Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Ukmergė

Žydų bendruomenės skaitlingumas Ukmergėje

Ukmergės miestas, anksčiau vadintas Vilkmergė arba Vilkomir, minimas nuo XIII a. Nors nemažai autorių mini Ukmergę turėjus savivaldos teises nuo XVI a. (Žygimanto Senojo privilegijos) (1) , tačiau tik 1791 - 1792 m. siekiant didinti savivaldžių miestų skaičių, suteiktos net 74 magdeburginės privilegijos – tarp jų ir Ukmergei (2). 

Miestas vystėsi kaip svarbus prekybos ir administracijos centras iki 1700 – 1701 m. Šiaurės karo. 1654 – 1667 m. karo metu, 1656 m. Ukmergę buvo užėmę švedai. Miestas smarkiai nukentėjo; karo padarytus nuostolius rodo ir pasikeitusi miesto gyventojų nacionalinė sudėtis. Manoma, jog būtent po švedų karų Ukmergėje ėmė kurtis ir plėstis žydų bendruomenė. Žydų įsikūrimo Ukmergėje data nurodoma skirtingai: pasak vienų šaltinių, jau 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, kada jiems buvo leista statyti Sinagogą “užupyje” ir suteiktas plotas kapinėms (3) ; remiantis Lietuvos archyvine medžiaga, teigiama, jog 1674 m. mieste paminėtas pirmas žydas (krautuvininkas),(4) o apie 1685 m. jau minimas kahalas ir sinagoga (5) .

Taigi nepaisant to, jog per XVII a. vidurio ir XVIII a. pr. karus Ukmergė smarkiai nukentėjo (sudegė, buvo apiplėšta, negana to, smarkiai sumažėjo gyventojų per 1711 – 1712 m. siautusį mieste marą), nepaneigiamas faktas, jog žydų po karo Ukmergėje tikrai buvo – tą liudija ir 1721 m. klebono jurisdikos inventorius (6) , ir 1738 m. Ukmergės seniūnijos inventorius (7) , kuriuose matoma, kad Ukmergėje gyveno nemažai žydų ir vyko miestui būdinga ūkinė veikla (gėrimų gamyba ir pardavimas, prekyba ir pan.). 1766 m. čia gyveno 716 žydų, o 1847 m. jų skaičius išaugo iki 3758; 1897 m. žydų jau buvo 7287 (54% visų gyventojų).(8) Tai rodo, jog žydų bendruomenė turėjo tendenciją nuolat plėstis ir didėti. Pažymėtina, jog XIX a. pabaigoje žydų skaičius Ukmergės mieste buvo didžiausias. Vėliau jis ėmė šiek tiek mažėti. Tarpukario laikotarpiu žydų skaičiaus dinamika buvo pakankamai stabili (apie 37% visų gyventojų).

Nuo 1787 m. pavasario Ukmergė 4 kartus degė. Labiausiai nukentėjo žydų apgyvendinta miesto dalis, nes joje buvo mažiausi sklypai ir tankiausias užstatymas (9).  Tačiau palaipsniui miestas buvo atstatytas šiek tiek pertvarkant iki tol buvusį gatvių tinklą. Po 1863 m. sukilimo tiek miesto plėtra, tiek gyventojų skaičiaus augimas sumažėjo, nes prasidėjus ūkinio gyvenimo stagnacijai išvyko nemažai žydų pirklių, pvz., 1860 m. Ukmergėje gyveno 4065 žydai, o 1870 m. – 4338 (10).  Bet daugiausiai sumažėjo gyventojų katalikų, ypač lenkų. Nuo 1872 m. prasidėjo žydų antplūdis į Ukmergę, per keletą metų žydų skaičius padvigubėjo. Jau 1886 m. Ukmergėje gyveno 14466 gyventojai, tarp jų 9264 žydai (11).  To priežastis buvo caro Aleksandro II įsakas dėl vadinamosios “sėslumo ribos”, reguliuojančios gyventojų žydų procentą imperijoje (šis įstatymas, draudžiantis gyventi žydams daugelyje Rusijos imperijos miestų, nebuvo taikomas Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos bei didelės dalies Ukrainos teritorijoms). Atvykėliai atsinešė su savimi rusų kalbą ir papročius bei pakeitė miesto charakterį.

Tačiau gerokai padidėjęs ir sutankėjęs miestas 1877 m. vėl beveik visas sudegė. Pasak oficialių Kauno gubernatoriaus raportų, gaisras Ukmergėje kilo 1877 m. 29 d. žydo Šimelio Melco kepykloje dėl sugedusio dūmtraukio. Sudegė Vilniaus ir Rygos gatvės, žydų kvartalas su Didžiąja Sinagoga, paupio gatvės, didžioji dalis Kauno ir Daugpilio gatvės. Sudegė apie 500 namų, be pastogės liko 3000 žmonių, miestui padarytas virš 1 mln. rublių nuostolis, žuvo 7 žmonės (12). Po gaisro miestas buvo atstatytas remiantis daugybe Rusijos imperijos valdžios siūlomų projektų (nors nemažai namų atstatyta neatsižvelgiant į juos) – taigi dabar esantis Ukmergės miesto senamiestis yra datuotinas XIX a. pab. – XX a. pr.

Metai

 

Žydų skaičius

mieste

Gyventojų

Skaičius

Mieste

1674

Paminėtas pirmas žydas

 

1766

716

 

1776

403

 

1798

1354

 

1837-38

3405

5275

1841

3495

5096

1847

3758

 

1857

4365

6770

1860

4065

7809

1865

4561

 

1889

9034

16559

1897

7287

13532

1902

6094

13263

1923

3885

10604

1939

Beveik pusė miesto gyventojų

12400

1959

0,1 %

 

1989

0,02 %

 

1 lentelė: Gyventojų skaičiaus dinamika

 

1904 m. kilo dar vienas gaisras, tačiau jis taip smarkiai neišplito ir labai didelės žalos atstatytam miesto veidui nepadarė.

XX a. pr. buvo jaučiama ūkinio gyvenimo stagnacija. Nemažai žydų šiuo laikotarpiu emigravo į Pietų Ameriką ir JAV (13). I Pasaulinio karo metu, 1915 m., rusai ištrėmė žydus iš Ukmergės: keletas žydų buvo išvežti į Rusiją, kiti rado laikiną prieglobstį Vilniaus krašte. Vienam iš žydų, dr. Katzenellenbogenui, kariuomenės gydytojui, buvo suteiktas leidimas pasilikti, tačiau jis atsisakė (14). Vokiečių okupacijos metu (1915 m. pabaigoje) žydai grįžo į Ukmergę. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, miestą užėmė Raudonoji armija. Daug žydų išsikėlė į Gelvonus (miestelis Ukmergės raj.), į neutralią teritoriją. Dauguma žydų teigiamai sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą (1918 02 16), kadangi Lietuvos valdžia skelbė žydų lygiateisiškumą ir jų padėties pagerinimą.

Vilnių užgrobus lenkams, nemažai pabėgėlių iš ten atvyko į Ukmergę; jiems padėjo vietiniai žydai.

Taigi 1923 m. Ukmergėje gyveno 3885 žydai (37% visų gyventojų). Palyginimui galima pasakyti, kad lietuvių tuo metu buvo 49%, lenkų – 7,5%, rusų – 5%, vokiečių – 0,2%, kitų tautybių – 1,3% (15) Žydų skaičiaus dinamiką iliustruoja 1 lentelė.

