Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Merkinė

Merkinė įsikūrusi Nemuno, Merkio, Stangės ir Sraujos upių santakoje, didžiųjų kelių iš Vilniaus į Varšuvą ir iš Kauno į Gardiną kryžkelėje. Papilys, iš kurio išaugo miestas, atsirado XIII a. II pusėje. XV a. kūrėsi ir augo Merkinės miestas, 1551 m. Merkinė paminėta Lietuvos miestų sąrašuose, o 1569 m. jai suteiktos Magdeburgo teisės.

Pavienius žydų įsikūrimo Merkinėje pėdsakus galima atsekti nuo XV a. “Žydų gyvenimo prieš ir holokausto metu enciklopedija” žydų apsigyvenimą Merkinėje datuoja XV amžiumi (1). Pagal enciklopedinio pobūdžio žydų knygas, žydai atsikėlė XV amžiaus pabaigoje (2). Yra nuorodų, kad 1486 m. Merkinėje, šalia Nemuno buvusioje muitinėje, muitus rinko Gardino žydas, XVI a. pirmąjį ketvirtį muitus taip pat rinko žydai (3). Tačiau tai, kad jie rinko mokesčius, dar nereiškia, kad ten gyveno. Pagal N.Schönburg ir St. Schönburg, žydų įsikūrimas Merkinėje datuojamas XVI a. pradžia, esą jie pirmą kartą dokumentuose paminėti 1539 m. dėl ginčo su krikščionimis (4). Žydų buvimą Merkinėje XVI a. patvirtina ir 1551 m. sidabrinės mokesčio skyrimas, neapmokestinant žydų (5). Be šių, anksčiau minėtų, nuorodų apie žydų įsikūrimą Merkinėje iki XVII a., kitų, šios bendruomenės egzistavimą liudijančių duomenų rasti nepavyko – iki XVII a. nėra žinių apie sinagogą, XIV - XVI a. Merkinės plane žydų kapinės nepažymėtos. Labiau tikėtina, kad didesnė bendruomenė ėmė kurtis XVII a. Iš Vladislovo Vazos 1643 metų privilegijos (6) sužinome, kad žydus į Merkinę savavališkai, be kunigaikščio ir seimo sutikimo, įleidęs Merkinės seniūnas Jonas Vaina 1616 m. Tais pačiais metais birželio 16 d. Zigmantas Vaza įsakė J. Vainai tučtuojau išvyti žydus iš Merkinės, tačiau įsakymas nebuvo įvykdytas. 1639 m. Vladislovo Vazos privilegija Merkinės siuvėjų cechui, draudžianti žydams verstis siuvėjo amatu, patvirtina žydų gyvenimą mieste XVII a. Visą XVII a. pirmąją pusę valdovai bandė sustabdyti žydų skverbimąsi į Merkinę (1613 m. privilegija) (7), varė juos iš miesto, atimant teisę verstis amatais (1616 m., 1633 m., 1643 m., 1644 m. privilegijos) (8). Seniūnui žydus palaikant, valdovo nurodymai nebuvo vykdomi (9). Žydų istoriografija teigia, kad 1698 m. Merkinėje jau buvo žydų bendruomenė (10).

Svarbiausias žydų bendruomenės savarankiškumo požymis – sinagoga ir kapinės. Algimantas Miškinis mini, kad XVII a. Merkinėje stovėjo sinagoga (11), autoriaus nuomone, sinagoga nenustatytoje miesto vietoje atsirado dar prieš 1654 m. (12), taigi, gal po to, kai J. Vaina į miestelį įleido žydus. Tačiau sinagoga neminima XVI-XVII a. Merkinės inventoriuose. Galbūt maldos namai atsirado tik XVIII a. pirmojoje pusėje (13). Ne visiškai aišku ir dėl kapinių įsteigimo datos. Kadangi leidimas steigti žydų kapines duodamas bendra privilegija kartu su pritarimu sinagogos statybai (14), reiktų manyti, kad XVII a. arba XVIII a. pr. Merkinėje be sinagogos, buvo įrengtos ir kapinės. Pirmasis miestelio planas, kuriame atsiranda žydų kapinės yra XVII - XVIII a., kapinių plotas jame mažiausias, lyginant jį su visu kapinių veikimo laikotarpiu. 

1. pav. Merkinė XVII - XVIII a. Nr. 8 – žydų kapinės.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

  

 

 

 

 

 

 

1 pav. Merkinė XVII - XVIII a. Nr. 8 – žydų kapinės

Taigi, galima spręsti, kad labiau kurtis žydai pradėjo vėliau, Merkinės seniūno (tačiau ne magdeburginiame mieste) jurisdikoje, veikiausiai, įsikūrė XVIII a. pirmojoje pusėje.

Skaitlingumas

Merkinės žydų skaičius niekada nebuvo pastovus, nuolat kito. Nuo XVIII a. Merkinėje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, daugėjo žydų. Po Šiaurės karo ir 1709 - 1710 m. maro, iškilo opi ištuštėjusių miestų apgyvendinimo problema, į magdeburginius miestus plūstelėjo valstiečiai. Tam, kad būtų užkirstas kelias masiškam valstiečių bėgimui į miestus, valdžios ir miestų savininkų politika ketvirtame-penktame dešimtmetyje tapo palanki žydų kėlimuisi į miestus. Pirmas žinias apie tikslų žydų skaičių Merkinėje turime iš 1765 m. gyventojų surašymo. Tais metais Merkinės apylinkėje gyveno jau 458 žydai, pačiam mieste buvo 28 žydų namai, kuriuose gyveno 252 (15) ar 253 (16) žydai. XVIII a. pabaigoje Merkinės žydų skaičius šiek tiek sumažėjo. 1784 m. mieste dar buvo 238 žydai (70 šeimų), o valsčiuje dar 33 šeimos ir 158 žmonės (17). 1790 m. Merkinėje buvo 180 žydų tautybės gyventojų (18). Dar labiau žydų skaičius sumažėjo po 1794 m. Kosčiuškos sukilimo, kurio metu miestas rusų kariuomenės buvo sudegintas. 1795 m. Merkinėje gyveno 148  žydai (19). 1798 m. Merkinėje iš 138 kiemų 37 buvo žydų kiemai (20).

Pagal XIX a. Rusijos imperijoje veikusius įstatymus žydai negalėjo turėti žemės nuosavybės, 1804 m., paskelbus senato įsaką, jie kėlėsi iš kaimų į miestus. Žydų skaičius Merkinėje ėmė sparčiai didėti. 1811 - 1818 m. miestelyje gyveno 331 žydas (21). 1847 m. nurodomi jau 1565 žydai (22), o 1897 m. – 1900 žydų (74 % (23) ar 73 % (23) visų gyventojų). XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje apie penktadalis Alytaus apskrities žydų bendruomenės buvo susikoncentravęs Merkinės valsčiuje, kuriame ji sudarė daugiau kaip 19 % valsčiaus ir daugumą Merkinės miestelio gyventojų (25).

1941 m. rugsėjo 10 d. Merkinėje nužudyti 854 žydų tautybės žmonės: 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai.

