Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Kėdainiai

KĖDAINIAI

 

ŽYDŲ ĮSIKŪRIMAS MIESTE

Kėdainiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1372 m. Hermano Vartbergės "Livonijos kronikoje" iškreiptu pavadinimu „Gaydine”, kurį šaltinio skelbėjai tapatina su minėtosios vietovės vardu. Iki XVa. vid. gyvenviete vadinti Kėdainiai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, vėliau už nuopelnus valstybei ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio rėmimą padovanoti Radvilų giminei. XVI a. vid. ūkiniu požiūriu susiformavęs ir net regioniniu prekybos centru virtęs Kėdainių miestas, per kurį buvo nusidriekęs prekybinis Kauno-Rygos kelias bei iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos miestą Raseinius ir Prūsiją vedęs vieškelis, tapo ryškiausiu traukos židiniu Žemaitijos kunigaikštystėje. Su 1588m. Zigmanto Vazos privilegijoje suteikta teise rengti 3 metines muges, 1590m. Jono Kiškos išrūpinta Magdeburgo teise (1), leidimu rengti šeštadieninį turgų, 1581m. išrūpinta teise įrengti laisvą uostą, rengiamais žemaičių bajorų seimeliais ėmė formuotis gausus pirklių ir amatininkų sluoksnis. Tad nenuostabu, kad jau XVIIa. Kėdainiai, buvo vienas iš etniniu, kultūriniu bei konfesiniu aspektais nevienalytiškiausių miestų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK), kuriame telkėsi katalikai, škotai evangelikai reformatai, vokiečiai evangelikai literonai, arijonai, rusai stačiatikiai, žydai judaizmo išpažinėjai.

Žydų bendruomenės įsikūrimo Kėdainiuose pradžia dabartinių istorikų ir kitų akademinės visuomenės atstovų, pavyzdžiui, Algimanto Miškinio, Henriko Grinevičiaus, Rimanto Žirgulio, Marijos Rupeikienės ir kitų, paprastai yra datuojama jau XVIa. vid. – II puse (2). Visgi tenka pažymėti tai, kad nepakankamai ištirtas ankstyviausias, galbūt išlikusių rašytinių šaltinių apie minėtosios etnokonfesinės bendruomenės apsigyvenimą Kėdainiuose neturintis laikotarpis tyrinėtojus neretai pastūmėja remtis bendrojo, enciklopedinio pobūdžio informacija, kuri kartojama ir naujausiose publikacijose (3). Nesiimdami nei vienareikšmiškai priimti, nei kategoriškai atmesti minėtojo žydų įsikūrimo datavimo, galime tik pastebėti, jog tai įrodančių dokumentų mums aptikti visgi nepavyko.

Kitokią versiją apie pirmųjų žydų įsikūrimą bei gimtojo miesto žydų bendruomenės susiformavimą įvairaus pobūdžio straipsniuose pateikia žydų kilmės kėdainiečiai. Boruchas Chaimas Kaselis, Kėdainių siuvėjo sūnus XX a.pr. išvykęs į JAV, ir ten iki mirties, t.y. iki 1941m., dirbęs mėnesinio Niujorko kėdainiečių draugijos biuletenio "Keidaner" (4) redaktoriumi, net ir šiais laikais istorinės vertės nepraradusioje publikacijoje tvirtina, kad jau „XVa. buvo Kėdainiuose žydai, dažnai atvilioti į šį augantį miestą kasmetinės mugės“(5), o pati žydų bendruomenė iš tikrųjų ėmė kurtis tik po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero mirties 1492 m. Kitas Lietuvos žydų kultūros draugijos Tarybos narys Judelis Ronderis straipsnyje „Pusė amžiaus be žydų bendruomenės“ žydų įsikūrimą Kėdainiuose sieja su XIV a. pab. Vytauto Didžiojo suteiktomis „privilegijomis Lietuvos žydams“(6), dargi perimdamas škotų bendruomenės atsikėlimo į pastarąjį miestą istoriją, esą žydai „persikėlė iš Šotlandijos, iš kurios išvarė Anglijos karalius Jokūbas Pirmasis" (7).

Vienas seniausių žinomų dokumentų, kuriame yra netiesiogiai užsimenama apie žydų buvimą Kėdainiuose – tai 1627m. vasario 23d. miesto vaito Vaitiekaus Tumaševskio ir keturių magistrato pareigūnų (Abraomo Lutzano, Zacharijaus Herarsto, Juozapo Zigmuntovičiaus Skovmino ir Stepono Telegos) kreipimasis į miesto savininką kunigaikštį Kristupą Radvilą (8). Šiame rašte užfiksuotas kėdainiečių atstovų prašymas perduoti miestiečiams žydų 3-jiems metams išsinuomotą muitų rinkimą atskleidžia, kad pavieniai žydai Kėdainiuose vaidina gana svarbų vaidmenį miesto ūkiniame gyvenime. Galime daryti prielaidą, kad iki tol žydų bendruomenės minėtame mieste dar nebuvo, kadangi, kaip besikreipiantieji į kunigaikštį mini, žydų „mūsų mielasis ponas nenorėjo savo Kėdainių mieste turėti, kaip ir mūsų tėvai [...] niekad neleido, kad gi žydo koja būtų buvus Kėdainių mieste“(9). Iš dalies sėkmingas krikščioniškos Kėdainių visuomenės dalies pastangas neleisti žydams įsikurti mieste įrodo prieš tris metus, t.y. 1624m. sausio mėn., Radvilos sutarčių būtent su Vilniaus žydais registrai (10): su neįvardintų Vilniaus žydų grupe dėl muitų rinkimo bei su Isaku Levkočiumi dėl turgaus ir kitų smulkesnių miesto mokesčių rinkimo išnuomojimo.

Po miestiečių atstovų kreipimosi kunigaikščių Radvilų protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovas, Lietuvos lauko etmonas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada ir didžiuoju etmonu Kristupas Radvila, nepaisydamas jų prašymo neleisti žydams „įkelti koją į miestą“, 1627m. privilegija, suteikė teisę įsikurti Kėdainiuose svetimšaliams, o tarp jų ir žydams, bet tik „doriems, gero elgesio" (11). Spėjame, kad šia forma surašytu leidimu buvo siekiama ne tiek paskatinti žydus kurtis mieste ir taip gausinti žydų bendruomenę, kiek apibrėžti pageidaujamus atvykėlius, apsidraudžiant nuo vargšų, jokios profesijos neturinčių bei tik įnamiais gyvenančių, tad ir prie miesto rinkliavų vengiančių prisidėti žydų, tuo pačiu visgi mėginant iš dalies sušvelninti kylančią įtampą. Taigi taip prasidėjo daugiau nei 300 metų trukusi skirtingų etnokonfesinių bendruomenių sugyvenimo bendroje Kėdainių miesto erdvėje istorija.

ŽYDŲ GYVENAMOJI ERDVĖ KĖDAINIUOSE

Kėdainių urbanistinis formavimasis prasidėjo XVa. Viena pirmųjų aikščių mieste buvo Senoji rinka, kuri miestui augant ir plečiantis palaipsniui pradėjo prarasti savo reikšmę. Taip pat mažėjo Kreivosios (dab. Smilgos) gatvės, ėjusios per šią aikštę, svarba. Šis procesas ypač pastebimas pagerėjus sąveikai tarp abiejų miesto dalių, kai buvo pastatyti keli nauji tiltai (pirmas jų pastatytas 1602 m.(12), o XVIa. pab. – XVIIa. pr. gaisrams nuniokojus Senąją rinką miesto ūkinio, kultūrinio gyvenimo centru iš dalies tapo Didžioji rinka (dab. Rinkos aikštė) (13) (žr. 1 pav.).

1627 m. Kristupas Radvila oficialiai leido prie Senosios rinkos apsigyventi žydams (14). Kitose miesto gatvėse žydai neturėjo teisės nuomotis namų bei juose gyventi. Šį apribojimą patvirtino ir Jonušas Radvila 1651m. ir 1653m. (15). Šio įsako kartojimas leidžia numanyti, kad draudimo nebuvo griežtai laikomasi. Pagal Jonušo Radvilos įgaliotinių Stanislovo Pakoslavskio ir Jono Cedrovskio Kėdainių dvare spręstos bylos dėl įnamiais gyvenančių miesto žydų nutarimą pastarieji privalėjo nusipirkti ar pasistatyti namus jiems skirtoje gatvėje iki Šv. Mykolo [09 29]. Namus turėjusieji kitur privalėjo juos perkelti grasinant juos atimti, išskyrus tuos žydus, kurie turėjo savo namus ar sklypus bei buvo seniai gyvenančių žydų paveldėtojais ar turėjo kunigaikščio raštus (16). Kaip matyti, šis įsakas nepalankesnis neturtingiems, pastovios gyvenamosios vietos neturintiems žydams, kadangi iš uždraustų gatvių turėjo išsikelti tik žydai nuomininkai, o ne namų savininkai.

1 pav. XVII a. pr. miesto plano schema.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pav. XVII a. pr. miesto plano schema. Sudarė A. Miškinis ir H. Grinevičius. 1-dvaras, 2 - bažnyčia, 3 - Senoji rinka, 4 - Didžioji rinka, 5 - uostas, 6 - Skongalis, 7 - Knypava (H.Grinevičius, A.Miškinis, Kėdainių urbanistinė raida, p.162)

1666 balandžio 9d. Boguslavas Radvila praplėtė žydams skirtos gyvenamosios vietos ribas ir paskyrė dar tris gatves - Senosios Rinkos (dab. Senoji), Pasmilgio ir vieną Kreivosios gatvės pusę (17) (žr. 2 pav.). Galima numanyti, kad šios nustatytos kvartalo ribos nekito laikui bėgant. Pastarojoje privilegijoje draudžiama krikščionims išnuomoti žydams namus, stovinčius tose vietose, kur žydams nenurodyta kurtis, nors leidžiama nuomoti krautuves ir rūsius tiek prekyvietėje, tiek kitose gatvėse su sąlyga, kad nebūtų jokių apgaulių (18).

2 pav. Žydų kvartalas (19).jpg (2 pav. Žydų kvartalas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

2 pav. Žydų kvartalas (19)

Nepaisant praplėsto ir formuojamo kvartalo, žydai vis tiek plačiai gyveno pasklidę po miestą. Tai parodo ir XVIIa. II pusės Liudvikai Karolinai Radvilaitei pateiktas miestiečių skundas, dėl žydų, gyvenančių už paskirto kvartalo ribų (20). Jie buvo apgyvendinę Pilies (dab. Didžioji), Arklių (dab. Radvilų), Kauno, Skongalio gatves. Suskaičiuojama 20 už kvartalo buvusių namų (21).

Žydams skirta teritorija, į kurią įėjo Žydų, Senoji, Pasmilgio ir viena Kreivosios gatvės pusė vadinta Pasmilgiu. Padaugėjus žydų - čia buvo tankiausiai užstatyta miesto dalis, ėmė formuotis dvasinis-religinis bendruomenės centras. 1655m. Senosios rinkos šiaurės pakraštyje minima medinė sinagoga su špitole (ligonine) ir ritualine pirtimi (22). Taigi Senosios rinkos aikštė palaipsniui tampa žydų kvartalo dalis ir nuo XVIIa. vid. jau imama vadinti Žydų rinka (žr. 3 pav.).

Miestas dažnai kentėjo dėl gaisrų. Pavyzdžiui, per 1774m. ir 1781m. gaisrus sudegė 57 žydų namai, žymi dalis pastatų perstatyta iš naujo. Kadangi nuo gaisrų labiausiai nukentėjo Didžioji rinka ir Pasmilgys, jų užstatymas per trumpą laiką labiausiai ir pasikeitė. Ši ir kitos priežastys lėmė tai, kad čia keitėsi ne tik pastatai bet ir didėjo jų koncentracija. Nuo XVIIIa. vid. sodybų Pasmilgyje pagausėjo daugiau nei pusantro karto. Po 1781 m. gaisro šiauriniame Senosios rinkos pakraštyje vietoj sudegusios senosios medinės 1784m. pastatyta nauja mūrinė Didžioji sinagoga (23).

Pagal 1869m. miesto planą žydų bendruomenei priklausė 49,02 ½ dešimtinės žemės [mūsų skaičiavimais tai sudarytų apie 53,55 ha] bei 0,62 dešimtinės [apie 0, 68 ha] žemės kapinėms skirtoje teritorijoje (24). Žydų gyvenamajame kvartale pastatai buvo beveik vien mediniai, tad čia dažnai siautėjo gaisrai. Nepaisant gaisrų daromos žalos 1876-1877m. duomenimis Kėdainiuose nuosavų žydų namų priskaičiuota virš 400 (25).

3 pav. Senosios rinkos planas. 1869 m. kopija (Kė KM medžiaga).jpg (3 pav. Senosios rinkos planas. 1869 m. kopija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

3 pav. Senosios rinkos planas. 1869 m. kopija (Kė KM medžiaga)

1887m. nurodoma Kėdainiuose ir vėl buvus gaisrų. Gaisras siautėjo Pasmilgyje - Smilgos ir Žydų gatvių sankryžos teritorijoje. Tad 1888m. buvo sudarytas išdegusios Pasmilgio dalies projektinis planas (26), kuriame pažymėta sudegusių (41) ir numatytų atstatyti trobesių vietos. Nors buvo nurodymas paplatinti gatves, o namus statyti rečiau, tačiau realios naudos pasiekta nebuvo ir poveikio Pasmilgio vaizdui neturėjo. Kaip matyti iš 1889m. nuotraukos tai buvo 1-2 aukštų mediniais ir mūriniais namais tankiai apstatyta teritorija. Urbanistiniaime landšafte šiek tiek išsiskyrė tik prie Smilgos upelio stovinčios sinagogos (27) (žr. 4 pav.).

