Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Eišiškės

Eišiškės šiandien – nuošalus Šalčininkų rajono miestelis, esantis pačiame pasienyje su Baltarusija. 2005 metais jame gyveno 3688 gyventojai. (1) Geografinėje kryžkelėje tarp Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos teritorijų formavęsis miestas visada pasižymėjo daugiatautiškumu, todėl ir miestelio istorija nėra vienpusiška. Kiekviena tauta savaip regėjo savo indėlį į Eišiškių raidą. Itin svarbią vietą Eišiškės užima Rytų Europos žydų istorijoje, o shtetl Eishishok žydų tautos atmintyje gyvesnis nei Eišiškių miestelis lietuvių ar miasteczko Ejszyszki lenkų.

1.jpg

1 pav. Eišiškių aikštė 1941m. (2)

  Eišiškių miestelio ištakos

Su Eišiškių įkūrimu siejamos bent kelios versijos. Manoma, kad ne vėliau kaip XIII a. viduryje dabartinių Eišiškių apylinkėse galėjo būti įrengtas lygumų piliakalnis – aptvarinė pilis – strategiškai svarbiam kelių mazgui apsaugoti. XII – XIV a. iš Vilniaus Eišiškių link ėjo bent trys svarbūs keliai – per Rūdininkus, Valkininkus ir Jašiūnus. Prie dabartinių Eišiškių šiuos kelius kirto skersinis, ėjęs nuo Merkinės. Suformavus šį gynybinį kompleksą, susidarė palankios sąlygos Eišiškių gyvenvietei augti. Taip abipus Versekos upės susiformavo dvi atskiros dabartinio Eišiškių miestelio dalys. Piliavietė, vėliau katalikų bažnyčios jurisdika plytėjo į šiaurę nuo Versekos. Pietinėje dalyje formavosi valstybinis miestelis. Todėl šiaurinė miestelio dalis vietinių dar ir dabar vadinama „Juridzika", o pietinė – Eišiškėmis, miesteliu. 

2.jpg

2 pav. Dab. Eišiškių vaizdas. Atskiros miestelio dalys

Eišiškių pavadinimo genezė siejama su bajoro Eikšio ar Eišio vardu. XVI a. Lietuvos metraštis mini, kad Eišiškes įkūrė legendinio žemaičių kunigaikščio Mantvilo sūnus, Erdvilo būrio vadas Eikšys, dar vadintas Eišiu ir Aikšiu. Šis faktas daug kur tiesiogiai ar netiesiogiai nurodomas įvykęs 1065 – 1070 m. bei XI a., taip pat – XIII a. Tačiau rašytiniai šaltiniai nurodo Eikšį gyvenus ne XI ar XIII a., o XIV a. viduryje. Mikšys buvo Gedimino vaikaitis, LDK pasiuntinybės į Aukso Ordą 1349 m. dalyvis. Manoma, kad jis iš savo tėvo Mykolo Karijoto gavo valdyti šiaurinį Naugarduko kunigaikštystės pakraštį ir ten įkūrė Eišiškes, tos teritorijos sostinę. Taigi, vadovaujantis šia versija, Eišiškių kūrimosi pradžia reikėtų pripažinti tik XIV a. vidurį.

Istorinė retrospektyva

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje Eišiškės išliko iki pat trečiojo padalijimo 1795 m. XIV a. pirmoje pusėje, 1323 m., Gediminui perkėlus LDK sostinę iš Trakų į Vilnių, svarbūs tapo keliai į Krokuvą, ir tikėtina, kad tada išaugo senosios gynybinės pilies ties Radūnais – Eišiškėmis svarba. 1384 m. Vytauto sutartyje su kryžiuočiais Eišiškės buvo paminėtos kaip „Wiesisken“. (3) Be to, jau XIV a. pabaigoje kryžiuočių ir rusų metraščiuose Eišiškės vadinamos miestu. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje Vytautui įsteigus bažnyčią, Eišiškės pradėjo augti, atsirado daugiau karčemų, pradėjo keltis stačiatikiai. Manoma, kad pergalė prieš kryžiuočius Žalgirio mūšyje padidino regiono saugumą, tai lėmė Eišiškių virtimą prekybiniu miesteliu iš karinio. (4) Nors 1433 m. Žygimantui Kęstutaičiui ir Švitrigailai kariaujant su Livonijos Ordinu Eišiškės ir keli artimi miestai sudegė, Eišiškės netrukus buvo atstatytos. O jau XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Eišiškės buvo laikomos vienu iš svarbiausių LDK miestų bei buvo pavieto centras. Čia veikė ne tik pilies teismas, bet ir rinkosi bajorų seimeliai.

XVI a. pirmoje pusėje Eišiškės laikytos svarbiu LDK prekybiniu miesteliu. Miestelis mokėjo karo mokestį, lygų Trakams, o kelias per Eišiškes buvo valstybinės reikšmės. 1500 m. pastatyta antroji, filijinė bažnyčia pietinėje Eišiškių dalyje. Parapinė liko „Juridzikoje". (5) 1522 m. bažnyčios fundacijos atnaujinimo ir patvirtinimo privilegijoje Eišiškės vadinamos miesteliu. (6) 1550 – 1556 Eišiškėse siautė maras. Netrukus po to aprašant miestelį, 1560 m. pirmą kartą paminėtas turgus ir Lydos g. Turgaus aikštėje buvo prekybos eilės, aplink – kelios karčemos.

1565 – 1566 m. vykdant administracinę reformą, Eišiškės, vadinamos miestu, buvo priskirtos Ašmenos pavietui. XVI a. pabaigoje Eišiškės minimos kaip svarbus traktas iš Vilniaus į Varšuvą. (7) Nutiesus kelią į Varšuvą, eismas tapo intensyvesnis, tai buvo postūmis Eišiškėms vystytis. Vietos pirkliai nebebuvo pririšti prie Vilniaus ar Lydos, o galėjo prekiauti su pirkliais iš Balstogės, Varšuvos – didelių pramonės ir prekybos centrų. (8)

Nuo XVII a. pradžios Eišiškės žymimos beveik visuose LDK žemėlapiuose. (9) Čia XVII a. pirmoje pusėje rinkosi turgus ir 3 prekymečiai. 1654 – 1667 m. Eišiškės nukentėjo Lenkijos ir Lietuvos kare su Rusija ir Švedija. Nurodoma, kad po karo prekyba sunyko, „miestelis ištuštėjo“, „dalis miestelio“ nukentėjo. 1667 m. visoje seniūnijoje tesurašyti 56 dūmai. Ūkinei veiklai atkurti karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis pakartojo privilegiją rengti turgų ketvirtadieniais ir tris prekymečius. Manoma, kad 1674 – 1696 m. karalius Jonas Sobieskis, siekdamas aktyvinti Eišiškių augimą, suteikė Magdeburgo teises.

XVIII a. pradžioje Eišiškes vėl palietė karas. 1706 m. Eišiškes užėmę švedai sukėlė gaisrą, kuriame sudegė miestelis ir bažnyčia. Nemažai gyventojų žuvo dėl kilusių bado, maro. Galbūt tada Eišiškės neteko ir XVII a. antroje pusėje gautų Magdeburgo teisių. Vėliau, turbūt norint paskatinti ūkinę veiklą, 1748 ar 1749 m. buvo pakartota 3 prekymečių ir teisės laisviau prekiauti privilegija. (10)

Iki XVIII a. vidurio Eišiškės statėsi pagal spinduliais suėjusias į aikštės vidurį gatves. Miestą sudarė dvi dalys: didesnė – branduolys ir gerokai mažesnė – bažnytinė jurisdika, kurias skyrė Versekos upelis ir gana platus pelkėtas slėnis. Miesto branduolyje, kelių iš Vilniaus, Merkinės ir Rodūnės sankryžoje, susiformavo trikampė turgaus aikštė. Be kitų pastatų, prie jos stovėjo ir parapinės bažnyčios filija. Mažesnioji miesto dalis („Juridzika") išsidėstė palei gatvelę, kuri rėmėsi į parapinę bažnyčią. 1750 – 1765 m., greičiausiai po XVIII a. viduryje įvykusio gaisro, Eišiškių vaizdą pakeitė centro rekonstrukcija. Prie tikrosios miesto būklės buvo priderintas klasicistinės kompozicijos stačiakampis planas. Taip nedidelėje centro teritorijoje pagal klasicistinės architektūros principus buvo suformuotas gana taisyklingas planas. Išilgai Stačiakampės aikštės ėjo vienintelė kompozicijos ašis, Vilniaus – Rimkūnų kelias, įsirėmęs į aikštės pietryčių šone pastatytą austeriją. Iš aikštės šiaurės rytų kampo buvo nutiesta statmena jos ilgajai ašiai Naujoji gatvė. Nepakeitus pagrindinių gatvių trasų, iš esmės nepakito ir miesto plano forma: išliko ankstesnis radialinis planas. XVIII a. pab. aikštę ir gatves formavo gana glaudžiai stovėję mediniai namai. 1774 m. aikštės viduryje stovėjo rotušė, aplink – bažnyčios filija, keletas monumentalių karčemų. Bendras Eišiškių vaizdas visgi turėjo būti gana skurdus, nes 1765 m. iš 120 sklypų 35 buvo tušti: 59 sodybos surašytos aplink aikštę ir prie keturių gatvių: Vilniaus, Naujosios, Rodūnios ir Rimkūnų. (11)

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje prie miestelio, klebono jurisdikos ir dvaro sodybos buvo nusausintos pelkės, sutvarkyti keliai ir tiltai. (12)

1790 m. inventoriuje patvirtinta, kad Eišiškės – magdeburginis miestas. XVIII a. pabaigoje ketvirtadieniais vykdavo dideli turgūs, o du kartus per metus – prekymečiai. Didžiausiuose pietryčių Lietuvos prekymečiuose prekiauta arkliais, galvijais, kiaulėmis.

1788 m. pagal sutartį prekybos ir verslo rinkliavas Eišiškių seniūnijos valdytojas buvo išnuomojęs žydams vieneriems metams. Žinoma, kad tuo metu žydai gyvulių beveik nelaikė. (13)

XVIII a. pab. Eišiškės nukentėjo per Tado Kosciuškos sukilimą, Targovicos konfederatus. Po 1795 m. padalijimo LDK teritorija pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Politinės permainos paveikė ir miesto raidą. (14)

XIX a. Eišiškėse prasidėjo nuosmukiu. 1812 m. Eišiškes apiplėšė Napoleono armija. Po šios invazijos Eišiškės nuskurdo, sumažėjo, virto miesteliu. 1818 m. Eišiškių miestelyje nebeminimos nei rotušė, nei austerija, nebebuvo ir bažnyčios filijos. Atrodo, kad tuo metu, o gal vėliau, miesteliui iki XIX a. vidurio sparčiai didėjant (1850 m. jame buvo 124 šeimos), jo centras neteko rekonstrukcijos metu suteikto taisyklingumo. (15) 1850 m. plane matyti, kad aikštė jau netaisyklinga. Naujosios gatvės gale, šalia katalikų kapinių, buvo susiformavusi antroji turgaus aikštė prekybai gyvuliais. (16)

1830 – 1831 m. miestelį palietė choleros epidemija. 1850 m. Eišiškėse minima smuklė, krautuvės, prekybos eilės aikštės vidury, esančios blogos būklės, medinės. Prekybos eilės buvo vientisas pastatas, 22×23 uolekčių dydžio. (17) 1859 m. Eišiškėse stovėjo 23 krautuvės, 9 smuklės, buvo 51 daržininkų sklypas (47 iš jų žydų). (18)

1865 m. siautęs gaisras vadinamas „naikinamu“. Sudegė odų fabrikas, daug sodybų. (19) 1880 m. stovėjo 300 namų su 2616 gyventojų, vykdavo turgus ir 3 prekymečiai. Dar daugiau nuostolių nei ankstesnis Eišiškėms atnešė 1895 m. gaisras. Sudegė 204 namai, žuvo 12 žmonių. (20) Gana greitai, iki 1897 – 1898 m. Eišiškės buvo atstatytos. Teigiama, kad po šio gaisro atstatytas miestelis buvo jau kitoks. Namai statyti didesni, kai kurie dviaukščiai. Tarp jų palikta daugiau vietos, nes nauji įstatymai reikalavo, kad tarp namų būtų išlaikytas daugiau nei pėdos atstumas. Gatvės liko platesnės, ilgesnės, atsirado skersgatvių tinklo užuomazgos. Netgi parduotuvės tapo erdvesnės. (21)

22.jpg

3 pav. Eišiškių turgaus vaizdas prieš I - ą Pasaulinį karą. 1914m. (22)

Gaisrai nesiliovė ir XX a. 1908 m. gaisro metu vien Rodūnės g. sudegė 63 namai. Po XIX a. pab. – XX a. pradžios gaisrų visame miestelyje, ypač prie turgaus ir Vilniaus gatvėje, pradėti statyti raudonų plytų namai. Dėl to Eišiškėse atsirado nemažai „istorizmo laikotarpiui būdingo apstatymo“.

1905 m. Eišiškėse pirmadieniais vyko prekymečiai, kurie 7 – tą ir 9 – tą savaitę po Šv. Velykų tęsdavosi 3 dienas.

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. buvo išvežtas valsčiaus archyvas. (24) 1915 – 1918 m., Eišiškės buvo okupuotos vokiečių. Visgi vietiniai prisimena, kad vokiečiai grážino ir tvarkė miestą. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Eišiškės liko Vilniaus krašte. Kelis metus čia vykusios bolševikų, POW (Lenkų karinė organizacija), lietuvių kovos palietė ir Eišiškes. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavo Želigovskio vadovaujama armija. Nuo 1922 m. Eišiškių valsčius priklausė Naugarduko vaivadijos Lydos apskričiai. Miestelio gyvenimas stabilizavosi. Eišiškės vis dar buvo svarbus prekybos centras, garsėjęs grūdų ir galvijų prekymečiais, į kuriuos suvažiuodavo pirklių iš Lydos, Vilniaus bei mažesniųjų miestų. Ketvirtadieniais vykdavo turgūs. (25)

23.jpg

4 pav. "Vilniaus gatvė Eišiškėse". Vokiečių sukurtas atvirukas I - o Pasaulinio karo metu. 1915 - 1917m. (23)

1926 – 1927 m. dirbo policija, Vilniaus gatvėje veikė paštas su telegrafu. 1928 m. rekonstruotas plentas Vilnius – Eišiškės – Krokuva, o 1930 m., rekonstravus kelią į Varėną, kur buvo artimiausia geležinkelio stotis, dar labiau pagerėjo ūkinės veiklos sąlygos. Eišiškės net buvo vadinamos „Vilniaus priemiesčiu“, kadangi vilniečiai atvažiuodavo pirkti maisto produktų. Maždaug 1938 m. vietoje medinių prekybos eilių išilgai turgaus aikštės pastatytos mūrinės vienaukštės krautuvės.

Antrasis pasaulinis karas neatpažįstamai pakeitė Eišiškes. 1939 m. spalio 10 d. pagal sutartį su SSRS Lietuvai buvo grąžintas Vilniaus kraštas. (27) Jau 1940 m. birželio 15 d. TSRS okupavo, o rugpjūčio 3 dieną ir aneksavo Lietuvą. Netrukus, 1941 m. birželio 22 d., Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvos teritoriją. Buvo sukurta Lietuvos generalinė sritis. Eišiškėse 1942 – 1945 m. veikė ginkluota lenkų organizacija Armija Krajova (Armia Krajowa), 1944 m. vyko hitlerininkų ir Raudonosios armijos mūšiai, kurių metu nukentėjo ir miestelio pastatai. (28) Po Antrojo pasaulinio karo Eišiškės pateko į SSRS formuojamą Tarybų Lietuvos teritoriją. Vykdant administracinę reformą 1950 m. (29) Eišiškių miestelis tapo naujai įsteigto rajono centru. 1959 m. surašyti 2532 gyventojai, o 1985 m. – jau 3865 eišiškiečiai. (30) Sovietmečiu istoriniai seniausių Eišiškių gatvių pavadinimai buvo pakeisti, atsirado ir naujų, anksčiau neminėtų gatvių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kurių gatvių pavadinimai buvo atkurti.

1969 m. Eišiškėms buvo suteiktas vietinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas. (31)

 Kai kurių Eišiškių miestelių gatvių (susijusių su tekstu) pavadinimų kaita (26)

Laikotarpis

Nuo XVIII a.

Sovietmetis

Nuo 1996 m.