Ūkinė veikla

Pačios pirmosios užuominos apie Merkinėje pasirodžiusius žydus nurodo, kad 1486 m. miestelyje, šalia Nemuno buvusioje muitinėje, muitus rinko Gardino žydas, XVI a. pirmąjį ketvirtį muitus taip pat rinko žydai (26). 1639 m. Vladislovo Vazos privilegija Merkinės siuvėjų cechui, draudžianti žydams verstis siuvėjo amatu, patvirtina žydų gyvenimą mieste XVII a. Tai, kad šia privilegija stengiamasi siuvėjų cecho narius apsaugoti nuo žydų amatininkų konkurencijos, rodo, jog žydų ir krikščionių amatininkų bei prekybininkų konkurencija Merkinėje buvo aktuali problema. Tai įrodo ir valdovų bandymas sustabdyti žydų skverbimąsi į Merkinę (1613 m. privilegija) (27) taip pat jų varymas iš miesto, atimant teisę verstis amatais (1616 m., 1633 m., 1643 m., 1644 m. privilegijos) (28). Seniūnui žydus palaikant, valdovo nurodymai nebuvo vykdomi (29). Be to, ir patys valdovai, matyt, siekdami pasipelnyti, laviravo, tai įrodo Merkinės kahalui 1642 m. išduota privilegija laikyti bravorą (30) (Miškinis A., 1973, P. 21).

XIX a. pradžioje, nemažą Merkinės gyventojų dalį sudarančių žydų rankose jau buvo prekyba ir smulkūs amatai (31). XIX a. II pusėje miestelio centrinės dalies užstatymas buvo pritaikytas verslo poreikiams – buvo pastatyta nemaža prekybininkų ir amatininkų pastatų. Dėl to išryškėjo skirtumai tarp centro ir pakraščių. XIX a. pab. – XX a. pr. prie turgaus aikštės stovėjo 1-2 aukštų mūriniai ir mediniai pastatai, daugiausia galais. Dėl I Pasaulinio karo neramumų, taip pat dėl didžiojo 1921 m. gaisro žydų ekonominis gyvenimas buvo pakirstas ir daugeliui šeimų iškilo bado grėsmė. Tik dėka „ Amerikos žydų pagalbos komiteto” paramos Merkinės žydai galėjo išgyventi tuos sunkius laikus. Vargstantiems duona buvo parduodama puse kainos, o daugelis ją gavo nemokamai. 1923 m. Merkinėje vėl buvo didelis gaisras, jo metu sudegė 45 namai.

 2 pav. Žydų parduotuvės šalia miesto aikštės. Apie 1905 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

2 pav. Žydų parduotuvės šalia miesto aikštės. Apie 1905 m.

XX a. žydai taip pat daugiausia užsiėmė prekyba ir amatais, prie turgaus aikštės tankiai glaudėsi beveik vien jų namai ir parduotuvės (Žr. Turgaus aikštės nuotraukos). Žydai gyveno pačiame centre – aplink turgaus aikštę bei iš jos einančiose gatvėse (Vilniaus, Nemunaičio, Bakšio ir kt.). Žydų pirkliai verslo reikalais keliaudavo į didesnius miestus – Suvalkus, Gardiną ir Vilnių. Bezalel Manosovsky iš valdžios nuomavo miško sklypus iškirtimui, o medieną sieliais plukdydavo Nemunu. Jis taip pat valdė lentpjūvę, kurioje įdarbindavo ir žydus, ir krikščionis darbininkus. Žydams priklausė malūnai, plytinė, odų raugykla, žvakių fabrikėlis ir keletas kepyklų. Tarp amatininkų buvo batsiuvių, siuvėjų, dailidžių ir statybininkų (32). Be to tarp žydų buvo ir turinčių kalvio amatą, vežėjų, kirpėjų, kepėjų, nemažai buvo ir mėsininkų (33). Rabinai gaudavo kuklią algą, bet, papildomai, turėjo išskirtines teises prekiauti mieste mielėmis. Visos miesto moterys, net ir krikščionės, ateidavo pas rabiną pirkti mielių.

 3 pav. Saldainio popierėlis.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

  

  

  

 

3 pav. Saldainio popierėlis

 

Pagal 1931 m. oficialią apskaitą Merkinėje buvo 3 žydai javų pirkliai, žydams priklausė 5 tekstilės ir 12 kitokių parduotuvių. Žydai taip pat valdė 6 malūnus, 2 lentpjūves, audinių dažyklą, gaivinamųjų gėrimų įmonę, odų apdorojimo cechą, plytinę, saldainių fabrikėlį, siuvyklą, skardininko (alavuotojo) ir spynų meistro dirbtuves (34).

Vietiniai gyventojai dar prisimena miestelyje buvus ir laikrodininką bei juvelyrą. Juvelyrinę dirbtuvę turėjo J. Slocnikas, kuris supirkinėdavo ir laikrodžius. Vienas žadintuvas su jo dirbtuvės ženklu dar saugomas Merkinės muziejuje. Laikrodžių taisykla, buvusi Merkinės centre, priklausė Bekeriui.

 4 pav. Laikrodis su J. Slocniko ženklu.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

  

 4 pav. Laikrodis su J. Slocniko ženklu

Miesto ekonominio gyvenimo centru buvo Žydų liaudies bankas, kurio dalis pagrindinių lėšų buvo iš Amerikos žydų fondų. 1927 metais šis bankas turėjo 416 narių, bet 1929 m. tik 325. Merkinės skyriaus direktoriumi buvo M. Shumacher.

To meto spaudoje atsispindi žydų dominavimas ekonominėje vietos sferoje. “Miestelio daugumą sudaro žydai. Jų rankose beveik visa miestelio prekyba: nėra nė vienos ne žydų krautuvės. Reiktų ir lietuviams susidomėti prekyba.” (35) Žydų dominavimą ir lietuvių bandymą įsilieti į šią sferą prisimena ir Merkinės gyventojai. Pasakojama Merkinėje įsikūrus vieną lietuvių kooperatyvo parduotuvę, žydai kaip mat reagavo – pas save padarė kokiais penkiais centais pigiau. Netrukus lietuvių parduotuvė subankrutavo. Tada žydai vėl pakėlė kainą.

Merkinės apylinkėse gyvenusiems lietuviams miestelio žydai taip pat buvo neblogai pažįstami amatininkai. Žydai pirkliai arkliais pakinkytu vežimu (dažniausiai vienu arkliu) važinėdavo po kaimus, turėdavo visokių smulkmenų, adatų. Supirkdavo arklio uodegas, kartais dar prie žydo nukirpdavo. (M. S.) (36) Pirkdavo teliukus, kumeliukus. “Batsiuvys nueidavo per kaimą, surinkdavo batus ir parsinešdavo. Namuose pataisęs vėl išnešiodavo.” (M. K.) Neretai lankydavosi ir siuvėjai.

Mokslas ir religija

Žydai, sudarydami Merkinėje gausią bendruomenę, kūrė savo švietimo ir socialinę sistemą, steigė religines organizacijas.

