek šiose kapinaitėse buvo palaidojimų nežinoma. Pagal J. Rosin pradėta laidoti nuo XIX a. pirmos pusės. Seniausias antkapis datuotas 1852 m.70 Jose auga medžiai, krūmai. Kapinių plotas buvęs 0,26 ha. Teritorijos ribos sudaro septynkampį. Didžioji kapinių dalis užstatyta, jose stovi garažai, sandėlis, medžiagų sandėliavimo aikštelė, platūs privažiavimai prie pastatų71. Kapinės 1997 m. lapkričio 12 d. įtrauktos į KPC Nekilnojamųjų Kultūros vertybių registrą - Nr. L-417.

Draugijos

Tarpukario Alytaus žydų bendruomenė aktyviai dalyvavo ne tik ekonominiame, bet ir politiniame – visuomeniniame miesto gyvenime. Tai liudija ne viena žydų bendruomenės draugija, veikusi to meto Alytuje. Remiantis Skaistės Plaušinytės straipsniu “Alytaus žydai 1918-1939 m.”, tarpukariu Alytuje galėjo veikti apie 26 žydų draugijos72. Toks gausus draugijų kūrimas rodo to meto žydų siekį suvienyti savo bendruomenę, padėti jos nariams, aktyviai dalyvauti miesto gyvenime.

Tarpukario Alytuje veikė nemažai žydų labdaros organizacijų. Viena žymesnių buvo socialinės pagalbos ir kultūros draugija “Ezro", veikusi 1926-1940 m. Šios draugijos veiklos tikslas buvo tenkinti vietos žydų labdarybės, socialinės pagalbos, mokyklų ir dvasinės kultūros reikalus73. Šiam tikslui pasiekti draugija buvo numačiusi steigti ambulatorijas, ligonines, vaistines, elgetynus, našlaičių namus, valgyklas nepasiturintiems. Buvo numatyta teikti vienkartines pinigines pašalpas neturtėliams, juos šelpti drabužiais, maistu, teikti nemokamą medicininę pagalbą. Dvasinės kultūros reikalams buvo numatyta steigti pradžios mokyklas, progimnazijas, vaikų darželius, mokytojų seminarijas, muzikos mokyklas, rengti suaugusiųjų kursus74. Draugija buvo numačiusi šelpti mokslininkus ir mokslą einančius, rūpintis žydų kultūros bei jos įstaigų plėtojimusi, steigti muziejus bei knygynus. Ilgą laiką draugijos pirmininku buvo gydytojas Salamonas Rabinavičius* ; nuo 1937 m. draugijai vadovavo pasižymėjęs visuomeniniame gyvenime Alytaus žydas Mendelis Bokšickis75.

Dar viena žymi labdaros draugija buvo “Gmilus-Chesed”, paskoloms be nuošimčių suteikti, veikusi 1933-1940 m. Ši draugija turėjo du skyrius – vieną dešiniojoje Alytaus pusėje (Alytus I), kitą – kairiojoje (Alytus II).76 Tai liudija, kad draugija buvo svarbi ir reikalinga organizacija to meto Alytaus žydų bendruomenei. Kita vertus, dviejų tos pačios draugijos skyrių egzistavimas leidžia daryti prielaidą, kad Alytuje tuo metu buvo susiformavusios dvi žydų bendruomenės. Alytaus I skyriui vadovavo Leibo Sereiskis, vėliau nuo 1936 m. – Ausėjus Prudauskas77, o nuo 1938 m. vadovavimą draugijai perėmė Izraelis Misevičius78. Alytaus II skyriui vadovavo Zalmanas Elpermas. Reikia pastebėti, kad kairiojo kranto Alytaus skyrius išdavė daugiau paskolų nei dešiniojo kranto Alytaus skyrius79. Tai galima sieti su tuo, kad tarpukariu kairiojo kranto Alytus buvo jau gerokai pralenkęs dešiniojo kranto Alytų, ir būtent kairiajame Alytuje koncentravosi pagrindiniai administraciniai ir ekonominiai centrai. Taip pat galima atkreipti dėmesį į tai, kad vienas iš šios draugijos steigėjų buvo jau minėtas gydytojas S. Rabinavičius80.

Trumpą laiką (1939-1940 m.) II-jame Alytuje veikė draugija “Chevro-Kadiso”, įsteigta teikti Alytaus beturčiams žydams įvairią materialinę pagalbą. Šios draugijos pirmininku buvo Izraelis Kleimanas81.