Seniausios Eišiškių gatvės

Vilniaus

VilniausVilniaus
NaujojiM.Melninkaitės Gegužės 3 -osios
RodūnėsKomjaunimoRodūnės
RimkūnųBirutėsRaubiškių
Naujos gatvės GagarinoJono Pauliaus II- ojo
 KaštonųKaštonų

 

Žydai Eišiškėse

Eišiškių žydai tiki šioje vietovėje gyvenantys dar nuo pagoniškų laikų, XI a., ir laiko Eišiškes viena seniausių žydų gyvenamųjų vietų Rytų Europoje. Jie save kildina iš penkių Eišiškių žydų bendruomenės įkūrėjų šeimų, trijų iš jų pavardės buvę Ben Yossef (vėliau – Jozephovitch, Kabacznik), Ben – Asher (vėliau – Asherowitch, Yurkanski) ir Azrieli (vėliau – Azrielovic, Edelstein). (32) Dalis XIX a., romantizmo epochos, tyrėjų pritaria tokiai Eišiškių žydų bendruomenės pozicijai ir remiasi faktais nepagrįstu teiginiu, kad 1798 m. kažkas matė 1171 m. datuotą antkapį žydų kapuose (Juzefas Jaroševičius(33)). Tadeušas Časkis (34) teigė Eišiškių žydų kapinėse radęs 1097 m. datuotą antkapį. (35)

24.jpg

5 pav. Eišiškių kahalas

Tačiau vargu ar galima taip paankstinti žydų įsikūrimo Eišiškėse faktą, nes žinoma, kad seniausios LDK žydų bendruomenės Lietuvos Brastoje ir Gardine susidarė XIV a., o valstybės sostinėje Vilniuje žydai įsikūrė maždaug XVI a. viduryje.

Kad Eišiškėse jau gyvenama žydų, pirmą kartą minima tik 1753 m. klebono jurisdikos inventoriuose. Šiauriniame Eišiškių miestelio pakraštyje, prie tilto, buvo 5 žydų sklypai. Bažnyčiai pavaldžioje „Juridzikoje" surašytas vienas žydo nuomininko užstatytas sklypas. (36) Visgi žydų bendruomenė jau turėjo būti gana gausi, nes 1765 m. Eišiškių miestelio inventoriuje jau užfiksuotas sinagogos sklypas Rimkūnų gatvėje. (37) Tais pačiais metais inventoriuje minima 16 skirtingų žydų pavardžių. Kartojasi Leibovičių, Movšovičių, Hiršovičių, Morduchovičių, Jozefovičių, Izakovičių, Aronovičiaus, Nosovičiaus, Iršovičiaus, Ickovičiaus, Chaimovičiaus, Fišelovičiaus, Berkovičiaus, Abramovičiaus ir Zelikovičiaus pavardės. Visi miestelio žydai mokėjo tik 110 auksinų mokesčių. Taip pat nurodyta žydų prievolė saugoti miestelį nuo gaisrų. (38) Atsižvelgiant į tai, kad XVIII a. žydai sudarė daugiau kaip pusę Eišiškių gyventojų, turėjo sklypą sinagogai, ir, kaip žinoma, jau dvejas kapines (39), galima daryti išvadą, kad žydai Eišiškėse apsigyveno kur kas anksčiau nei XVIII a.

25.jpg

6 pav. Eišiškių miestelis XVIII a. pabaigoje.

1765 m. žydai daugiausia gyveno Vilniaus ir Rimkūnų gatvėse, ir aplink turgaus aikštę. Per dešimtmetį žydų bendruomenės branduolys persikėlė į Naująją gatvę, kur jau 1775 m. stovėjo sinagoga. (40) Miestelis pradėjo plisti į rytus. 1775 m. pažymėta, kad žydų bendruomenė buvo atleista nuo mokesčio už kapines. Žydai vertėsi prekyba, amatais, net ir žemės ūkiu, o dalis bendruomenės skurdo. Inventoriuje minima naujų pavardžių: Tavelovičius, Kušelevičius, Šlomovičius, Michelovičius, Rubinovičius, tačiau nebeminimos kai kurios ankstesnės. (41)

1782 m. Eišiškių kahalui, kuris administravo buvo Kalesninkų, Dumblės, Arodnoj, Načos, Raubiškių, Dačiškės, Aklės ir kt. aplinkinius kaimus (42), priklausė 76 žydų sodybos su 466 žmonėmis. Iš jų miestelyje buvo tik 34 sodybos. 1783 m. pažymima, kad miestelyje beveik 40 m. gyvena 2 barzdaskučiai žydai, vienas iš jų – Berko Jozefovičius. (43)

Sprendžiant iš 1790 m. inventoriaus duomenų (44), augant miesteliui, išsiplėtė ir žydų gyvenamoji erdvė, iš esmės sutapusi su Eišiškių miestelio teritorija. 37 žydų dūmai buvo išsidėstę daugiausiai apie miesto aikštę, Vilniaus, Naujojoje gatvėje sinagogos pusėje, mažiau – Rodūnės, Rimkūnų. Taigi, nors žydų buvo gyvenama visame miestelyje, pastebima didesnė koncentracija šiaurės rytinėje dalyje, sinagogos prieigose.

XIX a. 60 – 70 % Eišiškių miestelio gyventojų sudarė žydai. Laikoma, kad tai buvęs Eišiškių žydų „aukso amžius“ kultūrine ir ekonomine prasmėmis. Iki XIX a. vidurio buvęs gana pastovus gyventojų skaičius Eišiškėse pradėjo sparčiai augti. Vis didesnę miestelėnų dalį sudarė žydai, jų dalis bendrame Eišiškių gyventojų skaičiuje didėjo greičiau nei kitų tautybių vietos gyventojų.

26.jpg

7 pav. Žydų ir kitų Eišiškių miestelio gyventojų skaičiaus santykis 1765-1939m.

1814 m. inventoriuje nurodyta keliolika anksčiau neminėtų žydų pavardžių (Jauchimavičius, Leiba Olkienicki, Hercikovičius, Volfovičius, Ovsiejovičius), taip pat nurodytas kahalo sklypas, kuriame stovėjo sinagoga ir vieni maldos namai. Miestelėnų prievolėse dvarui nustatyta, kad krikščionys turi budėti po 1, žydai po 2 naktis, kad apsaugotų miestelį nuo gaisro. (46)

1847 m. kahalui priklausė 611 žydas, dalis jų gyveno apylinkėse, kur nuomojo karčemas. (47) Dvaro teritorijoje gyveno 72 šeimos, 53 iš jų žydų. (48) 1855 m. inventoriuje suskaičiuotos 86 skirtingos žydų pavardės, o erdviame kahalo sklype surašyti net penki pastatai. (49) Po 1865 m. gaisro atstatant sudegusius pastatus kilo daug nesutarimų tarp padegėlių ir gaisro liustratoriaus Stoliarevskio. Miestelėnas Geršonas Podolskis 1868 m. skundėsi, kad po gaisro jis atstatęs dalį sudegusios sodybos trobesių, iš jų gyvenamuosius namus, o sklypo priekyje, prie gatvės, pasistatęs grūdais prekiauti tinkamą pastatą ir vykdęs prekybą pagal nuostatus. Liustratorius pareiškęs, kad sklypo dalis, kurioje iškilęs jo prekybinis pastatas, išnuomota „laisvam lenkų kilmės vaistininkui“, todėl statinį reikia nugriauti. Tais pačiais 1868 m. miestelėnas Judelis Stakevičius liustratoriui skundėsi, kad sudegusio odų fabriko dalį, kurioje yra ruošiamo atstatyti buvusio pastato pamatai, tasai siūlo atiduoti valstiečiams, o fabrikantui palikti tik tą dalį, kurioje jis atstatęs namą. (50)

1880 m. daugiau kaip pusė Eišiškių gyventojų buvo žydai. Kahalo sklype stovėjo jau trys „žydų maldyklos“.

1895 m. gaisre, sunaikinusiame didžiąją dalį Eišiškių miestelio, sudegė ir sinagoga, senasis ir naujasis beit midrašai. Su vietinių ir užsienio žydų pagalba svarbiausi bendruomenės pastatai netrukus buvo atstatyti. (52)

 Eišiškių miestelio gyventojai 1765 - 1939 m. (51)

Data

Vnt.

Žydų

Ne žydų

Iš viso

 1765

dūmai

32

27

59

1775

dūmai

36

22

58

1780

dūmai

31

32

63

1783

dūmai

39

22

61

1790

dūmai

37

23

60

1814

sodybos

41

26

67

1820

dūmai

52

11

63

1847

šeimos

53

19

72

1850

šeimos

80

34

114

1854

šeimos

99

52

151

1868

šeimos

152

61

213

1897

 gyventojai

2376

820

3196

1924

 gyventojai

1581

801

2382

1939

 gyventojai

 4000

 2000

  6000

XIX a. pab. – XX a. pr. prasidėjo žydų emigracija į Palestiną, JAV ir kitur. Dėl šio reiškinio bei I – ojo Pasaulinio karo žymiai sumažėjo gyventojų skaičius Eišiškėse. Pasikeitimų žydų bendruomenės struktūroje įnešė 1925 – 1926 m. žydų komunistų įkurta pogrindinė bolševikų organizacija. (53)

1939 m. pateikiami prieštaringi Eišiškių gyventojų skaičiaus duomenys. Vienais duomenimis, iš 5000 Eišiškių gyventojų 3000 buvo žydai (54), kitais – iš 6000 4000 buvo žydai (55). Tokį staigų miestelio populiacijos padidėjimą galėtų paaiškinti įvykiai gretimame Rodūnės miestelyje. Teigiama, kad 1939 m. nuo bolševikų gelbėjęsi Rodūnės žydai persikraustė į Eišiškes. Kartu su savimi atsivežusius vertingiausius bendruomenės turtus, Toras ir kt., juos svetingai priėmė eišiškiečiai, apgyvendinę pabėgėlius netgi sinagogoje ir beit midrašuose. (56)

28.jpg

8 pav. Sionistų judėjimo Eišiškėse lyderio Shabtai Sonenson užnugaryje – medžio raižiniais puoštas namas Eišiškėse. 1941 m. (57)

TSRS okupacijos metu, 1940 m. vasario 8 d., panaikinus Valkininkų apskritį, Eišiškės priskirtos Trakų apskričiai. 1940 – 1941 m., valdant sovietams, labai buvo aktyvūs vietos žydai komunistai, savo ideologija neigę tradicines religines vertybes. (58) Dar 1940 m. nacionalizuotos kai kurios stambesnės žydų krautuvės: Morducho Abeliovo ir Chaimo Gurevičiaus – geležies, Gitel Epšteinienės, Minos Kaplanienės ir Joselio Vaindenbergo – manufaktūros. Miestelio amatininkai buvo suvaryti į arteles.

Vokietijos kariuomenė, į Sovietų sąjungą įsiveržusi per Lietuvą, Eišiškes užėmė antrą karo dieną – 1941 m. birželio 23 – ąją. Netrukus po to buvo suvaržytas miestelio žydų, kurie sudarė Eišiškių gyventojų daugumą, gyvenimas (59), o 1941 m. rugsėjo 25 – 26 d. jie buvo sušaudyti. (60) Žuvo absoliuti dauguma Eišiškių žydų – 3446 žmonės: 989 vyrai, 1636 moterys, 821 vaikai (61), ir dar apie 1500 žmonių iš aplinkinių kaimų – Valkininkų, Leipūnų, Degsnės ir Eišiškių kanalui pavaldžių kaimų – Kalesninkų, Dumblės, Arodnoy, Načos, Rubiškių, Dačiškės ir Aklės. (62)


Rašoma, kad po to Eišiškių, kurių centrinė miestelio dalis buvo gyvenama išimtinai žydų, gyvenimas buvo apmiręs, o krautuvių namai išplėšti. (63) Nedidelei daliai žydų, daugiausia vyrų, visgi pavyko išsigelbėti. (64) Juos priglaudė ir paslėpė valsčiaus žmonės. 1944 m. vasarą dalis karą išgyvenusių žydų grįžo į Eišiškes, bandė kurti gyvenimą iš naujo ir rūpinosi žuvusių tautiečių palaikais bei palaidojimu. (65) Tačiau 1944 m. spalio 19 d. Armijos Krajovos ataka visiems laikams nutraukė žydų bendruomenės gyvenimą Eišiškėse. (66) Mirties išvengę žydai iš vyko į Vilnių ir kt. vietas. (67)

1969 m. Eišiškių miestelio branduoliui ir „Juridzikai" suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas. Saugotinos miestelio teritorijos ribos iš esmės sutampa su centrinėmis, seniausiomis miestelio gatvėmis, tankiausiai gyventomis būtent žydų (iliustracijose – apytiksliai Eišiškių teritorija iki 1790 m.). Šioje dabartinių Eišiškių dalyje yra išlikę nemažai žydams priklausiusių pastatų, kurie iš visos miestelio erdvės išsiskiria išore, padėtimi gatvės atžvilgiu ir kitais statybos ypatumais. Mediniai namai ilgi, dažnai sujungti iš kelių pastatų. (žr. Raubiškių g. 11, Rodūnės g. 15) Tokiuose namuose gyveno kelios šeimos. Taip žydai siekdavo sutaupyti mokėdami mažesnius mokesčius. (68) Gatvės atžvilgiu tokie mediniai namai Eišiškėse stovi dvejopai – statmenai gatvei arba išilgai jos, nors tai pasitaiko rečiau. Dažnai namas turėdavo prekybai pritaikytas patalpas, į kurias patenkama per dvivėres duris tiesiog iš gatvės. „Atidarai duris, prašau, užeikit, pirkit“ (69) (žr. Rodūnės g. 44). Žydų namai pasižymėjo medinių drožinių puošyba – plastiškomis medinių langų rėmų linijomis, geometriniu namų sąsparų dekoru. Kai kurie namai tokie yra ir dabar. Mūriniai Eišiškių žydų pastatai daugiausia stovi aplink miesto aikštę ir Vilniaus gatvėje, keli išlikę Rodūnės gatvėje. Raudonų plytų, dažniausiai – baltintų, statiniai įprastai pagrindiniu fasadu nukreipti į gatvę. Mūrinių žydų namų išorėje vyrauja istorizmo stilius. Kaip žinoma, dauguma jų statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. Vienas iš įdomiausių išlikusių namų stovi Rodūnės gatvėje, ne per toliausiai nuo aikštės (žr. Rodūnės g. 15). Šiandien šiferiu dengtas namas anksčiau buvo pritaikytas švęsti tradicinę žydų šventę Sukkot.   

70.jpg

9 pav. Žydai su svečiais važinėja po Eišiškes. Antrame plane - Kaganowicz ir Blacharowicz šeimų namai. 1930 - 1935 m. (70)

Ruošdamiesi šiai šventei, įprastai žydai stato laikinas palapines. Eišiškėse daug namų turėjo specialiai pritaikytą stogą. Namo palėpėje buvo įrengiamas kambarys su pakeliama stogo dalimi. Atsivėrusi erdvė buvo uždengiama šakomis, nenaudojant vinių. (71) „Per šventę atidaro stogą ir bendrauja su Dievu per stogą. Durys uždarytos, langai uždaryti. Niekas niekur neina. Dvi savaites jie taip bendrauja. Dar neseniai toks pastatas [Eišiškėse] buvo. Gal prieš porą metų.“ (72)

73.jpg

10 pav. Liubetski šeima prie savo namo. 1931 m. (73) (Dab. Rodūnės g. 15)

74.jpg

11 pav. Eišiškės šiandien

Sinagogos kiemas

Nuo pat XVIII a. pab. Eišiškių žydų bendruomenės kahalo sklypas nurodomas esantis Naujojoje g. (74) Pažymima, kad šis sklypas, vadinamas sinagogos kiemu (Shulhoyf) yra neįprastai erdvus lyginant su kitų Rytų Europos štetlų sinagogos sklypais. XX a. pirmoje pusėje sinagogos kiemas užėmė beveik 162 arų sklypą. Kompleksą sudarė sinagoga, senasis ir naujasis beit midrašai, rabino namas, pirtis, skerdykla, prieglauda, vandens šulinys ir du akmenys baldakimui per vestuves paremti. (75)

Sinagoga ir beit – midrašai

Tiesioginių duomenų apie Eišiškių žydų bendruomenei suteiktas privilegijas ir kitus teisės aktus, susijusius su bendruomenės objektais, pvz., sinagoga, nėra. Tačiau faktai, atsispindintys inventoriuose, miestelio planuose ir kituose su miestelio gyvenimu susijusiuose dokumentuose, leidžia spręsti apie svarbiausių Eišiškių štetlo pastatų raidą.

