Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Utena
 

Trumpa Utenos miesto susikūrimo ir jos gyventojų žydų istorija iki
1918 m.

Nors Utena laikoma viena iš seniausių Lietuvos miestų, tikslių duomenų apie jos susikūrimą nėra. Spėjama, kad gyvenvietė netoli Narkūnų piliakalnio galėjo įsikurti dar XII- XIII a (1). Istoriniuose šaltiniuose Utenos vardas pirmąsyk užfiksuojamas 1261m, kuomet Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias žemes, įrašo ir Uteną (2).

 1 pav. Narkūnų piliakalnis.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1 pav. Narkūnų piliakalnis

 

Tolesnės jos raidos (iki pat XVIII a.) rašytiniai šaltiniai iš esmės nefiksuoja, tik žinoma, kad 1599 m. valdovas Utenos miestui (3) suteikia teisę rengti turgus sekmadieniais (palikdamas ir ketvirtadieninius turgus]). Ši privilegija sąlygojo miesto augimą, prekybos plėtrą. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu Utenoje ir apsigyvena pirmieji žydai (4) (tačiau kada šiai bendruomenei buvo suteikta teisė kurtis Utenoje lieka neaišku).

XVIII a. pr. Uteną labai nuniokoja karai su švedais, taip pat badas, maras- Utena buvo praktiškai nušluota nuo žemės paviršiaus, nėra žinių ir apie tuo laikotarpiu Utenoje gyvenusius žydus.

Miestas atsigauti ėmė XVIII a. antroje pusėje - antai 1765 m. inventoriuose nurodyta, kad Utena yra nedidelė, tačiau dėl patogios geografinės padėties - susikertančių kelių iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus, joje jau vyksta gana dideli turgūs (5). Tuo metu Utenos mieste gyveno 341 žydai (6) (kitais duomenimis - 565 (7)), jiems priklausė 48 namai (iš jų - 6 smuklės ir 1 špitolė (8)). 1775 m. rugpjūčio mėnesį vykdyta Utenos bažnyčios vizitacija užfiksavo, kad minėtosios bažnyčios parapijoje gyveno 250 žydų, veikė žydų mokykla (9). Per pora dešimtmečių žydų bendruomenė padvigubėjo - 1790 m. LDK gyventojų surašymo duomenimis čia jau gyveno 565 žydai, o iš viso tuo metu Utenos parapijoje buvo 6562 gyventojai (10). Žinoma, kad pačioje Utenos klebono jurisdikoje mieste gyveno 11 žydų. (11) Jie už savo sklypus mokėdavo metinę nuomą, taip pat pakaitomis būdavo įpareigoti išnešioti klebono korespondenciją. (12)

XIX a. I k. Utenos bažnyčios jurisdikoje stovėjo 22 gyventojų lėšomis pastatyti namai bei smuklė. Ji, kaip ir 10 namų, priklausė žydams. Tuo metu Utenoje gyveno 115 žydų šeimų (ir 350 katalikų). (13)

Spartesnis miesto augimas prasidėjo tik XIX a. I p. [1835 m.], kuomet per Uteną buvo nutiestas Peterburgo - Varšuvos kelio Zarasų - Kauno ruožas. Pastatoma pašto stotis (vienas iš dailininkų - Berkas Segalis) (14), kiek vėliau įrengiama telegrafo linija Peterburgas - Varšuva (pro Daugpilį, Uteną, Ukmergę ir Kauną) (15). Telegramas įvairiais verslo reikalais dažniausiai siųsdavo žydai (16), kurių skaičius Utenoje žymiai išaugo. Apie 1847 m. Utenoje jau gyveno 1416 žydų [kitais duomenimis - 160 žydų šeimų ir 2 trečiosios gildijos pirkliai] (17). 1874 m. Utenos kahalas kreipiasi į gubernijos valdybą su prašymu leisti statyti maldos namus: teigiama, jog mieste yra 309 žydų namai ir tik 2 sinagogos, kai tuo tarpus pagal taisykles 30- iai žydų namų priklauso 1 sinagoga (18). Apie tai, kad Utenos kahalo prašymas buvo patenkintas, liudija 1892 m. duomenys, kurie teigia, jog mieste buvo 3 sinagogos (visos jos stovėjo miesto centre, centrinės miesto aikštės ribose)(19). Per stebuklą visos trys sinagogos išliko per 1876 m. gaisrą, kuris nušlavė nuo žemės paviršiaus didžiąją dalį Utenos.

2 pav. Utena po 1876 m. gaisro.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2 pav. Utena po 1876 m. gaisro

 3 pav. 12 - didžioji sinagoga, 13 - mažoji (pažymėtos geltonai, juodas netaisyklingos formos keturkampis - miesto aikštė, trečiosios sinagogos lokalizacija plane neaiški)..jpg (3 pav. 12 - didžioji sinagoga, 13 - mažoji

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

3 pav. 12 - didžioji sinagoga, 13 - mažoji (pažymėtos geltonai, juodas netaisyklingos formos keturkampis - miesto aikštė, trečiosios sinagogos lokalizacija plane neaiški).

Aplink miesto aikštę (Rinkos.) stovėjusios žydų parduotuvėlės sudegė. Žydai kreipėsi į tuometinį Utenos valdytoją A. Balcevičių su prašymu leisti atstatyti sudegusius pastatus (paliekant tarp jų didesnius tarpus ). Prašymas buvo nepatenkintas, kadangi dvarininkas norėjo palikti aikštę neužstatytą, o žydams padegėliams statytis buvo leidžiama aplink kiek atokiau nuo miesto centro įsikūrusį arklių turgų .Nepaisant to, Rinkos aikštė vėliau tapo pagrindiniu žydų gyvenimo ir prekybos centru (20).

Kitas gaisras Utenos centre buvo 1890 m., kuomet sudegė mūrinės sinagogos stogas, išdegė vidus ir buvo visiškai sunaikinta šalia stovėjusi medinė sinagoga. Nenukentėjo tik vieni žydų maldos namai. (21)  Sekančiais metais (1891 m.) buvo atstatyta medinė sinagoga. Neaišku, ar per gaisrą nukentėjo ir žydų namai bei parduotuvės, tik žinoma, kad iš viso 1890 m. Utenoje buvo 65 verslo įmonės, iš kurių 38 krautuvėlės, 5 stambesnės parduotuvės, 16 smuklių, 1 aludė, 1 vaistinė, veikė Š. Levino vyno fabrikas, kuriame dirbo 6 darbininkai. (23) 1893 m. buvo įsteigta žydo R. Brėmerio gazuotų vandenų dirbtuvė, vėliau išplėtusi savo veiklą ir gaminusi 9 rūšių gėrimus. (24)

4 pav. audėjas Ausiejus Goldas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

