Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Kaunas

Kauno žydų istorija ir paveldas

Kaunas ir žydų bendruomenės pradžia

XVI a. plečiantis prekybai susidarė palankios sąlygos Lietuvos miestams augti. XV–XVII a. viduryje Kaunas išsiskyrė klestinčiu ūkiu, stipria miestiečių bendruomene, plačia ekonomine, administracine bei teisine savivalda, raiškia ir savita architektūra. Tačiau XVII–XVIII amžiai buvo labai nepalankūs miestui: 1655 m. rusų okupacija, kurios metu buvo sunaikinti ištisi kvartalai, švedų kariuomenės niokojimai Šiaurės karo metais, maro ir bado epidemijos padarė daug žalos, o 1732 m. savaitę trukę gaisrai miestą pavertė pelenų ir griuvėsių krūva. Daug kauniečių žuvo arba išsikraustė, o dėl nedidelio visuomenės mobilumo (valstiečių visiškos, o privačių miestelių gyventojų dalinės priklausomybės bajorams) negalėjo greitai atsistatyti demografiškai. Iki 1775 m. miestas dar nebuvo atsikūręs. (1)

Abiejų Tautų Respublikai praradus valstybingumą, Nemuno ir Neries upių santakoje esanti Kauno dalis atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje, o kairiajame Nemuno krante buvusios miesto valdos atiteko Prūsijos karalystei. 1812 m. pražygiavusi prancūzų armija nusiaubė miestą ir jo apylinkes. (2) Tik vėliau, 1820 m. baigus tiesti Kauno–Suvalkų, Kauno–Daugpilio plentus (1836 m.), geležinkelį (1862 m.), padidėjo miesto komunikacinė reikšmė, ėmė labiau plėtotis prekyba. (3) Naujus gyventojus ėmė traukti ir miesto tapsmas gubernijos centru 1843 m.

Lyginant su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ypač rytinių žemių) miestais, Kaune žydai dėl draudimo apsigyventi pradėjo kurtis vėlai. Remiantis tuo, kad XV a. vidurio šaltiniuose minimi muitinės nuomininkai Danielius, jo sūnūs Seebas ir Michaelis, 1511 m. Aaronas, 1552 m. vaistininkas Dovydas, enciklopedijose rašoma, jog žydai aktyviai dalyvavo Kauno prekyboje su Gdansku nuo XV a. (4) Tačiau žydai pasirodydavo tik kaip muitinės žmonės ir tik epizodiškai, nes iki XVII a. vidurio miesto pirklių bendruomenės būta stiprios, neįsileidžiančios konkurentų iš kitų miestų ir sėkmingai saugančios ekonominį monopolį.

Pagrindiniai žydų bendruomenės egzistavimo požymiai yra sinagoga ir kapinės, taip pat leidimą sinagogai statyti bei kapinėms steigti suteikianti didžiojo kunigaikščio ar kito valdų savininko privilegija. Kita ne mažiau svarbi bendruomenės steigimo aplinkybė yra reikalavimas sinagogoje sudaryti minjan (pamaldos gali vykti tik dalyvaujant dešimčiai namų savininkų vyrų) (5). Todėl naujoje vietoje įsikūrę pavieniai žydai priklausė artimiausiai bendruomenei, turinčiai savivaldos institucijas (6).

Žydų Kaune ėmė gausėti XVII a. pabaigoje. Atsirado gatvių pavadinimai Zydowska Mytnia (XVII a.) ir Zydowska (XVIII a.) dabartinės Muitinės gatvės atkarpai tarp M. Daukšos ir V. Kuzmos gatvių įvardinti. (7) Bendruomenės atsiradimas skendi miglose, tačiau žinoma, kad dar prieš 1716 m. žydai Kaune Pilies jurizdikoje buvo pasistatę maldos namus, o kapines įsirengę Vilijampolėje (8). Tačiau net ir XVIII a. viduryje Kauno žydai buvo pavaldūs Gardino Kahalui (9).

kaunas 1.jpg1 pav. Muitinės gatvė šiandien (nuo Daukšod gatvės pusės). Foto R. Urbaitytė, 2005 m. spalis


Pirmasis miestiečių skundas žydais pasiekė valdovą 1682 m. ir buvo patenkintas (10). 1711 m. žydams buvo pavykę laikinai susitarti su miesto valdžia: už globą ir leidimą gyventi, verstis prekyba mieste jame gyvenantys ir prekiaujantys žydai savo valia apsiėmė mokėti vieną penkioliktąją dalį visų miesto mokesčių. Iš sutarties teksto, kuris savo forma labai primena valdovų privilegijas, galime spręsti, kad iniciatyva kilo iš žydų pusės, o miestas jų pasiūlymus priėmė, nes maro bei Šiaurės karo tarp Rusijos ir Švedijos metu buvo nukentėjęs tiek demografiškai, tiek ekonomiškai (11).

 

Kauno miesto valdžios santykiai su žydais blogėjo palaipsniui. Kodėl buvo pažeisti 1711 m. sutarties punktai, kuri pusė pirmoji tai padarė, nėra aišku, tačiau jau 1727 m. Kauno miestas iškėlė žydams bylą asesorių teisme (12). Ji tapo viena svarbiausių ir ilgiausiai besitęsiančių bylų XVIII a. Kauno miesto santykių su kitais luomais istorijoje. 1753 m. asesorių teismas priėmė miestui palankų nuosprendį, pagal kurį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Tačiau dėl dokumentų formuluočių nekonkretumo atsirado painiava: miestiečiai suprato, kad nuosprendis taikytinas miestui plačiąja prasme, o Pilies jurzdikos seniūnas elgėsi kitaip. Vis dėlto lėta ir netolima (į Vilijampolę) „evakuacija“ vyko. Po 1761 m. gaisro žydų gyvenamame kvartale vėl imta bylinėtis asesorių teisme, tačiau žydams atsistatyti nebuvo leista (13).

Po dabar jau miestui nepalankaus nuosprendžio priėmimo 1782 m. praėjus keliems metams, Kauno seniūnas Mykolas Pacas išnuomojo Vilijampolės pirkliams broliams Abeliui, Maušai ir Levkai Izaakovičiams Soloveičikams prie Kauno pilies esančią savo jurzdiką su keliolika gyventojų (14). 1788 m. dokumentuose atsirado Kauno Kahalo su Mauša Soloveičiku priešakyje pavadinimas. Žydų bendruomenė ėmė gausėti ir tolimesnės miestiečių pastangos tai sustabdyti rezultatų nedavė (15).

Bendruomenės gyvenamoji erdvė

Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Kauną, būtina skirti dvi sąvokas: miestą plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Miestas siaurąja prasme – tai valdovų privilegijomis suteikta ar kitaip įgyta magistratui pavaldi teritorija, kurioje galiojo Magdeburgo teisė. Tuo tarpu Kaunas plačiąja prasme susidėjo iš miesto siaurąja prasme, bajorų, Bažnyčios ir Pilies (seniūno) valdų (jurzdikų), kuriose galiojo kita teisė (16). Iki XIX a. Kauno teritorija sutapo su dabartiniu senamiesčiu. XIX a. viduryje ją papildė Naujamiestis. 1889 m. prijungti Šančiai ir dalis Žaliakalnio (tarp dab. Žemaičių g. ir Taikos pr. pradžios). Privatų Vilijampolės (Slabados) miestelį tuščioje vietoje, dešiniajame Neries krante šalia Kauno prie kelio į Žemaitiją, didikas Jonušas Radvila sugalvojo įsteigti dar prieš 1653 m., bet sukliudė prasidėjęs karas su rusais. Tuoj po jo, 1663 m., parinkta vieta bažnyčiai, išmatuota aikštė, gatvės ir sklypai. Prie miesto teritorijos Vilijampolė buvo prijungta tik XX a. trečiame dešimtmetyje. 1935 m. miestas apėmė Vilijampolės, Marvelės, Aleksoto, Fredos, Panemunės, Šančių, Senamiesčio, Naujamiesčio ir Žaliakalnio rajonus (17).

Dabartinio Kauno teritorijoje esanti ankstyviausia žydų tankiai gyvenama zona buvo Vilijampolė. Kažkiek žydų čia apsigyveno po 1682 m. valdovo draudimo žydams kurtis Kaune, tačiau net ir XVIII a. viduryje Vilijampolė nebuvo didelė, nes 1754 m. reskripte ji netgi miesteliu nevadinama, o įvardijama kaip kaimas (18). XVIII a. antroje pusėje Vilijampolė tapo rimtu Kauno konkurentu prekybos bei amatų srityse (19). 1788 m. tuometinio savininko Karolio Radvilos pavesto sudaryti inventoriaus duomenys patvirtina Kauno dekanato vizitatorių ir keliautojo F. Šulco pastebėjimus apie “žydišką” miestelį. Jame užregistruota Jurbarko, Vilkmergės, Milikonių, Vežėjų, ir Maldos namų gatvėse buvus 209 mokestinius vienetus – dūmus, kurių dauguma priklausė žydams (20).

XVII a. pabaigos šaltiniai žydus užfiksavo gyvenus tik Pilies jurzdikai arba muitinei priklausančiuose sklypuose. XVIII a. pirmoje pusėje galima pastebėti sklaidą: tuo metu žydai apsigyveno ir ėmė prekiauti bajorų, vienuolynų, Bažnyčios valdose, priemiestyje, o kai kurie netgi miesto magistratui priklausančioje teritorijoje.

1785 m. Pilies jurzdikos Soloveičikams nuomos kvite apytiksliai apibrėžtas sklypas, kuriame leista žydams laisvai statytis: jį ribojo pilies gynybinis griovys, iš turgaus aikštės per seniūno jurzdiką iki Neries pakrantės vedanti gatvė, upė ir stovintys namai (21). Tai sutampa su dabartinių A. Jakšto ir Pilies gatvių rajonu. Broliai Mozė ir Aronas Soloveičikai buvo pirmi žydai, gavę teisę pasistatyti nuosavus mūro namus Kaune. Tie namai, atnaujinti po 1920 m. gaisro, prieš Antrąjį pasaulinį karą dar stovėjo M. Daukšos ir Jonavos gatvių kampe (22).

 kaunas 2.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2 pav. Buvusios Pilies (seniūno) jurizdikos teritorija, dabar - A. Jakšto ir Jonavos g. kampas. Foto R. Urbaitytė, 2005 m. spalis.

 

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus Kauną prie Rusijos, Lietuvos gubernijos Rūmų teismas 1797 m. patvirtino, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikos teritorijoje, 1802 m. tai pakartojo caras Aleksandras I (23), o 1847 m. Kauno plane jau ir dabartinė Jonavos gatvė pažymėta kaip žydų gyvenamasis rajonas (24). Laikantis etnokonfesinės segregacijos principo, buvo siekiama žydus sukelti į Vilijampolę. Jiems drausta statytis medinius namus Kaune (1847 m. įsakas), o 1847 m. miesto planas numatė, kad žydai negalės kurtis Rotušės aikštėje ir link Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėjos) vedančiose gatvėse (25). Tačiau planų įgyvendinti nepavyko – Vilijampolėje kūrėsi ne tik žydų darbininkai ir varguomenė, bet ir kitų tautybių miestiečiai. Galiausiai, nuo 1858 m. žydams buvo leista gyventi visame mieste (26). Tuomet mieste pradėtos statyti sinagogos ir kiti bendruomenės visuomeniniai objektai, o kapinėms paskirtas plotas miesto pakraštyje už kareivinių (Žaliakalnyje).

3 pav. 1796 m. Kauno planas.

 kaunas3.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Turtingesnieji statėsi namus visuose rajonuose, ypač Senamiestyje (įskaitant Rotušės aikštę) ir reprezentaciniame Nikolajaus prospekte (dabartinėje Laisvės alėjoje), o darbininkai gyveno Vilijampolėje bei dabartinės Vaisių (po Pirmojo pasaulinio karo – Mokyklos) gatvės rajone Žaliakalnyje, kur sudarė beveik atskiras kolonijas, turinčias sinagogas ir šelpimo įstaigas (27).

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu žydai gyveno, dirbo, meldėsi, mokėsi visame mieste be jokių suvaržymų, statėsi namus ir kitus statinius. Jų gyvenamą erdvę apibrėžia sinagogų ir kitų pastatų stovėjimo vieta bei lokalinės draugijos. Tuo metu laikinosios sostinės bendruomenė koncentravosi Vilijampolėje, Senamiestyje, Laisvės alėjoje bei iš dalies Panemunėje, Aleksote ir Šančiuose.

1941 m. Kauną okupavus naciams, žydams buvo liepta per mėnesį (nuo liepos 15 iki rugpjūčio 15 d.) persikelti į getą Vilijampolėje (28).
 

 kaunas4.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. Kauno geto planas


 

Tegu kalba skaičiai

Kiek žydų galėjo būti Kaune XVII pabaigoje, nežinoma. XVIII amžiaus pirmoji pusė taip pat neaiški – net ir suregistravus visus šaltiniuose minimus žydų tautybės asmenis, galima būtų pateikti tik hipotetinį skaičių.

Šiaurės vakarų kraštu pavadintos buvusios LDK žydams pagal 1804 m. „Žydų statutą“ buvo draudžiama gyventi ir užsiimti verslu kaimo vietovėse, tad jie kėlėsi į miestus. Kaune po 1812 m. karo susidarius palankioms sąlygoms, nes jie galėjo iš krikščionių pigiai nusipirkti apdegusius, sugriautus namus. Jei XVIII–XIX a. sandūroje Kauno miestiečiai sutartinai nepardavinėjo nekilnojamojo turto žydams (tai darė tik bajorai), tai po 1812 m. nuomonę pakeitė netgi kai kurie magistrato nariai, prieš tai buvę aktyvūs žydų iškeldinimo iš miesto šalininkais (29). Kita pardavimo – pirkimo banga nuvilnijo po 1831 m. sukilimo. Kėlėsi žydai daugiausia iš Vilijampolės, aplinkinių miestelių bei karčemų. 1795–1841 m. jie nupirko 112 namų ir 15 sklypų įvairiose miesto vietose (30), o amžiaus pabaigoje sudarė 52% namų savininkų: pvz., 1897 m. jiems priklausė 1458 namai įvairiose miesto vietose. Miesto valdybos duomenimis, 1909 m. 719 žydų nekilnojamas turtas buvo vertas 3 116 901 rublio (palyginimui, 370 lietuvių – tik 310 720 rub.) (31).