Sinagoga, žydų bendruomenės savarankiškumo požymis, pirmą kartą paminėta 1765 metų Eišiškių inventoriuje. Tuo metu jos sklypas buvo Rimkūnų gatvėje. (76) Pats pastatas, manoma, sudegė. Jau 1775, 1776 metų inventoriuose minima sinagoga Naujojoje gatvėje (neišliko). (77) Šios statybos sinagoga buvo štetlo pasididžiavimas. Mūrinės, statytos Grodno – Balstogės stiliumi sinagogos bimą rėmė keturi stulpai, puošnumu pasižymėjo medžio interjeras, o langai buvo stiklinti vitražais. Iš kitų miestelio pastatų sinagoga skyrėsi trijų pakopų pagodos tipo stogu. (78) Sinagoga turbūt buvo vienintelis aukštesnis Eišiškių miestelio pastatas, nes 1775 m. inventoriuje nurodyta, kad filijinė bažnyčia, stovėjusi pačiame Eišiškių miestelyje, sudegė. 1782 m. vieną dalį jos sklypo užėmė žydų sodybos su bravoru, kitą – dvaro austerija. (79) Filijinė bažnyčia (naudojama kaip parapinė), stovėjusi „Juridzikoje", buvo medinė, iš esmės atnaujinta dar iki 1769 m., o prieš 1782 m. pastatyta už pačią bažnyčią aukštesnė trijų tarpsnių varpinė. (80) Ir visgi 1782 m. Eišiškių beneficijos aprašyme teigiama, kad 1781 m. „rekonstruodami medinę sinagogą, miestelio žydai ją paaukštino „trimis vytinėmis“. Viršun iškelta sinagoga prieš įstatymus ir teisę paaukštinta yra ne tik už krikščionių namus, o net keliomis uolektimis už bažnyčią aukštesnė... Žydai iš užsispyrimo ir pasipūtimo... nei karaliaus privilegijų, nei vyskupo pritarimo rodyti nenorėję, gal niekada ir neturėjo, o jei turėjo, juos prarado, taip savo sumanymu ir laisva valia ta naują sinagogą įsteigė“. (81) Sunku pasakyti, ar žydai tikrai nesilaikė reikalavimų sinagogos statybai, nes skirtingose, viena nuo kitos nutolusiose Eišiškių dalyse – miestelyje ir „Juridzikoje" – esančias sinagogą ir bažnyčią vizualiai tiksliai palyginti sunku. Pažymėtina, kad į klebono skundą neatsižvelgė ir dvaras. (82)

Iki 1814 m. šalia sinagogos išaugo senasis beit midrašas, nes tų metų inventoriuje jau nurodytas kahalo sklypas su sinagoga ir maldos namais. Kahalas naudojo ir tuščią Motiejaus Sklepavičiaus sklypą, mokėdamas už jį mokesčius. (83) Maždaug 1830 – 1840 metais po religinio konflikto bendruomenėje naują minjaną sudariusio garbingos giminės žydo Jurkanskio iniciatyva kahalo sklype buvo pastatytas naujasis beit midrašas, medinis. (84) 1850 m. plane (85) kahalo kieme šalia sinagogos stovi jau du pastatai. Manoma, kad per 1865 m. gaisrą sudegė medinis kahalo kiemo pastatas, tikėtina, naujasis beit midrašas. (86) 1886 m. kahalo kieme vėl stovėjo trys žydų maldyklos, tikriausiai sinagoga bei senasis ir naujasis beit midrašai. (87) Teigiama, kad XIX a. pabaigoje tai buvo vieninteliai mūro pastatai Eišiškių miestelyje. Tik „Juridzikoje" jau stovėjo klasicistinė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia su atskira triaukšte varpine, statytos iš akmens 1847 – 1852 m. pagal istoriko ir inžinieriaus Teodoro Narbuto projektą. (88)

Kahalo kiemo neaplenkė ir 1895 m. gaisras, atnešęs radikalių pokyčių ne tik bendram miestelio vaizdui, bet ir negrįžtamų praradimų žydų bendruomenei. Gaisro liepsnose žuvo senasis ir naujasis beit midrašai, taip pat štetlo šerdis – sinagoga, kartu su gausiais vidaus papuošimais ir turtinga knygų biblioteka. Sudegė bendruomenės metraštis – pinkas.

Nepraėjus nė metams nuo gaisro, sinagoga buvo atkurta ankstesniosios vietoje. (90) Istorizmo epochoje statytas pastatas išlaikė klasicizmo epochai būdingų bruožų. Iš natūralių lauko akmenų, raudonų plytų statyta Eišiškių sinagoga buvo nesudėtingų išorės formų, kompaktiško tūrio, stačiakampio plano pastatas. Sinagogos cokolis buvo sumūrytas iš akmens, o sienos – tinkuotos. (91) Pastatą dengė keturšlaitis trijų pakopų stogas su baliustradų imitacija sinagogos viduje. (92) Pagal nusistovėjusią fasadų komponavimo schemą įrengti dviaukštis vakarų fasadas su pagrindiniu įėjimu ir vienaukštis rytų fasadas su aklinu viduriniu tarplangiu, žyminčiu Aron kodešo vietą. Visgi šoniniai fasadai, kaip matoma ir vėlesnėje nuotraukoje, nepasižymėjo taisyklingu vienaukštės ir dviaukštės dalies atskyrimu. Eksterjeras beveik be dekoro elementų, paryškintas tik portalas ir pastogę juosiantis karnizas. Istorizmo bei romantizmo dvasia dvelkia pusapskričių arkų langai, taip pat dviem kolonomis aprėmintas langas virš portalo. Tai aliuzija į Šventyklos architektūrą. (93)

89.jpg  

12 pav.  Žydų vaikai prie Eišiškių sinagogos. 1911 m. (89)  

 Naujosios sinagogos vidus buvo erdvesnis, nes buvo pašalintos keturios kolonos, tradiciškai juosusios bimą, ir vyrų salės erdvė tapo vientisa. Į pagrindinę vyrų maldų salę šviesa patekdavo per trijose pusėse – šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje – aukštai sienoje išdėstytus didelius pusapskričių arkų langus, stiklintus vitražais, ir per virš bimos buvusį kupolą, iš kur krisdavo tiesiai ant stalo Torai skaityti. (95) Aron kodešas įrengtas rytinėje sienoje, specialioje sienos nišoje virš platformos. Aron kodešo dekoras, saugantis ankstesnio likimo, sukurtas jau ne iš medžio, bet iš gipso. Virš Aron kodešo kabojo įstatymų lentelės. (96) Palei rytinę maldų salės sieną, abipus Aron kodešo, stovėjo suoleliai garbingiausiems (Mizrah) bendruomenės nariams, kiti vyrai sėdėjo aplink bimą. Aron kodešo dešinėje stovėjo kantoriaus pultas. (97)

90.jpg

13 pav. Hebrajų mokyklos mokiniai dirba mokyklos kieme. Antrajame plane matoma sinagogos rytinė siena su aklinu viduriniu tarplangiu, žyminčiu Aron kodešo vietą. 1938 m. (94)

Dviaukštę vakarinę sinagogos dalį sudarė prieangis ir moterų galerijos. Vyrų ir moterų įėjimai buvo atskiri, moterų – iš šiaurinės sienos, su laiptais į galeriją. Vyrai iš pagrindinio įėjimo per sunkias medines duris pirmiausia patekdavo į prieangį. (99) Viršuje buvo moterų galerija, o į maldų salę žydai patekdavo nusileidę laiptais žemyn. Prieangio dešinėje buvo Mišnos bendruomenės (Hevrat Mishnayot shtibl) patalpa. Tai buvo vienintelė šildoma sinagogos vieta, naudojama ir žiemą. Likusi sinagogos dalis žiemą būdavo uždaryta. Prieangyje taip pat stovėjo stalas (orla tish), pritaikytas Toros ritiniams vynioti skaitant ir pranašo Elijo kėdė. Ant sienos kabojo praustuvė ir rankšluostis. Čia, prieangyje, vyko pavakarių ir vakaro pamaldos, pagrindinėje šventykloje buvo renkamasi tik per šabą ir šventes. (100)

Spendžiant iš skirtingų laikotarpių sinagogos nuotraukų ir kitų šaltinių (101), galima daryti prielaidą, kad po I – ojo Pasaulinio karo sinagoga buvo atnaujinta. Perdengtas stogas, malksnas pakeitė skarda. Pagrindiniame fasade, virš frontonėlio, buvo iškeltos dekalogo plokštės, iš šono laikomos liūtų.

98.jpg

14 pav. Eišiškių sinagoga 1940 m. Fasadą puošia liūtų laikomos dekalogo plokštės. Erdvaus sinagogos kiemo dešinėje matosi senojo beit midrašo kampas ir medinis Hebrajų mokyklos pastatas. (98)

 Po 1895 m. gaisro atstatyti beit midrašai išoriškai atrodė identiški vienas kitam (102)  ir išlaikė savo padėtį sinagogos atžvilgiu. Arčiau mietelio centro stovėjo senasis, o kitoje sinagogos kiemo pusėje – naujasis beit midrašas. Istorizmo stiliaus statiniai pasižymėjo tipiniu skaidymu į vienaukštę rytinę ir dviaukštę vakarinę dalis. Pagrindinę vyrų maldų erdvę, kaip ir reikalaujama, juosė 12 langų. Segmentinių arkų langai buvo apjuosti tinko apvadais ir paryškinti lenktais sandrikais su smulkiais dantukais. (104)

Rytinėje beit midrašų sienoje Aron kodešo vietą iš išorės žymėjo aklina arkos formos niša. Vakarinės dalies antrame aukšte buvo moterų galerija. Abiejų pastatų prieangyje buvo keli nedideli kambariai ir malkinė. Senojo beit midrašo prieangyje buvo žvakės kambarys (genizah), kur laikydavo senas knygas prieš sudeginant, batsiuvių ir psalmių skaitovų štiblai apšviečiami tik žvakėmis. Naujojo beit midrašo prieangyje buvo siuvėjų ir mišraus minjano štiblai. Prie vakarinės sienos buvo laikomos šventos knygos. Nors abu beit midrašai buvo šildomi, štetlo gyvenimas vyko daugiausia senajame, čia buvo renkamasi ir žiemą, kai senasis beit midrašas tarnavo kaip oficiali sinagoga. (106)

105.jpg

15 pav. Liebke Kaminetski, protiškai neįgali žydė, stovi prieš naująjį beit - midrašą. 1941 m. (105)

1965 – 1970 m. sinagogos kiemas buvo pertvarkytas. (107) Senasis beit midrašas, stovėjęs arčiau miestelio centro, buvo nugriautas. Jo vietoje dabar stovi daugiabutis gyvenamasis namas (Kaštonų g. 3). Naujasis beit midrašas buvo paverstas kino teatru, jo tūris pakeistas. Prieš antrą pasaulinį karą gimęs Vytautas Dailidka prisimena: „Kai man buvo dešimt metų, užlipdavau ant aukšto, buvo įdomu. Buvo odinės storos knygos su geltonais kampučiais. Vienos knygos buvo išsipūtę viršeliai. Nuplėšę tuos kampučius radome žalių pinigėlių. Daug vėliau sužinojau, kad tai buvo doleriai." (108) Dabar ten veikia Eišiškių biblioteka (Kaštonų g. 5).

 

 106.jpg

 16 pav. Buv. naujasis beit midrašas iš Jono Pauliaus II - ojo gatvės

Sinagoga buvo perstatyta į erdvią sporto salę (Kaštonų g. 7). Vykdant statybos darbus, pastebėta, kad „sinagogoje buvo aukštesnių ir žemesnių nišų. Vienoje, aukštesnėje, buvo rastos knygos. Statant priestatą apie 1967 – 1968 m. viename kampe buvo rasta statinaitė su įvairiais rakandais. Tarp jų ir stiklainiukas su auksinėmis monetomis.“ (109)

Išgriovus rytinę sieną, pastatas pailgintas į rytus. Išgriautos ir vidinę sinagogos erdvę skaidžiusios pertvaros. Rytinėje ir vakarinėje pusėje pastatyti priestatai. Tvirtos sinagogos sienos paremtos kontraforsais. (Pietinė siena – trimis, šiaurinė – dviem.) Šiandien šis statinys yra nebenaudojamas ir labai apleistas, jo viduje pilna šiukšlių. Dabartinis buvusios sporto salės plotas - 696,22 kv. m. (110)

107.jpg

17 pav. Eišiškių sinagogos pastatas

Yrantis sovietinės statybos palikimas atskleidžia autentiškus sinagogos elementus. Vietomis nutrupėjęs tinkas atidengė mūrą, todėl aiškiai skiriasi sinagogos ir pristatytos silikatinių plytų sienos. Tikrųjų sinagogos sienų, mūrytų iš raudonų plytų ir akmenų, storis apie vieną metrą, apytiksliai išoriniai sinagogos matmenys: ilgis 22 m, plotis 17 m, aukštis iki karnizo 8 m. Pamatas maždaug 0,5 m aukščio virš žemės. Įžiūrimi, o kai kurie jau visiškai atviri, žemutiniai vakarinės ir rytinės sienų langeliai. Didieji langai yra išdėstyti daugiau nei 3 m aukštyje, jų padėtis nepakeista, tačiau viršutinė arkinė dalis sunaikinta. Įėjus į pastato vidų, atsiveria įspūdinga erdvė, skirtingo sienų storio ir nevienodų gabaritų langų skaidoma į dvi dalis. Buvusios sporto salės grindų dangos nebėra, likę tik baltų plytų stulpeliai, turbūt naudoti nuolydžiui išlyginti ir paaukštinę grindis iki pamato lygio, t.y., apie pusę metro. Akivaizdu, kad rekonstruojant sinagogą į sporto salę nebuvo visiškai pašalintos išgriautų sienų liekanos, pamatų akmenys, kurie tebeguli tarp minėtų stulpelių iki šiol. (Žr. nuotraukas).

Vakarinė siena, kurioje buvo pagrindinis įėjimas į sinagogą, iš išorės užstatyta priestatu. Nepaisant to, joje galima įžiūrėti ankstesnio fasado elementų. Lyginant su 1940 m. sinagogos nuotrauka, matomas išlikęs iškilus išorinis durų portalas, anksčiau dengtas stogeliu. Dabar jis įkomponuotas priestato erdvėje.

Išlikęs ir centrinis pusapskritės arkos formos fasado langas, anksčiau rėmintas kolonų. Kiti vakarinio fasado sienos langai užmūryti. Jų kontūrus galima įžiūrėti per atšokusį tinką. Taip pat matoma ir pagrindinių durų buvimo vieta. Durų aukštis nuo žemės 1,95 m, plotis irgi 1,95 m. Abiejuose sienos šonuose pramuštos naujos durų angos, jungiančios pagrindinę pastato dalį su priestatu.

Buvusios sinagogos dalyje, ant grindų, tarp mūro liekanų ir kt. šiukšlių, rasta, kaip spėjama, sinagogos interjero dekoro liekanų (žr. nuotraukas). Balto gipso detales, dažytas mėlynomis juostomis, galima grupuoti į kelais rūšis. Pirma – iškilūs mėlyni galimai geometriškai uždaros detalės kampų likučiai, kurių vidinė pusė puošta įspaustais akmenėliais, antra – stataus kampo, iš abiejų pusių dažyto mėlyna juosta, liekanos, trečia – išgaubto profilio puošybinės detalės, dažytos mėlynai ir melsvai, liekanos. Taip pat gausu mėlynai dažytos plokštumos likučių. Tokios pat mėlynos spalvos dažai įžiūrimi ir ant rekonstruojant sinagogą užmūrytų žemutinių langų tinko.

Pirtis

Pirtis, įėjusi į sinagogos kompleksą, stovėjo prie Kentilio upelio, dab. Pirties gatvės gale. Pirties pastatas buvo sudarytas iš dviejų dalių. Didesniojoje veikė trijų patalpų viešoji pirtis, kur galėjo praustis visi Eišiškių gyventojai. Mažesniojoje pirties dalyje, vadinamoje bedl (maža pirtis), prausdavosi tik žydai. Bedl sudarė mikva ir kelios sujungtos vonios su atskirais įėjimais. Bedl vyrams buvo atvira tik tam tikru metu, moterims – beveik visada. Pirtis buvo kontroliuojama kahalo. (111)

Pirties pastatas nėra išlikęs. Maždaug jo vietoje dabar stovi sovietmečiu statyta pirtis (Pirties g. 22).