Akivaizdu, kad Alytaus žydų bendruomenė rūpinosi savo nariais, ypač didelį dėmesį suteikdama sunkiai besiverčiantiems, neapsiturintiems žydams.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad žydų tautybės gyventojai rūpinosi ne tik šalies ir savo miesto žydų tautybės žmonėmis. 1929-1937 (?) m. Alytuje veikė Palestinos darbininkams bei jų įstaigoms remti draugijos Alytaus skyrius (pirmininkė Liuba Rabinavičiūtė)82. 1933-1936 m. mieste veikė Vokietijos žydams šelpti draugijos Alytaus skyrius, kurio tikslas buvo teikti pagalbą Vokietijos žydams, persekiojamiems fašistinio Adolfo Hitlerio rėžimo. Draugija buvo numačiusi leisti periodinę ir neperiodinę spaudą, talpinti joje straipsnius apie žydų būklę Vokietijoje, rengti paskaitas bei pranešimus, rinkti rinkliavas ir visokiais kitokias būdais stengtis pagerinti Vokietijos žydų būklę. Draugijos pirmininku buvo gydytojas S. Rabinavičius83.

Alytaus žydai buvo įkūrę nemažai sionistinių organizacijų. 1929-1940 m. Alytuje veikė Lietuvos sionistų moterų draugijos Alytaus skyrius. Organizacijos tikslas buvo įkurti “žydų tautai teisėtą vietą Palestinoje"84. Draugija buvo numačiusi steigti įvairias kultūros – švietimo įstaigas, kurios plėstų ir lavintų žydų kalbą, kultūrą ir literatūrą. Draugijos pirmininkė buvo Enė Cvilingienė, o vėliau Šeina Bokšickienė85. Be Lietuvos sionistų moterų draugijos, Alytuje 1935-1938 m. veikė Nepriklausomųjų sionininkų – revizionistų Vladimiro Žabotinskio vardo sąjunga, kurios tikslas buvo “padėti atstatyti žydų valstybę Palestinoje, rūpintis, stiprinti žydų tautinę sąmonę, skleisti tautinę kultūrą ir auklėti fiziniai sveiką ir tautiniai susipratusią kartą"86. Šiam tikslui pasiekti buvo numatyta steigti įvairias meno, kultūros, švietimo ir sporto įstaigas. Draugijai vadovavo Salamonas Zelichovas87. Taip pat 1933-1937 m. Alytuje veikė Lietuvos žydų sionininkų – valstybininkų sąjunga, kurios tikslas ir priemonėms jam pasiekti buvo tokie patys, kaip aukščiau išvardintų organizacijų. Šiai draugijai vadovavo Šlomas Zelichovas, o vėliau, nuo 1935 m., Isajus Glazmanas88.

Be šių trijų, Alytuje buvo ir kitų sionistinių organizacijų, tokių kaip Palestinos pamatinio fondo “Keren Hejesod" Alytaus skyrius, veikęs mieste 1921-1937 m.89 arba Lietuvos sionininkų organizacijos Alytaus skyrius, veikęs 1937-1940 m.90 Tuo tarpu J. Rosin straipsnyje "Alite” nurodo, kad tarpukariu Alytuje veikė dar ir tokios sionistinės jaunimo organizacijas kaip “Gordonia" bei "HaShomer HaTzair".91

14c.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

17. Draugijos "HaShomer HaTzair" nariai 1933 m. [Paimta iš Joseph Rosin, "Alite", 2000.]

 

Alytuje taip pat veikė religinės žydų draugijos. 1926 m. mieste pradėjo veikti draugija “Adas-Izrael", kurios tikslas buvo "tenkinti visus žydų tikybinius reikalus ir rūpintis, kad jų dvasinis gyvenimas plėtotųsi žydų tikybos dvasioje"92. Savo tikslams pasiekti draugija buvo numačiusi steigti ir išlaikyti žydų maldos namus, tikybines mokyklas, rūpintis kapinėmis. Draugijai vadovavo jau ne kartą minėtas gydytojas S. Rabinavičius93. 1933 m. mieste buvo įsteigtas Lietuvos žydų tikybinio jaunimo draugijos “Tiferet-Bachurim” Alytaus skyrius, kurio tikslas buvo skleisti žydų tikybos mokslą tarp dirbančių, tarnaujančių, amatininkaujančių žydų jaunuolių ir auklėti juos sąmoningais žydais, kurie gyventų pagal Toros nuostatas. Draugijai vadovavo A. Prudauskas94.

Mieste taip pat buvo kultūrinių draugijų. 1932-1940 m. Alytuje veikė draugija “Švietimas ir darbas”. Draugija siekė “platinti Alytaus miesto ir apskrities žydų tarpe švietimą, amatus ir išsilavinimą technikos srityje"95. Kad įgyvendintų savo tikslą, draugija buvo numačiusi steigti knygynus, bibliotekas, skaityklas, rengti parodas ir skaityti įvairias paskaitas. Draugijos veikla glaudžiai siejosi su žinomo Alytaus žydo Eduardo* Čeiso vardu. Remiama šio milijonieriaus, draugija planavo įkurti Alytuje žydų vidurinę mokyklą ir technikumą, kuriose būtų dėstoma hebrajų kalba. Draugijos pirmininku buvo gydytojas S. Rabinavičius, vėliau advokatas Abraomas Salanskis, o nuo 1939 m. – Zalmanas Elpermas96. Dar viena kultūrinė organizacija mieste buvo 1928 m. įsteigtas Lietuvos žydų švietimo draugijos dr. N. Sirkino vardu Alytaus skyrius. Draugija koncentravosi į žydų kultūrinio liaudies laipsnio pakėlimą ir Palestinos idėjų skleidimą97.

