Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Trakai
 

Trakų miestas

Naujieji Trakai kaip ir daugelis kitų LDK miestų kūrėsi XIII a. pab. – XIV a. pr. 1413 m. rašytiniuose šaltiniuose, keliautojų aprašomi kaip didelis miestas, įsikūręs salose. Tai miestas, kurio planui, užstatymui, gatvių tinklui darė įtaką unikali gamta, praėjusių amžių gynybiniai poreikiai, tautinis ir religinis gyventojų įvairumas, bendra tuometinė kultūrinė atmosfera LDK. Toks per pirmąjį planavimo etapą sukurtas miestas, liko iš esmės nepakitęs per tolesnį savo vystymąsi ir savo funkciniu, urbanistiniu atžvilgiu išreiškė svarbiausią politinį, religinį ir ūkinį derinį bei tobulą gamtinės situacijos valdymą. Gamtinės sąlygos buvo ne tik miesto pranašumas, bet ir sąlyga ribojanti miesto vystymąsi, planą ir struktūrą - miestas atribotas nuo sausumos ežerų protekiais pietiniame ir šiauriniame gale, kūrėsi salose arba salų grupėse.

Naujųjų Trakų vardas rašytiniuose šaltiniuose gana dažnai minėti pradedamas nuo XIV a. II pus. Miesto užuomazgas galima priskirti XIV a. I pus., o XV a. Trakai jau susiformavęs miestas. Vienas svarbiausių veiksnių, turėjusių įtakos Trakų miesto struktūros susidarymui, buvo gynybinės sistemos atsiradimas. Miesto įtvirtinimų tinklas išbaigtas buvo iki XV a., visi svarbesnieji keliai vedę į Trakus buvo blokuojami pilimis arba piliakalniais, prie kurių galėjo būti vienokio ar kitokio pobūdžio gynybiniai įrenginiai. Visi jie sudarė gynybinės sistemos žiedą. (1)

Be abejo svarbiausi Trakų gynybinės sistemos elementai buvo abi pilys. Kartu su kitais gynybiniais įrenginiais jos Trakus darė sunkiai prieinamais. Prie XIII a. pastatytos pusiasalio pilies miestas kūrėsi iš abiejų pusių. Patogios prieigos prie gynybinių objektų nulėmė pagrindinių gatvių kryptis, šalutines gatves, centro padėtį, gyventojų pasiskirstymą pagal religinę priklausomybę bei tautybes. (2) Mieste plečiantis prekybai ir amatams apsigyveno rusų, vokiečių. Stiprinant Trakų gynybinį kompleksą XIV a. buvo apgyvendinti karaimai ir totoriai. Tad XIV a. pab. išsiplėtė miesto dalis arčiausiai pusiasalio pilies ir joje labiausiai išryškėjo Didžioji gatvė, šiaurinėje dalyje susiformavo Karaimų gatvė, Didžiosios ir Bernardinų gatvių sankryžoje susidarė turgaus aikštė. (3)

 5TRAKAI.jpg

 

Labiausiai vystęsis miestas XV a., XVI a. pr. ėmė smukti, o po 1655 - 1661 m. karo jau nebeatsigavo. Faktiškai XVI a. išplanavimas, miestui merdint, tarsi užsikonservavo ir beveik nesikeitė iki šių dienų – mažai pakito gatvių tinkas, išliko senoji turgaus aikštės forma. (4) Prasidėjusią miesto stagnaciją iš dalies lėmė ir tai, kad miestas buvo visai netoli sostinės Vilniaus.

Nors miestas ir mažai plėtėsi, tačiau išliko pavieto centru. Tik po Pirmojo pasaulinio karo Trakai prarado apskrities centro padėtį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1919 m. atkurta Trakų apskritis, tačiau 1920 m. spalį Lenkijai kartu su Vilniaus kraštu užėmus Trakus, miestas tapo nereikšmingu provincijos miesteliu.1939 m. pabaigoje Trakai kartu su didele Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvai ir atgavo rajono centro statusą.

Trakus sudarė pilys ir miestas bei apylinkėse išsidėsčiusios feodalinės valdos. Pačiame mieste irgi buvo įvairaus dydžio ir reikšmės struktūrinių elementų – skirtingų tautybių ir religijų gyventojų grupių, kurios užėmė nevienodo juridinio statuso įvairaus dydžio teritorijas, daugiausiai sudarydamos jursdikas, nepavaldžias Magdeburgo teises turinčioms savarankiškoms miesto dalims – karaimų teritorijai ir krikščionių miestui.

Viena didžiausių Trakų dalių – karaimų – iš pradžių buvo vienalytė religiniu, tautiniu, administraciniu ir teritoriniu požiūriais. Karaimai Trakuose gyvenę nuo 1397 m., kaip pasakojama legendoje, juos Trakuose apgyvendinęs Vytautas. Atskiros dalies statusas jiems suteiktas 1441 m. Kazimiero privilegija. Totorių dalis buvo vienalytė tik religiniu ir etniniu, o iš dalies administraciniu požiūriu. Pasak legendos totorius taip pat atkeldinęs Vytautas kartu su karaimais tais pačiu metu. Krikščionių dalis buvo ne tik didžiausia, bet ir sudėtingiausia. Religiniu požiūriu ją sudarė dvi pagrindinės dalys – katalikų ir stačiatikių, etniniu – irgi kelios – daugiausia lietuvių, lenkų ir rusų gyvenamos teritorijos, o administraciniu ir teritoriniu – daugiausia vienetų: katalikų teritoriją sudarė magdeburginio miesto, parapinės bažnyčios, bernardinų vienuolyno su bažnyčia, pilies arba vaivados jursdikos, o stačiatikių – vienuolyno ir cerkvių jursdikos. Be to Trakuose buvo ir nemažai pasauliečių bajorų jursdikų, kurių ribos nebuvo stabilios. (5)

 2TRAKAI.jpg

  

Kur tokioje sudėtingai susiskirsčiusioje struktūroje galėjo gyventi, ir ar iš viso gyveno žydai? Čia iškyla dar viena – "Trakų žydo" - problema, mat šaltiniuose terminas „žydas“ krikščionių buvo taikomas įvardyti ir žydų, ir karaimų bendruomenėms. Veikiausiai tai, kad Trakai buvo LDK karaimų religinis ir kultūrinis centras, paskatino autorius domėtis jų istorija ir aiškintis šaltinių terminą „Trakų žydas“. Istoriografijoje dėl to atsirado nemažai painiavos. Šį terminą bandžiusius dešifruoti autorius galima suskirstyti į kelias grupes – vieni nekreipė dėmesio į termino dvilypumą visus Trakų žydus priskyrė žydams rabinistams, tuo tarpu kiti – šį terminą dešifravo ne mažiau vienareikšmiškai, kaip Trakų karaimus. (6) Istoriografijoje buvo pasiūlytas trečias „Trakų žydo" aiškinimo variantas – suprantant šio termino dvigubą prasmę – žydas ir karaimas (7) ir taip darant prielaidą, kad Trakuose galėjusios sugyventi šios abi bendruomenės.