Merkinė – viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur jau XIX a. antroje pusėje egzistavo pasaulietinis švietimas (jidiš kalba). 1853 m. čia įsteigta žydų valstybinė mokykla, tai įrodo miestelio išsimokslinusių žydų lygį (37). 1860 m. buvo atidaryta valstybinė keturklasė žydų mokykla, berniukai ir mergaitės mokėsi kartu, dėstomoji kalba buvo jidiš. Vienas iš mokytojų buvo Y. E. Epstein, rabinų mokyklos Vilniuje absolventas, knygos “Rusų carų istorija” (1873 m.) autorius.

 5 pav. Žydų mokykla apie 1928-1930 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 


  

 

 

 

  

5 pav. Žydų mokykla apie 1928-1930 m. (Žr. kitas nuotraukas)

1920 m. buvo įkurta dviejų klasių jidiš mokykla. Keliais metais vėliau Tarbut (38)  tinklas įkūrė penkių klasių mokyklą, kurioje taip pat dėstomoji kalba buvo jidiš, o hebrajų kalbos buvo mokoma kaip vieno iš dalykų. Mokykloje buvo biblioteka su knygomis jidiš ir hebrajų kalbomis, taip pat skaitykloje buvo to laikotarpio periodika vaikams. Daugelį metų mokyklai vadovavo A. Sidransky, mokytojais buvo M. Ilivitzky, E. Yeverovitz, N. Milner, S. Finan, S. Rubinstein, K. Vasilisky, M. Pilvinsky, D. Goldoft (39). Taip pat mieste aktyviai veikė ir religinės Javne (40)  pakraipos mokykla berniukams. Mokytojais buvo A. Beker, M. Yechezkel, Milner ir kt. Taip pat buvo žydų vaikų darželis.

Baigusieji šias mokyklas tęsdavo savo mokslus žydų progimnazijoje Alytuje ar Kaune. Tik keletas tęsė studijas užsienio universitetuose dėka stipendijų, paskirtų filantropo A. Tchais, kilusio iš šio krašto. Taip pat buvo Merkinės jaunuolių, studijavusių Telšių ir Panevėžio ješivose.

Švietimo lygį Merkinėje nusako ir tai, kad žydai turėjo savo knygyną. Jis įsteigtas 1900 m., ir apie 1930 m. turėjo virš 1000 knygų jidiš ir hebrajų kalbomis. Taip pat jame buvo ir virš 200 lietuviškų knygų. Knygyno vedėjas mokytojas M. Miklišauskas (41).

Religinį išsilavinimą žydų vaikai gaudavo chederyje bei talmud tora mokykloje. Prieš pat I pasaulinį karą veikė Yeshivah Ketanah (maža arba pradinė ješiva), skirta 13 metų ir vyresniems berniukams.

 6 pav. Sinagogos likučiai 1946 m. Mūrinė Merkinės sinagoga, pastatyta XX a. 3-me dešimtmetyje, II Pasaulinio karo metu buvo sugriauta.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

  

 

 

6 pav. Sinagogos likučiai 1946 m. Mūrinė Merkinės sinagoga, pastatyta XX a. 3-me dešimtmetyje, II Pasaulinio karo metu buvo sugriauta. (Žr. kitas nuotraukas)

Nors Merkinės žydai nebuvo ortodoksai, vis dėlto buvo labai religingi. Merkinė didžiavosi trimis maldų namais, kurie turėjo didžiulę reikšmę miesto žydų dvasiniame ir kultūriniame gyvenime. Sinagoga, vadinta Šul, buvo gražus pastatas, Aron Kodešas buvo iš raižyto medžio. Šul maldininkai lankydavo tik šeštadieniais ir per šventes. Pasirodydavo kviestiniai kantoriai ir šiems pasirodymams buvo pardavinėjami bilietai. Šul, Klois ir Beit Midraš buvo toje pačioje gatvėje ir kiekviena jų turėjo savo lankytojus (42). I Pasaulinio karo metu ar greit po jo sudegė medinė Merkinės sinagoga. Amerikos žydo Fišelio, kilusio iš Merkinės, lėšomis, toje vietoje pastatyta mūrinė sinagoga (43). Iki pat holokausto rabinu buvo M. D. Stupelis.

Merkinės žydų uolų religingumą gerai prisimena ir dabartiniai miestelio gyventojai. Šabo metu buvo negalima nei “šiaudo pakelti”, šios nedarbo taisyklės buvo gana stropiai laikomasi. Tarnavusi pas žydus merkiniškė pasakoja tokį įvykį: “buvusi tokia virimo mašinėlė. Joje įpilta yra žibalo, pumpuoji, dujos eina ir tos užsidega, ir verda, panašiai kaip dujinė. Tai man reikėjo tą primusą pumpuoti, nes jiems šabas – negalima nieko paliest. Aš tą primusą pumpuoju pumpuoju, ir jis ant šono pasviro, nes aš jėgų neturėjau. Viena iš žydaičių šoko, griebė iš mano rankų tą pompą ir pradėjo pompuoti. Tai sukilo didžiulis gvoltas, kad jinai drįso per šabą pridėti rankas prie darbo! Buvo šventa, nagalima nei siūlo į adatą įvert.” (M. K.) Kitas merkiniškis pasakoja, kad kartais žydai samdydavo žmogų, kad jam meldžiantis nuvalytų prakaitą. “Jie taip ščyriai, nuoširdžiai melsdavosi, kad net prakaito nenusišluostydavo.” (J. K.)

Judaizmo tradicija viena iš religinių pareigų laiko labdarą, pagalbą bendruomenės neturtingiesiems. Socialine pagalba Merkinėje užsiėmė įvairios žydų bendrijos, moterų draugijos. Pasak daugelio informantų, dauguma žydų gyveno skurdžiai, turtingų buvo vienas kitas. “Bet žydai vienas kitam labai pagelbėdavo, jie nepalikdavo savo bendruomenės žmogaus nelaimėje, nepalikdavo skurde, jų tarpe <...> buvo labdara” (J. M.) Žydai sušelpdavo netgi ir lietuvius – “žydai jiems Kūčioms visada nunešdavo silkę, bet jie ne skolon, o, reiškia, sako: tu negali švęsti Kūčios be silkės”. (J. M.)

 7 pav. Žinios apie draugiją Gmilus Chesed, XX a. 4-tas dešimtmetis.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

  

 

 

 

7 pav. Žinios apie draugiją Gmilus Chesed, XX a. 4-tas dešimtmetis

Merkinėje buvo tokios socialinės gerovės institucijos: Matan BeSeter, Bikur Cholim, Linat HaTzedek, Ezro ir moterų susivienijimas socialinei paramai. Oze organizacija daugiausiai rūpinosi vaikais ir taip pat valdė viešą kliniką. Visi Merkinės žydai buvo dalinai apsidraudę, kad galėtų naudotis žydų ligoninės Bikur Cholim Kaune paslaugomis, ir tam tikslui kas mėnesį įnešdavo įmokas (44). Labdaringos draugijos Gmilus Chesed tikslas - "<...>remti vietinius Žydų tikybos gyventojus, reikalingus paspirties. <...> Šiuo tikslu neturtingiems Žydų tikybos asmenims, gyvenantiems Merkinėje, Draugija išduoda be nuošimčių nedideles paskolas.” (45) Draugijos narių skaičius negalėjo būti mažesnis nei 25, tai reiškia į organizacijos veiklą Merkinėje buvo įsitraukę nemažai žmonių. Draugijos nariais galėjo būti visi suaugę žydai, kurie “įneša kasmet nemažiau 5 litų nario mokesnio, visuotinas susirinkimas gali nustatyti šio mokesnio dydį. Draugijos nariai, įnešę apart to dar ir vienkartines aukas nemažiau 500 litų, daug pasidarbavusieji Draugijos labui, visuotino susirinkimo gali būti renkami į Draugijos garbės narius, kame išduodama jiems diplomas su valdybos pirmininko ir narių parašais.” (46)

Be daugelio socialinių organizacijų Merkinėje veikė ir nemažai visuomeninių, religinių, švietimo bei sporto draugijų. Sportinę veiklą vystė Makkabi vietos skyrius. Jis taip pat turėjo styginių grupę.