 

Žydams per tris gyvavimo Ukmergėje šimtmečius teko nešti daugybės nelaimių naštą. Jų bendruomenei palankiausi metai buvo tarpukaryje, kada nevaržomai galėjo klestėti jų kultūra ir verslai. Tačiau ramybę nutraukė II Pasaulinis karas, atnešęs genocidą žydų tautai. Iš 37% žydų populiacijos tarpukariu, po karo liko tik 0,1%. Pivonijos šile (apie 4 km į pietryčius nuo Ukmergės), kuriame tarpukariu buvo žydų ir kitų gyventojų poilsiavietė, 1941 m. rugpjūčio 18 – 19 ir rugsėjo 5 d. nužudyta 6354 žydų tautybės asmenys (16). 1953 m. šioms aukoms pastatytas paminklas.

 

Žydų lokalizacija mieste

Pačioje įsikūrimo mieste pradžioje pagrindinė žydų susitelkimo vieta buvo centre, aplink aikštę. Daugiausiai jų buvo valdovui priklaususioje miesto dalyje.

1721 m. minint sinagogą, teigiama, jog ji buvusi už klebono jurisdikos ribų, "užupyje" (17). Tačiau laikui bėgant, vis daugiau žydų namų, sklypų, valdų ėmė atsirasti ir klebono jurisdikos dalyje, buvusioje už Vilkmergėlės upelio, pvz., 1721 – 1738 m. joje būta žydų bravorų, po 1773 m. padaugėjus gyventojų mieste, beveik visi jie įsikūrė klebono jurisdikoje – daugumą sudarė žydai (18). 

Ukmergės žydų kapinės įsteigtos XVII a. pab. – XVIII a. pr. už miesto ribų. Kapines nuo miesto skyrė Vilkmergėlės upelis. Dabar kapinės jau yra miesto ribose, Vilniaus gatvėje.1 pav. 1930 m. miesto gatvių tinklo schema.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pav. 1930 m. miesto gatvių tinklo schema

 

XVIII a. I pusėje buvo 6 pagrindinės gatvės mieste, daugiausiai apgyvendintos žydų: Kauno, Ramygalos, Anykščių, Vilniaus (visos 4 buvo pagrindinės ir suėjo į aikštę), Raguvos ir Pakalnės (šalutinės). Vilniaus gatvėje, kuri buvo trumpa ir galėjo būti naudojama kaip aikštė, gyveno vien žydų prekybininkai ir amatininkai (19), dėl to miesto prekybos centras galėjo plėstis šia gatve į pietus. Taip pat dar minima Turgaus gatvė, kuri turi būti tapatinama su Turgaus aikšte.

Minėti buvę mieste gaisrai (1787 m. ir vėlesni) šiek tiek stabdė ir keitė miesto plėtimąsi. Kadangi dažniausiai degė centras, tai daugiau plėtėsi miesto dalis kairiajame Vilmergėlės krante.

2 pav. 1941 m. žydų kvartalo fragmentas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2 pav. 1941 m. žydų kvartalo fragmentas.

XIX a. pr. pagrindinių gatvių tinklas iš esmės nepasikeitė, tik atsirado šalutinių gatvelių centre. 1837 – 1838 m. Ukmergėje buvo 22 gatvės ir skersgatviai bei 2 aikštės (20). 1842m. minimos 4 pagrindinės, nepakitusios gatvės: Kauno, Vilniaus, Ramygalos, Anykščių ir kelios šalutinės: Bažnyčios, Pakalnės, Pilies (ėjo iš aikštės į pietryčius), Kalėjimo (atsišakojo nuo Pakalnės gatvės) (21).  1856 m. Ramygalos gatvė jau vadinama Rygos, Anykščių – Dinaburgo, Kauno – Plento, taip pat minimos Deltuvos, Bažnyčios, Mikailiškių, Sinagogos, Kalėjimo, Daugpilio gatvės.

Po didžiojo 1877 m. gaisro, per kurį sudegė beveik visas miestas, ypač žydų kvartalai, miestas buvo atstatytas ir įgavo dabartinį savo pavidalą, kuris išliko beveik nepakitęs (dabartinis senamiestis, centras) iki šiol. Vyrauja XIX a. pab. – XX a. Rusijos architektūros 1, 2 aukštų mūriniai pastatai.

3 pav. Žydų gatvė tarpukariu.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

3 pav. Žydų gatvė tarpukariu. Daugiau Ukmergės nuotraukų čia.

Taigi tarpukariu pagrindine žydų lokalizacijos mieste vieta išliko centras (dabartinės Kęstučio, Vytauto, Gedimino, Pilies, Vilniaus, Žuvų, Vilkmergėlės (buv. Egipto), Širvintų (buv. Sinagogų), Vienuolyno (buv. Juozapavičiaus) ir kt.). 1938 m. buvo tvarkomos Piliakalnio, Vytauto, Vilniaus ir Kalėjimo gatvės. Nugriauta apie 50 lūšnų apie piliakalnį ir kairiajame Vilkmergėlės krante. Jų gyventojai – 49 žydų šeimos; 30 iš jų kreipėsi pašalpos. Tai leidžia spręsti, jog maždaug šioje vietoje buvo žydų vargšų kvartalas, esantis piliakalnio papėdėje, šiek tiek atokiau nuo centro, kuriame telkėsi daugiausiai pasiturintys žydai, besiverčiantys prekyba.

 

 

Religija

Viena iš būtinų žydų įsikūrimo ir gyvenimo tam tikroje vietovėje sąlygų – kapinių ir sinagogos įkūrimas. Šia sąlyga kuriant bendruomenę vadovautasi ir Ukmergėje. Kaip minėta, manoma, jog jau 1665 m. žydams buvo leista statyti sinagogą “užupyje” ir suteiktas plotas kapinėms, o 1685 m. jau minima sinagoga ir kahalas. Pirmas konkretus sinagogos paminėjimas sutinkamas 1721 m. klebono jurisdikos inventoriuje, iš kurio konteksto galima manyti, jog ji buvusi už jurisdikos ribų (22). 1773 m. inventoriuje jau sutinkamas ir sinagogos vietos apibūdinimas: ji buvusi tuometinėje Ramygalos gatvės kairėje (vakarų) pusėje, “einant nuo turgaus, už Sakalupio" (23), taigi, galima sakyti, panašiai toje pačioje vietoje, kur stovi ir dabartinis buvusios vadinamosios Didžiosios sinagogos pastatas.

Sinagoga, kaip ir dauguma to meto miesto pastatų buvusi medinė, tačiau 1851 m. ji perstatyta į mūrinę (24).

4 pav. Per didįjį 1877 m. gaisrą Didžioji sinagoga.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. Per didįjį 1877 m. gaisrą Didžioji sinagoga sudegė ir jau tais pačiais metais ji pradėta atstatyti toje pačioje vietoje, gavus projektinį leidimą. Sinagogos ankstesnysis dydis ir fasadai nebuvo pakeisti, pertvarkytas tik išdegęs vidus. Tai buvo didelis mūrinis neobarokinio stiliaus pastatas. Šioje 1925 m. nuotraukoje matyti atstatytoji sinagoga.

 

XIX a. pabaigoje apie ją ėmė formuotis visas žydų kulto ir mokslo pastatų kompleksas (kitos sinagogos, našlaičių prieglauda, mokykla ir kt.). Prašyme po gaisro atstatyti maldos namus nurodyta, kad Ukmergėje yra sinagoga ir 12 žydų maldos namų. Pažymėtina, jog per tą patį gaisrą sudegė mediniai “siuvėjų cecho amatininkų” maldos namai prie Turgaus gatvės (juos prašyta leisti atstatyti 1878 m. pagal projektą ) ir žydų vežėjų maldos namai Vilniaus gatvėje. 1996 m. prie buvusios Didžiosios sinagogos pastato pritvirtinta atminimo lenta su užrašu “Čia buvo žydų maldos namai”.

 5pav. Didžioji sinagoga veikė iki 1941 m. Pokario metais apnyko..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5.1pav. Didžioji sinagoga veikė iki 1941 m. Pokario metais apnyko..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5pav. Didžioji sinagoga veikė iki 1941 m. Pokario metais apnyko. Apie 1953 m. pastate buvo įkurta sporto mokykla. Buvo padarytas remontas, nugriaunant nedidelį priestatą priešais pagrindinį įėjimą, sunaikinant papuošimus ir pan. Taip atrodantis pastatas išliko iki šiol.