Pavyzdžiui, analizuojant Lietuvos Metrikos (toliau LM) aktų formuluotes paaiškėja, kad su prašymais į didįjį kunigaikštį besikreipiančių Trakų gyventojų įvardijimai yra gana komplikuoti, ypač minint „Trakų žydus". (8)

1646 m. Vladislovo Vazos privilegijoje Trakų karaimams, pirmą kartą aiškiai apibrėžiama Trakų žydo prasmė – žydas karaimas ir žydas rabinistas. (9) Trakų karaimai, kaip karaimai („judaeorum Trocensium rithus karaimici" (10), pirmą kartą paminimi tik šiame šaltinyje. Čia karaimų paminėjimą galima paaiškinti poreikiu tiksliai atskirti karaimų ir žydų bendruomenes, nes privilegija uždraudė pastariesiems gyventi mieste. (11)

Tad dar kartą paklausę, kur šiame mieste galėjo gyventi dar viena bendruomenė – žydai, galime atsakyti - mes darome prielaidą, kad žydai, pirmuoju savo gyvavimo etapu, galėję gyventi krikščioniškoje miesto dalyje, kurioje gyveno ir kiti nekrikščionys – totoriai. Tačiau dažnai Trakų tyrėjai žydus Trakuose „randa“ tik nuo XVIII a. pab.-XIX a. pr., todėl lokalizuoti ankstyvąją jų gyvenamą vietą nėra paprasta. Tik 1935 m žydų gyvenamą teritoriją. pažymėjo savo sudarytame plane Janas Jerzy Tochtermannas, tuo metu žydų gyvenama teritorija buvo miesto centre, aplink stovėjusią sinagogą. Tikriausiai žydai čia gyveno nuo įsikūrimo po 1863 m., paskutiniuoju bendruomenės egzistavimo Trakuose etapu.

 3TRAKAI.jpg

 

Žydų įsikūrimas mieste

Tikrai žinant, kad karaimus Trakuose įkurdino Vytautas po 1397 m., reiktų išsiaiškinti dar vieną klausimą - nuo kada gi apsigyveno žydų bendruomenė mieste? J. Heseno teigimu, tiksliai neaišku kuri bendruomenė įvardijama XV a. dokumentuose, tačiau žinoma, kad tuo laikotarpiu Vilniuje, kur nebuvo pastovios bendruomenės, mirus žydui, jį laidodavo Trakuose. (12) Tai, kad Trakuose greta karaimų buvo susibūrusi žydų bendruomenė, patvirtina ir 1533 m. LM įrašytas teismo sprendimas. Jame rašoma, kad pagal žydiškos teisės paprotį privaloma prisiekti „...ketvirtą dieną, žydui pirmadienį, švento Martyno išvakarėse, sinagogoje Trakuose...“. Trakų pasirinkimas nėra klaidingas ar atsitiktinis, mat Vytauto Didžiojo privilegijoje žydams, numatyta žydų priesaika prie sinagogos durų. Taigi bylos svarstymui vykstant Vilniuje, kur tuo metu dar nebuvo žydų bendruomenės, paaiškėja, kad arčiausiai Vilniaus esanti sinagoga yra Trakuose. (13) Panašaus pobūdžio byla vyko dar ir 1541 m., joje taip pat žydas Avraška turėjęs prisiekti prie Trakuose esančios sinagogos. (14) Svarbu pastebėti, kad XVI a. I pus. etninėje Lietuvoje daugiau nebuvo žydų bendruomenių ir šaltiniuose užfiksuotas sinagogos buvimo faktas įrodo, kad Trakuose jau buvo susibūrusi žydų bendruomenė. Be to tai buvusi pirmoji ir vienintelė žydų bendruomenė etninėje Lietuvoje beveik iki XVI a. 7 deš.

Taip šios dvi bendruomenės, žydų ir karaimų, gyvenusios Trakuose keletą šimtmečių. Tačiau, laikui bėgant, šių bendruomenių ekonominė konkurencija sukėlė konfliktą. Šią priežastį XVII a. viduryje patys Trakų karaimai iškėlė į viešumą: žydai „nuomojasi namus ir verčiasi prekyba, pažeisdami teises ir karaimams į nuostolį“. (15) Karaimų skundas laikytinas dar vienu žydų bendruomenės veikimo įrodymu. Verslo interesų susikirtimas Trakuose buvo pagrindinis karaimų nepakantumo žydams akstinas. Siekdami išstumti žydus iš Trakų rinkos karaimai net pasirūpino draudimu žydams gyventi mieste. Taigi Vladislovo Vazos privilegijoje Trakų bendruomenei 1646 m. suvaržoma žydų ekonominė veikla. Šios privilegijos turinys užfiksuotas ir Trakų miesto knygose, tikriausiai ne be karaimų iniciatyvos. Šios privilegijos turinys pateiktas su akivaizdžiais pataisymais, kad žydams draudžiama pirkti ir nuomoti namus, pelnytis pažeidžiant karaimų privilegijas, prekiauti svaigalais. Tokiu aktu bandyta sukurti žydų, kaip naujokų mieste, įvaizdį, teigiant, kad žydai mieste įsikūrę tik nesenai ir juo labiau yra nepageidaujami, nes niekada prieš tai jokios teisės gyventi Trakuose neturėjo. (16) O, kaip teigia „Žydų enciklopedija“, po kelių metų, 1648 m. Vladislovo Vazos pakartotinu įsakymu, žydams buvo uždrausta gyventi Trakuose. (17) Egzistuoja neteisinga nuomonė, kad išvytieji iš Trakų žydai apsigyveno Vilniuje ir čia sudarė pirmąją bendruomenę. (18) Vilniuje tuo metu jau veikė bendruomenė, stovėjo sinagoga, tad tikėtina, kad išvytieji Trakų žydai ją galėjo papildyti.

