Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Šiauliai

Šiauliai

Žydų bendruomenės įsikūrimas ir apsigyvenimas Šiauliuose

1236 m. Šiaulių vietovardis „Soule“ pirmą kartą paminėtas rašytinėje eiliuotos Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. Kronikoje rašoma jog XIII a. pradžioje Kalavijuočių ordinas, nukaraivęs lyvius ir latvius puolė Lietuvą. 1236 m. rugsėjo 22 d. ties Saule ( Šiauliais) ordino kariuomenė buvo sutriuškinta (1), todėl ši data dabar laikoma miesto gimimo diena. 1254 m. Livonijos akte minima Šiaulių žemė kaip Žemaitijos administracinis vienetas. Šiaulių žemės centras buvo Šiauliai. Šiaulių žemė, sudėtinė Žemaičių žemių konfederacijos dalis, suvaidino nemažą vaidmenį atremiant Livonijos puolimus XIII – XIV a.

1524 m. Šiauliai, jau kaip miesto statusą turintis miestas, pirmą kartą paminėtas Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Tuometinis miesto vaizdas atrodė taip: miestelis medinis, vienaaukštis, besiformuojantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. (2) Tik 1619 m. Šiauliams buvo suteiktos magdeburginės teisės. Miestiečiai galėjo pirkti žemės, tačiau politinių teisių neturėjo.

XVI a. pradžioje buvo sudaryta Šiaulių ekonomija (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. 1674 – 1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo kunigaikštis Jonas III Sobieskis, o nuo 1702 m. Jokūbas Sobieskis.

Pirmasis žydų bendruomenės apsigyvenimas Šiauliuose datuojamas XVII amžiaus pabaiga (3), kada Lenkijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Jonas III Sobieskis (1674 – 1696) suteikė 1681 metais privilegiją Šiaulių miesto gyventojui Vulfui Nurokui, kad jis ir jo šeima bei ainiai atleidžiami nuo visų mokesčių bei jiems leidžiama apsigyventi ir gyventi Šiaulių mieste (4).

Yra išlikusi legenda apie žydų įsikūrimą Šiauliuose, kurioje teigiama, jog karalius Jonas III suteikęs privilegijų žydams vien todėl, kad vienas žydas pasivadinęs Vulfu ištraukė varpą iš vandens, kuris ten įkrito vežant jį per ledą (5). Tas varpas turėjo būti skiriamas per žaibą nukentėjusiai Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Pasak legendos, žaibas trenkęs į bažnyčios bokštą, kuris nugriuvęs, o jame buvęs varpas dėl karščio iširpęs. Tuomet miesto gyventojai nusprendė parsigabenti naują varpą (6). Tačiau vežant jį per Šiaulių ežerą, ledas įlūžo, ir varpas nuskendo. Tada ir atsirado, kaip teigia legenda, Vulfas Nurokas, ar Narėkas, kuris nieko nelaukęs šmurkštelėjo į ledinį vandenį ir ištraukė varpą. Žmonės tą neregėtą nardytoją ir pramynę Narėku ar Nuroku (matyt nuo žodžio „nardyti“) ir iš didelio džiaugsmo nebežinoję kaip savo geradariui atsilyginti. Tačiau Vulfas – Nurokas ar Narėkas nuo bet kokio atlyginimo atsisakęs, tik paprašęs suteikti žydams teisę gyventi Šiauliuose. Kaip matyti iš karalaičio Jokūbo Liudviko dokumentų, tokią privilegiją karalius Jonas III davęs (7). Tos privilegijos dėka ne tik Nurokai, bet ir visa jų giminė ilgą laiką buvusi atleidžiama nuo valstybinių mokesčių.

Kaip teigiama privilegijoje, kartu buvo nurodyta, kad daugiau žydų čia nesikurtų. Tai rūpėjo miestiečiams, bijojusiems konkurencijos (8).

Privilegiją žydams vėliau patvirtino (1701 metais balandžio 30 d.) kunigaikščio Jono III Sobieskio sūnus Jokūbas Liudvikas, leidęs žydams legaliai gyventi Šiauliuose, kurti savo bendruomenę, pirkti sklypus sinagogai statyti ir sklypą kapinėms įrengti. Žydų skaičius Šiauliuose sparčiai augo: jie čia kėlėsi iš Kelmės, Žagarės, Šiaulėnų ir kitų aplinkinių miestelių. 1701 metais Šiauliuose gyveno 55 žydai (9).

Metai

Viso gyventojų

Žydų skaičius mieste

%

Pastaba

1681

?

42

?

apytikriai

1701

?

55

?

apytikriai

1766

3699

687

19

 

1797

3118

2757

88

 

1847

  

?

 

1858

6886

3787

60

 

1897

16128

6990

43

3106 vyrų, 3884 moterų

1902

16968

9849

58

4497 vyrų, 5352 moterų

1914

23600

9200

39

 

1923

21387

5338

25

2582 vyrų, 2756 moterų

1928

21878

5338

24,4

 

1939

30000

8000

26,6

 

1. Lentelė: Gyventojų skaičiaus dinamika

Tačiau Šiaulių ekonomijos valdytojų ir administracijos pozicija dėl žydų įsikūrimo buvo prieštaringa. XVIII a. 2 – 4 dešimtm., kai reikėjo rūpintis Šiaulius atgaivinti ir kviesti naujus gyventojus, nebuvo užmiršti ir žydai. Miestiečiai tam priešinosi remdamiesi Jono Sobieskio privilegija, kuria draudė žydams, išskyrus Nuroką bei jo šeimą, čia apsigyventi. Tačiau nulėmė ekonominiai motyvai, ir 1731 m. draudimas žydams kurtis Šiauliuose buvo panaikintas.

Be kunigaikščio Jono III Sobieskio privilegijos, buvo ir dar viena, ne mažiau svarbi: tai 1726 m. Gardine paskelbta Augusto II privilegija Šiauliuose gyvenančiam žydui Velveliui Juzefovičiui, kuria jį 3 metams ima į savo globą (10). Privilegija užtikrino asmens neliečiamybę prieš skolininkus, o pažeidusiams šią privilegiją tektų mokėti 10000 kapų lietuviškų grašių.

Iš pradžių, kaip ir minėta, žydai sudarė nedidelę gyventojų dalį. 1738 – 1754 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuose įrašytos 4 – 6 žydų šeimos (11). Geresnės sąlygos žydams kurtis Šiauliuose susidarė apie 1750 m., kai jų atstovams buvo išnuomoti prekybiniai mokesčiai. 1755 m. ŠE inventoriuje užfiksuotos 8 žydų šeimos, 1765 m. - 14 šeimų. Tai buvo apie 5 proc. Šiaulių gyventojų (12), o 1776 metais jau 687 žydai mokėjo pagalvės mokestį (13).

Šiaulių žydus išgarsino dar vienas istorinis įvykis, o gal legenda. 1812 m. vasarą, kai Napoleonas pradėjo žygį į Rusiją, per Šiaulius žygiavo generolo Makdonaldo vadovaujamas korpusas. Kaip tik tada žydų bendruomenėje vyko vestuvės. Linksmi prancūzų karininkai susidomėjo jų papročiais ir sudalyvavo šioje šventėje, dargi sumetė pinigų jaunųjų gyvenimo pradžiai. Jaunikis, kaip manoma, vardu Leiba, buvo pramintas Bonapartu, ši pravardė tarp Šiaulių žydų buvo gyva ir vėlesniais laikais (14).

Šiauliai XVI – XVIII a. vid. buvo medinis, vienaaukštis miestas. Jo planas buvo gana taisyklingas, radialinis, susiklostęs iki XVI a. pab. ir iš esmės nepakitęs iki kunigaikščio Sobieskio dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo reformų. Šiaulių gatvės suėjo į tuometinį Šiaulių centrą – turgaus aikštę, aplink kurią buvo nemažai žydų kiemų. Gatvės, kurios sueidavo į turgavietę, beveik visos buvo apgyvendintos žydų šeimų.

Šiauliams pamažu tampant kelių ir prekybos ryšių centru, reikėjo turėti miesto savivaldybę. 1713 m. karalius Augustas II ir 1736 m. Augustas III patvirtino ir atnaujino anksčiau suteiktas teises ir nuostatus, pagal kuriuos miestas turėjo renkamą administraciją, teismą. Vėliau, t.y. 1791 m., Stanislovas Augustas priėmė privilegiją, kuria Šiaulių miestui atnaujinama Magdeburgo teisė.

1589, 1872 ir 1915 metais įvykę didžiuliai gaisrai sunaikino nemažą miesto dalį. Manoma, kad tų gaisrų būta ir anksčiau, todėl Šiauliams tapus šiokiu tokiu apylinkės centru būtinai reikėdavo sudaryti miesto tvarkymo taisykles bei nuostatus, siekiant išvengti vis pasikartojančių gaisrų. Senesnių nei XVII a. miesto nuostatai nėra išlikę. Iš išlikusių 1619 ir 1635 m. nuostatų matyti, kad ypatingas dėmesys skiriamas kovai su gaisrais. Juose draudžiama dengti stogą šiaudais, tokius namus liepdavo statyti už miesto. Nuostatuose paminėti ir žydai, kuriems buvo draudžiama prekiauti gėrimais (ypač degtine), “stikliukais ir kvortomis, o statinėmis arba gorčiais“ (15). Taipogi nuostatuose minimas ir žydas Narekas (Nurokas), kuriam leista pasistatyti Šiauliuose namą, tačiau nuošaly, „ne prie rinkos" (16).