Mieste 1935-1940 m. veikė žydų tautinės sąjungos “Betar” Alytaus skyrius, kuriam vadovavo A. Šulmanas. Ši sąjunga turėjo netgi savo uniformą. Organizacijos tikslas buvo padėti atstatyti žydų valstybę Palestinoje ir išplėtoti šias idėjas Lietuvos žydų jaunuomenės tarpe98.

1934-1940 m. mieste veikė „Žydų karių dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime sąjungos Alytaus skyrius“. Draugija savo įstatuose numatė “ugdyti savo narių tarpe ir žydų visuomenėje tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą bei lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo idėją"99.

Alytuje taip pat veikė keletas sporto ir skautų draugijų. 1924-1931 m. mieste gyvavo Lietuvos žydų sporto ir gimnastikos sąjungos “Makabi" Alytaus skyrius, kuriam vadovavo Chazanavičius100. "Makabi” sportininkų grupė turėjo stiprią ir gerai treniruotą futbolo komandą, kuri Alytaus stadione rungtyniavo su alytiškių futbolo komanda101. 1933 m. mieste buvo įsteigtas Žydų sporto ir gimnastikos organizacijos “Hapoel" Alytaus skyrius, kuriam vadovavo Veivelis Rabinavičius102. 1929-1934 m. Alytuje veikė Lietuvos žydų skautams remti draugijos ir Lietuvos žydų skautų asociacijos “Berit-Trumpeldor" Alytaus skyriai103.

Be visų šių įvairių pakraipų žydų draugijų, veikusių Alytuje, mieste taip pat buvo įsikūrusi “Savanorių gaisrininkų brigada”, kurioje žydai ir lietuviai dirbo kartu savanoriais gaisrininkais. Jiems vadovavo žydų tautybės advokatas Mendelis Bokšickis104. Trečiojo dešimtmečio pradžioje žydų pozicijos ugniagesybos verslo srityje buvo stiprios, tačiau palaipsniui jas silpnino lietuvių formuojamos efektyvesnės, modernesnės Šaulių sąjungos ir samdomosios ugniagesių komandos105.

2 lentelė Draugijų narių skaičius

 draugijos.JPG

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

Ūkinė veikla

 

 15.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

18. Geležinkelio tiltas per Nemuną, pastatytas 1899 m., pagal rusų inžinieriaus M. Beloliubskio projektą. Susprogdintas 1915 m.(iš Žepkaitė R. Alytaus istorinė raida. V., 2004).

 

XIX amžiaus pabaigoje, kuomet Alytuje per Nemuną buvo pastatyti du tiltai: Kaniūkų – lengvajam transportui ir geležinkelio, sujungę abi miesto dalis; ir nutiesus geležinkelį 1892 m., Alytui susidarė visos sąlygos tapti stambiu pramoniniu ir prekybiniu miestu. Šia proga pirmieji ir siekė pasinaudoti miestelio žydų bendruomenė.

16.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

19. Pirmosios turgaus aikštės Alytuje II dab. vieta

 

 

Būtent žydai pirmieji pradėjo keltis iš dešiniojo Nemuno kranto į kairįjį. Jie kūrėsi šalia dabartinės mūrinės sinagogos (Kauno g. 9). Taip XIX – XX amžiaus sandūroje dab. Vilniaus, Kauno, Nemuno gatvių sankryžoje pradėjo formuotis nauja turgaus aikštė Alytuje II. Šalia kūrėsi žydų parduotuvėlės. Kai kurios iš jų galėjo būti ir mūrinės106. Iš archyvinių duomenų sužinome, kad 1900 m. Alytuje I veikė 30 krautuvių107. Kaip pastebi dr. A. Miškinis, greičiausia ne mažiau jų buvo ir kairiajame Nemuno krante108.

17.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 20. Naujojo Alytaus kūrimasis kairiajame Nemuno krante XX a. pr. Medinis namas už laiptų - priklausė žydui Maršakui. (iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių)

 18.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

21. Pagrindinės Alytaus II gatvės (Vilniaus g.) pradžios vaizdas nuo tilto per Nemuną, jungusio abi miesto dalis (iš Alytaus albumas 1919-1940).

 

Atsikūrusi Lietuvos valstybė 1918 m. davė paskatą naujam Alytaus miesto raidos etapui. Žydų bendruomenė tuo metu abiejose miesto dalyse sudarė 27 % visų gyventojų109, tačiau aktyviai siekė įsitvirtinti miesto visuomeniniame, o ypač ekonominiame gyvenime.

19.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

22. Buvusios miesto elektrinės, kurią tarpukariu ilgus metus valdė žydas Kopelis Šumanas, pastatas (dab. Foto - daryta autorių).

