Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Žagarė

Žagarė – tai miestas šiaurės Lietuvoje, šalia Latvijos sienos, kuriame šiandien gyvena apie 2500 gyventojų. Švėtės upė dalina miestą į dvi istorines teritorijas – Senąją Žagarę ir Naująją Žagarę. Sagera – tokiu vardu pirmą kartą Žagarė paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1198 m., tačiau 6 – 9 a. archeologinės liekanos liudija, kad lietuvių čia apsigyventa anksčiau. Žagarė kūrėsi prie gynybiškai svarbių Raktuvės ir Žvelgaičių piliakalnių, apie kurių pilis ir gynėjus žinių randama jau 9 a. kronikose. Žagarės vardas pirmą kartą paminėtas 1254 m. Žiemgalos dalybų sutartyje tarp Livonijos ordino ir arkivyskupo. Senoji Žagarė šaltiniuose yra minima 1490 m., Naujoji Žagarė nuo XVI a. pradžios.

Manoma, kad Naujojoje Žagarėje žydai apsigyveno XVIII a. pirmoje pusėje, kai žydams buvo leista įsikelti į kunigaikščio Umjastovskio žemes. 1712 m. gaisro, epidemijų ir karų metu išmirė nemažai Senosios Žagarės gyventojų, todėl čia pradėjo kurtis žydai. Dar 1731 m. karalaičio Jokūbo privilegijoje minima Senoji Žagarė su gerais žydų namais ir Naujosios Žagarės sunykimas be prekybos, ten negyvenant žydams.

1740–1744 m. Senosios Žagarės dvarą valdė M.Kosciuška, kuris 1761 – 1764 m. dvarą praskolino ir įkeitė Kuršo kunigaikščiui. 1756 m. Senojoje Žagarėje iš 43 šeimų 35 buvo žydų, veikė 19 žydų krautuvių, sinagoga ir pirtis, dirbo 2 stikliai, 3 kepėjai, keli aludariai, mėsininkai, siuvėjai. Žydai nuomojo muitinę ir dvaro krautuves. 1766 m. gyventojų surašymas rodo, kad Senojoje Žagarėje gyveno 840 žydai.

1775 m. Senoji Žagarė atiteko J.Medemui. Tuo metu čia gyveno 40 miestelėnų šeimų, iš kurių 33 buvo žydų, o turgaus aikštėje veikė 3 karčemos, 8 amatininkų dirbtuvės, 21 krautuvė, iš kurių tik 2 buvo dvaro, o likusios priklausė žydams, buvo statomas kahalo namas. Tais pačiais metais miestą nuniokojęs gaisras sunaikino 75 gyvenamuosius pastatus, apie ketvirtadalį krautuvių, 22 žydų ir 7 krikščionių namus, rabino biblioteką, o 1784 m. kilęs gaisras sudegino 4 krikščionių ir 31 žydų namą turgaus aikštėje, kahalo namus ir sinagogą.

1785 m. Senosios Žagarės dvarą ir miestelį nupirko M.Butleris. 1816 m. čia žydai jau turėjo mokyklą ir apie 30 krautuvių. 1822 m. duomenimis Senojoje Žagarėje gyveno 227 šeimos, iš jų 157 žydų ir 70 krikščionių.

Nuo 1824 m. Senąją Žagarę valdė grafas Pliateris, o nuo 1868 m. ji priklausė grafui K.Medemui. Tuo metu mieste buvo 1629 gyventojai, iš jų – 1540 žydų (beveik 95%), 45 liuteronai, 41 katalikas ir 3 stačiatikiai.

1718 m. pakartotinoje Augusto II prekybos privilegijoje Naujojoje Žagarėje žydams dar nebuvo leista įsikurti. Jie gyveno aplinkiniuose kaimuose ir vertėsi prekyba. 1737 m. yra minimas žydas, Naujojoje Žagarėję turėjęs midaus karčemą. 1742 m. Naujojoje Žagarėje jau veikė 26 alaus ir 19 degtinės smuklių, kurios buvo nuomotos žydams. Po Šiaulių ekonomijos ūkinių ir administracinių reformų žydams leista laisvai apsigyventi, statytos ir nuomotos karčemos prie miestelių ir didesnių kaimų, drausta varyti alų ir degtinę kaimiečiams.

