Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Anykščiai

Anykščiai – gražus kurortinis miestas, į kurį užsukęs niekas nepamiršta pasivaikščioti po eilėmis apdainuotą Anykščių šilelį ar pažiūrėti “velnio akmens” Puntuko. Anykščiai žinomi ir kaip rašytojų Antano Vienuolio-Žukausko, Antano Baranausko gimtinė. Tačiau miestas garsus ne tik lietuvių, bet ir žydų kilmės rašytojais, dailininkais, gydytojais ar atradėjais. Iki pat XX a. vidurio didelę Anykščių gyventojų dalį sudariusi žydų bendruomenė aktyviai dalyvavo miesto ekonominiame bei kultūriniame gyvenime, išaugino nemažai žymių žmonių.

Anykščių žydai: pirmieji pėdsakai ir bendruomenės augimas

Anykščių vietovardis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1440 metų liepos 22 d. Kazimiero laiške Eišiškių vietininkui ponui Montautui, kuriuo Anykščių dvarą pavedama valdyti maršalkai Radvilai Astikaičiui. Nors miestu Anykščiai pirmą kartą pavadinti 1514 metais Žygimanto Senojo rašte, to meto rašytiniai šaltiniai byloja, jog Anykščiai dar nesinaudojo Magdeburgo teise, vadinasi, dar neturėjo miesto statuso. Tokia teise miestas apdovanotas tik XVIII a. pab., tačiau netrukus įsigalėjusi carinės Rusijos priespauda šios teisės nepripažino. Dokumentai rodo, kad 1811 m. Anykščiai buvo vadinami „laisvu miestu“ (Anykščių miesto gyventojų įgaliojimas, duotas Anykščių seniūnui Povilui Jozefovičiui (1)). Daugumoje šaltinių Anykščiai vadinami miestu, taigi taip vadinsime ir mes.

Anykščių miesto, kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų, raida ir plėtra neįsivaizduojama be žydų. Jų bendruomenė aktyviai prisidėjo prie Anykščių augimo, kultūrinės veiklos. 

Pirmosios žinios apie Anykščių žydus aptinkamos 1567 metų dokumentuose. Juose užfiksuotas žydo Joachimo Šajos kaltinimas Anykščių valsčiaus vaitui dėl galimo jo brolių ir žento nužudymo. Žmogžudystė įvykdyta Joachimo Šajos karčemoje – tai pirma žinia apie žydui priklausiusį verslą. Bylos baigtis taip ir nėra aiški: nors kaltininkai buvo rasti, tačiau Joachimas Šaja į teismą neatvyko (2).

Nors žydai minimi jau XVI a. dokumente, tačiau, nesant daugiau duomenų, būtų netikslu teigti, jog Anykščiuose tuo metu jau buvo įsikūrusi žydų bendruomenė. Vėlesni šaltiniai rodo, kad žydų Anykščiuose daugėjo. Iš 1655 metų dokumentų žinoma, jog žydų jau gyventa mieste, jų vaikams leista mokytis kartu su krikščionimis (3). Žydų tautybės gyventojų daugėjimas, jų verslų plėtojimasis darė įtaką ir viso miesto gyvenimui ir raidai. Su aktyvia žydų prekybine veikla gali būti siejamas ir Anykščių ūkinės veiklos pagyvėjimas iki XVII a. vidurio. Tačiau greitai šį ekonominį pagyvėjimą nutraukė visą šalį nuskurdinę karai su Švedija ir Rusija.

Per šiuos karus Anykščiai labai nukentėjo. Tačiau tuoj po karo mieste ir jo apylinkėse labai pagausėjo žydų, o tai lėmė miesto prekybinės veiklos, verslo pagyvėjimą. 1699 metų bažnyčios jurisdikoje užfiksuoti joje gyvenantys anykštėnai – tarp jų ir žydai. Bažnyčios jurisdikai priklausančios sodybos stovėjo Vilniaus ir Šventosios gatvėse. Jursdikoje daugiausiai gyveno žemdirbiai, bet buvo ir amatininkų: siuvėjas, puodžių, krautuvininkas. Iš šaltinių žinoma, kad Anykščių žydai už savas kapines mokėjo 6 timpų mokestį (4). Atskirų žydų kapinių Anykščiuose buvimas leidžia manyti, jog XVII a. pabaigoje jau egzistavo žydų bendruomenė.

1725 metų bažnyčios jurisdikoje buvo dvi žydo Maušos krautuvės ir žydo S.Šmajos svirnelis, stovintys turgavietėje, už kuriuos bažnyčia rinko mokesčius (5). Iš 1765 metų surašymo žinoma, jog mieste iš 101 dūmo (ūkio) 47 dūmai priklausė žydams, juose gyveno 309 gyventojai. Žydai, gyvenantys bažnyčios jursdikoje, mokėdavo jai mokesčius už žemės nuomą, kiti mokėjo Didžiojo kunigaikščio vietininkui. Atskirai buvo mokami mokesčiai kahalui, šie pinigai būdavo panaudojami bendruomenės reikmėms (pavyzdžiui, sinagogų statybai) (6).

Žydų skaičius Anykščių mieste po truputį augo, todėl plėtėsi ir prekyba. Iš žydų krautuvėlių, karčemų, malūno buvo surenkamas nemažas – beveik 6000 auksinų – mokestis, be to, minima, kad atskirą mokestį mokėjo rabinas (7).

XVIII amžiaus pabaigoje jau yra žinių ir apie sinagogos egzistavimą. 1780 metų inventoriuje minima žydų sinagoga, pastatyta kahalo lėšomis, špitolė ir kiti žydų kahalo pastatai, stovėję prie Naujosios žydų gatvės, netoli dabartinės Šaltupio g. (8) Taip pat surašyti sklypų savininkų verslai ir pavardės. Žydų pavardės, būdingos ir kitiems LDK miestams, gana paplitusios: Icikovičius, Moizešovičius, Eljaševičius, Chaimovičius, Izraelavičius, Abramavičius, Kopelovičius, Lazarovičius, Leibovičius, Jurelavičius, Zelikovičius, Vulfovičius, Boruchovičius, Gabrielovičius, Šavelovičius. Inventoriuje prekybininkai neįvardinti, tačiau manoma, jog visi prie aikštės gyvenę žydai vertėsi amatais ir prekyba. Paminėta, jog 14 žydų laikė bravorus.