Dar I Pasaulinio karo metais (1916 m.) Nemuno gatvėje Alytuje buvo pastatyta elektrinė, kurią 1918 m. perėmė miesto valdžia. Skelbiamo konkurso metu elektrinė buvo išnuomota Alytaus miesto gyventojui Kopeliui Šulmanui. Iš nuomininko buvo reikalauta, kad šis valstybės iždui sumokėtų 1000 rublių užstatą, o kiekvieną mėnesį už nuomą miesto biudžetui atseikėtų po 200 rublių. Pagal nuomos sutartį, nuomininkas įsipareigojo apšviesti apskrities komisaro raštinę, jos skyrius, apskrities tarybos patalpas, teismo ir milicijos namus, komendantūros patalpas, lietuvių mokyklą ir Alytaus miestelio gatves. Iš miestelėnų už naudojimąsi elektra nuo kiekvienos lemputės galėjo imti ne daugiau kaip 10 rublių per mėnesį. Sutartis pasirašyta metams, tačiau vėliau periodiškai pratęsinėta. Joje taip pat numatyta elektrinėje palikti visus darbininkus. Žmogų iš darbo buvo galima atleisti tik su miesto valdžios žinia110.

Taip apie Kopelio Šulmano verslą tarpukario metais dienraštyje “Alytaus naujienos” rašo Birutė Malaškevičiūtė ir Giedrius Bernatavičius:

"O to Šulmano būta šelmio. Negana to, kad vėliau Vilniaus g. 14 atidarė “Palas” kino teatrą (dabar tai jau bebaigiantis griūti buvęs “Taikos” kino teatras), turėjo telefoną – numeris 54, ir šiaip apsukriai tvarkėsi elektrinėje. Mat 1930 metais Alytaus miesto valdyboje atlikus valstybės kontrolę paaiškėjo, jog per gerą dešimtmetį daugiausia savivaliavo būtent elektrinės nuomininkas, tuomet buvęs burmistro patarėju. Elektros kainas kaip norėjo, taip ir nustatinėjo tiek paprastiems piliečiams (įsivaizduokite, eilinis alytiškis už 1 kW mokėjo 1,50 Lt., po revizijos kaina “pasikoregavo” iki 1,03 Lt.), tiek savivaldybės įstaigoms, ne itin rūpinosi ir gatvių apšvietimu, tačiau niekada neužmiršdavo išpešti papildomo pelno sau..."111

Plečiantis miestui šios elektrinės pajėgumas mažėjo, ne visuomet gaminamos elektros energijos užtekdavo miesto poreikiams. Pavyzdžiui, kad ir 1937 m. statant naująjį Antano Juozapavičiaus tiltą, jei buvo naudojama elektros energija – miestas likdavo be elektros112.

Be Kopelio Šulmano nuomojamos elektrinės kūrėsi ir pirmosios maisto pramonės įmonės. 1920 m. Alytuje maisto pramonės produkcija buvo limonadas113. Jį gamino 3 dirbtuvės, priklausiusios žydų tautybės verslininkams Faveliui Epštein (Alytuje I), Giršui Šmoliansk ir Vulfui Gurui114. Taip pat veikė ir 3 duonos kepyklos115. 1920 m. kovą burmistras apskrities savivaldybę informavo, kad mieste yra limonado dirbtuvės ir valstybinė elektros stotis, ir konstatavo, jog “...kitų fabrikų dirbtuvių, taip pat pramonės įstaigų Alytuje nėra"116.

20.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

23. Miesto širdis – Vilniaus gatvė apie 1930 m. Čia koncentravosi pasiturinčių žydų prekyba. (iš Alytaus albumas 1919-1940).

Jeigu 1920 m. Alytuje moderni pramonė žengė pirmuosius žingsnius, tai tradicinė prekyba ir manufaktūrinė gamyba klestėjo gerai kaip niekada anksčiau. Tais metais užregistruotos 55 verslo įmonės: parduotuvės, siuvyklos, batsiuvių dirbtuvės117. Alytuje I 1920 m. Alytaus žydų bendruomenė įsteigė banką, pavadintą žydų liaudies banku, nuo 1929 m. šio banko filialas veikė ir Alytuje II118. Šioje miesto dalyje žydų bendruomenės prekyba koncentravosi Vilniaus gatvėje. 1919 m. pradėjusią veikti Alytaus miesto ugniagesių komandą sudarė taip pat daugiausia žydų tautybės alytiškiai, o jiems vadovavo žymus miesto žydas Mendelis Bokšickis119. Nuo 1920 m. savo veiklą pradėjo Alytuje ir žymusis fotografas Issakas Abramavičius, fotoateljė įsteigęs Alytuje II, rinkos aikštėje. Jo foto objektyvo dėka įamžinti tarpukario Alytaus vaizdai bei senieji miesto gyventojai dar ir šiandien iš pageltusių nuotraukų prikelia senojo miesto praeitį.

21.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 24. Issako Abramavičiaus fotoateljė daryta nuotraukos kita pusė su firminiu spaudu. 1925 m. (iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių). 