XVIII a. pr. galimas dalykas į Trakus, kaip ir į kitus miestus bei miestelius, bandė keltis žydai. Tad 1714 m. tarp Trakų karaimų ir žydų buvo sudarytas susitarimas, tvirtinąs išimtinę karaimų teisę gyventi šiame mieste; kadangi šis susitarimas pakartotas 1719 ir 1760 m. (19) gali būti, kad žydai jo nepaisydami vis tiek bandė keltis į Trakus. Tikrai žinoma, kad nepaisant susitarimo, 1774 m. patys karaimai, kai jiems buvo sunkus metas, leido Trakuose laikinai apsigyventi 2 Vilniaus kahalo žydams už 18 auksinių mokestį per metus. (20)

XVIII-XIX a. sandūroje Trakai buvo menkas ir nuskurdęs miestas, o karaimų bendruomenė sumažėjusi ir suvargusi. Matyt todėl čia ir vėl, nepaisydami 1714 m. susitarimo, bandė kurtis žydai. Apie tai, kad po ilgos pertraukos pirmieji žydai Trakuose apsigyveno dar prieš 1800 m., sužinome iš miesto magistrato pranešimo žemės teismui. Dar 1788 m. karaimų vaitas S. Labanosas ir visi karaimai iškėlė bylą miesto vaitui J. Jagminui, burmistrui F. Golavskiui ir visam magistratui dėl to, kad buvęs burmistras J. Kalenda į savo namus miesto pakraštyje įsileido žydą, kuris vertėsi prekyba ir tuo darė žalą karaimams. Karaimai kelis kartus kreipėsi į magistratą, tačiau šis nekreipęs dėmesio į jų skundus ir „laikęs perniek“ valdovų privilegijas, kuriose nurodyta, jog žydai Trakuose neturi jokios teisės gyventi nei prekiauti. Kadangi magistratas į karaimų skundus nereagavo, jie savo skundą įrašė į Trakų žemės teismo knygas. (21)

Vis dėlto tikriausiai lėšų stoka privertė karaimus ir miestiečius kai kuriuos sklypus įkeisti žydams. Netrukus karaimai, matydami, kad žydai perima prekybą Trakuose į savo rankas, ėmė skųstis magistratui dėl to, jog verčiami kartu su žydais mokėti už įrengtą smuklę, kad karaimų Trakuose gyvena mažai ir jie nepajėgūs tą smuklę išlaikyti. Magistratas Trakų žemės teismui pranešė, kad žydai Trakuose pradėjo kurtis 1800 m., kada kai kurie miesto gyventojai pardavė savo namus žydams, pvz., karaimas J. Kobeckis pardavęs sklypą žydų bendruomenei, ir ten jie pasistatę savo maldyklą. Be to, žydams pirktis namus niekas nekliudęs. 1811 m. Trakuose jau gyveno 17 žydų šeimų (55 žydai), priklausiusių Valkininkų kahalui. (22) Galimas daiktas, kad žydai karaimams pradėjo maišyti dėl to, kad tada, kai karaimų kiek padaugėjo ir jie ekonomiškai sustiprėjo, abiems bendruomenėms jau nebeužteko Trakuose ūkinės veiklos sferos. „Žydų enciklopedija“ nurodo, kad karaimai pareikalavę iškeldinti iš Trakų žydus jau 1809 m., bet tada nieko nelaimėję. (23) 1825 m. I. Kunevskis, aprašydamas Trakų apskritį, mini ir miestą bei rašo, kad „apsukrūs žydai sugebėję įtikinti policiją ir jau įsigiję kelioliką namų". (24)

1822 m. Trakų karaimai pakartotinai iškėlė klausimą dėl žydų iškeldinimo iš Trakų (25), tačiau ne visai aišku kokie buvo to rezultatai. Matyt karaimai nieko tuomet nelaimėjo, nes 1824 m. miesto krikščionys padavė prašymą carui Aleksandrui (26), nurodydami, kad atsikėlę į Trakus žydai paėmė į savo rankas visą krikščionių bei karaimų prekybą. Jie siūlė, remiantis karaimams suteiktomis privilegijomis, iškeldinti žydus iš miesto. Prašymą pasirašė miesto galva Antanas Reminkevičius, buvę burmistrai J. Radzevičius, M. Čerepovičius ir kiti, iš viso 25 asmenys. Karaimų skundų, palaikomų Trakų krikščionių, svarstymai ir juridinis nagrinėjimas baigėsi tuo, kad 1829 m. karaimų teisių ir žydų apsigyvenimo Trakuose klausimą svarstė Rusijos senatas. Jis nutarė, kad Trakuose turį teisę gyventi tik karaimai. (27)

1834 m. Rusijos Senatas priėmė galutinį sprendimą iškeldinti žydus iš Trakų. (28) Nors žydai kreipėsi į carą aiškindami, kad karaimų žemių jie nebuvo įsigiję, o tik pirkę po gaisro tuščius sklypus iš krikščionių, jų prašymas pasilikti buvo atmestas. 1835 m. sausio 7 d. caro nurodymu žydai iš Trakų turėjo išsikraustyti. (29) Apie tai 1836 m. Valstybės tarybos pirmininkas pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, pabrėždamas, kad kartu patvirtintos ankstesnės karaimų privilegijos. 1836 sausio 24 d. pranešta, kad karaimams suteiktos išimtinės teisės vieniems (be rabinistų) gyventi Trakuose. Žydai, kurie įsikūrė Trakuose, turi pasirinkti kitą gyvenamąją vietą – tie, kurie turi teisėtai įsigytą nekilnojamą turtą, turi išsikraustyti per 5 metus; kurie nuosavų namų neturi – per metus; tie kurie Trakuose turi kokius nors kontraktus (laiko gėrimų monopolį ar ką nors nuomoja) – pasibaigus kontraktų terminui per 2 mėnesius. Tačiau žydai iš Trakų trauktis neskubėjo, nes 1838 m. Policijos departamentas rašė Vidaus reikalų ministrui, jog neprieštaraujama, kad žydai iš Trakų persikeltų į Zarasus. (30) Kiek tuo metu žydų gyveno Trakuose nėra tiksliai aišku, nes skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis – vienuose nurodomas žydų skaičius 439, kituose 192. (žr. lentelę 1).

Atrodo, kad Senato sprendimas vis dėlto buvo įgyvendintas, mat 1844 m. K. Strusevičiaus parengtų Trakų planų aiškinamajame rašte pažymėta, kad mieste gyvena daugiausia karaimai, nes žydams ten gyventi uždrausta įstatymais. (31) Vis dėlto žydų išvarymas iš Trakų buvo trumpas – jau 1852 m. Gubernijos činovnikas Franciškevičius pranešė, kad dešimtyje namų slapta gyvena žydai. „Nustatyta, kad jie gyvena laikinai savo reikalais ir turi leidimus, kad jie būtini Trakams" (32), vis dėlto negalima teigti, kad šios kelios šeimos sudarė bendruomenę, nes 1854 m. Trakų surašyme vis dar pažymima, kad žydai Trakuose negyvena, nes uždrausta. Tas kelias žydų šeimas iškeldinti, karaimai pareikalavo dar tais pačiais 1852 m., bet tik 1859 m. Vilniaus gubernijos valdyba pranešė generalgubernatoriui, kad ji dėl žydų įsileidimo gorodničiui pareiškusi griežtą papeikimą. Jei gorodničius per 7 dienas žydų neiškildinsiąs, būsiąs atleistas, kaip nevykdantis įstatymų ir vyresnybės nurodymų ir atiduotas teismui.