4 pav. Miesto dešiniojo kranto dalies bendras vaizdas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. Miesto dešiniojo kranto dalies bendras vaizdas (1889m.). VVA.PRPI F.5.B.1.5-5. Ikonografinė medžiaga. Miesto panorama. H.Grinevičiaus rinkinys

XXa. pr. miesto architektūra neteko senųjų stiliaus bruožų. Tik Pasmilgio gatvėse dar ilgokai išsilaikė to meto Kėdainiams būdinga medinė architektūra, nes, statant po gaisrų ar rekonstruojant senus pastatus, tikriausiai daugmaž laikytasi buvusiųjų formų. Apie Pasmilgio užstatymą galima spręsti iš 1930m. nuotraukos (žr. 5 pav.) bei XXa. pr. sudarytų F. Fugelevičiaus ir N. Rozenkvisto perplanavimo projektų (28).

Šiuose planuose buvo konstatuota, kad tarp namų stovėjo mediniai namukai, dauguma jų suprojektuoti daržų vietoje, be jokio privažiavimo. Derėtų pastebėti, kad patys gyventojai nelaukdami planų atstatinėjo/perstatinėjo namus ant senų pamatų, nesilaikė kitų statybos taisyklių.

1964m. pradėtas rengti projektas (žr. 6 pav.), pagal kurį imta pertvarkyti senąjį Pasmilgį. Toje teritorijoje buvo numatyta išgriauti daugumą medinių 1-2 aukštų savitos architektūros namų, kurie iki nacių okupacijos priklausė žydams, o jų vietoje pastatyti 5-9 aukštų tipinius daugiabučius gyvenamuosius pastatus. Palikta tik senoji Smilgos gatvelė ir keletas mūrinių namų.

5 pav. Kėdainiai 1930 Kė KM medžiaga.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

5 pav. Kėdainiai 1930 Kė KM medžiaga

Iš numatytų 7 daugiabučių Senosios rinkos aikštėje pastatytas 1, kuris iki šiol tebestovi dabartinių Senosios ir Smilgos gatvių kampe (29). Septintajame-aštuntajame dešimtmetyje, įgyvendinus šį projektą, sunaikinta reikšminga Kėdainių senamiesčio dalis (30). Šiuo metu Kėdainiuose dar galime pamatyti Senosios rinkos aikštėje sinagogų kompleksą ir keletą tarpukariu statytų namų, taip pat kelis sovietmečiu pastatytus daugiabučius bei pastarojo dešimtmečio pastatus, darkančius Senosios rinkos vaizdą, keletą, vis dar stovinčių, būdingų žydų kvartalui, medinių pastatų Žydų gatvėje (žr.. 7-8 pav.).

6 pav. Smilgos (Pasmilgio) projektas 1964m.jpg (6 pav. Smilgos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6 pav. Smilgos (Pasmilgio) projektas 1964m. VAA.PRPI F.5.1.5-1. Kėdainių senamiesčio regeneracijos projektas. Istoriniai tyrimai. Apibendrinanti medžiaga ir istoriniai planai. 1973.

 7 pav. Namas Žydų gatvėje Nr. 2..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7 pav. Namas Žydų gatvėje Nr.  2. (Iš asmeninio archyvo)

 8 pav. Žydų gatvė šiandien (Iš asmeninio archyvo).jpg (8 pav. Žydų gatvė šiandien

 

   

 

                                                                                      

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8 pav. Žydų gatvė šiandien (Iš asmeninio archyvo)

 

 

SINAGOGOS IR MALDOS NAMAI

Vienu iš bendruomenės egzistavimo požymių laikoma sinagogos, atliekančios maldos namų, bendruomenės susirinkimo vietos, Talmudo studijų ir kartais net kahalo centro būstinės funkcijas, egzistavimas. Kėdainių sinagoga, šalia kurios taip pat stovėjusi špitolė ir pirtis, pirmą kartą paminėta jau XVIIa. II pusėje. Deja, nėra išlikusių jokių duomenų nei apie tai kaip ji atrodė, nei kada ji buvusi pastatyta. Tai, kad ji bent jau iki XVIIIa. I pusės nesudegė siautėjusių gaisrų ar kitų negandų, siaubusių miestą metu liudija 1707 Žemaitijos superintendento Samuelio Bitnerio laiškas Prūsijos karaliaus patarėjui (31). Pastarąjame laiške pranešama, kad kelis tūkstančius auksinų Kėdainių žydams paskolinęs ir negalintis jų atgauti Gurskis tų metų liepos 30d., šeštadienį, sinagogoje įsakė uždaryti čia atėjusius pasimelsti žydus, o duris užantspauduoti.

Manoma, jog apie 1784m. medinės sinagogos vietoje buvo pastatyta mūrinė barokinė sinagoga, kurią fundavo Abraomas Romas (32), o vėliau greta pastarosios ir kita mažesnė sinagoga. Įdomu, jog šios vasarinės (Didžiosios) sinagogos išorės formos, t.y. sienas skaidantys piliastrai, aukštos nišos su segmentinių arkų langais, byloja apie XVIIa. I pusėje pastatytos Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios įtaką (žr.9 pav.).

 9 pav. Didžioji sinagoga; vakarų fasadas..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 9 pav. Didžioji sinagoga; vakarų fasadas. Foto Valenčiaus, 1955 m. Kė KM, Gek 9740/2, Inv Nr. 5422.

 

Nepaisant kitų konfesinių bendruomenių poveikio pastato išorei, jos interjeras buvo kurtas, laikantis žydų tradicijų. Jos vidus pasižymėjo meniška aukso spalvos skliautinių lubų tapyba floros ir faunos motyvais, o prie rytinės, į Jeruzalę atgręžtos, sienos stovėjo labai puošnus medinis Aron kodešas (33) dingęs per antrąjį pasaulinį karą (žr. 10 pav.).

10 pav. Aron kodešas vasarinėje sinagogoje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 10 pav. Aron kodešas vasarinėje sinagogoje. Kė KM medžiaga.

Apie 1837m. šalia pastatytoji žieminė sinagoga (žr. 11 pav.), atlikusi ir mokyklos funkcijas, jau XIXa. I pusėje padėjo suformuoti sinagogų kompleksą Kėdainių senamiesčio centrinėje dalyje, Senosios rinkos aikštėje. Vienoje iš naujai pastatytųjų sinagogų buvo įmūryta memorialinė lenta, kurioje dėkojama asmenims, skirusiems lėšų sinagogos statybai. Šioje lentoje greta paaukojusiųjų žydų, pagerbiant miesto savininką, įrašytas ir grafas  Marijonas Čapskis (žr. 12 pav.).

 11 pav. Mažoji sinagoga.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 11 pav. Mažoji sinagoga. (Kė KM medžiaga)

XIXa. prie sinagogų sumūrytas vieno aukšto pastatas su uždaru kiemeliu, vadinamas skerdiko namu. Su žiemine sinagoga jį jungė arkiniai vartai ant kurių buvo įrengtas saulės laikrodis, atkreiptas į pietus. Valandos skalėje žymėtos hebrajiškais skaitmenimis, metalinio strypo šešėlis krito ant baltai dažyto ciferblato. Matyt, laikrodžiu naudotasi pradedant pamokas mokyklose bei pamaldas (34). Minėtame skerdėjo namelyje buvo atliekami ritualiniai patarnavimai, pagal religinės tradicijos reikalavimus pjaunami naminiai gyvuliai, ruošiama košerinė mėsa. Įdomu tai, kad viename iš pastato korpusų įrengta areštinė prasikaltusiems žydams.

Užbaigus dviejų sinagogų komplekso statybą (žr. 13-14 pav.), tarpukariu, žydų bendruomenės pageidavimu, Senosios rinkos aikštė pavadinta Sinagogų (35). Vokiečių okupacijos metais su išnaikinta Kėdainių žydų bendruomene buvo nugriauti ir šios bendruomenės gyvavimą menę statiniai, 1941m. vasarą aikštė buvo paversta geto dalimi. Dingo skerdėjo namas ir arkiniai vartai su saulės laikrodžiu, o apleistoje Didžiojoje sinagogoje įrengtos arklidės. Vyresnės kartos kėdainiečių tvirtinimu po karo, Liaudies vardu sovietmečiu vadintoje aikštėje, abi sinagogos buvo paverstos grūdų paruošų valdybos sandėliais, o vėliau, panaikinus pastarąją valdybą, čia įrengti Rajkoopsąjungos sandėliai (36).

12 pav. Lenta su padėkos žodžiais grefui M.Čapskui,.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

12 pav. Lenta su padėkos žodžiais grefui M.Čapskui, davusiam pinigų sinagogos statybai. Kė KM, Gek 9932, inv.nr.5590

 13 pav. Senoji Rinka (buv. Žydų rinka); kairėje - Mažoji sinagoga.jpg (13 pav. Senoji Rinka

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

13 pav. Senoji Rinka (buv. Žydų rinka); kairėje - Mažoji sinagoga, dešinėje - Didžioji sinagoga ir skerdiko namelis. Foto Šimonio, 1932m. Kė KM, gek 9740/5, Inv.nr.5425.

 14 pav. Senoji Rinka su sinagogų kompleksu.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

14 pav. Senoji Rinka su sinagogų kompleksu šiandien.(Iš asmeninio archyvo)

1997m. Lietuvos žydų bendruomenė, nesugebėjusi užtikrinti atgautų Senosios rinkos aikštės šiaurinėje dalyje esančių sinagogų apsaugos ir priežiūros, grąžino minėtuosius pastatus Kėdainių savivaldybei. Šiuo metu erdvioje žieminėje (Mažojoje) sinagogoje su keturiomis kolonomis centre ir priestatu šiaurės vakarų pusėje, kurio antrajame aukšte kadaise melsdavosi moterys, yra įsikūręs Daugiakultūris centras (žr. 15-16 pav.). Kiek vėliau baigtoje restauruoti vasarinėje (Didžiojoje) dabar veikia Kėdainių miesto vaikų dailės mokykla.

 15 pav. Dabartinis restauruotos žieminės (Mažosios) sinagogos - daugiakultūrinio centro interjeras..jpg (15 pav. Dabartinis restauruotos žieminės

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15 pav. Dabartinis restauruotos žieminės (Mažosios) sinagogos - daugiakultūrinio centro interjeras. (Iš asmeninio archyvo)

 16 pav. Langai į antrąjį žieminės sinagogos aukštą, kuriame melsdavosi moterys.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

16 pav. Langai į antrąjį žieminės sinagogos aukštą, kuriame melsdavosi moterys. (Iš asmeninio archyvo)

 

1873m. keliautojas Ignotas Bušinskis rašė, kad Kėdainiuose tuo metu buvo 1 mūrinė sinagoga ir 3 maldos namai, iš kurių 2 – mūriniai ir 1 medinis (37). Pažymėtina, jog vos prabėgus trims metams, t.y. 1876 m. duomenimis Kėdainių žydų bendruomenei priklausė jau 6 religinės paskirties pastatai (2 sinagogos ir 4 maldos namai), o 1900-1911 m. net 8-9 kulto statiniai (38). 1880 m. žiniose apie žydų religines mokyklas, minima, kad Kėdainiuose buvo 1 sinagoga ir 6 religinės mokyklos įsikūrusios daugiausiai netoli sinagogų: „Beit Gamedraš", „Šiva Kuim“, Smilgos gatvėje „Kloiz” (39) ir sinagogos kitoje Nėvėžio upės pusėje (egzistuojančios nuo seno) (40). Kėdainių Talmud-Toros mokyklos mokytojas Ilja Ptaškinas teigia 1898m. Kėdainių mieste buvus vieną mūrinę sinagogą, 5-is mūrinius ir 2-u medinius maldos namus, tačiau, kuriose gatvėse bei kada jie buvę pastatyti lieka neaišku. Kėdainietis Berelis Kaganas 1898m. taip pat mini buvus Didžiąją sinagogą, kitą laidotuvių draugijos sinagogą, už upės įsikūrusius studijų namus, Didįjį Kloizą, „Septynių skaitovų" kloiz, „Chaye Adam" kloiz bei „Eyn Yakov" kloiz (41). 1902-1911m. dokumentuose nurodoma, kad Kėdainiuose 8 bažnytinės valdybos yra įsikūrusios Smilgos, Šėtos, Senojoje gatvėse bei laidotuvių draugijos maldos namuose, Beit ha-midraš, Šiva-Kruim (Septynių skitovų) bei Didžiojoje sinagogoje (42).