1748 m. Naujojoje Žagarėje gyveno 110 šeimų, iš kurių 25 buvo žydų, 4 žydai laikė krautuves, 4 buvo amatininkai, iš kurių 3 – siuvėjai. Tuo metu jau minima sinagoga ir žydų kapinės. 1756 m. 19 žydų turėjo parduotuves, o kahalas buvo sudaręs 11 kontraktų: keturis iš jų dėl druskos pardavinėjimo, vieną dėl smuklės, be to, kahalas mokėjo už pirtį ir kapines. Nuo 1764 m. Naujojoje Žagarėje veikė žydų kahalinis teismas.

1766 m. mieste gyveno 313 žydų. 1775 m. gaisras Naujojoje Žagarėje sunaikino apie 50% pastatų. 1783 m. čia gyveno 131 šeima, iš jų 54 žydų, o 1790 m. gyveno 50 žydų šeimų, turėjusių sinagogą su rabinu Bereliu Isakovičiumi, mokyklą, pirtį ir 30 krautuvių. Žagarės žydai vertėsi prekyba ir tradiciniais žydams būdingais amatais – auksakalyste, knygrišyste. 2003 m. Žagarės Miesto aikštėje Nr.14 buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, kuriems vadovavo Ernestas Vasiliauskas ir rastos žydo knygrišio dirbtuvių liekanos, datuojamos 1778 – 1789 m.

1795 m. po III padalijimo miestai buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių miestus. Senoji Žagarė priklausiusi M.Butleriui, Beržėnų valsčiui ir Naujoji Žagarė, priklausiusi grafui Platonui Zubovui, Šiaulių valsčiui, buvo įjungtos į Šiaulių apskritį kaip valsčiaus miestelis (nors tebepriklausė skirtingiems savininkams). 1795 m. Jakaterina II Šiaulių ekonomiją su Naująja Žagare padovanojo grafui Platonui Zubovui, o jam mirus 1824 m. ją paveldėjo Platonas Nikolajus Zubovas. Pastarasis 1858 m. Naujosios Žagarės dvarą pardavė M.Naryškinui. Naujojoje Žagarėje žydų skaičius ženkliai augo, todėl 1799 m. prie turgaus aikštės buvo pastatyta antroji sinagoga, o 1802 m. – trečioji sinagoga. 1814 m. buvo atidaryta pirmoji vaistinė. Žagarės žydų bendruomenė gyveno labai pasiturinčiai. Mieste veikė žvakių fabrikas, midaus gamykla, odos ir šerių apdirbimo cechas. Dažnai linai, grūdai, vynas, metalas ir audiniai buvo eksportuojami net į Vokietiją.

1847 m. Naujojoje Žagarėje gyveno 2260 žydai, tarp jų buvo surašyti 26 pirkliai. Pasiturinčiai gyveno apie 25% žydų, tiek pat buvo ir vargšų. 1848 m. per du mėnesius nuo choleros mirė 973 žydai ir 6 krikščionys. 1860 m. Naujoje Žagarėje stovėjo 385 žydų namai, buvo dvi turgaus aikštės, kur turgūs vykdavo du kartus per savaitę, buvo šeši prekymečiai. 1868 m. duomenimis Naujoje Žagarėje gyveno 4313 gyventojai, iš kurių 3902 buvo žydai (90,5% visų gyv.), 308 – katalikai, 83 liuteronai, 18 stačiatikių ir 2 karaimai.

1897 m. abiejose Žagarėse buvo 8129 gyventojai, iš jų 5443 žydai. 1898 m. veikė dvi žydų mokyklos, viena iš jų buvo dvimetė mergaičių, kita berniukų mokykla. Mokytojas Belozorčikas tais pačiais metais mini, kad 100 žydų Šiaulių gatvėje mokosi tikėjimo tiesų ir kitų dalykų. Laisvai praktikuojantis gydytojas Gercbergas Dvaro gatvėje atidarė knygyną ir biblioteką – skaityklą, už tam tikrą mokestį leido knygas neštis į namus.

1909 m. pradėjo veikti privati mokama vidurinė A.Belios prekybos mokykla, į kurią buvo priimami visų tautybių abiejų lyčių vaikai. 1911 m. gaisras sudegino šią prekybos mokyklą, taip pat vaistinę, sinagogą, pirtį. 1914 m. mieste gyveno 14000 gyventojų, iš jų – 8000 žydų (57%), veikė 4 mokyklos, iš kurių viena buvo privati keturmetė žydų prekybos mokykla. 1919 m. įsteigta Žagarės progimnazija, kurioje mokėsi žydų jaunimas po pradinių mokyklų.