Didžioji sinagoga, nors ir buvo pati didžiausia ir svarbiausia žydų religinė įstaiga (kai į Ukmergę atvažiuodavo rabinas ar pamokslaujantis žmogus, visi Ukmergės žydai būdavo kviečiami į ją pasiklausyti pamokslų (25)), ji negalėjo vadovauti mažesniems maldos namams. Pasak dabar Ukmergėje gyvenančio žydo A. Bakaloro, vienintelio šio miesto vyresnės kartos atstovo, į Didžiąją sinagogą rinkdavosi daugiausiai turtingi, pasiturintys žydai, kurie čia ne tik melsdavosi, bet ir aptardavo verslo, prekybos ir pan. reikalus. Sinagoga turėjo vykdyti ir valstybės paskirtą darbą – vesti žydų tautybės asmenų metrikaciją, kurią turėjo pristatyti Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentui. 1935 m. Ukmergės miesto Metrikacinio punkto vadovas buvo rabinas L. Rubinas, 1937 m. – Šamesas Icikas (26).

6 pav. Ant Žuvų g. 7 sienos iki šių dienų yra išlikęs užrašas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6 pav. Ant Žuvų g. 7 sienos iki šių dienų yra išlikęs užrašas „Įvairios prekės Ch. Galaitė-Oguzienė“. Šioje gatvėje būta ir daugiau parduotuvių, batsiuvio dirbtuvės.  1926 m. čia įregistruota Ukmergės miesto žydų tikybinė bendruomenė, kurios tikslas – rūpintis visais žydų kulto, labdarybės ir tikybinių mokyklų reikalais. Jos narių skaičius turėjo būti ne mažesnis kaip 20.

1869 m. žydų sinagogų ir maldos namų Ukmergėje sąraše, pateiktame Vilniaus generalgubernatoriui, išvardyti visi tuo metu buvę žydų maldos namai, daugiausiai, kaip teigiama, įsteigti be leidimo: čia nurodoma, jog sinagoga įkurta 1798 m., be leidimo; Bengio Gamedrešės maldos namai – 1828 m., be leidimo; siuvėjų maldos namai – 1827 m., be leidimo (tie patys, kurie buvo minimi sudegę per 1877 m. gaisrą); Didžiojo Klauzo maldos namai – 1816m., be leidimo; Karlinskio maldos namai – 1808 m., be leidimo; senojo kaimo maldos namai – 1827 m., be leidimo; Machovickio maldos namai – 1824 m., be leidimo; Tiuchaso Vanmiko maldos namai – 1850 m., Gubernijos valdybai leidus; Juselio Kurauskio maldos namai – 1859 m., Gubernijos valdybai leidus; Orelio Kliačkos maldos namai – 1861 m., Gubernijos valdybai leidus; mėsinikų maldos namai – 1829 m., be leidimo; Leibos Bulkos – 1852 m., Gubernijos valdybai leidus; maldos namai už Šventosios upės – 1823 m., be leidimo (27).

Maldos namų skaičius skirtingais laikotarpiais šiek tiek kito – tai daugiausiai buvo susiję su žydų skaičiaus dinamika, pvz., 1891 m., esant, kaip minėta, bene didžiausiam žydų skaičiui Ukmergės mieste, maldos namų buvo 21 (28), tarpukariu, sumažėjus žydų skaičiui, sumažėjo ir maldos namų skaičius – jų liko 12.

7 pav. 1889 m. leista statyti mūrinius.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

7 pav. 1889 m. leista statyti mūrinius, Egipto maldos namus, kurie veikė dabartinėje Vilkmergėlės g. 13 (buvusioje Egipto g). Sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę pastatas naudotas gamybinei paskirčiai (jame veikė sagų fabrikas).

Šalia Didžiosios sinagogos buvusioje Sinagogų gatvėje (dabar Širvintų g.) buvo dveji maldos namai: vadinamoji sinagoga Beit Hamidraš, vėliau perstatyta į gamybinės paskirties pastatą (jame buvo įrengtas UAB “Ukmergės duona” konditerijos cechas). Taip pat buvo vadinamieji Didieji Maldų namai, perstatyti į gamybinės paskirties pastatą. Ilgą laiką jame veikė mėsos gaminių cechas, vėliau didmeninės prekybos bazė. Didžioji dalis buvusių maldos namų pastatų yra visiškai neišlikę, pvz., Liubavičių maldų namai (buvo Gedimino g. 15/3 namo kieme), mėsininkų maldų namai (Piliakalnio g.), Mažieji maldų namai (Užupės g. 8, dabar Antakalnio g.), vadinamoji Didžioji Antakalnio sinagoga (Antakalnio g. 2) ir kt.

8 pav. Pirties g. 2 buvo Vežikų maldos namai. Pirties gatvėje šalia Vilkmergėlės upelio yra išlikę ukmergiškių vadinamos.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

8 pav. Pirties g. 2 buvo Vežikų maldos namai. Pirties gatvėje šalia Vilkmergėlės upelio yra išlikę ukmergiškių vadinamos „žydų pirties“ griuvėsiai. Galima kelti hipotezę, kad maldos namai ir „žydų pirtis“ buvo vienas pastatas (turint galvoje, kad maldos namuose būdavo rengiama mikva (religinio apsiplovimo vieta), o griuvėsius žmonės tiesiog praminė pirtimi. Kita galimybė – kad maldos namai ir pirtis buvo toje pačioje gatvėje. Daugiau "žydų pirties" nuotraukų čia.

Dar viena sinagoga arba maldos namai buvo Vilniaus g. 62, šalia buvo rabino namas (29). Prieš kelerius metus jų vietą dar žymėjo likę pamatų akmenys, dabar šioje vietoje iškilo prekybos centras “IKI”. Ukmergė buvo svarbus rabinų centras. Miestas garsėjo žymiais Talmudo žinovais. Pėdsaką Ukmergės miesto istorijoje paliko rabinai Rafailas Hakoenas (g. 1723 m.), įžymus religinių veikalų autorius Chaimas Voložineris (1790–1821), kelis dešimtmečius čia dirbęs Leiba Zalkinas (m.1858), Aronas Halevi, dirbęs be užmokesčio, ir kt. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu netgi buvo įsteigta ješiva – rabinų ir žemesnių žydų dvasininkų seminarija, kurioje 1931 m. mokėsi 21 studentas (30). 1941 m. plane matyti buvusios rabinų mokyklos lokalizacija. Taip pat Ukmergėje dirbo tokie rabinai kaip: R. Raphael Hacohen (nuo 1747 m.), R. Yosef Zozmanovitz – paskutinis rabinas (1936 – 1941); R. Yakov Reznik – paskutinis “Užupio” rabinas.

Iš buvusių kulto pastatų neliko nei vieno, naudojamo pagal savo paskirtį. Kalbant apie kapines, paminėtina, jog jos buvo "užupyje", šalia dabartinės Vilniaus gatvės. Po karo jos buvo smarkiai apleistos, o apie 1960 m. Ukmergės miesto vykdomojo komiteto nutarimu jos buvo panaikintos; antkapiai buvo panaudoti kaip statybinė medžiaga. Buvusių kapinių teritorija – didelis, tuščias laukas. Senąsias kapines mena tik simboliškai pastatytas vienas antkapis ir memorialinis akmuo.

9 pav. Žydų kapinės apie 1958 m.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

9 pav. Žydų kapinės apie 1958 m.

 10 pav. Buvusių žydų kapinių vieta – memorialinis akmuo..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

10 pav. Buvusių žydų kapinių vieta – memorialinis akmuo.