4 pav. audėjas Ausiejus Goldas

5 pav. V. Bičiūno dienoraščio fragmentas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

5 pav. V. Bičiūno dienoraščio fragmentas

Žydai sudarė ne tik absoliučią dalį Utenos prekybininkų, bet ir amatininkų. Vienas jų buvo iš gausios audėjų šeimos kilęs Ausiejus Goldas, kurio audiniai buvo vertinami ir žinomi ne tik Utenoje, bet ir visame jos krašte. Daugiausia A. Goldas ausdavo dvarininkams, iš kurių pagrindiniai užsakovai - Utenos valdytojai Balcevičiai. Audėjas iš lininių arba medvilninių siūlų ausdavo lovatieses, staltieses, rankšluosčius. Šių dirbinių raštus išsirinkdavo klientai, o uolektis audinio, priklausant nuo audinio platumo ir nyčių, kainuodavo apie 20 kapeikų. Suprastėjus jo pagrindinių užsakovų - dvarininkų finansinei situacijai, A. Goldas neteko savo pagrindinio pragyvenimo šaltinio ir pardavė savo audimo stakles bei audimo raštų albumus. (25)

1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Utenoje gyveno 2405 žydai, kurie sudarė 74 % miesto gyventojų. (26) Tuo pat metu Utena dar labiau plėtėsi. 1899 m. buvo nutiestas siaurojo geležinkelio ruožas Panevėžys - Švenčionys, kuris kirto pagrindinę Utenos gatvę, vėliau pavadintą J. Basanavičiaus vardu. Visgi iki Pirmojo pasaulinio karo Utena tebuvo valsčiaus centras (27), o miesto teises Utena gavo palyginti vėlai - 1924 m. (28)

Iki nepriklausomybės laikotarpio Utenos žydų bendruomenė nebuvo itin garsi - žymesnės Utenos krašto žydų bendruomenės gyveno Užpaliuose, Vyžuonose, Alantoje, Anykščiuose.

Utenos žydų bendruomenė tarpukario laikotarpiu (1918- 1940m.)

Žydai Utenos miesto prekyboje, amatininkystėje ir paslaugų teikimo sferoje

Tarpukario Utenos miesto ekonominį - prekybinį gyvenimą smarkiai pagyvino žydai. Užsiimdami verslu, amatais, statybomis ir pan. jie iki pat IV deš. savo rankose buvo sutelkę absoliučią daugumą miesto prekybos ir dominavo paslaugų sferoje. Tik nuo IV deš. į ekonominį gyvenimą pamažu įsiterpė kitataučiai verslininkai ir žydai apleido lyderių pozicijas.

Žydų ekonominis gyvenimas buvo sukoncentruotas miesto centre ir aprėpė Rinkos aikštę, Vilniaus, Eimučio, J.Basanavičiaus, Vyžuonų, K.Donelaičio gatves, šios vietos tuo pat metu buvo ir žydų gyvenamoji erdvė.

Absoliuti dauguma Utenos prekybininkų žydų turėjo mažytes parduotuvėles, tačiau buvo ir keletas stambių prekybininkų. Antai vienu turtingiausių Utenos žydų ir apkritai miesto gyventojų tarpe buvo laikomas Maimas Kučgalis, gyvenęs K. Donelaičio gatvėje. Jam priklausė valcų malūnas, elektros stotis, lentpjūvė. Šis asmuo buvo pirmasis, kuris Utenoje įsivedė telefoną (jam priklausęs tel. nr.- 1). Be to, M.Kučgalis buvo vienas iš Utenos žydų liaudies banko, kuris buvo įsikūręs Rinkos aikštėje nr. 5, valdytojų. (29)

6 pav. Žydų bako pranešimas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

6 pav. Žydų bako pranešimas

Taip pat pasiturinčiais Utenos miesto žydais buvo laikomi E. Goldfainas ir L. Simanavičius, abu šie versilinkai buvo laikomi gerais bičiuliais. Pirmajam, kartu su S. Zaku, Utenio aikštėje, dabartiniame Utenos kraštotyros muziejaus pastate, priklausė urmo prekių sandėlis ,,Progresas", jame 1931 m. dirbo trys vyrai ir dvi moterys (30). Tuo tarpu L. Simanavičius užsiemė aukso dirbinių prekyba.

7 pav. Prekių urmo sandėlio Progress pastatas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

7 pav. Prekių urmo sandėlio "Progress" pastatas

Senieji Utenos gyventojai pasakoja savotišką legendą pavirtusią istoriją: esą kuomet Antrojo Pasaulinio karo metu vokiečiai užėmė Uteną, L. Simanavičius su kitu miesto turtuoliu Kacu savo turtus bei auksą paslėpė keturiuose giliuose šuliniuose ,,Progreso" rūsiuose.

8 pav. L. Simanavičiaus parduotuvė.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

8 pav. L. Simanavičiaus parduotuvė

Utenio (dab.) aikštės pastate, pažymėtame nr. 1 (kampiniame su K. Ladygos gatve), buvo įsikūrusi Dovydo Libermano statybinių prekių parduotuvė, kurioje, kaip skelbiama reklamoje, buvo prekiaujama geležimi, langų ir durų apkaustais, toliumi, apmušalais, gipsu, dažais, ugniai atspariomis plytomis ir pan. Taip pat buvo pabrėžiama, kad kainos labai pigios. Parduotuvės savininkas savo klientams prekes patikėdavo ir į skolą (31).

9 pav. Libermano reklama.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

9 pav. Libermano reklama

10 pav. Libermano bargan duotos prekės Urbonavičiui.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

10 pav. Libermano bargan duotos prekės Urbonavičiui

Tame pačiame pastate dar veikė S. Vaino ,,Traktierius" ir L.Lipšico krautuvė. Šalia stovėjo tiems laikams ištaigingas Seimo Šterno dviejų aukštų mūrinis namas- tais metais, kai jis buvo pastatytas (1931), kitas mūrinis statinys tebuvo Utenos apskrities valdyba (32). Šterno name buvo įsikūrusi ,,Utenos apskrities vaistinė" ,,Ūkio bankas" (33). Taip pat namo savininkas buvo Vyžuonų bravoro dalininkas, be to turėjo kito nekilnojamojo turto Utenos mieste (34).

11 pav. Šterno namas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

11 pav. Šterno namas

Viena žymiausia tarpukario Utenos pramonės įmonių buvo 1927 m. Kaušylos įsteigta žemės ūkio technikos ir malūnų turbinių gamykla (35).

Dabartinis Utenio aikštės vidurys yra tuščias, tuo tarpu tarpukaryje čia stovėjo keli didžiuliai, tarpusavyje sujungti pastatai, kurie priklausė žydui Ruvinui Kabui. Šiame pastate B.Bermanas prekiavo galanterijos ir manufaktūros prekėmis, o antrame aukšte buvo įsteigta valgykla (36).