Žydai, Šiauliuose įsigiję namus, karčemas, atlikinėjo tokias pat prievoles dvarui, kaip ir kiti miesto gyventojai, t.y. mokėjo činšą, karčemų ir kampininkų mokesčius. Činšas, kaip matyti iš 1755 m. ir 1765 m. ŠE inventorių, buvo netgi dvigubas. Bendruomenė mokėjo dvarui činšą už maldos namus, prieglaudas, pirties, kapinių sklypus, taipogi skerdikų mokestį. Kadangi žydų mokesčiai dvarui buvo didesni negu kitų miestiečių, tai žydai buvo labiau naudingesni ŠE administracijai. Antra vertus jie nebuvo ŠE valdiniai, turėjo vidaus savivaldą, jų bendruomenė buvo mažiau priklausoma nuo ŠE administracijos, savarankiškesnė negu miestiečių.

Šiaurės karo metu Šiaulių ekonomija labai smarkiai nukentėjo. Apie XVIII a. vidurį ji vėl atsistatė. 1765 m. Šiauliuose jau buvo 208 kiemai. Kai 1768 metais A. Tyzenhauzas sugriovė beveik pusę miesto ir įkūrė jame dvarą `Guberniją`, tai Šiaulių mieste buvo likę vos 118 kiemų (17). Žydų skaičius mieste vis gausėjo. 1775 m. LDK žydų pagalvės liustracijos duomenimis, Šiaulių kahalui priklausė 687 asmenys (18). Tik ne visi jie gyveno mieste, dalis nuomojo karčemas kaimuose ir aplinkiniuose miesteliuose.

Žydų teisinė padėtis mieste liko tokia pati kaip ir anksčiau. Tačiau tarp jų vis labiau ėmė ryškėti turtinė nelygybė: išsiskyrė turtingi pirkliai ir namų savininkai (Izraelis Velvelavičius, Notelis Kalmanovičius, Mauša Rabinavičius), antra vertus, nemaža buvo žydų kampininkų ir samdinių (19). 1851 m. lapkričio 23 d. “Laikinos žydų suskirstymo taisyklės” įstatymiškai įtvirtino vargingesnių žydų beteisiškumą. Nesėslieji žydai miestiečiai, kurie iš esmės buvo beturčiai, neturėjo jokių teisių, mokėjo mokesčius, turėjo atlikti sustiprintą rekrutų prievolę. Kiti žydai buvo skirstomi į pirklius, žemdirbius, amatininkus ir sėslius miestiečius. Visi jie priklausė pirmajai kategorijai ir užėmė geresnę padėtį, nei antrajai priskirti nesėslieji.

1789 m. Šiaulių miesto inventoriuje užfiksuojama nauja Šiaulių miesto padėtis. Mieste buvo 107 miestiečių krikščionių kiemai ir 55 žydų kiemai (20). Žydų kiemai koncentravosi prie turgavietės, Vilniaus (dabart. Vasario 16-osios), Rudavos gatvėse, ypač jų daug buvo naujoje centrinėje Mintaujos (dabart. Vilniaus ) gatvėje. Toje gatvėje buvo 65 namai, t.y. trečdalis viso miesto. Be to, čia buvo pastatyti 26 nauji mūriniai namai ir 8 namai su išmūrytais pamatais. Visi tie namai buvo nuomojami žydams. Tame pačiame 1789 metų inventoriuje minimi teismo namai prie turgavietės, pašto namai, žydų mokykla (Mintaujos gatvėje),  pirtis ir špitolė (21).

1831 metais įvykęs Tautinio išsivadavimo judėjimas skaudžiai palietė ir Šiaulių krašto žydus. Sunkiose kautynėse, kurios vyko miesto priemieščiuose tarp lenkų maištininkų ir Rusijos armijos, negalėjo nenukentėti ir miesto gyventojai, tarp jų ir žydai. Įsitvirtinę mieste sukilėliai nusavino žydų nuosavybę, turtus ir pakorė keletą žydų, įtartų ryšiais su rusais. Nors rusų armijos generolas Širmanas ir nuslopino šį judėjimą, tačiau jo vadovaujami kazokai mieste siautėjo dar keletą dienų (22).

Po šio judėjimo situacija pagerėjo. Kad susilpnintų lenkų įtaką, rusų valdžia leido žydams dalyvauti savivaldybės rinkimuose.

1843 – 1845 - ieji buvo bado ir sausros metai Rusijoje imperijoje. Tai tiesiogiai palietė Šiaulių miestą ir jame gyvenančius žydus. Dauguma jų mirė nuo bado, o kiti išvyko į JAV, Pietų Ameriką, Rusiją. Miestui augti trukdė ir marai, siautę visoje Žemaitijoje ir Šiauliuose. 1630, 1661, 1701, 1708 - 1710, 1866 ir 1877 metais įvyko didžiulės epidemijos protrūkiai, kurie pasireiškė ir Šiauliuose. Šiauliai neteko 316 žydų (23). Tuo metu (t.y. apie 1800 m.) Šiauliuose gyveno maždaug 2565 žydai (24). Po jau minėtų nelaimių miestas pradėjo atsigauti. Praėjus dvidešimčiai metų nuo paskutinio maro, t.y. 1897 metais, Šiauliuose jau gyveno 6978 žydai (43 proc. gyventojų).(25) (žr. 1 lentelė) Pagal gyventojų surašymo duomenis, jų socialinė sudėtis buvo tokia: 20 žydų priklausė asmeninių bajorų ir valdininkų luomui, 210 – pirklių, 6688 miestiečių, 22 – valstiečių ir 38 – kiti (26).

XIX a. vid. žydams buvo leidžiama prekiauti centrinės Rusijos imperijos teritorijoje. 1871 metais buvo nutiestos Liepojos – Romnų bei Peterburgo – Berlyno traukinių linijos. Tai padėjo išvystyti prekybą. Per trumpą laiką miestas tapo svarbiu susikirtimo keliu ir pramonės centru Šiaurės Lietuvoje.

Ekonominė veikla

XIX amžiaus vidurys – Šiaulių miesto pramonės kūrimosi periodas, miestas pamažu ima augti, prekyba plėstis, pramonė kilti. Tuo metu Šiauliuose įkurta nemaža fabrikų, gamyklų.

  Ch. Frenkelio fabriko vienas iš statinių..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


1. Ch. Frenkelio fabriko vienas iš statinių.

 

1887 m. įsteigtas Ch. Frenkelio garinis odų fabrikas, išaugęs į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Iš pradžių fabrike tedirbo vos 10 darbininkų, fabrikui ėmus augti, darbininkų skaičius ėmė didėti. Prekybai plečiantis Ch.Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo iš Pietų Amerikos ( Montevidėjo, Rio de Žaneiro) ir Indijos.

Odos išdirbimo medžiagų įmonė įsigydavo ne tik Rusijoje, bet dar ir importuodavo. Ch. Frenkelio fabriko gamyba buvo svarbi ne tik Šiaulių, bet ir Rusijos imperijos ekonomikai. Savo geros kokybės gaminių dėka fabrikas greitu laiku užkariavo vieną po kitos Rusijos sritis, Minską, Petrapilį, Maskvą ir kt. Fabriko pramonė taip sparčiai augo, kad paskutiniaisiais metais prieš karą  į įvairias sritis buvo išsiunčiama iki 1500 vagonų odos prekių. (27)

1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus parodoje apdovanoti aukso medaliu. Fabrikas ėmė dar sparčiau augti; prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike dirbo 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių. (28) 

 Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo pastatytas miesto pakrašty, kad neterštų miesto. Šioje nuotraukoje vienas iš išlikusių statinių. (Vilniaus g.).jpg (Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo pastatytas miesto pakrašty, kad neterštų miesto. Šioje nuotraukoje vienas iš išlikusių statinių.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

2. Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo pastatytas miesto pakrašty, kad neterštų miesto. Šioje nuotraukoje vienas iš išlikusių statinių. (Vilniaus g.)

 

Spartų fabriko pramonės augimą staiga nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rusų vakarų fronto karo vadovybės įsakymu dalis fabriko mašinų buvo evakuota Rusijon, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Manoma, kad Ch. Frenkelį ištikęs epilepsijos priepuolis buvo viso to priežastis.

Po karo grižęs iš užsienio, Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas Frenkelis kartu su senaisiais tarnautojais ėmėsi restauruoti smarkiai nuniokotą fabriką. Buvo suformuoti septyni skyriai, kuriuose išdirbami padai, chromo ir juchto oda avalynei, balnams, diržams, odinėms kepurėms bei paltams, lagaminams ir t.t. Nesant pakankamos rinkos, kai kurie skyriai neveikė. Iš prieš karą dirbusių aštuonių šimtų darbininkų po karo beliko apie du šimtus. Taigi fabriko gamyba palyginus su prieškarine tesudarė 20 proc. (29) Prie fabriko buvo įsteigta biblioteka ir skaitykla. Įmonėje dar 1908 metais Ch. Frenkelis įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, apmokytų gesinti gaisrus.

1894 m. įsikuria antras mažesnis brolių Rogalinų odos fabrikas, kuriame 1902 m. dirbo 40 žmonių. Odos buvo importuojamos iš užsienio. Gaminiai daugiausia buvo parduodami Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose.

Antras po Frenkelio fabriko pagal dydį ir apyvartą buvo brolių Nurokų - Vulfo, Joselio ir Bencelio, garinis odų apdirbimo fabrikas prie Joniškio plento, įsteigtas 1898 m. Nurokų fabrikas savo gaminiais buvo plačiai žinomas visoje Rusijoje. Jame buvo gaminami padai bei vidpadžiai batams iš juchto ir chromo odos. Juchto odos buvo pristatomos kariuomenės reikmėms. Įmonės metinė apyvarta siekė 30 tūkst. rublių, jame dirbo 100 darbininkų. Brolių Nurokų fabriko gaminiai  nenusileido Frenkelio fabriko apdirbimo kokybei. 1931 – 1934 metais Nurokų odų fabriką palietė ekonominė krizė. (30) Nors, vengdami bankroto, 1925 m. 3 stambiausi fabrikai (Ch. Frenkelio, brolių Rogalinų, brolių Nurokų bei brolių Choronžickių)  sudarė kartelį, kuris reguliavo produkcijos kainas ir kiekį, reikalingą vidaus rinkai, tai jų neišgelbėjo nuo krizės. Šis kartelis minėtais metais įsteigė avalynės fabriką „Batas“ Ch. Frenkelio odų apdirbimo fabriko patalpose, kurios užėmė nemažą dalį miesto kvartalo.