 

Švietimo ir socialinė sistema

Sudarydami gausią miesto gyventojų dalį, žydai kūrė savo švietimo sistemą, dalyvavo daugelyje draugijų ir kultūrinėje veikloje.

Žydai Ukmergėje turėjo nemažą mokyklų tinklą. Pirmoji užuomina sutinkama apie 1846 m., kur teigiama, jog Ukmergės apskrities žydų mokyklą lankė 434 vaikai(31). 1868 m. buvo įkurta pasaulietinė žydų mokykla hebrajų kalba (32). 1900 m. įsteigta žydų amatų mokykla Eizer dalim (Pagalba vargingiesiems) (33). 1885 m. atidaryta trumpai veikusi privati mokykla, o 1886 m. minima religinė Talmud – Tora mokykla (34). 1900 m. pastatytas naujas Talmud – Tora mokyklos pastatas, jo statybą finansavo Ch. Freinkelis. Be religinių dalykų joje mokyta aritmetikos bei rusų ir lenkų kalbos (35). 1919 m. įsteigta Žydų kultūros lygos draugijos liaudies mokykla. Ši draugija taip pat teikė didelę pagalbą 1920 m. įkurtai žydų realinei gimnazijai jidiš kalba. Ji aprūpindavo mokinius vadovėliais ir rašymo priemonėmis. Gimnazijos direktoriumi paskirtas L. Lampertas, joje taip pat mokytojavo L. Goldbergas, T. Sironas, M. Goldbergas, A. Kliučys, L. Raselytė. Žydų kultūrinės lygos draugija jungė visos Lietuvos mokyklas jidiš kalba, jas papildomai finansavo, rūpinosi jų steigimu, ruošė mokytojus, organizavo vakarinius kursus suaugusiesiems ir vaikams, steigė vaikų darželius, prieglaudas. 1921 m. draugijos iniciatyva prie žydų liaudies mokyklos pradėjo veikti kursai suaugusiesiems, kuriuose buvo dėstoma jidiš ir lietuvių kalba, aritmetika, geografija, gamtos mokslai, istorija; vedėjas buvo I. Šauliškas. Taip pat draugija organizavo mergaičių (14–16 metų) profesinės mokyklos įsteigimą, kurios moteriškų drabužių skyriaus vedėja paskirta M. Šapiraitė. Mokymas dalijamas į profesinį (siuvimas, mezgimas) ir bendro lavinimo. Mokslas trunka 2 metus.

Ukmergėje iš viso veikė dvi žydų gimnazijos: minėtoji realinė jidiš kalba (buvo įsikūrusi buvusios Mokytojų seminarijos (Vytauto g. 20) kieme buvusiame pastate) ir “Šviesos” gimnazija hebrajų kalba. Pastaroji įsteigta 1922 m., dabartinės Specialiosios internatinės mokyklos pastate Vytauto g; ją finansavo Šviesos draugija ir miesto savivaldybė. Pastatas buvo susprogdintas besitraukiančių vokiečių sumaišius jį su kitoje gatvės pusėje buvusia Vienybės gamykla.

11pav. 4–osios žydų pradžios mokyklos Levino Mendelio baigimo pažymėjimas..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11pav. 4–osios žydų pradžios mokyklos Levino Mendelio baigimo pažymėjimas.

 

1932 m. abi gimnazijos sujungtos į bendrą “Ukmergės žydų visuotinę Šviesos gimnaziją” (adresas Vasario 16 g. 7). Tarpukariu Ukmergėje taip pat veikė dvi žydų pradžios mokyklos, išlaikomos savivaldybės: 4–toji, su dėstomąja jidiš kalba (vedėjas L. Morgenšternas) ir 3–ioji, hebrajų kalba. Pastarosios vadovas buvo I. Šamesas. Ji buvo įsikūrusi Vasario 16-osios g. 11 – tai vienas iš nedaugelio išlikusių žydų visuomeninių pastatų. Dabar joje įsikūrusi Vaikų Dailės mokykla.

12 pav. 3–ioji žydų pradžios mokykla, dabar Vaikų Dailės mokykla (Vasario 16 g, 11)..jpg (12 pav. 3–ioji žydų pradžios mokykla, dabar Vaikų Dailės mokykla

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

12 pav. 3–ioji žydų pradžios mokykla, dabar Vaikų Dailės mokykla (Vasario 16 g, 11).

1940 m. pradžios mokyklos buvo sujungtos į vieną – dėl hebrajų kalbos ir hebrajiškos švietimo sistemos uždraudimo(36). 1941 m. sujungtoje žydų mokykloje Nr. 4, kurioje mokslas vyko jidiš kalba, mokėsi 373 mokiniai. Mokyklos adresas – Sodų g. 5, ji perkelta į buvusios lietuvių pradinės mokyklos Nr. 1 patalpas. Mokiniai lietuviai (šis faktas rodo, jog žydų mokyklose galėjo mokytis ir kitų tautybių vaikai) perkelti į buvusią hebrajų mokyklą ir kitas lietuviškas pradines mokyklas (37).

Ukmergėje veikė ir du žydų vaikų darželiai: jidiš, kuriame 1932 m. buvo 19 vaikų, ir hebrajiškas, kurį tais pačiais metais lankė 26 vaikai (38).

1866 m. mieste buvo atidaryta biblioteka, kurią įsteigė turtuoliai Gincburgai. XIX a. pab. – XX a.pr. veikė žydo Kopeliovičiaus knygynas, prekiavęs rusiškomis knygomis (39).

13 pav. 1941 m. vaikų darželyje Nr. 3(Juozapavičiaus g. 9, dab. Vienuolyno g. 5) buvo 3 žydų vaikų grupės – 103 vaikai.jpg (13 pav. 1941 m. vaikų darželyje Nr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13.1 pav. 1941 m. vaikų darželyje Nr. 3(Juozapavičiaus g. 9, dab. Vienuolyno g. 5) buvo 3 žydų vaikų grupės – 103 vaikai.jpg (13.1 pav. 1941 m. vaikų darželyje Nr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13 pav. 1941 m. vaikų darželyje Nr. 3(Juozapavičiaus g. 9, dab. Vienuolyno g. 5) buvo 3 žydų vaikų grupės – 103 vaikai.

Judaizmo tradicija viena iš micvų (religinių pareigų) laiko labdarą, pagalbą bendruomenės neturtingiesiems. Socialine pagalba Ukmergėje užsiėmė įvairios žydų bendrijos, moterų susivienijimai. Aktyviai veikė Ukmergės žydų moterų labdaros draugija, siekusi teikti visokeriopą paramą neturtingiems miesto žydams. Pagal įstatus, draugija galėjo steigti nemokamą ar pigų maitinimą teikiančias valgyklas, teikti vienkartines, mėnesines ir kitokias pinigines pašalpas, nemokamą medicinos pagalbą ar kitais būdais padėti neturtingiems gyventojams. Draugijos narėmis galėjo būti 21 metų sulaukusios žydės. Draugija lėšas gaudavo iš įvairių rinkliavų, koncertų, vakarėlių, įvairių dovanų, nario mokesčio (40). 1938 m. draugijai priklausė 230 moterų (41).

 14 pav. Žydų ligoninė, dab. Vytauto g. 75..jpg

 

 

 

 

 


 

 

 

 

 

 

14.1 pav. Žydų ligoninė, dab. Vytauto g. 75..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 


 

 

14 pav. Žydų ligoninė, dab. Vytauto g. 75.