 8 pav. Makkabi styginių grupė, XX a. pirma pusė.jpg

 

 

 

 

 

 


 

 

 

  

 

8 pav. Makkabi styginių grupė, XX a. pirma pusė                                

9 pav. Makkabi narių gimnastika, 1932 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

9 pav. Makkabi narių gimnastika, 1932 m.

 

Merkinėje buvo savanoriška gaisrininkų brigada, dauguma jos narių – žydai. Brigadai įvairiais metais vadovavo Y. D. Manisovsky, Y. T. Kubitzky, B. Laukenitzky, Y. Smolnik. Draugija veikė ir kaip savigynos grupė neramumų atveju. Gaisrininkų angaras buvo naudojamas ir kaip kino salė. Organizacijai priklausė ir dūdų orkestras. 1939 m. brigados sudėtis buvo tokia – 1 lietuvis ir 146 žydai, visi nariai – vyrai, daugiausia virš 45 metų amžiaus, nors buvo priimami jau nuo 18 metų.

Nekilnojamas turtas – Stoginė, medinė, Merkinėje, vertės su plecum 8000 litų
Dūdų orkestras – vienas, vertė – 600 litų
Kita           13165 litai


Viso kilnojamo turto vertė 13765 litai

1938 m. organizacija su visais padaliniais turėjo pajamų:

a) nario mokesčio     Lt     120
b) pašalpų                       402,50
c) aukų                              ----
d) iš kitų šaltinių               211,15

                 viso                733,65

1 lentelė. Gaisrininkų draugijos turtas 1939 m.

 10 pav. Gaisrininkų draugijos antspaudas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

   

 

 

10 pav. Gaisrininkų draugijos antspaudas

 

 

1919 m.

1921 m.

1926 m.

1929 m.

1932m.

1936m.

1937m.

1938m.

1939m.

1939 VII

-

-

81

72

90

105

105

147

147

147

(Neturint tikrų žinių apie ankstyvesnius metus duomenys rašyti apytikriais skaičiais)

2 lentelė. Statistiniai Gaisrininkų savanorių draugijos narių duomenys. (Žr. kitas nuotraukas)

 11 pav. Sionistų draugijos Šomrija vėliavos eskizas.jpg

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

11 pav. Sionistų draugijos Šomrija vėliavos eskizas

Sionistų veikla Merkinėje prasidėjo XIX a. pab. XX a. Merkinėje buvo atstovaujamos visos sionistų partijos. 1933 m. aktyviai veikė ir Tarptautinės moterų sionisčių organizacijos skyrius. Organizacija veikė iki 1938 m., narėmis buvo įvairaus amžiaus moterys. Labai aktyvios Merkinėje buvo sionistų jaunimo organizacijos ir dauguma jaunimo priklausė joms. Lyderiavo Gordonia su 70-80 narių, namažai jų emigravo į Izraelį. Kelis metus veikė ir jaunimo sionistų draugija Šomrija.

 

Valdybos narių pavardė, vardas ir gyvenamoji vieta

Kurias pareigas ir nuo kurio laiko Valdyboje eina

Kiek organizacija turi narių

Kiek laikotarpy 1933m. organizacija padarė

Vyrų

Moterų

Viso

Valdybos posėdžių

Visuotinių narių susirinkimų

Manasauskas Benjaminas

Mileris Šinšelis

Gožanskis Šmėrelis

Visi gyv. Merkinės miest.

Pirmininkas

 

Sekretorius

Iždininkas

Visos nuo 1929 m.

 

15

 

25

 

40

 

 

10

1

                                      3 lentelė. Lietuvos Sionistų Jaunimo Draugijos Gordonia statistika 1934 m.

Merkinėje veikė ir Žydų Karių, Dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės Atvadavime Sąjungos Merkinės skyrius (Žr. žydų kariai). Lietuvos valstybės prezidentas 1936 m. apdovanojo tris Merkinės žydus - B. Kadiš, M. Drezner ir Sh. Kotnitzky, kovojusius 1918-1919 m. už Lietuvos nepriklausomybę, nepriklausomybės medaliais. Vietinėse žydų kapinėse buvo pastatytas kuklus paminklas žydų kareiviams, kritusiems kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. (47)

Mirusiųjų laidojimas ir kapinės

Viena iš micvų (religinis priesakas) judaizmo tradicijoje – mirusiojo paruošimas laidotuvėms ir rūpestis, kad mirusiojo kūnas būtų tinkamai palaidotas. Šią micvą uoliausiai vykdo patys garbingiausi bendruomenės asmenys, sudarantys vieną iš svarbiausių žydiškos bendruomenės institucijų – Chevra Kadiša (“Šventoji brolija”). Ji rūpinasi mirusiuoju ir jo šeima religiniu bei formaliu atžvilgiais nuo mirties pradžios iki gedulo pabaigos. Merkinės laidotuvių brolijos įstatuose minimi tokie tikslai: "1 ) <...>laidoti žydų mirusiuosius ir atlikinėti visas žydų tikybos reikalaujamas prie to apeigas. Draugija savo lėšomis laidoja vargšų mirusius, aprūpina juos reikalingais drabužiais, dovanoja karstus, skiria kapinėse vietas. 2 ) <...>rūpinasi, kad žydų kapinės būtų tvarkoje, kapai būtų aptverti, paminklai nesudaužyti ir, bendrai, draugija daboja, kad kapų šventumas nebūtų išniekintas.”(48)

Draugijos organizavimą bei veiklą griežtai deklaruoja įstatai, narių elgesio taisyklės, įstojimo – išstojimo sąlygos. 1930 m. steigiant Chevrą Kadišą, jos iniciatorių kandidatūros buvo tikrinamos Kriminalinės policijos, gavus atsakymą, kad “apie juos neigiamų žinių vietos policijoje nėra”, draugija įregistruojama. Draugijos steigėjai buvo: L. Pilvinskas, C. Elperinas, Ch. Goldoftas, C. Manasauskas ir I. Reizneris. Organizacijos valdyba ir revizijos komisija perrenkama ir tvirtinama kiekvienais metais naujai. Draugijos nuostatai taip pat tobulinami, pildomi, 1937 m. jie buvo pertvarkyti bei Vidaus reikalų ministerijos patvirtinti. Naujuose įstatuose pabrėžiamas “draugijos tikslas - teikti Merkinės beturčiams žydams materialinę pagalbą” (49).