 

Amžinojo poilsio vietos

 

Senosios Eišiškių žydų kapinės (der alter besoylem)

Senosios Eišiškių žydų kapinės buvo užmiestyje, netoli „Juridzikos", prie Versekos upelio, ant vienos iš aukščiausių Eišiškių apylinkių vietų. (113) (Žr. iliustracijas skyriuje „Žydai Eišiškėse".) Su šia vieta siejama straipsnio pradžioje aptarta legenda apie ankstyvą žydų atsiradimą Eišiškėse. Jos laikėsi ir paskutinis Eišiškių štetlo kapinių prižiūrėtojas Nahum Szulkin, pasakodavęs, jog senosiose kapinėse XII a. stovėjo antkapiai su trijų Eišiškių žydų bendruomenės įkūrėjų šeimų Ben – Yossef, Ben – Asher ir Azrieli pavardėmis. (114)

Nežinoma, kada iš tikrųjų buvo įkurtos senosios kapinės, nes jos inventoriuose neminimos. Yra pagrindo manyti, kad šios kapinės buvo naudojamos iki 1711 metų. 1706, 1708, 1710 metų choleros ir maro epidemijų aukoms užpildžius senąsias kapines, buvo įsteigtos naujos. (115)

Aplinkiniams ūkininkams pretenduojant į nebenaudojamų kapinių žemę, iki XIX a. teišliko maždaug 30×100 metrų dydžio kapinių plotas. Kad išsaugotų bent tai, aplink kapines žydai iškasė gilią tranšėją. Kapinės liko iškilusios virš aplinkinių laukų per 2 – 3 metrus. Net ir nebenaudojamos senosios kapinės Eišiškių žydams išliko šventa ir lankoma vieta iki pat 1941 metų bendruomenės sunaikinimo.(116)

112.jpg

18 pav. Paskutinis Eišiškių štetlo laidotojas Nahum Szulkin, stovintis kapinėse (112)

 113.jpg

19 pav. Atminimo paminklas su užrašu trimis kalbomis: "Šioje vietoje nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai žiauriai nužudė 1941 09 25 - 26 d. apie 1500 Eišiškių ir apylinkės žydų".

 1941 m. aplink senąsias kapines iškastoje tranšėjoje (117) buvo palaidoti Eišiškėse nužudyti žydų vyrai. Vėliau ši laukuose tarp miestelio ir „Juridzikos" esanti vieta buvo sutvarkyta, pastatytas paminklinis akmuo. Memorialas užima 150×30 m ploto teritoriją, kurios centre stovi paminklas, abipus jo dvejomis eilėmis auga medžiai, o tarp medžių ir teritorijos ribų, kurias ženklina pavieniai mediniai stulpeliai, stovi apie 10 nebylių akmenų, forma primenančių maceivas. Pasakojama, kad buvę Eišiškių žydai taip pagerbė žuvusių artimųjų atminimą. (118)

Eišiškių žydų moterys ir vaikai paskutinį prieglobstį rado „Juridzikoje", greta katalikų kapinių tvoros. Čia 1941 m. buvo nužudyti ir palaidoti 1636 Eišiškių žydės ir 821 vaikas bei aplinkinių kaimų žydų vaikai ir moterys.

 114.jpg

 20 pav. Paminklinis akmuo holokausto aukų (žydų vyrų) palaidojimo vietoje

Naujosios Eišiškių žydų kapinės (der nayer besoylem)

Naujosios žydų kapinės jau pažymėtos 1861 m. specialiajame plane (119). Jose buvo laidojama nuo XVIII a. pradžios. (120) Šios kapinės prasidėjo už 800 metrų nuo sinagogos paėjėjus Naująja gatve (besoylem gesl) į rytus. Kapinės buvo aptvertos akmenine tvora iš trijų pusių ir medine iš ketvirtos, taip paliekant galimybę kapines plėsti. Įėjimą ženklino juodi metalo vartai su užrašu, išreiškiančiu viltį, kad choleros epidemija pasibaigs. Šis užrašas siejamas su XVIII a. pradžioje Eišiškėse siautusia choleros epidemija, nusinešusia daug žydų gyvybių. Kapinių dešinėje stovėjo kapinių prižiūrėtojo namas, kairėje – šulinys rankoms plauti. Netoliese buvusiame specialiame ritualinių apeigų name (tahore – shtibl), laidotuvėms ruošdavo mirusius bendruomenės narius.

121.jpg

21 pav. Rivka Shuster stovi prie tėvo Joseph, mirusio 1915 m. kapo. Jos dešinėje - 1940 m. mirusio senelio Hayyim Shuster kapas. 1941 m. (121)
Nuotraukoje įamžintos turtingų žydų maceivos, gausiai puoštos universalia (gyvybės medis, nutrūkusį gyvenimą vaizduojantis nulaužtas medis) ir tradicinė (menora) simbolika.

Bendruomenės struktūra atsispindėjo kapinėse. Miestelyje turtingieji žydai gyveno arčiau centro, o vargingesni – nuošalesnėse gatvelėse. Kadangi naujųjų kapinių dirvožemis buvo trijų tipų, aukščiausioje vietoje, smėlyje su geru drenažu buvo laidojami rabinai, mokslingi žmonės, turtingi namų savininkai (balebatim). Čia stovėjo dideli paminklai su simboliais, ženklinančiais žymių žmonių religinį statusą, epitafijomis apie jų mokslingumą, religingumą, pasiekimus ir gailestingumą. Žemesnėje kapinių vietoje, kur smėlis buvo sumišęs su raudonu moliu, buvo laidojami neturtingi, bet geromis savybėmis pagarbos nusipelnę žmonės. Vakarinėje kapinių dalyje, žemiausioje vietoje link pirties, į molį ir purvą smego vargšų, neišsilavinusių žydų maži akmenėliai. (122) Bendruomenėje pasakojamos istorijos mokė, kad šios hierarchijos pažeisti nevalia. Žinoma istorija apie žydą Yitzhak Uri Katz, kilusį iš garbingos, su Vilniaus Gaonu besigiminiuojančios rabinų šeimos. Jis vedė Eišiškių žydę Atle Rochel Yehudit Dwilanski, kurios tėvas buvo pamaldus ir išsimokslinęs, tačiau kuklią padėtį užimantis kepėjas.

Šiam mirus, Y.U.Katz žmonos tėvą norėjo palaidoti prestižinėje Eišiškių kapinių vietoje ir pasiūlė laidojimo brolijai sumokėti, kiek tik reikės. Negavęs tokio leidimo, Y.U.Katz siaubingai supyko ir pagrasino, kad nurodys savo šeimai po mirties jį palaidoti šalia uošvio anaiptol ne pačioje garbingiausioje kapinių dalyje. Galiausiai atkaklusis žydas, sumokėjęs mokestį, palaidojo uošvį prestižinėje smėlingoje kapinių dalyje. Nuo tada per du metus iš eilės penktą hanukos dieną jis prarado savo sūnų ir tėvą, o tą pačią trečių metų dieną mirė pats. (124)

123.jpg

22 pav. Arieh Leib Asner našlė prie jo kapo. 1941 m. (123)
Liūtas, iškeltas maceivoje, simbolizuoja mirusiojo vardą (Leib jidiš, Arieh hebr. reiškia liūtą).

Paskutinį kartą naujosiose kapinėse laidota 1944-10-22. (125) Kapinės galutinai sunaikintos 1953 m., prieš tai „Trakiečių ūkyje" išspausdinus skelbimą apie kapinių panaikinimą. „Per porą metų giminaičiai turėjo atsiimti palaikus. Niekas iš giminių jų nepasiėmė, todėl su buldozeriais sustumdė antkapius. O kapinės dar 1951 m. buvo." (126)Dabar jų teritorijoje stovi aštunto dešimtmečio pradžioje pastatytas vaikų darželis (Ąžuolų g. 2), kurio kieme žydų kapų atminimą žymi paminklas. Kaip ir senųjų, naujųjų kapinių akmeninės maceivos buvo panaudotos keliams tiesti. (127)

Naujųjų kapinių vaizdai išliko XX a. pradžios Eišiškių žydų emigrantų darytose nuotraukose.

125.jpg

23 pav. Atminimo paminklas su užrašu: "Šioje vietoje buvo žydų kapinės".

 Ūkinė veikla

Eišiškių miestelio ekonomikos pagrindas buvo prekyba, daugiausiai kontroliuojama žydų. „Prekybą ir amatus žydai stengėsi laikyti savo rankose. Nei lenkų, nei lietuvių neprileisdavo. Pasirodžius konkurentui, Eišiškėse gyvenantys žydų prekybininkai staiga savo parduotuvėse sumažindavo kainas, o žmonės pirkdavo ten, kur pigiau. Konkurentui pasitraukus – kainos žydų parduotuvėse šoktelėdavo ir vėl būdavo stabilios." (128) Eišiškių apylinkės palankios ir žemės ūkiui. Iki 1869 m., caro Aleksandro valdymo laikotarpiu, iš Eišiškių žydų buvo atimta didžioji dalis jiems priklausiusios žemės.(129) Prieš tai Eišiškių žydams priklausė bendruomenės sklypas (vigan), daug žemės Eišiškių apylinkėse turėjo štetlo senbuvių Yurkanski, Kabacznik, Shimshelewich, Edelstein ir Senitski šeimos. Kitoms žydų šeimoms taip pat priklausė įvairaus dydžio sklypai. (130) Taip pat tarp žydų buvo įprasta nuomotis žemę ar kitą nuosavybę: nekilnojamą turtą, miškus, malūnus, upes ir tvenkinius. (131)

Žemės ūkis

132.jpg
 
24 pav. Reb Dovid Moszczenik ir jo žmona Leah aria daržą savo namo galiniame kieme. 1941 m.(132)
 


Daug Eišiškių žydų vertėsi daržininkyste, nuosavoje arba išsinuomotoje žemėje augino daržoves: agurkus, ridikus, moliūgus, burokus, kopūstus, žirnelius, pupas, svogūnus, tabaką, veisdavo vaismedžių sodus. Bulves sodindavo už miestelio.

Iki I – ojo Pasaulinio karo tradicinėje bendruomenėje auginti gėles ar turėti šunį buvo laikoma netgi ,,nežydiška“. (133) Vištas augino dauguma miestelio žydų. Aukštesnį socialinį žydo statusą bendruomenėje rodė turima karvė, o ožkų augintojai turėjo tenkintis žemesne padėtimi. (134) Ūkininkaujantys žydai gyveno ir krikščioniškuose, ir išskirtinai žydiškuose kaimuose. Užauginta produkcija – parduodama. Eišiškių kahalui priklausė beveik vien žydų gyvenami Načos ir Kalesninkų kaimai. Žydų įkurtas Dougalishok kaimas virto vietinės reikšmės kurortu, 1930 – 1940 m. sulaukdavusiu daugybės poilsiautojų iš aplinkinių štetlų. (135)

Prekyba

Regione Eišiškių žydai buvo žinomi kaip puikūs prekybininkai ir netgi vadinami “albe levones” (mėnulio pusė), nes jie ir tamsiąją mėnulio pusę įmanytų nupirkti. (136) Geriausios vietos prekybai Eišiškėse visada buvo aplink turgaus aikštę. Buvo prekiaujama ir pačioje aikštėje bei nuo XVI a. minimose prekybos eilėse, “kromuose”, stovėjusiuose aikštės viduryje. Eišiškių senbuvis Vytautas Dailidka atsimena žydų prekybos ypatumus prieš II – ąjį Pasaulinį karą: “Visuomet būdavo, kai važiuojam pas senelį į Naujadvarį, užsukdavome į miesto aikštę. Visuomet ant kampo stovėjo, panašus kaip kad dabar, dryžuotas lietsargis, ir žydelis pardavinėjo ledus. Tėtis ar mama nupirkdavo. <…> Kitoje aikštės pusėje buvo trys žydelių kepyklos. Kodėl aš taip jas gerai prisimenu: atvažiuoja tėtis su manim, ir perka man bandelę. Kiek pasako, tiek tėtis išsiima ir moka, man buvo trys metukai, bet prisimenu, perka bandelę ir staiga žydas trenkia tą bandelę ir piktai sako: ,,Kitą kartą eik pas aną pirkti, va pas šitą“. Jei perki, turi pasiderėt.“  (137)

Prekyba dažnai užsiimdavo moterys, taip suteikdamos galimybę savo vyrams gilintis į religines studijas. Rodūnės gatvės gale vykdavo arklių turgus. Kiek vėliau, tarpukariu, arklių turguje vykdavo nedidelis kasdienis turgelis. Parduodavo kiaušinius, pieno produktus ir t.t. (138)

  139.jpg
 

25 pav. Yehudah Kaleko savo šeimos dirbtuvėse konstruoja medinius vežimų ratus. 1923 m. (139)
 
  140.jpg

26 pav. Svarstyklės "bezmėnas", geležinis, XVIIIa. (140)

Pavieniai prekyba ar amatais užsiimantys žydai Eišiškių miestelio inventoriuose minimi nuo XVII a. antros pusės. Vienas svarbiausių Eišiškių žydų ekonomikos įvykių – ketvirtadieniais vykę turgūs. Turgaus diena parinkta neatsitiktinai, nes Rodūnėje prekeiviai ir pirkėjai rinkdavosi antradieniais, Valkininkuose – trečiadieniais. (141) Nuo antrosios XVIII a. pusės Eišiškių miestelyje auga ne tik žydų skaičius, bet atitinkamai ir prekybininkų. (142) XIX a. pradžios inventoriuose užrašytas pirklys, krautuvininkas, o 1859 m. Eišiškėse – jau 30 krautuvių ir 10 karčemų. (143) Ypač staigus Eišiškių ūkio šuolis pastebimas po baudžiavos panaikinimo ir 1863 m. sukilimo. Miestelyje vyko didžiausi pietryčių Lietuvoje prekymečiai; prekiauta arkliais, galvijais, kiaulėmis. Išplito vežimų gamyba. Šios verslo šakos vietinių meistrų dirbiniai XIX a. antrojoje pusėje buvo gerai žinomi visoje Dzūkijoje. XIX a. Eišiškėse klestėjo prekyba, karčemos. Miestelyje buvo pašto stotis. Kai kurie miestelėnai, matyt, gerokai praturtėjo iš prekybos, nes 60 šeimų nuo 1871 m. turėjo didoką nekilnojamą turtą – po 2 ar 3 namus, prekių sandėlius ir kt. (144)

XX a. miestelio ekonomika buvo sutelkta žydų rankose. 1902 m. miestelėnas Ševelis Šonenzonas savo sklypo prie turgaus aikštės gilumoje savavališkai pastatydino vaško gamyklėlę. (145) 1930 m. veikė žydų liaudies bankas, Berko Kijiečevskio restoranas. (146) 1935 m. iš 117 įmonių 106 buvo žydų.

147.jpg
 
27 pav. Prie Alte Katz’s vaistinės Turgaus a. Apie 1933 – 1938 m. (147)

 

Ekonominis miestelio gyvenimas labai priklausė nuo valdžios ir politinės situacijos. Po III – ojo padalijimo į carinės Rusijos teritoriją patekusios Eišiškės bei šio miestelio žydai susidūrė su caro prieš žydus nukreipta politika. Ne mažiau griežta žydų atžvilgiu buvo Lenkijos valdžia. 1921 m. įvestu privalomo sekmadienio poilsio įstatymu buvo siekiama pagerinti sąlygas lenkų prekybininkams, nes dėl šabo žydai negalėjo dirbti šeštadieniais. Todėl žydų parduotuvės būdavo uždarytos 134, o lenkų – tik 62 dienas per metus. Žydai prarasdavo pelno, nes antra pagal pelningumą savaitės diena tapo šeštadienis. Šį įstatymą žydai bandydavo apeiti papirkdami vietinę valdžią. (148) XX a. pirmojoje pusėje, susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, daug žydų prekybininkų bankrutuodavo ir papildydavo emigrantų gretas. (149)

Eišiškėse tarpukariu buvo gausu prekybininkų ir tarpininkų. Žydai buvo prekeiviai kailiais, mišku, restoranų (A. Dakieniewicz, J. Holowacz, R. Kijuczevska), smuklių, užeigų (M. Dubczanksi, J. Jurdyczowska, D. Slonimska) savininkai. Prekiavo alkoholiniais gėrimais, tabaku (H. Wolf ), kava, arbata (Sz. Lewin, D. Piluk, A. Poczter, M. Sancon, M. Zubyszki). Druską pardavinėjo G. Cofnas, A. Frenkiel, J. Oranski, Ch.Szuster. Dauguma verslo atstovų dirbo su žemės ūkio, gyvulininkystės produktais, miškų, upių, ežerų gėrybėmis. Viena didžiausių prekybos šakų – prekyba grūdais, arkliais, kiaulėmis. Prekiauta metalo ir geležies gaminiais, dažais (Ch.S. Perelman), technine įranga (I. Kac, O. Kac, M. Kopelman), cementu (Ch. Mosczenski), stiklu ir porcelianu (B. Kopelman). Eišiškėse kepėjais buvo A.Kac, L.Kaganowicz, E. Leszin. (150)

151.jpg
 
28 pav. Koszczak alkoholio parduotuvė. 1941 m. (151)
 