1843 m. Kaunas tapo naujai sukurtos gubernijos centru, buvo tiesiami keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, vėliau geležinkelis – tai skatino prekybą ir gyventojų skaičiaus didėjimą. Kadangi valstiečiai vis dar buvo baudžiauninkais, prekybininkų ir amatininkų nišą užpildė iš kaimo vietovių atsikėlę žydai. 1858 m. panaikinus visus apribojimus, prasidėjo spartus žydų bendruomenės augimas: jų skaičius mieste didėjo geometrine progresija ir per pusę amžiaus nuo 203 vyriškos lyties asmenų 1811 metais išaugo iki 16,5 tūkstančių 1864 metais. XX a. pradžioje žydai (37 tūkst.) sudarė beveik pusę kauniečių.

1915 m. gegužę žydai, kaip gyvenantys per arti fronto linijos, per kelias dienas buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo didelė dalis jų sugrįžo (32).

Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27 515 žydai (25%) (33). Į Kauną nuolat kėlėsi žydai iš provincijos, tačiau dėl žemo gimstamumo lygio ir emigracijos jų skaičius nuolat mažėjo.

Po Katastrofos dauguma išlikusių Kauno žydų persikėlė į Izraelį, tačiau į miestą atvyko žydų iš kitų vietovių. Pastarieji ilgai neužsibuvo – atsiradus galimybėms įsijungė masinę žydų emigraciją iš TSRS į Izraelį (34).

Visą skaičių dinamiką iliustruoja sudaryta lentelė nr. 1.

Lentelė nr. 1: Gyventojų skaičiaus kaita Kaune:

Metai

Žydų skaičius

Miestiečių skaičius

XV–XVI a.

epizodiškai minimi muitinės nuomininkai

apie 5 tūkst.

1682 – valdovas pakartojo draudimą žydams gyventi mieste

nedidelis

 

1764

596 pagalvės mokesčio mokėtojai: 327 pilies jurzdikoje, 289 Vilijampolėje (revizinio surašymo duomenimis)

 

1790

17 dūmų (magistrato valdomoje teritorijoje)

 

1795

217 (Vilniaus gub. Iždo rūmų duom.) arba 194 (Kahalo duom.)

564 vyrų

1800

238 (Iždo rūmų duom.)

 

1811

203 vyrų (Kahalo duom.)

561 vyrų

1816

675 (Kahalo duom.)

934 abiejų lyčių

1834

1734 (Iždo rūmų duom.)

 

1841

1793 (Iždo rūmų duom.)

virš 11 tūkst.

1847

2013

 

1864

16 540

virš 21 tūkst.

1897

25 441 (12 664 vyr., 12 777 mot.) arba 36% (surašymo duom.)

 

1908

32 628 (18 664 vyr., 13 964 mot.) arba 41,2 % (Statistikos departamento duom.)

79 145

1910

37 105 (beveik 50 %)

 

1923

24 691 (27 %)

 

1927

25 600

95 tūkst.

1933

38 tūkst. (beveik 30 %)

127 619

1945

apie 3 tūkst.

apie 152 tūkst.

1959

4792 (2,24 %)

 

2001

427

378 943

 

XIX a.–XX a. pradžios materialus žydų paveldas

Kaip minėjome, XIX a. žydai stengėsi apsigyventi senojoje miesto dalyje ir naujajame centre – čia pirko sklypus, statėsi ir remontavo namus. Jie iš dalies formavo XIX a. antrosios pusės Naujamiesčio architektūrinį veidą: dalis jų namų ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos mastu yra tapę architektūros paveldo objektais. Tarp tokių minėtinas Giršos Šapiro 1858 m. rekonstruotas namas Rotušės a. 26, I. Levio namas Ožeškienės g. 9 (1867 m.), Abraomo Kaco dviaukštis Vilniaus g. 34 / Zamenhofo g. 7–9 (1876 m.), Rozenbliumų namas, statytas 1861 m. Vilniaus g. 64, Dovydo Ritenbergo namai Laisvės al. 57 (1865 m.), S. Daukanto g. 15/17 (1898 m.) (36). Taip pat Ozerio Finkelšteino namas Kęstučio g. 91 (1897 m.), L. Donskio namas Laisvės al. 15 (37). Kauno architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė–Tolvaišienė nurodo, kad Fišelio ir Dveiros Donskių įpėdinio Lipmano Donskio 1900 m. statytas dviejų aukštų namas su vertingiausiu istorizmo laikotarpio gyvenamojo pastato interjeru Kaune yra Laisvės al. 27. Jame išlikęs autentiškas savininkų 9 kambarių buto planas bei įranga (38).

Giršos Michelsono 1909 m. statytas triaukštis namas, esantis S. Daukanto g. 25/Vienybės a. architektūros istorikų nurodomas kaip ryškiausias moderno (secesijos) pavyzdys Kaune. Po 1920 m. paveldėtojai Chava ir Rachilė Pružanai namą nuomojo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai (39). Dabar čia įsikūrę Lietuvių išeivijos institutas ir UAB „Sekasoft“.

Išlikęs ir pirklio Vulfo Lurje dviaukštis Vasario 16-osios g. 8, statytas iš Jefimo ir Minos Buršteinų pirktame sklype, o Chasės Monasevičienės prieš pat Pirmąį pasaulinį karą pastatytas dviiejų aukštų namas Laisvės al. 29 pasižymi kaip miniatiūrinis vientisų moderno formų statinys, išsaugojęs autentišką kompoziciją bei detales (40).

N. Lukšionytė–Tolvaišienė teigia, kad daugelis žydų pirklių statė ir nuomojo namus carinės Rusijos administracijos įstaigoms: Feinbergo name veikė gubernatūra, iki 1892 m. Bernardo Monasevičiaus dviaukščiame name Nepriklausomybės a. ir Gedimino g. kampe – pašto kontora, o Moušos Hausmano namuose (dab. Laisvės al. 78–80 / Maironio g. 26–28) buvo įsikūrę teismai, kontrolės rūmai ir telegrafo stotis. Gubernijos iždo rūmams buvo pastatytas Klionskio namas, gubernijos braižykla veikė Krinskio, mergaičių gimnazija – Bregovskio namuose (41). Tokie namai dažniausiai būdavo suplanuojami ir statomi specialiai valdžios įstaigoms, kai kada netgi jų užsakymu.

Centrinėse miesto gatvėse pastatyti žydų viešbučiai ir krautuvės pritraukdavo praeivių dėmesį ir atnešdavo pelną. Geriausi XIX a. viešbučiai Nikolajaus prospekte buvo Isero Levinsono 1873 m. pastatytas „Šambr-garni“ (1923 m. namus nupirko Lietuvos Kooperacijos bankas, dab. Laisvės al. 86), Vainšteino „Russkaja gostinica“, 1899 m. Izidoriaus ir Rachilės Volkovyskių statytas viešbutis ir restoranas „Metropol" (42). Izaoko Pikerio XIX a. pabaigoje įsteigtas viešbutis „Versalis“ greitai atiteko kitos tautybės savininkams (43), tad prie jo nesustosime.

XIX a. pabaigoje Izraelis Frumkinas Nikolajaus prospekte 1878 m. pastatė rūmus gubernijos teismams (dab. Laisvės al. 103). Pastatas jo įpėdiniams priklausė iki 1931 m., kai jį nupirko Teisingumo ministerija. Pirmajame aukšte veikė krautuvės, kinoteatras „Bovi“, Geležinkelio stoties biuras (44), o sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo iki 2006 m. – parduotuvė „Skalsa“. I. Frumkinas dar turėjo namus Maironio g. 22 (1864 m.) ir Laisvės al. 75 (1867 m.) (45).

5 pav. Buvę Izraelio Frumkino rūmai, dabar - Laisvės al.  

 kaunas5.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 



Grigorijus Frumkinas 1891 m. pasistatytą namą šalia miesto sienos Malaja Žandarmskaja gatvėje nuomojo Pašto kontorai (46). Sovietmečiu pastatas buvo pertvarkytas į gyvenamąjį namą (dab. I. Kanto g. 24).

Pirktame sklype su namu pirklys Šavelis Vainšteinas ir jo našlė Šprinca bei įpėdiniai XIX a. paskutiniame trečdalyje pastatė kelis namus (dabar Laisvės al. 45, 49a, 47), kuriuose įsikūrė krautuvės, o antruosius aukštus nuomojo įvairios įstaigos. Valda iki 1940 m. priklausė ją 1907 m. nupirkusių miestiečių Jankelio Žižmorskio ir Rasios Dveiros Oržekovskių įpėdiniams (47).

Noachas Lapinas turimame dideliame sklype Malaja Žandarmskaja ir Trubnaja (J. Gruodžio) gatvių kampe apie 1899 m. pastatė trijų aukštų namą ir jį išnuomojo gubernijos valdybai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu rūmus išsinuomojo Gelžkelių valdyba (48), o nuo 1964 m. šiame 23-uoju numeriu pažymėtame name I. Kanto gatvėje veikia „Lietkelprojektas“, t. y., VĮ „Kauno regiono keliai“.

1903 m. turtingas pirklys Mordchelis Gorzonas įsigijo valdą Šv. Gertrūdos g. 14 ir 14 b ir čia įsirengė savo kontorą, butą, o namą prie gatvės nuomojo krautuvėms, policijos valdybai, privačiai A. Kagano mokyklai. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatai priklausė įpėdinei Cilei Abramsonienei (49).

Gydytojas Abelis Lapinas XIX a. pabaigoje įsigytame sklype prie Įgulos soboro (dab. Laisvės al. 30) pastatė namą prekybai ir privačiai gydyklai. Po Nepriklausomybės paskelbimo jame įsikūrė Apskrities viršininko administracija, policijos nuovada ir areštinė, buvo atlikta kapitalinė rekonstrukcija (50).

O 1983 m. pastatytos parduotuvės „Merkurijus“ (Laisvės al. 60, prie fontano) vietoje buvusiame Dovydo ir Deboros Švarcų name XX a. pradžioje veikė geriausia tuo metu Kaune kino salė „Triumf“. Po Pirmojo pasaulinio karo jis priklausė B. Kupricui, vėliau – Jokūbui Jackovskiui (51).

Iš XIX a. išlikusių gyvenamųjų namų galima paminėti Vulfo Bregovskio namus Gimnazijos g. 2–4 ir Šv. Gertrūdos g. 17, pirklio Faivušo Varšavčiko namą ir svirną Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Šajos Maizelio namą Vilniaus g. 56 (prie požeminės perėjos), statytą XIX a. viduryje, kuriame veikė savininko smuklė, o tarpukariu – vyno gamyklėlė „Venta“, kelios dirbtuvės, Žydų bendruomenės bankas (52).  

6 pav. Buvęs Šajos Maizelio namas, dabar - Vilniaus g. 56. kaunas6.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

Taip pat išliko Rafaelio Etingerio triaukštis namas Vilniaus g. 72/J. Gruodžio g. 18, statytas XIX a. pabaigoje, Jankelio Frumkino sūnaus Izraelio Giršos namai Maironio g. 22 ir Laisvės al. 75 (53). 1865–1866 m. pirklys J. Fridmanas pastatė namus Kęstučio g. 54 ir S. Daukanto g. 9, o jo sūnus Solomonas 1909 m. valdą pardavė kaimynystėje dvi valdas su namais ir anilino dažų fabriką turėjusam Chaimui Gotlibui (54).

 
Palyginti dideli statybų mąstai ir investicijos į nekilnojamą turtą liudijo bendruomenės elito finansinę padėtį. Iškilo daug ūkinės ir prekybinės paskirties pastatų. Išskirtinio dėmesio vertos 1853–1853 m. pirklio Merkelio Kadisono statytos „mėsos eilės“ – ilgas pastatas, supantis stačiakampį pereinamą kiemą su 32 krautuvėlėmis, sandėliais bei gyvenamaja erdve. Visą įdomaus architektūrinio sprendimo kompleksą įrėmina V. Kuzmos, Muitinės ir J. Naugardo gatvės. Sovietmečiu pastatas buvo gyvenamas, bet smarkiai apleistas (55). Daugiau kaip prieš dešimtmetį jį restauravus, įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto svečių namai, konferencijų salė (dabar Muitinės g. 7).

7 pav. Buvusios Merkelio Kadisono mėsos krautuvės, dabar - Muitinės g. 7.

 kaunas 7.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš įmonių galima paminėti 1869 m. Mejerio Šuvalo įkurtą žemės ūkio padargų gamyklą „Marsas“, veikusią 1,7 hektaro sklype tarp Vytauto pr. (nr. 52, 54), Totorių (nr. 3, 3A) ir Krėvos gatvių. 1920 m. ją įsigijo „Nemuno“ akcinė bendrovė, o neužstatytame išsinuomotame plote Abelis ir Sara Pogirskiai 1934 m. pasistatė 3 aukštų nuomojamą namą (dabar Vytauto g. 52) (56).

1866 m. prie plento Kaunas – Daugpilis – Sankt Peterburgas Abelis Soloveičikas įkūrė alaus daryklą. Vėliau ji plėtėsi, priklausė Maksui ir Henrietai Bliumentalims, o nuo 1922 m. – V. Frenkeliui, kurį jis pavadino akcine alaus ir vaisvandenių darykla „Ragutis“ (57). Bravoro pastatai savo pirminę funkciją išsaugojo iki šių dienų, išliko XIX a kasti rūsiai, malūnas, kai kurie pastatai. Dabar šioje vietoje veikia „Kauno alus“ (Savanorių pr. 7).