 12 pav. Chevros Kadišos valdybos narių sąrašas, 1932 m..jpg

 

 


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 12 pav. Chevros Kadišos valdybos narių sąrašas, 1932 m.

 

1940 m. rugpjūčio 20 d. Sovietų valdžios nutarimu Chevra Kadiša buvo uždaryta, jos turtas konfiskuotas. Iš turto perėmimo bei kitų aktų matosi, kad draugijai priklausė pirtis, gyvenamasis namas, 1 hektaras žemės ir kt. (Žr. Chevra Kadiša).

 

Valdybos narių pavardė, vardas ir gyvenamoji vieta

Kurias pareigas ir nuo kurio laiko Valdyboje eina

Kiek organizacija turi narių

Kiek laikotarpy 1933 m. organizacija padarė

Elperinas Calelis

Manasauskas Calelis

Levinas Leiba

Visi gyv. Merkinės miest.

 

Pirmininkas

Vice-pirmininkas

T-bos narys

Visi nuo 1930 m.

 

 

Vyrų

Mote-rų

Viso

Valdybos posėdžių

Visuotinių narių susirinkimų

35

20

55

8

3

                                  3 lentelė. Merkinės žydų draugijos Chevra Kadiša sandara 1934 m. sausio mėn. 1 d.

13 pav. 1852 m. Merkinės planas su žydų kapinėm.jpg

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

 

13 pav. 1852 m. Merkinės planas su žydų kapinėm

 

Žydų kapinės Merkinėje buvo įrengtos greičiausiai XVII a. arba XVIII a. pr. ir veikė iki bendruomenės egzistavimo miestelyje pabaigos, taigi, apie 300 metų. Merkinės žydų kapinės – vienos iš didžiausių, pagal savo plotą, išlikusių kapinių Lietuvoje (3,2 ha) (50).

Žinant aškenazių tradiciją kurti kapines ant kalno arba jo nuolydyje, taip, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė arba ežeras, galima manyti, kad Merkinėje buvo vadovautasi būtent šia sąlyga. Merkinėje kapinės yra 20 m už Stangės upelio (51), ant kalvos. Tai yra miestelio pietrytinė dalis, 0,13 km į rytus nuo Merkinės-Česukų kelio (52), nuotolis nuo artimiausio namo 0,15 km (53). Kapinių šiaurinė dalis baigiasi šlaitu, jis yra labai status, todėl čia nelaidota. Iš kitų pusių teritoriją supa miškas, didesnė kapinių dalis (pietinė) taip pat apaugusi mišku. Kapinės buvo aptvertos, tai liudija likę net dviejų tvorų fragmentai. Vakariniame bei pietiniame kapinių kraštuose matomi akmeninės sienos likučiai. Geriau išlikę yra naujesnės tvoros dalys. Ši tvora turėjo supti ir šiek tiek praplėsti kapines. Vakarinėje dalyje nuo senosios sienos ji nutolusi 2 - 3 m, eina už kelio į pietus ir praplečia kapinių teritoriją apie 25 m.

 

 14 pav. Žydų kapinių fragmentas, 2005 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   

 

 

 

 

14 pav. Žydų kapinių fragmentas, 2005 m.

 

Merkinės žydų kapinėse, galima atsekti tendenciją laidoti eilėmis (kaip ir įprasta judaizmo tradicijai). Laidoti pradėta buvo šiaurinėje kapinių dalyje (seniausias išlikęs paminklas 1800 m.), dabar ši dalis yra išlikusi prasčiausiai – daugumos antkapių likę tik fragmentai, daugelis visai sunykę arba dingę. Kapinės nėra suskirstytos į griežtus plotus pagal lytį, tačiau dažnai stengtasi moteris laidoti šalia moterų, vyrus – šalia vyrų. Nors ši tendencija nėra griežta, nemažai kapinių eilių skirtos tik vienai lyčiai. Manome, kad atskiros kapinių dalies vaikams taip pat nėra, tačiau galima pastebėti norą juos laidoti netoli vienas kito. Kohenų antkapiai, priešingai, nei reikalauja judaizmo tradicija, nebuvo statomi šalia įėjimo į kapines. Kapinėse pastebimas noras mokytą žmogų palaidoti prie panašaus į save, tai labai gerai atspindi bendras ohelas (akmeninis arba mūrinis mažo namelio formos antkapinis statinys), pastatytas jokiais giminystės ryšiais nesusijusiems (sprendžiant pagal pavardę) dviems vyrams, mirusiems netgi ne tais pačiais metais. Epitafijoje abu jie nurodomi kaip gaonai, rabinai ir teisuoliai. Darome išvadą, kad šie žmonės tikslingai palaidoti šalia, norint atsiskirti nuo kitų kapų. Vienam mirus vėliau, buvo pastatytas abu kapus jungiantis paminklas, taip norint mirusiųjų palaidojimo vietą ypatingu būdu išskirti.

 15 pav. Ohelas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   

 

15 pav. Ohelas

Bendrai Merkinėje dominuoja nesudėtingų formų antkapiai. Visose kapinėse išsiskiriančių iš kitų savo puošnumu ir išradingumu, žyminčių turtingų, įtakingų žmonių kapavietę paminklų, nėra labai daug.

Merkinėje antkapius puošti simboliais pradėta gana vėlai – apie 1880 - 1890 m. Simbolių įvairovė Merkinės kapinėse nėra didelė, dažniausi jų - Dovydo žvaigždė (ant vyrų ir moterų kapų) ir įvairių formų žvakidės (išimtinai ant moterų kapų). Kapinių antkapiuose dominuoja trupmos, tik tradicines antkapinio užrašo dalis (įvadinė formulė, mirusiojo vardas, data, palaiminimas) turinčios epitafijos. XIX a. antroje pusėje atsiranda ilgų, biblijinėmis citatomis, akrostichais, poetinėmis išraiškos priemonėmis praturtintų epitafijų.

Kapinėse nebuvo tradicijos antkapius orientuoti vienoda linkme. Laikui bėgant kryptis kito. Seniausi paminklai nukreipti šiaurės link, palaipsniui kryptis keitėsi į šiaurės rytus, kol galiausiai (apie 1850 m.) imama antkapius sukti į rytus. Ši kryptis vieningai išlaikoma dar beveik šimtą metų – iki kapinių veikimo pabaigos 1941 m.