Ukmergėje veikė ir labdaringa Ezro draugija (įkurta 1926 m.). Draugijos valdybos bustinė – Vytauto g. 11, bet veikė jau nuo 1921 m. (šelpė žydų ligoninę; dab. Vytauto g. 75, Ukmergės ligoninės infekcinių ligų skyrius). Ezro tikslas – „tenkinti vietos žydų labdarybės, socialinės pagalbos, mokyklų ir apskritai dvasinės kultūros reikalus“. 1936 m. draugijai priklausė ambulatorija (Vienuolyno g. 4), mūrinis vienaukštis namas Naujojoje g. 24 (dab. Vasario 16 –osios g.), kur buvo pradžios mokykla, mūrinis vienaukštis namas Arklių turgaus 5 (dab. Klaipėdos g.), kur buvo draugijos išlaikoma senelių prieglauda, mūrinis vienaukštis namas Pirties g. 7. Ezro priklausė ir 20 lovų žydų ligoninė (42).

15 pav. Senelių prieglaudos vieta, dabar Vilkmergėlės pradinė mokykla.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15 pav. Senelių prieglaudos vieta, dabar Vilkmergėlės pradinė mokykla

XIX a. pirmoje pusėje keli pasiturintys žydai sudarė labdaringą Ligoninės broliją ir kartu su Laidojimo brolija įkūrė ligoninę. Ligoninės brolija kartu įkūrė ir vaistinę, mėsos prekystalius, skerdyklą, pirtį ir iš jų pajamų išlaikė ligoninę (43). 1840 m. visas šias labdaringiems tikslams įkurtas įstaigas perėmė žydų bendruomenė, o ligoninė buvo išlaikoma iš bendruomenės rinkliavos metu surinktų pinigų, kuriuos skyrė Miesto Rotušė (apie 1200 rublių metams). Per 1840 m. žydų ligoninėje priimta 320 vyrų ir 15 moterų (44). 1888 m. parengtas mūrinės žydų ligoninės projektas, įgyvendintas 1891-1895 m. (45). Kadangi savivaldybė savos ligoninės neturėjo, tarpukariu žydų ligoninėje buvo gydomi ir ligoniai nežydai. Su savivaldybe buvo sudaromos sutartys, ypač dėl neturtingų miestiečių gydymo, todėl savivaldybė pervesdavo žydų ligoninei sutartas lėšas. Prie sveikatos priežiūros prisidėjo ir draugija Oze (Ukmergėje įkurta apie 1927 m.), ji globojo nusilpusius vaikus. Draugijai Oze priklausė venerinių ligų bei vaikų ambulatorijos, kurių tikslas buvo ne tik suteikti gydytojų specialistų pagalbą, bet ir prižiūrėti mokyklų medicinos punktų darbą.

1919 m. pradėjusi veiklą, o 1926 m. įkurta dar viena draugija Refuo Šleimo (Pilnas gydymas), skirta sergantiesiems šelpti, teikti pigią medicininę pagalbą, maitinimą ir pan. Draugijos nariais galėjo būti žydų tautybės asmenys nuo 21 metų; 1919 m. draugijai priklausė 50 narių.

Žydų amatininkai taip pat gaudavo paramą – juos rėmė 1932 m. įsikūrusi labdaringa draugija Gmilus – Chesed.

16 pav. Vaikams našlaičiams Ukmergėje apie 1922 m. Naujojoje g.,.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

16 pav. Vaikams našlaičiams Ukmergėje apie 1922 m. Naujojoje g., (dab. Vasario 16 g. 15) įkurti žydų našlaičių namai. Prieglaudos statybą ir veiklą finansavo turtinga Rozenbliumų šeima iš JAV. Į našlaičių namus priimdavo 5-11 metų amžiaus vaikus. Prieglaudoje vaikai būdavo išlaikomi iki 14 metų amžiaus, išėję iš prieglaudos, globojami iki 17 metų.

 17 pav. 1926 m. našlaičių namų pastatas išplėstas, įrengta salė su scena.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  


17 pav. 1926 m. našlaičių namų pastatas išplėstas, įrengta salė su scena, vėliau patalpos buvo pritaikytos kino teatro reikmėms. Kino teatro “Lyra”, vėliau “Pasaka” pelnas buvo skiriamas našlaičių namams.

 18 pav. Išlikusios nuotraukos liudija, kad kino teatro salėje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

18 pav. Išlikusios nuotraukos liudija, kad kino teatro salėje vykdavo ir vaikų vaidinimai Šioje nuotraukoje matomas 1931 m. Lyros kino teatro salėje vykęs 4–osios pradžios mokyklos viešasis vakaras. Mokiniai vaidino keturių dalių spektaklį „Batuotas katinas“.

Be daugybės socialinių, šalpos organizacijų Ukmergėje veikė ir nemažai švietimo, sporto draugijų: 1938 m. įkurtas sporto sąjungos Macabi Ukmergės skyrius, Vienybės sporto sąjunga (1925 m.), Lietuvos žydų skautų draugijos Ukmergės skyrius (veikė 1929 – 1931), literatūros ir dramos draugija (1922 m.), skaitymo mėgėjų draugija ir daugelis kitų. Visos jos iki 1941 m. II pusės buvo uždarytos. Nuo 1940 12 06 iki 1941 05 25 Ukmergėje buvo nacionalizuoti 193 įvairūs objektai, apie 95 iš jų priklausė privatiems žydams ir organizacijoms (46). 

Ukmergėje yra gimę, gyvenę ar dirbę nemažai garsių asmenybių. XIX a. 7 deš. čia gyveno ir savo karjerą bei literatūrinę veiklą pradėjo M. L. Lielenblumas – rašytojas, publicistas, kritikas, politinis žurnalistas, Haskalos ir Hibatcion lyderis (47) ; Chackelis Lemchenas, žymus XX a. kalbininkas, būdamas tik 20 metų amžiaus kelerius metus dėstęs lietuvių kalbą žydų realinėje gimnazijoje; Chaimas Berlinas Voložineris (g. 1749) – Vilniaus Gaono mokinys, religinių veikalų autorius, Voložino ješivos įsteigėjas, 1790 m. ėjęs Ukmergės rabino pareigas be užmokesčio; Zalmanas Pomerancas – dailininkas, metronomo išradėjas, gimęs Ukmergėje, bet išgarsėjęs Rusijoje (48) ; čia gimę, tačiau svetur išgarsėję rašytojai Mošė Zeifertas (g. 1851), Izraelis Peipertas (g. 1851), Morisas Tobiašas (g. 1880), Mošė Zeldovas (m. 1957m. Paryžiuje), Jakovas Rubikas (g. 1917) (49) ir kt.

Taigi galima teigti, jog žydų kultūrinis, dvasinis, mokslinis ir pan. gyvenimas Ukmergėje nuo XIX a. II pusės klestėjo, o tarpukario laikotarpį galima pavadinti žydų kultūrinio, visuomeninio gyvenimo “aukso amžiumi”.

Ūkinė veikla

1674 m. pirmasis paminėtas mieste žydas buvo krautuvininkas. Tai leidžia spręsti, jog nuo pat įsikūrimo Ukmergėje pradžios žydai pirmiausia įsitvirtino miesto ūkiniame, prekybiniame gyvenime. XVIII a. didžioji dalis miesto gyventojų buvo žydai – tik jie turėjo prekybos teisę (50).

Žydai miestiečiai privalėjo mokėti dvarui činčą už naudojimąsi žeme. 1775 m. miestiečiai buvo apdėti pagalvės mokesčiu, dėl kurio 1776 m. pačių žydų buvo parašytas raštas gubernatoriui skundžiantis dėl ir taip per didelio bendruomenės nuskurdimo ir įsiskolinimo (51). 1804 m. buvo panaikintos ankstesnės žydų privilegijos (dėl prekybos teisės, skirtingo mokesčių mokėjimo ir pan.) įstatu dėl žydų apmokestinimo (52). 1795 m. Ukmergei tapus Vilniaus gubernijos apskrities centru, Ukmergė įgijo tam tikrą administracinę reikšmę ir galėjo geriau plėtoti savo ūkinę veiklą (53). 