Yra išlikusių ir bendruomeninių pastatų. Štai, pavyzdžiui, A. Jakšto ir Papilio g. kampe stovi nenumeruotas, apleistas ir ardomas trijų aukštų pastatas, statytas 1854 m. iš mokesčių Kahalui globojant Volfui Frumkinui ir Tanckeliui Chaimui Levisonui, ilgą laiką naudotas ligoninei ir pirčiai (58). 1929 m. pastatytas trečiasis aukštas (59). Priešais šį kompleksą, Pilies g. 10, nuo 1900 m. buvo pirklio Leiba Markuso nakvynės namai (60).

Kapinės

Kaip minėjome, pagrindinis žydų bendruomenės nepriklausomumo požymis buvo kapinės ir sinagoga. Kitos dvi svarbios institucijos – pirtis ir skerdykla.

Vilijampolės miestelio žydų kapinės buvo prie pat Neries upės. XVIII a. pradžioje teisę laidoti mirusius šioje vietoje suteikė valdų savininkė Liudvika Karolina Radvilaitė (61). Dabar čia nėra jokių buvusių kapinių ir netoliese stovėjusios sinagogos požymių.

Kitos Vilijampolės žydų kapinės lokalizuojamos tarp Kalnų g., šlaito ir “Vaiko raidos klinikos”. Nuo Tilžės gatvės kelią link jų rodo ženklas. Kapinių teritorija aptverta metaline tvora su vartais nuo Kalnų gatvės pusės. Tarp kalno šlaite augančių medžių išlikę keli antkapiniai paminklai, betoninės tvoros fragmentas. Čia ilsisi net tik Vilijampolės žydai, bet palaidoti IX forte ir kitur sunaikintų žmonių palaikai (62). 1963 m. kapinės buvo suartos ir liepta laidotis bendrose kapinėse (63). Šiuo metu pakalnėje antkapinių paminklų nėra. Stovi du atminimui skirti paminklai: vienas – lauko viduryje, su viršuje iškalta Dovydo žvaigžde ir užrašu lietuvių bei hebrajų kalbomis: „Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“; kitas – su aptrintu užrašu “Čia palaidoti Vilijampolės žydai, nužudyti 1941.04.25–26 d. fašistinių nacistų rankomis“.

XIX a. kelis kartus dėl potvynio nepavyko nuplukdyti mirusių žydų į Vilijampolę ir tai paskatino Žaliakalnio kapinių atsiradimą 1832 m. (64) . Kauno miesto senosios žydų kapinės (Žaliakalnio) išsidėstę tarp Radvilėnų plento, B. Sruogos g., J. Mateikos g. ir J. Basanavičiaus al. ir šiuo metu užima apie 8 ha. plotą. Aptvertos betonine tvora (vakarinė dalis – metaline, sujungta betoniniais stulpeliais) su pagrindiniu įėjimu iš pietvakarių pusės pro metalinius vartus. Sovietmečiu buvo vagiami akmeniniai paminklai, griaunami mauzoliejai, vartomi antkapiai, vežamos ir pilamos šiukšlės. Šiuo metu kapinės netvarkomos, teritorijoje gyvena žmonės. Nuo 1998 m. įtrauktos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Čia palaidoti rašytojai Jakovas Lifšicas, Chaimas Rafalevičius, Josifas Livšinas, literatūros kritikas Eljaševas Baumachševas, dailininkas Jokūbas Mesenbliumas (1895–1933) (65), dainininkas Danielius Dolskis (1890–1931) (66), II-osios Dūmos deputatas Šachno Giršovičius Abramsonas, Lietuvos žydų liaudies partijos pirmininkas, Seimo deputatas Eizer Finkelšteinas, laikraščių “Žydų gyvenimas”, “Žydų pasaulis” bendradarbis Izraelis Krumeris, žydų kariai, dalyvavę Lietuvos nepriklausomybės kovose (S. Kokneris, C. Grožerskis, Ch. Judelevičius, B. Goldbergas, J. Faimas, D. Baumonas, L. Bencelis) ir kariuomenės kapelionas I. Kaplanas (67) bei daugybė kitų.

Dar vienos šiuo metu miesto teritorijoje esančios senosios žydų kapinės yra Panemunėje tarp Vaidoto g. ir Nemuno upės. Kultūros paveldo registre jos datuojamos XVII a. Yra išlikęs vienas antkapinis paminklas ir pastatytas toks pats kaip Vilijampolės žydų kapinėse granito paminklas su viršuje iškalta Dovydo žvaigžde ir užrašu lietuvių bei hebrajų kalbomis: “Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas”.


8 pav. Žydų kapinės Panemunėje.

 kaunas 8.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Aleksoto žydai taip pat turėjo savo kapines. Dabar jos atsidūrę tarp įmonių “Kauno grūdai” ir “Apželdinimas” prie geležinkelio atšakos. Visos keturios kapinės pažymėtos 1935 m. Kauno plane: Vilijampolės kapinės tuo metu buvo šalia miesto ribos, Žaliakalnio – netoli jos, o Panemunės ir Aleksoto – daugiau vietinės reikšmės, nedidelės.

Sinagogos

Žodis sinagoga reiškia susirinkimą, taip pat žydų maldos namus. Tai oficiali vieta bendruomenės susirinkimui, maldai, mokyklai ir Toros studijoms, o kartais tai ir bendruomenės tarybos (Kahalo) būstinė. Vadinamieji “maldos namai” turi tokią pačią paskirtį, tik yra mažesni.

Ankstyviausi žinomi Kauno žydų maldos namai stovėjo Pilies jurizdikoje (68). 1716 m. jie buvo sugriauti, tačiau žydai greitai atsistatė ir 1722 m. maldos namai vėl minimi šaltiniuose (69). Vilijampolėje XVIII a. didelę mūrinę baroko stiliaus sinagogą prie Neries, upės šlaite, pastatė rabino Izaoko sūnūs Mozė ir Abraomas Soloveičikai (70). Šalia stovėjusio mūrinio namo antrame aukšte buvo įsikūręs žydų Kahalas (71). Ji buvo restauruota 1774 m., bet per Vilijampolės gaisrą XIX a. pabaigoje sudegus stogui, caro valdžia neleido atsistatyti (72) ir žydai naudojosi medine Vilijampolės sinagogą, į kurią pernešė apdegusį aron kodeš (šventąją spintą Torai saugoti – altorių). Sinagoga jau 1930 m. buvo išardyta, ji išlikusi tik nuotraukose (73).

9 pav. Vilijampolės sinagoga

 kaunas 9.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

XIX a. 30 žydų namų buvo leidžiama statytis maldos namus, o 80 namų galėjo statytis sinagogą (74). Amžių bėgyje sinagogų skaičius kito priklausomai nuo žydų bendruomenės poreikių, finansinių galimybių ir dažnų gaisrų. Vieni pirmųjų maldos namų buvo įrengti XIX a. viduryje pirklio Markelio name A. Jakšto gatvėje (75), o 1864 m. žydai jau turėjo sinagogą ir 19 maldos namų (76). XIX a. pabaigoje Kaune priskaičiuojami 23 maldos namai (atskirai talmudistų ir chasidų) (77). 1908 m. veikė 23 maldos namai (neskaitant laikinų) (78).

XIX a. būta daug medinių sinagogų: Panemunėje stovėjo dvi (79), nedideli mediniai žieminiai (šildomi) maldos namai nuo 1856 m. stovėjo grafo de Sent Klero sklype (80). 1865 m. Simonas Gorskis suprojektavo didelius ir puošnius maldos namus, kurie buvo pastatyti pirklio Moušos Hausmano sklype ir veikė iki 1941 m. (81)  1883 m. M. Rabinovičiaus sklype M. Daukšos gatvėje pagal U. Golinevičiaus projektą buvo pastatyti nedideli maldos namai ir užrašyti Laidotojų draugijai (82).

1927 m. adresų knygoje minima 19 žydų „bažnyčių“: po dvi Slabados (viena iš jų – chasidų (83)), Gardino g., Malūnų g., Daukšos g., po vieną – Jakšto g., Žaliakalnyje, Maironio g. (nedidelė), Ožeškienės g., Gedimino g., Birštono g. 12, Jonavos g., Šiaulių g., Nemuno g. 21, Aleksote ir Šančiuose (84). Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu laikinojoje sostinėje žydų maldos namų pastatyta nedaug (Žemuosiuose Šančiuose, Aleksote, Panemunėje), nes užteko senųjų. Tarp rekonstruotų paminėsime pagal M. Joffės projektą 1923 m. suremontuotą sinagogą Šiaulių g. (vadinta „karmelitų“, nes netoliese buvo įsikūręs vienuolynas) bei mūrinę sinagogą Gedimino g. 28 (85), pastatytą 1922 m. Prieš tai šiame sklype stovėjo medinė sinagoga, statyta XIX a. antroje pusėje (86). Mediniai maldos namai stovėjo Jankelio Žižmorskio ir Rasios Dveiros Oržechovskos įpėdinių valdoje (dab. Laisvės al. 45–47–49a) kieme (87). Tarp naujai statytų minėtini rabino M. Epšteino maldos namai Vilijampolėje, nedideli Š. Merkelio maldos namai Daukšos g. ir pagal P. Taročkovo projektą pastatyta Sodų g. (Šančiuose) (88).

1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, žydų bendruomenės sakralinių pastatų statyba baigėsi. Dauguma stovėjusių buvo sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą arba smarkiai nukentėjo pokario metais.

Dabar iš jų galima rasti vos kelis. Vaisių g. 30 stovinčiame buvusiame sinagogos pastate su išlikusiais autentiška šoninio fasado kompozicija ir galiniu fasadu gyvena žmonės. Ši sinagoga pažymėta ir 1935 m. miesto plane. Dar yra išlikusi Daukšos g. 27a kieme (tinkuota, su autentiškais smailėjančių arkų langais). Ji statyta XIX a. antrojoje pusėje ir buvo Mėsininkų sinagoga (89). Taip pat tinkuotų plytų sinagoga Birštono g. 14 / Puodžių g. – šiuo metu joje įsikūręs automobilių servisas, akmens gaminių parduotuvė ir kirpykla, o dar 2002 m. kirpyklos vietoje buvo butas. Ši sinagoga taip pat pažymėta 1935 m. miesto plane.

 kaunas 10.jpg

 

 

 


 

 

 

 

 

 

10 pav. Buvusi sinagoga Daukšos g. 27

 

 

Po II pasaulinio karo buvo renovuota tik viena – choralinė sinagoga, esanti Ožeškienės g. 17. Kupolas atstatytas 2001 m. (90) 1872 m. liepos 17 d. pirmosios gildijos pirklys Levinas Boruchas Minkovskis gavo leidimą statyti šią savo forma į katalikų bažnyčią labai panašią sinagogą (91). Pastatyta tuo metu šalutinėje, vedančioje į centrą gatvėje, ji XIX a. buvo pagrindinė. Tai viena iš dviejų šiuo metu Lietuvoje veikiančių sinagogų.

11 pav. Choralinė sinagoga Ožežkienės g. 17

 kaunas 11.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

L. Zamenhofo g. 7 stovi viena iš trijų Lietuvoje iki šių dienų išlikusių romantizmo epochos sinagogų. 1850 m. ją savo sklype pastatė J. L. Neviažskis (92). Sovietmečiu perstatytoje sinagogoje (93) Gedimino g. 26B dabar įsikūręs žydų muziejus.

Šančių sinagogos išorė šiuo metu pakeista, užmūrytos arkinės langų dalys. Tai viena iš dviejų tarpukario laikotarpio išlikusių mūrinių sinagogų Lietuvoje (94).

Neišliko stovėjusios Dvaro, Gardino, Jonavos, Šiaulių, Ariogalos (Vilijampolėje), Panerių (Vilijampolėje), Skerdyklos (Vilijampolėje), mažoji sinagoga Veliuonos (Vilijampolėje; ji pažymėta 1935 m. miesto plane), Vežėjų (Vilijampolėje) ir kt. gatvėse (95). Taip pat 1935 m. plane H. ir O. Minkovskių ir S. Hariso g. kampe (link tilto esančiame kvartale) pažymėta Aleksoto sinagoga. Moušos Hausmano sklype buvusių maldos namų vietoje sovietmečiu buvo pastatytas pastatas Kauno apskrities archyvui (Maironio g. 28B) (96).

Visuomeninis, politinis ir ekonominis gyvenimas

Apie ankstyviausio laikotarpio dabartinio Kauno teritorijoje gyvenančių žydų visuomeninį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą žinoma nedaug. Vilijampolės miestelio žydai XVIII a. turėjo bendruomenę su visomis instancijomis: kapines, sinagogą, labdaros draugijas (97). Vertėsi daugiausia prekyba ir amatais, dirbo vežėjais ir laikė keltą per Nerį iš Vilijampolės į Kauną. Kauno miete gyvenantys vertėsi daugiausia prekyba.

Iš XIX a. labiausiai žinomi religinio gyvenimo atstovai, tokie kaip Vilijampolės rabinas E. Ragoleras (1794–1850) (98), Kauno rabinai Mėjeris Šapiras (99), Moše Jechošua Jechuda Leiba Diskinas (1817–1898) (100) ir visuotinai pripažintas religinis autoritetas bei visuomenės veikėjas Icchakas Alchonenas Spektorius (1817–1896)m (101). Istorija išsaugojo ir labiausiai pasižymėjusių bendruomenės vadovų Izraelio Bacharacho, Abraomo Dembo, Nachmano Reichseligmano, Fišelio Kahno, Ezekielio Jaffės, Solomono Osinskio, Liebermano Šakhovskio (102), Rubino Rubinšteino vardus (103).

