Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Širvintos

Širvintos

Įvadas

Širvintų vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą aptinkamas XIV amžiaus pabaigoje, miesto įkūrimo data tradiciškai laikoma katalikų bažnyčios pastatymo metai - 1475 metai. XVI a. Širvintos jau laikomos valdovo miesteliu, XVII a. miestelis priklausė Vilniaus vaivadijai. XVIII a. Širvintų seniūniją valdė Ukmergės seniūnas Eperješas, o 1779 m. seime buvo priimtas nutarimas Širvintų seniūniją atiduoti Vilniaus vyskupo I. Masalskio privačion nuosavybėn. Iki 1915 m., kuomet vokiečiai sudarė Širvintų apskritį, miestelis priklausė Vilniaus apskričiai.

 1 pav. sirvintos.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pav. Širvintos (L. Heilmano piešinys)

Sunku pasakyti, kiek Širvintose buvo gyventojų, kokios tautybės ir tikybos jie buvo. Istoriniai šaltiniai, kuriuose aptinkamas Širvintų vardas, yra labai fragmentiški. Dėl šios priežasties Širvintose gyvenusių žydų istorijos ir paveldo tyrimas buvo komplikuotas. Šaltinių rinkimo metu paaiškėjo, kad Širvintos yra labai mažai tirtas miestelis, ypač mažai žinių yra išlikę apie Širvintose gyvenusių žydų materialinį bei dvasinį paveldą. Fragmentiškos žinios iš istorinių šaltinių apsunkino miestelio tyrimą – dažnai pritrūkdavo sąsajų tarp atskiros faktinės medžiagos, todėl dažnai teko remtis žodinėmis gyventojų apklausomis. Daug naudingos medžiagos tyrimui pateikė Širvintų žydų istorija besidomintis Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokyklos istorijos mokytojas Jonas Stankevičius, taip pat buvę istorijos mokytojai Stanislovas Dačka ir Emilija Dalinkevičiūtė. Taigi, nepaisant sunkumų, pavyko susidaryti bendrą vaizdą apie Širvintose gyvenusių žydų istoriją ir paveldą.

2 pav. miesto planas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žydų tradicija teigia, kad Širvintose žydai gyveno nuo XVIII a. pradžios. XVIII a. vid. LDK registre minima žydui priklausanti smuklė. Miestelyje veikė sinagoga, kloizas ir midrašas, žydų mokymo įstaigos, visuomeninės organizacijos. Kiek žinoma jau nuo XIXa. iki pat Antrojo Pasaulinio karo žydai Širvintose sudarė gyventojų daugumą. Nepaisant to, istorinių žinių apie bendruomenę ir jos dvasinį bei materialinį paveldą nėra daug. Beveik neišlikęs ir pats paveldas, kadangi karų ir okupacijų metu jis buvo naikinamas.

Pastatai ir išplanavimas

 2 pav. Nepriklausomybės aikštė (buvusi turgaus, sovietmečiu Pionierių aikštė). Aplink šią aikštę stovėjo daug žydų namų..jpg (2 pav. Nepriklausomybės aikštė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2 pav. Nepriklausomybės aikštė (buvusi turgaus, sovietmečiu Pionierių aikštė). Aplink šią aikštę stovėjo daug žydų namų.

Iki aštuonioliktojo amžiaus pabaigos Širvintos palyginti menkai augo, nebuvo susijungusios į vieningą gyvenvietę. Tai įvyko tik devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Tai nulėmė miestelio urbanistinę formą – Širvintos buvo vienas ilgiausių mažų miestelių, nutįsęs palei vieną gatvę daugiau nei tris kilometrus. Dabartinėje Vilniaus gatvėje ir gyveno daugiausia žydų tautybės žmonės. Pastatai daugiausia vienaaukščiai, mediniai, arba dviaukščiai. Algimantas Miškinis mini dvi pastatų grupes – vieni į šiaurę nuo Bažnyčios (kur pasak apklaustųjų gyveno lietuviai), kiti prie aikštės. Tai daugiausia prekybininkams ir amatininkams priklausę namai, kurių pirmuosiuose aukštuose parduotuvės ar dirbtuvės su sandėliais, o viršuje – gyvenamosios patalpos. Tai daugiausia žydams priklausantys pastatai. Lietuvių namų Širvintų miestelyje buvo vos keli. Jie gyveno arba šalia esančiame Širvintų kaime, arba patys neturtingiausi - žydų namų priestatuose atitarnaudami už nuomą.