Įdomu, kad ne visada vienos šeimos nariai užsiėmė panašia ūkine veikla, tačiau dauguma atvejų galima pastebėti polinkį į prekybą arba amatus, tai susiję su tam tikra žydų giminės padėtimi bendruomenėje. Išsiskyrė prekybos, gamybos įmonių savininkai. Dakieniewicz šeima turėjo restoraną, prekiavo maisto prekėmis ir tabaku. C.Epsztajn buvo fabriko savininkas, o A. Epsztajn – baldų apmušėjas. J. Gordon priklausė selterio įmonė, o M.Gordon prekiavo smulkiomis prekėmis. Kaganowicz šeima ne tik turėjo fabriką, bet ir kepyklą, prekiavo maisto prekėmis. Lewin taip pat prekiavo maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais, kava ir arbata, o M. Lewin buvo račius. Pocter turėjo kepyklą, odų raugyklą, tiekė kavą ir arbatą. Įvairiapuse veikla užsiėmė Kac šeima – buvo kepėjų, turėjo fotografijos studiją, prekiavo technine įranga, taip pat ir Yurkanski, kurių šeimoje buvo mėsininkas, buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, vykdoma kurpalių bei kaliošų gamyba. Tarp Berkowicz šeimos narių buvo kalvis, prekiaujama maisto prekėmis, alkoholiniais gėrimais. Labiau su amatais susijusia veikla užsiėmė Pajkowsi šeima, kurios nariai buvo batsiuviai ir odininkai. Perelman šeimoje buvo kalvis, dažų tiekėjas. Levitan šeima užsiėmė odininkyste, kurpalių ir kaliošų gamyba, siuvimu. (152)

Tarpukariu dėl lenkų valdžios reguliavimo politikos Eišiškių žydai buvo priversti atsisakyti klestėjusių miško ruošos darbų ir prekybos alkoholiu. Pastarasis monopolis, Lenkijos valdžios nurodymu, atiteko I – ojo Pasaulinio karo veteranams ar jų našlėms. (153) Nepaisant visų draudimų, kelios žydų šeimoms gavo teisę prekiauti alkoholiu. (154)

153.jpg


29 pav. Jėgainės, kuri kartu buvo ir malūnas, atidarymas. 1931 m. (155) 

Žemės ūkio dominavimas Eišiškių apylinkėse lėmė ne itin aukštą pramonės iššsivystimo lygį. Ryškiausias pramonės pavyzdys - malūnai. Skirtingais laikotarpiais miestelyje ir apylinkėse veikė keli malūnai. dažnai malūną valdydavo ne vienas savininkas, o keli daugiau ar mažiau lygiomis teisėmis. Skirtingais laikotarpiais miestelyje ir apylinkėse veikė keli malūnai. Kai kurie jų priklausė žydams. Dažnai malūną valdydavo ne vienas savininkas, o keli daugiau ar mažiau lygiomis teisėmis. (156) Eišiškėse pramonės modernizacija prasidėjo 1878 – 1879 m., kai prie kelio į Rodūnę Vilniaus miestietis Judelis Stanevičius pastatė degtukų fabriką, kuris sudegė 1893 m.(157) 1893 m. Smurgainių gyventojui Zelmanui Brudmanui buvo leista statyti kitą degtukų fabriką. 1897 m. Eišiškių gyventojui Šliomai Jurkanskiui leista įrengti odų dirbtuvę jo mediniame name prie kelio į Rubiškių dvarą. (158) Eišiškėse veikusios 3 vilnos ir 7 lino gamyklos iki I – ojo Pasaulinio karo caro armijos fabrikui tiekė medžiagas. (159) Reikšmingą postūmį Eišiškių pramonei ir gyvenimo sąlygoms suteikė 1931 m. statyta Moshe Kaganowich ir Berl Kiuchiefski jėgainė – malūnas, kurio dėka miestelyje atsirado elektra. Privačiuose namuose elektra buvo įjungiama nuo 4 valandos vakaro. Gatvės taipogi apšviečiamos. (160)

 Amatai

 

161.jpg


30 pav. Amatininko ženklas, žalvarinis. XIX a. pabaiga. (161)

 Amatininkų skaičiaus pagausėjimas Eišiškėse siejamas su žydais. (163) 1765 m. miestelyje buvo šeši amatininkai (du puodžiai, barzdaskutys, katilius, siuvėjas, kailiadirbys), o klebono jurisdikoje dar du (siuvėjas ir rimorius). (164) Po dešimties metų inventoriuje amatininkų minima dar mažiau: barzdaskutys, dailidė, kepurininkas, kailiadirbys. (165) Po metų – tik du amatininkai, dailidė ir kailiadirbys. (166) 1818m. inventoriuose įvardinti keli amatininkai: kailiadirbys, siuvėjas, barzdaskutys (jie buvo įsikūrę Vilniaus gatvėje), kalvis (Naujojoje gatvėje). (167) Reikia manyti, kad amatais besivertusių žydų iš tikrųjų būta kur kas daugiau, nes žydų batsiuviai ir siuvėjai Eišiškėse turėjo savo atskirus štiblus (shtiblekh). Jie atitinkamai rinkdavosi atskiruose senojo ir naujojo beit midrašų kambariuose. Kiti amatininkai meldėsi kartu, mišriame minjane.(168) Drabužių siuvėjai sudarė vieną iš svarbiausių ir didžiausių Eišiškių amatininkų grupių. Siuvėjomis dirbo ir daug moterų.

 

169.jpg

 
31 pav. Levin, Eišišikių vežikas su draugais. 1919 m. (169)
 

siuva.JPG
 

32 pav. Merginos mokosi siūti pas Rochel Szulkin. 1941 m. (162)

Antra pagal svarbą buvo batsiuvių grupė. (170) Mišrų minjaną sudarė kitų sričių amatininkai: statybininkai, stogdengiai, skardininkai, dailidės. Šių profesijų atstovai suklestėjo tarpukariu, nes tuo metu itin suintensyvėjo statybos ir kilo su jomis susijusių darbų poreikis. (171) Eišiškių žydai dalyvavo tiesiant Vilniaus – Gardino kelią.(172) Tarpukariu Eišiškėse kilo statybų bumas: 1928 – 1931 m. pastatyta Berl Kiuchiefski jėgainė, 1933 – 1935 m. miestelio aikštės viduryje išaugo prekybos eilės – kromai, 1932 m. sinagogos pašonėje iškilo nauja Hebrajų mokykla ir t.t. (173)


Eišiškėse susikertantys keliai į Varšuvą, Belostoką, Gardiną, Vilnių, Lidą suformavo specifinę transporto paslaugų teikėjų profesiją. Miestelyje svarbus vaidmuo atiteko vežikams, gabenusiems krovinius į kitus miestus. Eišiškėse buvo dvi vežikų grupės, kurios aptarnavo skirtingus regionus – Vilnių (Vilna Forer) ir Lidą (Lida Forer).

Šis užsiėmimas buvo paveldimas, kiekvieną vežikų grupę sudarė maždaug 5 šeimos, o aptarnaujamos teritorijos nesikeisdavo. Netoli Eišiškių nutiesus greitkelį Varšuva – Sankt Peterburgas per Bastūnus, buvo sudaryta nauja vežikų grupė Bastūnams, o dar kita grupė aptarnavo Varėną. (175)

XX a. technikos pažanga pakeitė senąsias miestelio tradicijas. 1920 – 1929 m. tarp Eišiškių ir Vilniaus nutiesus greitkelį, miestelyje padaugėjo automobilių. Pasibaigė vežikų arkliais era.

Eišiškėse veikė Shell degalinė, priklausiusi Avraham Krisilov ir Moche Slonimski. Iš miestelio kursavo autobusai į Lydą ir kitus miestus. (176)


 174.jpg

33 pav. Vyrai prie Lydos autobuso Turgaus aikštėje esančioje stotelėje. Atrame plane - degalinė. 1941m. (174)

 

Švietimo įstaigos Eišiškių štetle

Chederis (heder)

Rytų Europos žydų švietimo sistemos stuburas – chederis (pažodžiui – kambarys), kur berniukai buvo mokomi judaizmo pagrindų. Taigi ir Eišiškėse žydų vaikai judaizmo bei hebrajų kalbos pagrindų buvo mokomi chederyje. (177) Kartais chederio patalpos būdavo sinagogoje ar beit midraše, tačiau chederis dažnai užimdavo ir pagrindinį mokytojo (melamed) namų kambarį. Trijų pakopų (ankstyvajame – hebrajų kalbos mokymas, viduriniajame – Penkiaknygės studijos (humash), vėliausiame – Gemaros studijos) chederis žydų berniukams iš esmės tapdavo namais nuo ankstyvosios vaikystės, čia jie daug laiko mokėsi, praleisdavo šabo bei atostogų dienas. (178)


 175.jpg
34 pav. Eišiškių chederio mokiniai su mokytoju (centre) Eliezer David Krapovnitski. 1927-03-28
 


Eišiškių štetlas paskutiniuosius 150 savo gyvavimo metų garsėjo puikiais aukštos kvalifikacijos chederio mokytojais (melamedim). Vienas labiausiai gerbiamų melamedų buvo Reb Tuvia Rubinstein. Ir, nors dėl sveikatos sunkumų kartais jį ištikdavo alpulio priepuoliai, savo iškalba Reb Tuvia Rubinstein apkerėdavo mokinius. Buvo puikus hebrajų kalbos žinovas bei ypač mėgo ir išmanė Pranašų knygas. (180)

Iki XIX pabaigos visas privalomas religinis žydų vaikų švietimas buvo išskirtinai vyriškos giminės privilegija ar netgi pareiga, grindžiama žydų įstatymo. Kartais ypatingoms žydų moterims pavykdavo išsimokslinti. Paprastai išsilavinimą jos įgydavo padedamos vyriškos giminės šeimos narių. Dažniausiai tuo rūpindavosi tėvai, neturėję sūnų, o vien dukteris, arba manę, kad būtina lavinti ir mergaites. Paminėtinos Eišiškių Reb Layzer Wilkanski, rabiniško teismo teisėjo (dayyan), dukterys, kurios mokėsi chederyje kartu su berniukais. Sarah Wilkanski – pirmoji štetlo moteris, įgijusi universitetinį išsilavinimą. (181)

Mergaitės, nors ir negalėjusios mokytis chederyje, judaizmo religijos pagrindų įgydavo bei šiek tiek rašyti ir skaityti išmokdavo savarankiškai ir padedamos savo šeimos vyrų. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje Eišiškių žydai, rūpinęsi mergaičių išsilavinimu, paprastai samdydavo privačius mokytojus.

Kibbutz ha – prushim ješyva

XIX amžius buvo tradicinio žydų mokymo įstaigų klestėjimo laikotarpis. Be chederio, Eišiškėse veikė Kibbutz ha – prushim ješyva. Remiantis štetlo padavimu, 1790 m. ją įkūrė bendruomenės rabinas Reb Moshe Ben Aaron Halevi Horowitz, Vilniaus Gaono draugas. Ši ješyva buvo skirta mokytis jauniems vedusiems vyrams, siekusiems tapti rabinais, teisėjais, mokytojais, pamokslininkais. Ješyva garsėjo nuodugniomis ir sistemingomis Talmudo bei kitų šventųjų žydų raštų studijomis. Studentai buvo vadinami prushim, susilaikantieji, kadangi atsidėdami Toros studijoms ir siekdami dvasininko posto jie kuriam laikui palikdavo šeimas. Čia prieglobsčio moksluose ieškodavo ir nelaimingai vedę vyrai. Tokių ješyvų, vadinamų kibbutzim (kibbutz – kartu.), būta ne tik Eišiškėse. (182)

Besimokančių išlaikymo išlaidas – malkos kūrenimui, maistas, knygos, pirties bei skalbyklos mokestis – dosniai padengdavo štetlo bendruomenė. Bendruomenėje sklandė istorija apie Vilniaus Gaoną, žiemos metu atvykusį į Eišiškes bei nuėjusį į labai gerai prišildytą beit midrašą, ješyvos studentų mokymosi vietą, kur jis tuoj pat ir užmigo, taip sukurdamas posakį „užmigti Eišiškėse“ (farshlofen in Eishyshok). XIX a. pabaigoje Rytų Europoje retai pasitaikydavo, kad visas ješyvos išlaidas padengtų bendruomenė, todėl, lyginant su kitomis ješyvomis, Eišiškių kibbutz ha – prushim buvo anachronizmas, nes čia bendruomenė vis dar išliko labai atsidavusi šiai įstaigai. Eišiškių kibbutz ha – prushim ješyva išsiskyrė ir savarankiškomis studijomis, skatinusiomis laisvą mintį tarp studentų. (183)

XIX a. vid. dauguma Eišiškių ješyvos studentų buvo jauni nevedę vyrai, studijavę dėl pačių studijų, o ne dėl dvasininko postų. Eišiškių ješyvos absolventų būta tarp žymių tos kartos mokslininkų, Lietuvos bei pasaulio žydų vadovų, žurnalistų, politinių aktyvistų.

Ješyvos raidai įtakos turėjo haskalos (haskalah) idėjos, Eišiškių štetlą pasiekusios apie 1860 m. Tradiciniai religiniai štetlo vadovai kovojo prieš haskalos minties plitimą tarp ješyvos studentų. Studentai, paveikti šio judėjimo idėjų, būdavo šalinami iš ješyvos. Tarp žymesnių studentų, išvarytų iš Eišiškių kibbutz ha prushim, tapusių rašytojais ir rašiusių į žymius haskalos spaudinius, buvo Leib Levinski, Yehuda Leib Rabinowitz, Israel Isser Goldbloom. (184) Tačiau XIX a. pabaigoje priešiškumas švietimo judėjimui Eišiškėse beveik nurimo, haskalos leidiniai nebebuvo draudžiami.

Didysis gaisras 1895 m. nušlavė beveik visas Eišiškes. Štetlas buvo atstatytas padedant įvairiems rėmėjams, dažniausiai Eišiškių kilmės žydams, emigravusiems į JAV. Tačiau kibbutz ha – prushim ješyva nebebuvo atkurta. Būta bandymų atkurti ješyvą naujoje sinagogoje ir beit midrašuose 1897 m., tačiau į ją susirinko tik 50 studentų, nors prieš gaisrą jų būta virš 200. Todėl ješyva buvo galutinai uždaryta. (185)

 

Mažoji ješyva (Yeshivah ketanah)

176.jpg
 

35 pav. Mažosios ješyvos (Yeshivah ketanah) studentai ir rabinai Mordechai Berr ir Mendel.
Apie 1936 – 1937 m.

Mažoji (ketanah – mažasis, vidurinysis) ješyva neteikė rabinų šventimų, bet buvo paruošiamoji mokykla, apsibrėžusi struktūruotą mokymo programą bei ruošianti berniukus vyresnio amžiaus berniukų ješyvos studijoms. Mažąją ješyvą grįžęs į Eišiškes po studijų Vilniaus ješyvoje įkūrė Shaul Kaleko. Mažoji Eišiškių ješyva veikė iki 1939 m. (187)

 Mišrusis chederis (Heder ibruvia)

XIX pabaigoje haskalos bei sionizmo judėjimai iškėlė pirmąjį iššūkį privalomam žydų moterų lavinimo organizavimui. Mišrus chederis buvo vienas iš pirmųjų ir tam tikra prasme dramatiškiausių pasekmių naujiesiems judėjimams. Kovai įkurti mišrųjį chederį Eišiškėse vadovavo Sarah Wilkanski, padedama savo brolių Yitzhak ir Meir Wilkanski bei seserų Esther ir Leah Wilkanski. Ir, nors melamedas Reb Kalman, slaptas haskalos idėjų šalininkas, tarpininkaujant jų tėvui Reb Layzer Wilkanski, leido Wilkanski mergaitėms lankyti chederį, jos turėdavo slėptis į melamedo namus užėjus nepažįstamiems žmonėms. (188) Taigi, tai nebuvo oficialus mišrusis chederis. Tačiau tai, kas prasidėjo „po stalu“, greitai išaugo į oficialią moterų lavinimo sistemą. Ši galimybė lankyti chederį Wilkanski mergaitėms buvo pirmasis pažangus žingsnis lavinant žydų mergaites Eišiškėse.