12 pav. Per Utenio aikstės rekontrukciją atidengti R.Kabo pastatų pamatai.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

12 pav. Per Utenio aikstės rekontrukciją atidengti R.Kabo pastatų pamatai

Savo skaniais kepiniais garsėjo Dovydo Chajeto kepykla, stovėjusi tarp Eimučio ir Daržų gatvių, priešais žydų maldos namus. Kepiniai būdavo kepami iš aukščiausios rūšies miltų, o švarus ir tyras vanduo jiems parūpinamas iš kaimyninio namo savininko, lietuvio Juozo Markevičiaus, šulinio (37). Kita kepykla buvo įsikūrusi Kauno gatvėje ir priklausė žydui Gurvičiui. Šalia jo kepyklos buvo turgelis, veikdavęs kasdien ir kuriame buvo prekiaujama maisto produktais. Didieji turgūs Utenoje vykdavo kiekvieną ketvirtadienį ir juose būdavo prekiaujama maisto produktais.

13 pav. Ketvirtadieninis turgus Utenoje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13 pav. Ketvirtadieninis turgus Utenoje

Rinkos aikštėje buvo prekiaujama malkomis, grūdais, šienu, čia žydai specialiuose paviljonuose, vadinamuosiuose ,,jatkose", prekiaudavo mėsa (38). Visą miesto mėsos prekybą kontroliavo žydai - Natis Zankelis ir Chitrovc. Codyn (iš Plačiosios g.), Rozenkovc Chevelis (iš Policijos g.), Burgin Chaim (iš Daukanto g.)., Finkel Bijominas (iš Siaurosios g.), Ringo Chaim, Zakas Joselis, Finkel Rubvin (iš Kudirkos g.) (39).

Utenos rajone tarpukariu buvo plačiai paplitęs linų auginimas. Utenoje buvo nemažai žydų, supirkinėjusių linus- antai Kauno g. 25 linų supirktuvę buvo įsteigę broliai Kacai, Gedimino g. 6- Joselis Finkelis, 14- Berkelis, Vilniaus g. 2- Maušas Gurvičius. Nors Utenos krašto žemės pasižymi savo nederlingumu, tačiau Utenoje buvo įsteigti net keletas javų supirkimo punktų- Dovydo Chajeto Daržų gatvėje, Šmuelio Kasrelzono Gedimino g. ir Abraomo Kučgalio Kauno g. (40)

Kaip žinome, paprastai žydai nedirbdavo žemės ir neturėjo gyvulių. Tačiau Utenoje buvo Levinas Černius, gyvenęs Ladygos g. ir Chaimas - Šlioma Rudaševskis iš Tauragnų gatvės (41), kurie užsiminėjo žemdirbyste. Senesnieji uteniškiai dar mena žydą Rešį, kuris turėjo 12 valakų žemės (42), kurią nuomodavo. Manoma, kad nuo Rešių šeimos ir galėjęs kilti ir pats Rašės vietovės pavadinimas. (43) Vis dėlto žydai Utenoje dominavo tik prekybos ir amatininkystės sferoje.

Vienas žymiausių amatininkų– žydas Karpuchas- savo name Kauno gatvėje buvo įsteigęs skrybėlių ir kepurių siuvyklą- parduotuvę. Kuomet 1936 m. Utenos mokykloje buvo įvesta nešioti uniformines kepures, jas pasiūti užsakymą gavo Karpuchas. Mokyklinė kepuraitė buvo su juodu snapeliu, iš raudono aksomo bei prisegtu auksiniu dobilo lapeliu (44). Su Karpuchu galvos apdangalų versle konkuravo Šelkom Jakub, kuris savo dirbtuvę turėjo Daukanto gatvėje. (45)

14 pav. Čia buvo Karpucho galvos apdangalų siuvykla.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

14 pav. Čia buvo Karpucho galvos apdangalų siuvykla 

Darbų kokybe ir laiku atliekamais užsakymais garsėjo kitas Utenos amatininkas - Helmanas Šulmanas iš Utenio aikštės, kuris prekiavo oda ir jos dirbiniais. Lietuvis siuvėjas Jonas Motiejūnas pirkdavo iš šio žydo odas savo dirbiniams, o prekybininkas jo pasiūtus dirbinius parduodavo. (46) Svarbu pabrėžti, kad žydai ir lietuviai versle būdavo ne tik konkurentai, bet ir partneriai.

Vienas iš Utenos miesto kalvių buvo žydas Mejeris, lietuvių vadintas tiesiog Meira. Savo kalvėje prie J. Basanavičiaus ir Kauno gatvių sankryžos jis taisydavo žemės ūkio padargus, kaustydavo arklius. (47) Utenos kirpėjais dirbdavo nemažai žydų - Parfailas Zaras kirpyklą buvo įsteigęs Mejerio Lipšico name (48). Utenoje dirbo darbų rangovas Leiba Segalis. Jis, laimėjęs specialų konkursą, kuriame dalyvavo ne tik uteniškiai, bet ir Zarasų žydai, pastatė Utenos miesto skerdyklą (Ežerėnų g. 4). (49)

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Utenoje dirbo keletas fotografų, dauguma jų buvo žydų tautybės - Kauno g. 40- Maik Girša, Ežerėnų g. 9 dirbo Mil Teveris (50) . Pastarasis antroje savo paties darytų fotografijų pusėje žymėdavosi jų numerius- pavyzdžiui, 1930 m. jis pažymėjo per tūkstantį nuotraukų (51). Taip pat kitoje nuotraukos pusėje specialiais antspaudėliais būdavo žymima nuotraukų autorystė: ,,L. DEMBO fotografija Utena", ,,Foto S. CHOVO. Utena. Kauno g. 33". Šis fotografas specializavosi darydamas portretines nuotraukas ant AGFA stiklo plokštelių. Tuo tarpu L. Dembas daugiau mėgo fotografuoti miesto vaizdus, įvairias šventes, ypatingesnius miesto įvykius (vyskupo atvykimą, prezidento A. Smetonos viešnagės Utenoje akimirkas). (52) 

Prie Utenėlės upelio žydas Joškė Zaginas buvo įsteigęs muilo gamyklą (jos pastatas neišlikęs). Miestiečiai ją vadindavo ,,Smirdėle" (dėl ko, nesunku suprasti iš pavadinimo).