Per šimtą metų žydai įleido šaknis Kaune ir XX a. pradžioje jau ir šiame mieste buvo daug prityrusių aukšto intelekto skirtingų įsitikinimų visuomenės ir politikos veikėjų, kuriems vėliau teko būti oficialiais žydų atstovais, organizuoti bendruomenės gyvenimą ir aktyviai dalyvauti kuriant nepriklausomą Lietuvą.

12 pav. Žydų karių sąjungos Kauno skyrius žygiuoja į Karo muziejaus sodelį įteikti antrajam pėstininkų pulkui už surinktas aukas nupirktus šautuvus. Priekyje ats. j. ltn. A. Ganiondskis.

kaunas 12.jpg










 

 

 



Kaunui buvo lemta tapti Lietuvos žydų vienu iš traukos centrų, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir visos valstybės gyvenime. Tarp žymių žmonių visų pirma minėtina garsi rabinų ir mokslininkų Soloveičikų giminė: Juozapas cha–Levi Soloveičikas, pirmasis giminės atstovas, rūpinosi panaikinti 1754 m. draudimą žydams gyventi Kauno mieste. Jo anūkas Mošė buvo Vilijampolės, kur 1772 m. kartu su broliu Abraomu pastatė Didžiąją sinagogą, rabinas, o Mošės sūnus Juozapas buvo Kauno rabinas (104). Istorijos mokslų dr. Maksas Soloveičikas (1883–1957) tapo Steigiamojo seimo nariu ir Žydų reikalų ministru (105).

Istoriografijoje visuotinai pripažįstamas žydų dominavimo ekonomikoje faktas: XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje žydai valdė beveik visą prekybą ir didelę dalį amatų, jų amatininkai turėjo savo cechus. Žydų spaustuvių Kaune istoriją pradėjo Mauša Noichimovičius (Tipografas) 1843 m., o iš viso iki 1918 m. žydai įsteigė net 26 spaustuves, kurių vienos veikė trumpai, o kitos – iki pat Antrojo pasaulinio karo – ir paliko ženklų pėdsaką Lietuvos spaustuvių istorijoje. Iš pastarųjų galima paminėti Faivušo Lipšico įsteigtą 1866 m. spaustuvę, kuri Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu buvo viena stambiausių mieste, Šajos Sokolovskio įsteigtą 1862 m., Jakovo ir Cemacho Beregovskių įsteigtą 1899 m., Mordchelio Segalio ir jo sūnaus Chaimo (1910–1940), Simchelio Noimano (1912–1940) ir 1912 m. įkurtą Maušos bei Leizerio Gurvičių spaustuvę. 1918–1940 m. žydai Kaune įsteigė 25 spaustuves ir kartono fabrikus: „Idiše štime“ laikraščių, veikusią per visą Nepriklausomybės laikotarpį, F. Sakalauskienės, G. Lano ir M. Jolko (1921–1935 m.), buvusią trečia – ketvirta pagal dydį mieste. Taip pat vieną didžiausių privačių spaustuvių, veikusią 1925–1940 m. ir priklausiusią Aronui Bakui ir kt., spausdinusią laikraštį „Dos Vort". 1925–1940 m. veikusi „Bekara – kartonaž“, vadinta litografijos ir kartono fabriku (veikė Donelaičio g. 79), kuriai vadovavo Judelis Fainbergas, pagal darbininkų skaičių atsiliko tik nuo didžiausios „Spindulio“ spaustuvės. Žydų religinės knygos ir laikraščiai buvo spausdinami Gersono Levino spaustuvėje „Progres“ (1935–1940 m.). Visos spaustuvės buvo įsikūrusios miesto centre ir tik dvi veikė Vilijampolės priemiestyje (106).

Augančią Kauno svarbą litvakų gyvenamojoje erdvėje rodo svarbūs politiniai susirinkimai. Būtent čia įvyko antrasis (1898 m.) ir trečiasis (1899 m.) žydų socialistų darbininkų organizacijos “Bund” suvažiavimai (107), 1905 m. įkurta “Žydų sąjunga tautos lygiateisiškumui iškovoti” Peterburge pareikalavo visuotinės rinkimų į Valstybės Dūmą bei vietos savivaldybes teisės (108) ir deputatais iš Kauno Pirmojoje ir Antrojoje dūmose išrinko L. Bramsoną ir Š. Abramsoną (109). 1909 m. Kaune vyko labai svarbus žydų bendruomenių atstovų pasitarimas, kuriame dalyvavo 120 delegatų iš 46 miestų ir buvo išrinktas komitetas (110).

Pats ryškiausias, kūrybingiausias ir sėkmingiausias laikotarpis Kauno žydų bendruomenės gyvenime buvo 1918–1940 metai. Iki 1940 m. birželio okupacijos Kaunas buvo Lietuvos žydų sostinė. Čia buvo įsikūrę visų partijų, draugijų, klubų bei organizacijų, Žydų centrinio banko kooperacijai remti, Lietuvos žydų kooperacijos sąjungos „Raumaš“ (Laisvės al. 76 pasaže), Lietuvos rabinų sąjungos „Mizrachi“ (Jonavos g. 31) pagrindinės būstinės, rezidavo Žydų Reikalų ministras (111), čia veikė didžiausios įmonės, vyko suvažiavimai ir konferencijos, Kahalų atstovų susirinkimai (112). Kauno žydus lankė kitose valstybėse gyvenantys žymūs jų tautiečiai (113).

Didelė dalis tarpukario investicijų laikinojoje sostinėje priklausė žydų kapitalui. Jų kapitalo ir iniciatyvų nestigo visose pramonės šakose ir prekyboje. Pavyzdžiui, iš 14 tekstilės įmonių 12 priklausė verslininkams žydams (114). Žydai įsteigė didžiausius Kauno kojinių fabrikus “Kotton” ir “Silva”, iš Vilniaus persikėlęs Markusas Fridmanas 1921 m. įsteigė įmonę “Lietuviškas muilas – Žuvelė”, nuo 1922 m. veikė bendra stambiausia lietuvių ir žydų akcinė draudimo bendrovė “Lietuvos Loidas” (L. Sapiegos g. 4a (115)), bendru kapitalu Kaune buvo pastatytos didelės gumos dirbinių įmonės “Guma” ir “Inkaras" (116). Statybos sektoriuje aktyviai dirbo brolių Gedalio ir Dovydo Ilgovskių firma (kontora veikė K. Donelaičio g. 63) (117).

13 pav. Kibucas "Adat Israel" Kaune.

 kaunas 13.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

Sėkmingai veikė dar 1904 m. įsteigtas I. B. Volfo (118)– Engelmano alaus bravoras netoli geležinkelio stoties ir Nemuno (119), akcinių bendrovių „Soloveičikas ir sūnus“ ir „L. Ožinskis ir broliai“ malūnai bei lentpjūvės (120), Kauno aviacijos dirbtuvės Aukštojoje Fredoje, vadovaujamos A. Bliumentalio (121).

Intensyviai statomame mieste 1933–1934 m. buvo 82 (31%) diplomuoti statybos specialistai žydai ir virš 20 (12%) technikų (122). Žydus traukė pelningi verslai – tai liudija ir jų studijos Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete: pvz., 1934 m. iš 11 baigusiųjų buvo 6 žydai, o 1937 m. jie sudarė beveik pusę Lietuvoje parengtų aukščiausios kvalifikacijos šios srities specialistų (123). Žydai buvo pagrindiniai statybų rangovai. Žinomiausi – broliai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai – statė ugniagesių rūmus I. Kanto g. 1, Universiteto akių ir ausų kliniką (Vytauto pr. 49), Medicinos fakultetą A. Mickevičiaus g. 9, Žemės ūkio rūmus K. Donelaičio g. 2, Vytauto Didžiojo muziejų Vienybės aikštėje, Pažangos rūmus Laisvės al. 53 ir kai kuriuos kitus svarbius statinius (124).

Daug žydų pasireiškė ir kaip projektuotojai bei inžinieriai (L. Markovičius, M. Grodzenskis, S. Milis, Anatolijus Rozenbliumas) (125). Laisvės alėjoje, T. Ivanausko zoologijos muziejaus pastato (Laisvės al. 106) vietoje stovėjo G. Mazelio ir M. Grodzenskio projektuoti Centrinio Žydų banko rūmai su pasažu, formavusiu prekybinę gatvelę (126).

14 pav. Žydų bankas Kaune, XX a. dešimtmetis.

 kaunas 14.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Aktyviausias prestižinių gyvenamųjų namų projektuotojas buvo inžinierius L. Ritas, kurio nubraižyti namai stovi Kęstučio g. 66, S. Daukanto g. 14, Laisvės al. 9, Vytauto pr. 87, K. Donelaičio 79, Laisvės al. 93 / I. Kanto g. 26, Maironio g. 18, o jo projektuota nuo 1930 m. Vytauto pr. ir Kęstučio g. kampe stovėjusi B. Zacharino chirurginė ligoninė neišliko (127). Apskritai žydų tautybės inžinieriai, architektai ir statybos technikai paliko ryškų pėdsaką Kauno architektūroje, statė ir projektavo profesionaliai bei originaliai (128).

Žydai nesilaikė nuostatos, kad “Lietuva ne mūsų namai ir tegu lietuviai užsiiminėja politika”. Lietuvių Tautos Taryba 1917 m. pakvietė Kauno žydų veikėjus Dūmos deputatą Naftalį Fridmaną, daktarą Grigorijų Volfą, advokatus Šleimę Chorožinskį ir Oizerą Finkelšteiną dalyvauti jos veikloje (129). 1918 m. pabaigoje sudarytame organizaciniame miesto valdybos komitete buvo po 20 lietuvių, lenkų ir žydų, po 5 vokiečių ir rusų. 1918 m. gruodžio 18–19 d. į miesto tarybą išrinkta 12 lietuvių, 30 lenkų, 22 žydai, 6 vokiečiai ir 1 rusas (130).

Žydai aktyviai dalyvaudavo Seimo rinkimuose (1920–1926 m.). Rinkimuose į Kauno miesto tarybą dažniausiai laimėdavo daug vietų, o kartu su lenkais visada sudarydavo absoliučią daugumą iki 1931 m., kai buvo pakeistas savivaldybių rinkimų įstatymas: šalia kitų pataisų įrašytas reikalavimas raštu ir žodžiu mokėti lietuvių kalbą (131). Į 1918 m. spalio mėnesį Kaune sudarytą įvairių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų komiteto (savivaldybės pirmtako) sudėtį tarp 70 narių įėjo 20 žydų (132). 1718 m. gruodžio 18–19 d. pirmuosiuose Miesto Tarybos rinkimuose žydai pateikė net 7 sąrašus ir gavo 22 vietas (daugiausia sionistai – 9) (133). Ypač aktyviai žydai dalyvavo 1924 m. rinkimuose, kur gavo 10 000, t. y. 30 procentų, balsų; tai lėmė ir bendra valdančiųjų krikdemų politika, kai 1924 m. nebuvo leista susirinkti Žydų Tarybai, bei nutarimai pašalinti iškabas nevalstybine kalba (134).

Lentelė nr.2: Žydų procentas Kauno miesto taryboje (135):

1918 m.

31 %

1920 m.

32,7

1921 m.

25,5

1924 m.

31,4

1931 m.

22,2

1934 m.

13,8

Viešajame gyvenime aktyviausiai reiškėsi trys politinės kryptys: sionistinė, liberali socialistinė ir komunistinė (136). Stipriausi ir aktyviausi buvo įvairių pakraipų sionistai. Kairieji liberalai buvo aktyvi, linkusi integruotis ir socialiai veikli žydų grupė. Tai – antisionistinės jidišistinės partijos Bund pasekėjai. Tuo tarpu komunistai darė įtaką skurdžiausiems bendruomenės sluoksniams. Religingi žydai ortodoksai buvo socialiai pasyvūs, savo gyvenimą paskyrusi maldai ir religinių tekstų studijoms, o religiniai mistikai chasidai reiškėsi ribotai. Žydų bendruomenėje kunkuliavo karštos diskusijos ne tik tarp įvairių politinių ir kultūrinių grupuočių, bet ir jų pačių viduje, ypač 1919–1924 m., kai veikė ministerija ir vyko rinkimai į Seimą, Nacionalinę žydų tarybą. Ginčai vyko visose bendruomenėse Kaunas išsiskyrė kaip labiausiai heterogeniškas (137).

Tai vienu metu buvo politinis ginčas tarp sionistų ir antisionistų bei kultūrinis tarp hebraistų (kurių dauguma buvo sionistai) ir jidiš kalbos gynėjų (daugiausia antisionistų). Koks tai buvo margas ir intensyvus visuomeninis gyvenimas, liudija gausios labdaros, kultūrinės ideologinės, sporto, savišalpos, profesinės, kultūros, religinės draugijos.

Švietimas

Žydai nuo seno garsėjo raštingumu ir išsilavinimu. Susikūrus bendruomenei, ėmė kurtis bendruomenės išlaikomi chederiai (pradžios mokyklas vaikams nuo 3 metų) ir ješyvos (į Talmudo studijas orientuotas vyrų mokyklas po chederio), religinės ir labdaros brolijos, bibliotekos (138). 1849 m. Kaune buvo 19 pradinių ir 4 antrapakopiai chederai (139).