Kitos žydų pramonės ir prekybos šakos, susijusios su odų pramone, buvo daug smulkesnės nei minėti žydų fabrikai, ir kai kurios jų veikė palyginti trumpai. (priedas Nr.2). Antai Z. Gordono odų įmonėje 1908 – 1909 m. dirbo 8, 1912 m. – 14 darbininkų, brolių Germanų 1908 – 1909 m. – 8 darbininkai. Nuo 1877 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo išsilaikė Vulfo Zivo muilo įmonė, bet joje tedirbo 3 – 5 darbininkai (tik 1901 m. – 20); be muilo buvo gaminamas vaškas, batų tepalas. Iserlis nuo 1898 m. turėjo ratų tepalo įmonę, kuri kasmet pagamindavo apie 8000 pūdų produkcijos. 1908 - 1909 m. trumpai veikė dar dvi smulkesnės tokios įmonėlės, priklausančios Ch. Rubinšteinui ir M. Edelšteinui. B. Kleino dirbtuvė gamino vazeliną bei batų tepalą. (31)

Išstumdant senąsias įmones, mieste steigėsi naujos tabako ir šokolado bei saldainių įmonės, kurios išimtinai buvo žydų rankose. Iš tabako fabrikų stambiausi buvo J. Podliašuko ir M. Iserlio, iš šokolado ir saldainių – brolių Kaganų. J. Podliašuko 1892 m. kilo smarkus gaisras, sunaikinęs cigarų, papirosų, ir tabako skyrius. Nors ir atsistačiusi, įmonė nepajėgė konkuruoti su modernesnėmis Rygos bei Gardino įmonėmis ir XIX a. pask. dešimt. vid. savo veiklą nutraukė. Likęs žydo M. Iserlio fabrikas (įsteigtas 1882 m.) gamybos plėsti taip pat nepajėgė, nors tuo metu įmonė ir perdirbdavo apie 20 tūkst. pūdų tabako, kurį gabendavo į Kauno guberniją, Estiją, Latviją.

1876 m. įsteigtas Kaganų šokolado ir saldainių fabrikas perdirbdavo Kijevo cukrų ir kitas gaunamas gaunamas žaliavas. Jis turėjo 3 garo katilus ir 2 motorus po 50 arklio jėgų. Fabrike dirbo daugiau kaip 200 darbininkų. Pajėgdamas konkuruoti su geriausiomis šios šakos įmonėmis, saldainius ir šokoladą jis realizuodavo stambiausiuose Rusijos imperijos miestuose. Vėliau buvo įkurtas Arje Rapoporto (g. 1888) saldainių fabrikas.

Kada 1882 metais caro valdžios išleistu įsakymu, skirtu visiems sėslumo zonoje gyvenusiems žydams, buvo uždrausta gyventi Kauno gubernijos kaimuose, daug jų  pradėjo keltis į miestus bei miestelius. Esant tokiai situacijai, nemaža jų dalis pradėjo verstis iš amatų; apie 80 proc. visų Šiaulių amatininkų XX a. pradžioje buvo žydai. Dauguma jų tuo metu pradėjo verstis prekyba: steigė malūnus, alaus ir midaus daryklas, acto, degtinės gamyklėles. Iš malūnų stambiausias buvo L. Goco (įsteigtas 1878 m.), turėjęs 8 – 12 darbininkų, U. Kveito (veikė nuo 1899 m.), kuriame dirbo 10 – 11 darbininkų, Movšono, Beitlerio su 7 – 20 darbininkų, K. Reitlerio (nuo 1907 m.) ir F. Rubinšteino, kuriuose dirbo po 10 darbininkų.

Žydai steigė ir spaustuves, kurių viena žymiausių buvo 1875 m. įsteigta Faivušo Leivando spaustuvė. Jis gavęs leidimą atidarė spaustuvės skyrių Šiauliuose. Tuo metu Šiauliai pagal gyventojų skaičių buvo antrasis po Kauno miestas  Kauno gubernijoje, turėjęs savo spaustuvę. F. Leivando spaustuvė savo veiklą nutraukė apie 1882 m. Jos vietoje tuomet ėmė veikti Boriso Šapiros spaustuvė bei litografija, turėjusi 4 darbininkus. 1882 m. nedidelę spaustuvėlę įsteigė ir Jankelis Volbergas, tespausdinęs vizitines korteles, firminius vokus ir popierių laiškams.

Tarpukario metais Šiauliuose sparčiai išaugo tekstilės pramonė, nes buvo numatyta Šiaulius paversti Lietuvos linų apdirbimo pramonės centru. Vienas iš didžiausių linų apdirbimo fabrikų buvo „Semlin“, įsteigtas 1920 m. prekybininko Leibos Bernšteino. „Semlin“ metinė apyvarta siekė 250 – 300 vagonų linų, jame dirbo 150 nuolatinių darbininkų, o sezono metu net iki 2 tūkst. (32) (priedas Nr.3)

1932 m. broliai Joselis ir Mendelis Abramsonai atidarė net 3 linų apdirbimo fabrikus: „Litlin“, „Litverp“ ir „Virvolit“. 1937 – 1940 m. fabrikai praplėtė gamybą ir pradėjo eksportuoti linus į užsienį.

Svarbią vietą miesto ekonominiame gyvenime užėmė akc. b-vė „Audiniai“, kurios valdybą sudarė Neumas Zilbertas, Joselis Beznikas ir Simonas Vaksas. Ši bendrovė ėmė austi vilnones, linines bei medvilnines medžiagas bei jomis prekiauti. Fabrikas turėjo dideles perspektyvas ir pasitarnavo tekstilės pramonės vystymuisi.

Visą tarpukarį miesto pramonę ir prekybą kreditavo žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Bankai teikė paskolas privatiems savininkams, akcinėms bendrovėms, firmoms, sąjungoms, miesto savivaldybei. 1929 m. metais, neišlaikę konkurencijos, bankrutavo br. Nurokų bankiniai namai. Jie buvo įsteigti 1921 m. finansų ministerijos sutikimu ir turėjo apie 300 indėlininkų. Jų įnašus naudojo gamybos nuostoliams padengti ir asmeniniams reikalams. Nors br. Nurokai ir žinojo, kad odų fabrikas duodąs kasmet nuostolius, bet į balansus traukdavo žinias, kad jie turį daug pelno, siekdami privilioti daugiau indėlininkų. 1934 m. br. Nurokų bankiniai namai buvo paskelbti nemokiu skolininku ir bankrutavo. (33)

Žydų parduotuvių mieste buvo begalės. Daugiausiai jos koncentravosi miesto centre, netoli kino teatro „Kapitolis“. Dažniausiai žydai, turintys savo parduotuves, vaistines, smulkias įmones, tame pačiame name ir gyveno. Paprastai žydų parduotuvės atrodė taip: įėjimas iš gatvės pusės, viename ar dviejuose kambariuose būdavo lentynos su tvarkingai išdėstytomis prekėmis ir prekystaliais. Kituose kambariuose gyveno parduotuvės savininko šeima. Vos tik pirkėjas praverdavo duris, suskambėdavo virš durų pakabintas varpelis, ir pardavėjas pasirodydavo iš savo kambario prie prekystalio. Žydų parduotuvėse prekės visada buvo geros kokybės. Dažniausiai ir kainų prie prekių nebūdavo. Buvo galima derėtis. Po prekystaliu nieko neslėpdavo, viskas viešai, kad tik priviliotų pirkėją. Kitaip ir būti negalėjo, nes mieste veikė daug krautuvių. Dažnai prekes duodavo skolon. (34) Taip žydai užsitikrindavo pastovius klientus.

Tarpukaryje (1921 m.) mieste gyveno 35 proc. žydų, t.y. apie 7 tūkst., o prieš Antrajį pasaulinį karą jie sudarė 25 proc. miesto gyventojų, t.y. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje žydų buvo apie 8500. (35) Tarpukario metais Šiauliuose dirbo 7 teisininkai žydai (38,8 proc. visų teisininkų), 10 farmacininkų (71,7 proc.), 47 medikai (64,4 proc.), statybos, mechanikos, elektros inžinieriai (45 proc.).

Galima teigti, kad ekonominiame miesto gyvenime žydai išties dominavo, ir jų indėlis į Šiaulių miesto ekonimiką buvo labai reikšmingas. Du su puse šimtmečio žydai vaidino svarbų vaidmenį Šiaulių miesto gyvenime.

Švietimas ir kultūra

 

Žydų tauta neretai vadinama „Knygos tauta“. Žydų bendruomenė visais laikais didelį dėmesį skyrė švietimui, kultūrai ir apskritai aktyviam visuomeniniam gyvenimui. Pirmoji užuomina apie žydų mokyklą aptinkama 1879 metais. 1900 m. joje mokėsi 138 mokiniai. Tačiau dar žymiai anksčiau žydų vaikai pradinį mokymą įgydavo religinėje mokykloje prie kahalo. Nuo 1853 m. mieste veikė apskrities valdinė trijų klasių pirmosios kategorijos žydų mokykla, išlaikoma iš vadinamosios “žvakių” rinkliavos. Jos mokymo programoje buvo vadovaujamasi grynai praktiniais, o gal ir asimiliaciniais interesias: suteikti žinių, reikalingų amatininkystėje ir prekyboje, taip pat stojant į rabinų mokyklą.