 3 pav. žydų gyvenamasis namas (namas be numerio, tarp Vilniaus g. 7 -15), dabar gaisrinė..jpg (3 pav. žydų gyvenamasis namas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

3 pav. Žydų gyvenamasis namas (namas be numerio, tarp Vilniaus g. 7 -15), dabar gaisrinė.

 

 4 pav. Buvęs žydų daugiabutis (apačioje gyveno ir dirbo batsiuvys), sovietmečiu jame buvo muzikos mokykla (Nepriklausomybės a. 3)..jpg (4 pav. Buvęs žydų daugiabutis (apačioje gyveno ir dirbo batsiuvys), sovietmečiu jame buvo muzikos mokykla

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. Buvęs žydų daugiabutis (apačioje gyveno ir dirbo batsiuvys), sovietmečiu jame buvo muzikos mokykla (Nepriklausomybės a. 3).


 

Bendruomenei svarbūs objektai

Sinagogos  5 pav. Raudonų daugiaaukščių namų vietoje arba šalia jų stovėjo didžioji mūrinė sinagoga (Jaunimo ir Upelio g. sankryžoje), rabino namas ir kiti žydų namai..jpg (5 pav. Raudonų daugiaaukščių namų vietoje arba šalia jų stovėjo didžioji mūrinė sinagoga

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5 pav. Raudonų daugiaaukščių namų vietoje arba šalia jų stovėjo didžioji mūrinė sinagoga (Jaunimo ir Upelio g. sankryžoje), rabino namas ir kiti žydų namai.

Didžiausia sinagoga, kaip pasakojama stovėjo Jaunimo ir Upelio gatvių rajone. Ji buvo dviejų aukštų, raudonų plytų, su vitražais. Šalia stovėjo rabino namas. Atėjus vokiečiams ji buvo sudeginta.

 

6 pav. Sinagogos pastatas (Vilniaus g. 37)..jpg (6 pav. Sinagogos pastatas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6 pav. Sinagogos pastatas (Vilniaus g. 37).

Antra mūrinė sinagoga buvo Vilniaus g.vė 37- dabar „Ūkinių prekių parduotuvė“. “Architektūros istorijoje” minima nedidelė mūrinė istorizmo laikotarpio sinagoga, kurios projekto autorius nežinomas, tačiau tikslaus jos apibūdinimo nėra. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai joje buvo įrengę sandėlį, pastatas tada nebuvo dviejų aukštų, turėjo keturšlaitį stogą, langai buvo aukštokai nuo žemės, viršuje įrengti balkonai. 1962m. pertvarkytas, įrengta perdanga, padaryti du aukštai, pakeista stogo konstrukcija.

 

 7 pav. Iš skirtingų plytų spalvų ir būklės galima spręsti apie tai, jog šie maldos namai buvo vieno aukšto. Tai patvirtina ir žodinių apklausų medžiaga..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

7 pav. Iš skirtingų plytų spalvų ir būklės galima spręsti apie tai, jog šie maldos namai buvo vieno aukšto. Tai patvirtina ir žodinių apklausų medžiaga.

 

Vilniaus gatvėje (netoli P.Cvirkos gatvės) šalia dabartinės meno mokyklos buvo kita sinagoga iki Antrojo Pasaulinio karo, po to sudegė. Tai buvo medinis namas, kurio viena pusė buvo naudojama religiniams susibūrimams, kita – gyvenamosios patalpos. Galima spėti, kad tai buvo midrašas.

 7.1.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kapinės

Kapinės sunaikintos sovietmečiu, antkapiniai paminklai kaip teigiama panaudoti jų teritorijoje užstatytų daugiabučių pamatams. Dabar buvusių kapinių vietoje tik 2004 atidaryti paminkliniai akmenys, liudijantys apie jų buvimą.

 8 pav. Paminklas, žymintis žydų kapinių vietą (sunaikintos 1961 m.)..jpg (8 pav. Paminklas, žymintis žydų kapinių vietą

 

 

 

 

 

 

8 pav. Paminklas, žymintis žydų kapinių vietą (sunaikintos 1961 m.).

 9 pav. paminklas zumintis sunaikintu zydu kapiniu vieta.jpg

 

 

 

 

 



9 pav. Paminklas, žymintis 1948 m. sunaikintų žydų kapinių vietą.