Visame regione garsėjo 1882 m. įkurta Slabados ješyva “Kneset–Israel” (“Izraelio susirinkimas”), pavadinta kurį laiką jai vadovavusio naujos judaizmo krypties Musar (moralė) įkūrėjo rabino Izraelio Salanterio vardu (140). Ši rabinų seminarija pasižymėjo griežta tvarka ir izoliacija nuo išorės įtakų. 1897 m. nuo jos atskilusieji sukūrė naują ješyvą “Kneset Bet–Ickach”, pavadintą Ickacho Elchanano Spektoriaus (1817–1896) vardu (141). 1899 m. Vilijampolės ješyva buvo viena didžiausių ir žymiausių Europoje, besimokančiųjų skaičius perkopė 300. Labiausiai suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo – tapo viso regiono ortodoksų centru (pvz., 1920 m. mokėsi virš 500 asmenų) (142). Kurį laiką jai vadovavo rabinas A. Grodzenskis. Ješyva nesėkmingai bandė gauti aukštosios mokyklos statusą (143). Pagal 1935 m. miesto planą, ji stovėjo Ješiboto (dab. Kernavės) ir Vežėjų gatvių kampe (Panerių ir Veliuonos gatvių apribotame kvartale). 1934 m. buvo pradėtas statyti naujas trijų aukštų pastatas ješyvai, tačiau statyba užtruko ir neįrengtas pastatas buvo nacionalizuotas 1940 m. (144)

1927 m. Maironio g. 14a veikė K. Volockio vadovaujama žydų gimnazija, „Or" (Šviesa") draugijos išlaikoma realinė gimnazija (Ugniagesių g. 12; direkt. C. Finkelšteinas), žydų mergaičių „Javne“ gimnazija (Gardino g. 8; direkt. S. Goldsbergas) ir žydų vidurinė mokykla (Didžiojoje Vilniaus g. 14; direkt. M. Lifšinas) (145). 1935 m. spaudoje rašoma, kad tais metais veikė privati gimnazija dėstomąja lietuvių kalba (Maironio g. 10/12) bei viena jidiš dėstomąja kalba, o visos kitos – hebrajų (146). Enciklopedijose teigiama, kad 1935 m. veikė šešios draugijų išlaikomos hebrajiškos gimnazijos ir daugybė pradinių mokyklų su dėstomosiomis hebrajų ar jidiš, vaikų darželiai. Tik kelios jų veikė naujuose, specialiai tam statytuose pastatuose (147). Pvz., 1927–1940 m. Prieplaukos kranto gatvėje (dabar Karaliaus Mindaugo pr. 11) veikė draugijos Mokslams skleisti tarp žydų 1926 m. pastatyta Švabes“ gimnazija su dėstomąja hebrajų kalba (rėmėjai: Moišė Švabes ir C. Elkesas). 1929–1930 mokslo metais joje mokėsi 202 berniukai ir 166 mergaitės (viso 368) (148). Dabar šiame pastate įsikūręs Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras, o prie įėjimo pritvirtinta lentelė lietuvių ir hebrajų kalbomis skelbia: „Šiuose rūmuose 1927–1940 veikė Kauno žydų (hebrajų) gimnazija, kurios dauguma auklėtinių žuvo per holokaustą“. Naujas realinės žydų gimnazijos pastatas iškilo 1930 m. Kęstučio g. 85, o 1931 m. Uosto krante (dab. Karaliaus Mindaugo pr. 31) miesto savivaldybės lėšomis pastatyta moderni, 40 vaikų talpinanti pradinė mokykla (149). Dabar šiuose pastatuose veikia J. Naujalio muzikos gimnazija. Realinė gimnazija, šalia jos esanti pradinė m–kla ir Žydų gimnazija Prieplaukos kranto g. (dab. Karaliaus Mindaugo 11) pažymėtos 1935 m. miesto plane. Yra žinoma, kad 1931–1941 m. privati žydų gimnazija veikė XIX a. M. Hausmano statytame name (dabar Maironio g. 28) (150).

Kultūra

XIX a. Kaunas tapo visos gubernijos žydų kultūrinio ir religinio gyvenimo lokaliniu centru. Čia visą gyvenimą praleido Haskalos epochos rašytojas Abraomas Mapu (1808–1867), rašęs hebrajų kalba (151) bei jidiš kalba rašęs žydų literatūros profesionaliosios kritikos pradininkas, Teodoro Herclio šalininkas Izraelis Eljaševas (1873–1924), pasirašinėjęs Ba’al–Machašavoto („Mąstytojas“) slapyvardžiu (152). Kelerius metus Kaune gyveno esperanto kalbos sukūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859–1917) (153), kurio vardu pavadinta viena Senamiesčio gatvių.

Po 1920 m. Vilniaus atskyrimo nuo likusios Lietuvos, litvakų kultūros padėtis pakito iš esmės – ėmė plėtotis dviem savarankiškais srautais. Lietuvos žydai prarado savo visuomeninį politinį centrą ir teko patiems imtis vadovaujančio vaidmens. Tiesa, jėgos buvo silpnesnės, o tradicijos palyginti nesenos. Lietuvos su laikinąja sostine Kaunu aplinka telkė nuo „Lietuvos Jeruzalės“ demarkacine linija atskirtus įvairių politinių, kultūrinių, religinių pakraipų žydus. Čia jie sukūrė atskirą kultūros židinį su mokyklų tinklu, nuo 1922 m. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) veikusia semitologijos katedra, kuriai vadovavo dr. Chaimas Nachmanas Šapira (154), draugijomis ir organizacijomis, išplėtojo knygų leidybą ir periodinę spaudą.

15 pav. Dr. Chaimas Nachmanas Šapira, VDU semitologijos katedros vedėjas, Žydų tarybos švietimo ir kultūros skyriaus vadovas. Esteros Lurjė pieš. 1942m.

 kaunas 15.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune tebuvo vienas žydų laikraštis rusų kalba. Iš viso 1918–1940 m. Kaune ėjo net 6 žydų dienraščiai, daug savaitraščių ir žurnalų (155). 1919 m. liepos 21 d. pasirodė dienraštis "Di idiše štime” (“Žydų balsas”), kurio leidimą parėmė Žydų reikalų ministerija. Jis atstovavo visą gausų sionistinį judėjimą ir ilgus metus buvo vieninteliu žydų dienraščiu (156). Tiesa, 1922 m. religingi ortodoksai ėmėsi leisti „Idišer lebn“ (Žydų gyvenimas), tačiau jis greitai tapo savaitraščiu (157). "Di idiše štime" 1923–1940 m. redagavo Reuvenas Rubinšteinas (1891–1967) (158). Demokratai jidišistai (folkistai) mėgino turėti savo dienraštį 1921, 1923, 1926 m., tačiau tik 1930 m. pradėjo eiti Žydų švietimo draugijos leidžiamas “Folksblat” (“Liaudies laikraštis”), redaguojamas kalbininko Judelio Marko, vėliau – Mendelio Sudarskio (159). Ne kartą jis būdavo uždaromas cenzūros ir pasirodydavo kitais pavadinimais: „Jidiše folksblat“ (Žydų liaudies laikraštis), „Undzer folksblat“ (Mūsų liaudies laikraštis), „Kovner folksblat" (Kauno liaudies laikraštis) (160). 1933 m. pradėti leisti du dienraščiai: sionistų socialistų partijos „Dos vort“ (Žodis) ir sionistų revizionistų „Moment“ (Momentas), o nuo 1936 m. į jų tarpą įsijungė komercinis dienraštis „Frimorgn“ (Rytas), publikavęs daugiausia informacinę medžiagą bei įdomybes (161).

Be minėtų dienraščių, trumpiau ar ilgiau ėjo įvairių politinių srovių savaitraščiai ir mėnraščiai, profesiniai, šeimai ir laisvalaikiui skirti, vienkartiniai arba proginiai leidiniai (162). Nuo 1935 m. Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės atvadavime, sąjunga lietuvių kalba leido savaitraštį “Apžvalga” (redakcija buvo įsikūrusi A. Mapu g. 10, redagavo teisininkas S. Šilianskis) (163). Pagrindinė jo tema buvo gerų lietuvių – žydų santykių puoselėjimas bei žydų dalyvavimo šalies gyvenime nušvietimas. Iki 1940 m. išėjo virš 200 numerių.

Didelės kultūrinės vertės darbus dirbo bibliotekos, leidyklos, muziejai. Rašytojo A. Mapu vardo biblioteka įsisteigė dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, 1908 m., o po trisdešimties metų jau buvo sukaupusi 50 tūkst. knygų. Kaune veikė D. Gutmano, G. Gutmano, A. Ptašeko, M. Holcmano “Pribač”, Margolino “Mokslo” ir kt. knygynai. Dabartinio Zoologijos muziejaus vietoje stovėjusio Centrinio žydų banko kooperacijai remti pastate (Laisvės al. 76) veikė viena didžiausių ir vertingiausią kolekciją sukaupusių Kauno viešųjų žydų bibliotekų, priklausiusi Kauno sionistui Abai Balošeriui (164). Veikė Žydų mokslo mylėtojų draugijos (Lukšio g. 12) biblioteka (165). Nedidelė biblioteka veikė dab. Savanorių pr. 14 (166), o Vilijampolės raštingųjų poreikius tenkino Mokyklos g. 18 veikusi žydų liaudies biblioteka ir skaitykla (167). Istoriografijoje minima, jog A. Mapu vardo biblioteka turėjo per 3000 knygų keturiomis kalbomis (168), tačiau neaišku, ar tai dab. Savanorių pr. 14 esančiame name veikusi biblioteka, ar kokia kita.

Veikė mokytojų seminarijų tinklas (169), daugybė įvairių specialybių kursų kvalifikacijai gauti ar kelti, amatų mokyklos. Pagrindinė jų – ORT draugijos įsteigtas keturmetis Žydų Technikos institutas („Žydų darbo namai“ Jonavos g.), kuriame amatų vienu metu mokėsi apie 500 vaikinų ir merginų (170).

1930 m. buvo įsteigta Šimono Dubnovo vardu pavadinta Lietuvos žydų istorijos ir etnografijos draugija, kuri sukaupė daug bendruomenių kronikų (pinkos), žymių veikėjų rankraščių, laiškų, knygų, materialinio paveldo ir taikomosios dailės kūrinių, rinko tautosaką, fotografavo senas sinagogas ir pastatus. Po metų Rotušės a. 14 buvo įkurtas draugijos muziejus ir sulaukė daug lankytojų (171). Prieš Antrąjį pasaulinį karą jame buvo per 3 tūkst. eksponatų, 6 tūkst. knygų, taip pat rankraščių kolekcija (172).

Po 1920 m. iš Vilniaus į laikinąją sostinę atvykę kelios žymios žydų muzikantų šeimos aktyviai įsijungė į kultūrinį mieto gyvenimą, ilgainiui tapo Lietuvos patriotais. Tai Marduchas Hofmekleris (1871–1983) (173) ir jo vaikai: Moišė, Leiba, Danielius, Ruvimas, Zelda), taip pat Stupeliai, Bankai. Bene garsiausias buvo „Metropolio“ orkestras, vadintas „Hofmeklerbandu“. Jame grojo ir J. Bankas. Su šiuo orkestru varžėsi daugiausia Konrado kavinėje pasirodydavęs smuikininko Danieliaus Pomeranco (1907–1981) „džiazbandas“; kitose miesto kavinėse grojo brolių Stupelių ansamblis, „Versalio“ kapelai vadovavo M. Boršteinas, neblogai sekėsi V. ir M. Bravinams, „Koriski–Ceitel" orkestrui (174). Vilniuje gimęs Danielius Dolskis (1891–1931) Kaune tepraleido 2 metus dainuodamas „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranuose, bet per šį laiką sugebėjo tapti lietuviškos estrados pradininku (175). Veikė Kauno žydų Teatro Mėgėjų Ratelis „Unser Vinkel" (176).

Socialinės apsaugos sfera ir draugijos

Palyginus su kitų tautybių gyventojais, žydų socialinė rūpyba buvo labai išplėtota. Kauno žydai ligoninę įkūrė dar XIX a. 7 dešimtmetyje dab. Jakšto gatvėje (tarpukariu kai kurie jos skyriai veikė ir Pilies g. 11) (177). Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje ji turėjo 320 lovų, vadovavo Binjominas Golachas. Šalia ligoninės veikė vaikų ambulatorija (178). „OZE“ draugija išlaikė ambulatoriją Maironio g. 6 (179). Draugijos išlaikoma vaikų ligoninė buvo įsikūrusi Ukmergės pl. (dab. Savanorių pr.) 43 (180). Veikė tuberkuliozės sanatorija (181), vaikų sanatorija – „kolonija“ (Maironio g. 14) (182). 1938 m. Kaune buvo 100 žydų gydytojų, 70 dantistų, 38 farmacininkai ir chemikai, 81 inžinierius, 75 felčeriai, medicinos seserys, akušerės (183). Žydai turėjo atskirą kaip draugija užregistruotą Greitąją Pagalbą Bicur Cholim (Mapu g. 2) (184). Veikė kelios privačios ligoninės, pvz., Kauno žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovo dr. Chaimo Chanono Elkeso (1879–1744) klinika Kęstučio g. 8 (dabar pastate veikia KTU Europos ir Amerikos institutas) (185).

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Elgetyno gatvėje (dabar – D. Poškos g. 1) nuo 1926 m. veikė Sveikatos apsaugos draugijos „OZE" sveikatos namai (186). Dabar čia taip pat veikia Kauno sporto medicinos centras.

16 pav. Buvę Oze draugijos išlaikomi Kauno žydų Sveikatos namai, dabar - Poškos g. 1. 

 kaunas 16.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Vaikų namai buvo įsteigti 1920 m. Žydų Tautos Tarybos, suremontavus ir pritaikius seną bendruomenės pirtį, buvusią Pilies g. 13. Juose veikė skyriai: kūdikių prieglauda, ikimokyklinio amžiaus vaikų prieglauda, valgykla ir skaitykla, pradžios mokykla, įvairios dirbtuuvės (stalių, šaltkalvių, kurpių, mezgimo, pynimo, siuvykla. Šie namai buvo laikomi viena moderniausių auklėjimo įstaigų Rytų Europoje. Po 1930 m. viską sunaikinusio gaisro buvo pastatytas 4 aukštų namas su centriniu šildymu, karštu ir šaltu vandeniu, ambulatorija, prieglauda 120-čiai vaikų ir Montesori vaikų darželiu (187).