Pagrindinės žydų užimamos pozicijos ekonomikoje buvo prekyba javais, vašku, malkų, linų (XIX a. II pusėje Ukmergės apskritis buvo vienas svarbiausių lininkystės Lietuvoje centrų (54)), žemės ūkio produkcijos eksportas, daugiausiai į Vokietiją, Rygą, kolonijinių prekių importas; jų rankose telkėsi odininkystė, puodininkystė, prekyba tekstile, statybinėmis medžiagomis, gėrimais, įvairių parduotuvių, bravorų, smuklių, karčemų laikymas ir pan. Pirmieji Ukmergės žydai dirbo miško kirtėjais, sielių plukdytojais, prekybininkais. Žydų pirklių vilkstinės per Ukmergę vykdavo į Vilnių, Kauną, Peterburgą, Varšuvą, kur jie turėjo sandėlius. Prekybininkai iš Ukmergės vertėsi bendru verslu su Karaliaučiaus, Dancigo, Štetino prekybininkais (55).  XIX a. žydai valdė malūnus, odų ir keramikos pramonę. XIX a. II pusėje nutiesus Liepojos – Romnų ir Peterburgo – Varšuvos geležinkelius, žydų prekybininkų verslas laikinai smuko.

Palyginus 1773 ir 1784 m. inventorių medžiagą apie gyventojų verslus matyti kai kurie socialiniai ekonominiai poslinkiai. Pvz., tarp amatininkų paminėtas auksakalys ir daktaras, kurių anksčiau nebuvo. Tai, kad įsikūrė auksakalys, galbūt liudija apie poreikį gaminti prabangos reikmenis, o tai iš dalies rodo Ukmergės miestiečių ir žydų tendenciją turtėti (56). 

1792 m. miestiečiams iškėlus bylą Ukmergės seniūnui dėl savivaliavimo, prašant teismo įpareigoti jį gerbti miestiečių teises, laisves ir privilegijas, tarp Ukmergės miesto atstovų paminėti 5 cechų meistrai, tarp kurių 2 žydiškos pavardės (J. Grosas, A. Šulcas). Tai pirmas cechų paminėjimas Ukmergėje. Pastarasis faktas leidžia manyti, jog cechai Ukmergėje atsirado tik apie 1791 m., kai Ukmergės miestiečiai išsirinko vaitą ir ėmė siekti savivaldos teisių (57). 1846 – 1849 m. Ukmergėje dirbo įregistruoti auksakaliai Rubinas Girša, Gitelis Abramzonas – tai leidžia spręsti apie auksakalių dirbtuvių buvimą Ukmergėje. Jose buvo atlikta krata Kauno Prabavimo rūmų įsakymu, kurios metu surasta daug nepažymėtų dirbinių. Čia taip pat dirbo vilnietis meistras Geršanas Aronas Finkelšteinas, pameistrys iš Antakalnio kaimo Gutmanas Abelis Mereina. Nemažai buvo iš Ukmergės kilusių talentingų žydų, dirbusių Vilniaus, Kauno žydų auksakalių cechuose, pvz., Abraomas Falkas, gimęs 1841 m., Pergamentas Boruchas (gavęs meistro atestatą, sugrįžo į Ukmergę), Liperas Judelis, Abraomas Vaivanas, Lazeris Volpė (minimas 1894 m., Ekelis Zakas – Lipma (58) ir kt.

XVIII a. pab. augant statyboms, vienas žydų pirklys Moško įkūrė pirmąją mieste plytinę (59). 

 19 pav. Apie 1798 m. Ukmergėje įsikūrė pirmasis žydas gydytojas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

19.1 pav. Apie 1798 m. Ukmergėje įsikūrė pirmasis žydas gydytojas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

19 pav. Apie 1798 m. Ukmergėje įsikūrė pirmasis žydas gydytojas – B. Erlichas. Tarpukario laikotarpiu būta nemažai žydų gydytojų: ginekologo K. Leizerio namai ir kabinetas Vytauto g., gydytojo Gurvičiaus kabinetas Gedimino g. 1, stomatologų Perkulienės kabinetas Gedimino g. 4 (šioje nuotraukoje matomas išlikęs jos kabineto užrašas ant sienos) ir Kogan namai bei kabinetas Gedimino g. 6, Paikinas – turėjo rentgeno kabinetą, vaikų gydytojo Rachmilio Chaimo “Rachmilio rentgeno kabinetas” Gedimino g. 31, vidaus ligų gydytojas Karlinskis – Kauno g. (vizitas kainavo 5lt, mažuose miesteliuose 2lt, o iškvietus į namus “taksa” padvigubėdavo), Lygumas – Bazelio universiteto medicinos daktaras – bendros praktikos gydytojas ir kt.

 20 pav. Visais laikotarpiais.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

20 pav. Visais laikotarpiais Ukmergėje buvo žydų vaistinių: jau 1876 m. minima Šopičiaus vaistinė, Šelkano vaistinė Gedimino g. (dab. Archyvas), Šulevičiaus – Kęstučio ir Vienuolyno g. kampe, I aukšte, Ezro draugijos vaistinė Kęstučio ir Pilies g. kampe. Šioje nuotraukoje matyti vaistinės dėžutė: “Ukmergės žydų bendruomenės aptieka”.

Daugiau Gedimino gatvės nuotraukų čia.

  

Vardas, Pav. traktierio

savininkų su pardav.

svaigin. gėrimų

Kur traktierius randasi

Matlia Maršelek

Rinkos 21

Idelis Perkulis

Vienuolyno 15

I. Kuliunas

Kauno 5

Rode Zarehi

Vilniaus 6

Meeras Blochas

Vilniaus 8

Chana Besman

Vilniaus 23

Rocha-Lėja Kacelienė

Vilniaus 48

Abramas Kapul

Vytauto 1

Elieš Šneideras

Vytauto 7

Icik Michelis

Vytauto 8

Chava Baronienė

Vytauto 10

Matis Indelevičius

Vytauto14

Lozer Volk

M.-Bažn. 2

Mendelis Basmenas

Pirties 10

Liba Ibedas

Rygos 36

Mikolinas ir Maskolimas

Keist. aikšt. 1

Jochel Zarehi

Vilniaus 2

Jankel Masel

Keist. aikšt. 11

Ginsbur Gileris

Kauno 27

Kagan Dovid

Vilniaus 1

Mauša Stuk

Keist. aikšt. 21

Geršon Segal

Keist. aikšt. 3

2 lentelė. Traktieriai Ukmergėje 1922 m.

 

Nuo XX a. pradžios gyventojų Ukmergėje ženkliai sumažėjo. Gerokai pasikeitė jų nacionalinė sudėtis, liko tik pusė žydų, o tai rodo, kad prekyba ir amatai sumenkėjo. Į miestą buvo atsikėlę nemažai valstiečių. Vykstant žydų emigracijai į JAV ir Pietų Ameriką, kelerius metus Ukmergėje apsukrus žydas vadovavo Hamburge įsikūrusios garlaivių linijos “Bremenas – Amerika” atstovybei (60).

1920 m. įsteigtas žydų liaudies bankas, kurio tikslas buvo suteikti paskolų mažomis palūkanomis žydų tautybės gyventojams. 1933 m. Ukmergėje įkurtas organizacijos Hechaluc, siekusios skatinti žydų ekonomiką, darbo žemės ūkyje ir pramonėje produktyvumą skyrius. Organizacija taip pat ruošė kvalifikuotus darbininkus, kurie ketino emigruoti į Palestiną. Skyriaus veikla nebuvo ypatingai aktyvi.