Spartų miesto augimą tuo laikotarpiu atskleidžia ir 1792 metais Anykščiams suteikta Magdeburgo teisė. Anykščiai įgijo teisę statytis rotušę, suteiktas herbas, vaizduojantis trijų arkų tiltą virš Šventosios upės su šventojo Jono Nepamuko statula. Kartu su miestu XVIIIa.pab. – XIXa. daugėjo ir gyventojų, tarp jų ir žydų.

Todėl nenuostabu, kad miesto inventoriai fiksuoja žydų bendruomenės augimą ir su tuo susijusią prekybos ir amatų plėtrą. 1789 metų Anykščių seniūnijos dūmų liustracijos metu buvo surašyta, kad Anykščių mieste žydų karčemų – keturi dūmai, daržininkų – 56 dūmai, grytelninkų – 6 dūmų, iš viso 76 žydų dūmai. Juose gyveno 243 žydai, iš kurių septyni buvo pirkliai, keturi smulkesni prekiautojai, penki siuvėjai, keturi kailiadirbiai, odos apdirbimo meistras batsiuvys, skardininkas, stiklius ir auksakalys.

Vėlesni dokumentai, tokie kaip 1838 metų inventorius, jau nurodo, kad Anykščiuose buvo aikštė, vadinama Žydų turgaus aikšte, joje buvo išsidėsčiusios net 36 žydų parduotuvėlės. Žydų namų ūkiai labiausiai paplitę Didžiojoje, Skiemonių, Įvažiavimo, Kalamiesčio ir Žydų gatvėse. Žinoma, jog Anykščių žydų bendruomenei 1847 metais jau priklausė 1556 žmonės (9).

1.jpg

 1 pav. Anykščių turgus tarpukariu

1897 metais žydams priklausė 260 sodybų, minimi trys maldos namai (10). 1899 metais miestelyje buvo dvi sinagogos, gyveno trys trečiosios gildijos pirkliai žydai, buvo 59 krautuvės, iš kurių tik dvi priklausė lietuviams, taigi prekybą kontroliavo žydai. Išlikę XIX a. dokumentai rodo, kad lietuviai ir žydai palaikė prekybinius santykius, prekiavo ne tik kasdienėmis prekėmis (11), bet ir nekilnojamuoju turtu (12), tačiau pasitaikydavo ir konfliktų: teismams teko spręsti ne tik su verslais ir ūkine veikla susijusias, bet ir už įžeidimus, pasityčiojimą iškeltas bylas (13).

1853 metais pirmą kartą sudarytas Anykščių miesto planas. Jame pažymėtos dvi sinagogos, abi esančios kahalo kieme, prie Žydų gatvės, į pietus nuo pagrindinės miesto aikštės. Tankiausiai gyvenama buvo prie aikštės ir pagrindinės gatvės, ten pastebėtini maži tarpai tarp pastatų, sklypai siauri ir maži, namai stovėjo galu į gatvę. Miesto pakraščiuose apstatymas daug retesnis, sklypai didesni. Centrinės miesto dalies pastatų tankumas rodo, jog čia gyveno daug prekyba ir amatais besivertusių gyventojų, kurių daugumą sudarė žydai. Iki sukilimo jokių didesnių konfliktų tarp lietuvių ir žydų neužfiksuota, nors, kaip minėta, pasitaikydavo bylų dėl nuoskaudos ar įžeidimo. Spėjama, kad paprastai santykiai buvo kaimyniški ir pragmatiški.

1861-1863 metų sukilimo laikotarpiu Anykščių miestelyje lietuvių ir žydų santykiai tapo labiau konfliktiški. 1861 metais pasirodė anonimiškas “žydiškai” (jidiš?) rašytas skundas, kuriame informuojama apie Anykščių klebono ir vikaro antivyriausybinę veiklą, jie kaltinami kurstymu prieš caro valdžią. Klebonas apkaltintas dar ir tuo, jog nešiojasi ginklą, vaikšto į ginkluotų vyrų susirinkimus (14). Spėjama, kad miestelio žydų nepasitenkinimas klebono veikla gali būti siejamas ir su jo propaguojamomis blaivybės idėjomis. Jis aktyviai agitavo prieš girtuokliavimą, dėl to Anykščių smuklininkai, kurių dauguma buvo žydai, patyrė daug nuostolių. Klebonas į blaivybę paklydusius parapijiečius atversti mėgino savitais būdais: girtaujantys miestiečiai būdavo surakinami grandinėmis ir laikomi prie bažnyčios, kitiems degutu tepė galvas, burnas ir kitas kūno dalis (15).

Taip pat yra išlikę žinių apie 1905 metų neramumus, per kuriuos žydų jaunimas rengė demonstracijas prieš caro valdžią, agitavo valstiečius (16). Keli žydai už šią veiklą buvo areštuoti, o su jais solidarizuodamiesi kiti miestelio žydai paskelbė streiką, uždarė parduotuves ir kitas verslo įstaigas (17).

Neramumų kildavo ne tik dėl besikeičiančių prekybinių santykių. Anykščiuose XIX a. antroje pusėje dažnai vykdavo gaisrai, per kuriuos nukentėjo didelė dalis žydų. Istoriografiniuose šaltiniuose minima, kad per 1891 metų gaisrą sudegė apie pusė tūkstančio žydų namų, 2 sinagogos ir 3 maldos namai (iki gaisro jų būta 5) (18). Tačiau dėl skaičių kyla abejonių, nes daugelyje šaltinių duomenys nesutampa, painiojamos sinagogos su maldos namais. Dėl dažnų gaisrų, per kuriuos labiausiai ir gausiausiai nukentėdavo žydų šeimos, sklandė gandai, kad žydai apsidraudę savo namus, patys juos padegdavo, „o gavę draudimo pinigus pasistatydavo dar gražesnius namus ir dar pinigų likdavę“ (19). Tokie konfliktai rodo, kad XIX a. pab. Anykščiuose atsirado pirmosios, dar visiškai buitinio lygmens, „žydų sąmokslo“ teorijos.