Rabino I. E. Spektoro vardu pavadinta našlaičių prieglauda buvo įsikūrusi dab. J. Gruodžio g. 25, o pastate A. Mapu g. 18, kuriame šiuo metu veikia Senamiesčio biblioteka, statytame 1910–1925 m., buvo bendruomeninė valgykla (188).

Rotušės a. 4 veikė beturčių mergaičių draugijos prieglauda, Elgetyno g. (dabar – D. Poškos g. 21/23 / Smalininkų g. 16) buvo įsikūrusi žydų senelių prieglauda (189). Ji statyta dar 1892 m. iš Antano Volskio pirktame sklype, o įkurta 1901 m. (190) Rytinė dalis pastatyta 1936 m. (191) Dabar čia veikia Kauno Prekybos ir verslo mokykla.

17 pav. Buvusi Kauno žydų beturčių mergaičių mergaičių prieglauda Rotušės a. 4.

 kaunas 17.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 


1931 m. Žaliakalnyje buvo pastatyti dar vieni žydų vaikų namai (192). Dabar šiame aukšta betonine tvora aptvertame pastate Giedraičių g. 8 veikia Kauno apskrities priklausomybės ligų centras. Našlaičių namai veikė ir J. Gruodžio g. 19-u bei 25-u numeriais pažymėtuose namuose (193). Netoliese (J. Gruodžio g. 27) buvo įsikūręs draugijos „Talmud–Tora“ vaikų darželis (194).

XX a. pradžioje Kauno labdaringoje veikloje dalyvavo per 4 tūkst. žydų, o žymiausios oficialiai registruotos labdaros draugijos buvo: pagalbos ramstis, žydų moterų labdaros draugija, pigi valgykla, pagalba Kauno gubernijoje besimokantiems žydams, informacijos biuras žydams emigrantams (195). 1919 m. pabaigoje priimtas draugijų įstatymas paskatino visuomenę burtis. 45 žydų labdaros draugijas galima skirstyti į labdaros, socialinės pagalbos, švietimo ir kultūros, bei Palestinai remti (196). Labiausiai finansuojama valstybės ir pačių žydų buvo Sveikatos apsaugos draugija „OZE“ įsteigta 1922 m. (197) Garsėjo ir Universiteto studentų medikų draugija (įsteigta 1927 m.) (198), amatui ir žemės ūkiui žydų tarpe skleisti „ORT“ draugija (199), „Javne", „Agudas Isroel“ sąjunga (200), Atletikos Klubas (Laisvės al. 48) (201) ir kt.

Sporto ir gimnastikos sąjunga “Makabi” turėjo gerą sporto bazę, stadioną tarp Jonavos g. ir Neries upės (dabartine P. Kalpoko g. nusileidus nuo Žaliojo kalno), rengė suvažiavimus (202).

Santykiai su kaimynais ir žydų statusas

Etninis margumas daugelį amžių buvo Kauno bruožas. Čia vieni šalia kitų gyveno kelių religijų ir tautybių žmonės: lietuviai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai, žydai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominėje visuomenėje, kur egzistavo griežtai reglamentuotos teisės, pareigos ir veiklos ribos atskiriems sluoksniams, žydai nepriklausė nei miestiečiams, nei valstiečiams, nei bajorams – faktiškai jie buvo etnokonfesiniu pagrindu susidaręs atskiras luomas ar, tiksliau, paraluominė socialinė grupė, atskirai nuo kitų mokanti mokesčius valstybei, tiesiogiai iš valdovų gaunanti privilegijas, suteikiančias jiems tam tikras teises santykiuose su kitais valstybės gyventojais, bet viduje besitvarkanti pagal savo teisę. Būdami kitokie ir saugodami savąjį identitetą, jie nerodė pastangų integruotis į tą visuomenę, šalia kurios gyveno versdamiesi prekyba, amatais, svaigalų pardavinėjimu, išsinuomodami karčemas, muitines, mokesčių surinkimą, dvarus. Žydams tai daryti neleido jų išpažįstama religija.

Iš kitos gi pusės, vartai į miestiečių luomą ne krikščionims buvo uždaryti iki pat XIX a. pradžios. Žydai visaip stengėsi apsigyventi mieste, o kauniečiai savo ruožtu jiems visokeriopai trukdė. Tačiau į žydus neigiamai buvo žiūrima ne dėl to, kad jie žydai. XVIII a. kauniečiams, visų pirma pirkliams ir amatininkams, jie buvo privilegijuoti, didikų ir bajorų globojami ekonominiai konkurentai, trukdantys pelningai plėtoti verslą kaip pragyvenimo šaltinį. Aišku, etnokonfesiniai skirtumai egzistavo ir sustiprino ekonominius motyvus, tačiau į viešumą religinį ar tautinį atspalvį turėję kaltinimai buvo keliami labai retai, o miesto valdžia nesutarimus stengėsi spręsti teisiniu keliu. Kilę konfliktai tarp miestiečių ir žydų istoriografijoje dažniausiai aiškinami abiejų bendruomenių uždarumu, ekonomine konkurencija bei lokalaus mentaliteto veiksniais (203).

Carinės Rusijos valdžia žydus integravo į miestiečių luomą, tačiau tokia valdžios politika nesutapo su miestiečių krikščionių ekonominiais ir teisiniais interesais. Įtampa tarp abiejų bendruomenių išliko. Tačiau jei XVIII a. ginčytasi dėl žydų teisės gyventi mieste, tai XIX a. pradžioje pagrindiniu ginčo objektu tapo miesto ekonominio nuosmukio priežastys: žydai ir miestiečiai vieni kitus kaltino dėl miesto nelaimių (204).

Kauniečių grupės gyveno vienos šalia kitų su savo kalbomis, papročiais, religija ir kultūra, susitikdamos tik gatvėje ir turguje. Tiesa, miestiečius krikščionis su žydais šiek tiek jungė nedaugelis bendrų miesto valdymo institucijų. Žydai galėjo rinkti savo atstovą į 1808 m. įkurtą Kauno miesto Butų komisiją, kuri tvarkė atvykusių kareivių apgyvendinimo reikalus (205), o pagal 1835 m. įstatymą žydams buvo leista dalyvauti rinkimuose į miesto valdybą (206). Tačiau carinės Rusijos valdžia paliko bendruomenėms religinę, kultūrinę autonomiją. Tai buvo vienas iš faktorių, sąlygojusių bendruomenės uždarumą ir konfliktus.

Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija numatė visų piliečių lygiateisiškumą prieš įstatymus nepaisant jų tautybės ir religijos. Buvo suteikta plati kultūrinė ir religinė autonomija, kelis metus Vyriausybėje buvo Žydų reikalų ministras. Buvo dedama daug pastangų suartinti abi tautas. Žydų ir lietuvių kultūrinio bendradarbiavimo srityje dirbo 1933 m. įkurta Žydų karių sąjunga ir L. Šbulato redaguojamas savaitraštis “Apžvalga”, pasirodęs 1935 m. (207) Ketvirtame XX a. dešimtmetyje lietuvių kalbą mokėjo 46,5 % Kauno žydų (208) ir šis procentas, lyginant su kitais Lietuvos miestais, buvo didelis.

Kauno miesto Taryboje būta įvairių nuomonių – vieni buvo už savivaldos reikaluose nusimanančių kitataučių, net ir nemokančių lietuvių kalbos, įsileidimą (valstiečiai liaudininkai), kiti nenorėjo, kad „savivaldybėje vyrautų kitataučiai ir reikėtų lankstytis prieš lenkus ir žydus“ (krikščionys demokratai) (209). Visi laikėsi tautinio principo. Štai rinkimuose į Miesto savivaldybę žydų sąrašai dėl balsų likučių jungėsi su kitais žydų sąrašais (210), bet ne pagal politines, socialines ar kitokias pažiūras. Taryboje taipogi vyravo tautiniu pagrindu sudaromos frakcijos. Tautiniu pagrindu buvo buriamasi ir į daugelį kitokių organizacijų.

Nepaisant to, kad žydai ištisus šimtmečius gyveno Lietuvos teritorijoje, jų civilizaciniai orientyrai bei kultūriniai elementai lietuviams liko svetimi ir nesuprantami (211). Tokiame kontekste charakteringas tarpukario Kaune gyvenusios Saros Ginaitės–Rubinsonienės liudijimas: „dauguma Kauno žydų šeimų neturėjo lietuvių draugų ir arčiau jų net nepažinojo. Mano tėvo [jis buvo kelių užsienio firmų atstovas Lietuvoje] bendravimas su lietuviais apsiribojo dalykiniais ir komerciniais ryšiais. <...> Su lietuviais daugiau bendravo tie žydai, kurie mokėsi valstybinėse lietuvių gimnazijose ir studijavo aukštosiose mokyklose. <...> Lietuvių kultūra bei jų gyvenimo būdas man nebuvo svetimi. Buvau gerai susipažinusi su Lietuvos istorija, literatūra, nuolat lankydavau sporto varžybas, operos teatrą. Nors labai gerai mokėjau lietuvių kalbą, su savaisiais <...> kalbėdavau rusiškai, vokiškai arba jidiš. Viešose vietose stengėmės kalbėtis lietuviškai, nes to reikalavo etiketas. <...> Mes, jaunesniosios „litvakų“ kartos atstovai, nors ir neatsisakėme žydiškos savimonės, savosios dvasinės kultūros, stengėmės prisiderinti prie 4 dešimtmečio nepriklausomos Lietuvos gyvenimo (212)".

Situaciją Kaune sąlygojo bendra valstybės politika ir tautinės valstybės modelis. Pradžioje tautinių mažumų integracijos procesas klostėsi santykinai demokratiškai, bet 1924 m. panaikinus žydų personalinę (politinę) autonomiją, 1925 m. priėmus mažumoms nepalankius įstatymus (213), perversmo keliu įtvirtinus tautininkų valdžią, buvo pradėta eiti ne pilietinės, o tautinės valstybės kūrimo keliu. Savo ruožtu sostinė buvo situacijos visoje šalyje barometras. Pasitaikydavo netolerancijos atvejų. Minėtini 1929 m. rugpjūčio 1–2 d. įvyko tarptautinį rezonansą sukėlę Vilijampolės ekscesai, iškabų tepliojimo, užgauliojimo gatvėse ir kitur atvejai. Išpuolių prieš žydus ir jų teisių varžymo padaugėjo po 1933 m. (214) Tiesa, tautininkų valdžia pogromus smerkė ir su jais kovojo. (215) Nuo 1934 m. smarkiai sumažintas žydų tautybės studentų priėmimas į Vytauto Didžiojo universitetą, ypač medicinos bei teisės fakultetus (1923 m. ir 1939 m. jame atitinkamai buvo nuo 28,6 ir 9,3% žydų. (216) Š. Liekio duomenimis, žydų studentų sumažėjo nuo 26–28% 1923–1932 m. iki 15–20% 1933–1938 m.) (217). Žydai pamažu buvo stumiami iš ekonomikos. (218) Daugėjo neigiamų pasisakymų spaudoje, ypač laikraščiuose “Verslas” ir „Ūkininko patarėjas“, Lietuvių verslininkų sąjunga vykdė agresyvią antissemitinę propagandą.

Valdžioje esantys tautininkai stengėsi sukurti labai diferencijuotą žydų tautinės mažumos įvaizdį: sionistai ir religingieji žydai jų ideologijoje ir propagandoje buvo pristatomi labai teigiamai (tarp neigiamų bruožų minėtas tik kapitalų išvežimas iš šalies), o komunistai bei kairieji liberalai – daugiausia neigiamai (219). Vis dėlto nuosaikaus ekonominio antisemitizmo nebuvo atsisakyta ir tautininkų spaudoje, kas neigiamai veikė lietuvių – žydų tarpusavio supratimą, o žydų politinės įtakos baimė buvo bene esminis veiksnys, kuris persmelkė politinį žydo įvaizdį (220).

Bendruomenės sunaikinimas

1940 m. vasarą Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvo uždarytos ir žydų nekomunistinės organizacijos, partijos, draugijos, nacionalizuotos įmonės ir fabrikai. Vietoje viso pluošto periodinės spaudos buvo pradėtas leisti tik vienas laikraštis „Der emes" (Tiesa) (221).

Iki Antrojo pasaulinio karo žydai buvo neatskiriama Kauno mozaikos dalis, visateisiai piliečiai ir gyventojai. Padėtis apsivertė atėjus vokiečiams. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis prasidėjo pogromai ir gausios žudynės, naciai išniekino beveik visas Kauno sinagogas, o atimtus iš žydų namus, sinagogas, mokyklas ir kitus pastatus pavertė ligoninėmis sužeistiems kariams.