1916 m. per Joniškį nutiestas geležinkelis nuo Šiaulių iki Jelgavos ypač paspartino Joniškio augimą, tačiau turėjo lemiamos reikšmės stabdant Žagarės ekonominę plėtrą, nes kelias, vedantis iš Žagarės į Joniškį buvo labai prastas, o stipriai lietingomis dienomis visai nepravažiuojamas. Susikūrus Lietuvos respublikai tarpvalstybinė siena apsunkino prekybą su Latvija, o tai vertė žydus migruoti į didesnius pramoninius centrus. Turtinga Žagarės žydų bendruomenė palaipsniui skurdo arba kraustėsi gyventi kitur. 1923 m. vyko visuotinis gyventojų surašymas, kurio duomenimis Žagarės mieste buvo 1346 namai, 4730 žmonių, iš jų – 1929 žydai (41%). Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Žagarėje buvo telikę 1000 žydų. Šiandien Žagarėje gyvena vienintelis žydų tautybės atstovas, čia gimęs, augęs ir praleidęs visą gyvenimą Aizikas Mendelsonas.

Senosios ir Naujosios Žagarės žydai turėjo atskirus kahalus, sinagogas, kapines, rabinatus. Sunku suskaičiuoti visas sinagogas stovėjusias Senojoje ir Naujojoje Žagarėse.

Yra žinoma, kad 1756 m. Senojoje Žagarėje jau veikė sinagoga, tačiau 1784 m. kilęs gaisras ją sudegino. Šiandien Senojoje Žagarėje yra išlikusi viena sinagoga, stovinti Gedimino gatvės skersgatvyje. Šalia šios sinagogos stovėjo dar viena sinagoga, tačiau dabar jos vietoje stovi gyvenamasis namas. Išlikusios sinagogos sienų fragmentai byloja, kad sinagoga buvo pastatyta iš akmenų ir raudonų plytų. Ji buvo vientiso nedidelio tūrio, nesudėtingo keturkampio plano, stačiakampiai langai ir įėjimai dekoruoti raudonų plytų apvadais. Vakarinėje sinagogos sienoje matosi išlikę apskritimo formos keturi langai, taip pat su raudonų plytų apvadais. Rytinėje sienoje raudonomis plytomis pažymėta aron kodešo vieta. Sinagoga turi du įėjimus priešingose šoninėse sienose, šalia vakarinės sienos. Dabar šis sinagogos pastatas pritaikytas kitoms reikmėms. Sinagogos langai yra užmūryti baltomis plytomis, kaip ir viršutinė sienų dalis, uždengtas naujas raudono šiferio stogas.

1748 m. dokumentuose yra minima sinagoga Naujojoje Žagarėje, stovėjusi Akmenės gatvėje (dab. Vilniaus g.), o 1777 m. sinagoga buvo pastatyta Livonijos gatvėje (dab. Dariaus ir Girėno). Tačiau duomenų apie šias dvi sinagogas neišlikę.

Šiandien yra išlikusios sinagogos, statytos 1799 m. ir 1802 m. prie turgaus aikštės. Šių dviejų paskutinių sinagogų kompleksas yra užfiksuotas tarpukario fotografijose. Fotografijos darytos iš bažnyčios bokšto, todėl Naujosios Žagarės panoramoje aiškiai išsiskiria dvi didingos baltai tinkuotos sinagogos. Greičiausiai, kaip ir Joniškio dviejų sinagogų komplekse, viena sinagoga buvo vasarinė, kita – žieminė. Dabar Naujojoje Žagarėje Avižonio gatvėje Nr.7 esanti gaisrinė yra įsikūrusi vienoje iš šių dviejų buvusių sinagogų. Sinagoga yra visiškai perstatyta, todėl jos konstrukciją sunku atsekti. Šalia tebestovi antroji sinagoga, kurios konstrukcijos taip pat labai pakeistos – dabar čia sporto salė. Tai buvo mūrinė, tinkuota nesudėtingų formų sinagoga, kiek įleista į žemę, su pusapskričių arkų langais. Įėjimas į sinagogą buvo iš gatvės pusės.