1899 m. vargingiesiems žydų vaikams ir našlaičiams buvo įsteigta “Talmud Toros“ mokykla, kuri prilygo dviejų klasių žydų mokyklai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose veikė 30 religinių pradžios mokyklų - chederių, kuriuose mokėsi apie 450 berniukų. (36) Mergaičių mokykloje įsteigoje 1894 m. mokėsi 150 mokinių.

Žydų gimnazija (Dvaro g. 50)..jpg (Žydų gimnazija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

3. Žydų gimnazija (Dvaro g. 50).


Tarpukario metais Šiauliuose žydai turėjo dvi pradžios mokyklas. Dar 1908 m. atidaryta žydų pradžios mokykla Nr. 9 buvo gausiai lankoma visą tarpukarį. Ši mokykla turėjo 4 klases. Ji buvo pramonininko Frenkelio ir bendruomenės išlaikoma, veikusi Stoties (dabart. Dubijos) gatvėje. Šioje mokykloje buvo dėstoma hebrajų kalba. Antrame mokyklos aukšte veikė Maldos namai, skirti mokiniams ir pedagogams. Mokslo programoje dominavo religinių dalykų dėstymas. Kita žydų pradžios mokykla (Nr. 8), įkurta 1919 m., taip pat turėjo 4 klases. Šioje pradžios mokykloje buvo dėstoma jidiš kalba. Mokykla buvo įsikūrusi Kaštonų alėjos (dabart. Aušros alėjos) gatvėje buvusio Liaudies teismo kiemo gilumoje. Po karo senus chederius pakeitė naujas, veikęs Vilniaus gatvėje Nr. 135. Dėstomoji kalba šioje mokykloje buvo hebrajų. Be šios kalbos vaikai buvo mokomi Toros, judaizmo, aritmetikos. Dėstė tik vienas mokytojas – melamedas. Mokslas truko trejus metus. Visų pakopų mokiniai sėdėdavo viename kambaryje. (37)

Žydai taip pat turėjo ir savo gimnaziją bei progimnaziją, kuriose galėjo mokytis pagal Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos programą. 1920 m. įsteigta Šiaulių žydų gimnazija, įsikūrusi Dvaro gatvėje, buvo privati, ją išlaikė Šiaulių žydų gimnazijai steigti ir laikyti draugija. Ši gimnazija turėjo 2 paruošiamasias klases ir žymi tuo, kad joje nuo 1924 iki 1940 m. lietuvių kalbą dėstė J. Jablonskio mokinys žydas Chackelis Lemchenas. Bet jos dėstomoji kalba buvo hebrajų .

1923 m. Aušros alėjoje Nr. 19 atidaryta žydų progimnazija, turėjusi 4 klases. Dėstomoji kalba buvo jidiš.

Tenka paminėti ir žydų amatų mokyklą “ORT”, veikusią Višinskio gatvės 23 name. Šioje mokykloje nebuvo klasių, kaip lietuvių amatų mokyklose. Čia buvo keletas kursų pagal profesijas: siuvėjų – moterų ir vyrų – batsiuvių, šaltkalvių ir kitų.

Dažnai po visų šių mokymo įstaigų užkulisių slypėjo įvairių ideologinių pakraipų partijos. Kiekviena norėjo sau ruošti išauklėtą jaunimą pagal savo pritaikytą ideologiją. Šiauliuose žydai taip pat turėjo įvairios pakraipos partijas, kurios rūpinosi jaunimo auklėjimu ir tuo pačiu mokslo įstaigomis. Kokių partijų įtakoje buvo Šiaulių žydų švietimas, nėra išsamiai analizuota. Kaip pažymi L. Lipšicas, pirmoje vietoje reikia kalbėti apie sionistus, jie buvo vieni iš skaitlingiausių. (38) Sionistai netgi buvo pagrindiniai žydų tautinės autonomijos įkvėpėjai ir jos organizatoriai. 1920 m. pradėjo veikti Lietuvos sionistų draugijos Šiaulių skyrius, kuriam vadovavo Chaimas Zaksas. Šios draugijos tikslas buvo lavinti žydų jaunimą, plėtoti kalbą ir literatūrą, kelti tautinį žydų sąmoningumą.

Žydų pradžios mokykla Nr. 8 ir žydų progimnazija buvo jidišistų partijų įtakoje. Chederis buvo partijos “Agudat Jisrael” įtakojamas. Taipogi jie valdė žydų pradžios mokyklą Nr. 9. Šiaulių žydų gimnazija buvo sionistų įtakoje. Savo vaikus į šią gimnaziją siuntė sionistai – pasauliečiai ir sionistai – religininkai. (39) Už mokslą buvo brangiai mokama, ir joje mokinosi tik pasiturinčių tėvų vaikai.

Šiauliuose buvo ir trys vaikų darželiai. Vienas iš jų buvo finansuojamas jidišistų, kitas – sionistų – pasauliečių, trečias – sionistų – religininkų. (40)

Žydų vaikams nebuvo uždarytos ir lietuvių mokyklų bei gimnazijų durys. Šiaulių miesto žydai turėjo visišką kultūrinę autonomiją ir laisvai galėjo pasirinkti savo vaikams bet kokią mokslo įstaigą.

Tarpukario metais žydai pradėjo leisti savo spaudą. 1924 m. kovo 24 d. išėjo pirmasis dienraščio “Cait” numeris. Šio laikraščio redaktoriais buvo B. Rudmanas bei M. Bloškinas. Dienraštis ėjo tik iki rugpjūčio mėnesio ir suspėjo išleisti per 100 numerių. (41)

1923 m. lietuvių ir hebrajų kalbomis ėjo “Lietuvos skelbimų lapas”, kurį redagavo Volpė. Jame buvo pateikiama informacija apie įvairias Šiaulių mieste veikusias parduotuves, teikiamas paslaugas.

Labai svarbų vaidmenį kultūros srityje atliko bibliotekos. Viena pirmųjų žydų bibliotekų buvo Žydų mokslo draugijos Šiaulių skyriaus biblioteka, įsteigta 1916 - 1917 m. Tais metais sausio 1 d. ji turėjo 1878 knygų tomus vien tik jidiš kalba, iš kurių 75 proc. buvo literatūrinio pobūdžio, o 25 proc. mokslinio. (42)

Žydų “Tarbut” draugija taip pat turėjo gana nemažą biblioteką su knygomis hebrajų ir jidiš kalbomis, veikusią Šeduvos gatvėje. Šiaulių žydų gimnazija taipogi turėjo savo biblioteką  , kurioje vyravo leidiniai hebrajų, vokiečių ir rusų kalbomis. Žydai galėjo rasti literatūros ir Šiaulių viešojoje valstybinėje bibliotekoje, kurioje prieš Antrajį pasaulinį karą buvo 31 proc. knygų jidiš kalba.

Žydai išlaikė ir savo knygynus, kuriuose buvo pardavinėjamos įvairių kalbų ir turinio knygos. Rinkos gatvėje veikė Moišos – Mendelio Ordmano knygynas, Kuršėnų gatvėje – žydų savininkų grupės įkurtas knygynas. 1926 m. buvo įsteigtas “Logos” knygynas, kurio steigėjais buvo M. Lichtmacheraitė, V. A. Gelleris, I. Volpė ir kiti. (43)

Žydai aktyviai dalyvavo muzikiniame gyvenime. 1925 m. gydytojai Maksimas Jochelsonas, Vilhelmas Fridbergas, ekonomistas Eugenijus Hercbergas ir Lina Nurokienė įkūrė Šiaulių muzikos – literatūros draugiją, kurios tikslas – supažindinti savo narius su pasauline muzika, literatūra, menu. Taip pat veikė instrumentinis muzikos ansamblis.

1922 – 1927 m. gyvavo žydų muzikos ir dramos  draugija “Gazomir”. Ši draugija puoselėjo savo narių tarpe muziką, meną, plėtojo chorinį dainavimą, Rengė viešus koncertus, vaidinimus, literatūros ir muzikos vakarus. (44)

 Žydai domėjosi ir sportu. Jau 1919 m. buvo pradėtos kurti sporto organizacijos ir klubai. Svarbiausia ir didžiausia žydų sporto organizacija buvo “Makabi”. Šiam organizuotam sporto sąjūdžiui Šiauliuose impulsą davė 1921 m. birželio 23 d. G. Šapiros, N. Šico, S. Petuchausko iniciatyvos, kurių dėka įkurta žydų sporto draugija “Makabi”, turėjusi labai gerą materialinę bazę. Šios organizacijos pirmininku tapo Giršas Šapiro. Tai buvo pirmoji sporto organizacija Šiaulių mieste.

Šiauliuose veikė ir dar viena sporto draugija, tiksliau žydų atletikos klubas “JAK” (Jidišer atletn klub) įsteigtas 1926 m. Klubas turėjo teisę rengti gimnastikos ir sporto šventes, teikti prizus ir dovanas nugalėtojams. Mieste veikė dar vienas sporto klubas, “Olimpija”, įregistruotas 1926 m. Šis klubas rengė gimnastus, atletus, buvo dėstomos paskaitos apie sveikatą, higieną; klubas turėjo ir biblioteką. (45)

Šiaulių miesto kultūrinis gyvenimas yra neįsivaizduojamas be garsių, įžymių asmenybių, kurie gimė, augo ir gyveno Šiauliuose. (Žr. prieduose).