Tačiau netikėtai į žydų-karaimų konfliktą įsimaišė dar viena pusė – trakiškai krikščionys. 1858-1859 m. buvo parašyti mažiausiai 4 trakiškių krikščionių prašymai apie būtinybę žydams gyventi Trakuose. 1858 m. sausio 11 d. prašyme jie rašo: „šiuo metu [mes] neturime galimybės gauti Trakuose netgi už aukščiausią kainą maisto produktų atsargų, gresiant gaisrams ir nesant mieste kaminkrėčių, kenčiame trūkstant siuvėjų ir stiklių, nes žydai iš miesto išvaryti, o versle iš karaimų nėra naudos...“. Toliau prašyme kalbama apie siekį „...leisti nors laikinai gyventi Trakuose žydams, prekiaujantiems naudingomis atsargomis ir patyrusiais įvairiuose versluose [...], arba kitu atveju, trūkstant viso to, turėsime patirti visišką nuskurdimą ir netekti daug lėšų". (33) Kad Trakuose trūksta žydų pastebėjo ir pro juos keliavęs Vladislovas Sirokomlė: „Lėtas nerangus karaimų būdas prisideda prie to, jie tokie neturtingi. Smulki prekyba žydų talmudistų kuriems čia gyventi uždrausta nepagyvina miesto gyvenimo. Trūksta beveik visų pragyvenimo dalykų. Nors ir nemalonu, bet tenka pageidauti, kad žydai, tas neišvengiamas blogis, vėl gautų teisę gyventi Trakuose. [...] būtų galima lengvai ir pigiai įsigyti reikalingiausių daiktų." (34)

Patys žydai taip pat vis stengėsi gauti leidimą gyventi Trakuose, ir 1863 m. draudimas jiems čia kurtis buvo atšauktas (35); žydų mieste gana greitai daugėjo – praėjus keliems metams nuo leidimo apsigyventi, 1868 m., Trakuose gyveno jau 530 žydai, tuo tarpu karaimų mieste buvo 350. Baigiantis XIX a. žydai mieste jau sudarė trečdalį gyventojų, o karaimų skaičius mažai pakito – 1897 m. jų buvo 377. (žr. lentelę 1).

Taigi žydų bendruomenės gyvavimą Trakuose, galima suskirstyti į tokius etapus:

I – XIV a. pab.-1646 m. Trakuose galėjo egzistuoti pirmoji žydų bendruomenė etninėje Lietuvoje.

II –1788 m.–1838 m. iš naujo susikuria Trakų žydų bendruomenė

III - 1863 m. atšaukiamas draudimas žydams apsigyventi Trakuose – 1941 m.

Lentelė 1. Žydų ir karaimų skaičiaus santykis Trakuose. (36) 

Metai

Žydai

Karaimai

1811

55 (17 šeimų)

169

1834

192

172

1835

439 (kitur 192)

402 (kitur 172)

1836

430

402

1837

260

407

1838

160

384

1842

Nėra

182

1846

Nėra

456

1858

Nėra

485

1868

530 (apie 30 proc. gyventojų)

350 (apie 20 proc. gyventojų)

1869

550

350

1870

533 (apie 24 proc. gyventojų) (kitur 585 (apie 26 proc. gyventojų))

396 (apie 18 proc. gyventojų) (kitur 434 (apie 19 proc. gyventojų))

1881

622

498

1897

1112 (kitur 818 (apie 34,2 proc. gyventojų)), 34,3 proc. gyventojų

377 (kitur 424 (apie 18 proc. gyventojų))

1897

765

377

1914

1020 (apie 21 proc. gyventojų)

585 (apie 12 proc. gyventojų)

1925

600 (apie 18 proc. gyventojų)

 

1932

700

 

1939

300

 

 

Žydų bendruomenė Trakuose

Svarbiausiais bendruomenės veikimo fakto įrodymas – sinagogos buvimas mieste. Trakuose, mums žinomas, sinagogos egzistavimo faktas pirmą kartą paminėtas 1533 m.; tikrai žinoma, kad ji Trakuose dar stovėjo 1541 m. (37) Dėl „karaimiško“ Trakų istorinės raidos vertinimo nėra žinoma kur stovėjo sinagoga pirmuoju bendruomenės gyvavimo etapu, o paminėtieji šaltiniai jos buvimo vietos nenurodo. Iš dalies nustatant sinagogos stovėjimo vietą galime pasiremti 1600 m. nupiešta Tomo Makovskio Trakų graviūra. Joje yra pažymėtas pastatas su užrašu „Sinagoga Judeorum“. Dažnai teigiama, kadangi karaimai buvo vadinami žydais, o žydai į Trakus atsikraustė daug vėliau, tai T. Makovskis savo graviūroje iš tikro nupiešė kenesą. (38) Tačiau manytume neatmetama versija, kad tai galėtų būti sinagoga. Ji nupiešta netoli totorių mečetės ir tai galėtų būti visai netoli tos vietos kur buvo pastatyta ir mums žinoma XIX a. sinagoga. Kaip žinia žydai stengdavosi statyti sinagogas toje pačioje vietoje, tad ši hipotezė visai tikėtina.