Žagarėje yra dvejos kapinės, vienose iš jų buvo laidojami Senosios Žagarės žydai, kitose – Naujosios Žagarės žydai.

Senosios Žagarės žydų kapinės yra miesto šiaurinėje dalyje, Aušros gatvėje. Jos užima apie 4230 m2 plotą. Šiandien kapinių būklė yra prasta, išlikę tik apie šimtas antkapinių paminklų, iš kurių seniausias rastas yra datuojamas 1830 m., naujausias – 1934 m. Kapines juosia mūrinė tvora, vietomis jos aptvertos vielos tinklo tvora.

Naujosios Žagarės žydų kapines galima pamatyti važiuojant Raktuvės keliu pietryčių kryptimi. Šios žydų kapinės dokumentuose yra minimos 1748 m. Kapinių plotas yra apie 6700 m2. Šiandien kapinių būklė yra vidutiniška. Kapinių tvora yra neišlikusi, jas juosia vielos tinklo tvora. Naujosios Žagarės kapinėse yra išlikę daug antkapinių paminklų, tačiau tvarkant kapines, dalis išvartytų paminklų buvo surikiuoti eilėmis vienas šalia kito, todėl yra neįmanoma atsekti tikrųjų palaidojimo vietų. Seniausias rastas antkapinis paminklas yra datuojamas 1845 m., naujausias – 1929 m., tačiau čia tikriausiai buvo laidojama iki Antrojo pasaulinio karo.

Dauguma žydų gyveno Žagarės centre, aplik miesto aikštę, ir pagrindinėse gatvėse – dabar Joniškio, Vilniaus, Kęstučio, P.Cvirkos. Apie intensyvią prekybą byloja miesto aikštėje stovėjusios dviem eilėm išsirikiavusios prekybos halės, statytos 1881 m. ir nugriautos sovietiniais laikais. Padalintuose ilguose pastatuose kiekviena parduotuvėlė turėjo atskirą įėjimą ir langą, o nusipirkti čia buvo galima ko tik širdis geidė.

Naujoje Žagarėje, Avižonio gatvėje Nr.4 stovėjo Trinko motorinis malūnas, Nr.18 – pirties pastatas, kurio antrame aukšte veikė macų kepykla, priklausiusi lietuviui Tautvaišiui (pasak A.Mendelsono). Malūno gatvėje, prie Švėtės upės, buvo ritualinė skerdykla. Miesto aikštėje Nr.11 stovėjo prekybininko Abraomo Braudės namas. A.Braudė prekiavo įvairiom prekėm, net benzinu, nors Žagarėj buvo tik du automobiliai, duodavo prekių skolon. Kęstučio g. Nr.8 stovėjo rabino namas, o Nr.15 – gyveno žydė akušerė, kurią kreipdavosi ne tik žydai, bet ir miesto lietuviai, ir žmonės iš kaimo. Miesto aikštėje Nr.21 veikė kirpykla, Nr.26 buvo geležies prekių parduotuvė, čia supirkinėjo ir odas, o gyvenama buvo antrame aukšte. Vilniaus g. Nr. 42  stovėjo prekybininko Zloto namas, Nr. 62 buvo malūnas, o Nr.65 – vilnų karšykla, priklausiusi žydams. Raktuvės gatvėje Nr.1 stovėjo namas, priklausęs žydui Abramovičiui ir lietuviui Petrauskui, kurie buvo bendrasavininkiai ir turėjo restoraną (dabar čia veikia kavinė „Raktė“).

Raktuvės gatvėje Nr.9 gyveno žydas Gordonas. Aizikas Mendelsonas prisimena, kad jis “turėjo krautuvę, buvo bagotas žydas. Turėjo duktę, kuri įsimylėjo lietuvį, kriaučių, ir apsiženijo. Tai buvo didelis griekas. Baigėsi tragiškai, vokiečių laiku jis pabėgo kažkur į Latviją, pas gimines, o ji išėjo iš proto, dabar mirusi. Ji turi dukterį, kuri buvo mokytoja Joniškyje ir dabar gyvena Žagarėje. Abu buvo labai gražūs, žydė su lietuviu buvo sensacija.”