1941 m. rugpjūtį visi miesto žydai buvo suvaryti į getą Vilijampolėje. Kultūros vertybėmis „rūpinosi“ nacių ideologo A. Rozenbergo štabo atstovai: jų uždavinys buvo išgabenti į Orientalistikos institutą Frankfurte kultūros vertybes bei naikinti nepageidaujamus spaudinius, nusavinti bendruomenių archyvus, bibliotekas, suregistruoti sinagogas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (222). Vadovaujant dr. Benkei, į A. Mapu g. 1 įsikūrusią biblioteką buvo suvežta ir suversta kalnai knygų, archyvinės medžiagos iš A. Balošerio bibliotekos, palyginti nedidelės „Žinių mylėtojų“ bibliotekos, sinagogų, žydų asmeninių rinkinių. Jas turėjo rūšiuoti keturi specialiai šiam darbui 1942 m. pradžioje parinkti geto kaliniai, mokantys kalbas (223). Vertingiausia judaika (sunkvežimis) iškeliavo į Vokietiją, kita buvo deginama arba vežama kaip makulatūra į popieriaus fabrikus. Kaune nebuvo sąlygų patiems žydams išgelbėti savo dvasinės kultūros lobius, paslėpti juos mieste (224). Tiesa, iš pradžių nemažai kultūros vertybių atsidūrė gete – pvz., A. Balošerio knygos, tačiau greitai jas perdavė Centrinei valstybinei bibliotekai (vien bibliotekininkas K. Vairas–Račkauskas suinventorino 9 tūkst. jos tomų), tačiau tolesnis jų likimas neaiškus (225). Greičiausiai jos taip pat pateko į vokiečių rankas, nes V. Brandišauskas mini, jog Rozenbergo štabo darbuotojai 1942 m. sausio mėnesį iš Centrinės valstybinės bibliotekos fondų karo metais paėmė bibliotekai perduotą saugoti Žydų etnografijos ir istorijos draugijos turtą: paveikslus, fotografijas, rankraščius, žemėlapius, 18 054 knygas, laikraščius ir kt. (226), o iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus paėmė saugotus žydų Z. Margolino, N. Lidskio, V. Cimkausko depozitus (227). Kita dalis iš žydų atimtų knygų buvo suvesta į atliekų baze paverstą sinagogą Gardino g. 25 (dab. Muitinės) (228) – jų keliai taip pat buvo du: arba į Vokietiją (mažuma), arba į popieraus fabriką (dauguma).

Grobdami įvairius materialinius ir kultūrinius lobius vokiečiai bei jiems talkininkavę lietuviai pasisavino arba sunaikino daug paveldo. Šiuo metu Lietuvos valstybiniame žydų muziejuje saugomi M. K. Čiurlionio dailės muziejaus dovanoti labai menki Žydų etnografijos ir istorijos draugijos kolekcijos likučiai, išsaugoti P. Galaunės bei jo bendražygių (229).

1943 m. rudenį Vilijampolės getas buvo paverstas koncentracijos stovykla (230). Jame dar gyveno 8 tūkst. žmonių. 2 tūkst. pasislėpusių žuvo, kitus vokiečiai išvežė į kitas mirties stovyklas (231). Kauno geto istorija baigėsi 1944 m. liepą (232) – teliko beveik vien griuvėsiai, nes pasitraukdami naciai sprogdino ir degino namus.

18 pav. Kauno geto griuvėsiai 1944 m.

 kaunas 18.jpg

 

 

 

 

 

 

 

Ugnyje žuvo pasislėpę žydai ir ten dar likę jų kultūrinės vertybės. Dabar buvusių geto pagrindinių vartų vietoje A. Kriščiukaičio ir Ariogalos g. sankryžoje stovi nedidelis paminklas. (Dabartinė Vilijampolė - žiūrėti nuotraukas).

19 pav. Getui kuriantis 1941 m. rugpjūtį Persikėlimo komitetas atgabeno į getą daugiau kaip 100 tūkst. knygų iš įvairių viešųjų ir privačių žydų bibliotekų. 1942 m. vasarą vokiečiai įsakė atiduoti visus spaudinius. Nuotraukoje - gelbėjamos knygos, kurios vėliau buvo paslėptos gete.

 kaunas19.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

20 pav. Dvikalbis užrašas skelbia: "Šioje vietoje 1941 - 1944 m. buvo Kauno geto vartai".

 kaunas20.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

***

Žydų tautos istorija Lietuvoje yra sudėtinė Lietuvos istorijos, o jos kultūra ir paveldas – bendro valstybės paveldo dalis. Daugybė Kauno vietų taip pat pažymėta ilgesnio ar trumpesnio žydų buvimo ženklu. Tačiau holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo. Ypač tai pasakytina apie dvasinį, nematerialųjį palikimą, išlikusį tik menkomis nuotrupomis. Sovietiniais metais žydai tapo tik senosios lietuvių kartos atminties detale, išnykstančia kartu su pasitraukiančiais iš gyvenimo jų kaimynais, kasdieninio bendravimo krautuvėse partneriais. Karas ir pokaris naikino ne tik žmones, bet ir tradicijas, dvasią, mintis, dainas, muziką, raštus, meno ir kultūros likučius, kulto pastatus, amžinojo poilsio vietas ir kitus buvimo ženklus.

Žydams priklausę pastatai, kurių nesunaikino dažni gaisrai bei du pasauliniai karai, ypač nukentėjo pokario metais, pritaikant juos kitai paskirčiai: sandėliams, gamybiniams cechams, sporto salėms ir pan. Pakito jų planai, fasadai, vidaus erdvės, buvo sunaikinta vidaus įranga. Centrinio Žydų banko pasažo sunaikinimas 1980 m. (233), kai kurių sinagogų nugriovimas, Vilijampolės kapinių panaikinimas demonstravo sovietmečiui būdingą nesiskaitymą su istorine miesto atmintimi ir materialiniu paveldu. Kartu tai buvo žydų materialiosios kultūros indėlio paneigimo aktas. Keturiasdešimt metų viskam, kas susiję su žydiškumu, net žodžiui „žydas“ buvo uždėtas tabu. Todėl apie Kauno žydų dvasinės kultūros paveldo objektus žinome labai mažai.

Apie Kauno žydus galima parašyti kelias knygas, o šiame straipsnyje stengtasi apžvelgti visą Kauno žydų istoriją ir paveldą, paryškinant mano manymu, svarbesniuosius momentus.

(Žiūrėti: Pagrindiniai Kauno žydų materialinio paveldo objektai).

 

Parengė: Rita Urbaitytė

 

Iliustracijų sąrašas:

1 pav. Foto R. Urbaitytė, 2005 m. spalis.

2 pav. Foto R. Urbaitytė, 2005 m. spalis.

3 pav. Iš: Lietuvos architektūros istorija, t. 2: nuo XVII a. iki XIX a. vidurio, Vilnius, 1994, p. 252.

4 pav.  A. Tory, Kauno getas : diena po dienos, Vilnius, 2000, p. 542.

5 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

6 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

7 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

8 pav. Foto R. Urbaitytė, 2005 m. gruodis.

9 pav. Iš: M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra, Vilnius, 2003, p. 69.

10 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

11 pav. Foto R. Urbaitytė, 2005 m. gruodis.

12 pav. Iš: Žydų gyvenimas Lietuvoje: parodos katalogas, Vilnius, 2001, p. 115.

13 pav. Iš: E. Bendikaitė, Dvi ideologijos - vienas judėjimas: sionistinis socializmas Nepriklausomoje Lietuvoje, Lietuvos žydai, (antspaudas iš "Darbų ir dienų" 2003, t. 34), Kaunas, 2003, p. 58.

14 pav. Iš: O. Suganas, Kasdieninis miestas ir štetlas, Lietuvos žydai 1918 – 1940 : Prarasto pasaulio aidas, Vilnius, 2000, p. 87.

15 pav. Iš: A. Tory, Kauno getas : diena po dienos, Vilnius, 2000, įklija tarp p. 278–279.

16 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

17 pav. Foto R. Urbaitytė, 2006 m. vasaris.

18 pav. Iš: Žydų gyvenimas Lietuvoje : parodos katalogas, Vilnius, 2001, p. 178.

19 pav. Iš: A. Tory, Kauno getas : diena po dienos, Vilnius, 2000, įklija tarp p. 278–279.

Nuorodų sąrašas:

(1)Lietuvos architektūros istorija, t. 2 : nuo XVII a. iki XIX a. vidurio, Vilnius, 1994, p. 16, 252.

(2) Ten pat, p. 199.

(3) Ten pat, p. 256.

(4) Краткая еврейская енциклопедия [toliau – КЕЕ], т. 4, Иерусалим, 1996, sklt. 180; Encyclopaedia Judaica : Das Judentum in Geschichte und Gegenwart, Bd. 10, Berlin, 1934, sklt. 357.

(5) J. Šiaučiūnaitė–Verbickienė, Žydai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra : tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001, p. 796–797.

(6) D. Butėnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių institucijų istorijos bruožai XIII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 115.

(7) B. Sabakonienė, Kauno senamiesčio gatvėvardžiai XVI–XX a., Architektūros paminklai, t. 6, Vilnius, 1980, p. 45.

(8) R. Urbaitytė, Kauno miesto santykiai su žydais XVIII a., Kauno istorijos metraštis, t. 5, Kaunas, 2004, p. 90–91.

(9) Žydai Kaune, Naujas žodis, 1930 m. gruodžio 15 d., nr. 23–24 (134–135), p. 26.

(10) R. Urbaitytė, Kauno miesto santykiai ... , p. 87.

(11) Ten pat, p. 92.

(12) Ten pat, p. 102.

(13) Ten pat, p. 129.

(14) Ten pat, p. 141.

(15) Ten pat, p. 148.

(16) Ten pat, p. 83.

(17) Kaunas : mastelis 1 : 15000, [Kaunas]: “Spaudos fondo” leidinys, 1935. Žemėlapį galima rasti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, K 2177.

(18) R. Urbaitytė, Kauno miesto santykiai ... , p. 118.

(19) Lietuvos architektūros ..., t. 2, p. 19, 39–41.

(20) R. Urbaitytė, Kauno miesto santykiai ... , p. 118–119.

(21) Ten pat, p. 141.

(22) Kaip ir kas įsteigė Kauno žydų bendruomenę, Naujas žodis, 1930 m. rugsėjo 15 d., nr. 17 (128), p. 360–361.

(23) R. Civinskas, Kauno žydų integracija į miestiečių luomą, Darbai ir dienos, t. 28 : XIX amžiaus akiračiai, Kaunas, 2001, p. 52–53; КЕЕ, т. 4, sklt. 180.

(24) V. Bičiūnas, Kaunas : 1030–1930, Kaunas, 1930, naudotasi 1999 m. leidimu, p. 40.

(25) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai, Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 71, 89.

(26) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas : Lietuvos sinagogų architektūra, Vilnius, 2003, p. 113.

(27) Žydai Kaune ... , p. 27.

(28) Kauno komendanto ir Kauno miesto burmistro įsakymas, Ūkininko patarėjas, 1941 m. liepos 18 d., nr. 4 (625), p. 7; B. Ivanovas, V. Ginsburgo knyga “Ir Kaunas verkė” Ginsburg W. And Kovno wept. Editor Stephen D. Smith. Laxon, Newark, Nottinghamshire. 1998, Kauno istorijos metraštis, t. 2, Kaunas, 2000, p. 439–444.

(29) R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 60.

(30) Ten pat, p. 60.

(31) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 71.

(32) КEE, т. 4, sklt. 181.

(33) Žydų procentas Kaune mažėja, Apžvalga, 1938 m. sausio 2 d., nr. 1 (120), p. 1.

(34) КEE, т. 4, sklt. 182.

(35) Lentelė sudaryta remiantis: R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 59; R. Urbaitytė, Kauno miesto ... , p. 90–91; Lietuvos architektūros istorija, t. 2, p. 256; КEE, т. 4, sklt. 180–182; Encyclopaedia Judaica … , sklt. 358; Jüdisches Lexikon, Bd. 3, Berlin, 1929, sklt. 876; S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 291, 292 ir kt.; ЕЭ, т. 9, sklt. 580, 585–587; www.std.lt.

(36) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 85–86.

(37) Lietuvos architektūros ... , t. 3, p. 180–185.

(38) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 86.

(39) Ten pat, p. 88.

(40) Ten pat, p. 89.

(41) Ten pat, p. 72, 76.

(42) Ten pat, p. 72, 80–81.

(43) Ten pat, p. 80.

(44) Ten pat, p. 78.

(45) Lietuvos architektūros ... , t. 3, p. 180–185.

(46) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 78.

(47) Ten pat, p. 81.

(48) Ten pat, p. 78.

(49) Ten pat, p. 88.

(50) Ten pat, p. 82.

(51) Ten pat, p. 88–89.

(52) Ten pat, p. 83–84.

(53) Ten pat, p. 85–86.

(54) Ten pat, p. 86.

(55) Ten pat, p. 79–80.

(56) Ten pat, p. 83.

(57) Ten pat, p. 82.

(58) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Žydų bendruomenės pastatai, Kauno diena, 2000 m. rugpjūčio 19 d., p. 13.

(59) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 75.

(60) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Žydų bendruomenės pastatai ... , p. 13.

(61) R. Urbaitytė, Kauno miesto ... , p. 89.

(62) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 298.

(63) Encyclopaedia Judaica, vol. 10, Jerusalem, 1971, sklt. 850.

(64) Еврейская энциклопедiя : сводъ знанiй о еврействiе и его кулътуре въ прошломь и настоящемь, т. 9, [S. l.], 1900, sklt. 587.

(65) XX a. lietuvių dailės istorija, Vilnius, 1983, t. 2, p. 140.

(66) Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1955, t. 5, p. 103.

(67) Kultūros vertybių registras.

(68) R. Urbaitytė, Kauno miesto ... , p. 89.

(69) Ten pat, p. 89.

(70) Encyclopaedia Judaica : Das Judentum in Geschichte und Gegenwart, Bd. 10, Berlin, 1934, sklt. 357; A. V., Žydai Kaune, Savivaldybė, 1934 m. vasaris, nr. 2 (129), p. 15; The Universal Jewish Encyclopedia, Vol. 6, New York, 1969, p. 345.

(71) Kaip ir kas įsteigė Kauno žydų bendruomenę, Naujas žodis, 1930 m. rugsėjo 15 d., nr. 17 (128), p. 360.

(72) V. Bičiūnas, Kaunas … , p. 42.

(73) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 64, 68–69.

(74) Ten pat, p. 22, 24, 114.

(75) V. Bičiūnas, Kaunas … , p. 41.

(76) КЕЕ, т. 4, sklt. 180; ЕЭ, т. 9, sklt. 580.

(77) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 139.

(78) ЕЭ, т. 9, sklt. 587.

(79) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 107.