 6TRAKAI.jpg

 

Ne ką daugiau duomenų turime ir apie antruoju žydų gyvavimo etapu stovėjusią sinagogą. Tėra žinomas 1809 m. liepos 12 d. įrašas magistrato aktuose, kad žydai išdrįso pasistatyti medinę sinagogą. (39) Ji minima dar ir 1837 m. ataskaitoje. (40) 

Daugiausia žinių turime apie trečiuoju žydų gyvenimo etapu buvusią sinagogą. Bendruomenei Trakuose įsikūrus 1863 m. ir greitai augant, 1869 m. šaltiniuose užfiksuota ne tik sinagoga, bet ir maldos namai. (41) Tiksliai žinome ir šios sinagogos stovėjimo vietą - ji yra pažymėta XIX a. pab. bei 1912 ir 1914 m. inžinieriaus K. Girdvainio sudarytose Trakų miesto plano schemose. Gal tai ta pati sinagoga Stanislovo Mikulionio nufotografuota prieš pat nugriovimą 1966 m.? Tai gana didelis pastatas, didesnis už gyvenamuosius namus, stačiakampio plano medinis statinys su nedideliu įėjimo priestatu ir aukštu keturšlaičiu stogu. (42) Apie galėjusius būti Trakuose dar vienus maldos namus rašoma Algimanto Miškinio ir Algirdo Baliulio knygoje. Ten paminėta, kad „padaugėjus žydų 1888-1889 m. buvo atidaryti dar vieni žydų maldos namai". (43) Archyve patikrinus nurodytą šaltinį paaiškėjo, kad ši žinutė nėra teisinga, nes iš tikro tyrėjų nurodytame dokumente rašoma apie sinagogą Ašmenos miestelyje. (44)

Dėl kokios priežasties Trakų žydų sinagoga buvo nugriauta nėra tiksliai žinoma. S. Mikulionis iškėlė kelias versijas: 1. sinagoga buvo begriūvanti ir išnešiota malkoms arba 2. nugriauta norint nutiesti Trakų gatvę. (45) Šis mokslininkas 1966 m. kovo 19-20 d. padarė sinagogos esamos būklės fotofiksaciją. Gali būti, kad dabar jos buvusioje vietoje stovi žmonių sandėliukai ir garažai.

XIX a. pr. apsigyvenę Trakuose žydai priklausė Valkininkų kahalui. Tuo laikotarpiu jų buvo apie 237. (46) Tikėtina, kad šiam kahalui bendruomenė priklausė iki jų išvarymo 1838 m. Kai 1863 m. žydams Trakuose buvo galutinai leista įsikurti, tikriausiai jie sudarė savo atskirą religinę sritį. Bent jau XX a., tarpukario laikotarpiu, egzistavo atskira Trakų žydų religinė sritis, apėmusi Trakų miesto bendruomenę, Lentvario ir Rūdiškių bendruomenes, jos centras buvo Trakai. (47)

 4TRAKAI.jpg

  

Vienas svarbiausių bendruomenei asmenų buvo rabinas. Pavyko rasti duomenų tik apie kelis Trakuose dirbusius rabinus tai - Zebi Hirš, Samuelio Salanto (Salanterio) iš Jeruzalės tėvas, buvo rabinas Trakuose antruoju bendruomenės egzistavimo etapu - XIX a. I pus. Benjaminas Friedmanas, rabinas Takuose 1865-1870 m., vėliau dirbo Antakalnyje (Vilniuje). (48) Tarpukariu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, Trakuose dirbo rabinas Leib-Hirš Percovič (49).

Tarpukariu, svarbūs miesto gyvenime, ir tikėtina žydų bendruomenėje, asmenys buvo renkami į miesto tarybą ir magistratą. Pavyzdžiui trumpai veikusioje (1918 m. gruodžio mėn.-1919 m. sausio mėn.) 8 narių miesto valdyboje buvo 2 atstovai žydai: Šimonas Kucas ir Chaimas Bunimovičius. (50) 1919 gegužės 6 d. po rinkimų į miesto valdybą buvo išrinktas Chakielis Šapira. (51) O tų metų rugpjūčio 17 d. į miesto tarybą su lenku sąrašu Nr.5 pateko tas pats Chakielis Šapira, ir žydų sąrašu Nr. 3. Kadiš Klauzneris, Chaimas Bunimovičius ir Jankelis Kahanas. (52) Tačiau 1920 m. liepos mėn. besitęsiant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir priartėjus frontui prie Trakų, miesto taryba buvo išardyta. Lietuviams atkovojus Vilnių, buvo leista atstatyti buvusią miesto tarybą ir magistratą. Ši taryba veikė ir Lenkijos okupacijos metu. 1925 m. kovo 10 d. mieste vyko nauji tarybos rinkimai, į ją pateko 6 lenkai, 1 karaimas ir 3 žydai – Mejeris Klauzneris, Urjašas Brojde ir Šimonas Cvi. (53)Po poros metų į miesto tarybą vėl pateko Mejeris Klauzneris ir Šimonas Cvi. (54)

Kadangi nėra iki galo visiškai žinoma žydų gyvenimo Trakuose istorija, išlikusios žydų kapinės mieste yra nuo XIX a. vid., kai oficialiai buvo leista žydams įsikurti. Jei laikytumėmės naujosios, apimančios abiejų bendruomenių gyvavimą, „Trakų žydų“ versijos, kyla klausimas kur buvo laidoti šie Trakuose gyvenę žmonės pirmuoju bendruomenės egzistavimo etapu? Gal būt, dėl tuo metu dar neiškilusios didelės priešpriešos tarp žydų ir karaimų, jie buvo laidoti nuo pat karaimų įsikūrimo Trakuose XIV a. pab. egzistavusiose, pastarosios bendruomenės kapinėse? Šią versiją patvirtina ir Jakobas Mannas. Jis rašo, kad 1664 m. Vilniaus kahalo žydai kreipėsi į Lietuvos Vaado lyderius su prašymu, kuriame paminėta, kad „ [karaimų – M. J-V.] kapinėse ten [Trakuose – M. J-V.] buvo laidojimo vieta daugelio [mūsų] narių, prieš tai kai mūsų buvo įsteigtos [Vilniuje]". (55) Šią citatą jis papildo komentaru, “atrodo, kad prieš tai kai Vilniaus bendruomenė gavo leidimą turėti savo kapines, velioniai nariai turėjo būti atgabenti laidoti į karaimų kapines Trakuose. Ko gero rabinitams iš Vilniaus buvo priskirtas atskiras plotas pagal susitarimą su karaimais." (56)

Išlikusiosios žydų kapinės yra pietinėje miesto dalyje, šalia katalikų kapinių, Vilniaus gatvėje. Nuo bendruomenės gyvenamos teritorijos jas skyrė Lukos (Bernardinų) ežeras. Dabar egzistuojančiose kapinėse yra išlikę šiek tiek virš 200 antkapių, dauguma jų XIX a. vid. ir vėlesni, tačiau kai kurie gali būti nuo XIX a. pradžios. (57) Visi užrašai iškalti hebrajų kalba, tik vienas antkapis – rabino Levo Kaplano, mirusio 1906 m. turi rusišką įrašą (58).