Privatus gyvenimas

Namai

Miestas buvo užstatytas apskritimo forma, centre buvo turgaus aikštė, o aplink ją žydų namai su jų parduotuvėmis, daržai ir sodai. Už jų buvo įsikūrę krikščionys. Paprastų žydų ir lietuvių namų išvaizda, pasak merkiniškių, nesiskyrė, “jų namai eidavo pagal turtą. Turtingesnio buvo didesnis namas, o buvo tokių ir mažų namelių, ir biednų.” (J. K.) Ant namų, kartu su numeriu, buvo rašoma ir savininko pavardė. Visos pavardės buvo sulietuvintos. Žydų prekybininkų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų archirektūrines formas diktavo verslo poreikiai. Po vienu stogu talpintos gyvenimui ir prekybai skirtos patalpos, durys į krautuves buvo iš gatvės, toliau – gyvenamieji kambariai, iš jų – durys į kiemą, sklypo gilumoje – sandėliai prekėms. Iš 1765 m. Merkinės inventorių (54) aiškiai matosi, kiek žmonių gyvendavo viename name. Šiais metais miestelyje buvo 28 žydams priklausę namai. Keturiolika namų šeimininkų turėjo kampininkus (kontnik). Viename name gyveno nuo 4 iki 26 žmonių, dažniausiai gyvendavo penkiese, šešiese.

 16 pav. Miestelio fragmentas. XX a. pr.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 16 pav. Miestelio fragmentas. XX a. pr. (Žr. kitas nuotraukas)

Bažnyčios skunduose konsistorijai, Trakų apskrities žemės teismui ir kt. atsispindi dažnos žydų ir klebonijos konfliktinės situacijos dėl namų. Daugybė XIX a. I pusės pranešimų byloja, kad ant klebonijos sklypų gyveną žydai nemoka činšo, “kad jų triobos yra supuvusios ir kad jie be jokių raštu sudarytų sutarčių savavaliai yra pasistatę triobų.” (55) Šiuo laikotarpiu žydai dažnai bandydavo apsigyventi ir šalia pačios klebonijos. Be jokių leidimų, sutikimų pasistatydavo namus, kas piktindavo kleboną ir dalį tikinčiųjų. Kartais tokie namai būdavo nugriaunami.

Namai nei vidumi, nei išore nuo lietuvių labai nesiskyrė. Kas turėjo tarnaites, namuose buvo gana tvarkinga, “kur tarnaičių neturėjo, buvo visko, šiek tiek ir apsišniokštę buvo kai kurios. Batsiuvio Sara buvo didžiulė netikėlė, netvarkinga, pas juos buvo blakių.” (M. K.)

Šeima

XVIII a. antroje pusėje viena šeima turėdavo dažniausiai 3-4 vaikus, bet pasitaikydavo ir 1, ir 6 vaikai. Neretai viename name su tėvais gyvendavo ir vedę vaikai. Daugelis savo namuose turėdavo kampininkų, jų šeimos buvo šiek tiek mažesnės – turėjo po 1-3 vaikus. Dovydas ir Gusia Abramovičiai turėjo net 4 kampininkų šeimas, bet dažniausiai viename name gyvendavo viena kampininkų šeima. Keliuose namuose gyveno ir po 1-2 tarnus (56).

XX a. situacija jau kitokia - iš merkiniškių pasakojimų galima susidaryti vaizdą, kad XX a. viename name gyveno viena šeima. “Jie stengdavosi, kai vaikai ženindavosi, kad su tėvais negyvent. Pastatydavo kur nor kitą namą. Pastatydavo arba nupirkdavo. Stengdavosi nekartu gyvent.” (J.K.) Dažnai pasakojama, kad žydams labai svarbu pasistatyti namą, “nusiperka sklypą ir prisistato namelių.” (J.K.) XX a. žydų šeimose taip pat “nebuvo 1-2 vaikas, dažniausiai būdavo 3-5 vaikai. Nu aišku, su dviem vaikais, tai buvo turtingesni žydai.” (J. M.)

Pasak pateikėjų, šeimose skyrybų nebūdavo. Labai retos buvo santuokos tarp žydų ir lietuvių. Pasakojama apie vieną atvejį, kai žydaitė ištekėjo už lietuvio. “Tai buvo didelis žydų sujudimas. Jie ten galvojo sutrukdyti jai tas vestuves. Rinkosi didelė minia su visokiais įrankiais, barškino, šaukė visaip ten.” (O. L.) Vestuvės vis dėlto įvyko, bet bendruomenė daugiau nebebendravo su jaunąja. Kai kurios žydaitės draugavo su lietuvių vaikinais, “vakaro metu vaikštinėja gatvėmis, špaciruoja, vadinasi.” (M. K.) Iš Lietuvos valstybiniame istorijos archyve saugomų metrikų pavyko atsekti kelių metų besituokusių žydų amžių:

Metai

Santuokų sk.

Vyriausias

vyras

Vyriausia

moteris

Jauniausias

vyras

Jauniausia

moteris

1922

15

66m.

64m.

26m.

19m.

1923

19

56m.

50m.

22m.

19m.

1924

12

69m.

50m.

18m.

19m.


 4 lentelė. Besituokiančiųjų amžius.

Moterys dažniausiai būdavo namų šeimininkėmis. Iš 1925 – 1938 m. mirusių moterų sąrašuose tik kelios nurodomos kaip siuvėjos, darbininkės ar prekybininkės, visos kitos – šeimininkės (57).

Rabino dukra su šeima vasarą atostogaudavo Merkinės priemiestyje, “pasisamdydavo kambarį, buvo graži vieta, pušynai. Hamakuose ilsisi dieną. Gerai valgė.”(M. K.) Iš valgių žydai labai mėgdavo česnaką, silkes, labai riebiai nevalgydavo, kiaulienos išvis nevalgė. “Paskui jaunimas pasislėpęs tai valgydavo, jie sunkiai dirbdavo, nu, būdavo ir prastų darbininkų, kad stiklus dėdavo, kalviai plūgus taisydavo, akėčias, pečius mūrydavo, ir pas mus mūrino. Neturi už darbą pinigų – dėk vežiman bulves”. (J. K.) Pasakojama buvus žydų pamėgtas dvi sriubas: „morkų ir bulvių šaldyta sriuba (labai mėgdavo saldžias sriubas) ir silkių sriuba (silkių gabaliukai, pabarstyta miltais, tirštoka), silkių sultinys tą sriubą labai paskanindavo. Dar vienas patiekalas buvo pupelių, morkų ir vištienos troškinys. Žuvis taip pat buvo mėgstamas patiekalas, kartais kimšdavo žuvį. Beveik kiekviena pasiturinti šeima turėjo tarnaitę, dažnai ji darydavo ir valgį.“ (M. K.) Iš rūbų žydų neatskirtum nuo lietuvių. Merginos labai gražios, plaukai garbanoti. Jos labai pasipuošdavo prieš šabą. (O. L.)

Žydų ir lietuvių santykiai

Vieni iš pirmųjų Merkinės žydų paminėjimų yra įtakoti žydų ir krikščionių santykių. 1539 m. dokumentuose minimas konfliktas tarp žydo Koniuk ir jam įsiskolinusio krikščionio. Tačiau bendruomenėms, skirtingoms viena nuo kitos savo religija, papročiais, kalba ir gyvenančioms kartu, tenka mokytis pažinti viena kitą, sugyventi ir taikytis, bet neretai atsiranda ir trinties taškų. Abiejų bendruomenių sugyvenime Merkinėje taip pat buvo įvairių niuansų.