Labdara ir visuomeninė veikla

Žydų gyvenime visuomeninė veikla visuomet užimdavo svarbią vietą. Jos svarbiausia tradicinė sritis ilgai buvo labiausiai susijusi su bendruomenės, jos mokymo ir labdaros institucijomis. Šioje veikloje vis labiau ryškėjo socialinis pobūdis. Labdaros institucijoms vadovavo, jose daugiausia dirbo rabinai ir turtingesni bendruomenės atstovai. Visuomeninė, o ypač labdaros veikla buvo garbės ir šlovės reikalas bei pareiga. Ji nuo seno visuotinai ir aukštai buvo vertinama kaip “micva” – šventas, kilnus, Dievui malonus darbas. (46)

Žydai iš paskutiniųjų stengėsi pasirūpinti savo bendruomene. Surinktos lėšos, kurios buvo gaunamos iš turtingesnių bendruomenės žydų per įvairius atidarymus, pobūvius, buvo skiriamos našlaičiams, neturtingų šeimų vaikams (Žr. priedus).

Šiauliuose veikė vasaros stovykla, į kurią atvykdavo pailsėti ir gydytis neturtingų žydų šeimų vaikai. (47) Taip pat veikė žydų senelių prieglauda, kurioje gyveno maždaug 200 senelių. Nuo 1934 m. ją rūpinosi turtuolis Rafaelis Šapiro.

 Labdaringai draugijai “Ezra” priklausė kelios žydų pradžios mokyklos, amatų mokykla, žydų progimnazija ir gimnazija, žydų vaikų našlaičių ir senelių prieglaudos, 8 sinagogos, metrikacijos biuras, laidojimo ir šarvojimo namai, pirtis, kapinės.

1898 m. mieste buvo pastatyta  mūrinė dviejų aukštų 34 lovų žydų ligoninė su operacine, ambulatorija, vaistine. Ji buvo laikoma geriausia Kauno gubernijoje. Prie ligoninės veikė labdaros draugija "Bikur cholim", finansiškai rėmusi nepasiturinčius, kad galėtų įsigyti reikalingų vaistų.

 Žydų sveikatos apsaugos draugija “OZE” rengdavo kasmetinius Naujųjų metų vakaro balius, kurių pelnas būdavo skiriamas neturtingųjų vaikų vasaros stovykloje išlaikyti (Žr. priedus). “OZE” draugija taip pat teikdavo medicininę pagalbą grįžusiems iš užsienio ligotiems pabėgėliams bei vaikams ir padėjo įveikti grėsusį įvairių infekcinių ligų epidemijos pavojų. Daug dėmesio buvo skiriama pastangoms išgyvendinti nuo karo metų paplitusias vaikų galvos odos ligas, antisanitariją, nešvarą. (48)

Nemaža dalis žydų visuomenės aktyviai reiškėsi politinėje veikloje. Vieni iš pirmųjų žingsnių miesto valdyme aptinkami XIX a., kada žydai atskirai nuo krikščionių iš savo tarpo rinko du ratmanus. Teisę užimti 1/3 vietų miestų magistratuose suteikė 1802 m. gruodžio 9 d. įstatymas. Šiauliuose žydai juo greitai pasinaudojo ir jau 1804 m. į miesto rotušę išrinko du savo savivaldos narius. Vėliau dėl krikščionių miestiečių skundų žydų rinkimai į Lietuvos Vilniaus gubernijos miestų magistratus, taip pat ir į Šiaulių rotušę, buvo sustabdyti ir tik 1836 m. gegužės 18 d. įstatymu vėl leisti. 1856 m. miesto rotušės narių rinkimuose turėjo teisę dalyvauti 34 krikščionys ir 190 žydų. (49) 

Žydų lojalumas Lietuvos valstybei tarpukario metais pasireiškė kuriant vietinę valdžią. 1918 metų rinkimuose į miesto tarybą žydai sudarė savo atskirą frakciją, nesvarbu, ar rinkimuose dalyvaudavo vienu (bendru) sąrašu, ar keliais, įvairių partijų sąrašais.Tais pačiais metais iš 9 Šiaulių miesto valdybos narių 3 buvo žydai. 1920 m. balandį Šiauliuose iš 55 vietų 9 gavo žydai: penkias – “Ceirei Cion”, keturias – nepartinių žydų sąrašo atstovai, tarp jų Frenkelis, Volpė, Petuchauskas. (50) 1924 m. rinkimuose į Šiaulių miesto savivaldybę iš 48 patekusiųjų 8 buvo žydai, iš jų: M. Movšonas, S.Rabinavičius, S. Galvadiskis, B.Kartūnas, C. Volpė, J. Levinas. Paskutinėje nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto taryboje taip pat būta žydų tautos atsovų: jau minėtas J Frenkelis, vaistininkas C. Volpė, advokatas Švarcas, viceburmistras S. Petuchauskas. (51)

 Šiaulių miesto žydų pirklių namai . Dabar „Verpsto“ trikotažo fabriko gamybinis pastatas. (Vilniaus g.).jpg (Šiaulių miesto žydų pirklių namai . Dabar „Verpsto“ trikotažo fabriko gamybinis pastatas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4. Šiaulių miesto žydų pirklių namai . Dabar „Verpsto“ trikotažo fabriko gamybinis pastatas. (Vilniaus g.)

                               

Kahalas ir bendruomenės institutai 

Labai svarbią vietą visuomeniniame, o labiausiai religiniame gyvenime užėmė kahalas. Senieji Šiaulių magistrato aktai rodo, kad vieną miesto gyventojų sluoksnį XVIII a. pab. sudarė žydai besijungią į savo savivaldos instituciją – kahalą. Kahalas sudarė žydų visuomeninės santvarkos pagrindą. Caro valdžia per kahalą iš žydų rinko mokesčius. 1804 m. gruodžio 9 d. buvo išleistas įstatymas apie žydų valdymą, kuris reikalavo, kad kahalas būtų renkamas trejiems metams ir tvirtinamas gubernijos valdybos, jo teismas galėjo veikti tik kaip trečiųjų teismas. Kahalas turėjo atsiskaityti už finansinę veiklą gorodničiui.

Žydų amatininkai, užsiimantys verslu, turėjo mokėti mokesčius miesto valdžiai. Formaliai visi žydai – miesto gyventojai buvo pavaldūs rotušei, bet faktiškai su ja reikalų turėjo namų ir žemės sklypų savininkai, prekybininkai. Vargingesni bendruomenės nariai visiškai priklausė nuo kahalo ir kentė jo turtingųjų priespaudą.

Kahalo viduje viską tvarkė rabinai ir vyresnieji (senjorai), kurių skaičius priklausė nuo bendruomenės dydžio. Rabinai vaidino didelį vaidmenį dvasiniame žydų gyvenime. Jie buvo renkami kas treji metai ir tvarkė ne tik religinius reikalus, bet ir pasirašinėjo kahalo nutarimus, pirmininkavo teismuose, prižiūrėdavo mokyklas, taip pat registravo gimimus, vedybas, skyrybas, mirtį bei išduodavo metrikus. Žymiausi Šiaulių miesto rabinai buvo A. Bakštas, A. J. Nochumauskas, J. Šapira, N. Levitanas, A. Abelsonas ir kt.

1844 m. gruodžio 19 d. caro valdžios įstatymu kahalai buvo panaikinti, o visi žydai turėjo klausyti bendrosios miesto valdžios.

Buvusi sinagoga, pastatyta Ch. Frenkelio fabriko darbuotojams. Dabar Šv. Pijaus X kunigų draugija (Vilniaus g. 68 )..jpg (Buvusi sinagoga, pastatyta Ch. Frenkelio fabriko darbuotojams. Dabar Šv. Pijaus X kunigų draugija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

5. Buvusi sinagoga, pastatyta Ch. Frenkelio fabriko darbuotojams. Dabar Šv. Pijaus X kunigų draugija (Vilniaus g. 68 ).

 

Visas kahalo visuomeninis, religinis gyvenimas daugiausiai sukosi apie sinagogą, kurioje buvo meldžiamasi, studijuojamos religinės knygos, vyko kahalo susirinkimai ir teismai. Kaip jau ir buvo paminėta, manoma, kad jau 1701 m. žydams buvo leista statyti sinagogą. Karalaitis Jokūbas Liudvikas paskelbė – dekretą privilegiją, kuria leido žydams pirkti sklypus ir statyti sinagogą bei įrengti kapines. Pirmoji sinagoga buvo pastatyta ir pradėjo veikti 1748 metais. Iš pradžių ji buvo medinė, o 1870 m. perstatyta į naujos architektūros mūrinę sinagogą. (52) 1879 m. Šiauliuose iš viso buvo aštuonios sinagogos ir keturiolika žydų maldos namų (53). Pati gražiausia ir reikšmingiausia žydams sinagoga  buvo “Baltoji gulbė” (Varpo g. 35), nugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. Stovėjusi pačiame miesto centre prie centrinės miesto turgavietės, ji buvo ne tik religinis, bet ir politinis, kultūrinis bei ekoniminis žydų bendruomenės centras. “Baltoji gulbė” buvo pastatyta Šiauliuose gyvenusių žydų lėšomis. Vienintelis iki šių dienų Šiauliuose išlikęs sinagoginis pastatas (Vilniaus g. 68)  - tai buvusi sinagoga, XX a. pr. Ch. Frenkelio lėšomis pastatyta šalia jo fabriko ir skirta fabriko darbininkams. Pradžioje tai buvo medinė sinagoga, vėliau virtusi į dviejų aukštų mūrinę. Pusrūsyje įrengta patalpa sinagogos tarnui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo pastatą, kvietė žydus į pamaldas.   Švenčių metu čia susirinkdavo ne tik fabriko darbininkai, bet ir viso miesto žydai. Po 1941 m. nacionalizacijos sinagoga buvo paversta sporto sale, pakeistas vidaus planas, užmūryta dalis langų, sunaikintas aron-kodešas, cokoliniame aukšte įrengtos buitinės patalpos. Beveik nepakito tik pastato išorė. Šiuo metu ten veikia Šv. Pijaus X kunigų draugija.