 10 pav. demografine kaita.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bendruomenės įsikūrimas

Per visą Širvintų istoriją jas valdė įvairūs dvarininkai (tarp jų Mikalojus Radvila, Steponas Jeronimas Piaseckis, Kiškos, Kasparas Ostrovskis, Tyzenhauzai, Eperješai ir kiti). Augustas III 1746 m. lapkričio 28 d. leido Širvintų seniūnui Mykolui Eperješui rengti turgus ketvirtadieniais (ši tradicija išsilaikė iki pat II Pasaulinio karo) bei tris prekymečius – per Viešpaties Dangun Žengimo, Dievo Kūno ir Švento Mykolo šventes, taip pat rinkti įprastus turgaus mokesčius iš perkančiųjų ir parduodančiųjų arklius, galvijus, padargus ar kitokias prekes. Be to, leido rinkti mokestį ant tilto per Širvintos upelį.

Nuo XVIII a. Širvintose ima kurtis žydų bendruomenė. Kai kurios šeimos įsikūrė kaip Širvintų dvaro savininko grafo Piaseckio žemės nuomininkai. Kiti žydai turėjo smukles, viešbučius.  XV – XIX a. Širvintos buvo nedidelė linijinio plano gyvenvietė šalia Vilniaus – Ukmergės vieškelio. Tokia geografinė padėtis buvo palanki vystyti įvairius verslus ir prekybą.

1765 m. LDK komisarai sudarė Širvintų seniūnijos mokesčių registrą, kuriame nurodyta, kad miestelyje buvo penkiolika sodybų. Iš jų viena priklausė žydui. Taip pat minima, kad šioje žydui priklausančioje sodyboje veikė smuklė (iš jos dvaras gavo 1200 auksinių pajamų).

1795 m. inventorius pirmą kartą mini gyvenant vieną žydų šeimą. Pradžioje žydai daugiausiai buvo karčemų savininkai. Augant ekonomikai plėtėsi ir prekyba bei amatai, kelios žydų šeimos užsiėmė žemdirbyste.

Bendruomenės augimas (iki Vilniaus praradimo 1923m.)

Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį gyventojų skaičius ėmė sparčiai didėti. Valdininkų, kariškių atsikraustymas turėjo įtakos prekybos ir amatų paklausos didėjimui, taipogi pagerėjo susisiekimas (sutvarkytas Vilniaus-Ukmergės kelias). Tai galėjo būti žydų bendruomenės augimo priežastis. 1887 m. Širvintose dislokuotų žydų tautybės kareivių skaičius padidėjo nuo 5 iki 25. Tai skatino žydų verslą, kareivius, esančius toli nuo namų reikėjo aprūpinti košeriniu maistu. 1847 metais žydų bendruomenę sudarė 216 žmonių, o 1897 metais – 1413 (84% visų miestelio gyventojų).

1881m. Širvintose buvo 1160 gyventojų, vieni žydų maldos namai, valsčiaus valdyba, policijos nuovada, kaimo mokykla, senelių prieglauda ir pašto stotis. Širvintose 1897m. veikė jau trys žydų maldos namai. Yra žinoma, kad Širvintose rabino pareigas ėjo r. Izaokas Grodzenskis (gim.1801-1867), r. Izaokas Eliezeris Lipe Šereševskis ( rabinas Širvintose 1869-82), r. Menachemas Mendelis Livšicas (rabinas Širvintose 1890-ais). 1897-ais taip pat jau buvo minima alaus darykla, 34 parduotuvės ir vaistinė, priklausiusios žydams. Apie 1898m. viename iš alaus daryklos pastatų įrengta skerdykla (pav.7). Iš 1834-ais metai išduoto pažymėjimo apie turto surašymą aišku, kad Širvintose veikė institucionalizuota žydų bendruomenė, turėjusi savo antspaudą ir rūpinusis žydų reikalais. (pav.15) Galima numanyti, kad šiame laikotarpyje jau veikė vienerios žydų kapinės. Nors jos nėra išlikusios, tačiau respondentai prisimena jose buvus senų, 19a. siekiančių antkapių. Nuo 1834 iki1895 Širvintose buvo 44 rabinistinės literatūros prenumeratoriai. Yra žinoma, kad Jakobas Landsmanas dirbo soferu (Senojo Testamento perrašinėtoju). 1886m. jis su šeima išvyko į JAV.