 1TRAKAI.jpg

  

Dar vienas svarbus bendruomenės gyvenime dalykas – mokykla. Žinoma, kad XIX a. pr. veikė religinė žydų mokykla Trakuose, jos buvimas paminėtas 1831 ir 1842 m. Trakų miesto surašymuose. (59) Kad būtų veikusi mokykla po 1863 m., kai žydai vėl gavo teisę apsigyventi Trakuose, duomenų rasti nepavyko. Žinoma, kad 1886 m. Trakų apskrities dviklasėje mokykloje mokėsi 66 mokiniai, iš jų 7 žydai. (60) 1901 m. dviklasė Trakų mokykla reorganizuota į triklasę, kurią lankė 1902 m. 90 vaikų, iš jų 10 žydų. (61) 1915 m., remiantis „Žydų enciklopedija“, Trakuose buvo atidaryta žydų mokykla, egzistavusi 2 metus. (62) Be to, tarpukariu, kai Trakai priklausė Lenkijai, Trakuose veikė religinė mokykla (63) bei biblioteka (64).

 

Trakų žydų ūkinė veikla


Dar viena svarbi bendruomenės istorijos tema – ūkinė veikla. Kuo vertėsi Trakų žydai pirmuoju bendruomenės gyvavimo etapu, mums nepavyko rasti daug duomenų. Tikėtina, kad užsiėminėjo savo tradiciniais verslais – prekyba, smulkiąja pramone, amatais, ūkininkavo. Istoriografijoje nurodomuose šaltiniuose užsimenama konkrečiau apie tai, kad Trakų žydai nuomavosi muitines. Tai jie darė ne tik pavieniai, bet ir kooperuodavosi su įvairių miestų žydų bendruomenėmis (65).

Daugiau duomenų apie Trakų žydų verslus žinome antruoju ir trečiuoju bendruomenės egzistavimo etapais. Čia mums daug padėjo įvairūs XIX a. miesto įmonių surašymai.

1825 m. žydas Ševeliovičius laikė 3 krautuvėles, o Efroimas Mopasovskis – bilijardą ir krautuvėlę. Bilietus prekybai buvo nusipirkęs ir žydas Chakielis Zabludas. (66) Trakuose plito tarpininkavimas: žydai ir karaimai, prieš miesto užkardas supirkę atvežamas prekes, perpardavinėdavo jas brangiau. Už miesto užkardos gyvenantis Mendelis įrengė lentpjūvę, prie kurios pirktą medieną veždavo parduoti į Vilnių. (67)

Siekdami vystyti verslą miesto gyventojai stengdavosi perstatyti savo namus, įrengti juose krautuvėles ar smukles, į kurias būtų patogu įeiti iš gatvės. Pvz., žydė Srolova 1827 m. perdirbo savo namą į „šinką". (68)

Trečiuoju bendruomenės egzistavimo etapu, Trakuose iš viso veikė šiek tiek virš 100 įmonių, apie trečdalį jų priklausė žydams. Čia 1883 m. žydams priklausė: 9 karčiamos, parduotuvėlių – 16, malūnai – 4, smuklę ir parduotuvėlę laikė vaistininkas Šeras (vaistinės apyvarta 1200 rb., pelnas 600 rb. (69)), dirbo kepurininkas, batsiuvys ir kiti. (70) Be to dar veikė ir apie 13 jokioms gildijoms nepriklausančių prekybos įmonių. (71) 1886 m. ežerų nuomotojas Malka Kucas, samdė 4 žvejus. 1886 m. minima batsiuvių dirbtuvė (žydas šeimininkas ir 2 darbininkai) (72). Trakų žydai mokėsi ir auksakalystės amato, kaip pvz., Bekeris Aizikas, Trakų miestietis. 1880 m. gruodžio 1 d. įrašytas 4 su puse metų mokiniu pas Vilniaus juvelyrą Mošę Medaiskį bei Golperis Icikas, kurį 1876 m. sausio 19 d. Vilniaus auksakalių cechas pripažino meistru ir įrašė į cecho meistrų knygą. (73)

Remiantis 1897 m. surašymu Trakuose dirbo pavieniai 202 žydai ir 74 žydės, bei jų šeimos nariai -156 vyrai ir 302 moterys. Vyrai daugiausia užsiėminėjo drabužių siuvimu, smulkia prekyba; moterys daugiausia dirbo tarnaitėmis, drabužių siuvėjomis, kailių, odos apdirbėjomis. (74)

Tarpukariu, kaip rašo J.J Tochtermanas, apie 80 procentų trakiškių užsiėminėjo žemės ūkiu ar daržininkyste. (75) Jo teigimu žydų Trakuose buvo beveik 20 procentų, tad galima daryti išvadą, kad beveik kiekvienas žydas gyvenęs Trakuose užsiėminėjo prekyba ir amatais. (76) Jo duomenimis Trakuose veikė virš 40 parduotuvių kurios koncentravosi Vilniaus gatvėje (dab. Vytauto) tarp bažnyčios ir cerkvės (77), kaip tik ten kur ir buvo žydų gyvenama teritorija. Mums pavyko sudaryti nepilną šių parduotuvių sąrašą. (Lentelė 2).

Lentelė 2. Trakų mieste, veikusių iki II pasaulinio karo, žydų parduotuvių sąrašas. (78)

Eil. Nr.

Savininkas

Pobūdis

1

Bavarskis Chaimas

Smulkios prekės

2

Brylienė Šeina

Mėsa

3

Chydlo Chana

Kepykla (nuo 1919 metų)

4

Cvi Simonas

Smulkios prekės

5

Cvikas Zelikas

Smulkios prekės

6

Dunimavičius Braina

Alkoholiniai gėrimai

7

Geršveldienė Gita

Manufaktūra

8

Giseras Levas

Smulkios prekės

9

Gluchas Berelis

Duonos gaminiai/kepykla (nuo 1910 metų)

10

Gluchas Joselis

Smulkios prekės

11

Grajch Sonia

Mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė 20)

12

Inzelis Arija

Maistas ir gėrimai (Vilniaus gatvė 44)

13

Klausmerienė Estera

Smulkios prekės

14

Klotas Rafaelis

Smulkios prekės

15

Kovarskienė Feiga

Smulkios prekės

16

Kucas Šimelis

Smulkios prekės

17

Levinas Giršas

Mėsa

18

Malcmanas Davidas

Smulkios prekės

19

Milneras Hiršas

Smulkios prekės

20

Milneras Icikas

Smulkios prekės

21

Minkinas Joselis

Manufaktūra

22

Potapavičius Chaimas

Smulkios prekės

23

Rabinas Joselis

Mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė 20)

24

Rudnickienė Gita

Smulkios prekės

25

Sandlerienė Freda

Smulkios prekės

26

Stražas Icikas

Smulkios prekės

27

Šubas Abramas

Smulkios prekės

28

Videckas Abromas

Maistas ir gėrimai

29

Videckis Borisas

Gėrimai (Vilniaus gatvė 18)