Po 1895 m. gaisro buvo įkurta dviejų klasių rusų mokykla mergaitėms, kurioje rusų kalba buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, dailyraščio. Šią mokyklą lankė ir žydų dukterys. (189)

Reformuotas chederis (heder metukan)

Haskalos bei sionizmo judėjimų idėjos inspiravo ir vadinamąjį heder metukan (rekosntruotas, reformuotas chederis) judėjimą, o aistringo sionisto Velvel Schneider, žinomo Velvel der Geller vardu, dėka Eišiškės tapo reformuoto chederio judėjimo atrama. Šio judėjimo pagrindinis tikslas buvo įkurti erdvią mokyklą moderniame pastate, kur būtų mokoma ne vien tradicinių religinių dalykų, bet ir pasaulietinių mokslų (tiksliųjų dalykų, menų). Vis dėl to tuo metu bandymai keisti tradicinį žydų išsilavinimą buvo pavojingi, ir tam priešinosi net Rodūnės ješyvą įkūręs žymus Eišiškių ješyvos absolventas Haffetz Hayyim. Tačiau, nepaisant kliūčių, XX a. pr. (apie 1903 m.) buvo atidarytas mišrusis chederis, vadovaujamas Archimowitz, kurį į Eišiškes pakvietė V.Schneider. Šis chederis turėjo lavinti vaikus sionizmo dvasia bei ruošti juos naujam gyvenimui. Kiekvienos dienos pamokos baigdavosi Hatikvah, žydų tautinio himno, giedojimu. Mišrusis chederis veikė maždaug iki 1925 – ųjų, kai buvo įkurtos jį pakeitusios hebrajų dieninė bei vakarinė mokyklos, vadovaujamos Moshe Yaakov Botwinik. (190)

Mergaičių mokykla

Dar vienas iššūkis žydų tradicijai buvo sutuoktinių Yaffe, atsikėlusių į Eišiškes iš Rusijos, 1911 m. įkurta mergaičių mokykla. Sutuoktiniai Yaffe buvo baigę pedagoginį institutą Grodne. Ši Yaffskaya shkola turėjo didesnių pretenzijų lavinimo atžvilgiu negu kad minėta dviejų klasių rusų mokykla, veikusi keletą metų amžių sandūroje. Yaffskaya shkola įsikūrė privačiame name Vilniaus gatvėje, kur vyras Yaffe mokino jidiš kalbos bei menų, o žmona – rusų, vokiečių kalbų, muzikos ir etiketo. Už mokslą šioje mokykloje sumokėti galėjo tik pasiturintys tėvai, kurie vertino švietimo naudą mergaitėms bei čia teikiamą kokybišką gana aukšto lygio mokymą.

191.jpg

 36 pav. Yaffskaya Shkola mokinės. Centre - mokyklos įkūrėja p. Yaffe. (191)

Prasidėjus I – ajam Pasauliniam karui, sutuoktiniai Yaffe paliko štetlą, ir mokykla buvo uždaryta. (192)

Mokyklos I – ojo Pasaulinio karo metais

Okupavę Eišiškes vokiečiai netrukus pradėjo kampaniją prieš neraštingumą ir įkūrė laisvą mišrią pradinę mokyklą, kurioje buvo privalomi keturi metai mokslo. Mokykloje buvo mokoma tik skaityti ir rašyti vokiečių kalba. Norėdami prisivilioti žydų vaikų, kas rytą vokiečiai grodavo žydų tautinį himną (hatikvah). Tačiau, nepaisant karo metų, veikė ir žydų švietimo institucijos: hederiai, mažoji ješyva. Keli talentingi štetlo mokytojai – Sarah Rubinstein, Esther Kiuchefski, Kupritz, Moshe Yaakov Botwinik – įkūrė mokyklą vyresnėms žydų mergaitėms, taip pat ją galėjo lankyti ir jaunesnės, kurių tėvai bijodavo jas leisti į vokiečių mokyklą. Čia buvo mokoma hebrajų kalbos, gramatikos, gamtos mokslų, geografijos, aritmetikos, istorijos, muzikos, buities darbų.

Pasibaigus karui chederis ir mažoji ješyva jau nebebuvo svarbiausios štetlo švietimo institucijos. Chederis tapo popietės mokykla, kur žydų vaikai, lankę hebrajų, vokiečių, o ilgainiui ir lenkų mokyklas, papildomai mokėsi judaizmo. (193)

 

Mokyklos Eišiškėse pokario metais

 

192.jpg
 
37 pav. Žydų mokiniai prie vienos tarbut pobūdžio mokyklų Eišiškėse. Apie 1920 – 1929 m.
 


Eišiškėse pokario metais veikė tarbut (hebrajų k. kultūra) pobūdžio mokyklų, kurių mokomuose dalykuose atsispindėjo sionistų ideologija. Tokios mokyklos steigėsi Rytų Lenkijos pasieniuose su Lietuva ir Baltarusija. Šių mokyklų pagrindinis tikslas buvo prikelti hebrajų kalbą bei kultūrą ir pasiruošti sugrįžti į Izraelį. Dalykų čia buvo mokoma hebrajų kalba, išskyrus lenkų kalbos, istorijos, geografijos dalykus. (195) Po karo, iki pat 1930 – ųjų, kai Hebrajų dieninė mokykla tapo pagrindine švietimo institucija štetle, keletas privačių žydų mokyklų teikė pradinį išsimokslinimą pagal tarbut pobūdžio mokyklų mokymo programą. Šių mokyklų patalpos buvo privačiuose namuose, senajame ir naujajame beit midrašuose, sinagogoje. Populiariausi mokytojai, dėstę pagal tarbut mokymo programą buvo Peretz Kaleko ir Moshe Yaakov Botwinik. Pastarasis vadovavo Hebrajų dieninei bei vakarinei mokykloms. (196)

M.Y.Botwinik buvo kilęs iš Minsko, o vedęs eišiškietę atsikėlė į Eišiškes. Jis buvo aistringas sionizmo idėjų skelbėjas, studijavo žymiojoje Voložino ješyvoje ir baigė Odesos universitetą. Puikiai mokėjo rusų, vokiečių, jidiš ir hebrajų kalbas, tačiau labiausiai buvo atsidavęs pastarajai. Jo vadovaujamose hebrajų dieninėje bei vakarinėje mokyklose buvo įvesta nauja, moderni hebrajų kalbos mokymo metodologija. Savo mokinius ji mokė moderniosios hebrajų literatūros, taip pat buvo skaitomi ir tradiciniai žydų tekstai. Vakarinę mokyklą daugiausia lankė mergaitės, kurios dienos metu dirbdavo namuose ir kiti, lankę lenkų mokyklą bei norėję papildyti turimas žinias hebrajų kalbos bei kultūros žiniomis. (197)

Peretz Kaleko rungtyniavo su M.Y.Botwinik dėl mokinių skaičiaus Eišiškių štetle. Tačiau jie abu buvo aukštos kvalifikacijos mokytojai, mokę pagal tarbut mokymo programą. P.Kaleko irgi buvo puikus hebrajų kalbos žinovas bei novatoriškas mokytojas, pabaigęs Kahanshtam tarbut mokytojų seminariją. 1933 m. P.Kaleko emigravo į Palestiną.

Eišiškių lenkų visuomeninę mokyklą (Powszechna) pokario metais lankė palyginus mažas skaičius žydų vaikų, kadangi nemažai žydų tikėjo sionizmo idėjomis ir matė savo ateitį Izraelyje, bet ne Lenkijoje.

Hebrajų mokykla

198.jpg
 
38 pav. Pirma Hebrajų dienos mokyklos klasė kartu su trimis mokytojais: Moshe Yaakov Botwinik (dešinėje), Yaakov Schneider (kairėje), Rivka Rubinstein (centre). 1930 m. (198)

 
Didelę reikšmę centralizuotos Eišiškių švietimo sistemos kūrimui turėjo mokyklos pastato statyba. Prie iškylant šiam pastatui (1936 m.), žydų vaikai mokėsi daugybėje štetle išsibarsčiusių pastatų. Buvo reikalingas erdvus mokyklos pastatas, kuriam lėšų skyrė JAV gyvenantys žydai, kilę iš Eišiškių. (199)

199.jpg
 
39 pav. Hebrajų mokyklos mokiniai su mokyklos Tarybos nariais Shaul Schneider, Malka Levittan Gayer, A. Shainberg ir Okun (ketvirtoje eilėje iš dešinės į kairę) ir mokyklos direktoriumi M. Y. Botwinik (penktoje eilėje, centre) priešais mokyklos pastatą. 1931-05-31 (200)
 

Vienaukštis medinis Hebrajų mokyklos pastatas buvo pastatytas dešinėje sinagogos pusėje, už naujojo beit midrašo. Tai buvo Eišiškių štetlo bendruomenės pasididžiavimas, kaip ir kadaise klestėjusi kibbutz ha – prushim ješyva. Mokyklos komiteto nariai naujosios mokyklos vadovu išrinko M.Y. Botwinik, kuris, kaip ir visi kiti mokytojai, tapo bendruomenės samdomu tarnautoju. Naujajai hebrajų mokyklai įtakos turėjo tuometinis rabinas Szymen Rozowski, kuris priešinosi vien pasaulietinei tarbut pobūdžio mokyklų mokymo programai ir reikalavo daugiau religinių dalykų studijų programoje. (201) Buvo priimta mišri mokyklos mokymo programa, kurioje numatyta mokyti lenkų istorijos ir geografijos, taip mokiniams užtikrinant galimybę įstoti į lenkų gimnaziją. Programoje numatyti religiniai ir kiti tradiciniai dalykai, apeigų, ritualų praktika. Hebrajų kalbos, literatūros, istorijos, Izraelio žemės gamtos, geografijos, matematikos menų ir darbų, tiksliųjų mokslų buvo mokoma pasaulietine, sionizmo dvasia pagal tarbut mokymo programą. (202)

Mokslas mokykloje buvo mokamas, ir už mokslą čia sumokėti pajėgdavo tik pasiturinčių vaikų tėvai. Tačiau kahalas stengėsi užtikrinti kiekvieno žydų vaiko išsilavinimą šioje mokykloje, bendradarbiavo su į JAV emigravusiais žydais, kurie skirdavo stipendijas mokslui Hebrajų mokykloje. Visgi daug vaikų, negavę tokios paramos ar tiesiog norėdami pramokti lenkų kalbą bei turėti lenkišką diplomą, rinkosi lenkų mokyklą. (203)

Trumpai egzistavusi Hebrajų mokykla buvo uždaryta prasidėjus II – ajam Pasauliniam karui.


Kultūrinė veikla ir laisvalaikis

Ilgą laiką kultūrinė veikla bei laisvalaikis Eišiškių štetlo žydų gyvenime tradiciškai buvo siejami tik su religine veikla, religinėmis šventėmis. Dėl XX a. naujųjų judėjimų (haskalos, sionizmo) poveikio ši žydų gyvenimo sritis įgavo ir sekuliarų pobūdį, todėl tradicijos pradėtos derinti su moderniomis idėjomis.

Rak Ivrit draugija

Hebrajų kalbos kaip kasdienės atgimimas pasiekė ir Eišiškes bei apėmė plačią kultūrinę veiklą štetle. Reb Layzer Wilkanski, rabiniško teismo teisėjo (dayyan) namai jo vaikų dėka tapo hebrajų kalbos mokymo centru Eišiškėse. Broliai Yitzhak ir Meir hebrajų kalbos mokė štetlo vaikus, o kartu ir savo seseris Sarah, Esther ir Leah. Hebrajų kalba tapo jų tarpusavio kalba, o jidiš kalba bendravo tik su tėvais ir kitais štetlo žydais. Wilkanski vaikai, siekdami universitetinių studijų, paliko Eišiškes, o vėliau dėstė kituose Lietuvos štetluose. Tačiau jų veikla siekė ir Eišiškes. Vienas svarbesnių darbų – jauniausios sesers Leah Wilkanski XX a. pradžioje įsteigta Rak Ivrit draugija, kurioje šešerių – dvylikos metų mergaitės galėjo mokytis hebrajų kalbos. Sarah ir Esther irgi įsitraukė į draugijos veiklą, dėstė mergaitėms hebrajų kalbą, rinko hebrajiškų dainų melodijas bei tekstus, laikraščiuose spausdino kryžiažodžius hebrajų kalba. (204)


 205.jpg
40 pav. Leah Wilkanski įsteigtos Rak Ivrit draugijos nariai. Baltasis raištelis ant krūtinės pabrėžia, kad hebrajų, ne jidiš, kalba yra kasdienė Rak Ivrit draugijos nario kalba. Sarah Rubinstein (trečia eilė, penkta iš kairės) mokė hebrajų kalbos ir buvo pirmoji moteris mokiusi tiek berniukus, tiek mergaites. 1930 m. (205)
 


S. Wilkanski įsteigė Rak Ivrit draugijos atšaką Ivriah, kur hebrajų kalbos buvo mokomi paaugliai. Visa kultūrinė veikla – skaitymas, dainavimas, vaidinimas – šiose draugijose vyko hebrajų kalba.

Wilkanski šeimai emigravus į Palestiną, hebrajų kalbos mokymu užsiėmė Rubinsteinai, kurie 1925 m. irgi emigravo į Palestiną. Draugijų veikla buvo vaisinga – įpusėjus antrajam XX a. dešimtmečiui, hebrajų kalba jau nebebuvo vien tik jaunų svajotojų kalba. Ji išplito štetle ir netgi vyresni pasiturintys žydai (balebatim) stengėsi išmokti kalbėti hebrajiškai. (206)

 

Viešoji biblioteka

1905 m. Rak Ivrit ir Ivriah draugijų įsteigta viešoji biblioteka (patalpos – Rodūnės gatvėje, vėliau – Vilniaus) nebuvo pirmoji biblioteka štetle. Jau anksčiau čia būta tradicinių, religinio pobūdžio bibliotekų. Svarbiausia jų – religinių knygų kolekcija beit midraše, kuri buvo prieinama tik vyrams. Viešoji biblioteka buvo novatoriška, nes čia knygas skaityti galėjo ir moterys, ir turtingi, ir nepasiturintys žydai, o knygos buvo ne tik tradicinės, bet ir pasaulietinės: literatūra hebrajų, jidiš, vokiečių kalbomis, knygos sionizmo, socializmo tematika, zoologijos, botanikos darbai, enciklopedijos, žodynai bei religinės knygos. (207)

Eišiškių viešoji biblioteka buvo uždaryta 1940 m., sovietinės okupacijos metu. Dalį knygų žydai paslėpė savo namuose kaip ir Pirmojo Pasaulinio karo metais. Tačiau, priešingai nei tarpukariu, knygos nebuvo sugrąžintos į biblioteką, jas ištiko kitoks likimas. Beveik visos viešosios bibliotekos knygos vokiečių okupacijos metais buvo sudegintos. Išliko tik tos, kurias sėkmingai pavyko išsivežti pabėgusiems ir emigravusiems žydams. (208)

Visuomeniniai klubai

209.jpg
 
41 pav. „21 – os klubo" merginos, susibūrusios iš pasiturinčiųjų žydų sluoksnio (balebatim), vienijamos jaunystės ir tikslo linksmai leisti laiką. Apie 1926 – 1929 (209)
 


Tarpukario metais Eišiškių žydų jaunimui būta įvairios veiklos. Eišiškėse kūrėsi politiniai ir šviečiamojo pobūdžio, visuomeniniai klubai, skatinę vaidinti, dainuoti, skaityti knygas. Vienas žymesnių – „21 – os klubas“, subūręs jaunas merginas (iš viso jų buvo 21) iš pasiturinčių žydų klasės (balebatim). Šis klubas buvo nepolitinis.

Populiari buvo literatų draugija, pasivadinusi hebrajų rašytojo Yossef Hayyim Yaffo, žuvusio Palestinoje 1921 m., vardu. Šios draugijos nariai buvo aistringi Y.H. Yaffo gerbėjai, mintinai deklamuodavo jo eiles, žavėjosi haskalos ir sionizmo idėjomis, iškėlusiomis hebrajų kalbą, kultūrą bei troško išvykti į Izraelio žemę. (210)

 

Laisvalaikis: sportinė veikla, poilsiavietės, vaikų stovyklos

Žydai priešiškai vertino krikščionių laisvalaikio užsiėmimus. Medžioklė, vakarėliai, kelionės buvo laikomos švaistymu laiko, kurį žydas verčiau išnaudodavo Toros studijoms, labdaringai ar kitai bendruomenės veiklai. Vienintelis su religija susijęs laisvalaikis žydo gyvenime buvo šventės ir šabo diena, kurias žydai skyrė Dievo garbinimui bei religinių raštų studijoms.

Haskalos sąjūdis įnešė naujovių ir į žydų laisvalaikį. Išvykos į gydyklas ar gamtą, sportas, vaikų stovyklos tapo svarbiomis laisvalaikio praleidimo formomis, ypač naudingomis sveikatai.

Itin populiarus tarp Eišiškių žydų buvo plaukimas. Plaukti mokėjo beveik visi štetlo vyrai ir berniukai. XX a. plaukimas tapo socialine veikla. Veikė jaunų žydų vyrų plaukimo klubas, sėkmingai rungtyniavęs su kitomis vietinėmis plaukikų komandomis. (211)

Eišiškių štetle gyvavo ir futbolo komanda, rungtyniavusi su kitomis artimiausių štetlų komandomis. Žydų berniukai kartais žaisdavo ir lenkų futbolo komandoje. Populiarus tarp žydų jaunimo buvo ir dviračių sportas.