 

1935 m. žydai buvo trijų lentpjūvių, dviejų malūnų (jau 1931 m. minimas Krikūno ir brolių Orvinų garinis malūnas ir lentpjūvė), odos fabriko (1931 m. lapkričio 30 d. leidinio “Mūsų Vilnius” reklamoje nurodomas Ukmergės “Garinis odų fabrikas “Kruk Mišnuner”), porceliano, krosnių panelių fabrikų, dviejų namų apyvokos daiktų fabrikų ir šešių kailių – odų raugyklų, 2 vaisvynių dirbtuvės (1931 m. spalio 20 d. leidinio “Mūsų Vilnius” reklamoje nurodyta vaisvynių dirbtuvė “Vita”, Gedimino g. 35, savininkas Buršteinas; Ukmergės vyno dirbtuvė “Viltis”, Gedimino g. 7, savininkai Šneideris, Perkelis, Ibeda) savininkai. Palyginimui galima paminėti, jog 1812 m. pagal profesijas miesto žydai buvo pasiskirstę taip: 24 prekybininkai, 10 siuvėjų, 5 batsiuviai, 5 vežėjai, 4 mėsininkai, 3 katiliai, 3 apsiuvų gamintojai, 2 smuklininkai, 2 pamokslininkai, 3 kailiadirbiai, 2 odininkai, 2 smuklininkai, 2 malūninkai, laikrodininkas, mūrininkas, muzikantas cimbolininkas, peltakiuotojas, aludaris, kepėjas, stogdengys, stalius.

Taigi Ukmergėje gyvenę žydai nuo įsikūrimo jame pradžios buvo gyvybingąja ląstele miesto vystymosi istorijoje. Jų rankose klestėjo amatai, aktyviai kūrėsi verslo įmonės, plėtėsi miesto ribos.

 

 

 

Žydų ir lietuvių santykiai

Įsikūrus žydų bendruomenei Ukmergėje pirmieji nesutarimai tarp žydų ir kitų gyventojų daugiausiai kildavo dėl mokesčių. Vienas ryškesnių tokių konfliktų kilo 1792 m. tarp miestiečių ir Ukmergės seniūno I. Marikonio, kuris nepaisydamas paskelbtų miesto savivaldos teisių toliau rinko mokesčius iš gyventojų. Manoma, kad šis bylinėjimasis truko iki Lietuvos gubernijos įsteigimo (61).

1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Ukmergėje kilo pogromas. Žydams susirinkus švęsti Balfour deklaracijos (paskelbtos 1917 m.) pradėta šaudyti; nužudytas Z. Zaldovo sūnus. Taip pat buvo sušaudyti du žydų jaunuoliai, Barucho Binos ir Leibo Mataviano sūnūs, už simpatijas komunistams ir palaidoti Šėtos miestelyje (Ukmergės raj.). Tačiau greitai buvo gautas laiškas iš Lietuvos prezidento Antano Smetonos dėl jų amnestavimo; taip pat buvo paleisti visi suimtieji (62).

Tarpukario žydų ir lietuvių santykių nuotaikos neblogai atsispindi keliuose 1932 m. laikraščio “Rytų Lietuva” numeriuose. Ukmergės žydų realinės gimnazijos direktorius L. Lampertas viename straipsnyje iškelia žydų ir lietuvių santykių klausimą. Autorius teigia, kad lietuviai per mažai žino apie žydus, o „tokioms sąlygoms esant, negali būti kalbos apie tarpusavio gerbimą“, reikalingas abiejų tautų žmonių „kultūrinis susiartinimas“, tada bus ir pagarba, ir bendradarbiavimas(63). Atsakomajame straipsnyje (jau iš lietuviškosios pusės) išreiškiami priekaištai žydams: kad jie „labai abejingi bendriems valstybės interesams“, nenori savo vaikų mokyti lietuvių kalbos, jiems „reiktų daugiau taikintis prie lietuvių, iš kurių jie, ar šiaip ar taip, besiversdami daugumoje prekyba, ir duonelę valgo“ (64). Šiame straipsnyje iškyla dažniausiai spaudoje, šaltiniuose bei istoriografijoje minimas nepasitenkinimo žydais pagrindas – pastarųjų dominavimas ekonominėje sferoje. „…lietuviai gerai jaučia, kaip atkakliai žydai nenori užleisti prideramą vietą lietuvių prekybai ir pramonei. Žinia, lietuviai nereikalauja, kad žydai atsisakytų savo pragyvenimo šaltinių ir kabytų dantis į sieną, bet savo gimtajam krašte taip jau nori turėti laisvą kelią į šiuos pelningus verslus.“(65) Taigi, abiejose pusėse pastebimas nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas žydais buvo išreiškiamas ir kaltinant juos lietuvių tvirkinimu, ir pinigų viliojimu - „Beveik kasdien matosi girtų slaukiojant. <…>Traukia kiek kas gali, nežiūrėdami nė gavėnės, ir savo paskutinius centus palieka žydelių naudai.“(66).

Be ekonominių interesų susikirtimo, ryškus kitas žydų ir lietuvių trinties taškas – konkurencija politinėje sferoje. 1920 m. iš 36 Ukmergės miesto savivaldybės narių 19 atstovavo žydų bendruomenę. Vėliau žydų savivaldybėje sumažėjo, nors 1939 m. jie sudarė beveik pusę miestelio gyventojų. Kadangi tarp lietuvių vyravo nuomonė, kad „didžiausias valstybės garantas <…> yra lietuviškoji visuomenė“ (67) , rinkiminės agitacijos buvo nukreiptos prieš didžiausią Ukmergės tautinę mažumą – žydus.

Tarpukario lietuviškoje spaudoje yra nemažai žydams priklausiusių įmonių reklaminių skelbimų. Pvz. parduotuvės Šapiro ir Jofė, Ch. Rabinavičiaus aliejaus dirbtuvė ir kt. Dažni ir trumpi pranešimai apie įvairius žydų gyvenimo įvykius, pvz. apie įvykusius spektaklius, apie renginį Šviesos gimnazijos dešimties metų jubiliejaus proga, kuriame dalyvavo ir Švietimo Ministerijos atstovas (68) Iš to, kad lietuviškoje spaudoje, nors dalinai, atsispindi kultūrinis žydų gyvenimas, ir iš to, kad žydų renginyje dalyvavo Švietimo sistemos atstovas, matosi, kad žydų kultūrinis gyvenimas nebuvo uždaras.

Kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių, taip ir Ukmergėje žinomi atvejai, kai II Pasaulinio karo metais lietuvių šeimos gelbėjo žydus. Vienas iš tokių buvo 1941 m. vokiečių okupacijos metu Sorės Gilinskaitės – Šolomovičienės (nužudytos vokiečių) dukters Rozetos priglaudimas Antaninos Žemeckienės šeimoje. Pastarosios moters lietuvės šeimoje ir užaugo žydaitė Rozeta Ramonienė (69).

 

Parengė Audronė Vaitėnaitė ir Auksė Tamulevičiūtė.

__________________________________________

1 Taip teigia J. Baltakevičius, in.: Baltakevičius J. Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai. – Šiauliai, Viltis, 1932. – P. 251; B. Kviklys, in.: Kviklys B. Mūsų Lietuva ir kt.

2 Kiaupa Z. Miestai // Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kultūra / sud. Ališauskas V., Jovaiša L., Paknys M., Petrauskas R., Raila E. – Vilnius, Aidai, 2001. – P. 361.

3 Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish Comunities. – Northvale, New Jersey, London, Jason Aronson Inc., 1996. – P. 337. – Remiamasi 1665 m. Žemaitijos kunigaikštystės dokumentais.

4 LCVIA, F. 669., Ap. 2, b. 330. – in.: Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 20.

5 Еврейская энциклоклопедия. - T. 5. - C. Петербург: Издание общества для научных еврейских изданий и издательства Брокгауз - Ефрон, 1908 – 1913.

6 LCVA, F. 1671, Ap. 4, b. 487. – in.: Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 23.

7 LCVIA, SA – 3774. – in.: Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 23.

8 Encyclopaedia Judaica. – V. 15.

9 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 39.