Anykščių žydai XX-ajame amžiuje

Bendruomenė ir verslai

XX amžiaus pradžioje Anykščiai buvo vienas didžiausių Utenos apskrities miestelių. Per Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietijos kariuomenei artinantis prie Anykščių, rusų valdininkams, šventikams ir žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą (20). Sumažėjus žydų skaičiui, miestelyje apmirė prekyba ir amatai.

2.jpg

2 pav. Žydų liaudies banko indėlių knygelė.

3.jpg

3 pav. Žydų liaudies banko pastatas.

Karui pasibaigus, apie 1920 metus, žydai pradėjo grįžti į Anykščius ir apsigyventi apgriautuose namuose. Finansinę paramą jiems teikė jų giminaičiai Afrikoje ar Amerikoje bei jų naujai įsteigtas Liaudies bankas, buvęs Vilniaus g. 28. Pamažu prekyba atsigavo, 1921 metais mieste gyveno jau 1800 žydų. Sugrįžę žydai ėmė atstatinėti savo namus, statydintis naujus. 1922 metais gausu prašymų atstatyti namus ant buvusių pamatų, pateiktų Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministerijos Lietuvos Atstatymo komisariatui. Tokiu sprašymus pateikė Mauša Rozenkevičius, Kalmanas Kaduševičius, Šlioma Muleras ir kt. (21) Sudegusi miesto dalis atstatinėta remiantis 1894-ų metų planu.

4.jpg

4 pav. Sudegusios miesto dalies atstatymo planas.

Po negandų atsigavę Anykščių žydai daugiausia vertėsi smulkiąja prekyba, turėjo savo parduotuves. Pavyzdžiui, broliai Rappoportai turėjo manufaktūros parduotuvę ir medienos verslą. Klestėjo linų apdirbimo, veltinių gamybos įmonės. (22) Nemažai žydų vertėsi amatais. Buvo siuvėjų, batsiuvių, kepėjų.

5.jpg

5 pav. Prekybininkų Š.Rappoporto ir D.Dimonto krautuvių pastatai.

R.Vanagas pateikia kai kurių Anykščių žydų profesijų ir adresų sąrašą (23):

Pagal 1930 m išleistą Lietuvos telefonų knygą:

Benderis Zelikas (pirklys), Skiemonių 6
Benderis Icikas (alaus sandėlis), Baranausko a. 4
Čarnė Icikas (kolonijinių prekių parduotuvė), Vilniaus 14
Dimontas Dovydas, Vilniaus 26
Gafenovičius Jankelis (veltinių dirbtuvė), Savivaldybių 1
Gelvanas Jankelis (avalynės parduotuvė), Biliūno 8
Grimba Jankelis (grūdų pirklys), Skiemonių 7
Javnozonas Pinchus, Baranausko a. 1
Kaganas Berelis (manufaktūros parduotuvė), Baranausko a. 17
Kliačko Dovydas, Baranausko a. 38
Kopelevičius Mauša (pirklys), Skiemonių 37
Laferas Gimpelis (geležies krautuvė), Baranausko a. 1
Lazarevičius Šlioma (veltinių dirbtuvė)
Melnikas Icikas (fotografas), Birutės 5
Rapoportas Mejeras (miško pirklys), Vilniaus 17
Rapoportas Šepšelis, Vilniaus 4
Ratneris Čarno (geležies parduotuvė), Baranausko a. 16
Segalis Henochas (veltinių dirbtuvė), Šaltupio 31
Šochotas Faivelis (geležies parduotuvė ir pakinktų dirbtuvė), Baranausko a. 27
Togzonas Mauša, Biliūno 4
Trusfus Gutmanas (advokato padėjėjas), Vilniaus 9


Pagal Anykščių metrikacijos biure saugomus po karo giminių prašymu išrašytus mirties liudijimus:


Piketkinas Mejeras (kalvis), Ladigos 3
Talas Icikas (batsiuvys), Dariaus ir Girėno 42
Lipkinas Mejeras (tekintojas), Šaltinio 7
Chaimovičius Kainas (vairuotojas), Dariaus ir Girėno 7
Chaimovičisu Mauša (darbininkas), Putvinskio 13
Romancas Icikas (sielių plukdytojas), Biliūno 11
Fainbliumaitė Frida (kojinių mezgėja), Dariaus ir Girėno 38
Kabas Icikas (vairuotojas), Daukanto 8
Taicas Mendelis (vežikas), Būgos 23
Kopansas Benjaminas (amatininkas), Dariaus ir Girėno 6
Krukas Šmuila (amatininkas), Biliūno 12
Karabelnikas Joselis (vežikas), Sinagogų 5.

Žydams priklausė daug svarbių miestelio verslų ir paslaugas teikiančių įstaigų, būtinų miestelio funkcionavimui. Nuo 1935 metų pradėjo veikti mūrinė ugniagesių būstinė (nors ugniagesių komanda veikė ir anksčiau), kurios komandą sudarė beveik vien žydai. Lietuviai buvo nepatenkinti žydų darbu, jiems buvo reiškiami įtarinėjimai tyčiniu savo pareigos nevykdymu, delsiant gesinti lietuvių namus, nenoru priimti lietuvių į savo komandą ar su jais bendradarbiauti (24).

Žydai buvo įvairių naujovių skleidėjai miestelyje. Žydas Feldmanas turėjo pirmą ir vienintelį tuo metu autobusą Anykščiuose, kitam žydui priklausė vienintelė benzino kolonėlė. Mieste veikė fotoateljė, kurioje dirbo žydai I.Melnikas, Ch. Rebė, N.Kopfan. Motkė Felčeris pirmasis atrado Anykščių ekonomikai svarbius kvarcinio smėlio karjerus ir pradėjo juos eksploatuoti: smėlį, naudojamą stiklo gamybai, veždavo į Panevėžį.