Kitokio požiūrio į laisvalaikį šalininkai mėgo išvykas į gamtą, poilsiavietes. Vaikai dažnai poilsiaudavo ar gydydavosi vasaros stovyklose, kurias organizuodavo štetlo bendruomenė, mokyklos, tėvų ar privačios draugijos. Tai buvo ypatingai populiaru tarp sionistų. Vaikams, kurių tėvai nepajėgdavo sumokėti stovyklos mokesčio, padėdavo štetlo bendruomenė ar pasiturintieji žydai. (213)

212.jpg
41 pav. Brolis ir sesuo, žydai, atostogaujantys Dumblės kaimo vasaros poilsiavitėje. Prieš 1941 m. (212)

Mėgiamos būdavo ir visos šeimos išvykos į vasarnamius savaitgaliais. Štetlo inteligentija organizuodavo susitikimus gamtoje, kur ilsėdavosi ar diskutuodavo, dainuodavo hebrajiškas dainas, šeštadieniais studijuodavo šventraščius.

„Pasaulietiniai“ laisvalaikio praleidimo būdai XX a. tapo išties padoria ir gerbtina veikla. Netgi rabinai, tarp jų ir žymus kibbutz ha – prushim ješyvos absolventas Haffetz Hayyim, vykdavo su šeimomis ar studentais vasaroti į netoliese nuo Eišiškių esančią Dugalishok kaimo poilsiavietę, įkurtą iš Eišiškių kilusių žydų ūkininkų Paikowski ir Lipkunski. (214)

Teatras ir kinas

Eišiškėse 1905 m. vadovaujant Leah Wilkanski suvaidintas spektaklis „Mažasis vagis“ tapo teatro štetle pradžia. Štetlo teatras ypač klestėjo I – ojo Pasaulinio karo vokiečių okupacijos metais, mokytojai Sarah Pinon įkūrus dramos klubą (1915 m.). Vokiečių karininkai labai mėgo kultūros renginius. Jie buvo tokie dideli teatro mėgėjai, kad ne tik padėdavo įrengti sceną vaidinimams, bet padengdavo ir kostiumų išlaidas, o Eišiškių gaisrinėje, kur kartais vykdavo spektakliai, įrengė vietą orkestrui. Kita teatro vaidinimų vieta – erdvi arklidė, priklausiusi „storuliu“ pravardžiuojamam Arie – Leib Dragutski.

Mėgėjišką S. Pinon teatro grupę mielai rėmė vokiečių karininkai, išpirkdami brangiausius bilietus. Beveik visi šio teatro pastatyti spektakliai – pagal jidiš kalba rašiusio rašytojo Jakob Gordin (1853 – 1909) pjeses. Pirmasis S. Pinon pastatytas spektaklis buvo „Našlaitis Hasia“. Gordino pjesės, suvaidintos Eišiškių štetle – „Žydų karalius Lyras“, „Skerdynės“, „Dievas, žmogus ir velnias“, „Mirele Efros“ – tapo Niujorko, Varšuvos, Vilniaus teatrų spektaklių repertuarų dalimi. (215) Eišikiečiams J. Gordin buvo svarbesnis netgi už žydų teatro tėvą Abraham Goldfaden (1840 – 1908).

S. Pinon palikus štetlą, dramos klubui vadovauti ėmėsi Hebrajų dieninės mokyklos įkūrėjas Shaul Kaleko, papildęs spektaklių repertuarą biblinėmis ir istorinėmis pjesėmis.

Paskutiniai teatro klubo vaidinimai suvaidinti 1940 – 1941 m. sovietinės okupacijos metais. (216)

Kinas Eišiškes pasiekė 1931 m., įvedus mieste elektrą. Tame pačiame gaisrinės pastate, kuriame glaudėsi teatras, buvo rodomi kino filmai. Filmų repertuare pasitaikydavo filmų jidiš kalba ir Palestinoje režisuotų trumpametražių filmų, kurių pasižiūrėti ateidavo daugiausia štetlo žydai.

Žymūs Eišiškių štetlo žmonės

Su Eišiškių štetlu susiję nemažai žymių žmonių, palikusių pėdsaką šio štetlo ir Lietuvos istorijoje, tačiau užmirštų ir tebegyvuojančių tik išlikusių Eišiškių žydų ir jų palikuonių istorinėje atmintyje. Kai kurie iš jų užaugo ir mokėsi Eišiškėse, kiti, mokslus pradėję gimtajame miestelyje, toliau mokytis išvykdavo į Lietuvos, Lenkijos ar kitus Europos miestus. Dalis jų sugrįždavo į gimtąjį štetlą, kiti emigravo į Palestiną ar JAV.

Ne vieną svarbią asmenybę išugdė Eišiškių kibbutz ha – prushim ješyva. Vienas iš žymesnių – rabinas Israel Meir Ha – Kohen (1838 – 1933 m.), labiau žinomas Haffetz Hayyim vardu. Svarbiausias jo pasiekimas – Rodūnės ješyvos įkūrimas. Taip pat jis rašė knygas, iš kurių geriausiai žinoma „Mishnah Berurah“. Tai – išsamus sefardų mokslininko ir rabino Yossef Caros XVI a. žydų Įstatymo raštų kodifikacijos studijos komentaras. H. Hayyim, vadovavęs Rodūnės ješyvai, palaikė ryšius ir su Eišiškių štetlu, turėjo įtakos tradicinių Eišiškių švietimo įstaigų veiklai ir ypač priešinosi haskalos bei sionizmo idėjų plitimui. (217)

218.jpg
 
42 pav. Gedalia Ginunski, iš Eišiškių štetlo kilęs kantorius (hazzan), Vilniaus kantorių kvarteto narys. Buvo ir Eišiškių beit midrašo kantorius. 1941 m. (218)

 


Rabinas Reb Hayyim Ozer Grodzinski (1863 – 1940 m.) – Eišiškių ješyvos studentas, daręs įtaką politiniam bei kultūriniam XX a. Eišiškių žydų gyvenimui. Jis paveldėjo savo uošvio vietą rabiniškame teisme (beth din) Vilniuje, taip jau 23 – ejų metų tapdamas vienu iš žymiausių Rytų Europos rabinų. Žmonėms, pabrėžusiems jo jauną amžių, atsakydavo: „Nesijaudinkite. Jaunystė – trūkumas, kuris su laiku įveikiamas“. R.H.O.Grodzinski padėjo H.Hayyim įkurti priešišką sionizmui organizaciją Agudat Israel. (219)

Ne visi Eišiškių ješyvos auklėtiniai buvo konservatyvių pažiūrų. Rabinas Yitzhak Yaakov Reines (1893 – 1915 m.) tapo vienu Mizrahi, religinio sionistų judėjimo, steigėjų. Siekdamas suderinti tradiciją bei modernias idėjas, įkūrė ješyvą Švenčionyse, kur į mokymo programą įtraukė ir pasaulietinius dalykus.

Iš Belostoko kilęs Chaim Zelig Slonimsky (1810 – 1904 m.), mokęsis Eišiškių ješyvoje, o vėliau iš jos išmestas dėl netradicinių pažiūrų, buvo ypatingai gabus tiksliesiems mokslams, rašė knygas, redagavo Varšuvoje leidžiamą laikraštį „Ha – Zefirah“, skleidusį haskalos idėjas. (220) Labiausiai žinomas kaip civilinės ir karo pramonės, žemės ūkio sričių technikos išradėjas. 1817 m. Ch.Z.Slonimsky tapo Varšuvos „Mokslo draugų bendruomenės“ nariu, 1816, 1818 m. pagerbtas caro Aleksandro I – ojo, jam paskyrusio 350 rublių metinę pensiją. (221)

Rabinai žydų bendruomenių gyvenime užimdavo svarbią padėtį, ir savo tarnyste, rašto darbais darė poveikį visuomeninam bei kultūriniam štetlų gyvenimui. XVIII a. pabaiga – XX a. laikomas auksiniu rabinato amžiumi tiek Eišiškėse, tiek visoje Rytų Europoje. Legendiniu tapo rabinas Reb Moshe Aaron Halevi Horowitz Segal, kuris, manoma, įkūrė Eišiškių ješyvą. Jį kaip puikį mokslininką savo vaikams mokyti samdė net Vilniaus Gaonas.

Kitas Eišiškių rabinas – Reb Avraham Shmuel Rabinowitch (1809 – 1868 m.) – buvo žinomas kaip puikus mokslininkas bei religinių knygų autorius. 1848 m. atvyko į Eišiškes ir tapo štetlo bendruomenės rabinu bei ješyvos vadovu. Nepaisydamas mažo atlygio, A.S. Rabinowitch liko Eišiškėse iki pat mirties. Pasižymėjo ypatingu kuklumu ir neturtu bei dažnai pabrėždavo, kad turtas yra našta ir kiekvienas tėvas privalo melsti Dievą, kad jo sūnus nebūtų turtingas. (222)

223.jpg
 
43 pav. Rabinas Szymen Rozowski 1941 m. (223)
 


1896 m. į Eišiškes atvyko rabinas Yossef Zundl Hutner (1844?46? – 1919 m.), gimęs Latvijoje. 1872 m. vedė Hendl Hutner, kuri tapo viena labiausiai pamėgtų rabinų žmonų Eišiškių istorijoje. Būdama išmintinga verslininkė ir sunkiai dirbdama, ji sugebėjo išlaikyti šeimą, o vyras galėjo netrukdomas dirbti mokslinį darbą. Savo vyrui ji buvo ir asmeninio gyvenimo, ir jo santykių su bendruomene ramstis. Trokšdama, kad vyras dar labiau atsiduotų mokslams bei išmanydama Šventraštį, hebrajų kalbos gramatiką ir Talmudą, rabino žmona dažnai vietoj vyro patardavo bendruomenės žmonėms įvairiais klausimais, pabrėždama, kad „dėl tokių paprastų dalykų nevalia atitraukti rabino nuo Toros studijų.“ Taigi Y.Z. Hutner, turėdamas daug laiko studijoms, rašė knygas religine, įstatymo tematika. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, kilus dideliems neramumams, rabinas, atsitraukęs nuo studijų, tapo ir bendruomenės padėjėju, drąsino žmones neprarasti vilties. Y.Z. Hutner rabinavimo metai sutapo su sekuliarių judėjimų – sionizmo, socializmo, komunizmo – sklaida. Tačiau Eišiškių rabinas neįsitraukdavo į diskusijas naujųjų ideologijų temomis. Y.Z Hutner mirė Eišiškėse, jo žmona 1925 m. emigravo į Palestiną. (224)

Paskutinysis Eišiškių rabinas Szymen Rozowski (1874 – 1941), gimęs Baltarusijoje, studijavo žymiosiose Voložino bei Kauno Slobodkos ješyvose. Jis buvo aistringas sionizmo idėjų propaguotojas, tačiau tikėjo, kad tradicinis judaizmas bei moderniųjų judėjimų idėjos gali egzistuoti greta vienas kito, ir tai įrodė savo gyvenimu. Garsėjo tolerancija bei sugebėjimu taikiai sugyventi su kitokių pažiūrų kaimynais. Žinomi jo artimi ryšiai su haskalos bei sionizmo priešininku ir Rodūnės ješyvos vadovu H. Hayyim, kurį ypač gerbė ir dažnai jo klausdavo patarimų bei teiraudavosi nuomonės dėl straipsnių publikavimo. S. Rozowski – paskutinysis rabinas ir štetlo žydas, matęs visų jo bendruomenės žydų žūtį. (225)

Sionizmo bei haskalos idėjų sklaidai įtakos Eišiškių štetle turėjo Reb Layzer Wilkanski, rabiniško teismo teisėjo, vaikai: Yitzhak Wilkanski ( 1880 – 1955), Meir Wilkanski (1882 – 1949) bei seserys Sarah, Leah ir Esther Wilkanski. Jie pabrėžė ypatingą hebrajų kultūros ir hebrajų kalbos kaip kasdienės atgaivinimo svarbą. Yitzhak Wilkanski tapo agronomu, studijavo Europos universitetuose, o 1908 m. emigravo į Palestiną. Jis buvo vienas iš Žemės ūkio instituto (vėliau fakulteto) Hebrajų universitete Rehovete įkūrėjų, aktyvus Ha – Po‘el ha – Za – ir partijos narys, atstovavęs jai sionistų kongrese ir kitose sionistų institucijose. Rašė straipsnius bei knygas žemės ūkio, politikos, darbo, literatūros temomis.

Meir Wilkanski į Palestiną emigravo 1904 m. Jis buvo Palestinos kanceliarijos sekretorius, vėliau – Palestinos krašto plėtros įmonės vadovas. M. Wilkanski – vienas iš pirmųjų grožinės literatūros rašytojų, vaizdavęs antrosios emigracijos į Izraelio žemę (aliyah) žydų gyvenimą. Taip pat yra parašęs kelis tomus atsiminimų. (226)

Emigracija

XIX a. pabaigoje – XX a. Rytų Europos žydai daugiausia emigruodavo į JAV bei Palestiną. Emigracijos bangą į Palestiną XIX – XX amžių sandūroje ypač skatino sionizmo judėjimas, kurio pastangomis po pasaulį išsibarsčiusių žydų troškimas grįžti į Šventąją žemę pamažu tapo realybe.(227) Daugeliui Rytų Europos žydų grįžimas į gimtąją žydų žemę atrodė vienintelis išsigelbėjimas nuo ekonominių, o ypač socialinių (neapykanta, diskriminacija, antisemitizmas) sunkumų, patiriamų svetimame krašte. (228)

XIX a. pabaigoje – XX a. vis dažnesnė Eišiškių žydų emigracija į Palestiną buvo modernaus sionizmo pasekmė. Nors pasitaikydavo atvejų, kai jau pagyvenę štetlo žydai iškeliaudavo į Šventąją žemę kaip piligrimai, trokštantys sugrįžti į protėvių gimtinę, ir ten pasilikdavo, tačiau tai buvo retai. Sionizmą, kaip ir haskalą, į Ešiškių štetlą atvežė ješyvos studentai, čia studijuoti atvykę iš kitų miestelių, ir vietiniai studentai, grįžę po studijų svetur. Pirmoji moderni sionistų politinė organizacija Eišiškėse buvo įsteigta 1898 m., jos primininku tapo Yaakov Pikarski. (229)

XX a. pirmoje pusėje masinė emigracija į Palestiną (ir į JAV) dramatiškai pakeitė Eišiškių štetlo bendruomenės veidą: čia liko labai mažai jaunų žmonių. Viena štetlo žydė, Batia Bastunski, 1935 m. rašė savo broliui į Kaliforniją: „Teturiu tik vieną draugę, o ir ta ruošiasi išvykti į Palestiną." (230)

Tačiau nuo 1925 m. išvykti į Palestiną tapo sunkiau, kadangi Didžioji Britanija įvedė kvotą žydų emigracijai. Įvairūs sionistų judėjimai Europoje, o taip pat ir Eišiškėse, pagelbėdavo norintiems emigruoti į Palestiną. Eišiškėse veikė ne viena sionistų draugija. Viena žymiausių – Haluz Ha – Mizrahi – pagelbėdavo Eišiškių žydams gauti leidimus emigracijai. (231) Dar vienas būdas patekti į trokštamą žemę – fiktyvios santuokos su turinčiais leidimą emigruoti. Tokį būdą dažnai rinkdavosi ir Eišiškių žydai. (232)


 233.jpg
44 pav. Eišiškių žydų emigrantų susirinkimas 1940 kovo 9 d. Niujorke (233)
 


Emigracija į Palestiną žydams buvo dvasinių bei ideologinių troškimų išsipildymas, o emigracija į JAV (XIX a. pirmoje pusėje bei viduryje) reiškė atsiskyrimą nuo štetlo bendruomenės. Eišiškiečiai žydai JAV matė kaip nuodėmingą kraštą. Į JAV žydai emigruodavo ieškodami geresnio gyvenimo, ištikti ekonominių sunkumų, praradę visą savo turtą, gelbėdamiesi nuo kitataučių neapykantos. Pamažu požiūris į emigraciją į JAV tapo nebe toks priešiškas. Po 1895 m. gaisro, kai sudegė beveik visos Eišiškės, eišiškiečiai žydai, gyvenę JAV, siuntė lėšas štetlui atstatyti. Paveikti dosnumo, Eišiškių žydai „permąstė“ savo požiūrį į gyvenusius JAV, matydami, kad ši „nuodėminga“ šalis vis dėlto ne tik praturtina žmones, bet ir išmoko juos būti dosnius. (234) Po minėto gaisro į JAV išvyko daug Eišiškių žydų, nebegalėjusių atkurti prarasto verslo ar namų. Šį kartą emigravo ne tik žemiausių sluoksnių neturtingi, bet ir pasiturintys žydai (balebatim). (235)

Prieš I – ąjį Pasaulinį karą ir po jo į JAV emigravo daug jaunų šeimų ar pavienių jaunų žmonių, siekusių ten studijų bei socialinio, ekonominio įsitvirtinimo. JAV tapo svajonių kraštu, kur įmanoma viską pasiekti. Po karo emigracija į JAV buvo varžoma įvedus emigracijos kvotą Rytų Europos šalims bei Italijai. (236) Nuo 1873 m. iki 1940 m. į JAV emigravo daugiau nei 1500 Eišiškių žydų. (237)

Eišiškių žydų santykiai su kitataučiais

238.jpg
 
45 pav. Eišiškių miestelio gaisrininkų orkestras, kuriame grojo žydai ir lenkai. 1941 m. (238)

 


Sudėtinga objektyviai įvertinti Eišiškių žydų santykius su vietiniais kitataučiais per visą jų sugyvenimo laikotarpį. Daugiatautė miestelio bendruomenės prigimtis – čia gyveno lenkai, baltarusiai, lietuviai, žydai, totoriai – komplikuoja žydų ir kiekvienos iš kitų tautų santykių atskleidimą. Kadangi lenkų bendruomenė buvo antra pagal gausumą po žydų, dažniausiai susidurdavo būtent šių dviejų grupių interesai. Ir, nors Lietuvos ir Lenkijos istorijoje yra žinomi išskirtinio krikščionių priešiškumo žydams atvejai, pasireiškę pogromais, tokių įvykių Eišiškėse šaltiniai nemini.