Vienas iš žydų ir lietuvių sąlyčio taškų – vienų darbas pas kitus. Kadangi neretai žydai lietuvius samdydavo ir padėti buityje, ir ūkiniuose darbuose, taip pat pagelbėti šabo metu, tarp šių žmonių kildavo įvairių bendravimo problemų. Vieniems tas darbas buvo galimybė užsidirbti, kitiems buvo nepriimtinas tarnavimas kitataučiams, o kai kas su žydais įsiveldavo į asmeninius konfliktus. Merkinės klebonijai ir jos tikintiesiems buvo nepriimtinas katalikų darbas pas žydus švenčių metu. 1835 m. klebonijos skunde rašoma “kad dideliausiai žmones piktina kai kurių krikščionių pasielgimas, kad jie eidami prieš tikėjimo teisę ir prieš Maloningiausio Monarko įsakymus, taip pat ir prieš Reglamentacijos nuostatus švenčių metu tarnauja žydams. Taigi prašau, kad tokius tučtuojaus paimtų į daboklę, kai po laužytojus Monarko ir religijos teisių. Jei tat nebus padaryta, neužvilkinsiu pasiskųsti kur iš eilės bus reikalas.” (58)

1835 m. Merkinės bažnyčios išsiunčiamų raštų registracijos knygoje (59) gausu žinių apie asmeninius žydų ir lietuvių konfliktus. Smulkiai aprašomas atvejis, kai esą žydas Strolkė Solenickis pasamdė du katalikų valstiečių vaikus padėti nuvežti į Gardiną cukrų, “bet dėl žydiškų suktybių” juos apgavo, privertė dvi naktis lauke nakvoti, o dingus daliai cukraus “varu išreikalavo Gardine iš Baltramiejaus Volungevičiaus raštą, kad atlygins už cukrų, nors tam jokios teisės neturėjo” (60). Rašte teigiama, kad gal net pats S. Solenickis tą cukrų pavogęs, todėl kreipiamasi į asesorių ir prašoma nuodugniai ištirti situaciją. Iš skunde minimų išsireiškimų “žydiškos suktybės”, “žydiška gudrybė” matosi, kad nepasitikėjimas žydais egzistuoja.

Gana dažnus krikščionių ir žydų konfliktus Merkinėje iššaukdavo nepasidalijimas patogesnėmis gyvenimui vietomis, interesų dėl namų susikirtimas, mokesčių nemokėjimas bei nelegalios statybos ant klebonijos žemės. “Keliolika bažnyčios / fondinių / sklypų užstatyta daugiausiai žydų triobomis. Jie už naudojimąsi tų sklypų yra įsitaisę menkutį mokestį, terracium arba činšu vadinamą. Kai kurie jų jau kelinti, o kiti net keliolika metų nieko nemoka”  (61) – tokie pranešimai XIX a. I pusėje labai dažni. Iškyla ne tik mokesčių nemokėjimo problema, dar pasireiškia “žydiško” ir krikščioniško nesuderinamumas. Iš klebonijos skundų aiškėja, kad pagrindinė problema yra ne tai, kad žydo namas “nelegaliai” pastatytas, o kad “tat labai nepatogu, kad ant to paties kiemo gyvena klebonas ir žydas”. Imamasi įvairių priemonių – žydų namai perkelinėjami, griaunami, bylinėjamasi, siekiama bažnyčios sklypą nuo žydų nuvalyti bent per 30 sieksnių, nes kitaip “žydai įsidrąsinę ant paties šventoriaus ims namus statyti.” (62)

Dar vienas ryškus žydų ir lietuvių trinties taškas – ekonominių interesų susikirtimas. XIX a. I pusėje jaučiama konkurencija tarp klebonijos smuklės ir žydams priklausančiųjų. Žydai bažnyčios užeigą įskundinėja dėl nelegalių pardavinėjimų, o klebonija žydus kaltina katalikų tvirkinimu. “Naudingiau būtų, kad <...> izraelitams būtų įsakyta sumažinti pilstyklas, kame taurelėmis išsigertinai pardavinėjama svaigalai, reikia išnaikinti pravorus, tuomet neturtingieji Merkinės apylinkėje gyvenantieji žemdirbiai pagerintų savo būvį ir nebarstytų paskutinio turtelio dėl šlykštaus girtuokliavimo. Nepalyginamai sumažėjus smuklėms, susimažins kiekis dykaduonių, ieškančių pasipelnymo kaimiečių mulkinime." (63) Ekonominė konkurencija jaučiama ir XX a., tačiau žinių apie didesnius bendruomenių konfliktus nėra.

Pagal merkiniečių pasakojimus atmosfera Merkinėje buvo gana gera – žydai su lietuviais sugyveno, nesipešė, o dažnai ir vieni kitiems pagelbėdavo, juos siejo prekybiniai santykiai. O ir tai, kad žydai Merkinėje turėjo visas bendruomenės egzistavimui reikalingas sąlygas – maldos namus, kapines, turėjo savo švietimo įstaigas, veikė įvairiausios organizacijos, vystė savo verslą ir pan. liudija, kad jie buvo pilnateisė, gyvybingoji miestelio dalis.

 

Parengė Auksė Tamulevičiūtė

 

 

1 The encyclopedia of jewish live befor and during the holocaust. T. 2, New York: New York University press. 2001. P. 811.

2 Yidishe Shtet, Shtetlech un Dorfishe Yishuvim in Lite. Kagan B., New York: Simcha Graphic Associates. 1990. P. 280;  Pinkas HaKehiloth. Lita. Sudar. Levin D. Jerusalem: Yad Vashem, 1996. P. 392.

3 Miškinis A. Merkinės urbanistinio paminklo tyrimas, to paminklo ribų, vertingų elementų, apsauginių zonų ribų ir statybos režimo nustatymas. Vilnius, 1973. Saugoma LKPC Paveldosaugos archyve f.11, ap. 1, b. 11. P. 17.

4 Lithuanian Jewish Communities. Schönburg N., Schönburg St., New Jarsey, London. Jjason Ariston inc. Northvale. 1996. P. 193.

5 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955. T. 1. P. 153.; Меречь // Еврейская энциклоклопедия. C.- Петербург: Издание общества для научных еврейских изданий и издательства Брокгауз – Ефрон, 1908-1913. T. 10. C. 3.; Janulaitis A. Žydai Lietuvoje. Kaunas, 1923. P. 19.

6 Brensztejn M. Przywileje krolewskie miasta Merecza // Kwartalnik Litewski. St. Petersburg: Drukarnia K.L.Pietkovskiego.Wiel. Podjaczeska, 1911, T. 6, P. 58.

7 LVIA, f. SA b. 5857 L. 70.

8 LVIA, f. SA b. 5857 L. 3, 55, 57, 61, 63, 69; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai. Vilnius: Mintis, 1968. D. 3. P. 395.

9 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai. Op. cit. P. 395.

10 Yidishe Shtet, Shtetlech un Dorfishe Yishuvim in Lite. Sudar. Kagan B., New York: Simcha Graphic Associates. 1990.

11 Miškinis A. Merkinės urbanistinio paminklo tyrimas, to paminklo ribų, vertingų elementų, apsauginių zonų ribų ir statybos režimo nustatymas. Vilnius, 1973. Saugoma LKPC Paveldosaugos archyve f.11 ap. , b. 11. P. 23.