Žinome, jog XVIIIa. pab. susikūrusi „Kėdainių dorųjų amatininkų šventoji sąjunga“ turėjo savo atskirą sinagogą „Beit-midraš", kurioje melsdavosi amatininkai (43). Šiuose Sinagogų aikštėj, netoli pirties stovėjusiuose maldos namuose, kurie sudegė XX a. pr., buvo skaitomi prastuomenei skirti pamokslai iš knygos „Chajei adam" [hebr. – Žmogaus gyvenimas], tad galbūt tai ta pati, iki 1914 m. gaisro Žydų gatvėje stovėjusi ir vėlesniais laikais nebuvusi atstatyta neturtingųjų žydų sinagoga. Pasak Stasio Tijūnaičio, toje pat gatvėje stovėjusi dar ir mūrinė sinagoga. Tačiau jos buvimas dar kelia klausimų, mat 1914m. spaudoje apie Kėdainių gaisrą minima tik viena, medinė sudegusi sinagoga (44). Apie religinį „Kėdainių dorųjų amatininkų šventosios sąjungos“ aspektą žinių, galima sakyti, nėra. Tėra vos vienas kitas trumputis paminėjimas, kaip antai, kad sąjungos samdomas dajanas paprastai ir buvo tas šeštadienį amatininkams pamokslus skaitydavęs asmuo, kuris rytinių pamaldų metu atliko ir chazano funkcijas (45). Ganėtinai įdomu tai, kad baigus skaityti Torą, buvo keliama puota „Simichat tora"  (46), kurios metu Toros priedeliams ir pačiai puotai, t.y. „seifer” pervežimui, vaškui ir žvakėms, skanėstams, degtinei, šamašams, muzikantams ir pan., galėjo būti išleidžiami net 127 auksinai (47).

XIXa. vid. po ginčo su žydų varguomene atskirą sinagogą, turtingiesiems sąjungos amatininkams ir mėsininkams, savo lėšomis pastatė turtingiausias miesto siuvėjas Ilja Vilneris (48). Šioji Smilgos g. 9 stovinti sinagoga (žr. 17-18 pav.) turi klasicizmo ir romantizmo bruožų, tad yra viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių klasicistinių mūrinių žydų maldos namų.

17 pav. Klasicistinė Kėdainių sinagoga Smilgos g..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

17 pav. Klasicistinė Kėdainių sinagoga Smilgos g. 9

  

Ji yra vientiso tūrio, ištęsto stačiakampio plano. Fasadų kompozicijoje galima pastebėti atskirtas vienaukštę ir dviaukštę dalis: matyti, kad 2/3 pastato sudarė vieno aukšto patalpa, kurioje melsdavosi vyrai, o kitą šiaurės vakarinę dalį dviaukštis moterų galas, rytinėje pusėje Aron kodešo vieta pabrėžta niša apjuosta apvadais. Iki II pasaulinio karo sinagogos teritorija buvo aptverta geležine tvora. Į ją buvo galima pakliūti pro puošnius metalinius vartus iš kiemo pusės (49). Šiuo metu restauruotoje buvusioje sinagogoje, kurioje XXa. I pusėje buvo įrengti Rajkoopsąjungos sandėliai, kepykla veikia ūkinių ir statybinių prekių parduotuvė.

18 pav. Kėdainių sinagoga Smilgos g. 9 prieš restauraciją XXa. Kėdainių krašto knygiai,.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 18 pav. Kėdainių sinagoga Smilgos g. 9 prieš restauraciją XXa. Kėdainių krašto knygiai, kn.2. - Kėdainiai, 2003, p.7.

1997 rugsėjo 14d. minint Vilniaus Gaono Elijahu metines ant šios sinagogos sienos buvo prikalta lenta Vilniaus Gaonui atminti (žr. 19 pav.), nors tuo metu kai jis gyveno ir studijavo Kėdainiuose šios sinagogos nė nebuvo. Taip nutiko todėl, kad tuo metu sinagogų kompleksas Senosios rinkos aikštėje buvo visiškai apleistas, nesutvarkytas. Šiuo metu situacija pasikeitusi ir gal vertėtų šį nesusipratimą ištaisyti?

19 pav. Atminimo lenta Vilniaus Gaonui atminti.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

19 pav. Atminimo lenta Vilniaus Gaonui atminti

Be minėtųjų mūrinių sinagogų Kėdainiuose būta ir medinių. Atskirus maldos namus Šėtos gatvėje, ties dabartine paukštelio gimnazija, kurie buvo nugriauti 1943m., turėjo žydai kareiviai (žr. 20 pav.). Minima, kad maldos namus taip pat turėjusi ir laidotuvių draugija (50). Senosios gatvės atkarpoje tarp Kreivosios gatvės ir Senosios rinkos stovėjo 5 gyvenamieji namai. Tarp jų Nr. 11 ir 40 buvę neturtingųjų žydų maldos namai, kuriuos remontavo ir prižiūrėjo Ezro draugija.

 20 pav. Buvę žydų kareivių maldos namai, netoli Šv. Jurgio bažnyčios.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

20 pav. Buvę žydų kareivių maldos namai, netoli Šv. Jurgio bažnyčios. Foto V.Šileikos 1938m. Kė KM, Gek 7698, Inv.Nr.3813.

 

KAPINĖS

Kaip ir įprasta, Kėdainių žydų bendruomenės kapinės buvo įkurtos toliau nuo bendruomenės gyvenamosios vietos ant kalno skardžio, palei Smilgos upę (dabar jos įeina į miesto teritoriją). Spėjama, kad jose laidota nuo pat žydų įsikūrimo Kėdainiuose, t.y. XVIIa. dalis šių kapinių yra sunaikintos, kadangi kaip, manoma, apie 1941-1944m. statant Kėdainių oro uostą aukšti medžiai trukdė lėktuvų nusileidimui. Tik po nepriklausomybės atgavimo, iniciatyvių kėdainiečių pastangomis (žr. 21-22 pav.), buvo prisimintos žydų kapinės (51), mat šiame tuščiame plote norėta statyti gyvenamuosius namus.

21 pav. Neišlikusios žydų kapinės.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

21 pav. Neišlikusios žydų kapinės. (Iš asmeninio archyvo)

Miesto archeologui atlikus žvalgomuosius tyrimus rastos kapavietės ir užfiksuota, kad šioje vietoje tikrai būta kapinių. Statybos nebuvo leistos. Kyla klausimas dėl namo stovinčio A.Kanapinsko ir Lakštingalų gatvių kampe. Gali būti kad jis pastatytas ant žydų kapinių, nes jo buvimas ardo ir lyg dalija į dvi dalis, vientisą kapinių plotą.

A.Kanapinsko gatvėje esančiose kapinėse, kuriose iki šiol yra išlikę palaidojimai, seniausias kapas yra datuojamas 1860m. ir laidota jose iki 1941m. Šiose iki šių laikų išlikusiose kapinaitėse žydų kapaviečių, orientuotų į rytų pusę (kartais net be išlikusių maceivų) esti keli šimtai (žr. 23-24 pav.).

  22 pav. Neišlikusių žydų kapinių fragmentas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

22 pav. Neišlikusių žydų kapinių fragmentas (Iš asmeninio archyvo)

 23-24 pav. Kėdainių žydų kapinės šiandien.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

23-24 pav. Kėdainių žydų kapinės šiandien a.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 23-24 pav. Kėdainių žydų kapinės šiandien (Iš asmeninio archyvo)

 

Šiose kapinėse laidoti ne tik Kėdainių miesto žydai, bet aplinkinių vietovių judėjai. Vakarinėje kapinių dalyje, tolimiausioje nuo vartelių eilėje, galima rasti ir Vilniaus Gaono brolio Abraomo Ragolerio (Rabbi Avraham Ragoler), parašiusio „Maalot Torah", proproanūko Mejerio Feldbergo (Meir Michal ben HaRav Ha tzadek Shmuel Feldberg), kuris mirė 1930m. adaro 17d. kapą. Čia taip pat yra palaidota daug garsių rabinų, kurių amžinąsias poilsio vietas žymi tam tikrais alegoriniais simboliais papuoštos stelos.

Sovietmečiu šios kapinės buvo visiškai apleistos, niekas jomis nesidomėjo. Remiantis žmonių atsiminimais į jas buvo galima patekti pro vartus, tačiau kokie jie buvo ir kada išgriauti duomenų rasti nepavyko. Šalia kapinių stovėjo ritualinis namas, kuriame laidotuvių draugijos nariai paruošdavo kūnus laidojimui.

1994-1995m. Kėdainių žydų kapinės buvo tvarkomos – iškirsti medžiai, krūmai, sustatyti nuvirtę paminklai. Pačios kapinės aptvertos metaline tvora, pastatytos nuvirtusios maceivos. Kadangi nėra tiksliai žinoma autentiškų kapinių teritorija, buvo stengiamasi aptverti kiek įmanoma didesnę teritoriją, atsižvelgiant į kapines ribojančių sklypų, su juose stovinčiais pastatais, išsidėstymą. Taigi dėl duomenų trūkumo abi kapinių dalys buvo suformuotos kaip atskiros teritorijos (žr. 25 pav.).

 25 pav. Žydų kapinių lokalizacija. Sudaryta remiantis tyrimo metu surinkta medžiaga.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

25 pav. Žydų kapinių lokalizacija. Sudaryta remiantis tyrimo metu surinkta medžiaga. dešiniajame schemos kampe  pažymėta žydų gyvenamoji erdvė XVII-XVIIa.

 

KĖDAINIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ IR ŽYMIEJI MIESTO ŽYDAI

Nuo pat įsikūrimo Kėdainiuose žydų bendruomenė sudarė nemažą skaičių gyventojų. Nors ir nėra aišku, kiek jų buvo pirminėje bendruomenės įsikūrimo stadijoje, vėliau jų skaičius didėjo (išskyrus XVIIIa. pab.) (žr. 1 lentelę).

 

Metai

Žydų šeimų skaičius

Žydų skaičius

1686

64

 

1764

122

499

1784

99

338

1795

 

252

1811

 

301

1816

54

450

1831

84

 

1847

 

2987

1897

 

3733

1923

 

2499

1 lentelė. Kėdainių miesto žydų skaičiaus dinamika (1686-1923m.). Lentelė sudaryta, remiantis: A.Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 167, 168, 171, 174; P.Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija: krašto mokslui medžiaga. - Kaunas, 1928, p.53.

XIXa. žydai jau sudarė didesnę pusę miesto gyventojų. Vis dėlto jų skaičiaus mieste kitimui įtakos turėjo ir politiniai motyvai, mat caro valdžia persekiojo žydus, pvz., gali būti, kad mokytojas H. Bergmanas bei gydytojas I. Kosčialovskis dalyvavo sukilime (52). Dėl persekiojimų prasidėjo didelė žydų emigracija į Pietų Afriką, Argentiną, JAV, Palestiną Daug žydų gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. (Johanesburge veikė įvairūs jų visuomeniniai komitetai, o 1950m. buvo atšvęstas Kėdainių žydų komiteto susidarymo 50-metis.) Didelė bendruomenė gyveno ir JAV (53). Pirmojo pasaulinio karo metu – 1915 gegužės 16-18d. Kėdainių ir kiti žydai buvo tremti į Rusiją, Ukrainą, Vilnių. Kaip prisimena Judelis Ronderis, jo šeima buvo ištremta į Charkovą, iš kur į Kėdainius grįžo apie 1921m. Trėmimų priežastis nurodo, atseit žydai šnipinėja vokiečių naudai. Ironiška, kad 1941m. vokiečiai žudė žydus ta dingstimi, kad jie Vokietijos priešai (54). Pirmosios Sovietų okupacijos metu, 1940m. uždarinėtos visuomeninės žydų organizacijos ir institucijos. Žydų lyderiai ir veikėjai areštuoti, tremiami. Tarp ištremtųjų kėdainiečių buvo Volpertų, Kapelianskių, Gadje, Gutmanų ir kitos šeimos (55).

Santykiai iki Pirmojo pasaulinio karo tarp įvairių tautybių kėdainiečių buvo geri. Yra duomenų, kad mieste egzistavo glaudus inteligentų žydų ir kitų kėdainiečių ratelis (56). Žmonių atsiminimais, tarpukariu kėdainiečiai ir žydai bendravo minimaliai, juos daugiausia siejo prekyba. Žydai nebuvo itin mėgstami, tačiau pas juos pirkti buvo maloniau, nes žydai buvo pakantūs savo parduotuvių klientams, kantriai rodydavo visas prekes ir su šypsena išlydėdavo kiekvieną, net ir nieko nepirkdavusį. Kėdainiškiai jautė pasitikėjimą iš pastarųjų pusės, nes prekes šie dažnai duodavo skolon: „Jie buvo labai prekybininkai dideli, bet pas juos buvo žymiai lengviau ir pirkti, tada buvo sunkūs laikai. Galima buvo nupirkti, kaip sakoma, „bargan“. Jie užsirašo sau ant knygutės“ (57). Su miestiečiais draugiškesnius ryšius palaikė žydai inteligentai (advokatai, mokytojai, gydytojai), ko gero, tai tiesiogiai nulėmė profesija. Ne vienas kėdainiškis su pagarba prisimena advokatą Abramavičių, konsultavusį pačiais sudėtingiausiais teisiniais klausimais. Žydai buvo gabūs ir geri gydytojai, dar ir dabar senieji kėdainiškiai prisimena kaip žydelis vieną ar kitą ligą pagydė. Šeštadieniais žydai samdydavo moteris, kad šios paruoštų vištą, atneštų vandens ir atliktų kitus neatidėliotinus darbus. Tačiau šis bendravimas tuo ir baigdavosi.