6.jpg

6 pav. H. Feldmano autobusas.

7.jpg

7 pav. Prieškario Anykščiai.

Mieste dirbo keli žydai gydytojai, pas kuriuos gydydavosi tiek žydai, tiek lietuviai. Tarp labiausiai pripažintų gydytojų buvo N.Ginsbursgas, L.Solominas, H.Šumacheris. Pastarasis taip pat turėjo savo vaistinę, dėl kurios įsivėlė į keletą konkurencinių kivirčų su taip pat šio verslo imtis norėjusiu rašytoju Antanas Vienuoliu-Žukausku (25).

8.jpg

8 pav.  H.Feldmano namas, kuriame veikė ir jo viešbutis bei restoranas.

Žydų gyvenamieji namai ir parduotuvės koncentravosi miesto centre. Žinoma, kad tarpukariu senamiestyje gyveno vos kelios lietuvių šeimos.

9.jpg

9 pav. Čia buvo R.Baraniko tėvų namas.

10.jpg

10 pav. Anykščių planas su pažymėtais gyvenamais rajonais.

 

Bendruomenės institucijos

11.jpg

11 pav.  Žydų mokyklos moksleiviai.

1920 metais įsteigta lietuvių vadinama antroji žydų mokykla, kurioje mokėsi apie tris šimtus vaikų (26). 1925 metais jau minimos trys žydų pradinės mokyklos: Tarbut, Javne ir jidiš, kurias lankė 170 vaikų (27). Kita vertus, buvo atvejų, kai žydų vaikai lankė ir lietuviškas mokyklas. Tai gerai atskleidžia apklaustųjų Anykštėnų pasakojimai apie žydų tautybės klasiokus, taip pat ir žydų tautybės berniukui išduotas Anykščių antrosios pradžios mokyklos pažymėjimas. Žydų kilmės mokinių mokėsi ir Anykščių gimnazijoje. Įstojus į gimnaziją, daugiausia sunkumų kildavo lietuvių kalbos pamokose, nes nors žydų pradžios mokyklose mokė ir lietuvių kalbos, ji nebuvo dėstomoji (28).

12.jpg

12 pav.  Talo Henecho pradines mokyklos pažymėjimas

Žydų bendruomenė turėjo, kaip teigiama literatūroje šia tema, šešias sinagogas ir vienerius maldos namus. Sinagogų architektūra nesudėtinga. Pagal žydų religijos papročius švenčių metu negalima toli pasitraukti nuo namų, todėl kiekvieno miestelio žydų bendruomenės prašydavo, kad joms leistų pasistatyti sinagogą ar maldos namus. Ne išimtis ir Anykščiai: sinagogos stovėjo šalia tankiausiai žydų apgyvendintų rajonų. Trys iš jų (Senoji, Naujoji ir Kalno) stovėjo viename kieme, vadintame „Šulhofu“. Žinoma, jog 1922 metais pateiktas prašymas statyti sinagogą (projektą parengė Utenos inžinierius A.Katerfeldas) aikštės ir mokyklos gatvės kampe pagal 1870 ir 1894 metų planą (29). Apklaustieji žmonės dažniausiai mini 7 sinagogas, prisimenami kelių pavadinimai: “Senoji” , “Naujoji” (žr. nuotraukas), “Odininkų”, “Jaunimo”. Pakankamai patikimu šaltiniu galima laikyti 1936-ų metų Anyksčių sinagogų ir jų valdybos narių sąrašą (30). Jame minimos penkios sinagogos ir maldos namai (skirstymas gali būti netikslus): “Chasidų”, “Senoji”, “Kurpių”, “Didžioji”, “Talmud Tora” ir Mažosios gatvės maldos namai. Tokia sinagogų vardų įvairovė galėjo atsirasti dėl oficialių ir liaudyje paplitusių pavadinimų skirtumų ar jų kaitos istorijos eigoje, taip pat dėl netikslaus sinagogų ir maldos namų skyrimo. Visgi iš jų matyti, kad Anykščiuose egzistavo chasidizmo srovės, įvairios socialinės ar profesinės grupės turėjo savo atskiras sinagogas.

13.jpg

17 pav.  Dar viena sinagoga buvo įsikūrusi Šaltupio gatvėje.

1922 metais pradėta atstatinėti sudegusi Kurpių sinagoga Mokyklos gatvės ir Baranausko aikštės kampe. Atstatymo darbams vadovavo Judelis Šneideris, norint išvengti naujo gaisro pavojaus, atstatytos sinagogos stogas buvo dengtas nedegančia medžiaga (31). Naujas Kurpių sinagogos pastatas buvo mūrinis, 232 kvadratinių metrų ploto, dviejų aukštų – su moterų galerija antrame.  Po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunykus Anykščių žydų bendruomenei, jos šventovių laukė skirtingas likimas. Senojoje sinagogoje sovietmečiu buvo įrengta kepykla.

16.jpg

18 pav. Senojoje sinagogoje sovietmečiu veikė kepykla

Pastatas išlikęs, jame šiuo metu kartais rengiamos su žydų istorija susijusios ekspozicijos. Naujosios sinagogos pastate (dabartinė Daukanto g. 7) įsikūrusi prokuratūra, o dabartinėje Šaltupio gatvėje išlikusiame sinagogos pastate veikia saugos tarnyba.

19.jpg

19 pav. Kurpių sinagogos projekto brėžiniai. 1922m.

Kultūrinis gyvenimas

Iš XIX a. pab. - XX a. žinomi du rabinai: Kalmanas Icikas Kadeševičius, kuris buvo „labai maldingas, žydeliai jo bijojo, bet ir gerbė” (32), kitas – Eli Ber Šuras. Anykščių rabinai Šelma ben Jakobas Šlosbergas, dviejų religinių veikalų autorius, Kalmanas Icchokas Kadeševičius, parašęs “Icchoko istoriją”, garsėjo religinio pobūdžio veikalais (33).

20.jpg

20 pav. Žydų teatras.