15 pav. 1930 m. vaizdas kaireje matyti Smirdelė.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

15 pav. 1930 m. vaizdas kaireje matyti "Smirdelė“

Tarpukariu žydams Utenoje priklausė keletas knygynų, kurie buvo įsikūrę Kauno g., Vaistinės (dabar Kęstučio) g. 31, taip pat Utenio a. 2 (Levioro), Bažnyčios g. 10 (Fangerio). Knygynuose buvo pardavinėjamos lietuviškos ir žydiškos knygos, periodika, taip pat- kanceliarinės prekės. Nuo 1926 m. iki 1940 m. Utenio aikštėje 39, Levioro namuose veikė Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos knygynas „Žibintas“ (53). Prie šio knygyno buvo įsteigta G. Segalio spaustuvėlė, veikusi iki 1940 m (54). Joje 1939 m. gimnazistų literatų būrelis spausdino savo žurnaliuką ,,Parnaso Aidai" (55).

Mieste veikė du kino teatrai, iš kurių vienas priklausė Chaimui Kučgaliui, o kitas veikė Liaudies namuose Vytauto g. (56). Kučgalio kino teatras buvo įsikūręs tarp Rinkos aikštės ir Kauno g. kampo namo, pažymėto nr. 1 ir Šmuilos Lipšico restorano, vadinamo "Šliomke". Norint patekti į kino teatrą, reikėdavo pereiti arką tarp šių dviejų namų (ten buvo ir Utenos kalėjimas) (57). Kino teatras buvo įkurtas apie 1932 m. Levioro ir Simanavičiaus mūriniame pastate ir vadinosi ,,Orionu" (58).

16 pav. Tarp šių dviejų priekinių namų buvo arka ir įėjimas į kino teatrą bei kalėjimą.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

16 pav. Tarp šių dviejų priekinių namų buvo arka ir įėjimas į kino teatrą bei kalėjimą

Utenos miesto žydams priklausė didžioji dalis keleivius gabenusių autobusų- jų savininkai buvo Chitecai Icikas ir Sneras (jų autobusų registracijos numeriai- 8 ir 9- as), Natesas Leiba, Kabas Nochamas, Traubas Mendelis, Goldfainas Henechas, Karpuchas Ruvinas ir t.t. (59) 1931 m. iš Utenos į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną ir atvirkščiai savininkų žydų autobusai kursuodavo tris kartus per dieną. Bilietas kainuodavęs 10 lt, keleiviai be papildomo mokesčio turėdavo teisę vežtis kartu su savimi 16 kg bagažo. Autobuso išvykimo išvakarėse policijos nuovada būdavo informuojama apie rytoj vyksiančios mašinos numerį bei vairuotoją. Ši informacija buvo skelbiama viešai (60).

17 pav. Autobusų tvarkaraštis.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

17 pav. Autobusų tvarkaraštis

Kadangi tuo metu mašinas teturėjo vienas kitas Utenos miesto gyventojas, garažai taip pat būdavo reti mieste. Antai 1931 m. Utenoje tepastatyti 3 mediniai garažai- Kučgalio su Kacu Žaliojoje g. bei Karpucho Ruvino Vilniaus gatvėje (61). Kaunietis Leizeris Vainas, tuo metu gyvenęs Utenoje, buvo Shell kompanijos atstovas, Ežerėnų – Kauno gatvių kampe turėjo benzino automatą, taip pat kioską, kuriame buvo prekiaujama mašinine alyva ir kitomis šio pobūdžio prekėmis. (62) 1924 m. J. Basanavičiaus ir Palangos gatvių sankryžoje, prie senosios geležinkelio stoties buvo pastatyti sandėliai, taip pat garažai sunkvežimiams. Šalimais ėjo siaurojo geležinkelio ruožas- tokiu būdu prekybininkai žydai galėdavo be jokio vargo atsigabenti prekes, saugomas sandėliuose (63).

Utenos žydai nuo seno buvo ne tik gabūs prekeiviai ar amatininkai, bet ir gydytojai - iki pirmojo pasaulinio šios profesijos atstovai Utenoje buvo tik žydai (XIX a. pab. Utenoje jau buvo valdžios išlaikomas felčerio punktas, dirbo laisvai praktikuojantis gydytojas Otonas Šreiberis). 1939 m. Utenoje dirbo 10 gydytojų, 4 stomatologai. Kiek žinoma, 6 gyd. žydai vertėsi privačia praktika. Senųjų uteniškių gerai prisimenamas gydytojas Kuklianskis, gyvenęs Aušros gatvėje, dantų technikas Vainermanas (64). Jo sesuo buvo medicinos seselė. Stomatologe dirbo žydaitė Kabytė, kurios kabinetas buvo Kauno gatvėje (65).

Kuomet Lietuva buvo okupuota sovietų ir buvo draudžiamas privatus medicininių paslaugų teikimas, Utenos medikai žydai pradėjo dirbti miesto ligoninėje bei ambulatorijoje. 1941 m. sveikatos skyriaus vedėju tapo Leiba Romanovas, odos–veneros ligų dispanseriui vadovavo Izraelis Aksas, tuberkuliozės ligų dispanseriui – Joselis Šneideris, vaikų ambulatorijai- Taubė Šklederienė. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai tik nedaugelis Utenos medikų žydų spėjo pasitraukti- dauguma jų kartu su kitais Utenos miesto ir visos apskrities gyventojais žydais buvo suvaryti į getą Ežero g., o 1941 m. liepos – gruodžio mėn. sušaudyti Rašės miške. Iš viso žuvo 33 aps. medikai žydai, tarp kurių buvo 7 Utenos medikai žydai- Izraelis Aksas, Leiba Romanovas, Taubė Šklederienė, Joselis Šneideris, Sara Švarcienė, Dina Grinblataitė, Efroimas Judelovičius. Taip pat žuvo 4 Utenos miesto akušerės, 1 medicinos sesuo, 1 sanitarė, 1 dezinfektorius, 1 statistikas (66).

 Žydų visuomeninis, kultūrinis ir religinis gyvenimas Utenoje

Utenos žydai aktyviai dalyvavo ne tik miesto ekonominiame, bet ir visuomeniname gyvenime - visų pirma buvo stengiamasi nelikti miesto valdymo nuošalyje. 1928 m. rinkimuose į Utenos miesto tarybą buvo sudarytas bendras kandidatų žydų sąrašas „Vienybė“, į kurį įėjo 32 asmenys - iš jų pagal profesijas dominavo krautuvininkai - tokių buvo 11, 7 prekybininkai, 2 buhalteriai, 1 tarnautojas, taip pat kurpius, juvelyras, elektrotechnikas ir t.t.. (67) Apie tai, kiek iš minėtojo sąrašo buvo išrinkti į Utenos miesto tarybą duomenų nėra, tačiau, pavyzdžiui, po 1931 m. rinkimų 7 iš 12 miesto tarybos narių buvo žydai. (68) Tuo tarpu Abromas Žuratas, be kita ko, savamokslis, nuo 1924 iki 1927 m. dirbo Utenos miesto burmistro padėjėju, o nuo 1927 iki 1931 m. pats užėmė burmistro kėdę (69).