Žydai retai eidavo į jaunimo pasilinksminimus, neflirtuodavo su ne žydais. Didelių konfliktų tarpusavyje nebuvo, jeigu ir pasitaikydavo, tai vietos lietuvių iniciatyva: „Būdavo, kad ir apstumdo žydelį, ir pravardžiuoja. Daugiau lietuviai imdavosi iniciatyvos kažkodėl, o jie jau ne." (58). Vienas iš išlikusių Kėdainių žydų J. Ronderis puikiai prisimena, kad gimnazijoje pertraukų metu teko gauti į kailį, o kai kurie mokytojai tai netgi toleruodavo. Tačiau pasitaikydavo ir gražių dalykų: „Vienas mūsų klasiokas pareiškė, jog mokiniai nenori sėdėti kartu su žydais. Mokytoja su tuo sutiko ir liepė mums susėsti į vieną atskirą eilę. Tada V. Kanatavičius atsistojo ir atsisėdo mūsų eilėje.." (59)

Kėdainių žydų kahalas iš pradžių kartu su kitais Žemaitijos kahalais buvo priskirtas Lietuvos Brastos apygardai. Nuo XVIIa. trečiojo ketvirčio Žemaitijos žydai sudarė atskirą sritį Medinat Samut (60), kuri buvo suskaidyta į 3 apygardas: pietvakarių - Kėdainių, Šiaurės vakarų - Biržų ir rytų - Vyžuonų. Kėdainių žydų bendruomenei buvo pavaldžios Jurbarko, Plungės, Šiaulių, Raseinių , Palangos, Kelmės, Kražių, Skuodo, Telšių, Čekiškės, Šeduvos, Viržynų, Švėkšnos, Naujamiesčio, Ariogalos, Viekšnių, Rietavo ir kitos mažesnių miestelių bendruomenės (61) (žr. 26-27 pav.). Per visą XVIIIa. Kėdainių žydų kahalas ir apygarda buvo vieni svarbiausių LDK, nes 1761 m. Kėdainių žydų apygarda mokėjo 4000 lenkiškų auksinų, ir tai buvo trečias pagal dydį pagalvės mokestis LDK (62). Kėdainių žydų bendruomenės ypatingą vaidmenį, stiprumą patvirtina ir tas faktas, kad 1764m. šiame mieste gyveno ne tik Kėdainių rabinas Jochimas Zelmanovičius, bet ir visos Žemaitijos vyriausiasis rabinas Zelmanas Kacenelenbogenas, Dovydo sūnus su šeima (63).

26 pav. Kėdainių kahalo ribos XVIIIa. vid. (apvestos raudonai)..jpg (26 pav. Kėdainių kahalo ribos XVIIIa. vid.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

26 pav. Kėdainių kahalo ribos XVIIIa. vid. (apvestos raudonai). Sudaryta remiantis tyrimo metu surinkta medžiaga. (64)

1844m. caro valdžios nurodymu buvo panaikinti kahalai, o tarp jų ir kadaise svarbiausias etninės Lietuvos teritorijoje Kėdainių kahalas. Nepaisant to, kad vietoj jo įkurta sinagogų valdyba, kuri rūpinosi tik tikybos reikalais bei labdara, Kėdainių žydų bendruomenė liko vienas ryškiausių žydų religinių, kultūrinių centrų, tuo garsėjusių jau nuo XVIIa. Juk netgi po XVIII a. negandų (karo, maro ir kitų nelaimių) Kėdainių žydai sugebėdavo atsitiesti, atsigaudavo ir pats miestas. Jau 1714-1715m. Kėdainių ir Vyžuonų rabinai gavo protekcinius raštus, pagal kuriuos jie tapo nepakeičiami, o kahalai privalantys jiems paklusti (65). Rabinais garsėjusiuose Kėdainiuose prie miesto vardo populiarinimo itin prisidėjo iš žymios Europoje Kecenelenbogenų giminės kilę Talmudo žinovai. Kacenelenbogenų giminės pradininkas Kėdainiuose – Ezekjelis ben Abraomas Kacenelenbogenas, gimęs 1668m. Šis Kėdainių ir Biržų rajonų ješivos lyderis buvo vienas žymiausių to meto rabinų. Po jo mirties vyriausiuoju Kėdainių rabinu tapo jo sūnus Dovydas Katzenelenbogenas, kurio įžvalgusis sūnus Abraomas, viešėdamas Vilniuje jau 1727m. pakvietė genialųjį berniuką Eliją, atvykti į Kėdainius. Taip būdamas 7 m. amžiaus į Kėdainius studijuoti atvyko būsimasis Babilono Talmudo redaguotojas ir komentatorius Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797), kitaip žinomas Vilniaus Gaono (Išminčiaus) vardu. Manoma, kad Vilniaus Gaoną jaunystėje mokė, vienas žymiausių Jeruzalės Talmudo komentatorių kėdainietis Mošė ben Simonas Margolis (g. 1710-1771), parašęs „P`nei Moshe", „Nashim", „Divrei Dovid". Vienų istorikų teigimu, sulaukęs 18 m. Elijas šiame mieste vedė Kėdainių rabino Judos Liobo dukrą Chaną, o tuo tarpu kitų tyrinėtojų, tokių kaip M. Šubo tvirtinimu, 13 metų berniuką su savo dukra apvesdino vietos pirklys Jehuda Libas, kurio namuose pagal žydų tradiciją jis gyvenęs 5 metus. (66)

27 pav. Kėdainių kahalo antspaudu pažymėtas 1842m.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

27 pav. Kėdainių kahalo antspaudu pažymėtas 1842m. dokumentas. KKA.F.361. Ap.2.B.6862.L.98

Prasidėjęs haskalos judėjimas, kvietęs atsisakyti religinio fanatizmo dogmų, raginęs bendrauti su pasauliečiais neaplenkė ir Kėdainių. Žinoma, jog vienos iš šio judėjimo centrinių figūrų Maušos Leibos Lilienbliumo (1843-1910) gimtuoju miestu buvo būtent Kėdainiai. Sovietmečiu medinis namas kuriame gimė Lilenbliumas, stovėjęs galu į Senąją gatvę buvo nugriautas. Šis namas turėjo bendrą kiemą su giliau nuo gatvės stovinčia religine mokykla – chederu, kuri tuo metu vis dar stovėjo.

Kėdainiuose gimė ir kitas žymus kultūros (sionizmo) veikėjas Ričardas Bernardas (1877-1971), 1891m. išvykęs į Ameriką, kur redagavo žydų laikraštį Bostone. Jis išleido straipsnių rinkinį iš žydų emigrantų gyvenimo pavadinimu „Discourse of Keidansky" (67). Derėtų pažymėti, kad čia gimė ir gyveno ir daugiau žymių kėdainiečių žydų, kaip antai, dailininko Izaoko Levitano tėvas Ilja. Kėdainiuose gimė ir augo iki Pirmojo pasaulinio karo garsus rašytojas Hiršas Blošteinas, poetas ir aktorius H. Miuleris, poetas filosofas J. Upnickis, dailininkas D. Šteinas (68); žurnalistas, vienas iš spaudos jidiš kalba pradininkų Amerikoje Iseris Mošė Rubinas (Rabinovičius) (1871-1957), žymus poetas, rašytojas, daugelio knygų ir straipsnių apie holokaustą, žydų gyvenimą Lietuvoje autorius, patyręs Kauno geto ir Dachau koncentracijos stovyklos kančias Dovydas Volpė (g. 1908), 50 metų buvęs Kėdainių žydų bendruomenės vyriausiuoju vadovu, didįjį kloyz įkurti bei suformuoti gaisrininkų brigadą padėjęs Leiba Zalmanas Levinsonas (m. 1899), „Siono dainų“ („Shirei Zion") autorius, rašytojas, filantropas Cvi Hiršas Jonatansonas, vertėjas publicistas, agronomas, išleidęs daug knygų, parašęs straipsnių zoologijos, fizikos, chemijos klausimais Iseras Josifas Einhornas (1866-1925), publicistas, poetas, prozininkas, paskelbęs atsiminimų apie gyvenimą Kėdainiuose XIXa. pab. - XXa. pr., 1932m. už revoliucinę veiklą iš Argentinos ištremtas Hiršas Blošteinas (1895 - 1975). (69) ir t.t.

ŪKINĖ VEIKLA / AMATAI

Archyviniai šaltiniai atskleidžia, jog jau XVIIa. žydai buvo svarbi miesto ūkinio ir visuomeninio gyvenimo dalimi. Kaip ir daugelyje kitų LDK miestų Kėdainių žydai daugiausiai vertėsi degtinės gamyba, amatais, stipriųjų gėrimų prekyba smuklėse, karčemose ir kitokio pobūdžio smulkia prekyba, taip pat pinigų skolinimu. 1652m. balandžio 28d. Jonušo Radvilos papildomų privilegijos punktų 5 skyriuje nurodyta, kad „žydai skerdikai ir gyvulių supirkinėtojai turi priklausyti mėsininkų cechui, kad vienodai su kitais atliktų visas prievoles ir mokėtų mokesčius, kitu atveju netenkant visko, kas susiję su amatu“ (70). Taigi žydai amatininkai buvo priversti jungtis į cechus, kur mokėjo tokius pat mokesčius, kaip ir krikščionys, išskyrus tuos, kurie buvo susiję su krikščioniškomis apeigomis.

Gaisrų, švedų, feodalinės bajorų kariuomenės plėšikavimo bei maro epidemijos nualintą miestą 1659 m. ėmusio valdyti Boguslavo Radvilos laikais Kėdainiuose tebuvo likę 20% visų XVIIa. I pusėje dirbusių amatininkų: 1686m. vos 10 žydų čia vertėsi amatais, jiems priklausė tik 3 smuklės ir 18 parduotuvių (71). Iš keleto XVIIa. II pusės Kėdainių miesto inventorių, kuriuose paprastai nėra minimos žydų profesijos, matyti, kad Jonušavoje, Skongalio gatvėje gyveno žydas auksakalys (złotnik) (72), kitose miesto gatvėse - skardininkas (blacharz), audinių dažytojas (farbiarz) (73), apsiuvų gamintojas (szmuklerz) (74), matyt, siuvinėjęs drabužius, daręs įvairius raiščius, pakabučius drabužių puošimui, sagas, kabes, o taip pat kultūrinių poreikių atstovai, kaip antai, mokyklos (sinagogos) tarnautojai ir žydai kantoriai (kantor) (75). Tuo metu Kėdainiuose būta nemažai, kituose LDK miestuose totorių vadinama veikla, t.y. vežėjavimu (furman), užsiimančių žydų. Viename XVII a. dokumente randame įvardintus net septynis šiuo amatu besiverčiančius žydus kėdainiečius (76). 1774m. be jau minėtųjų profesijų atstovų aptinkame siuvėjus (krawiec), cimbolininką (cymbolista), vynininką (winnik), kailiadirbį (kusznierz)(77). Kėdainiečiai žydai, matyt, buvo geri auksakaliai, kadangi dokumentai rodo, kad bent keli jų buvo Vilniaus ir Kauno auksakalių mokiniai: 1709m. Pranciškus Fendoravičius, 1705 m. Simonas Lampartovičius, 1883m. Rubinas Volpė, 1886m. Berelis Šapira, 1886m. Chakielis Giršas Šapira (78). Kėdainių magistrato knygoje taip pat aptinkame įdomų su auksakalystės amatu susijusį faktą: šiame mieste 1655m. su žmona Raina gyvenęs ir savo dirbtuvę čia laikęs Saliamonas Juzefovičius vadinamas net kunigaikščio Boguslavo Radvilos dvaro auksakaliu ir raižytoju (79).

XVIIIa. pab. susikūrusios „Kėdainių dorųjų amatininkų šventosios sąjungos“, kuri jungė žydus siuvėjus, kepurininkus, laikrodininkus, auksakalius, išsiuvinėtojus ir kitų amatų atstovus žydus, pirminis pavadinimas „Siuvėjų bei šmuklerių šventoji sąjunga” atskleidžia, kad Kėdainių žydų būta daugiausia siuvėjų ir kepurininkų (80). XIXa. pab. vyresniosios kartos kėdainiečių lūpomis dar buvo pasakojamas padavimas, kad „pirmieji žydai buvę audėjai” (81), nes net to amžiaus pradžioje šis amatas buvęs išimtinai žydų rankose. Sąjungos veiklos barai apėmė ne tik ūkinį, socialinį, bet ir tikybinį aspektus. Sąjunga stengėsi ekonomiškai padėti savo nariams, apribojant amatininkų skaičių, neįleidžiant į savųjų tarpą kitų miestų amatininkų ir taip mažinant konkurenciją, keliant amatų reikšmę, taip pat gynė moters garbę, šelpė bendras kahalo organizacijas (82). Kaip žinome, ji turėjo netgi atskirą sinagogą. Derėtų pastebėti, kad lygybės tarp sąjungos narių, kurių skaičius galėjo siekti net kelis šimtus, vis dėlto nebuvo. Skirtumus tarp senųjų (balebatim) ir jaunųjų (jungelait) narių teisiniu ir ekonominiu požiūriais lėmė sąjungoje įdiegta paprasta taisyklė, kuri skelbė, kad teisės didėja sulig kiekvienais narystėje praleistais metais ir juo daugiau metų yra prabėgę nuo sąjungos nario vestuvių (83).

XIXa. pr. Kėdainiams tapus eiliniu Kauno gubernijos miesteliu blogėjo sąlygos augti miestui, tačiau jau XIXa. pab. miestas atgijo. Kaip nurodo I. Ptaškinas XIXa. pab. 9/10 Kėdainių gyventojų buvo žydai, kurie vertėsi įvairiais verslais. Iš jų tik maža dalis buvo pasiturintys, kiti - vargšai. Tai daržininkai, kalviai, staliai, batsiuviai bei smulkūs prekiautojai. Autorius mini, kad daržininkai (žr. 28 pav.) išimtinai buvo žydai.

28 pav. Kėdainių žydai daržininkai..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

28 pav. Kėdainių žydai daržininkai. Kė KM, Gek 7714, Inv.Nr.3829.