10 Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža / sud. Survila M. – Vilnius, Valdo leidykla, 2004. – P. 85.

11 Ten pat. – P. 86.

1 2 Ten pat. – P. 89.

1 3 The encyclopedia of Jewish Life. Before and during the Holocaust. – V. 3. – New York, New York University Press, 2001. – P. 13358.

1 4 Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish Comunities. – Northvale, New Jersey, London, Jason Aronson Inc., 1996. – P. 338.

1 5 Gelūnas St. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė, Ukmergės spaustuvė, 1994. – P. 28.

16 Masinės žudynės Lietuvoje 1941 – 1944 // Dokumentų rinkinys. – II dalis. – Vilnius, Mintis, 1973. – P. 411.

17 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 22.

18 Ten pat. – P. 40.

19 Ten pat. – P. 32.

20 Ten pat. – P. 67.

21 Ten pat. – P. 75.

22 Ten pat. – P. 22.

23 Ten pat. – P. 27.

24 Ten pat. – P. 79.

2 5 Ežerskytė L. Žydams priklausęs turtas turi tarnauti visai Ukmergei... // Gimtoji žemė, Nr. 37, 2005, P. 3.

2 6 LCVA, F. 410, Ap. 3, b. 143, l. 23.

2 7 LVIA, F. 378, B. S. 1865 m., b. 1769, l. 94. – in: Ukmergės kraštotyros muziejus.

2 8 Ežerskytė L. Žydams priklausęs turtas turi tarnauti visai Ukmergei... // Gimtoji žemė, Nr. 37, 2005, P. 1.

29 Ten pat. – P. 3.

30 http://motlc.wiesenthal.com/galery/

31 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 77.

32 The encyclopedia of Jewish Life. Before and during the Holocaust. – V. 3. – New York, New York University Press, 2001. – P. 13358.

33 Koganas B. Žydai Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimo vietovėse. – Niujorkas, 1991.

34 Ten pat.

35 Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish Comunities. – Northvale, New Jersey, London, Jason Aronson Inc., 1996. – P. 341.

3 6 LCVA, F. R. 171, Ap. 1, b. 29, l. 199.

3 7 LCVA, F. R. 171, Ap. 1, b. 29, l. 234.

3 8 Klivienė L. Iš Ukmergės žydų istorijos / Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai. – P. 186.

39 Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža / sud. Survila M. – Vilnius, Valdo leidykla, 2004. – P. 33.

40 LCVA f.410 ap.8 b.218 L.2.

41 LCVA f.410 ap.8 b.218 L.33.

4 2 LCVA f.1367 ap.1 b.1836.

4 3 LVIA f.378 b.s.1846 m. b.17 L.15-16.

4 4 Ten pat.

4 5 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 94.

4 6 LCVA, F. 1262, Ap. 1, b. 371.

4 7 Encyclopaedia Judaica. – V. 15.

4 8 Šakienė J. Žydai Ukmergės miesto istorijoje // Gimtoji žemė, Nr. 111, 1995, P. 1.

4 9 Ten pat.

5 0 Gelūnas St. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė, Ukmergės spaustuvė, 1994. – P. 16.

5 1 LVIA, F. SA, b. 13932, l. 11-12

5 2 Gelūnas St. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė, Ukmergės spaustuvė, 1994. – P. 20.

5 3 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 44.

5 4 Ten pat. – P. 89.

5 5 Klivienė L. Iš Ukmergės žydų istorijos / Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai. – P. 183.

5 6 Vyčas V. Trumpai apie Ukmergės miestą ir jo gyventojus // Eskizai, 1994, Nr.6, P.120.

5 7 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 42.

5 8 Miliukienė I. Ukmergės žydai – auksakaliai / Gimtoji žemė, Nr. 105, 2001, P. 8.

5 9 Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža / sud. Survila M. – Vilnius, Valdo leidykla, 2004. – P. 33.

6 0 Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža / sud. Survila M. – Vilnius, Valdo leidykla, 2004. – P. 91.

6 1 Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987. – P. 42.

6 2 Schoenburg N., Schoenburg St. Lithuanian Jewish Comunities. – Northvale, New Jersey, London, Jason Aronson Inc., 1996. – P. 338.

6 3 Klausimas, kuriuo reikėtų susidomėti // Rytų Lietuva, 1932, Nr. 3, P. 3.

6 4 Lietuvių ir žydų susiartinimo reikalu // Rytų Lietuva, 1932, Nr. 4, P. 2.

6 5 Ten pat.

6 6 Ukmergės kronika // Ukmergiečių balsas 1926, Nr.6, P. 5.

6 7 Atlikime savo prievolę // Rytų Lietuva, 1934, Nr. 42, P. 2.

6 8 Ukmergės žinios // Rytų Lietuva, 1932, Nr.2, P. 3.

6 9 Jasinskas. Antroji Rozetos motina // Stalino keliu, Nr. 39, 1961, P. 2, 4.

Rozetos Ramonienės 1997 08 07 laiškas p. Pulkauninkaitei, saugomas Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose.

Iliustracijų sąrašas

1 lentelė: Sudaryta autorių pagal:

Lietuvos TSR urbanistikos paminklai / sud. Miškinis A. – T. 10. – Vilnius, Mokslas, 1987.

Ukmergė: dabartis ir perspektyvos.Ukmergė, Valdo leidykla, 2000.

http://www.shtetlinks.jewishgen.org/ukmergė/ukmerge.htm

2 lentelė: LCVA f.1262 ap.2 b.351, L.35.

1 pav. KPCA, F. 11, Ap. 1, B. 74, P. 275.

2 pav. Ukmergės miesto lauko brėžinys Nr. 3/24/17, sud. Kukulskis, 1941 05 04. – saugoma Ukmergės

rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius.

3 pav. KPCA, F. 11, Ap. 1, B. 74, P. 280.

4 pav. KPCA F.11 Ap.1 Sv.15.

5 pav. Daryta autorių, 2005.

6 pav. Daryta autorių, 2005.

7 pav. Daryta autorių, 2005.

8 pav. Daryta autorių, 2005.

9 pav. Saugoma Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose.

10 pav. Daryta autorių, 2005.

11pav. Saugoma Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose.

12 pav. Daryta autorių, 2005.

13 pav. Daryta autorių, 2005.

14 pav. Daryta autorių, 2005.

15 pav. Daryta autorių, 2005.

16 pav. Saugoma Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose.

17 pav. Daryta autorių, 2005.

18 pav. Saugoma Ukmergės kraštotyros muziejaus fonduose.

Šaltiniai: LCVA, F. 410, Ap. 2, b. 72, l. 528;

Klivienė L. Iš Ukmergės žydų istorijos / Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai. – P. 183.

19 pav. Daryta autorių, 2005.

Šaltiniai: Vyčas V. Ką mena Ukmergiškiai // Eskizai, Nr.6 – 7.

20 pav. Ukmergės kraštotyros muziejus, UK KM 18752.

Šaltiniai: pagal Kauno gubernatoriaus pranešimus Vilniaus generalgubernatoriui, LVIA, F.

378, B. S. 1876 m., b. 94, l. 5 – 416;

Vyčas V. Ką mena Ukmergiškiai // Eskizai, Nr.6 – 7.

2007-09-15
Žmonės
Davidas Volfsonas

(1856–1914) vienas iš pačių žymiausių sionizmo veikėjų – litvakų. Gimė mažame Kauno gubernijos Darbėnų miestelyje, kuriame gyveno vos 300 žydų, jis tapo artimiausiu Teodoro Herclio bendražygiu ir draugu, o po jo mirties – Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu (1905–1911).

Ar žinote kad...?
Jau pirmą dieną, per pirmą pamoką chederyje (religinėje mokykloje) žydų vaikai mokomi abecėlės – kiekviena raidė patepama medumi – kad mokslas būtų saldus