Senojoje Žagarėje, P.Cvirkos gatvėje yra išlikę medinių žydų namų ir mezgimo fabrikas Švėtės pakrantėje. Pastarasis dabar priklauso žagariečiui Edmundui Vaičiuliui, gyvenančiam tame pačiame sklype stovinčiame mediniame žydų namelyje (P.Cvirkos g. 31a). Po keliais tapetų sluoksniais dar išlikę žydiškų laikraščių, kuriais ankstesni šeimininkai buvo išklijavę sienas, fragmentų. Originalios išorės, senais metaliniais puodais ir kitais indais apkalinėtame name gyvenantis šeimininkas už akmeninės tvoros saugo muziejaus vertą senienų kolekciją. Išskirtinę vietą joje užima Žagarėje rasta žydų Tora. Ją E.Vaičiuliui už 2 litus pardavė vietiniai girtuokliai. Deja, jos priešistorė nežinoma. Sunku pasakyti, kuriai, Senosios ar Naujosios Žagarės, žydų bendruomenei ši Tora priklausė. Šiandien išlikę du ant vieno medinio strypo į ritinį susukti pergamento lakštai su Toros tekstu. Toros tekstą sudaro 47 stulpeliai (ir vienas nepilnas, lakštas perplėštas išilgai stulpelio) iš 42 eilučių. Tekstas puikiai įskaitomas, nors pergamentas vietomis dėmėtas bei apipelijęs. Du pergamento lakštai tarpusavyje nesujungti. Tora be futliaro. Aiškiai matoma, kad medinio ritinio strypo viršutinė rankena buvo nupjauta.

Įvairiose savo kiemo vietose E.Vaičiulis yra atkasęs daiktų, kurie, jo nuomone, galėjo priklausyti ankstesniems šios miesto dalies gyventojams žydams. 0,4 m gylyje buvo rastos dvi vienodos, apie 20 cm aukščio, kalinėto sidabro žvakidės, puoštos augaliniais motyvais. Abiejų žvakidžių korpusai perkirsti skirtingame aukštyje. Tikėtina, kad tos žvakidės prieš karą buvo užkastos žydų. Tai galėtų būti benčn – lichtn, ritualinės šabo žvakidės. 2,5 m gylyje rastas puodas su 15 įvairios vertės monetų bei 1 metaline detale. Monetos patamsėjusios, skersmuo apie 4 cm, datos averse – 1786, 1803. Kieme buvo rasta užkasta ir piniginė su popieriniais banknotais, kiek galima spręsti, XX a. pirmos pusės. Tik keli banknotai įskaitomi, kiti suirę, suanglėję. Iš vienos garbingo amžiaus žagarietės E. Vaičiulis įsigijo ir „žydų naktipuodį“. Taip metalinį puodą su rankena pavadino pardavėja.

Raudonų plytų mezgimo fabriko pastatą šeimininkas šiuo metu remontuoja pritaikydamas savo reikmėms, tačiau stengiasi išlaikyti vientisą pastato stilių ir akcentuoti patraukliausius eksterjero ir interjero elementus (pvz., viduje palikti atidengti langų apvadai iš plytų). Siena Švėtės pusėje autentiška.

Tarpukariu Žagarėje veikė progimnazija, žydų religinė mokykla, kurioje 1928 m. mokėsi 135 studentai. Šiaulių gatvėje Nr.28 buvo žydų pradžios mokykla su šešiais skyriais, kurioje mokė ir lietuvių kalbos. Žagarės žydų bendruomenė turėjo vaikų darželį ir didelę biblioteką, Žydų liaudies banką, pirtį, ritualinę skerdyklą. Kultūriniu žydų bendruomenės gyvenimu rūpinosi “Žagarės žydų literatūros ir dramos draugija.” 1922 m. Turgavietės g. Nr. 25 buvo įkurtas pasaulinės žydų sporto ir gimnastikos sąjungos “Makabi” skyrius, kuriam priklausė virš pusės šimto žmonių.

Mieste veikė įvairios žydų šalpos organizacijos: “Žagarės miesto neturtingiems žydams šelpti draugija," "Keren Kajemet Leisroel" labdaringa organizacija. Socialinės pagalbos ir kultūros reikalų draugijos “Ezro” skyrius buvo įsteigęs “Lietuvos Raudonojo kryžiaus žydų atbėgėliams šelpti komitetą,” rūpinosi neturtingais Žagarės žydų bendruomenės nariais. Nuo 1921 m. labdaringą veiklą vystė “Palestinos žydų fondams remti draugijos” skyrius.