(80) Lietuvos architektūros istorija, t. 3, p. 329; M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 107.

(81) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 131, 133–134; Lietuvos architektūros istorija, t. 3, p. 181.

(82) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 134.

(83) B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 85.

(84) 1927 metų adresų knyga : Kaunas, / red. A. Ysakas, [Kaunas, 1927], p. 83.

(85) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 155–156.

(86) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 74.

(87) Ten pat, p. 81.

(88) M. Rupeikienė, Žydų kultūros sakralinis paveldas, Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 132–133.

(89) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 74.

(90) Ten pat.

(91) M. Rupeikienė, Žydų kultūros sakralinis , p. 122.

(92) M. Rupeikienė, Dvarelio kompleksas L. Zamenhofo g. 7, Kurpių g. 10/9–6, Kauno architektūra, Vilnius, 1991, p. 348–350.

(93) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 155–156.

(94) M. Rupeikienė, Žydų kultūros sakralinis , p. 132–133.

(95) M. Rupeikienė, Nykstantis kultūros paveldas ... , p. 139.

(96) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 76.

(97) Kaip ir kas įsteigė ... , p. 360.

(98) КЕЕ, т. 5, sklt. 99.

(99) R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 58.

(100) КЕЕ, т. 2, sklt. 357.

(101) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias : nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos, Vilnius, 1998, p. 71; КЕЕ, т. 4, sklt. 180.

(102) The Jewish Encyclopedia, Vol. 7, New York and London, 1925, p. 568.

(103) R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 58.

(104) КЕЕ, т. 8, Иерусалим, 1996, sklt. 415.

(105) Trumpos Steigiamojo seimo narių biografijos, Klaipėda, 1924, p. 54; Lietuvos albumas, Berlynas, 1921, p. 393–394.

(106) Užtupas, Lietuvos spaustuvės … , p. 141–218.

(107) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 90.

(108) Ten pat, p. 98–99.

(109) Encyclopaedia Judaica, vol. 10, Jerusalem, 1971, sklt. 848.

(110) КЕЕ, т. 4, sklt. 180; S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 93; ЕЭ, т. 9, sklt. 583.

(111)Apie ministeriją žr.: P. Radensky, Žydų reikalų ministerija ir žydų tautinė autonomija Lietuvoje 1919 – 1923 metais, Lietuvos istorijos metraštis : 1995 metai, Vilnius, 1996, p. 84–96.

(112) Š. Liekis, A state within a state? : Jewish autonomy in Lithuania 1918–1925, Vilnius, 2003, s. XI, 180.

(113) Pvz., Profesorius S. Dubnovas Kaune, Lietuvos žinios, 1922 m. gegužės 10 d., nr. 58, p. 2.

(114) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 138.

(115) Skelbimas, Apžvalga, 1939 m. rugpjūčio 20 d., nr. 31 (196), p. 2.

(116) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 138.

(117) J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 104.

(118) Jį 1935 m. sausio 19 d., anot laikraščio “Rytas”, į kapus lydėjo 15 tūkst. žydų. Mirė žymus žydų labdarys, Rytas, 1935 m. sausio 21 d. (nr. 17), p. 7; Mirė senasis Volfas, Mūsų rytojus, 1935 m. sausio 22 d., nr. 6, p. 2; Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis buvo vienas stambiausių pramonininkų.

(119) Kaunas, Praha, 1938, p. [63].

(120) Kaunas : geležinkelių valdybos leidinys, Kaunas, 1930, p. 26.

(121) A. Nakas, Profesorius Anatolijus Rozenbliumas … , p. 243.

(122) J. Kančienė, Žydų indėlis į Kauno tarpukario architektūrą, Žydų kultūros paveldas Lietuvoje / sud. A. Jomantas, [Vilnius], 2005, p. 91.

(123) Ten pat, p. 92.

(124) Ten pat, p. 92.

(125) A. Nakas, Profesorius Anatolijus Rozenbliumas, Vilnius, 2002; J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 92, 94.

(126) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Žydų bendruomenės pastatai ... , p. 13.

(127) J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 100–101.

(128) Ten pat, p. 104.

(129) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 120.

(130) Mūsų Lietuva / sudarė B. Kviklys, t. 2, Boston, 1965, p. 244.

(131) Žydų gyvenimas Lietuvoje : parodos katalogas, Vilnius, 2001, p. 119.

(132) A. Morkūnaitė, Rinkimų kampanijos į Kauno miesto savivaldybę (1918–1934), Kauno istorijos metraštis, t. 2, Kaunas, 2000, p. 113.

(133) Ten pat, p. 114.

(134) Ten pat, p. 117.

(135) Lentelė pagal: A. Morkūnaitė, Rinkimų kampanijos ... , p. 119.

(136) Š. Liekis, A state within a state? … , s. 128–130, 136, 146, 180, 183–186, etc.; B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 80–86.

(137) Kaip gyvena Lietuvos žydai, Diena, 1935 m. gruodžio 1 d., nr. 48, p. 9; B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 80–86.

(138) КЕЕ, т. 4, sklt. 180.

(139) A. K. Pažėraitė, Išsaugoti savastį ar supanašėti? : Žydų mokyklų reformos Lietuvoje Nikolajaus I laikais, Darbai ir dienos, 2003, t. 34, p. 36.

(140) Kitame tos pačios žydų enciklopedijos tome rašoma, kad ješyva įkurta 1863 m.: КEE, т. 4, sklt. 180; The Universal Jewish Encyclopedia, Vol. 6, New York, 1969, p. 345.

(141) КEE, т. 8, sklt. 32.

(142) Ten pat.

(143) B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 92–93; S. Atamukas teigia, kad tokios teisės Vilijampolės rabinų seminarijai buvo suteiktos: S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 151, 215.

(144) J. Kančienė teigia, kad rabinų seminarija buvo statoma Panerių gatvėje. J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 96.

(145) 1927 metų adresų knyga … , p. 67.

(146) Kaip gyvena Lietuvos žydai, Diena, 1935 m. gruodžio 1 d., nr. 48, p. 9; Skelbimas, Apžvalga, 1939 m. rugpjūčio 15 d., nr. 30 (195), p. 1.

(147) J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 98.

(148) Ten pat.

(149) Ten pat.

(150) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 76.

(151) Portretą ir plačiau apie A. Mapu žr.: Žymūs Kauno žmonės : atminimo įamžinimas (elektroninis žinynas), http:atminimas.kvb.lt.; КЕЕ, т. 5, sklt. 98–100; Žydų gyvenimas Lietuvoje : parodos katalogas, Vilnius, 2001, p. 86.

(152) КEE, т. 1, sklt. 271; S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias … , p. 153.

(153) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias … , p. 69–70.

(154) Ten pat, p. 165, 224, 230, 285.

(155) O. Suganas, Kasdieninis miestas ir štetlas, Lietuvos žydai 1918 – 1940 : Prarasto pasaulio aidas, Vilnius, 2000, p. 86; Žodis skaitytojui, Lietuvos Jeruzalė, 1989 m. spalis, nr. 1, p. 1.

(156) G. Smoliakovas, Žydų periodinė spauda Lietuvoje, Žurnalisto žinynas : antroji knyga / sud. V. Užtupas, Vilnius, 1996, p. 106.

(157) Ten pat, p. 108.

(158) Žydų periodinė spauda Lietuvoje, Lietuva, 1922 m. sausio 28 d., nr. 23 (845), p. 2.

(159) G. Smoliakovas, Žydų periodinė … , 1996, p. 106–107; Žydų periodinė spauda Lietuvoje …, , p. 2.

(160) G. Smoliakovas, Žydų periodinė … , 1996, p. 107.

(161) Ten pat.

(162) Plačiau žr.: G. Smoliakovas, Žydų periodinė … , 1996, p. 107–109; Žydų periodinė spauda Lietuvoje … , p. 2.

(163) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 152, 262.

(164) V. Brandišauskas, Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais, Žydų kultūros paveldas Lietuvoje / sud. A. Jomantas, [Vilnius], 2005, p. 58. Straipsnis skelbtas: Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 1, p. 87–107; nr. 2, p. 104–113.

(165) 1927 metų adresų knyga … , p. 83.

(166) V. Brandišauskas, Lietuvos žydų turto … , 26.

(167) 1927 metų adresų knyga … , p. 94.

(168) J. Švilpa, Žydų labdaros ir … , p. 38.

(169) КЕЕ, т. 4, sklt. 181.

(170) Apžvalga, 1936 m. gegužės 17 d., nr. 19 (45), p. 7; The Universal Jewish Encyclopedia, Vol. 6, p. 346.

(171) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 155.

(172) Ten pat, p. 155.

(173) O. Suganas, Kasdieninis miestas ir štetlas, Lietuvos žydai 1918–1940 ... , p. 86.

(174) R. Skudienė, Legendiniai mažosios scenos artistai. Tarpukario Lietuva, Kaunas, Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, Vilnius, 2005, p. 111–113.

(175) R. Skudienė, Legendiniai mažosios scenos … , p. 108–111.

(176) 1927 metų adresų knyga … , p. 87.

(177) Ten pat, p. 100.

(178) Ten pat, p. 98.

(179) Ten pat, p. 99.

(180) Ten pat, p. 100.

(181) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 164–165.

(182) 1927 metų adresų knyga … , p. 87.

(183) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 140–141.

(184) 1927 metų adresų knyga … , p. 100.

(185) Nuotraukas ir plačiau apie C. Elkesą žr.: Žymūs Kauno žmonės : atminimo įamžinimas (elektroninis žinynas), http:atminimas.kvb.lt.

(186) J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 99.

(187) 1927 metų adresų knyga … , p. 99; Kaip žydai rūpinasi savo jaunąja karta, Rytas, 1932 m. vasario 11 d., nr. 23 (2299), p. 2.

(188) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Žydų bendruomenės pastatai ... , p. 13.

(189) Encyclopaedia Judaica … , sklt. 358; Kauno miesto valdybos socialinės apsaugos skyriaus atliktų darbų 1926 metais apyskaita. VII. Žydų elgetynas, Savivaldybė, 1927, nr. 5, p. 19.

(190) ЕЭ, т. 9, sklt. 587.

(191) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 75.

(192) J. Kančienė, Žydų indėlis … , p. 95, 99.

(193) Ten pat, p. 99.

(194) Ten pat.

(195) J. Švilpa, Žydų labdaros ir … , p. 38.

(196) Ten pat, p. 39.

(197) Ten pat.

(198) 1927 metų adresų knyga … , p. 101.

(199) Ten pat, p. 83.

(200) Ten pat, p. 85.

(201) Ten pat, p. 87.

(202) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 156; 12-ji Lietuvos „Makabi" konferencija, Apžvalga, 1936 m. gegužės 24 d., nr. 20 (46), p. 2.

(203) R. Urbaitytė, Kauno miesto ... , p. 146.

(204) R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 57; A. Janulaitis, Žydai Lietuvoje : Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XIV–XIX a., Kaunas, 1923, p. 156-157.

(205) R. Civinskas, Kauno žydų ... , p. 53.

(206) Ten pat, p. 56; A. Janulaitis, Žydai Lietuvoje ... , p. 157.

(207) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 163.

(208) Ten pat, p. 140.

(209) A. Morkūnaitė, Rinkimų kampanijos ... , p. 115.

(210) Ten pat, p. 116.

(211) B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje : tautinių įvaizdžių klausimas, Vilnius, 2005, p. 103.

(212) S. Ginaitė–Rubinsonienė, Atminimo knyga : Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais, Vilnius, 1999, p. 17–19.

(213) Plačiau žr.: B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 7–15 ir kt.

(214) S. Sužiedėlis, Avrahamo Torio Kauno getas: diena po dienos, A. Tory, Kauno getas : diena po dienos, Vilnius, 2000, p. XVII.

(215) B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 146.

(216) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 151.

(217) Š. Liekis, A state within a state? … , s. 213.

(218) Žydų ekonominė bazė Lietuvoje vis siaurėja, Apžvalga, 1936 m. gegužės 24 d., nr. 20 (46), p. 2.

(219) B. Ivanovas, Tautiškumo beieškant … , p. 171.

(220) Ten pat, p. 85, 284–285.

(221) G. Smoliakovas, Žydų periodinė … , 1996, p. 110.

(222) V. Brandišauskas, Lietuvos žydų turto … , p. 25, 44.

(223) C. Lemchenas, Rozenbergo štabas Kaune, Žydų muziejus : almanachas, Vilnius, 2001, p. 124–125.

(224) Ten pat, p. 126, 130.

(225) V. Brandišauskas, Lietuvos žydų turto … , p. 27.

(226) Ten pat.

(227) Ten pat, p. 26.

(228) C. Lemchenas, Rozenbergo štabas ... , p. 128.

(229) R. Bieliauskienė, Muziejaus rinkiniai, Žydų muziejus : almanachas, Vilnius, 2001, p. 21, 24.

(230) S. Sužiedėlis, Avrahamo Torio … , p. XXXVI.

(231) S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias ... , p. 253.

(232) S. Ginaitė–Rubinsonienė, Atminimo knyga ... ; A. Tory, Kauno getas : diena po dienos, Vilnius, 2000; Rec.: I. Karčiauskaitė, Avraham Tory. Kauno getas : diena po dienos, Kauno istorijos metraštis, t. 3, 2002, p. 364–373.

(233) N. Lukšionytė–Tolvaišienė, Kauno pastatai … , p. 75.

2007-04-05
Žmonės
Grigorijus Geršuni

(Heršas Isakovas–Ickovas), gimė 1870 m. Minske, mirė 1908 m. Šveicarijoje. Aktyviai dalyvavo narodnikų veikloje Minske, važinėjo po Rusijos miestus, skleisdamas narodnikų idėjas.

Ar žinote kad...?

Tikintis žydas negali medžioti – medžioklėje kenčia ir žudomi gyvūnai.