Žydų bendruomenė turėjo tris bibliotekas. Viena jų – Tarbut skaitykla buvo dabartinėje Biliūno gatvėje. Veikė žydų teatras, orkestras (15 nuotrauka). Tradicinės Purimo ir Chanukos šventės dažnai būdavo švenčiamos teatralizuotai.

Anykščiuose buvo įkurti net 4 kino teatrai. 1922 metais A.Pelenas pateikė prašymą įrengti kino teatrą Biliūno g. 22. Dėl kai kurių norminių neatitikimų jo prašymas buvo patenkintas tik iš dalies – leista parodyti dešimt seansų (34). B.Nemeikis ir M.Petraška atidarė kinoteatrą tuometinėje Kauno gatvėje (35), F.Celleris Biliūno g. 13 (36). 1927 metais Bažnyčios gatvėje kino teatrą įkūrė A.Laskauskas (37). Leidimai kino teatrų savininkams nebūdavo išduodami lengvai: patalpos turėjo atitikti priešgaisrinės saugos reikalavimus, būti gerai vėdinamos. Šiandien autenriškų kino teatrų pastatų nėra išlikę.

Visuomeninis gyvenimas

Žydų bendruomenė pagal savo politines pažiūras ir požiūrį į religingumą būrėsi į organizacijas. Grupelė vyresnio amžiaus žydų laikėsi tradicinio tikėjimo, jie kalbėjo jidiš, meldėsi hebrajų kalba. Taip pat veikė keletas sionistinių sambūrių, vienas tokių – „Hachšara“, reiškiantis „pasiruošimą“. „Hachšara“ nariai mokėsi hebrajiškai ir lavinosi specialiai įkurtuose ūkiuose, pratindamiesi prie žemdirbystės. Istorikų Viliaus Mackaus ir Gintaro Vaičiūno teigimu, Anykščiuose buvo aktyvios sionistų organizacijos (38). Veikė kelios politinės organizacijos: “Achaduc”, “Ašomer acair”, “Vica“, revizionistų, grosmanistų, folkistų, komunistų kuopelės (39). Apie organizacijų gausą liudija ir vieno garsiausių Anykščių žydų dailininko Rudolfo Baraniko prisiminimai (40).

21.jpg

21 pav.  Ezro registravimo dokumentai.

Anykščiuose buvo keletas žydų labdaros draugijų – „Ezro“  (41), "Ezras Isroel" (42), „Gmilus Chesed" (43), kurios šelpė neturtingus žydus. “Gmilus Chesed”, įkurta 1935-ais metais, buvo vien Anykščių miestelyje veikianti labdaros organizacija, o ne platesne veikla užsiimančios organizacijos skyrius. “Ezras Isroel” buvo didžiausia labdaros organizacija Anykščiuose. Pavyzdžiui, 1939 metais “Ezras Izroel” pajamos siekė 2000 litų ir turėjo 115 narių, tuo tarpu “Gmilus Chesed” pajamos tais pačiais metais buvo 527 litai, organizacija turėjo tik 16 narių. Pajamas daugiausiai sudarė aukos ir nario mokestis, organizacijų nariai beveik išimtinai buvo tik vyrai. Apie “Ezro” veiklą sunku spręsti, nes jos registravimo dokumentai nebuvo patvirtinti. Kitos organizacijos taip pat turėjo sunkumų registruojantis, nes norėjo teikti ir kredito paslaugas. Todėl pagal Lietuvos įstatymus jos negalėjo būti registruojamos kaip labdaros organizacijos ir buvo priverstos keisti įstatus.

22.jpg

22 pav.  Gmilus Chesed įstatai.

Anykščiuose veikė žydų sporto organizacijos “Macabi” skyrius. Iš viso to matyti, kad Anykščių žydai ne tik telkėsi bendruomeniniam gyvenimui kaip tautinė mažuma, bet ir skirstėsi pagal pomėgius, visuomeninius interesus ir politines bei religines pažiūras. Anykščiuose virė įvairiapusiškas žydų visuomeninis gyvenimas.

Nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų

Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 metais Anykščiuose buvo uždrausta bet kokių organizacijų veikla, nacionalizuojamas turtas. 1941 metais prisiartinus vokiečių frontui pradėtas žydų persekiojimas. 1941 metais birželio 14 pradėta surašinėti žydų tautybės gyventojai, aiškinamasi jų gyvenamieji namai. Tų pačių metų liepos 3 d. prasidėjo pogromai (44). Tačiau nėra duomenų, kad Anykščiuose būtų įsteigtas getas. Žydai buvo suvaryti į sinagogas ir maldos namus, o iš ten vedami į „darbo stovyklas“. 1941 metais liepos 28 dieną daug žydų vyrų nuvaryti į kalvas prie Skiemonių kelio, vadinamųjų Zuikių kalnų, ir ten sušaudyti. Po mėnesio ten pat sušaudytos ir moterys su vaikais.

23.jpg

23 pav. Čia buvo laikomi Macabi nariai

24.jpg

24 pav.  Teigiama, kad šiame kieme ilsisi dešimčių žydų palaikai

Išsigelbėti pavyko tik keliems vietiniams žydams – Šakeriui, Paltinui, Kacevui, kurie įvykių metu buvo mobilizuoti į frontą. Keli buvo išgelbėti anykštėnų, Druskinui pavyko išvažiuoti iš miestelio gaisrinės mašina (45). Nemažai anykštėnų prisimena kad ir sovietmečiu Anykščiuose dar buvo keli žydai, labiausiai tuometiniams vaikams atmintin įstrigę, kad jie pardavinėdavo ledus. Vėliau dauguma išvažiavo į Izraelį. Šiuo metu Anykščiuose žydų vos keli. Į Anykščius iš Izraelio sugrįžo ir šiuo metu gyvena Druskino anūkas – režisierius Erikas Druskinas. P. Davidas Šajevičius čia atsikraustė 1949 metais iš Moldavijos. Jam, jo sūnui Artūrui ir visai šeimai esame dėkingos už įvairiapusišką pagalbą tyrinėjant Anykščių žydus.