Pirmojo pasaulinio karo metu vietiniai žydai buvo ištremti į Rusijos gilumą, tuo pačiu metu į Širvintas atsikraustė žydai iš Vilniaus ir aplinkinių rajonų. Kai kurie ištremti Širvintų žydai po karo sugrįžo. 1918m., vokiečių okupacijos metu, valdžios įstaigose ir milicijoje dirbo daugiausia žydai. Tai tikriausiai lėmė tiek žydų tautybės gyventojų gausa, tiek ir geresnis panašios į jidiš vokiečių kalbos mokėjimas.

Bendruomenės gyvenimas tarpukariu (1923-1940)

Iš gyventojų skaičiaus mažėjimo – 1923 Širvintose gyveno 1053 žydai, o prieš II Pasaulinį karą buvo telikę 700 – galima spėti, kad tarpukaris nebuvo žydų bendruomenės aukso amžius. Viena iš to priežasčių buvo Vilniaus praradimas. Širvintų žydai socialiai ir ekonomiškai buvo susiję su Vilniumi, nemažai jaunimo sostinėje mokėsi ar dirbo ir per šventes grįžę namo parveždavo didmiesčio atmosferą. Nutrūksta ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Vilniaus žydų bendruomene. Ši aplinkybė privertė ieškoti naujų rinkų, naujų veiklos sričių. Mūšiai tarp Lietuvos partizanų ir Lenkijos kariuomenės dar labiau pablogino gyvenimo sąlygas. Visa tai turėjo įtakos gausiam žydų emigravimui į Pietų Afriką, JAV, Pietų Ameriką. Visgi iš tarpukario mus pasiekė daugiausia žinių apie Širvintų žydų gyvenimą.

Vietiniai respondentai prisimena tris sinagogas – dvi mūrines ir vieną medinę. Taip pat minima, kad sinagogos buvo suskirstytos pagal besilankančiųjų veiklą, pavyzdžiui, vienoje rinkosi pirkliai, kitoje amatininkai. Kiti šaltiniai teigia Širvintose buvus midrašą, sinagogą ir kloizą. Taip pat buvo shtibl. Visuose juose žmonės mokėsi Gemorrah. Veikė Tarbuto mokykla (pasaulietinė mokykla, kurioje pamokos vyksta hebrajų kalba), joje mokėsi 100 mokinių. Dar veikė du čederiai su 50 mokinių ir jidiš mokykla (joje mokytojavo B.Kalmikovas, Gurvicas, Zaidelis ir kt.). Kai kurie širvintiškiai prisimena vieną žydų pradinę mokyklą, kai kurie dvejas. Žinoma vienos žydų pradžios mokyklos buvimo vieta (pav.11). Progimnaziją žydų ir lietuvių jaunimas lankė kartu, buvę bendramoksliai prisimena, kad žydams geriau sekėsi vokiečių kalba. Žydai turėjo savo “rezniką”, švęsdavo tradicines šventes. Širvintiškiai prisimena, kad macus visi kepdavo viename name, kur buvo speciali krosnis.

 10 pav. Buvusi žydų vaistinė (Nepriklausomybės a. 27)..jpg (10 pav. Buvusi žydų vaistinė

 

 

 

 


 

 

 

 

 

 

10 pav. Buvusi žydų vaistinė (Nepriklausomybės a. 27).

Širvintose buvo aktyvus žydų kultūrinis gyvenimas. Mieste veikė dvi skirtingos bibliotekos. Taip pat buvo įsikūręs Makabi skyrius bei Sirkino visuomenė. Kultūrine veikla rūpinosi vietinis komitetas, vadovaujamas Keren Kayemet L‘Ysrael. Labdaros organizacijose dirbo Bikur Holim ir Linot Hazedek. Jaunimas tuomet buvo susiskirstęs į sionistus ir antisionistus. Tai sąlygojo jaunosios kartos kultūrinį susiskaldymą.

11 pav. Batsiuviu artelė Turgaus gatvėje, 1937, Širvintų miesto fotografo Ibedo daryta nuotrauka..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

11 pav. Batsiuviu artelė Turgaus gatvėje, 1937, Širvintų miesto fotografo Ibedo daryta nuotrauka.