Žagarės žydų bendruomenė garsėjo žymiais rabinais ir pamokslininkais.  Senojoje Žagarėje gyveno rabinai Jekutielis – Zalmanas, Kalonimus Goldšteinas, Duberis Rabineris, Izaokas – Aizikas Rabinovičius, Chaimas Lurje, Cemachas Zaksas, Cvi Pšedmeiskis. Naujoje Žagarėje rabinatui priklausė rabinai Simonas   Hurvičius, Elijas Šikas, Uri – Dovydas Apirjonas, Chaimas – Cvi Broide, Jokūbas-Juozapas, Bencionas Feldmanas, Jokūbas Kacas, Chaimas Korbas, Israelis Reifas, Judas – Leibas Reifas, Izaokas Reifas. Žagarėje gimė Rafaelis Natanas Rabinovičius (1835 – 1888), visame pasaulyje garsus Talmudo tyrinėtojas, parašęs 16 tomų mokslinį veikalą apie jį.

Žagarėje gyveno žymus rabinas ir Talmudo žinovas Volfas Lipkinas. Žagarėje gimė ir jo sūnus, garsus rabinas ir pamokslininkas Izraelis Lipkinas (1810 – 1883), žinomas kaip Izraelis Salanteris. Jis buvo Kauno Slabados ješivos dvasinis vadovas ir naujos judaizmo krypties “Musar” atstovas. Teturėdamas trisdešimt metų jis jau vadovavo Vilniaus Ramailės ješivai ir garsėjo didžiu mokytumu bei gyvenimo kuklumu. Izraelis Salanteris buvo vienas pirmųjų rabinų Rytų Europoje, siekęs panaikinti konfliktą tarp ortodoksinio ir modernaus pasaulių, teigęs, kad progresas neprieštarauja ir nekelia pavojaus tikėjimui bei Toros įstatymams.

Žagarės žydų bendruomenė pasaulyje garsėjo ne tik kultūrine veikla, čia gimusiais iškiliais rašytojais, menininkais, verslininkais, bet ir mokslininkais. XIX a. pr. čia veikė mokslininkų ratelis, kuriam vadovavo Chaimas Cakas.

Žagarėje gyveno garsi Mandelštamų giminė. Leiba Osipovičius Mandelštamas (1809 – 1889) buvo pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete. Jis parengė judaizmo tekstų chrestomatiją rusų kalba, išvertė į rusų kalbą ir išleido hebrajiška Bibliją su Mozės Mendelsono komentarais. Jo brolis Benjaminas Mandelštamas (1800 – 1866) buvo rašytojas ir religinių reformų vadovas. Benjamino Mandelštamo anūkas rašytojas ir poetas Osipas Emiljevičius Mandelštamas (1891 – 1945), kritikavo stalinizmą ir 1938 m. tapo jo auka Gulago lageryje. Leonidas Isaakovičius Mandelštamas tapo garsiu radiofiziku, optikos ir osciliacijos tyrinėtoju. 1839 m. gimė Maksas Imanuelis Mandelštamas, dirbęs Berlyne akių gydytoju, išgarsėjęs kaip puikus specialistas ir vėliau atidarė privačią akių gydymo kliniką Kijeve. Teodoras Herzlis savo brošiūroje “Altneuland” (“Senas naujas kraštas”) net pasiūlė Maksą I.Mandelštamą išrinkti naujosios Izraelio valstybės pirmuoju prezidentu.

Žagarietis Voložino ir Kauno ješivų auklėtinis Kalmanas Zeevas Visockis (1824 – 1904), 1858 m. tapo žydų kareivių dvasiniu auklėtoju Maskvoje. Jo įsteigta firma “Visockio arbatžolės” tapo garsi ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. K.Z.Visockis buvo turtingas pirklys ir garsėjo kaip filantropas, skyręs daug dėmesio labdarai, ješivoms, žydų įkurdinimui Palestinoje.

Žagarietis  Šneuras Zaksas (1815 – 1892) 1851 m. Berlyne išleido žurnalą hebrajų kalba; nuo 1856 m. dirbęs Paryžiuje, tapo žinomu viduramžių hebrajų ir Ispanijos žydų literatūros tyrinėtoju. 