12 Ten pat, P.17.

13 Merkinės istorijos bruožai. Sudar. A.Černiauskas, H.Gudavičius, V.Vaitkevičius. V.: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004. P. 136.

14 Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sugyvenimo aspektai: daktaro dis. human. mokslai: istotija (05H) / VU. Vilnius, 2004. P.29.

15 LVIA, f. SA, b. 2732, L. 50-53.

16 LVIA, f. SA, b. 3749, L. 93-96.

17 LVIA, f. SA, b. 3754, L.238.

18 MAB, f. 136-9. JRR, L. 23.

19 LVIA, f. 515, ap. 15, b. 38, L. 2-4.

20 Kryževičius Vilnius. Lietuvos privilegijuotieji miestai.V.: Mokslas, 1981. P.25.

21 LVIA, f. 515 ap. 15 b. 204 L. 53-72.

22 Меречь // Еврейская энциклоклопедия T.10. С. 3.

23 Ten pat, P. 3; The encyclopedia of jewish live befor and during the holocaust. P. 811.

24 Yahadut Lita. Sudar. Liptz, Dov. Tel-Aviv, 1959-1967. T. 3. P. 325.

25 Jeseliūnas E. Kai kurie Alytaus apskrities tautinių mažumų raidos bruožai 1918-1940 metais//Dainava. Dzūkų kultūros žurnalas, 2000, Nr. 1. P.9.

26 Miškinis A. Merkinės urbanistinio paminklo tyrimas, to paminklo ribų, vertingų elementų, apsauginių zonų ribų ir statybos režimo nustatymas. Vilnius, 1973. Saugoma LKPC Paveldosaugos archyve f.11, ap. 1, b. 11. P. 17.

27 LVIA, f. SA b. 5857 L. 70.

28 LVIA, f. SA b. 5857 L. 3, 55, 57, 61, 63, 69; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai. Vilnius: Mintis, 1968. D. 3. P. 395.

29 Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai. Op. cit. P. 395.

30 Janulaitis A. Op. cit. P. 148.

31 VU RS f.102-309.

32 www.shtetlinks.jewishgen.org

33 LVIA f. 1817ap. 1 sv. 188

34 www.shtetlinks.jewishgen.org

35 Angeringis V. Atbunda senoji Merkinė // Mūsų kraštas. 1935. Nr. 6.

36 Merkiniškių pasakojimai užrašyti ekspedicijų į Merkinę metu (2001 m. bei 2004 m.). Informantų prašymu pilnos jų pavardės nenurodomos, paliekami tik inicialai.

37 Yidishe Shtet, Shtetlech un Dorfishe Yishuvim in Lite. Sudar. Kagan B., New York: Simcha Graphic Associates. 1990.

38 Tarbut – kultūra; sionistų švietimo judėjimas, sukūręs platų mokymo įstaigų tinklą, kuriame buvo dėstoma modernizuota hebrajų kalba.

39 www.shtetlinks.jewishgen.org

40 Javne – religinės sionistų partijos Mizrachi 1927 m. įsteigta organizacija, rūpinosi tautiniais, religiniais ir socialiniais klausimais.

41 Biržys A. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Kaunas, 1931. T.1. P. 478.

42 www.shtetlinks.jewishgen.org

43 Biržys A. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Kaunas, 1931. T.1. P. 478.

44 www.shtetlinks.jewishgen.org

45LVCA f. 399 ap. 2 b. 546 L. 4.

46 Ten pat.

47 www.shtetlinks.jewishgen.org

48 LVCA f. 399 ap. 2 b. 550 L. 2.

49 LVCA f. 399 ap. 2 b. 550 L. 29.

50 Remiamasi KPC darytais Lietuvos kapinių aprašais.

51 Lietuvoje esančių kapinių žiniaraštis. Saugoma LKPC. Matavimai atlikti 1999 m.

52 Ten pat.

53 Varėnos rajono kapinių apskaitos ir kartografavimo byla, 1992. Saugoma LKPC Paveldosaugos archyve, f. 14, ap. 2, sv. 37. L. 104.

54 LVIA, f. SA b. 3749 L. 93-96.

55 VUB RS, f.102-311 L. 36.

56 LVIA f. SA b. 3749 L. 93-96.

57 LVIA f. 1817 ap. 1 sv. 188.

58 VUB RS, f.102-311 L. 28.

59 VUB RS, f.102-311.

60 VUB RS, f.102-311 L. 29, 30.

61 VUB RS, f.102-311 L. 3.

62 VUB RS, f.102-311 L. 37.

63 VUB RS, f.102-311 L. 30.

Priedai:

1 lentelė: LVCA f. 399 ap. 2 b. 77 L. 38.

2 lentelė: sudaryta pagal LVCA f. 399 ap. 2 b. 77 L. 38.

3 lentelė: LVCA f.399 ap.2 b. 557 L. 7.

4 lentelė: LVCA f. 399 ap. 2 b. 550 L. 22.

5 lentelė: sudaryta pagal LVIA f. 1817 ap. 1 sv.189.

1 pav.: Iš knygos "Merkinės istorijos bruožai” 2004, P. 114

2 pav.: Iš A. Miškinio rinkinio. Saugoma KPCA f. 11 ap. 1 sv. 11. L. 95.

3 pav.: Iš Merkinės kraštotyros muziejaus

4 pav.: Iš Merkinės kraštotyros muziejaus

5 pav.: Iš www.shtetlinks.jewishgen.org

6 pav.: Iš Merkinės kraštotyros muziejaus

7 pav.: Iš LVCA f.. 399 ap. 2 b. 546 L. 40.

8 pav.: Iš www.shtetlinks.jewishgen.org

9 pav.: Iš Merkinės kraštotyros muziejaus

10 pav.: Iš LVCA f. 399 ap. 2 b. 77 L. 1.

11 pav.: Iš LVCA f. 399 ap. 2 b. 553 L. 7.

12 pav.: Iš LVCA f. 399 ap. 2 b. 550 L. 19.

13 pav.: Iš VU RS f. 102-361.

14 pav.: Iš asmeninio A. Tamulevičiūtės archyvo

15 pav.: Iš asmeninio A. Tamulevičiūtės archyvo

16 pav.: Iš asmeninio D. Shore (jo senelis kilęs iš Merkinės)

 

2007-08-27
Žmonės
Šlomo Bliumgartenas, Jehoaš

Gimė Virbalyje (1871–1927). Vienas talentingiausių XIX amžiaus pabaigos poetų , žinomas literatūriniu Jehoaš slapyvardžiu. Nuo 1890 m. gyveno JAV. Pirmieji jo kūriniai paskelbti dar prieš išvykstant į JAV. Jis praturtino jidiš poeziją daugeliu reikšmingų kūrinių, bet labiausiai jis dabar žinomas kaip Tanacho (Senojo Testamento) vertėjas i jidiš kalbą.

Ar žinote kad...?
Dauguma žydų švenčių yra religinės. Kadangi Tora sako “ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena nauja”, šventės, o kartu ir kiekviena nauja para, prasideda vakare – saulei nusileidus