Tačiau išpuoliai prieš žydus šiame miestelyje žinomi. Pasitaikydavo, kad žydų plaukikus užpuldavo priešiškai nusiteikę lenkai, sumesdavo jų drabužius į upę ar apmėtydavo juos akmenimis bei užpjudydavo šunimis. Pjudymas šunimis minimas kaip dažniausia priešiškumo žydams forma. Šunimis būdavo pjudomos vėlai iš pirties grįžtančios žydų moterys ar į Senąsias kapines per Juridzką einantys žydai. ()240) Galbūt tai galima sieti su žydų patekimu į sąlyginai svetimą erdvę. Dar ir dabar vietiniai Eišiškių gyventojai akcentuoja, kad visas miestelio centras buvo gyvenamas vien žydų, o nuošalesniuose pakraščiuose stovėjo krikščionių (daugiausiai – lenkų) sodybos. (241) Būdavo ir rimtesnių atvejų, kai užpultam žydui dėl sunkių sužeidimų prireikdavo gydytojo pagalbos. (242)

Kai kurie žydų vaikai, lankę lenkų mokyklą, ten patirdavo savo bendraamžių priešiškumą. Leibke Kaganowicz liudijimu, jis kasdien mokykloje būdavo erzinamas, namo grįždavo su suplėšytais drabužiais ar mėlynėmis. (243) Tačiau Dora Kramen Dimitro, žydė, gyvenusi prieš karą Eišiškėse ir išlikusi gyva, teigė, kad „žydų ir lenkų vaikai buvo įpratę lankyti tą pačią mokyklą.<...>Lenkų mokytojai buvo malonūs ir niekada neišskirdavo žydų ir lenkų mokinių.“ Santykiai tarp suaugusiųjų irgi būdavo taikūs ir sąžiningi, jie vieni iš kitų pirkdavo maisto produktus, kitas prekes. (244)

Dar nuo LDK laikų į krikščionybę atsivertę žydai buvo skatinami platesnėmis teisėmis, socialinėmis galimybėmis ir finansiškai. (245) Tačiau tokių atsivertimų būta nedaug. Priimti katalikų bendruomenės, žydai neofitai tapdavo atskalūnais savojoje. Žinomi keli atsivertimų atvejai ir Eišiškėse XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje, kai žydės apsikrikštydavo, kad galėtų ištekėti už katalikų. Tačiau, atsivertusios į katalikų tikėjimą, jos atsiskyrė nuo šeimos, o jų bandymas bendrauti su žydų bendruomene ar šeima tik sulaukdavo ypatingo priešiškumo. (246)

Vietinių Eišiškių gyventojų, prisimenančių čia gyvenusius žydus, liudijimu, „žydų santykiai su kitataučiais buvo labai geri." (247) Kartais žydai ir kitataučiai tapdavo geriausiais draugais. (248) Lenkų mokykloje mokęsi žydai prisimenami kaip „moksle visada pralenkdavę lenkų vaikus“ O santykiai su žydų vaikais „buvo geri, niekada nekildavo jokių konfliktų. Su žydais kalbėdavosi lenkiškai ir jie niekada neprimesdavo kitiems savo kalbos.“ (249)

Savitas žydų gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo tautos religijos ir istorijos, mažai pažįstamas ir suprantamas, greta gyvenusiems kaimynams atrodė paslaptingas ir keistas. Nežinojimas galėjo kelti ne tik smalsumą, bet ir priešišką nusiteikimą žydų atžvilgiu.

Parengė: Deiminta Keršytė, Agnė Rymkevičiūtė, Vidas Dusevičius

 

 

(1) Nuotrauka iš United States Holocaust Memorial Museum kolekcijos, toliau tekste – USHMM Nr. 39510 // http://www.ushmm.org [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-06

(2) Statistikos departamentas, „Gyventojų skaičius miestuose 2004 – 2005 m. pradžioje” // www.std.lt/lt/pages/view/?id=1115 [interaktyvus] žiūrėta 2006-01-20

(3) Eišiškių seniūnija // http://www.salcininkai.lt/index.php/rajonas/seniunijos/eisiskiu/ [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-09

(4) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 127

(5) Ten pat, p. 128

(6) Ten pat, p. 129

(7) Ten pat, p. 130

(8) Nancy Schoenburg and Stuart Schoenburg. Lithuanian Jewish communities. Jason Aronson Inc., New Jersey, USA, 1996. P. 96

(9) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 130

(10) Ten pat, p. 131

(11) Lietuvos architektūros istorija, Nuo XVII a. pr. iki XIX a. vid./ II t., Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994 m., Vilnius. P. 242, 243

(12) Ten pat, p. 137

(13) Ten pat, p. 133

(14) Ten pat, p. 137

(15) Lietuvos architektūros istorija, Nuo XVII a. pr. iki XIX a. vid./ II t., Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994 m., Vilnius. P. 243

(16) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 148

(17) Ten pat, p. 143

(18) Ten pat, p. 145

(19) Ten pat, p. 146

(20) Ten pat, p. 150

(21) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 56

(22) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39697

(23) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39815

(24) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 151

(25) Ten pat, p. 153

(26) Ten pat, p. 158 – 166

(27) Ten pat, p. 154

(28) Ten pat, p. 156

(29) Ten pat, p. 157

(30) Ten pat, p. 158

(31) Ten pat, p. 159

(32) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P.18

(33) JAROSZEWICZ Józef (1793-1860), Vilniaus universiteto teisės profesorius, knygos „Obraz Litwy pod względem jéj cywilizacji od czasow najdawniejszych do konca wieku XVIII“, Wilno: Nakładem Rubena Rafałowicza, księgarza Wileńskiego, w drukarni M. Romma, 1844-1845, autorius.

(34) CZACKI Tadeusz (1765 – 1813), ATR valstybės ir švietimo veikėjas, istorikas.

(35) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 126

(36) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 132

(37) Ten pat, p. 135

(38) Ten pat, p. 133

(39) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 230

(40) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 134

(41) Ten pat, p. 133

(42) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 40

(43) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 133

(44) Ten pat, p. 135

(45) Ten pat, p. 132 – 154

(46) Ten pat, p. 139

(47) Ten pat, p. 142

(48) Ten pat, p. 143

(49) Ten pat, p. 145

(50) Ten pat, p. 147

(51) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 132 – 154

(52) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 70

(53) Ten pat, p. 153

(54) Eišiškių seniūnija // http://www.salcininkai.lt/index.php/rajonas/seniunijos/eisiskiu/ [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-09

(56) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 154

(57) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 89

(58) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39148

(59) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 251

(60) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 155

(61) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 587, 591

(62) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 155

(63) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 586

(64) Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. Vilnius: Mintis, 1992. P.141

(65) Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. Vilnius: Mintis, 1992. P.141

(66) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 658,659

(67) Ten pat, p. 673

(68) Ten pat, p. 677

(69) Aleksandras. Eišiškės, 2006 m.

(70) Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(71) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39002

(72) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 422

(73) Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(74) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39194

(75) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 134

(76) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 66

(77) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 136

(78) Ten pat, p. 134

(79) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 71

(80) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 136

(81) Ten pat, p. 137

(82) LVIA, F.525, ap.1., b.667

(83) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 136

(84) Ten pat, p. 139

(85) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 78, 79

(86) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 143

(87) Ten pat, p. 146

(88) Ten pat, p. 150

(89) Ten pat, p. 142

(90) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39672

(91) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 70, 71

(92) M.Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, 2003 m., Vilnius P. 71

(93) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 71

(94) M.Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, 2003 m., Vilnius P. 148

(95) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 38939

(96) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 72

(97) Ten pat, p. 76

(98) Ten pat, p. 73

(99) Kultūros paveldo centrinis archyvas (toliau tekste – KPCA), neg. Nr. 2707

(100) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 71

(101) Ten pat, p. 71 – 73

(102) M.Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, 2003 m., Vilnius P. 71

(103) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 81

(104) KPCA, neg. Nr. 2708

(105) M.Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, 2003 m., Vilnius P. 130

(106) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39776

(107) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 81

(108) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 158

(109) Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(110) Rapčinskij, Leonard. Eišiškės, 2005 m.

(111) Eišiškių seniūnija // http://www.salcininkai.lt/index.php/informacija/verslui/privatizuojamiobjektai/ [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-09

(112) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 204, 205

(113) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40527

(114) Ten pat, p. 232

(115) Ten pat, p. 229

(116) Ten pat, p. 233

(117) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 231

(118) Ten pat, p. 659

(119) Aleksandras. Eišiškės, 2006 m.

(120) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 146

(121) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 229

(122) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39734

(123) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 233

(124) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39578

(125) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 234

(126) Ten pat, p. 666

(127) Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(128) Aleksandras, Eišiškės, 2006 m. Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(129) Aleksandras. Eišiškės, 2006 m.

(130) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 258

(131) Ten pat, p. 255

(132) Ten pat, p. 264

(133) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39031

(134) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 265

(135) Ten pat, p. 267

(136) Ten pat, p. 256

(137) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999.

(138) Dailidka, Vytautas. Eišišikės, 2005 m.

(139) Aleksandras. Eišiškės, 2006 m.

(140) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39546

(141) Ilgis – 53 cm, skersmuo prie kablio – 1 cm, prie svarsčio – 1,5 cm. Svarstis – šešiabriaunis, skersmuo – 6 cm, kablys – 8 cm, užlenkta – 5 cm. S. Rapalionio mokyklos krašto muziejus, Eišiškės

(142) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 315

(143) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 45

(144) Ten pat, p. 52

(145) Ten pat, p. 57

(146) Ten pat, p. 150

(147) Ten pat, p. 154

(148) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39194

(149) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 273

(150) Ten pat, p. 274

(151) General Information Entries from the 1929 Polish Business Directory // http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Lida-District/eis-area.htm [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-06

(152) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39496

(153) General Information Entries from the 1929 Polish Business Directory // http://www.shtetlinks.jewishgen.org/Lida-District/eis-area.htm [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-06

(154) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 276

(155) Ten pat, p. 276

(156) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40488

(157) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 277

(158) Ten pat, p. 278

(159) Ten pat, p. 150

(160) Ten pat, p. 279

(161) Ten pat, p. 283

(162) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 42288

(163) Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. I knyga. Kultūros paveldo centras. Vilnius: Savastis, 1999. P. 37

(164) Ten pat, p. 37

(165) Ten pat, p. 38

(166) Ten pat, p. 38

(167) Ten pat, p. 38

(168) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 289

(169) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40630

(170) Ten pat, p. 290

(171) Ten pat, p. 296

(172) Ten pat, p. 297

(173) Ten pat, p. 296

(174) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39143

(175) Ten pat, p. 300

(176) Ten pat, p. 308

(177) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 147

(178) Ten pat, p. 151 – 161

(179) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39650

(180) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 150

(181) Ten pat, p. 168 – 171

(182) Ten pat, p. 184 – 185

(183) Ten pat, p. 186, 188

(184) Ten pat, p. 192

(185) Ten pat, p. 197

(186) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 43978

(187) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 201

(188) Ten pat, p. 169 – 171

(189) Ten pat, p. 459

(190) Ten pat, p. 461, 462

(191) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40731

(192) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 462

(193) Ten pat, p. 464 – 465

(194) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40421

(195) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 469

(196) Ten pat, p. 470

(197) Ten pat, p. 471

(198) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39141

(199) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 472

(200) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40693

(201) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 474

(202) Ten pat, p. 475 – 476

(203) Ten pat, p.478, 480

(204) Ten pat, p. 515, 516

(205) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39107

(206) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 518

(207) Ten pat, p. 522

(208) Ten pat, p. 527

(209) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 38916

(210) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 527, 528

(211) Ten pat, p. 529

(212) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 38929

(213) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 531

(214) Ten pat, p. 533

(215) Ten pat, p. 536, 537

(216) Ten pat, p. 538

(217) Ten pat, p. 188, 189

(218) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, 39686

(219) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 190

(220) A. S. Hirshberg. Chaim Zelig Slonimsky // http://www.zabludow.com/chosenpagesslonimsky.html. [interaktyvus] žiūrėta 2005-11-20

(221) Jacob S.Raisin. The Haskalah Movement in Russia // http://www.gutenberg.org/files/15921/15921-8.txt [interaktyvus] žiūrėta 2006-02-07

(222) Y. Eliach. There once was a world, 1998, USA, p. 97

(223) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39671

(224) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 101 – 110

(225) Ten pat, p. 116

(226) Encyclopaedia Judaica, CD-ROM Editon, 1997-03-10.

(227) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 483

(228) Ten pat, p. 487

(229) Ten pat, p. 488

(230) Ten pat, p.497

(231) Ten pat, p. 501

(232) Ten pat, p.507

(233) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 40666

(234) Eliach, Yaffa, There once was a world: a nine-hundred-year chronicle of the shtetl of Eishyshok, Boston etc: Little, Brown, 1999. P. 547

(235) Ten pat, p. 548

(236) Ten pat, p. 549

(237) Ten pat, p. 225

(238) Nuotrauka iš USHMM kolekcijos, Nr. 39115

(239) Ten pat, p. 529

(240) Ten pat, p. 232

(241) Aleksandras, Eišiškės, 2006 m. Dailidka, Vytautas. Eišiškės, 2005 m.

(242) Ten pat, p. 562

(243) Ten pat, p. 480

(244) Interview with Dora Kramen Dimitro, July 18, 1996, RG – 50.030 0372. United States Holocaust Memorial Museum // http://www.ushmm.org [žiūrėta 2005-11-06]

(245) M.J. Chodkiewicz. The last Rising in the Eastern Borderlands: The Ejszyszki Epilogue in its Historical Context // http://www.pacwashmetrodiv.org/projects/ejszyszki/ejszyszki.doc [interaktyvus] žiūrėta 2006-02-10

(246) Y. Eliach. There once was a world, 1998, USA, p. 397 – 398

(247) Šalčininkų r. Eišiškių 1 – oji vidurinė mokykla. Konkursas ``Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai`` 2002 m., p. 4; interviu pateikė eišiškietė Wiera Antonienko, 82–ejų m.

(248) Ten pat, p. 4; interviu pateikė eišiškietė Jadwiga Dubrawsa, 73 – ejų m.

(249) Ten pat, p. 7; Interviu pateikė Janina Kazakiewicz, 82 – ejų m.
 

 

 

 

 

 

 

 


 

2007-08-21
Žmonės
Izaokas Elchananas Spektoris

(1817–1896) labai įtakingas mąstytojas, nuo 1864 m. iki mirties buvęs Kauno rabinu. Jis ne tik buvo didelis autoritetas religinės teisės klausimais, bet aktyviai dalyvavo, kovodamas už žydų teises. Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjo žydų pogromai Rusijoje, Spektoris kreipėsi atviru laišku į Londono vyriausiąjį rabiną, šio kreipimosi rezultatas buvo protesto mitingai Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Spektoris rėmė palestinofilų organizaciją Hovevei Cion, paskelbė pareiškimą, kad apsigyventi Izraelio žemėje tai žydų religinė pareiga. Po Spektorio mirties vienas žydų laikraštis rašė, kad jo portretą galima rasti ne tik kiekviename sėslumo ribos name, bet ir Sibire, Techase bei Kanadoje, Peterburge ir Sidnėjuje.

Ar žinote kad...?
Religingų žydų vaikai į pradinę religinę mokykla chederį pradeda eiti nuo 3 metų.