Žydai plėtojo verslus, amatininkystę. Klestėjo smulkusis verslas, dauguma turėjo parduotuves. Carinės Rusijos laikų bravoras 1920-1945m. buvo perdarytas į skerdyklą. Iki karo jį nuomojo žydai. Skerdyklos valdytojai kaimuose supirkinėdavo gyvulius, paukščius, juos skerdė ir pardavinėjo mėsą. Skerdykloje buvo įrengta ledainė (pav.7). Prie tilto per Širvintą, važiuojant Zibalų kryptimi, stovėjo didelis žydų Blintmanų garo malūnas, prie jo lentpjūvė, vėlykla. Artėjant frontui vokiečiai padegė lentpjūvę ir malūną. Dirbo keletas žydų batsiuvių, fotografas Ibedas. Buvo du restoranai (pav.12).1928m. Įkurtas žydų liaudies bankas. Jis turėjo 221 narį. Banko valdytojai – A.Raznikovičius ir S.A.Chefecas. Žmonės prisimena Mirkiną, turėjusį keletą stambių manufaktūros parduotuvių, gydytoją Livšicą.

 12 pav. Žydams priklausęs baras - restoranas (Nepriklausomybės a. 19)..jpg (12 pav. Žydams priklausęs baras - restoranas

 

 

 

 

 

 

 

 

12 pav. Žydams priklausęs baras - restoranas (Nepriklausomybės a. 19).

 

Nuo 1939, Lietuvai susigrąžinus Vilnių ir dalelę lietuvių etninių žemių, Širvintoms atsivėrė dar geresnės galimybės plėtoti komercinę ir kultūrinę veiklą. Taip pat atsivėrė naujos perspektyvos žydų tradicinėms verslo rūšims plėtoti ir žydų bendruomenei Širvintose bei valsčiaus gyvenvietėse didėti. Bendruomenės gyvenimo intensyvumą rodo ir prieš pat 1940-uosius atidarytos naujos antrosios žydų kapinės.

Santykiai su lietuviais

Nors dauguma apklaustųjų teigia, kad žydai buvo “geri”, duodavo prekių skolon („bargan“), draugiški, galima jausti, kad tarp žydų ir lietuvių bendruomenių tvyrojo tam tikra įtampa. Tai justi tokiuose pasakymuose kaip : “Aš nebijodavau ten [žydų namuose] būti, bet be mamos nebūdavau”. Dažnas pasakoja, kaip trukdydavo žydui melstis, ar pasišaipydavo, tačiau rimtesnių konfliktų nemini. Iš 1918 metų Lietuvos Tarybos nario kun. A.Petrulio pranešimo aišku, kad kai kurie širvintiškiai piktinosi dėl apleistų lietuvių reikalų. Esą vokiečių valdžios įstaigose dirbantys žydai rūpinasi tik savomis problemomis. Santykius pablogino ir kai kurių žydų prielankumas sovietiniams okupantams pirmosios okupacijos metu. Vienas respondentas prisimena kaip jauni žydai rengdavo mitingus mieste, o senesnieji žydai juos drausmindami sakydavo „ui prisišauks jie ant savo galvos“. Tačiau būta ir žydų lojalumo Lietuvos valstybei pavyzdžių- kovų su lenkais metu (1920), žinoma, kad bent jau dalis žydų aktyviai palaikė Lietuvos valstybę.

Senesni žmonės, dar prisimenantys savo kaimynus žydus į juos žiūri natūraliau, nepasakoja įvairių “mitinių” istorijų apie macus ar panašiai. Teko išgirsti istorijų ir apie lietuvių ir žydų draugystę, kaip žydas net šabo dieną uždegdavo neįgaliai moteriai šviesą, kad nereikėtų būti tamsoje, kol negrįžęs jos vyras. Vienas respondentas pasakojo, kad žydai išgelbėję jo mamą šiai likus našlaite. Lietuviai ir žydai lankydavosi vieni kitų namuose, geriau sutariantys buvo kviečiami ir į tokias šventes kaip vestuvės. Mišrių santuokų tarp lietuvių ir žydų apklaustieji neprisimena.