21a.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

25. I.Abramavičiaus fotoateljė daryta moksleivės nuotrauka. Kitoje pusėje firminis spaudas. 1928.X.07 (iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių).

 

22 - 2.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 26. Gražuolis garlaivis „VILNIUS“ Nemuno farvateryje ties senuoju tiltu. Fotografas I. Abramavičius 1923 m. (iš Alytaus albumas 1919-1940).

Pagal tarpukario Lietuvos finansų ministerijos parengtą suvestinį leidinį “Visa Lietuva" 1925 m. Alytuje užregistruotos 86 prekybos įmonės, iš kurių net 65 priklausė žydų tautybės alytiškiams ir 42 gamybinės-pramoninės įmonės (iš jų 31 savininkai buvo žydai)120. Taigi įpusėjus trečiajam dešimtmečiui Alytuje veikė 3 knygynai ir kanceliarinių prekių parduotuvės, 2 vaistinės, 2 viešbučiai, kino teatras “Palas", kurių savininkai buvo žydai. O ką kalbėti apie begalę parduotuvių, parduotuvėlių, amatininkų dirbtuvių dirbtuvėlių, tarp kurių būta ir nagingų meistrų, kad ir garsieji visoje apylinkėje broliai Bolisai, siuvę batus visam Alytui ir ne tik (plačiau žr. schema „Ūkis Alytuje tarpukariu").

23.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

27. Apleistas buvusio kino teatro „Palas" pastatas Alytuje Vilniaus g. (dab. Foto). 

 

 

Nuorodos:

(1) Stanaitis, Algirdas. Alytaus miesto gyventojai. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Sud. Jakunskienė, Audronė, Alytus: UAB „Alytaus spaustuvė“, 2001, p. 159.

(2) Žepkaitė, Regina. Alytaus istorinė raida. Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 13.

(3) Žepkaitė, R. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. Dainava: dzūkų kultūros žurnalas, Nr. 1, 2001.

(4) Kiaupa, Zigmantas. XVI a. Alytus: miestelis ir miestas. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. Sud. Leščinskienė, D., Vilnius: Mokslas, 1989, p. 44.

(5) Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 313-314.

(6) Rosin, Joseph. Alite. 2000. <http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Alytus/alite1.html> [Žiūrėta 2005 12 15]

(7) Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 314-315.

(8) Kryževičius, Vincas. Lietuvos privilegijuotieji miestai. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 86.

(9) Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 315.

(10) Ten pat, p. 316.

(11) Bernatavičius, Giedrius. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. Alytaus naujienos, Nr. 57, 2003.

(12) Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 322-323.

(13) Ten pat.

(14) Bernatavičius, G. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. Alytaus naujienos, Nr. 62, 2003.

(15) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 13.

(16) Bernatavičius, G. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. Alytaus naujienos, Nr. 69, 2003.

(17) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 35.

(18) Plaušinytė, Skaistė. Alytaus žydai 1918 – 1939 m. Dainava: dzūkų kultūros žurnalas, Nr. 2, 2002.

(19) Ten pat.

(20) Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 376.

(21) Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 313

(22) Miškinis A. Alytaus urbanistinės raidos bruožai. Alytaus miesto ir apylinkių istorijos bruožai. Sud. Leščinskienė, D., Vilnius: Mokslas, 1989, p. 34

(23) Miškinis, A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, p. 315

(24) MAB, F. 254, 1786 m. Alytaus ekonomijos inventorius, l. 4-11

(25) Miškinis, A. Alytaus urbanistinės raidos bruožai, p. 34

(26) Jankauskaitė, N. Jie buvo ir yra šalia mūsų…:Alytaus žydų kultūros griuvėsiuose. Ramovė, Nr. 21, 1996, p. 2. cit.iš Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m., p. 6; žr.: Rosin, J. Alite.

(27) 1581, 1649 m. Alytaus ekonomijos inventoriai nemini gyventojų etninės sudėties. Nėra duomenų apie buvusią sinagoga. žr. : MAB, F. 122, l. 7-18 (1581 m. pirmasis Alytaus ekonomijos inventorius), CVIA, F 2869, l. 15-17 (1649 m. Alytaus ekonomijos inventorius)

(28) Krakovskajos Nadeždos sudarytas Alytaus I tarpukario planas, pagal Jono Baliukevičiaus (g. 1920), gyvenusio Juozapavičiaus gatvėje prisiminimus. žr. : Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m., p. 10

(29) Ten pat, p. 11

(30) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 35

(31) Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Alytus, 2001, p. 135

(32) Scoenburg, N., Schoenburg, St. Lithuanian Jewish communities. New Jersey, London, 1996. p. 56

(33) Rosin, J. Alite.

(34) VAA, F.5, 6348 Gasparavičienė, S. Buv. Alytaus miesto sinagoga: Istorinė apžvalga, Vilnius, 1992.

(35) Ten pat.

(36) Rupeikienė, M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 2003, p. 146.