Tai jie pirmieji į Kėdainius atvežė agurkus. Nutiesus geležinkelį savo išaugintas daržoves parduodavo ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Rygoje, Liepojoje (84). Žemdirbystės žydai mokėsi specialiose fermose. Šiuo savo sugebėjimu garsėjo ir išeivijoje. Jie sėkmingai darbavosi kibucuose ir mošavuose (85)- Izraelio žemės ūkio susivienijimuose (86).

1899m. vien tik žydų amatininkų buvo: 85 batsiuviai, 45 siuvėjai, 35 duonkepiai, 22 dailidės, 17 mūrininkų, 8 kalviai, 35 kepurininkai ir t.t.(87).

Kėdainių miesto kūrimosi ir klestėjimo laikotarpiu, t.y. XV-XVIa., praktikuojančių medicinos daktarų, špitolių ir vaistinių istoriniai šaltiniai nemini buvus. Taigi miestiečių gyvybes kasmet nusinešdavo neretai prastos miesto sanitarinės būklės iššauktos tokios ligos, kaip dėmėtoji ir vidurių šiltinė, dizenterija, cholera, raupai, vaikų ligos ar XVI a. kas 7-8 metai siautėdavusi maro epidemija (88). Pažymėtina, kad tik XVIIa. I pusėje Jonušo Radvilos dedamas pastangas gerinti 3,5 tūkst. gyventojų sveikatos apsaugą imantis visų atsargumo priemonių, karantino punktų įrengimo, tinkamos mitybos užtikrinimo, integraliai papildė Kėdainiuose įsikūrusių liuteronų gydytojų veikla (89). Vieną pirmųjų įrašų apie gydytoją žydą, kurį straipsnio apie medicinos raidą Kėdainiuose autorius A. Bagdonavičius, matyt, klaidingai priskyrė chirurgų-barzdaskučių, t.y. žemesnės kvalifikacijos medikų, grupei (90) randame tik 1769m. miesto magistrato aktų knygoje (91). Nėra itin aišku, ar minėtasis Vitebsko kašteliono rūmų gydytojas Josielis praktikavo Kėdainių mieste, kadangi vos kelių eilučių įraše figūruoja tik minėtojo žydo skundas dėl batsiuvio amatu besiverčiančio Pranciškaus Velerio elgesio.

Galima nedvejojant tvirtinti, kad mieste žydų tautybės medicinos daktarai dirbo bent jau vėlesniais laikais. Viename iš Kalnaberžės valstiečio sumušimo bylos dokumentų išlikusi 1808m. gydytojo Abraomo Rozenbergo atliktos nukentėjusiojo apžiūros išvada (92) atskleidžia, kad Kėdainiuose XIXa. pr. iš tiesų praktikavo gydytojas žydas. 1880m. greta keleto kitų medicinos daktarų aptinkame ir medicinos praktika besiverčiantį žydą Šolomą Aronovičių (93), o 1897-1900m. gydytoją Josifą Levenšteiną (94), kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą privačiai priimdavo ligonius Pumpėnų miestelyje.

Kitų sveikatos apsaugos ir higienos profesijų atstovų, pavyzdžiui, barzdaskučių-felčerių (cyrulik) žydų, matyt, buvo kur kas daugiau nei gydytojų gretose. Jau 1686m. į žydų namų surašymus buvo įtraukti Šėtos gatvėje gyvenantys barzdaskučiai: pono Hunterio name palikimo teise įsikūręs Levekas Jokūbovičius (95) bei čia namą su smukle įsigijęs Leiba (96). A. Bagdonavičius mūsų jau minėtame straipsnyje taip pat užsimena apie Kėdainiuose XVIIa. II pusėje barzdaskučio amatu besivertusius Mozę Lazurovičių, Leveką, Dovydą Hiršą bei keletą neįvardintų barzdaskučių (97). XVIIIa. II pusės archyviniai šaltiniai rodo, jog Kėdainiuose iš tuo metu gyvenusių trijų barzdaskučių net du buvo žydų kilmės asmenys: 1765-1774m. Pasmilgio, o vėliau ir Kreivojoje gatvėje įsikūręs barzdaskutys Moizesas ir 1788-1796m. Boruchas Hiršovičius (98). Miesto gyventojų sveikatos apsaugos poreikius tenkinusių barzdaskučių skaičius buvo nemenkas, kadangi tiek šį amatą praktikuojančių žmonių faktiškai užteko cechui įsteigti. Visgi, nors Kėdainiuose toks cechas nebuvo įkurtas, barzdaskučių veiklą jau XVIIa. reglamentavo specialūs miesto savininkų Radvilų nurodymai ir nuostatai (99).

Su Lietuvos įtraukimu į Rusijos imperijos sistemą barzdaskučiai ėmė teikti gyventojams tik gydytojų paskirtą medicininę pagalbą ir taip ilgainiui tapo viduriniosios medicinos personalo dalies darbuotojais, vadinamaisiais felčeriais. Nepaisant šio barzdaskučio juridinio statuso pasikeitimo, felčerius Kėdainių žydų bendruomenė net ir XIX a. pab. itin vertino, neretai pasikliaudama pastarųjų nei gydytojų duodamais patarimais. B. Ch. Kaselio atsiminimuose miesto felčeris Rebė Gabrielis vaizduojamas kaip „labai išmintingas žmogus, kurio meilūs žodžiai ir švelnus elgesys galėjo palengvinti sergančiojo kančias“ (100), o gydytojas Leinas, žydas prozelitas, kėdainiečių žydų ir toliau vadintas Levitu, priešingai – kaip visada bjaurios nuotaikos, piktai keletą žodžių ligonio konsultacijos metu teištariantis žmogus. Kitas Kėdainių žydas Ch. J. Epšteinas, fragmentiškai aprašydamas gimtajame mieste tuo pačiu metu dirbusių dviejų gydytojų (krikščionio Jeftekovskio ir minėto konvertito Leino) bei keleto žydų felčerių (Rebės Velvės, Rebės Gabrielio ir Rebės Hiršo Liebo) veiklą (101), paremia mūsų jau iškeltąją mintį, jog būtent pastarieji buvo laikomi tikraisiais specialistais medicinos srityje. Įdomu pastebėti, jog Vokiečių gatvėje gyvenusio atsimetėlio žydo Leino, kuris vertėsi gydytojo praktika, pašalinė veikla, apimanti nedidelių paskolų teikimą įkeistųjų daiktų ar skolos raštų forma, buvo viena iš priežasčių, lėmusių gerų santykių tarp žydų bendruomenės ir gydytojo nesusiklostymą.

Kėdainių žydų įnašas į miesto medicinos raidą labiausiai pastebimas vienų pirmųjų stacionarių gydymo ir kitos pakraipos sveikatos apsaugos įstaigų įkūrime. Žydų ligoninę su pirtimi šaltiniai mini veikus jau 1655m.(102). Remiantis H.Grinevičiaus pagal 1663m. miesto ir dvaro inventorių sudarytąja miesto plano schema (103), galima teigti, kad žydų ligoninės pastatas stovėjo šalia medinės sinagogos Žydų rinkos aikštės šiaurinėje pusėje, t.y. patogioje ir savo svarbos nepraradusioje senojoje miesto dalyje. Nėra žinoma ar ši ligoninė priimdavo ir kitų konfesijų tikinčiuosius kaip tai darė Vokiečių gatvėje, netoli Jonušavos rinkos, stovėjusi evangelikų liuteronų prieglauda ir karo ligoninė, tačiau žydų špitolės ir pirties Žydų gatvėje gyvavimas net ir XVIIIa. antrojoje pusėje (104) rodo, jog ji buvo reikšmingas elementas miestiečių gyvenime.

29 pav. Ch.Gurvičiaus vaistinės, įsikūrusios Gedimino g. 50.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

29 pav. Ch.Gurvičiaus vaistinės, įsikūrusios Gedimino g. 50 vaistų etiketė. Kė KM, Gek 4107, Inv.Nt.1811.

Pirmosios Kėdainių vaistinės įkūrimas sietinas su vaistininko Eljošo (Elijo), gyvenusio šiame mieste 1636-1637m. ir laikiusio čia kromą už 20 auksinų mokestį (105), vardu. Nesant kitų duomenų apie minėtosios vaistinės įsteigimą ar jų tiesiog neišlikus, deja, tenka apsiriboti tik šia skurdžia informacija. Vėlesni žydų kilmės vaistininkų Kėdainiuose paminėjimai esti tik iš XIX a. pab.-XX a. pr.: 1898-1903m. čia dirbo Chaimas Frumkinas, 1910-1914m. Chaimas Gurvičius (106) (žr. 29-30 pav.).

30 pav. Dabartinis buvusios Ch.Gurvičiaus vaistinės vaizdas Didžiosios ir Senosios gatvių kampe 5.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

30 pav. Dabartinis buvusios Ch.Gurvičiaus vaistinės vaizdas Didžiosios ir Senosios gatvių kampe 5 (Iš asmeninio archyvo)

Pastarojo vaistininko pavardė dirbančių Kėdainių miesto vaistininkų sąraše figūruoja ir vėlesniais laikais. Centrinio statistikos biuro sudarytoje 1925m. informacinėje knygoje be jau minėtojo Ch.Gurvičiaus vaistinės, Tilto g. 9 esti pažymėtas ir kitas vaistininkas Joffe Berelis, kurio vaistinė buvo įsikūrusi Didžiojoje g. 42 numeriu pažymetame name (107).

Tarpukariu Kėdainių žydai vertėsi labai įvairiais verslais. Be tradiciniais laikomais žydų verslų, kaip manufaktūros prekyba, siuvyklų, kirpyklų, kepyklų, gėrimų parduotuvių jie Kėdainiuose turėjo įsteigę kino teatrą „Rekord“ Gedimino g. 28 (dab. Didžioji). Veikė malūnai, mechaninės dirbtuvės (žr. 31 pav.), viešbučiai, dirbo laikrodininkai, fotografai, spaustuvininkai ir daug kitais verslais užsiimančių žydų (108).

 31 pav. A.Puco mechaninės dirbtuvės. 1930-1931m.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

31 pav. A.Puco mechaninės dirbtuvės. 1930-1931m. (1944m. susprogdintos), Josvainių g. 17a (dab.telefonų stoties srityje). 1-as iš dešinės 1-oje eilėje A.Pucas, 4-as iš dešinės Z.Muleris. Kė KM, Gek.2950, Inv.Nr.2492.

Už tai, kad turime galimybę pamatyti, kaip prieškariu ir tarpukariu atrodė Kėdainiai, turime būti dėkingi ir žydų fotografams. Apie 1895m. didokame paviljone Didžiosios ir Josvainių gatvių kampe dirbo U.J.Krigeris. Išliko jo pagamintos portretinės nuotraukos, klijuotos ant storų kartonėlių – paspartų. Kitoje pusėje būdavo fotografo pavardė, adresas ir keli medaliai, neva gauti apdovanojimai. Tokius tipinius reklaminius paspartus spausdino Vilniuje veikusi firma „Talbot“. U.J.Krigeris nuotraukas žymėdavo cheminiu antspauduku, savo ateljė vadindavo „menine fotografija“. Ten netrūko ir prašmatnios atributikos – pvz., pirmųjų automobilių modelių ir pan. Jis savo fotografijose įamžino ir Kėdainių vaizdų. Įdomūs užfiksuoti prekymečio momentai, per 1914m. gaisrą sudegę miesto kvartalai, vargingųjų miestiečių buitis, apranga. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui Krigeris pasitraukė į Rusiją ir vėliau į Kėdainius nebegrįžo (109).

Turbūt plačiausiai Kėdainius išgarsino fotografas Meeris Joffe. Jis apie 1905m. atsikėlė iš Ukrainos ir Josvainių g. 2 pasistatė namą, kuriame įrengė ateljė. Einant Didžiąja gatve buvo aiškiai įskaitoma reklaminė iškaba „M. Joffes fotografija". Be portretinių nuotraukų, nemažai miesto vaizdų atspausdino pašto atvirukuose. Pirmoji serija sudaryta iš 20 vaizdų buvo atspausdinta Vokietijoje ir išparduota Kėdainiuose. 1915m. M. Joffė evakavosi į Rusiją (110), po karo grįžo į Kėdainius ir dar kurį laiką (1922-23 m.) (111) užsiėmė fotografija.

Yra žinoma, kad 1931m. Kėdainiuose dirbo dar vienas fotografas Mikštovičius, turėjęs ateljė Radvilų g. 7 (112). Deja daugiau duomenų apie jo veiklą rasti nepavyko.

Žinome, jog Kėdainių žydai užsiėmė ir leidybos verslu. Pvz., apie 1906-1909m. miestietis Šmuelis Eidesas (žr. 32 pav.) įsisteigė Kėdainiuose spaustuvėlę, kuri veikė iki Pirmojo pasaulinio karo (113). Reikia manyti, kad ji buvo skirta tik smulkiems darbams, kurių, plečiantis miestui ir esant vienai kitai nedidelei įmonėlei, neabejotinai reikėjo. Deja žinių apie spaustuvės įrangą neturima (114). Žinoma, kad po Pirmojo pasaulinio karo turėjo iškabų parduotuvę Senosios rinkos aikštėje (115) (žr. 33 pav.)

32 pav. Kėdainių vartotojų draugijos nario įnašų knygelė, išspausdinta Š.Eideso spaustuvėje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

32 pav. Kėdainių vartotojų draugijos nario įnašų knygelė, išspausdinta Š.Eideso spaustuvėje. Kė KM, Gek. 3778, Inv.Nr.1663.