Po nepriklausomybės atkūrimo aptvertos senosios (vietinių istorikų teigimu, įsikūrusios jau XVI a.) žydų kapinės, nors, deja, daugelis paminklų, kaip teigia patys anykštėnai, sovietmečiu nukeliavo į vietinių gyventojų namų pamatus. Pastatytas atminimo paminklas žydų sušaudymo vietoje, visai prie pat garsiojo Laimės žiburio.

25.jpg

25 pav. Nuoroda į genocido aukų kapavietę

26.jpg

26 Paminklas genocido aukoms - prie pat Laimės žiburio

Žymūs Anykščių žydai

Turbūt žymiausiu Anykščių žydu gali būti laikomas iš Anykščių kilęs garsus dailininkas Rudolfas Baranikas (1920–1998). 1938 metais jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, studijavo Čikagos Meno Institute, vėliau Paryžiuje. Jo tapyba apibūdinama kaip politinis abstrakcionizmas. 1960-1990-ais R.Baranikas vadovavo Niujorko meno pasaulio politiniam judėjimui, dėstė Pratt institute ir Meno studentų Lygoje (Pratt Institute and the Art Students League, New York). (46)

9.jpg

27 pav.  Čia buvo R.Baraniko tėvų namas

R.Vanagas mini žinomą Anykščiuose gimusį rašytoją Zapą Volfą Šurą (1844-1910), nusipelniusį spaudos jidiš kalba atsiradimui. 1988 metais jis emigravo į JAV, gyveno Niujorke, Bostone, Čikagoje (47).

Zalmanas Boruchas Kameika (gim. 1879 m.), 1889 m. su šeima emigravęs į JAV, rašė straipsnius pasisakančius už tai, kad JAV pripažintų Lietuvą de jure, Čikagoje išleido apsakymų knygą “Žydų pasauliai” (48).

Žydų gyvenimo Anykščiuose atgarsiai

Apie ilgalaikį Anykštėnų žydų ir lietuvių bendrą gyvenimą byloja su žydais susiję padavimai. Anelės Kairytės-Bajorienės atsiminimuose minima Žydbalos pavadinimo atsiradimo legenda. (49) Pasakojama, kad vėlai rudenį žydai švenčia “būdines” (Sukot – aut. past.). Tuo metu žydai pasistato šalia savo namų palapines iš lentgalių, pušų ir eglių šakų ir meldžiasi. Pasak legendos, tą dieną kurį nors vieną iš žydų turi nusinešti velnias. Kartą velnio pačiupto žydo pagalbos šauksmą išgirdo naktigoniai. Šiems persižegnojus velnias žydą paleido tačiau “metė balon, kur jis jau prikamuotas prigėrė”. Nuo to kilo pavadinimas Žydbala.

Panašių istorijų mini ir kiti vietiniai anykštėnai. Ponas Vytautas (gim. 1926 m.) pasakoja, kad “būdinių” metu lietuviai mėgdavo gąsdinti žydus: slapta pribėgę pakeldavo ir nešdavo kurį vieną, vaizduodami velnią. Anykštėnas pasakoja, kad žydai būdavo baikštūs ir bijodavo kiekvieno, kuris juos gąsdindavo. Toliau plėtodamas žydų charakterio temą, P.Vytautas teigia, kad žydai buvo kapitalistai. Vis dėlto, jo nuomone, tai jie „pastatė komunizmą, o paskui pamatė, kad ir jiems blogai“. Komunizmu žydai esą nusivylė tada, kai buvo nacionalizuotos jų krautuvės.

Nors dažnai paminima, kad žydai buvo “geri”, “duodavo bargan”, vis tiek tuo metu vaikais buvę informantai prisipažįsta jų bijodavę. Tokią baimę skatino Anykščiuose, kaip ir daug kur Lietuvoje ir visoje Europoje, paplitę mitai apie krikščionių vaikų kraujo naudojimą kepant tradicinį Pesach šventės patiekalą – macas. Ponas Vytautas (gim. 1928 m.) prisimena, kaip šešerių metų jį už parankės nustvėrusi žydė bandė nusivesti viliodama bandelėmis. Jis nėjęs, nes buvo girdėjęs, kad žydai grobia krikščionių vaikus. Lyginant šį įvykį su kitais apklausų metu pasakotais faktais – žydams įprastu vaišingumu, papratimu duoti saldainių jų parduotuvėse perkančių lietuvių vaikams,- galima manyti, kad jei ši istorija yra tikra, ji galėjo būti įprastas bandymas “reklamuoti” savo produkciją. Visgi mitas apie macas įsišaknijęs pernelyg giliai, kad apklaustieji bandytų logiškai svarstyti panašius atvejus. Kita vertus žydai macom vaišindavo ir lietuvius, ir daugelis prisipažįsta juos valgydavę. Iš pradžių šį faktą laikėme požymiu, kad apklausiamieji rimtai netikėjo mitais apie krikščionių kraują, tačiau kitas apklaustas anykštėnas pateikė skirtingą paaiškinimą. Anot jo, krikščionims vaišinti žydai atskirai kepdavę kitokias macas (50). P.Kazimiera (gim. 1930 m.) teigia netikinti, kad žydai gaudydavę vaikus, jos nuomone, tai buvo viena iš istorijų nepaklusniems vaikams pagąsdinti. Moteris prisimena ir pasakojimą, kad viena žydė patarusi nepaklusnius vaikus „gydyti“ beržine koše. Nepažįstamos kultūros atstovai puikiai tiko sukurti mistišką ir net baugų įspūdį, ir nebūtinai už to slėpėsi panieka jiems patiems.