(37) VAA, F.5, 6348Gasparavičienė, S. Buv. Alytaus miesto sinagoga: Istorinė apžvalga.

(38) VAA, F.5, 6350 Kaušinienė A., Buv. Alytaus miesto sinagoga: interjerų polichromijos tyrimų ataskaita. Vilnius, 1992.

(39) VAA, F.5, 6348 Gasparavičienė, S. Buv. Alytaus miesto sinagoga: Istorinė apžvalga.

(40) Ten pat.

(41) VAA, F.5, 1648-5 Biveinytė L., Mendelevičius, J. Buv. Alytaus sinagoga pritaikyta šiuolaikinio meno galerijai. Pagrindinis korpusas. Restauravimo koncepcija ir pritaikymo pasiūlymai. Vilnius, 1993.

(42) LCVA, F. R-1548, Ap. 1, B. 2, l. 746-747. Vilniaus Srities Komisaro (Wulff) įsakymas dėl žydų turto paėmimo. Mašinraštis. Cit. iš Brandišauskas, V. Lietuvos žydų turto likimas Antrojo Pasaulinio Karo metais. Žydų kultūros paveldas Lietuvoje [sud. A. Jomantas]. Vilnius, 2005, p. 54

(43) LCVA, F. R-1548, Ap. 1, B. 2, l. 783-786. Alytaus apskrities viršininko 1941 m. spalio 27 d. pranešimas Vilniaus apygardos komisariniam tarėjui. Cit. iš , V. Lietuvos žydų turto likimas Antrojo Pasaulinio Karo metais. Žydų kultūros paveldas Lietuvoje [sud. A. Jomantas]. Vilnius, 2005, p. 47

(44) Scoenburg, N., Schoenburg, St. Lithuanian Jewish communities, p. 56

(45) LCVA, F. 399, Ap. 1, B 903, 923, 935. Žydų metrikacijos punktų ir sinagogų valdyba

(46) Navickas, T. Alytus ir jo apylinkės. Čikaga, 1988, p. 226

(47) Biržys, P. Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas. Kaunas, 1931, p. 28

(48) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 51

(49) Ten pat, p. 56; Rosin, J. Alite.

(50) The encyklopedia of Jewish Life. T. 2. NY, 2001, p. 613.

(51) Schoenburg N, Schoenburg St. Lithuanian Jewish communities, p. 56; Rosin, J. Alite.

(52) LVCA F 391 Ap. 2 B. 2, l. 20.

(53) Ten pat, l. 38.

(54) LVCA F. 391 Ap,. 2 B. 21, l. 15; B. 22, l. 21; B. 28, l. 1.

(55) LVCA F. 391 Ap. 3 B. 1763, l. 27.

(56) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 20, l. 38.

(57) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 20, l. 38; B. 21, l. 31 v.

(58) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 21, l. 26.

(59) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 23, l. 4; B. 25, l. 11; B. 2298, l. 7; B. 2299, l. 8.

(60) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 21, l. 32.

(61) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 2298, l. 3.

(62) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 22, l. 24; B. 28, l. 4.

(63) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 2298, l.. 4 v.

(64) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 2299, l. 11.

(65) LVCA F. 391 Ap. 2 B. 2298, l. 4 v.; B. 2299, l. 11.

(66) LVCA F. 391 Ap. 2. B. 20, l. 38; B. 2299, l. 2 v.

(67) Rosin, J. Alite.

(68) Ten pat.

(69) Rosin, J. Alite.

(70) Ten pat.

(71) KPC L-417 Žydų senųjų kapinių dalis Smėlio gatvėje, Alytuje.

(72) Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m. Dainava: dzūkų kultūros žurnalas, Nr. 2, 2002. *Autorė nurodo, kad pateikdama šiuos duomenis rėmėsi Alytaus apskrities draugijų rejestrais. LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 1, 2, 535, 538, 542, 543, 549, 558, 562, 565, 571, 581.

(73) LCVA, F. 399, Ap. 2. B 538, l. 2.

(74) LCVA, F. 394, Ap. 1. B. 6,1.2., cituota iš Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 76.
* Vienuose šaltiniuose šio žydų tautybės asmens pavardė rašoma kaip Rabinovičius, kituose kaip Rabinavičius. Šiame darbe bus naudojamas pastarasis pavardės variantas, darant prielaidą, kad Rabinovičius yra sulenkinta arba surusinta pavardė.

(75) LCVA, F. 399, Ap. 2. B 538, l. 2.

(76) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 542, 543.

(77) LCVA, F. 1367, Ap. 1. B. 13.

(78) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 542.

(79) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 543.

(80) Ten pat.

(81) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 549, l. 2.

(82) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 67.

(83) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 581.

(84) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 558, l. 2.

(85) Ten pat.

(86) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 565, l. 6.

(87) Ten pat.

(88) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 571.

(89) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 1.

(90) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 562.

(91) Rosin, J. Alite.

(92) LCVA, F. 394, Ap. 1. B. 5.

(93) Ten pat.