1923m. kompanionai Š.Movšovičius ir N.Kaganas susidėję pinigų įsigijo spaustuvės įrengimų ir įkūrė įmonę, kuri buvo prie Nevėžio greta senojo tilto, Žydų g. 3 (116). Iš pradžių čia imta spausdinti blankus, kontoros knygas, pakvietimus bei vizitines korteles, periodinius bei religinius (žr. 34-35 pav.) leidinius lietuvių ir žydų kalbomis (117). Anot R. Dancing, tarpukaryje čia buvo išspausdinta Lietuvos istorija žydų mokykloms, matematikos vadovėliai, lietuvių dainų rinkinėlis hebrajų kalba (118). Ilgainiui spaustuvę imta plėsti, priimta naujų darbuotojų, kurių skaičius pasiekė 15. 1937m. įmonė įgijo linotipą, kito inventoriaus. Čia imta spausdinti knygas, brošiūras. Dirbusieji šioje įmonėje prisimena, kad šios spaustuvės savininkai buvę labai gobšūs ir mažai temokėdavę darbininkams.

 33 pav. Š.J.Eideso iškabų parduotuvė Senosios rinkos aikštėje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

33 pav. Š.J.Eideso iškabų parduotuvė Senosios rinkos aikštėje (baltas dviejų aukštų namas) (iš asmeninio archyvo).

 34 pav. Š.Movšovičiaus spaustuvėje 1938m. išleisti rabino M.Rabinavičiaus Talmudo aiškinimai.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

34 pav. Š.Movšovičiaus spaustuvėje 1938m. išleisti rabino M.Rabinavičiaus Talmudo aiškinimai "Nsivot Zohar". Kė KM, Gek 3749, Inv.Nr.1662.

 35 pav. Movšovičiaus ir Kagano spaustuvėje 1934m. išspausdinti rabino Š.B.Melamedo.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 35 pav. Movšovičiaus ir Kagano spaustuvėje 1934m. išspausdinti rabino Š.B.Melamedo Talmudo aiškinimai su komentarais "Nachlat Šmuel".Iš valstybinio Gaono muziejaus fondų.

 Prasidėjus okupacijai, spaustuvė dar ilgokai išsilaikė savininkų rankose. Tik 1940m. lapkričio 13d. ji buvo nacionalizuota. Joje, be jau minėto linotipo veikė dvi plokščiosios spausdinimo mašinos, viena tigelinė, popieriaus pjovimo, segimo mašinos, nemaža rankinio šrifto (119).

Įdomu pastebėti, kad žydai mielai tarnaudavo savanoriškose gaisrininkų komandose. Kėdainiuose už sinagogų sklypo, ant Smilgos upės kranto, stovėjo gaisrininkų depo pastatai. Dar 1913m. Kėdainiuose buvo įkurta savanoriška žydų gaisrininkų komanda (žr. 36 - 37 pav.), kurios garbės vadu buvo Určikas Rabinovičius, o vadovavo Pinkelšteinas. Paskutinis komandos vadas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, keliais ordinais apdovanotas Codikas Šlapoberskis, žuvęs 1941 rugpjūčio 28d. tragiškųjų įvykių metu. Kėdainiuose tuo metu buvo susikūręs netgi gaisrininkų orkestras (120).

36 pav. Kėdainių žydų gaisrininkai su šalmais.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

36 pav. Kėdainių žydų gaisrininkai; su šalmais: Motelis Goldfarbas ir Mauša Geršovičius. Foto B.Mikštavičiaus. 1924m. Kė KM, Gek 9665/2, Inv.Nr.5144.

 

 37 pav. Žydų gaisrininkų komanda prie sinagogos.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

37 pav. Žydų gaisrininkų komanda prie sinagogos. Kė KM, Gek 11472, Inv.Nr. 4574.

DRAUGIJOS

Nuo žydų įsikūrimo šiaurinėje Senosios rinkos dalyje, prie sinagogos, kurtas bendruomenės visuomeninis, dvasinis, kultūrinis centras. Tradiciškai prie sinagogų steigtos įvairios labdaros draugijos šelpti vargšams, špitolės, laidojimo draugijos ir pirtys, už kurių sklypus mokesčius paprastai mokėjo kahalas.

1918m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, suaktyvėjo Kėdainių žydų bendruomenės gyvenimas. Buvo įkurtos žydų mokyklos, našlaičių, senelių prieglaudos, pirtis, kuri visiškai aprūpino miesto gyventojus (121). Pradėjo veikti žydų kultūros, sporto bei politinės organizacijos.

1919m. Žydų reikalų ministerija išleido instrukciją dėl Žydų liaudies bankų steigimo Lietuvoje. Tuo siekta žydų prekybininkams, amatininkams ir kitiems gyventojams pradėti ir plėtoti savąjį verslą. Žinoma, kad 1922m. Kėdainiuose jau veikė Žydų liaudies banko filialas Lukšio g. 2 (dab. Senoji) pastato antrajame aukšte (žr. 38-39 pav.). Nuotraukose matyti, kad šio banko, įsikūrusio virš žydo M.Levino galanterijos parduotuvės ir kirpyklos, iškaba buvo parašyta ne tik lietuvių bet ir jidiš kalbomis. Apie banko valdybos sudėtį taip pat mena tik nuotraukos.... (žr. 40 pav.)

38 pav. Žydų Liaudies bankas Kėdainiuose.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

38 pav. Žydų Liaudies bankas Kėdainiuose. 1930m.

Http://mywebpages.comcast.netacassel/keidan/images.html

 39 pav. Žydų Liaudies banko pastatas 2005m. dabartinėje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

39 pav. Žydų Liaudies banko pastatas 2005m. dabartinėje Senojoje gatvėje.(Iš asmeninio archyvo)

 40 pav. Kėdainių žydų Liaudies banko valdyba pirmininkas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

40 pav. Kėdainių žydų Liaudies banko valdyba: pirmininkas Spir, nariai: Solominas, Sadovskis, Zalmanavičius, Kontovtis, Rodnis ir kt. 1926m. Kė KM, Gek 9739, Inv.Nr.5420.

 41 pav. Beitaristų komanda prieš išvykstant darbo į Palestiną.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  41 pav. Beitaristų komanda prieš išvykstant darbo į Palestiną. 1930m. Kė KM, Gek 11476, Inv.Nr.4578.

Kėdainiuose veikė keletas žydų politinių organizacijų: „Beitar“ (žr. 41 pav.)– žydiškojo nacionalizmo organizacija, į kurią jungėsi visi pritariantys idėjai – sukurti Palestinoje žydų valstybę, galinčią apsiginti nuo vidaus ir išorės priešų. Šios organizacijos nariai nešiojo rudas uniformas (emblemoje nupiešti Palestinos kontūrai, apimantys ir Transjordaniją), mokėsi naudoti ginklą, lankė rikiuotės pratybas (122). „Mopr" (rusų k. „Meždunarodnaja organizacija političeskich revoliucionerof“) – tarptautinė revoliucionierių organizacija, nepartinė, tačiau palanki komunistams, rėmė permainų politiką. „Hashomer Hatzair" (liet. k. „Jaunasis sargybinis“) – savotiškas lietuvių skautų atitikmuo, tik sargybiniai buvo daugiau politizuoti (123) (žr. 42 pav.).

 42 pav. Žydų skautai Senosios Rinkos aikštėje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

   

 

 

42 pav. Žydų skautai Senosios Rinkos aikštėje, 1924m. Foto Damanskienės. Kė KM, Gek 9792. Inv.Nr.5633.

1903m. įkurta pasaulinė sporto organizacija „Makabi“. Lietuvoje tarpukariu veikė 21 „Makabi“ klubas. Populiariausia šaka buvo futbolas. Ne išimtis ir Kėdainiai, kuriuose buvo net dvi žydų futbolo komandos. Jie čia turėjo futbolo komandą „Hapoel" (liet. k. „Darbininkas“), kurią vėliau pavadino „Makabi“ (žr. 43 pav.). Futbolo aikštė buvo netoli dabartinio aerodromo, prie Dotnuvos gatvės. (Toje aikštėje 1941m. sušaudė žydus). Komanda dažnai rungtyniaudavo su lietuvaičiais, kariškiais. Buvo ir laimėjimų, ir pralaimėjimų (124).

 43 pav. Žydų futbolo komanda.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

43 pav. Žydų futbolo komanda. Kė KM, Gek 7715, Inv.Nr.3850.

Ypač čia aktyviai veikė žydų labdaros, socialinės paramos ir kultūros reikalų draugija „Ezro“, turėjusi savo nuosavus pastatus, kuriuos nuomavo neturtingiems tautiečiams, rūpinosi visuomeninių pastatų remontu bei lėšomis. Daug nuveikė ir švietimu besirūpinanti draugija „Tarbut“, įsteigusi Kėdainiuose pradinę ir vidurinę mokyklas.

Tarpukariu Lietuvoje iš viso veikė 7 žydų našlaičių namai. Didelė jų dalis buvo Kaune. Žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugijos „Ezro“ pastangomis ir Kėdainiuose buvo įsteigta prieglauda (žr. 44 pav.). Pvz., 1930m. Kėdainių žydų vaikų prieglaudoje gyveno 23 vaikai (13 berniukų ir 10 mergaičių). Jiems priklausė nuosavas 2 aukštų namas su daržu Josvainių gatvėje. Gyvenimo sąlygos prieglaudoje buvo geros, kambariai dideli, vaikai buvo aprūpinti rūbais ir avalyne. Materialine prieglaudos būkle rūpinosi ją įsteigusi mūsų jau minėtoji „Ezro“ draugija. Pinigų skirdavo Vidaus reikalų ministerija (1930 m. 2000 Lt metams) ir miesto savivaldybė (1930 m. 500 Lt metams) (125). Yra žinoma, kad našlaičių namų auklėtiniai rengdavo vaidinimus, pasirodymus (126).

44 pav. Vakakrienė žydų našlaičių namuose.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

44 pav. Vakakrienė žydų našlaičių namuose (su globėjais), 1937m. Kė KM, Gek 7707, Inv.Nr.3822.

  

MOKYKLOS

Kada buvo įkurta pirmoji žydų mokykla Kėdainiuose nėra tiksliai žinoma.  Manoma, kad XVIIIa. jau veikė ješiva, tai tikriausiai ir bus toji, kurioje vėliau studijavo Vilniaus Gaonas. Ši ješiva Kėdainiuose veikė iki pat holokausto (127). Pažymėtina, kad nuo pat XVIIIa. Kėdainiai garsėjo ne tik ješivomis bet ir chederais.

1884m. padedant kėdainiečių žydų bendruomenei iš Niujorko, Kėdainiuose buvo įkurta Talmud-Tora mokykla pavadinta „Ohel Moše“, Mozės Montefiore garbei (128), nors XIX a. vid. pradėtose rašyti Kauno gubernijos mokyklų ataskaitose Kėdainių Talmud-Tora mokykla pradedama minėti tik nuo 1889/90 mokslo metų. Žinoma, kad tais metais čia mokėsi 115 berniukų. Vėlesniais metais jų skaičius mažėjo: 1891m. - 74, 1893m. - 70, 1895m. - 38, 1903m. - 46. Per tuos metus pasikeitė keletas mokytojų: 1889 m. buvo Jegoras Geisleris, 1890-1895m. I. Ptaškinas, 1903m. - Š. Levinas (129). Šios krypties mokykla veikė dar 1910 m.(130). Remiantis istorikų tyrimais mokykla buvo įsikūrusi netoli sinagogų Senojoje rinkoje (131).

1888m. minima ir moderni mokykla kurioje mokyta religinių ir pasaulietinių dalykų (132). Nuo 1904m. Kėdainių žydų mokyklų gretas papildė dar viena - pradinė vienaklasė mokykla su popietine mergaičių pamaina. Neaišku kada ji nustojo veikusi. 1906m. joje mokėsi 37 berniukai ir 37 mergaitės, kurių sekančiais metais įstojo tik 27. Berniukų mokytojais dirbo Michelis Ščipkovičius Cipkinas, Šolom Elja Skudskis; mergaičių - Eška Joselevna Braz (133).

Lietuvoje tarpukariu veikė įvairių krypčių žydų mokyklų: su dėstomomis hebrajų ar jidiš kalbomis, chederiai, pradžios mokyklos, aukštesnioji mokykla (134). Tarpukariu intensyviai steigtos „Tarbut“ krypties įvairios žydų mokymo įstaigos. Kėdainiuose veikė šios krypties pradžios ir vidurinė mokykla (žr. 45 pav.). Apie pradžios mokyklas turime nedaug žinių - manoma kad jos buvo bent kelios. „Tarbut“ krypties pradžios mokyklos vedėjas buvo G. Lisas, mokytojavo Š. Kyzelis (135).

45 pav. Kėdainių žydų progimnazijos mokiniai ir mokytojai.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

45 pav. Kėdainių žydų progimnazijos mokiniai ir mokytojai. Kė KM, Gek 9742. Inv.Nr.5428.