 18 pav. Mokykla Borisų namuose.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

18 pav. Mokykla Borisų namuose

Aktyviai dalyvaudami visuomenės gyvenime, Utenos žydai smarkiai prisidėjo prie mokslo įstaigų kūrimo. 1923 m. žydų sionistų Tarbut draugija Utenoje įsteigė žydų pradžios mokyklą, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba. (70) Mokykla buvo Vyžuonų gatvėje 7, Borisų name.

1938 m. Utenos žydai savo lėšomis, dabartinės Utenos pagrindinės mokyklos kieme Vyžuonų g. 16, pastatė kitą mokyklą.

19 pav. 1938m. žydų mokykla.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

19 pav. 1938m. žydų mokykla

Nuo 1930 m. labiau pasiturinčių žydų vaikai kartu su lietuviais pradėjo lankyti ir ,,Saulės" gimnaziją (71). Tiesa, jų nebuvo gausu- antai 1940 m. 1 a klasėje tarp 45 mokinių mokėsi ir 3 žydaitės- F. Levjoraitė, F. Šapiraitė ir S. Kurickaitė. 1939 m, Vilniaus atgavimo proga žydų ir lietuvių mokiniai gimnazijos kieme pasodino ąžuoliuką, tebeaugantį iki šiol. (72)

 20 pav. Saulės gimnazijos mokiniai.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

20 pav. „Saulės“ gimnazijos mokiniai

Lietuvių ir žydų vaikai tarpusavyje gerai sutardavo. Pavyzdžiui, Dovydo Chajeto dukteriai Merei sunkiai sekėsi mokslai, tai Jadvyga Markevičiūtė, jos bendraklasė, lankydavo ją namuose ir padėdavo ruošti pamokas. (73) Be abejo, kartais pasišaipydavo vieni iš kitų, tačiau tai tebūdavę tik vaikiški juokai.

Utenos žydai ne tik turėjo savas mokyklas, bet ir buvo įsteigę savo bendruomenės klubą S.Šterno name Bažnyčios g. (dabar - laidojimo rūmai), kuriame vykdavo susirinkimai, įvairūs susitikimai, pasilinksminimai. Taip pat žydų bendruomenei priklausė namas, esantis Mažojoje g. 6 (svarbu pažymėti, kad visa ši gatvė– 6 namai- priklausė tik žydams) (74).

Utenos žydų jaunimas buvo subūręs futbolo komandą ,,Makabi". Jie rungtyniaudavo su Utenos šaulių futbolo komanda. Apie vienas iš tokių rungtynių rašoma 1924 metų šaulių žurnalo „Trimitas“ 203-jame numeryje: „Rugpjūčio 19d. 6val. vakaro įvyko pirmosios Utenoje futbolo rungtynės tarp vietinių šaulių ir Utenos žydų „Makabi“ komandų. Publikos rungtynių pasižiūrėti prisirinko gana daug. Pažymėtina, kad publikoje matės vietos inteligentų (...) Prieš tai lijo ir rungtyniuotis teko ant slidžios žolės, dėl to žaidimas ėjo sunkokai. Šaulių komanda laikėdi tvirtai ir žaidimas vyko visą laiką prie „Makabi“ vartų. Rungtynės baigėsi 5:0 (1:0) šaulių naudai. Tos rungtynės paįvairino pilką ir užsnūdusį uteniškių gyvenimą“. (75) 

Įžymūs Utenos miesto žydai

Tragiško likimo, ištikusio daugumą Utenos žydų Vokietijai okupavus Lietuvą, pavyko išvengti Baruchui Lacui, kuris dar 1935 m., tuomet teturėdamas 13 m., kartu su šeima pasitraukė į JAV - dabar Utena gali didžiuotis iš čia kilusiu Nobelio premijos laureatu (ji buvo suteikta 1985m.(76)). Taip pat B. Lacas yra vienas iš judėjimo “Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą” lyderių (77).

21 pav. Bernaras Lounas (Lown) - Nobelio premijos laureatas.jpg (21 pav. Bernaras Lounas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

21 pav. Bernaras Lounas (Lown) - Nobelio premijos laureatas

Uteniškių tarpe garsus buvo taikos teisėjas Rachmilis Bermanas, kuris dirbo Basanavičiaus g. 35. įsikūrusiame teisme ir žmonių buvo vadinamas ,,ponu teisėju".  (78) Teisėjas gyveno Ežero g. ir turėjo net 6 dukras. (79) Jauniausioji ilgakasė juodaplaukė Riva 1937 m. buvo išrinkta Lietuvos gražuole - apie tai žinojo visa Lietuva. 1935 m. R. Bermanas Teisingumo ministerijos įsakymu pakeistas kitu teisėju (Pr. Zabielskiu) ir ima užsiiminėti advokatūra. (80) Kiek vėliau (1938 m.) Bermanas kartu su šeima persikraustė į Zarasus (81).

Holokaustas

Nacistinė Vokietija žydus laikė visų blogybių priežastimi, žemesniąją rase, kuri nėra verta žmogaus vardo. Vermachto kariuomenė į Uteną įžygiavo 1941 birželio 25 dieną. Okupavus visą Lietuvą, žydai buvo suvaromi į getus, vėliau šaudomi, stipresnieji buvo atrenkami priverstiniam darbui Vokietijoje. Iš viso Lietuvoje sunaikinta per 90 % žydų, likę 10% buvo išgelbėti. Tragiška lemtis neaplenkė ir Utenoje gyvenančių beveik 5 tūkstančių žydų.

Tik vokiečiams įžengus į miestą visi Utenos ir aplinkinių apskrities miestelių žydai buvo suvaryti į getą, įkurtą Ežero gatvėje. Prie krūtinės ir nugaros žydai buvo priversti nešioti šešiakampę Dovydo žvaigždę. Vokiečiai konfiskavo visą žydų turtą. Kitą turtą išsidalindavo lietuviai, kurie talkino vokiečiams. Tik nedaugelis žydų sugebėjo perduoti bent jau dalį savo turto kaimynams ar draugams, tikindamiesi kada nors sugrįžti. Vis dėl to, lietuviai nestovėjo nuošalyje, kai žydus ištiko nelaimė. Jie visaip stengdavosi jiems padėti, dažniausiai šelpdavo maistu, būtą atveju, kai lietuviai siūlėsi priglausti žydų vaikus. Prasidėjus žydų naikinimui uteniškės moterys raštiškai kreipėsi į vokiečių komendantą su prašymu leisti joms globoti 2000 žydų vaikų, tačiau jų prašymas liko nepatenkintas (82).