(94) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 2.

(95) LCVA, F. 1367, Ap. 1. B. 14.
* Rosin, J. straipsnyje pateikiama vardo versija – Azriel Mordechai. Šiame darbe laikysimės lietuviškos vardo versijos – Eduardas.

(96) Ten pat.

(97) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 1.

(98) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 2.

(99) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 535.

(100) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 1.

(101) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 76.

(102) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 2.

(103) LCVA, F. 399, Ap. 2. B. 1.

(104) Rosin, J. Alite.

(105) Jeseliūnas, E. Kai kurie Alytaus apskrities tautinių mažumų raidos bruožai 1918-1940 metais. Dainava: dzūkų kultūros žurnalas, Nr. 1, 2000, p. 10, cituota iš Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m.

(106) Miškinis A., Alytaus urbanistinės raidos bruožai, p. 39

(107) Еврейская енциклопедия, CПб., T.12, C.80

(108) Miškinis A., Alytaus urbanistinės raidos bruožai, p. 39

(109) Lietuvos gyventojai: Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1924, p. 19.

(110) LCVA, F. 399, Ap. 1, B. 647, l. 125-126.

(111) Malaškevičiūtė, Birutė, Bernatavičius Giedrius. Pramoninis Alytus. Alytaus naujienos. Nr. 19 (10383), 2005, p. 5.

(112) Ten pat.

(113) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 54.

(114) Visa Lietuva: informacinė knyga 1925 metams [red. K. Puida]. Kaunas, 1925.

(115) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 54.

(116) LCVA, F. 1567, Ap. 1, B.22, lapai nenumeruoti.

(117) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 55.

(118) Jeseliūnas, E. Kai kurie Alytaus apskrities tautinių mažumų raidos bruožai 1918-1940 metais. Dainava. Dzūkų kultūros žurnalas, nr. 1, 2000, p. 9.

(119) Navickas, T. Alytus ir jo apylinkės, p. 120.

(120) Visa Lietuva: informacinė knyga 1925 metams.

(121) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Broliai verslininkai ir darbininkija tarpukario Alytuje. Alytaus naujienos. Nr. 66 (10430), 2005, p. 5.

(122) LCVA, F. 928, Ap.1, B.1321, l. 18.

(123) Visa Lietuva: informacinė knyga 1925 metams [red. K. Puida]. Kaunas, 1925.

(124) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Žemės ūkio mašinų fabrikas. Alytaus naujienos. Nr. 33 (10397), 2005, p. 5.

(125) Ten pat, p. 5.

(126) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams [red. V. Ruzgas]. Kaunas, 1931

(127) Ten pat.

(128) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Pramogos tarpukario Alytuje. Dainavos žodis. Nr. 137, 2005, p. 8.

(129) Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1937 metams [Pašto Valdybos leidinys]. Kaunas, 1937, p. 281.

(130) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 57.

(131) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams.

(132) Remiantis duomenimis pateiktais: Visa Lietuva: informacinė knyga 1925 metams [red. K. Puida]. Kaunas, 1925 ir Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams [red. V. Ruzgas]. Kaunas, 1931.

(133) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Broliai verslininkai ir darbininkija tarpukario Alytuje, p. 5.

(134) Mielės – rabinų monopolizuotos? Alytaus Dzyvas, 1931 m. gruodžio 5 d.

(135) Nuopelnas. Alytaus Dzyvas, 1931 m. gruodžio 29 d.

(136) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Broliai verslininkai ir darbininkija tarpukario Alytuje, p. 5.

(137) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams.

(138) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Pramoninis Alytus, p. 5

(139) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams.

(140) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Pramoninis Alytus.

(141) LCVA, F. 388, Ap. 2a, B. 47, l. 13. Šimelio Abramavičiaus esamos pirštinėms odų apdirbimo dirbtuvės, paveldėtos iš Isako Abramavičiaus, Alytuje Kreivoji g-vė PLANAS.

(142) Nedzinskas, A. Holokaustas Seirijuose. ŠOA. Holokaustas Lietuvoje I dalis. Sud. Josifas Levinsonas. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, p. 106.

(143) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 111.

(144) Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Sud. A. Jakunskienė. Alytus, 2001, p. 133.

(145) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius, G. Pramoninis Alytus, p. 5.

(146) Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis, p. 134-135.

(147) Ten pat, p. 136.

(148) Ten pat, p. 136.

(149) Navickas, T. Alytus ir jo apylinkės, p. 133.

(150) Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis, p. 143.

(151) Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). Vilnius, 1998, p. 74.

(152) Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis, p. 156.

(153) Ten pat, p. 155.

(154) LVCA, F. R-1436, Ap. 1, B. 29, l. 14-20. Originalas, mašinraštis Iš apskrities viršininko ir policijos vado kpt. A. Audronio kalbos apskrities nuovadų viršininkų suvažiavime liepos 16 d. Alytuje.

(155) Ten pat.

(156) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 115.

(157) Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas. ŠOA. Holokaustas Lietuvoje I dalis, p. 120-127.