1922m. Kėdainių Žydų Bendruomenės Taryba Švietimo ministerijos paprašė leisti įkurti vidurinę mokyklą su dėstomąja hebrajų kalba. Pati taryba mokyklai skyrė būstą, sargą, šviesą ir pinigus mokyklos inventoriui. Planuota kasmet mokyti apie 60 mokinių. 1922 rugpjūčio mėnesį „Tarbuto" vardu įsteigtoji mokykla įsikūrė tėvų komiteto lėšomis nuomojamose patalpose, alaus sandėlį, vaisvandenių ir vaisvynių gamyklą turėjusiojo, Chaimo-Bero Sroelovo privačiame name Gedimino g. 53 (136). Naujai įsteigtojoje mokykloje iš pradžių 10-16 metų amžiaus mokinių buvo nemažai, pvz., 1925m. – 93, 1927m. – 104, 1929m. jų buvo 45 (nesusidarė antra klasė), 1931m. – 34 (nebebuvo antros ir ketvirtos klasės), o 1935m. – 33 (nebebuvo pirmos ir antros klasių) (137). Iš Kėdainių žydų viduriniosios mokyklos apskaitos dokumentų galima spręsti, kad jau pirmaisiais įstaigos gyvavimo metais buvo, kad ir menku mastu, bet visgi vykdoma užklasinė veikla: suorganizuota vieną iškyla į Kaune veikusią parodą, vyko papildomos paskaitos, suvaidintas spektaklis (138). 1926m. mokiniai su 3 mokytojais Kaune aplankė parodą „Senoji Lietuvos tapyba", miesto ir karo muziejus, operą „Sevilijos Kirpėjas“ ir dramą „Visuomenės šulai“, pačioje mokykloje surengtas spektaklis „Našlaičiai“, vyko vakaras-paskaita Jeruzalės žydų universiteto vienerių metų sukaktuvėms paminėti (139).

Nepaisant gerų norų mokyklai trūko lėšų, kurių didžiąją dalį sudarė tėvų komiteto surinkti pinigai. Pavyzdžiui, pagal 1923 - 1924m. duomenis pašalpų iš Švietimo ministerijos negauta, tad tėvų komiteto 6000 Lt. ir mokesčio už mokslą bei laikomus egzaminus surinkti 1750 Lt. (140) buvo visos mokyklos išlaikymui skirtos lėšos. Mokykloje taip pat trūko mokytojų, kurie, beje, labai dažnai keitėsi. Pastoviai nebūdavo muzikos, fizinio mokytojų, tad šioje mokymo įstaigoje dirbę žydų ir lietuvių kilmės mokytojai dėstydavo net 4-5 dalykus. Didesnė jų dalis būdavo baigę gimnazijas, bet pasitaikydavo ir kvalifikuotų mokytojų, kurie buvo baigę net Dono (mokyklos direktorius P.Melas, dėstęs gamtos mokslus ir žydų literatūrą), Berlyno (vokiečių kalbos, geografijos, bendrosios istorijos mokytojas S.Ksinskis, mokytojavęs nuo 1909m.) ar Odesos (hebrajų kalbą, bibliją, žydų istoriją dėstęs S.J.Magencas, mokytojavęs nuo 1914m.) universitetus (141). Vėliau atsirado Vytauto Didžiojo Universiteto studentų (142).

1925 m. aukštesniųjų bei vidurinių mokyklų inspektorius A.Kosakaitis atliko mokyklos apžiūrą. Konstatuota, kad mokykla veikia visiškai netinkamose patalpose, labai neturtinga - trūksta elementarių mokymo priemonių, knygų, ypač lietuviškų (jų yra 10, tačiau skirtos mažiems vaikams), nešvari. Pamokose nėra jokios metodikos, iš mokinių mažai reikalaujama, lietuvių kalbos mokiniai beveik nemoka, visiškai atvirkščiai su vokiečių kalba (143). Praėjus šešeriems metams, t.y. 1931 m. panašią apžiūrą atliko Kėdainių valdžios gimnazijos matematikos mokytojas E.Veršinskis. Pastebėta, kad padėtis mažai pasikeitusi, nors mokykla ir persikėlusi į naujas patalpas – miesto pradžios mokykloje Nr.5, pamokos būna po pietų. Mokiniai pamokas praleidinėja, jiems trūksta vadovėlių, kito inventoriaus, pamokos vyksta be jokios metodikos (144).

1933m. pradėtas mokyklos likvidavimas – uždaryta pirmoji klasė (145), o 1935m. Kėdainių žydų vidurinė mokykla buvo uždaryta, kadangi nesugebėjo savo mokinių išmokyti net minimaliu lygiu, administracija buvo nekompetentinga: Švietimo ministerijai nebuvo laiku pateikiamos mokyklos statistinės žinios apie mokinių skaičių ir sudėtį, pareigų paskirstymą, užpildant reikiamas formas (146).

PASKUTINIOSIOS KĖDAINIŲ ŽYDŲ DIENOS

1941m. vasara kėdainiečiams „atnešė“ ne tik kaitrą, mintis apie atostogų malonumus, bet ir vokiečių kariuomenės, kuri birželio mėnesio pabaigoje užėmė Kėdainių miestą ir apskritį, įvestus diskriminacinės politikos įsakus dėvėti geltonus ženklus, nevaikščioti šaligatviais, nesikalbėti su kitos tautybės miesto gyventojais. Vos prabėgus mėnesiui žydai buvo sodinami į sunkvežimius ir gabenami į egzekucijos vietą. Veidu į duobę stovėję pasmerktieji krito nuo pistoletų ir automatų šūvių. Babėnų kaimo pušyne (4-5 km. už miesto) buvo sušaudyta keliolika žydų komunistų ir jiems pritariančiųjų (147). Po keletos dienų žydai buvo prievarta varomi į oro uosto teritoriją iškrauti rusų paliktąsias bombas (148).

Liepos mėnesio pabaigoje namus buvę priversti palikti Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydai pateko į nacių suformuotą uždarą geto erdvę, kuri apėmė Smilgos gatvę su sinagogomis, greta esančias šalutines gatveles, besidriekusias iki pat Didžiosios gatvės pakraščio. Tačiau net ir suvarius žydus į getą bei kitaip apribojus pastarųjų gyvenseną, žydų tautybės asmenų tardymas tebesitęsė. Apie tai leidžia spręsti faktas, nurodantis, kad 1941m. rugpjūčio 7d. tardymui net į Kauno miestą Kėdainių rajono saugumo policijos viršininko Leono Jablonskio paliepimu buvęs išsiųstas Kėdainių gimnazijos moksleivis Markusas Nochimas, kuris „bolševikams užėjus aktyviai prisidėjo prie komjaunuolių organizavimo ir tą santvarką nuoširdžiai rėmė“ (149).

Rugpjūčio 15d. žydai apskrities policijos pajėgų buvo suvaryti į Sinagogų aikštę, iš kurios tolimesnis kelias vedė į keturis mūrinius Kėdainių dvaro žirgyno tvartus. Čia praleista kiekviena iš trylikos baimės ir bado parų artino kraupiąją rugpjūčio 28-ąją, genocido, dieną. Kėdainiečio Pilies kalno pradinės mokyklos mokytojo, netiesioginio įvykių liudininko Stasio Tijūnaičio akimis matytas vaizdas, išreikštas meditacinėse eilėse „Smilgos Golgota", perteikia Kėdainių žydų bendruomenės paskutiniąsias akimirkas: „Iš mano lango matės kaip ant delno / Šiurpus mūsų amžiaus kelias į Golgotos kalną: / Dvidešimt keturi šimtai siluetų žengė, / Žmogaus žvėries norams nešdami gyvybę brangią....“ (150) Aukštame Smilgos upelio krante, oro uosto teritorijoje, už į Dotnuvą vedančio kelio, dvejose rusų karo belaisvių iškastose duobėse atgulė 2410 pasmerktųjų (151) (žr. 46-47 pav.).

46 pav. Buvę kėdainiečiai prie masinių žudynių vietą žyminčio paminklo, pastatyto 1947m.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

46 pav. Buvę kėdainiečiai prie masinių žudynių vietą žyminčio paminklo, pastatyto 1947m. 91965-05-19). Kė KM, Gek 12115, Inv.Nr.4615.

 

Kėdainiai, dar prieš daugiau nei pusę amžiaus miesto žydų vadinti קיידאן („Keidan"). Visame mieste skambanti jidiš kalba, gatvėmis su instrumentais keliaujantys klezmeriai, nuo pirmosios Elul mėnesio dienos visame mieste girdimas šofar (152), netoli sinagogų, kur Smilgos upė įteka į Nevėžį, degančios dervos statinės Simchat Tora  šventės metu, Talmudo studijų pabaigoje spalvoto popieriaus žibintais išpuošti maldos namai, alyvomis Šavuoto (153) šventei apkaišytos žydų būstų sijos ir gegnės, leidžiančios pasijusti kėdainiečių žydų namuose lyg kvepiančiame Edeno sode (154). Tokie Kėdainiai išliko, deja, tik atsiminimuose. Nebesutiksi čia ir kupriais dėl intensyviųTalmudo studijų juokais vadinamų judėjų, žydų, besimušančių dešine ranka sau per krutinę ir išdidžiai tariančių „Ich bin  Keidaner"...

47 pav. Kėdainių memorialinio pastato Izraelyje projektas žydų kankinių atminimui..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

47 pav. Kėdainių memorialinio pastato Izraelyje projektas žydų kankinių atminimui. Kė KM Gek 9743, Inv.Nr.5429.

 

Parengė: Milda Jakulytė-Vasil, Eglė Radušytė, Virginija Ulevičiūtė

 

1 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida // Architektūros paminklai, t. 3. Vilnius, 1975, p. 160.

2 Ten pat, p. 160; A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas: Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, t. 3, kn. 1. Vilnius, 2004, p. 194; R. Žirgulis. Kėdainių žydų bendruomenė XVI-XIX a. // Vilniaus Gaonas ir žydų kultūros keliai. Tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1997 m. Rugsėjo 10-12 d. Vilnius, 1999, p. 343; M. Rupeikienė. Sinagogos Lietuvos urbanistiniame kraštovaizdyje // Kultūros paminklai, t. 3. Vilnius, p. 1996.

3 Mūsų jau minėtųjų autorių – A. Miškinio ir H. Grinevičiaus, R. Žirgulio, M. Rupeikienės - straipsniuose žydų bendruomenės įsikūrimo data nurodoma, remiantis „Žydų enciklopedijos“ duomenimis. Eврейская енциклопедия, т. IX. Cанкт Петербург, c. 410.

4 Biuletenyje be susirinkimų skelbimų, įvykių žinučių, buvo publikuojami ir atsiminimai bei naujienos iš gimtojo miesto Kėdainių. Šiame straipsnyje čia ir toliau remsimės jidiš kalba XX a. pirmoje pusėje minėtame periodiniame leidinyje išspausdintais atsiminimais, kurių anglišką versiją galima rasti tinklalapyje: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/history/cassel_ch1-2.html

5 B. Ch. Cassel. The city of Keidan: An historical Memoir [Žiūrėta 2005-04-26] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/history/cassel_ch3-4.html#4

6 J. Ronderis. Pusė amžiaus be žydų bendruomenės // Amžių santaka, 1990, Nr. 2, p. 3.

7 Ten pat, p. 3.

8 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai: Kėdainiai, t. 3 / sud. A. Tyla. Vilnius, 2002, Nr. 8, p. 101

9 Ten pat, Nr. 8, p. 101-103.

10 VUB R.S. F. 4. B. 17762. L. 28.

11 R. Žirgulis. Kėdainių žydų bendruomenė XVI-XIX a., p. 343.

12 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 162.

13 A. Juknevičius. Seniausioji Kėdainių turgavietė. Istorinės raidos apžvalga. // Baltų archeologija, Nr. 1 (13), 2002, p. 10.

14 A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 196.

15 Lietuvos magdeburginių miestų, Nr. 48, p. 245-246.

16 Ten pat, Nr. 48, p. 246.

17 P. Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija. Kaunas, 1928, p. 85.

18 Ten pat, p. 80.

19 Schemos pagrindas iš PRPI F. 5. B. 1.5-4. H. Grinevičius. Istorinė medžiaga apie Kėdainius. Kaunas, 1973.

20 VUB R.S. F. 4 (A210). B. 16486.

21 L. Petrašiūnaitė. Žydų gyvenamosios ir ūkinės veiklos urbanistinis aspektas Lietuvos valstybiniuose ir privačiuose miestuose XVI-XVIII a. (Magistrinis darbas). Vilnius, 2003, p. 22.

22 A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 198.

23 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 173; A. Juknevičius. Seniausioji Kėdainių turgavietė, p. 12.

24 И. Пташкин. Местечко Кейданы: опыт историко-экономического. 1899, c. 15.

25 Ten pat, p. 23.

26 Planą rengė F. Sopkovskis. A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 176.

27 A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 208 ir p. 212.

28 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 182.

29 A. Juknevičius. Seniausioji Kėdainių turgavietė, p. 13.

30 A. Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 221.

31 Археографический сборник документов относящихся к истории северо-западной Руси, издаваемый при управлении виленскаго учебного округа,т. 8. Вильна, 1870, c. 258.

32 M. Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 2003, p. 65.

33 Toros ritinių saugojimo spinta.

34 Grinevičius H. Čia buvo saulės laikrodis.// Amžių santaka. 1990. Nr. 2, p. 5

35 Juknevičius A. Seniausioji Kėdainių turgavietė, p. 13.

36 J. Žebrauskaitė. Maldos deja, nebeišgirsi… // Kėdainių garsas, 1991, gegužės 16.

37 I. Buszynski. Brzegi Niewiazy. 1873, p. 22.

38 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 174.

39 Kloiz – maža sinagoga, maldos namai.

40 KAA. F. – I 61. Ap. 2. B. 5761. L. 253, 258-9

41 B. Kagan. Keidan (Kedainiai). (Jewish Cities, Towns, and Rural Settlements in Lithuania: Historic-Biographic Sketches. - New York, 1991) [žiūrėta 2005-04-23] // Prieiga per internetą:

42 V. Reipaitė. Senosios rinkos aikštė. Istorinė apybraiža. Mašinraštis. Kaunas, 1991, p. 21

43 MAB R.S., A. Janulaičio fondas. F. 267. B. 3857. M. Gafanovičius. Kėdainių amatininkų sąjunga ir jos organizacija (diplominis darbas). Kaunas, 1936, p. 8.