Data

Vieta

Nužudytieji žydų tautybės asmenys

Iš viso

1941 VII 31

Utena

235 žydai, 16 žydės

251

1941 VIII 7

Utena

483 žydai, 87 žydės

570

1941 VIII 29

Utena ir Molėtai

582 žydai, 1731 žydės, 1469 žydų vaikai

3782

   

4603

Lentelė 1. Sudaryta remiantis: ŠOA (Holokaustas) Lietuvoje. Skaitiniai. I dalis. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius. 2001. P. 121 – 123.

Likvidavus getą žydai kuriam laikui buvo išvaryti į Šilinės mišką. Ten jie gyveno po atviru dangumi, neturėdami valgyti, buvo kankinami. Stipresnieji buvo varomi į darbus. Kaskart iš jų sugrįždavo vis mažiau ir mažiau žmonių. Kartais žydai būriais buvo varomi į Utenos kalėjimą, kur iš jų atimdavo viską, ką jie turėjo, o iš ten veždavo šaudyti į Rašės mišką. 1941 metai tapo patys kruviniausi Utenos miesto žydams (žiūrėti lentelę Nr. 1).

Tik 1944 m. pasitraukus vokiečių kariuomenei iš Lietuvos, senieji Utenos gyventojai mena, vėl pasirodžiusius žydus. Greičiausiai jie slapstėsi ar buvo kur nors prisiglaudę. Tarp jų buvo Vainermanų, Skernelskų, Druskinų, Bliumbergų šeimynos. Vis dėl to, dauguma jų nepasiliko gyventi Utenoje, o išvažiavo gyventi į užsienį, daugiausia į Izraelį.

Antrojo pasaulinio karo metais visas Utenos miesto centras (t.y. daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų) buvo sugriauta ir sudeginta.Tarp jų būtą daug žydų pastatų, kurių kai kurie buvo mūriniai. Čia nebuvo likę nei sinagogų, nei krautuvėlių, likę pastatai buvo išplėšti, turtas išgrobstytas. Yra duomenų, jog apie 1960m. Utenoje buvo apie 50 žydų, bet jie neturėjo sinagogos. (83)

1967 m. masinių žudynių vietoje buvo atliekami kasinėjimai, kuriems vadovavo Šeras, vėliau išvykęs į Izraelį. Dalis ten rastų daiktų papildė Utenos kraštotyros muziejaus kolekciją.

27 pav. Valentino Šimonėlio skulptūra Skausma Rašės miškelyje.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

27 pav. Valentino Šimonėlio skulptūra "Skausma" Rašės miškelyje

Masinių žydų žudynių vietoje (84) Rašės miškelyje 1988 m. buvo pastatytas Valentino Šimonėlio skulptūra „Skausmas“. Šioje teritorijoje yra 23 kapai (19 bendrų ir 4 pavieniai) (85).

28 pav. pirmieji Sovietų valdžios kasinėjimai žudynių vietoje Utenoje, 1944 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

28 pav. pirmieji Sovietų valdžios kasinėjimai žudynių vietoje Utenoje, 1944 m.

Turtinga ir ilga Utenos žydų bendruomenė baigė savo egzistavimą. Nors senesnieji uteniškiai dar ir dabar mena, kaip skaniai kvepėdavo žydų bandelės, kokie gardūs buvo jų ledai, kaip bilietas į kiną kainavo tik 10 centų, kaip puikiai jie kartu sugyveno.

Žydų paveldas Utenoje: sinagogos ir kapinės

Utenos miesto žydų istorija buvo turtinga. Mieste išliko pastatų, kurie dar mena savo šeimininkus – žydus. Tarpukariu Utenos žydų gyvenamoji erdvė apėmė beveik visą miesto centrą: Viešojoje aikštėje, kaip ir Mažojoje, Kudirkos ir Trumpojoje gatvėje visi namai priklausė žydams, vos keletas lietuvių gyveno Bažnyčios gatvėje, taip pat Daukanto, Ladygos, Gedimino. ,,Mišresnės" gatvės buvo Vilniaus [joje nuo 1 iki 13 namo gyveno tik žydai], Kalno, Tauragnų, Ežerėnų. Ramiajame skersgatvyje gyveno vos pora žydų, kaip tuo tarpu Upės gatvėje jų iš viso nebuvo. (86) Apskritai, pagrindinės žydų gyvenamosios gatvės Utenoje buvo Utenio, Rinkos aikštės, Kauno, Eimučio, Ežero, Vilniaus gatvės. Bet įvairūs jų pastatai stovėjo ir miesto pakraščiuose.

29 pav. Pastatas, kuriame buvo įsiikūręs Utenos žydų liaudies bankas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

29 pav. Pastatas, kuriame buvo įsiikūręs Utenos žydų liaudies bankas 

Tačiau daugelis jų namų karo metu buvo sugriauti, išlikę – perstatomi, remontuojami ar dar išlaikę savo autentiškumą. Vienas iš išlikusių pastatų yra Rinkos a. 5 numeriu pažymėtas buvęs Utenos žydų liaudies bankas. Po karo D.Libermano ir S.Šterno namai buvo sujungti ir rekonstruoti. Dabar čia įsikūrusi rajono savivaldybė.

30 pav. Utenos miesto plano dalis 1926 m..jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

30 pav. Utenos miesto plano dalis 1926 m. (1 numeriu pažymėtas pastatas yra katalikų bažnyčia, o 2 – senosios katalikų kapinės; 3 ir 4 numeriu yra pažymėtos minėtos sinagogos, esančios Rinkos aikštėje- 3 numeriu pažymėtas pastatas yra išlikęs, tačiau jis neautentiškas, 4 numeriu pažymėtame pastate dabar yra įsikūrusi baptistų bažnyčia).

Vienas iš svarbiausių žydams pastatų buvo sinagoga. Uteniškiai jas vadindavo „iškalomis“. Jų iš viso Utenoje buvo penkios, išsidėsčiusios netoli viena kitos Rinkos aikštėje, miesto centre. Deja, bet trys sinagogos visai neišliko. 1926 m. Utenos miesto plano dalyje yra pavaizduotos dvi išlikusios sinagogos. (87) Viena iš jų priklausė chasidams. (Žr. nuotraukas) (88) Dabar ten įsikūrusi babtistų bažnyčia (Rinkos a.). Kitoje sinagogoje (Rinkos a., dviejų aukštų pastatas) apie 1990 m. buvo įsikėlusi biblioteka. Respondentė Z.Prušinskaitė, dirbusi bibliotekoje, prisimena: ,,sinagogoj kaip keista, vakare taip ramu, toks dvasios ramumas. Galbūt kai bažnyčias statydavo išrinkdavo gerą vietą. Gal tas, kad žmonės susirinkdavo maldai, daug ką reiškia aurai‘‘ (89). Ponas V.Petronis pamena, kad jam sinagogoj patikdavo savotiškas įrengimas. (90) Sinagogoms vadovavo žinomi Utenos rabinai: Šapiro Eichel (gyv. Tauragnų g.), Šulmanas Izrael (gyv. Daržų g.), Šarfšteinas Base (gyv. Kauno g.), Vain Abram- Leizer (gyv. Daukanto g.). (91)

Dar vienas svarbus žydams pastatas buvo pirtis. Ji stovėjo ant Krašuonos upės kranto, Maironio g.- nr. 18 (dabar pastatas neišlikęs) (92). Žydų pirtis buvo apdainuota Pupų dėdės ir nors lietuviai turėjo savo pirtį, žydų pirtyje galėjo praustis ne vien tik žydai, bet ir lietuviai (93).