Žydų kapinės pradėtos sistematiškai naikinti jau pokario metais - Iš pradžių slapčia, nedideliu mastu, po to intensyviai. Buvo beveik nugriauta tvora, daužomi ir vagiami antkapiai. Kapinės, nepertraukiamai funkcionavusios beveik 350 metų ir pergyvenusios ne tik Lietuvos – Lenkijos valstybių padalijimus, bet ir du Pasaulinis karus, buvo sunaikintos praėjus dvidešimčiai metų po karo. Vieni šaltiniai teigia, kad Šiaulių žydų kapinės įrengtos 1701 m., bet  išstovėjo tuščios 48 metus (54), nes pirmas žydas jose buvo palaidotas tik 1749 metais. Pagal kitus šaltinius, jos  atsirado tik XIX a. pradžioje, ir seniausias ten buvęs antkapis datuojamas 1840 m. (55), o  iki tol žydai mirusiuosius laidodavo Kelmės, Žagarės, Lygumų ir Šiaulėnų žydų kapinėse, kur žydų bendruomenės  buvo susikūrusios daug anksčiau, negu Šiauliuose. (56) Šiuo metu naudojamų žydų kapinių Šiaulių apskrityje nėra. Išlikusios yra tik Kelmės senosios žydų kapinės esančios Raseinių gatvėje šalia kepyklos, Gruzdžių žydų kapinės esančios visai netoli Gruzdžių miestelio, Joniškio – nuo miesto nutolusios per du kilometrus ir užimančios 2 ha plotą, bei Šeduvos senosios žydų kapinės esančios Žvejų gatvės gale.

Žydų antkapių liekanos panaudotos laiptų statybai. Šioje nuotraukoje laiptų atramos..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6. Žydų antkapių liekanos panaudotos laiptų statybai. Šioje nuotraukoje laiptų atramos.

 

Šiaulių žydų kapinės buvo Žalgirio (buvusioji Skerdyklos) ir Rėkyvos gatvių sankirtoje. Vieną jų kraštą ribojo Žalgirio gatvė, kitą – Rėkyvos ir D. Poškaus gatvės, trečią – Kaukazo gyvenamasis rajonas, o ketvirtą – nuokalnė į ežerą, šiauliečių vadinamą “Prūdeliu”. Kapinės buvo aptvertos akmenine 0,5 metro storio ir beveik 2 metrų aukščio tvora, kurios dalis dar išliko. Įvažiavimas į kapines buvo iš Žalgirio gatvės per vartus, turinčius arkos architektūros elementų. Netoli vartų stovėjo kapinių prižiūrėtojo pastatas bei nedidelis namelis, skirtas ritualiniam mirusiųjų paruošimui. Atidarius miesto kapines Donelaičio gatvėje, žydų kapinės buvo uždarytos ir galutinai sunaikintos. Visi likę antkapiai buvo sustumti į krūvas ir išvežti, geresni peršlifuoti kitiems antkapiams, prastesni susmulkinti ir panaudoti miesto dekoratyvinių tvorelių statybai ir skaldos gamybai, o nuo 1965 – 1966 m. panaudoti laiptams, vedantiems nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link Šiaulių simbolio -  Auksinio berniuko. Taip pat žydiškų antkapių dar galime aptikti Aušros tako šlaitų sutvirtinimuose bei prie Didždvario gimnazijos. (57) Po 1965 m. sunaikintų žydų kapinių  vietoje buvo pastatytas vaikų lopšelis – darželis Nr. 14, vėliau teritorija paversta ganykla, o kai kur net sąvartynu.

Senųjų žydų kapinių vietoje dar galima atrasti kelis išvartytus akmenis su hebrajiškais užrašais. Dabar šioje vietoje pastatytas kuklus memorialas okupacijoje žuvusiems žydams atminti bei senųjų žydų kapinių atminimui įamžinti.


Žydų santykiai su vietos gyventojais

XIX a. antros pusės Lietuvos visuomenėje žydai buvo labai pastebimi - ne tik dėl gausumo, bet, pasak A. Eidinto, ir dėl funkcijų, kurias jie vykdė, lietuviui valstiečiui nesusidurti su žydais buvo neįmanoma. Lietuvis buvo tarsi priklausomas nuo žydo prekybininko, pinigų skolintojo, pirklio. (58)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę žydams buvo suteikta plati kultūrinė autonomija. Tačiau  Lietuvos valdančioji dauguma valstybę suvokė kaip tautinę ir skirtą lietuviams. Žydai buvo stumiami iš tradicinių ekonominių nišų, daugiausia iš prekybos, o naujos nišos jiems nebuvo sukuriamos ir netgi uždaromos. Žydai praktiškai negalėjo patekti į daugiausiai darbo vietų miestuose teikiantį  valstybinį sektorių ekonomikoje ir valdyme.

Kasdieniniame gyvenime priešiškumo tarp lietuvių ir žydų nebuvo. Lietuviai buvo įpratę žydus vadinti vardais, kuriuos dažnai iškraipydavo, arba duodavo pravardes.

Kultūriniu požiūriu žydai nebuvo atsiriboję nuo likusios visuomenės dalies. Žydų tautybės asmenys priklausė bendravisuomeninėms organizacijoms. Turgaus ir atlaidų metu daug lietuvių, atvykusių iš kitų miestelių ar kaimų, apsistodavo pas žydus. Žydai įsileisdavo juos į namus, leisdavo pailsėti lovoje, pasidėti daiktus, pamaitindavo. Jų kiemuose palikdavo arklius, vežimus. Žydai ir lietuviai turėjo daug bendrų reikalų. Žydai pirkliai supirkdavo linus, arklius, grūdus ir kitą žemės ūkio produkciją. Pirkliai į kaimus veždavo įvairias prekes, reikalingas žemės ūkio darbams ir namų ūkyje. Kaimiečiai buvo patenkinti tokia prekybos forma. Į kaimą važiuodavo ir siuvėjai su savo siuvimo mašina ir siūdavo drabužius visai šeimai. Kaimuose dažnai galėjai sutikti žydus superkant senus drabužius, o kartu ir parduodančius smulkias prekes: sagas, adatas, siūlus, žvakes, vaistus.

Kilus reikalui ką nors spręsti su įvairaus plauko valdininkais, žydai naudodavo paprastą priemonę: sprendimo pagreitinimo labui į valdininko kišenę tyliai įsliuogdavo butelis degtinės ar šlamantys litai.

Nepriklausomybės laikotarpiu padėtis palaipsniui keitėsi. 1923 m. jau kur ne kur pasireikšdavo antisemitinės nuotaikos. Šiauliuose vasario – kovo mėn. degutu buvo ištepliotos žydų parduotuvių durys, įvairių įstaigų žydų kalba parašytos iškabos, kurių nemaža dalis buvo likusi nuo seno. Tai pirmasis Lietuvoje tokio pobūdžio ir tokio masto įvykdytas antižydiškas išpuolis. Jį  pasmerkė “Lietuvos žinių” laikraščio redakcija, taip pat iškilūs lietuvių kultūros veikėjai. (59)

Antižydiškų išpuolių padaugėjo 1937 – 1939 metais. Jos buvo inspiruotos pasikeitusia politine padėtimi ir sustiprėjusia lietuvių konkurencija ekonominėje sferoje. Vis daugiau stiprėjo lietuvių pozicijos prekyboje, pramonėje, amatuose, finansuose, kur jie palaipsniui užėmė vyraujančią vietą. Šiauliuose antižydiškų išpuolių pasitaikydavo vis dažniau. Manoma, kad 1934 m. rugpjūčio 16 – 22 dienomis antižydiškoms apraiškoms mieste kilti įtakos turėjo antižydiški straipsniai ir raginimai pirkti tik lietuvišką prekę.

Antisemitizmo reakcijos mieste vyravo beveik visą tarpukario laikotarpį. Tačiau tik paskutiniajame Nepriklausomos valstybės egsistavimo dešimtmetyje jos įgavo ypač neigiamą formą ir pasireikšdavo fiziniais veiksmais, tokiais kaip smurtas, chuliganizmas, bei psichologiniais, kaip ignoravimas, spaudimas, neapykanta.

Visi šie ir panašūs veiksniai paskatino žydų emigraciją. Šiaulių miesto apskrities viršininkas bandė išspręsti šią problemą stebėdamas ir varžydamas Šiaulių žydų, ypač pasiturinčių, emigraciją. (60)


Žydų visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai

 

Ch. Frenkelio rūmai..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
7. Ch. Frenkelio rūmai.

 

Nors didelė dalis statinių jau nebėra išlikusių, tačiau kai kuriems likusiems yra pripažintas vietinės reikšmės statusas. Vienas iš tokių Doros ir Chaimo Frenkelių gyvenamasis namas – rūmai (Vilniaus g. 74). Tai reikšmingiausias Šiauliuose žydų istorijos ir kultūros paveldo objektas, modernistinės architektūros paminklas. Namo kompozicija pagrįsta poriškumu, atrodo, kad suglausti namai dvyniai. Neišliko jokių rūmų statybos dokumentų, tiksliai nežinoma ir architekto pavardė. Pastatas statytas 1908 m., kaip nurodo data vėjarodėje. Ch. Frenkelis rūmus pastatė savo sūnums. Pats čia su šeima gyveno iki 1920 m. Po tėvo mirties odų fabriką ir rūmus paveldėjo sūnus Jokūbas Frenkelis. Antras aukštas buvo nuomojamas, pirmame aukšte gyveno Dora Frenkel. Rūmų savininkai – D. Ir Ch. Frenkeliai – šeima, garsi savo mecenavimo tradicijomis. Jų lėšomis pastatytuose pastatuose Šiaulių žydų bendruomenei veikė mokykla, senelių prieglauda, ligoninė, sinagoga. Tarpukario ir sovietiniais metais šie pastatai buvo panaudoti ir visos miesto bendruomenės kultūros ir švietimo reikalams.