Miestelio gyventojai pasakoja vaikystėje susidūrę su jiems neįprastais žydų papročiais. Kai kurie atsimena, kad žydai melsdavosi garsiai, jų kalbą jie lygina su rėkimu. Gyventojai atkreipdavo dėmesį ir į žydiškas laidotuves: pasakojama, kad žydai savo mirusiuosius laidoja sėdom, o vietoj paminklo užrita paprastą akmenį. P.Kazimiera pasakoja, kad per Pesach šventę, kurią anykštėnai vadina žydų Velykomis, žydai nekurdavo krosnies, nes negalėdavo to daryti patys, todėl tai už juos padariusiems vaikams atsidėkodami duodavo bandelių. P.Olga (gim. 1935) pasakoja, kad žydai būdavo itin religingi, tvarkingai laikėsi šabo nurodymų. Pagal jos prisiminimus, žydai per šabą neprašydavo krikščionių pagalbos – būtinus darbus nudirbdavo iš anksto. Anykštėnai pasakoja, kad per šabą žydai kartais prašydavo užgesinti elektrą. Tačiau kitas apklaustasis minėjo, kad žydų tautybės bendraamžiai slapta laužydavo griežtus religinius priesakus: prašydavo atnešti lašinių, dešros. P.Vytauto tėvas žydų vestuvėms gamindavo alų.

Žydus anykštėnai prisimena kaip prekijus, į akis krisdavo tai, kad jie būdavo turtingesni nei lietuviai. Anot p. Olgos, neturtingi būdavo daugiausiai tie žydai, kurie turėdavo dideles šeimas. P.Vytautas (gim. 1926 m.) pasakoja, kad turtingi žydai šelpdavo sunkiau gyvenančius, ypač paremdavo vestuvių proga. Žydai tarpusavyje būdavę labai draugiški. Žydai mokėdavo derėtis. P.Vytautas (gim. 1928 m.) pasakoja, kad prekybininkai galėdavo net penkis kartus sugrįžti pas ūkininką, įkalbinėdami parduoti patikusį gyvulį. Norėdami užsitikrinti pastovių klientų ir didesnę apyvartą, jie leisdavo pirkti skolon ir mokėjimo palaukti iki tol, kol žmogus turės pinigų.

Žmonių atmintyje išliko ir gerų prisiminimų susijusių su žydais. Kaip neretai pasitaikydavo mažesniuose miesteliuose, du žymiausi Anykščių gydytojai – H.Šumacheris ir N.Ginsburgas – buvo žydai. Gydytojo H.Šumacherio talentas pergyveno jį patį. Iki šiol sklando legendos apie jo sugebėjimą tiksliai pasakyti žmogaus mirties datą (pasakoja p. L.Šajevičienė). Daktarą N.Ginsburgą taip pat prisimena ne vienas, tačiau dar ryškiau žmonių atmintyje išliko jo žmona, dantistė Fryda Ginsburgienė. Prieš keletą metų istorikų V.Mackaus ir G.Vaičiūno apklausti senoliai tvirtino, kad jos įstatytos dantų plombos iki šiol jiems neiškritusios. Nemažiau nei gydytojos talentas prisimenamas nepaprastas Frydos Ginsburgienės grožis, pasakojama, kad ji buvo gražuolė kokių reta. Deja, nei grožis, nei talentas nepadėjo išvengti visus žydus ištikusios tragedijos. Anykštėnus gydžiusi moteris buvo išniekinta ir nužudyta savo vyro akivaizdoje. Sušaudytas ir iki šiol prisimenamas gerasis gydytojas, jos vyras daktaras N.Ginsburgas.

Iki tragedijos žydų ir lietuvių santykiai tikriausiai priklausydavo nuo kiekvieno, tiek žydų, tiek lietuvių asmeninių savybių ir noro bendrauti. Vieni pasakoja turėję draugų žydų, p. Olga net teigia vaikystėje bendraudama su žydų vaikais, klasiokais žydais savaime išmokusi jidiš kalbą. Kiti pasakoja su žydais nebendravę, vaikystėje mušęsi, erzinę. Kartais net prisipažįsta žydų nekentę. Į klausimą “Kodėl?” dažniausiai atsako nurodydami jų dažną prielankumą komunistinėms idėjoms. Visgi ne nuo amžių glūdumos ir juo labiau ne visi žydai buvo komunistai. Žydai tiesiog buvo kitokie. Nors paklausti “Ar jie kitaip rengdavosi? Kitaip atrodė?” apklaustieji atsako “Ne”, daugelis net mini, kad žydai puikiai kalbėjo lietuviškai, tačiau skirtumas tarp žydų ir lietuvių ryškiai įsirėžęs žmonių sąmonėje. O kaip priimami kitokie nei tu – tolerantiškai, draugiškai, ar su neapykanta – tai jau priklauso nuo visuomenės ir kiekvieno atskiro žmogaus dvasinės brandos.

Dabartinių anykštėnų susidomėjimą čia gyvenusiais žydais rodo nemažai vietinių istorikų darbų. Tai ir Rimanto Vanago publikacijos bei knygos žydų istorijos tema (“Nenusigręžk nuo savęs”) ir ką tik išleista istorikų Viliaus Mackaus ir Gintaro Vaičiūno knyga “Sušaudytas miestelis”. Šios knygos autoriams esame dėkingos už nemažai šiame straipsnyje panaudotos svarbios informacijos, kurią dar iki jos išleidimo jie mums perdavė žodžiu. Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus yra išleidęs užduočių sąsiuvinį apie Anykščių žydus VI-IX klasėms. Jau negalintys prisiminti anksčiau virte virusio bendro gyvenimo, tikriausiai daugeliu atvejų netgi niekada nesutikę nė vieno žydo, jaunieji anykštėnai turi galimybę pamėginti bent įsivaizduoti, kaip jų protėviai bendravo su jiems neįprastų papročių besilaikiusia tautine mažuma.

Nepamirštą istoriją liudija ir Anykščių Vyno šventės metu atgaivintas tarpukario gyvenimas (žr. nuotraukas)  – buvusios parduotuvės, papuoštos senosiomis iškabomis, atidarytos tarpukario kavinės, anuometinės kasdienybės inscenizacijos. Čia gali sutikti legendinį gydytoją Šumacherį ar pasiderėti su žydais silkių pardavėjais. Tik senose nuotraukose išlikusios akimirkos atgyja primindamos anykštėnus – lietuvius ir žydus ir jų buvusį gyvenimą kartu.  

Parengė: Rūta Binkytė, Daiva Repečkaitė ir Vaida Barzdaitė

 

Iliustracijų sąrašas

1 pav.. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas (čia ir toliau: publikuota leidus muziejui).