(158) Žudynės Alytuje. Iš A. Nykštaičio parodymų. ŠOA. Holokaustas Lietuvoje I dalis, p. 94-98.

(159) klaida. Turi būti rugpjūtį, nes pirmos egzekucijos, vadovaujamos operatyvinio būrio 3 įvyko 1941 08 13. Žr.: Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas. ŠOA. Holokaustas Lietuvoje I dalis, p. 122

(160) Alytuje buvo įkurtos 2 karo stovyklos – getai. Viena sovietinių karo belaisvių stovykla buvo kareivinėse prie Įgulos bažnyčios (dab. Šv. Kazimiero), kita kalėjimo teritorijoje žydų getas.
Plačiau žr.: Jegelevičius, S. Alytus pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis, p. 150,151.

(161) Vidzgirio miške.

(162) “aktyvistų” vardu vadinami SS daliniams tarnavę vietos policininkai, pavaldūs apskrities policijos vyriausiems komisarams.

(163) Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas. ŠOA. Holokaustas Lietuvoje I dalis, p. 120-127.

(164) Ten pat, p. 126.

(165) Išgelbėję Pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941-1944). Sud. Kuodytė D., Stankevičius R. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2001, p. 116, 118.

(166) Ten pat, p. 118, 119-120.

(167) Ten pat, p. 118.

(168) Belkin Kaplanaitę mini Rosin, J. Alite, kituose šaltiniuose minima tik Chaja Kaplanaitė iš Alytaus.

(169) Išgelbėję Pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941-1944), p. 119.

(170) 60 tūkst. mini Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p. 116; 60 tūkst. http://www.world66.com/europe/lithuania/alytus; 60-70 tūkst. mini Rosin, J. Alite.

(171) Rabbi Yitzhak Kolitz. Guardian Newspapers, 2003. <http://www.buzzle.com/editorials/8-12-2003-44138.asp> [Žiūrėta 2005 12 15].

(172) Rosin, Joseph. Alite. 2000. <http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Alytus/alite1.html> [Žiūrėta 2005 12 15].

(173) Ten pat.

(174) LCVA, F. 379, Ap. 1. B. 534, 1. 31-37, cituota iš Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 76.

(175) LCVA, F. 399, Ap. 2. B 538; Ap. 1. B. 600. Alytaus apskrities draugijų rejestro duomenys.

(176) Užtupas, Vilius. Lietuvos spaustuvės 1522-1997. Vilnius: Viliaus Užtupo leidykla, 1998, p. 108.

(177) Amerikos milijonierius Alytuje; P. Eduardas Čeisas – milijonierius Alytuj, Alytaus Dzyvas, 1931, rugpjūčio 14 ir 29 d.

(178) P. Eduardas Čeisas – milijonierius Alytuj.

(179) Rosin, Joseph. Alite. 2000. <http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Alytus/alite1.html> [Žiūrėta 2005 12 15]

(180) LCVA, F. 399, Ap. 2. B 538, 543, 581; Ap. 1. B. 5, 14. Alytaus apskrities draugijų rejestro duomenys.

(181) Saldusis daktaras. Alytaus Dzyvas, 1931, rugsėjo 5 d., cituota iš Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m.

(182) Navickas T. Alytus ir jo apylinkės.

(183) Bernatavičius, G. Žvilgsnis į Alytaus praeitį. Alytaus naujienos, Nr. 92, 2003.

(184) Ten pat.

(185) Žepkaitė, R. Alytaus istorinė raida, p, 87.

(186) Antri Alytaus miesto burmistro rinkimai. Alytaus Dzyvas, 1931, rugpjūčio 14 d., cituota iš Plaušinytė, S. Alytaus žydai 1918 – 1939 m.

(187) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams.

(188) Malaškevičiūtė, B., Bernatavičius G., Broliai verslininkai ir darbininkija tarpukario Alytuje, p. 5

(189) Visa Lietuva: informacinė knyga 1931 metams.

(190) Ten pat.

(191) Ten pat.

(192) VAA, F.5, 1648-5 Biveinytė L., Mendelevičius, J. Buv. Alytaus sinagoga pritaikyta šiuolaikinio meno galerijai. Pagrindinis korpusas. Restauravimo koncepcija ir pritaikymo pasiūlymai. Vilnius, 1993.

(193)  KPC Nr. L-417.

2008-01-25
Žmonės
Chaimas Sutinas
Garsus dailininkas Chaimas Sutinas (Chaim Soutine) gimė 1893 m. sausio 13 d. neturtingų žydų šeimoje Smilovičiuose netoli Minsko. Jis buvo dešimtas vaikas šioje šeimoje. Nuo pat vaikystės Chaimas domėjosi tapyba, nors tėvai nepalaikė sūnaus pasirinkimo.
Ar žinote kad...?
Dauguma žydų švenčių yra religinės. Kadangi Tora sako “ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena nauja”, šventės, o kartu ir kiekviena nauja para, prasideda vakare – saulei nusileidus