Antrojo pasaulinio karo metais Frenkelių rūmuose įsikūrė vokiečių karo ligoninė, o nuo 1944 m. iki 1993 m. rugpjūčio mėn. – sovietinė karo ligoninė. Iki šių dienų rūmuose išliko daug autentiško interjero dekoro: medžio paneliai, laiptai, lubų tapyba, valgomojo aplinka, unikalūs stiklai. Šiuo metu pastatas priklauso Šiaulių “Aušros“ muziejui.

Gydytojo Semiono Volperto namas (Višinskio g. 24.) - tai vietinės reikšmės architektūros paminklas. Nuo 1988 m. čia įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė, šį pastatą suvokianti kaip neatskiriamą savo istorijos ir kultūros simbolį. Namas pastatytas 1930- 1934 m. odos ir venerinių ligų gydytojui Semionui Volpertui. Jis šio namo antrame aukšte įkūrė kliniką, kurioje 1931 m. atsirado vienas iš pirmųjų Pabaltyje rentgeno aparatas.

Namą suprojektavo žydų kilmės vokiečių architektas Erichas Mendelzonas. Jis išgarsėjo kaip Potsdamo observatorijos autorius. S. Volperto namas yra ryškus  konstruktyvizmo epochos pavyzdys. Iš pirmo žvilgsnio nekrintantis į akis namas  yra labai įdomaus plano: du vienas kitą dengiantys kvdratai, jaukios vidaus erdvės.

 Užrašas „Šiaulių miesto žydų bendruomenė“ ant buvusio S. Volperto namo pastato sienų..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

8. Užrašas „Šiaulių miesto žydų bendruomenė“ ant buvusio S. Volperto namo pastato sienų.

Sovietmečiu šiame name buvo įsikūręs „Šiaulių viešbučio“ filialas, šiauliečiams gerai žinomas kitu pavadinimu – „ponų viešbutis“, nes jame buvo apgyvendinami aukšti komunistų partijos CK darbuotojai.

 

 Žydų ligoninė (Vytauto g.).jpg (Žydų ligoninė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

9. Žydų ligoninė (Vytauto g.) 

 1843 m. Šiaulių žydų bendruomenė įsteigė ligoninę mediniame name, o paskui ją perkėlė į naujai pastatytą pastatą Pagyžių gatvėje Nr. 1. Visą ligoninės kompleksą sudarė mūrinis dviejų aukštų pastatas 3700 m2 tūrio ir dar du mediniai pastatai, kuriuose buvo vaistinė, cheminė labaratorija, skalbykla, patalpos  inventoriui laikyti . Visi pastatai pastatyti 5903 m2 ploto sklype. Buvusi žydų ligoninė.

1915 m. vokiečiai žydų ligoninėje įsteigė miesto ligoninę. Tarpukario laikotarpiu žydų bendruomenė nutarė šią ligoninę nebenaudoti vien žydų gydymui ir sudarė galimybes joje gydytis lietuviams, pastatą išnuomodama miesto savivaldybei. Dabartiniu metu čia įsikūrusi stomatologijos poliklinika. 

Žydų gimnazija (Dvaro g. 50)..jpg 

10. Talmud Toros pradžios mokykla ir maldos namai.

 

Talmud - Toros mokykla ( Stoties g. 11). Čia buvo žydų pradžios mokykla ir maldos namai, atidaryti 1899 m. siekiant žydų vaikams suteikti tikybos ir pradžiamokslio žinių. Erdvus dviejų aukštų mūrinis mokyklos pastatas statytas fabrikanto Ch. Frenkelio lėšomis, jis pasamdė kvalifikuotus ir apsišvietusius mokytojus, kurie mokykloje mokė religinių ir pasaulietinių dalykų, hebrajų kalbos ir rašto. Talmud – Toros mokykla buvo išlaikoma iš kasmetinės subsidijos, paaukotų lėšų bei pajamų, gaunamų iš visuomeninės pirties bei Ch. Frenkelio verslo. 1902 m. mokyklos personalą sudarė 4 nuolatiniai mokytojai, mokėsi 116 moksleivių. Neturtingiausius moksleivius drabužiais ir avalyne aprūpino labdaringa apie 200 narių turėjusi moterų organizacija, kuri kiekvieną rudenį aprengdavo apie 100 moksleivių. Kita moterų draugija atidarė valgyklą, kurioje kasdien nemokamai buvo pamaitinama pietums apie 70 neturtingų mokinių. Po pirmojo pasaulinio karo Talmud – Toros pavadinimas buvo pakeistas Žydų mokyklos vardu. Jos direktorius rabinas P. Hofenbergeris palaikė mokykloje judaizmo dvasią. Talmud – Tora buvo žydų nacionalizmo simboliu, dauguma čia dirbusių mokytojų priklausė sionistų organizacijoms.

Kiti išlikę žydų pastatai:

Buvusi sinagoga  (Stoties g. 3). Dabartiniu metu joje įsikūrusi užeiga „Senasis sodžius“.

 1 pav.Buvusi sinagoga..jpg

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

 

 

 

11. Buvusi  sinagoga.

 

Šiaulių žydų gimnazija ir maldos namai  (Dvaro g. 50). 1930-1933 m. pristatytas trečias aukštas. Vykstant remontui gimnazija laikinai veikė Frenkelio rūmuose. Po karo pristatytas ir ketvirtas aukštas. Šiuo metu įsikūrusi Žemės ir nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinė įmonė.

Žydų mokykla (Dvaro g. 83,  Policijos komisariato kieme).


 


Žymūs Šiaulių krašto žydai. (Priedas)

Rabinai ir talmudistai

Pirmas žinomas Šiaulių rabinas - Eliezeris ben Abraomas (18 a. vid.)

Juozapas Zakarijas Šternas gimė 1831 m., Šiaulių rabinas nuo 1861 m. iki pat savo mirties 1903 m. Pasižymėjo religiniu griežtumu. Švietėjas, mokytojas, poetas Judas Leibas Gordonas nuolat turėjo su jo konfliktų ir net satiriškai aprašė vienoje iš savo poemų.

Paskutinis Šiaulių rabinas - Aaronas Bakstas (g. 1867 m.), kuris buvo nacių nužudytas 1941 m.

Chaimas Bacharachas gimė Kaune apie 1848 m., tačiau daug metų gyveno Šiauliuose. Rabinas. 1889 m. Vilniuje išleido knygą “Zichron Chaim”. Vienas iš turtingiausių to meto Šiaulių žydų.

 Dovydas Kaplanas kilęs iš vienų seniausių žydų šeimų, apsigyvenusių Šiauliuose. 1907 m. Vilniuje išleido knygą “Dameshek Elizier”.

Kultūros veikėjai

Judas Leibas Gordonas (1830 – 1892) gimė Vilniuje. Laikomas moderniosios žydų poezijos tėvu. Švietėjas. Šiauliuose gyveno penkerius metus, dirbo mokytoju. 1860 m. įsteigė žydų mergaičių gimnaziją.  Vėliau tapo žydų laikraščio “Hamelitz” redaktoriumi. Mirė Peterburge.

Viktoras Dovydas Breneris (1870 – 1924 m.) gimęs Šiauliuose, tapo žymiu skulptoriumi, raižytoju, medalių kūrėju Amerikoje.

 A. Abramovičius (1882 – 1938 m.), gimęs Šiauliuose, filosofijos knygų autorius. 1912 m. Vilniuje jis išleido knygą “Religija ir filosofija”.

Aharonas Bergmanas (1890 – 1953 m.). Gimė Šiauliuose. Nuo 1920 m. Rusijos spaudoje dirbo žurnalistu. 1927 m. emigravo į Braziliją. Jis buvo pirmasis žydų laikraščio leidėjas Brazilijoje, 1930 – 1950 m. buvo laikraščio “Idishe Prese” redaktorius.

Simonas Cohenas gimė Šiauliuose. Jis parašė dvi svarbias knygas: “Sefer Hapraot” ( apie žydų išvarymą iš Lietuvos), išleista 1933 m.  Šiauliuose;  “Šiaulių žydų istorija”, išleista 1938 m. Kaune.

Tuvia Dancigas 1884 m. gimė Šiauliuose. 1900 m. emigravo į JAV. Žinomas matematikos profesorius, dirbęs Indianos, Kolumbijos universitetuose.

Joelis Zusmanas Marikas 1882 m. gimė Šeduvoje. Daug metų dirbo mokytoju Šiauliuose. Rašė poemas hebrajų kalba. Jo sūnus Pesachas Marikas irgi buvo žinomas rašytojas.

Saliamonas Chorožickis gimė Šiauliuose 1897 m, nuo 1927 gyveno Kaune. Advokatas. Kartu su Šimonu Dubnovu įsteige "Folkspartei" - žydų liaudies partiją.

Semionas Volpertas į Šiaulių istoriją įėjo kaip didelės kultūros žmogus. Gimė 1890 m. Astrachanėje, ten baigė gimnaziją ir medicinos institutą, po to Vokietijoje stažavosi dermatovenerologijos bei urologijos srityje. 1921 m. Šiauliuose atidaryta pirmoji venerinių ligų ambulatorija, jos vedėju paskiriamas S. Volpertas. Gydytojas visada išsiskyrė profesine erudicija, darbštumu, buvo gerbiamas savo kolegų, dosniai dalijo savo talentą jaunesniesiems. Jo šeima palaikė ryšius su daugelio šalių mokslininkais ir menininkais. Volpertai patyrė Aušvico ir Dachau koncentracijos stovyklų baisumus, bet liko gyvi ir grįžo į Šiaulius. Tačiau jų namas buvo sovietų nacionalizuotas. Volpertų šeimai buvo duoti du kambariai antrame namo aukšte.  S. Volpertas  mirė 1967 m., būdamas 77 metų.