44 Ateitis. Nr. 4 (40), 1914, p. 191; Lietuvos žinios. Nr. 87. 88, 89, 1914.

45 MAB R.S., A. Janulaičio fondas. F. 267. B. 3857. M. Gafanovičius. Kėdainių amatininkų sąjunga ir jos organizacija, p. 77

46 Padėkos už Įstatymą šventė. Tą dieną užbaigiama skaityti paskutinė ištrauka iš Pakartotojo Įstatymo knygos ir pradedamos pirmosios Pradžios knygos eilutės.

47 Ten pat, p. 78.

48 VAA. PRPI. F. 5-3884. R. Lebedytė. XVII a. architektūros paminklas, buvusi sinagoga Kėdainiuose, Smilgos 13. Istoriniai tyrimai. 1986, p. 4-5.

49 VAA. PRPI. F. 5-3542. J. Racevičienė. Namas Kėdainiuose, Smilgos g. 9 // LTSR architektūros paminklai. Istoriniai tyrimai. 1984, p. 31

50 B. Ch. Cassel. The city of Keidan on historical memoir [žiūrėta 2005-04-26] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/history/cassel_ch1-2.html

51 Ramanauskienė S. Prikelti iš užmaršties. // Rinkos aikštė, p. 5.

52 D. Rocha. Šiek tiek apie žydus, p. 6.

53 Ten pat, p. 6.

54 J. Ronderis. Pusė amžiaus be žydų bendruomenės, p. 7.

55 D. Rocha. Šiek tiek apie žydus, p. 6.

56 Ten pat, p. 6.

57 Ekspedicijos „Lietuvos štetlų tyrimas. Kėdainiai“ medžiaga surinkta 2005 birželio 20-20 d. Pateikėja Elena Jaks-Tirytė – Šinkūnienė (g. 1924 m.).

58 Ekspedicijos „Lietuvos štetlų tyrimas. Kėdainiai“ medžiaga surinkta 2005 birželio 20-20 d. Pateikėjas Vladas Budrys (g. 1914 m.)

59 Ekspedicijos „Lietuvos štetlų tyrimas. Kėdainiai“ medžiaga surinkta 2005 liepos 7 d. Kaunas. Pateikėjas Judelis Ronderis (g. 1923 m.)

60 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 161.

61 MAB R.S., Aušros fondas. F 37. B. 1385. 1758 m. Kėdainių magdeburgijos nuosprendis, dėl Lietuvos išvardytų miestų ir miestelių pagalvės mokesčio žydams. L. 1v.

62 Žirgulis R. Kėdainių žydų bendruomenė XVI-XIX a, p. 346.

63 Ten pat, p. 346.

64 Žemėlapio fragmentas iš: Gerhard von Keulen. Regni Poloniae et Dukatus Lithuaniae, Volyniae, Podoliae, Ucrainiae, Prussiae, Livoniae exactisima descripto. Amsterdamas, 1750. // Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus Universiteto rinkinių. Aplankas 1. Vilnius, 1999.

65 P. Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija, p. 49.

66 Žirgulis R. Kėdainių žydų bendruomenė XVI-XIX a., p. 346.

67 Šinkūnas P. Kėdainių miesto istorija, p. 53.

68 D. Rocha. Šiek tiek apie žydus, p. 6.

69 Kėdainių krašto knygiai. Kn. 3. Kėdainiai, 2004, p. 12-76

70 Lietuvos magdeburginių miestų, Nr. 40, p. 223.

71 A. Miškinis, H. Grinevičius, Kėdainių urbanistinė raida, p. 168.

72 VUB R.S. F. 4 (A215). B. 16891, L. 12.

73 VUB R.S. F. 4, B. 17212. L. 1v.

74 Ten pat. L. 1.

75 VUB R.S. F. 4, B. 17146. L. 24; B. 17183, L. 12v.

76 VUB R.S. F. 4, B. 1718. L. 12-13.

77 VUB R.S. F. 4, B. 17611.

78 LVIA F. 956. AP. 1. B. 1. L. 39; LVIA F. 939. AP. 2. B. 447; LVIA F. 939. AP. 1. B. 93; KAA F. 195. AP. 1. B. 163. Nr. 9; B. 165. Nr. 4; B. 166, L. 6v.

79 LVIA SA. B. 15360. L 51v.

80 MAB R.S., A. Janulaičio fondas. F. 267. B. 3857. M. Gafanovičius. Kėdainių amatininkų sąjunga ir jos organizacija, p. 5.

81 P. Šinkūnas. Kėdainių miesto istorija, p. 48.

82 MAB R.S. A. Janulaičio fondas. F. 267. B. 3857. M. Gafanovičius. Kėdainių amatininkų sąjunga ir jos organizacija, p. 7-8.

83 Ten pat, p. 9.

84 И. Пташкин. Местечко Кейданы, c. 26.

85 Mošavas [hebr. k. kooperatyvas]. Izraelyje steigti žemės ūkio kooperatyvai, kuriame visi nariai bendrai pirkdavo žemės ūkio padargus ir pardavinėjo produktus, padėdavo vienas kita, kartu dalindavosi pajamas ir pelną.

86 D. Rocha. Šiek tiek apie žydus, p. 6.

87 И. Пташкин. Местечко Кейданы, c. 33.

88 A. Bagdonavičius. Medicinos raida Kėdainiuose XVII-XX a. pradžioje // Žemaičių praeitis 2. Vilnius, 1993, p. 97.

89 Ten pat, p. 98-99.

90 Ten pat, p. 99.

91 LVIA. SA. B. 15371. L. 36.

92 VUB R.S. F. 4 – (A227). B. 17789.

93 A. Bagdonavičius, Medicinos raida Kėdainiuose XVII-XX a. pradžioje, p. 99.

94 Ten pat, p. 100.

95 VUB R.S. F. 4, B. 17146.

96 VUB R.S., B. 17216.

97 A. Bagdonavičius, Medicinos raida Kėdainiuose XVII-XX a. pradžioje, p. 100.

98 Ten pat, p. 100-101.

99 Ten pat, p. 101.

100 B. Cassel. Keidan once upon a time: The Feldsher“ [žiūrėta 2005-05-23] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/feldsher.html

101 Chaim Yakov Epstein. Worlds gone by [žiūrėta 2005-05-15] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/epstein.html.

102 A. Bagdonavičius, Medicinos raida Kėdainiuose XVII-XX a. pradžioje, p. 102.

103 A. Miškinis, H. Grinevičius. Kėdainių urbanistinė raida, p. 164.

104 A. Bagdonavičius, Medicinos raida Kėdainiuose XVII-XX a. pradžioje, p. 102.

105 Ten pat, p. 103.

106 Ten pat, p. 106.

107 Visa Lietuva 1925 m., p. 333.

108 Visa Lietuva 1922, 1923, 1925, 1931.

109 H. Grinevičius. Pirmieji Kėdainių miesto fotografai. // Tarybinis kelias, 1987 rugsėjo 1d.

110 Ten pat.

111 Visa Lietuva. 1922, 1923.

112 Visa Lietuva. 1931.

113 V. Merkys. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795-1915 m. // Spauda ir spaustuvės. Vilnius, 1972, p. 173.

114 V. Užtupas. Lietuvos spaustuvės. Vilnius 1998, p. 223

115 Informacija pateikta Š. J. Eideso sesers anūko, šiuo metu gyvenančio Tel-Avive.

116 Senoji Kėdainių spaustuvė. // Amžių santaka, 1990, Nr. 2, p. 2

117 Pvz. Šioje spaustuvėje spausdinti įvairūs Kėdainių periodiniai leidiniai – Kėdainių žinios, Kėdainių garsas, Mūsų Kėdainiai, Mūsų žodis ir kiti; Vos ich hob gezehen in Erets-Israel ( Ką aš mačiau Palestinoje) / Levin Jitschak. Kėdainiai, Movšovičiaus ir Kagano spaustuvė, 1936, 16 p., Chover, J. Siach Jicchok: religiniai pamokslai rabino J. Chover`io. Kėdainiai, 1939. 103 p. ir kiti.

118 D. Rocha. Šiek tiek apie žydus, p. 3.

119 V. Užtupas. Lietuvos spaustuvės, p. 225.

120 Žydų gyvenimas Lietuvoje: Parodos katalogas. Vilnius, 2002, p. 128.

121 Savivaldybė. Nr. 11. 1932

122 G. G. Drukteinis. Izraelis, žydų valstybė. Vilnius, 2005, p. 128.

123 Ekspedicijos „Lietuvos štetlų tyrimas.Kėdainiai“ medžiaga surinkta 2005 liepos 7d. Kaunas. Pateikėjas Judelis Ronderis (g. 1923 m.)

124 Ten pat.

125 Savivaldybė. Nr. 10 (89) 1930.

126 B. Kagan. Jewish Cities, Towns, and Rural Settlements in Lithuania: Historic-Biographic Sketches. - New York, 1991.

127 The encyklopedia of Jewish Life. T. 2. NY, 2001, p.. 613.

128 The encyklopedia of Jewish Life, p. 613; Mošė Mentiofiore (1784-1885), Žymus Britanijos žydas, giminiavosi su Natanu Meyeriu Rotšildu. [žiūrėta 2005-05-20] // Prieiga per internetą:

http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/history/kagan1.html

129 Памятная книжка Ковенской дирекций народных училищъ на 1889/90 учебный годъ. Ковна, 1889, c. 32; Памятная книжка Ковенской дирекций народных училищъ на 1891/92 учебный годъ. Ковна, 1891, c. 32; Памятная книжка Ковенской дирекций народных училищъ на 1902/03 учебный годъ. Ковна, 1903, c. 61.

130 Eврейская енциклопедия, c. 410

131 V. Reipaitė. Senosios rinkos aikštė, p. 31

132The encyklopedia of Jewish Life, p. 613.

133 Памятная книжка Ковенской дирекций народных училищъ на 1905/06 учебный годъ. Ковна, 1906, c. 71-72; Памятная книжка Ковенской дирекций народных училищъ на 1906/07 учебный годъ. Ковна, 1907, c. 78.

134 The encyklopedia of Jewish Life, p. 613.

135 LCVA. F. 552. Ap. 1. B 15; Ap. 2. B 22.

136 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 646. L. 28.

137 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 648. L. 24; B. 650. L. 10; 652. L. 1; 654. L. 4 v.; B. 656. L. 4.

138 LCVA, F. 391, Ap. 2, B. 646, L. 28 v., L. 37.

139 LCVA, F. 391, Ap. 2, B. 649, L. 23.

140 LCVA, F. 391, Ap. 2, B. 646, L. 37.

141 Ten pat, L. 30.

142 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 647. L. 145 v.; B. 648. L. 2; B. 650. L. 7; 652. L. 7; 654. L. 20.; B. 657.

143 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 648. L. 39-40 v.

144 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 655. L. 36-36 v.

145 LCVA. F. 391. Ap. 2. B. 656. L. 96.

146 LCVA. F. 391. Ap. 2, B. 646, L. 71; B. 658. L. 1.

147 H. Grinevičius. Kraupios genocido dienos // Kėdainių garsas, 1991, birželio 4 d., p. 3

148 D. Wolpe. The destruction of Keidan [žiūrėta 2005-04-20] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/wolpe.html

149 A. Bubnys. Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941-1944) [žiūrėta 2005-05-20] // Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Leidyba/13/bubnys.htm

150 S. Tijūnaitis. Smilgos Golgota // Ten pat.

151 H. Grinevičius. Kraupios genocido dienos, p. 3.

152 Iš avino rago padarytas trimitas. Juo trimituojama per Roš Hašanos šventę.

153 Šavuotas – Savaičių šventė, švenčiama praėjus 50 d. nuo Pesacho, minint 10 Dievo Įstatymų davimą Mozei ant Sinajaus kalno.

154 Ch. Y. Epstein. Worlds gone by [žiūrėta 2005-05-15] // Prieiga per internetą:

http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/epstein.html.; B. Cassel. Childhood years in Keidan. Shevuos [žiūrėta 2005-05-11] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/shevuos.html ; A Greeting form Keidan: 1939 [žiūrėta 2005-04-28] // Prieiga per internetą: http://mywebpages.comcast.net/acassel/keidan/greeting.html

Darbe naudotos santrumpos:

KAA – Kauno apskrities archyvas

Kė KM – Kėdainių krašto muziejus

LVCA - Lietuvos valstybinis centrinis archyvas

LVIA - Lietuvos valstybinis istorijos archyvas

MAB R.S. – Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius

PRPI – Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas

VAA – Vilniaus apskrities archyvas

VUB R.S. – Vilniaus Universiteto bibliotekos rankraščių skyrius

2007-08-24
Žmonės
Borisas Bruckus

Gimė Palangoje (1874–1968), išgarsėjo kaip stambus ekonomistas agrarininkas. Profesoriavo Berlyne, Hitleriui paėmus valdžią išvyko į Paryžių, 1936 – į Jeruzalę, kur tapo Hebrajų universiteto profesoriumi. Mokslo darbuose nagrinėjo daugiausia žemės ūkio ekonomikos problemas, nemaža darbų skirta sovietų ekonomikos analizei, įrodinėjo socialistinės planinės ekonomikos neefektyvumą.

Ar žinote kad...?
Tikintys žydai nevalgo plėšrių, mėsiaėdžių gyvūnų mėsos