30

Zavinovna Chana

Mėsinė (nuo 1922 metų, Kauno gatvė 20)


Trakų žydų bendruomenės sunaikinimas


Iki 1941 m. rugpjūčio mėn. vietiniai žydai gyveno savo namuose. Tačiau jau 1941 m. liepos pabaigoje pradėta ruoštis žydų suvarymui į getus. Trakų apskrities viršininko nurodymu Trakų miesto burmistras privalėjo nedelsdamas atsiųsti projektą dėl žydų perkėlimo į izoliuotą vietovę. Prie projekto reikėjo pridėti miesto brėžinį, pažymint vietą, į kurią numatoma perkelti žydus bei gyvenamųjų pastatų talpumą (ar perkeliamieji galės ten sutilpti). (79) Rugpjūčio 1 d. apskrities viršininkui atsakyta, kad "žydus tektų apgyvendinti tame pat mieste, bet tik atskirame kvartale". Geto vieta buvo pasirinkta Bernardinų ežero pakrantėje. Ten stovėjo 4 dviaukščiai vasarnamiai iš trijų pusių apsupti vandens. Čia rugsėjo pradžioje pateko ne tik Trakų, bet ir Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Lentvario žydai. (80) Iš viso į getą buvo nugabenta apie 400 Trakų miesto žydų.

1941 m. liepos 25 d. l. e. Trakų apskrities viršininko pareigas P. Mačinskas išsiuntė nurodymus Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams. Rašte nurodoma kiekvienoje žydų bendruomenėje įsteigti atstovybę, t. y. žydų tarybą. Ją turėtų sudaryti 5 proc. bendruomenės žydų ir joje būtų 3–12 asmenų. (81) Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo išrinkta žydų taryba. Ją sudarė: Šimonas Kucas, Ovsiejus Levinas, Šimonas Cvi, Chaimas Bavarskis, Boruchas Bunivavičius, Izakas-Nochimas Galperinas, Gedeonas Klauzneris, Edmundas Levinskis, Cemachas Milikovskis, Leiba Percovičius, Chavonas Šneideris, Abraomas Šubas. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Šimonas Kucas, pavaduotoju Ovsiejus Levinas, sekretoriumi Cvi Šimonas. (82) Kaip matyti šią tarybą sudarė svarbūs miesto bendruomenei asmenys, pvz. Šimonas Kucas dar 1919 m. buvo išrinktas į Trakų miesto valdybą, o Šimonas Cvi miesto taryboje dirbo nuo 1925 m., be to kai kurie buvo žinomi mieste prekeiviai (žr. lentelę 2.). Kokias funkcijas atliko žydų taryba Trakuose ir ar vykdė vokiečių įpareigojimus, nežinoma. Manoma, kad šiuo atveju, jų išrinkimas turėjo asocijuotis žydams su ilgesniu getų egzistavimo užtikrinimu. (83)

Praėjus porai savaičių po geto įsteigimo, 1941 rugsėjo 30 d. vyrai, moterys, vaikai ir seneliai buvo surikiuoti kolonomis ir lydimi ginkluotos sargybos buvo nuvaryti į Varnikų mišką ir po patyčių sušaudyti. (84) Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai. (85)

 

Parengė: Milda Jakulytė-Vasil

 

 

 

(1) Mikulionis S., Abramauskas S., Trakų miesto ir jo gynybinės sistemos susidarymo bruožai. // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Statyba ir architektūra, 9. architektūra ir miestų statyba, 1, 1971. p. 70-71.

(2) Ten pat p. 72.

(3) Miškinis A., Lietuvos urbanistika: problemos ir realijos. Kaunas, 1989. p. 157-158.

(4) Miškinis A., Lietuvos urbanistika: problemos ir realijos. p. 153-154.

(5) Ten pat. P. 76-77

(6) Šiaučiūnaitė–Verbickienė J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai // Lietuvos istorijos studijos. 1999. Nr. 7. p. 28.

(7) Šiaučiūnaitė–Verbickienė J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai // Lietuvos istorijos studijos. 1999. Nr. 7.

(8) Ten pat. p. 31.

(9) Ten pat. p. 32.

(10) Verbickienė J. Jie/svetimi apie mus/savus. Sugyvenimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenėje realijos. // Kultūrologija. T. 10. Vilnius, 2003. p. 61 Sbornik starinnyx gramot i ukazanenii Rossiskoj imperini kasatelstvo prav i sostojanija rusėko-nodannyx karaimov. S-Peterburg, 1840 p. 24.

(11) Ten pat. p. 61 Sbornik starinnyx gramot. p. 24-29.

(12) Agranovskii H. Iz istorii otnošenii Trakaiskix evreev i karaimov (Mašinraštis) p. 2.

(13) Ten pat. p. 31.

(14) Russko-evreiski archiv. Dokumenty i materialy dla istorii evreev v Rossii. S-Peterbug, 1882. p. 300-303

(15) Verbickienė J. Jie/svetimi apie mus/savus. p. 60 1646 m. gruodžio 3 d. Vladislovo Vazos privilegija Trakų karaimų bendruomenei.

(16) Šiaučiūnaitė–Verbickienė J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai, p. 35

(17) Evreiskaja enciklopedija. T. 15. S-Peterburg. p. 30.

(18) Pirmieji žydai į Vilnių atkeliavo iš Trakų : [Iš žydų istorijos Lietuvoje] // Diena. - 1995, Saus. 28, p. 11.

(19) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 103 Evreiskaja enciklopedija. p. 30.

(20) Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. Daktaro disertacija. Vilnius 1993. p. 104.

(21) Ten pat. p. 170

(22) Ten pat. p. 105

(23) Evreiskaja enciklopedija. p. 30.

(24) Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. p. 77.

(25) Ten pat. p. 30.

(26) MAB RS F. 301 B. 162, 163.

(27) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys p. 140; Svod zakonov Rossijskoj imperii S-Peterburg, 1857 t. 14 st. 38.

(28) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 143.

(29) Ten pat. p. 143.

(30) Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. p. 107-108.

(31) Ten pat. p.81.

(32) Agranovski. Iz istorii otnošenii Trakaiskix evreev i karaimov P. 7; LVIA F. 381 Ap. 19. b1065 L. 61, 69.

(33) Ten pat. P. 7-8; LVIA F. 381 Ap. 19. B. 1065 L. 147-148.