Leiba Lipšicas gimė 1925 m. Šiauliuose. Jo tėvai dirbo Frenkelio fabrike. Kalėjo Šiaulių gete, Štuthofo, Aušvico koncentracijos stovyklose. Po išvadavimų kurį laiką gyveno Vokietijoje, grįžęs į Šiaulius atkakliai kūrė Žydų kultūros centrą, buvo bendruomenės pirmininkas, kraštotyrininkas, rinko medžiagą apie žydų kultūrą, istoriją, kurią padovanojo Šiaulių “Aušros” muziejui. L. Lipšico archyvą sudaro 24 bylos bendru pavadinimu “Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941 – 1944 m.“ Mirė 2002 m., palaidotas Šiaulių miesto K. Donelaičio kapinėse.

Josifas Šapira gimė 1921 m.;  1927 m. pradėjo lankyti Joniškio žydų pradžios mokyklos antrą skyrių. Mokyklą baigė 1930 m., o 1931 m. įstojo į Šiaulių žydų gimnazijos trečią klasę, kurią 1936 m.  baigė eksternu ir išvyko mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Ją baigė 1939 m. Kitais metais įstojo į Vilniaus karo mokyklą, jos nebaigė, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. J. Šapira atsidūrė fronte. Tačiau 1942 m. tai jam nesutrukdė baigti Maskvos aukštąją karo inžinerijos mokyklą ir po keturių metų gauti kapitono laipsnį. Vėliau tapo poligrafijos specialistu, inžinieriumi; ilgą laiką dirbo Lietuvos poligrafijos įstaigose. 

J. Šapiro žinomas kaip mažųjų spaudinių, ekslibrisų, filumenijos darbų, filokartijos leidinių, knygų bei kriauklių, monetų, meniškų butelių ir kitų daiktų kolekcininkas.Apie J. Šapiros, kaip kolekcininko, veiklą daug rašyta buvusioje Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Suomijos, Amerikos ir kitų šalių spaudoje. Savo kolekcijas J. Šapira eksponavo užsienio parodose. Jis apdovanotas daugeliu medalių, jam suteiktas nusipelniusio darbuotojo vardas. 1962 m. J. Šapira išrinktas Tarptautinės ekslibristų ir bibliofilų asociacijos tarybos nariu, nuo 1968 m. – tos asociacijos garbės narys. (61). Mirė Vilniuje 2005 m.

Markas Petuchauskas 1931 m. gimė Šiauliuose. Karo pradžioje su tėvu, buvusiu Šiaulių miesto burmistro pavaduotoju, ir motina 1941 m. atsidūrė Vilniaus gete. Tėvas buvo sušaudytas, o Marką su motina išgelbėjo lietuvių Stasės ir Jono Ruzgių šeima. Vėliau juos Žemaitijoje išsaugojo Jackaus Sondeckio ir Kazlauskų šeimos. M. Petuchauskas tapo žymiu Lietuvos teatrologu, menotyros daktaru. Jis parašė keletą mokslinių darbų apie Lietuvos teatrų istoriją ir žymius teatro aktorius. Teatrologijos profesorius. 1995 m. M. Petuchauskas pradėjo vadovauti Lietuvos žydų bendruomenės kultūros klubui.

Juodžiuose (Šiaulių raj.) 1863 m. gimė Lietuvos žydų visuomenės veikėjas, Steigiamojo seimo narys Naftalis Fridmanas. 1888 – 1907 m. advokatas Panevėžyje. Mirė 1921 m., palaidotas Panevėžyje.

 

Parengė: Juratė Žulpaitė

 

(1) Bilevičius P. Šiauliai „Mintis“ V. 1972, P. – 6.

(2) http://www.siauliai/miestas/index.php

(3) Šiaulių miesto istorija.(iki 1940 metų)., Šiauliai. 1991 . P. 31.

(4) Tautinių mažumų raida Šiauliuose. Konferencijų medžiaga., Šiauliai, 2000. – P. 8.

(5) Baltakevičius J. Lietuvos miestai : Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, Panevėžys. Šiauliai., – 1929.

(6) Lemtingas varpas // Šiaulių Naujienos, 1995m. rugpjūčio 5 d., P. 13.

(7) Ten pat – P. 13.

(8) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) P. 20.

(9) Tautinių mažumų raida Šiauliuose. Konferencijų medžiaga., Šiauliai, 2000. – P. 8.

(10) Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai T. II, „Pradai“ V., 1997. P. 126 – 127.

(11) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) P. 20.

(12) Ten pat - P. 20.

(13) Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish... P. 273.

(14) Lemtingas varpas // Šiaulių Naujienos, 1995 m rugpjūčio 5 d., P. 13.

(15) Puzinas J. Šiaulių miestas. Šiaulių Kraštotyros Draugijos leidykla. 1930 m., - P. 72.

(16) Ten pat – P. 72.

(17) Kryževičius V. Šiauliai XVII – XVIII a., ir miestiečių kova dėl miesto teisių / Šiaulių praeitis ir dabartis. „Mintis“ – P. 40.

(18) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). P. 51.

(19) Ten pat - P. 51.

(20) Ten pat – P. 40.

(21) Ten pat – P. 41.

(22) Schoenburg N., Schoenburg St., Lithuanian Jewish … P. 272.

(23) Ten pat - P. 272.

(24) Ten pat - P. 273.

(25) Tautinių mažumų raida Šiauliuose. Šiauliai. 2000. - P. 8.

(26) Ten pat – P. 8.

(27) Ten pat.

(28) Puzinas J. Šiaulių miestas... - P. 34.

(29) Laumakys A. Ch. Frenkelio garinis... / Trimitas 1929 m. gruodžio 20 d.

(30) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai 1991 - P. 71.

(31) Merkys V. Šiaulių miesto pramonė... - P. 49.

(32) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai. 1991 - P. 163.

(33) Ten pat - P. 168.

(34) Apklausa paimta iš Šiaulių miesto ir apskrities žydų bendruomenės pirmininko Boriso Šteino 2005 spalio mėn.

(35) Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish... - P. 273.

(36) Ten pat – P. 273.

(37) Šiaulių Aušros muziejus IA ( L. Lipšico archyvas) Nr. 59 (toliau ŠAM IA), T. 19. - P. 298.

(38) ŠAM IA, T. 19. - P. 299.

(39) ŠAM IA, T.19. - P. 299.

(40) ŠAM IA ,T. 19. - P. 297 – 299.

(41) Poškutė I. Žydų bendruomenės kultūrinė veikla 1918 –1939 metais // Šiaulių kraštas 1999 m. gegužės 27. - P. 16.

(42) Ten pat – P. 16.

(43)  ŠAM IA, T. 20. - P. 138.

(44) Žydų muzikos ir dramos draugijos “Gazomir’as” įstatai ir tikslai // LCVA. – F. 412. – Ap.9 – B. 168 – L. 2.

(45) Šiaulių žydų sporto klubo “Olimpija” įstatai // LCVA. – F. 412. – Ap.9. – B. 295. – L. 4.

(46) Atamukas S. Lietuvos žydų kelias.. V., 2001 - P. 163

(47) Ten pat - P. 164 – 165.

(48) Ten pat - P.164.

(49) Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.) Šiauliai. 1991 - P. 63.

(50) Morkūnaitė – Lazauskienė A. Interesai ir konfliktai (vietinės savivaldos kūrimas1918 – 1919) // Darbai ir Dienos, Kaunas, 2003 – P. 190.

(51) Sondeckis J. Mano gyvenimo stotys // Gyvenimas Lietuvai / Sireika J., - Šiauliai 1993 – P. 218.

(52) ŠAM IA, T. 15 - P. 10 – 11.

(53) Šiaulių metraštis. Šiauliai 1930 - P. 45.

(54) Tautinių mažumų raida Šiauliuose.. - P. 8

(55) Schoenburg N. Schoenburg St. .. - P. 272.

(56) ŠAM IA, T. 20. - P. 251 – 252.

(57) ŠAM IA, T. 20. - P. 251 – 252.

(58) Eidintas A. Žydai, lietuviai ir holokaustas – V., 2002 - P. 24.

(59) Atamukas S. Lietuvos žydų kelias, V., 2001 - P. 132.

(60) Apskričių viršininkams // LCVA. – F. 412. – Ap. 5. – B. 1626. – L. 249.

(61) Schoenburg N. Schoenburg St. Lithuanian Jewish … - P. 275.

2007-09-03
Žmonės
Izaokas Elchananas Spektoris

(1817–1896) labai įtakingas mąstytojas, nuo 1864 m. iki mirties buvęs Kauno rabinu. Jis ne tik buvo didelis autoritetas religinės teisės klausimais, bet aktyviai dalyvavo, kovodamas už žydų teises. Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjo žydų pogromai Rusijoje, Spektoris kreipėsi atviru laišku į Londono vyriausiąjį rabiną, šio kreipimosi rezultatas buvo protesto mitingai Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Spektoris rėmė palestinofilų organizaciją Hovevei Cion, paskelbė pareiškimą, kad apsigyventi Izraelio žemėje tai žydų religinė pareiga. Po Spektorio mirties vienas žydų laikraštis rašė, kad jo portretą galima rasti ne tik kiekviename sėslumo ribos name, bet ir Sibire, Techase bei Kanadoje, Peterburge ir Sidnėjuje.

Ar žinote kad...?
Dauguma žydų švenčių yra religinės. Kadangi Tora sako “ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena nauja”, šventės, o kartu ir kiekviena nauja para, prasideda vakare – saulei nusileidus