 35 - 36 pav. Senosios žydų kapinės.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 35 - 36 pav. Senosios žydų kapinės1.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


35 - 36 pav. Senosios žydų kapinės

Iki katastrofos Utenos miesto žydai turėjo dvi kapines - manoma, kad senosios kapinės, esančios dabartinės Stoties g. gale (prie kelio Vilnius – Utena) buvo įkurtos čia apsigyvenus pirmiesiems žydams t.y. XVI a. Statant Utenos miesto gamybinio susivienijimo bazės pastatus, jos buvo visiškai sunaikintos, maceivos naudotos minėtųjų pastatų statybose. Buvusių kapinių vietoje teišliko viena kalvelė, kurioje pastatyta paminklinė lenta, sudėta keletas maceivų.

37 pav. Žydų kapinių Šilinės miške planas.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

  

37 pav. Žydų kapinių Šilinės miške planas

Kitos Utenos žydų kapinės yra Šilinės miške (94), gerokai nutolusios nuo miesto, ant kalvos ir užima 0,45 ha plotą. Sovietiniais laikais jo buvo paliktos likimo valiai, neretai jas nusiaubdavo aukso ieškotojai. 1994 m. kapinės buvo sutvarkytos, pastatyta paminklinė lenta jidiš ir lietuvių kalbomis.

 38 - 39 pav. Žydų kapinės Šilinės miške.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

38 - 39 pav. Žydų kapinės Šilinės miške1.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

38 - 39 pav. Žydų kapinės Šilinės miške

 

Tekstą parengė Rita Šatrovaitė, Ieva Malukienė, Daiva Osipovaitė

 

Iliustracijų sąrašas

1 pav. Utenos krašto enciklopedija. Vilnius, 2002. P. 50.

2 pav. VŽMP 5010. Utenos miesto planas 1879 m.

3 pav. VŽMP 5010. Utenos miesto planas 1879 m.

4 pav. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fotografija nr. 16489

5 pav. 1927 m. V. Bičiūno vadovaujamos ekspedicijos po Utenos ir Zarasų apskritis dienoraštis. M. K. Čiurlionio dailės muziejus F.1370.

6 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

7 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

8 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

9 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

10 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

11 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

12 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

13 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

14 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

15 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

16 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

17 pav. LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 391. P. 29. 

18 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

19 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

20 pav. VŽM 359. F. 5

21 pav. http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/lpersonos.htm#Lounas

22 pav. Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo

23 – 26 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

27 pav. http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena3.html

28 pav. http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena3.html

29 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

30 pav. V.R.M. Statybos inspekcijos tvirtinama: 1926 liepos mėn. 14d. 8201 Nr. Utenos miesto planas. M = 1:2500. LCVA. F.379. Ap. 1. B. 739. L. 6.

31 – 32 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

33 pav. - http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena2.html; 34 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

35 – 36 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

37 pav. Priedas: Utenos mst. [Šilinės miško] neveikiančių žydų kapinių išaiškinamo istorijos ir kultūros paminklo [IP 26941] teritorijos, apsaugos ir reguliuojamo užstatymo zonos, sutampančios su saugomo gamtinio landšafto zona planas.

38 – 39 pav. Fotografuota autorių 2005 m.

Išnašos

(1) Baltakevičius J. Lietuvos miestai. Šiauliai, 1932 m. P. 17.

(2) Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. IVt. Čikaga 1984. P. 448

(3) Utenos krašto enciklopedija. Vilnius. 2002. P. 50.

(4) Pagal 1569–1795 m. paskirstymą Utenos apylinkės priklausė Vilkmergės apskričiai (pavietui).

(5) The Encyclopedia of Jewish life. Before and during the Holocaust. New York. W. III. P. 1365.

(6) Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991. T. II. P. 10.

(7) http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/miestai_ir_miesteliai/miestai_ir_miesteliai.htm#Utena

(8) The Encyclopedia of Jewish life. Before and during the Holocaust. W. III, P.1365.

(9) http://www.utenaon.lt/Utenos_enciklopedija/baznycios/baznycios_sarasas.htm#Utena%20Kristaus%20į%20dangų%20žengimo%20bažnyčia

(10) Kviklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991. T. II. P. 11.

(11) Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. P. 452.

(12) http://www.utenaon.lt/Utenos_enciklopedija/baznycios/baznycios_sarasas.htm#Utena%20Kristaus%20į%20dangų%20žengimo%20bažnyčia

(13) Rimša E. Lietuvos heraldika. Vilnius: Baltos lankos, 1998. T. 1. P. 124- 125.

(14) http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/pramone/pastas.htm

(15) Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. II. P. 17.

(16) Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1965. T. XXXII. P. 344.

(17) The Encyclopedia of Jewish life. Before and during the Holocaust. W. III. P. 1365.

(18) VŽMP 5010. Utenos miesto planas 1879m.

(19) Tas pats.

(20) Lietuvių enciklopedija. T. XXXII. P. 343.

(21) Rimša E. Lietuvos heraldika. T. 1. P. 125.

(22) Lietuvos gyventojai. 1923 rugsėjo 23d. surašymo duomenys. P. 3.

(23) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 11. P. 4- 7, 8- 11, 12- 17. Utenos miesto namų savininkų sąrašas.

(24) Šimtmečius siejo nuoširdus savitarpio supratimas, tie patys rūpesčiai, džiaugsmai ir bėdos// Utenis.- 1999 m. rugpjūčio 28. P. 3- 4.

(25) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(26) LCVA. F. 1997. Ap. 1. B. 155. P. 2. Duomenys apie firmą ,,Progres".

(27) Fotografuota autorių.

(28) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(29) Šimtmečius siejo nuoširdus savitarpio supratimas, tie patys rūpesčiai,džiaugsmai ir bėdos// Utenis.- 1999 m. rugpjūčio 28., p. 3- 4.

(30) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(31) Tas pats.

(32) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 117. P. 32- 35. Žinios apie 1931 m. pastatytus statinius.

(33) D. Jonaitienės rankraštis

(34) D. Jonaitienės rankraštis.

(35) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(36) Lietuvių enciklopedija. T. XXXII. P. 343.