 Žagarėje gimė Jakovas Dinezonas (1852 – 1919), žinomas kaip sentimentalaus romano pradininkas ir žymus Lietuvos žydų rašytojas. Rašė hebrajų ir jidiš kalbomis, didaktiniuose apsakymuose ir apysakose vaizdavo Lietuvos žydų gyvenimą. Išgarsėjo romanais “Už tėvų nuodėmes,” “Joselė,” “Juodasis jaunikaitis,” “Kliūtis,” "Heršelė.” Jis artimai bendravo su Izaoku Leibu Perecu, propagavo modernų žydų auklėjimą bei švietimą.

Žagarė buvo rašytojų Šmuelio Zangerio, Abraomo – Simchos Zakso, Jozuės Magacho ir kitų gimtinė. 1909 m. čia gimė akademikas Izaokas Kikojinas (Kušelevičius), žymus Sovietų sąjungos fizikas, dalyvavęs projektuojant ir kuriant karinę atominę techniką.

Žydų genocidą atnešęs Antrasis Pasaulinis karas sunaikino Žagarės žydų bendruomenę. 1941 m. Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių – Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų – žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų. Slaptuose Reicho dokumentuose – SS – Standartenfuhrer Jager raporte užfiksuota, kad 1941 m. spalio 2 d. Žagarėje jau buvo suimti 2236 žydai, iš jų – 633 vyrai, 1107 moterys ir 496 vaikai, o kilęs maištas buvo numalšintas nušovus 150 žydų iš karto.

Šiandien Naryškino parke stovi genocido aukoms skirtas paminklas. 2001 m. rugsėjį čia buvo paminėtos 60 – osios žydų genocido metinės, kur dalyvavo tuo metu vienintelė dar gyva 1941 m. Žagarės geto kalinė iš Pašvitinio Mirijana Šneiderytė – Tiesnesienė. Ji gimė 1924 m. Žagarėje, kur prabėgo ir jos vaikystė. M.Tiesnesienės mama ir jaunesnis brolis buvo sušaudyti šiame mieste, tėvą mirtis pasitiko Paneriuose. Ją pačią išgelbėjo Stasė Navickienė, paliudijusi, kad Mirijana yra jos duktė – Marytė Navickaitė. Apie M.Tiesnesienę LRT televizija yra sukūrusi dokumentinį filmą. Jame ji dalinasi skaudžiais prisiminimais, vedžioja po miestą, parodo Pakalnės gatvėje esantį 4 – ąjį namą, kuriame ji su tėvais ir kitomis žydų šeimomis buvo įkalinta kelis mėnesius.

Šiandien Žagarėje gyvena vienintelis iš kadaise itin gausios Žagarės žydų bendruomenės likęs Aizikas Mendelsonas. Jis gimė 1922 m., augo Žagarėje, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo 16 – oje Lietuvių divizijoje, o po karo vėl sugrįžo į tėviškę. Jo mama ir sesės buvo sušaudytos Žagarėje.

Vilma Gradinskaitė, Deiminta Keršytė, Donatas Neverauskas ir Giedrius Jokubauskis

2005 m.

Trumpa bibliografija:

Aring P.G., Senoji Žagarė // Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.

Aring P.G., Žagarė šiandien // Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.

Atamukas S., Lietuvos žydų kelias. Vilnius: Alma Litera, 1998.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A.Baliulis ir E.Meilus, Vilnius, 2001.

Šliavas J., Senųjų Žagarės karčemų interjeras. Žagarė. // Lietuvos valsčiai. Vilnius: Versmė, 1998.

Tyla A., Miškinis. A., Žagarė. // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, t.7. Vilnius, 1981.

Vaitkienė R., Žadėtoji žemė. Žagarė // Lietuvos valsčiai. Vilnius: Versmė, 1998.

2007-09-16
Žmonės
Chajimas Veicmanas

(1874–1952), pirmasis Izraelio prezidentas, Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas, įžymus mokslininkas neabejotinai buvo pats žymiausias litvakų kilmės sionizmo veikėjas. Jis gimė Motole, netoli Minsko.

Ar žinote kad...?

Pagal dėvimos kipos tipą galima atskirti, kuriai religinei ar socialinei grupei priklauso kipos savininkas.