(34) Sirokomlė V. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vilnius, 1989, p. 39

(35) Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. p 84-85

(36) Lentelė sudaryta remiantis istoriografijos ir šaltinių duomenimis: Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 143; Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. p 85; Agranovski G. Iz istorii otnošenii Trakaiskix evreev i karaimov. p. 5, 8; Kratkaja evreiskaja enciklopedija. T. 8. Jeruzalim, 1996. p. 1029; Pervaja Vseobščiaja perepis naselenija Rossiiskoi imperii, 1897. IV Vilenskaja gubernia. Tetrad 3. 1904. p. 54-55; Troki // www.jewisgencylopedia.com; 316; Tochterman J.J. Troki zarys antropogeograficzny. Wilno, 1935. p. 13; Schoenburg N, Schoenburg S. Lithuanian Jewish communities. New Jersey, London, 1996. p.; LCVA F. 51 Ap. 1 B. 11. L. 27 v.; LCVA F. 55 Ap. 4. B. 392. L. 6.

(37) Lietuvos Metrika. 6 „Teismų bylų” knyga. Vilnius, 1995. Nr. 190; Russko-evreiski archiv. Dokumenty i materialy dla istorii evreev v Rossii, p. 300-303.

(38) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 90.

(39) VAA Banikonienė M.Trakų senamiesčio istoriniai duomenys. Vinlius, 1967.

(40) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 144; LVIA F. 378. BS 1834 B. 1842. L. 95-95v.

(41) Ten pat. p. 147; LVIA F 388 Ap 1 B 473 L. 23.

(42) Baliulis A. Mikulionis S. Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. p. 183.

(43) Ten pat. p. 148; LVIA F 381 Ap 17 B 1052.

(44) LVIA F. 381 Ap. 17 B. 1052.

(45) VAA. F.5 – 1803. Mikulionis S. Žydų sinagoga Trakuose. Fotofiksacija. L. 1.

(46) LVIA F. 515 Ap. 15 B. 204, l. 124 v.

(47) LCVA F. 55. Ap. 4. B. 392. L. 88.

(48) Troki // www.jewisgencylopedia.com

(49) LVCA F. 51 Ap. 1 B. 138. L. 27.

(50) Djarjusz miesta Trok od roku 1918, l. 4.

(51) Ten pat, l. 13.

(52) Ten pat, l. 14.

(53) Ten pat, l. 27.

(54) Ten pat, l. 35.

(55) Mann Jacob. Texts and studies in Jewish history and literature. Vol. 2. Karaitica with 4 facsimiles. Philadelphija, 1935, p. 559.

(56) Ten pat, p. 559-560.

(57) Paulauskas A. Trakų miesto kapinės XIX – XX a. // Kapinės – Lietuvos kultūros paveldo objektas (tyrimai ir išsaugojimo problemos). Kaunas, 2002. p. 52 – 55.

(58) Ten pat, p. 55.

(59) LVIA F. 378 BS 1834 B. 1842 L 77v.; F 378 BS 1842 B 500 L. 47.

(60) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 148; LVIA F 1386 Ap 1 B 373 L. 7-8.

(61) Ten pat. p. 149; LVIA F 568 Ap 1 B 1375 L. 117-118.

(62) Kratkaja evreiskaja enciklopedija. p. 1029.

(63) 1936 m. duomenys.

(64) LCVA F.55. Ap. 4. B. 392. L. 88.

(65) Šiaučiūnaitė–Verbickienė J. Ką rado Trakuose Žilberas de Lanua, arba kas yra Trakų žydai, p. 30.

(66) Ten pat. p. 142; LVIA F 484 Ap 1 B 49 L. 38-39.

(67) Ten pat. p. 142; LVIA F 484 Ap 1 B 49 L. 40-43.

(68) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys. p. 158; LVIA F 484 Ap 1 B 50 L. 136, 237

(69) Baliulis A. Trakų teisinė, administracinė ir ūkinė raida XV-XIX amžiuje. p. 163

(70) LVIA F. 515 Ap. 9 B. 657, 702.

(71) LVIA F. 515. Ap. 9. B. 1141 Nr. 12, 115, 118, 130, 189, 190, 215, 216, 217, 220, 221, 223, 224.

(72) LVIA F. 515. Ap. 9 B 657. Nr. 10.

(73) E.Laucevičius, B. R. Vitkauskienė. Lietuvos auksakalystė : XV-XIX amžius  Vilnius, 2001.

(74) Pervaja Vseobščiaja perepis naselenija Rossiiskoi imperii, 1897. p. 152-153.

(75) J.J.Tochterman. Troki zarys antropogeograficzny. p. 15.

(76) Ten pat. p 15.

(77) Ten pat p. 16.

(78) Latvytė-Gustaitienė N. Holokaustas Trakų apskrityje. Vilnius, 2002. p. 88 (LVCA F. R-500. Ap. 1. B. 13. T. 1. L. 346; F. R-500. Ap. 1. B. 13. T.2. L. 925, 959, 962, 963.). LVCA F55. Ap.4 B. 281. L. 381, 408, 457, 477.

(79) Bubnys, Arūnas. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais: žydų žudynės Trakų apskrityje. Voruta, Nr. 21 (519), 2002 m. lapkričio 9.

(80) Latvytė-Gustaitienė N. Holokaustas Trakų apskrityje. p. 39.

(81) Bubnys, Arūnas. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais: žydų žudynės Trakų apskrityje.

(82) Latvytė-Gustaitienė N. Holokaustas Trakų apskrityje, p. 39.

(83) Ten pat, p. 13.

(84) Ten pat, p. 38-40.

(85) Masinės žudynės Lietuvoje 1941-1944: Dokumentų rinkinys. Sud. G.Erslavaitė. D. 2, Vilnius, 1973, p.137.

SANTRUMPOS

LVIA – Lietuvos valstybinis istorijos archyvas.

LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

MAB RS – Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius.

VAA – Vilniaus apskrities archyvas.

2007-09-14
Žmonės
Moišė Levinas
Moišė Levinas (1908 Vilnius – 1941 Minskas)

Į Jung Vilne sambūrį šis dvilypis kūrėjas įsiliejo ir kaip rašytojas, ir kaip dailininkas-portretistas. 1934-1936 m. visuose trijuose metiniuose Jung Vilne leidiniuose buvo spausdinta jo proza, atspindėjusi Vilniaus žydų varguomenės kasdienybę.

Ar žinote kad...?

Izraelio valstybės vėliavą sukūrė Lietuvoje gimęs ir gyvenęs Davidas Wolffsohnas buvęs aktyvus sionizmo judėjimo narys. 1897 m. Bazelyje vykusiame pirmajame sionistų kongrese kilus diskusijoms dėl judėjimo vėliavos jis nusiėmė talitą ir išskleidęs pareiškė „mes jau turime vėliavą“.