(37) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(38) D. Jonaitienės rankraštis.

(39) Tas pats.

(40) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(41) D. Jonaitienės rankraštis.

(42) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 18. P. 2. Utenos miesto valdybos pareiškimas dėl veterinarijos taisyklių nesilaikymo.

(43) D. Jonaitienės rankraštis.

(44) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(45) D. Jonaitienės rankraštis.

(46) Vildžiūnas L. [sud.], Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai, Vilnius, 2002. P. 160.

(47) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(48) Fotografuota autorių.

(49) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(50) http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/kultura/fotografai.htm

(51) Utenos krašto enciklopedija. P.487

(52) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 18. P. 6. 1925 m. Leibos Segalio pranešimas Utenos miesto valdybai apie pabaigtą statyti skerdyklą.

(53) D. Jonaitienės rankraštis.

(54) Tas pats.

(55) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 123. L. 1. Parfailo Zaro 1921 11 22 pareiškimas Utenos apskrities valdybos butų skyriui.

(56) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(57) Utenos krašto enciklopedija. P.458

(58) Tas pats. P.454

(59) Lietuvių enciklopedija. T. XXXII. P. 344.

(60) Gasperaitis A. Ką ugnis ir laikas nusineša// Utenis.- 2001 04 19. P. 4 - 5.

(61) D. Jonaitienės rankraštis.

(62) Utenos krašto enciklopedija. P. 488

(63) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(64) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 391. L. 7. V.R.M. Utenos apskrities valdybos 1931 06 19 žinios apie pelno tikslams naudojamus autovežius.

(65) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 391. L. 29. Utenos keleivinių autobusų savininkų žydų 1931 m. spalio 5 d. informacija apie paslaugų kainas ir autobusų išvykimo laiką.

(66) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 391. P. 29. 

(67) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 117. P. 32- 35. Žinios apie 1931 m. pastatytus statinius.

(68) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 66. L. 10. L. Vaino 1928 liepos m. 12 d. Prašymas Utenos miesto valdybai dėl žemės sklypo išnuomavimo.

(69) D. Jonaitienės rankraštis.

(70) Tas pats.

(71) Vildžiūnas L. [sud.], Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. P. 109.

(72) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(73) Vildžiūnas L. [sud.], Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. P. 109 - 110.

(74) Teisėjų pakeitimas// Zarasų kraštas, 1935 10 19, Nr. 41 [165].

(75) D. Jonaitienės rankraštis.

(76) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(77) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 70. L. 2. Utenos apskrities butų skyriaus komisijos 1921 08 22 protokolas.

(78) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. L. 65- 66. 1928 m. Kandidatų žydų sąrašas ,,Vienybė" į Utenos miesto Tarybą.

(79) The Encyclopedia of Jewish life. Before and during the Holocaust. W. III. P. 1365.

(80) Jonaitienė D., Stundža M. Šimtmečius siejo nuoširdus savitarpio supratimas, tie patys rūpesčiai,džiaugsmai ir bėdos// Utenis.- 1999 08 28. P. 3- 4.

(81) Interviu su Zena Prušinskaitė [g. 1930 m.]. Utena. 2005 12 10.

(82) Ką ugnis ir laikasnusineša// Utenis. – 2001 04 19. P. 5.

(83) http://www.utena-on.lt/Utenos_enciklopedija/personos/lpersonos.htm#Lounas

(84) 84 Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1965. T. XXXII. P. 344.

(85) Fotografuota autorių.

(86) Tas pats.

(87) D. Jonaitienės rankraštis.

(88) VŽM 359. F. 5

(89) D. Jonaitienės rankraštis

(90) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 11. P. 4- 7. Utenos miesto namų savininkų sąrašas.

(91) Vildžiūnas L. [sud.], Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. P. 164.

(92) D. Jonaitienės rankraštis.

(93) Respondetės Z.Prušinskaitės pasakojimas.

(94) Respondento V.Petronio pasakojimas.

(95) Fotografuota autorių.

(96) Tas pats ir http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena2.html

(97) LCVA. F. 1297. Ap. 1. B. 11. P. 12- 17. Utenos miesto namų savininkų sąrašas.

(98) V. Petronio pasakojimas.

(99) Interviu su J.Mieliauskas [g. 1924m. Kermunų kaime Vyžuonų valsčiuje Utenos buv. apskrityje], Utena.

(100) Fotografuota autorių.

(101) LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.

(102) Paminėta baisi tragedija//Lietuvos Aidas 1997 09 12.

(103) Respondento J.Mieliausko pasakojimasRespondentės D.Jonaitienės pasakojimas.

(104) Atsiminimų ir straipsnių rinkinys „Po Indrajos dangumi", 2002, psl. 41Respondentės Z.Prušinskaitės pasakojimas.

(105) Policininkų fiureris- Detroite//Nemunas. 1986. Nr.9. P. 47.

(106) Apdovanojimas iš prezidento V.Adamkaus rankų//Utenos Diena. 2004 10 19. P.1.

(107) Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. II. P. 17.

(108) Iš asmeninio D.Jonaitienės albumo.

(109) Encyclopedia Judaica. Volume 16. Jeruzalem. P. 33 - 34Fotografuota autorių.

(110) Priedas: Utenos mst. [Šilinės miško] neveikiančių žydų kapinių išaiškinamo istorijos ir kultūros paminklo [IP 26941] teritorijos, apsaugos ir reguliuojamo užstatymo zonos, sutampančios su saugomo gamtinio landšafto zona planas.

(111)  Fotografuota autorių.

(112) Genocido aukų kapinės. 0,28 ha, vizualines apsaugos zona 0,4 ha, Skaitašilio miškas, Utenos girininkija, Užpalių gatvė, Utena [Rašė], 118 sg., IV 709.Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. II. P. 17.

(113) http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena3.html

(114) Fotografuota autorių.

(115) http://www.shtetlinks.jewishgen.org/utena/utena3.html

2007-09-15
Žmonės
Baal-Machšoves

Baal-Machšoves (tikrasis vardas – Izidorius Izraelis Eljaševas) (1873–1924)

XIX a. Kaune gimęs I. I. Eljaševas jaunystėje ilgai neužsibuvo tuometinėje Rusijos imperijoje, išvyko į Vakarus studijuoti medicinos, Heidelbergo ir Berlyno universitetuose gavo nervų gydytojo išsilavinimą.

Ar žinote kad...?

Izraelio valstybės vėliavą sukūrė Lietuvoje gimęs ir gyvenęs Davidas Wolffsohnas buvęs aktyvus sionizmo judėjimo narys. 1897 m. Bazelyje vykusiame pirmajame sionistų kongrese kilus diskusijoms dėl judėjimo vėliavos jis nusiėmė talitą ir išskleidęs pareiškė „mes jau turime vėliavą“.