2 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

3 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

4 pav. LCVA F.1622 ap.4 b 1015 l.7.

5 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

6 pav.  Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

7 pav.  Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

8 pav.  Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

9. pav. Fotografuota autorių

10 pav. Anykščių planas su pažymėtais gyvenamais rajonais.

11 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

12 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

13 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

14 pav. Fotografuota autorių

15 pav. Fotografuota autorių

16 pav. Fotografuota autorių

17 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

18 pav. Fotografuota autorių

19 pav.  LCVA F1622 ap.4 b.1015 l.16.

20 pav. Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejaus archyvas.

21 pav. LCVA F1357 ap. 1 b.20.

22 pav. LCVA F1357 ap. 1 b.21.

23 - 31 pav. Fotografuota autorių

Šaltinių sąrašas

(1) 1811 m., nuorašas. MAB, F21-1779

(2) Baliulis A., "Anykščiai XV-XVIII a.”, Anykščiai, Vilnius: Mintis, 1992, p. 330, 35 nuoroda.

(3) Baliulis, 53 nuoroda, p.59.

(4) Baliulis, 56 nuoroda, p. 60.

(5) Baliulis, 63 nuoroda, p.61.

(6) Baliulis, 68 nuoroda, p.62.

(7) Baliulis, p. 68.

(8) LE.T.1., cituota kn. Algimantas Miškinis Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės II tomas. Vilnius: Savastis, 2005, p. 692.

(9) Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, T.3. Vilnius, 1979, p.20

(10) Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas (toliau LCVA) KF f.49. ap.1.b.18860. l. 1, 8, 11.

(11) 1814 m. Anykščių žydo prekybininko (pavardė nežinoma) turimo turto ir skolinimų sąrašas, lenkų k., MAB, F21-1783.

(12) 1851 m. Jokūbėliškių palivarko savininko Antano Andzevičiaus sutartis su Mauša Traubu dėl namų pardavimo Anykščių mieste, MAB, F21-1317.

(13) 1812 m. Ukmergės pavieto teismo antstolio Adomo Sienkevičiaus įteiktas teismo raštas Povilui de Bothaum byloje su Anykščių žydais, MAB, F21-1782.

(14) Butėnas D., “Anykštėnų kovos už žemę ir laisvę”, Anykščiai, Vilnius: Mintis, 1992, p. 114, nuoroda nr.2.

(15) Butėnas, p. 114, nuoroda nr. 5.

(16) A.Tyla, Anykščiai 1905 metų tautiniame sukilime, Anykščiai, Vilnius: Mintis, 1992, 18 nuoroda, p.330,.

(17) A.Tyla op.cit., p. 330.

(18) EЭ T.12.C.93 ir Итомлииский А., Местечко Оникшты, C. 24 –29, cituota kn. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 37

(19) Goubis R., “Anykščiai praėjusio amžiaus sandūroje”, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, p. 6.

(20) Vanagas R., „Anykst, mano miestelis Anykst..."// Anykšta. 1993 09 11. Nr. 70, p.2

(21) LCVA F.1622, ap.4, b.1015, l. 2.

(22) Vanagas Rimantas Nenusigręžk nuo savęs. Vilnius: Vyturys, 1995. p.46.

(23) (24) Vanagas Rimantas Nenusigręžk nuo savęs. P.50-51.

(24) Ražanskienė A., Anykščių kultūrinis gyvenimas, p. 92.

(25) Vanagas Rimantas Nenusigręžk nuo savęs. P.53.

(26) Čepas R. “Anykščių valsčiaus savivaldybė”// Anykšciai XX amžiuje, 2000m., p.58

(27) Čepas R., “Anykščių valsčiaus savivaldybė”, p. 69.

(28) “Miestelis virė kaip katilas”/ R.Vanagas Nenusigręžk nuo savęs, p.71.

(29) LVA F. 1622 AP.4 B.1015.

(30) LCVA F.391 ap.4 b.603.

(31) LCVA F.1622 Ap. 4 B. 1015 L.14.

(32) Tamošaitis A., Anykščiai, Lietuvos miestai ir miesteliai, 1928, p.10

(33) Vanagas Rimantas Nenusigręžk nuo savęs.p.47.

(34) LCVA F.1622 Ap.4 B.969 L.2.

(35) LCVA F.1622 Ap. 4 B. 976 L.16

(36) LCVA F.1622 Ap. 4 B. 1091 L.6.

(37) LCVA F.1622 Ap. 4 B. 1181 L.4.

(38) Interviu su autoriais, Anykščiai, 2006 m. liepos 28 d.

(39) Tamošaitis A., op. cit. p.10

(40) “Miestelis virė kaip katilas”/ R.Vanagas Nenusigręžk nuo savęs, p. 69.

(41) LCVA F1357 ap. 1 b.20.

(42) LCVA F1357 ap. 1 b.32.

(43) LCVA F1357 ap. 1 b.21.

(44) Interviu su V.Mackum ir G.Vaičiūnu, Anykščiai, 2006 m. liepos 28 d.

(45) Interviu su Davidu Šajevičiumi, Anykščiai, 2006 m. liepos 28 d.

(46) http://www.museumofnewmexico.org/mfa/ideaphotographic/artists_baranik.html.

(47) Zelman Reizen “Žydų enciklopedija”

(48) Vanagas, Rimantas Nenusigręžk nuo savęs.p.47.

(49) Kairytė-Bajorienė A. “Atsiminimai apie Anykščius ir anykštėnus”, Anykščiai, p.177.

(50) P.Vytautas, gim. 1926 m.

2007-08-21
Žmonės
Aronas Samuelis Libermanas

(1845–1880) garsus revoliucionio sąjūdžio veikėjas, vadinamas pirmuoju žydų socialistu, žydų socialistinio judėjimo “tėvu”. Gimė netoli Gardino, vėliau šeima persikėlė į Suvalkus.

Ar žinote kad...?

Tikintis žydas negali medžioti – medžioklėje kenčia ir žudomi gyvūnai.