Jaunesni žydus vertina įvairiai. Pasikartoja žydo, kaip nedirbančio vertinimas, prekyba ar šiaip protinė veikla nelaikoma darbu. Galima išgirsti posakių: “žydas ant kupros velnią nešioja”, “žydo svarstyklės – ant vieno galo parduoda, ant kito perka”. Pasitaiko kaltinimų pasisavinus žydų pinigus, sakoma “žydo kraują nešioja”, “žydo kraujas jam per akis išvarvės”. Tokių kaltinimai nebūna patvirtinti ar pagrįsti įtikinamais argumentais, tad verčia juos laikyti vienu iš stereotipinių, mitinių pasakojimų likusių nuo gyvenimo šalia žydų ir holokausto tragedijos laikų. Šiuos įvykius dauguma prisimena su nuoširdžiu liūdesiu, pasakoja atminty išlikusius skausmingo atsisveikinimo su kaimynais ir draugais žydais vaizdus. Širvintose žydų getas buvo mažiau uždaras, lietuviai turėjo galimybių nusiųsti pažįstamiems žydams maisto produktų. Apskritai galima daryti išvadą, kad žydų bendruomenė kėlė vienokį ar kitokį lietuvių susidomėjimą, buvo suvokiami kaip “kitokie”. Tai liudija jau vien tai, kad prieš II Pasaulinį karą vaikais buvę respondentai, palyginus daug prisimena apie savo kaimynus žydus.

Išvados

Istorinių žinių apie Širvintose gyvenusią žydų bendruomenę nėra daug, nors yra žinoma, kad žydų bendruomenė nuo XIX a. vid. iki pat Antrojo Pasaulinio karo sudarė gyventojų daugumą. Augant žydų bendruomenei didėjo ir jos įtaka Širvintų miesto ūkiniam, kultūriniam, socialiniam gyvenimui. Žydų bendruomenė Širvintose gyveno labai turtingą kultūrinį gyvenimą, turėjo savo religinio ir pasaulietinio švietimo sistemą, veikė bibliotekos, kultūrinės ir sportinės organizacijos. Jie vertėsi tradiciniais verslais: prekyba, amatais, skolindavo pinigus. Krašto ekonominiame gyvenime žydų bendruomenė vaidino svarbų vaidmenį. Nepaisant to, dvasinis ir materialinis žydų paveldas beveik neišlikęs, nes karų ir okupacijų metu jis buvo naikinamas. Skaudų smūgį Širvintų žydų bendruomenei sudavė 1920 m. Vilniaus praradimas – nutrūko ekonominiai, kultūriniai ryšiai. Širvintos atsidūrė ties demarkacine linija, todėl tolimesnis miestelio vystymasis tapo sudėtingas. Po Pirmojo Pasaulinio karo daug Širvintų žydų emigravo. Nacistinės okupacijos metais Širvintų žydų bendruomenė buvo sunaikinta.

 13 pav. Ševelis Segalis (1867 – 1921) ir Gitel Segalienė – Šteinaitė (1871 – 1960), 1925 m. iš Širvintų emigravę į Čikagą..jpg (13 pav. Ševelis Segalis (1867 – 1921) ir Gitel Segalienė – Šteinaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

13 pav. Ševelis Segalis (1867 – 1921) ir Gitel Segalienė – Šteinaitė (1871 – 1960), 1925 m. iš Širvintų emigravę į Čikagą.

 

Dėkojame mokytojams Emilijai Dalinkevičiūtei, Stanislovui Dačkai ir Jonui Stankevičiui už pagalbą, taip pat visiems respondentams, sutikusiems papasakoti apie Širvintų žydus.

 

 

Parengė: Rūta Binkytė, Vaida Barzdaitė ir Dangė Čebatariūnaitė

 

 

2007-12-07
Žmonės
Mejeris Bar–Ilan (Berlinas)

(1881–1949) gimė vienoje iš garsiausių Lietuvos rabinų šeimų; jo tėvas Naftali Berlinas (Neciv) buvo paskutinysis Voložino ješivos vadovas. Mejeris mokėsi šioje ješivoje, keletą metų gyveno Vokietijoje, čia susiformavo jo nuostata derinti religingumą su šiuolaikiniu pasaulietiniu išsilavinimu.

Ar žinote kad...?

Iki 2005 metų Paryžiaus arkivyskupo pareigas ėjęs kardinolas Jean-Marie Lustiger gimė Lenkijos žydų šeimoje. Būsimas kardinolas priėmė krikštą būdamas 16 metų – 1940, kai Prancūzija okupavo naciai. Kardinolo tėvai žuvo Aušvice. Jean-Marie Lustiger yra vienintelis šių laikų tokio lygio katalikų bažnyčios dvasininkas, vaikystėje priklausęs žydų bendruomenei. Kardinolas laisvai kalba jidiš kalba ir 2005 metais rinko naująjį Popiežių.