Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Mažeikių rajonas
 

M A Ž E I K I Ų  R E G I O N O  (SEDOS, VIEKŠNIŲ, TIRKŠLIŲ, ŽIDIKIŲ, MAŽEIKIŲ) Ž Y D Ų B E N D R U O M E N Ė S

 

Į V A D A S

Žemaitijos žydų istorija yra tyrinėta palyginus menkai. Kai kurie žydų gyvenimo Žemaitijos miesteliuose fragmentai probėgšmais paminimi įvairių autorių studijose, skirtose atskirų vietovių istorijai ar Žemaitijos regionui, tačiau sistemiškai žydų bendruomenių raida šiame krašte nėra pažinta.

Šiaurės Lietuvoje esančio Mažeikių rajono žydų bendruomenių istorija nėra išimtis. Dabartinime Mažeikių rajone esančių miestelių, kuriuose buvo gausios žydų bendruomenės, istorija yra tyrinėta tik iš dalies. Daug medžiagos apie tarpukario žydų gyvenimą Mažeikiuose ir aplinkiniuose miesteliuose yra sukaupęs Mažeikių muziejaus muziejininkas p. Algimantas Muturas, tačiau visapusiškai regiono žydų bendruomenių istorija nėra tirta.

Šio darbo objektas – dabartiniame Mažeikių rajone esančių miestelių – Sedos, Viekšnių, Tirkšlių ir Židikų – žydų bendruomenių istorija. Tiriamus miestelius vienija ne vien tai, kad jie priklauso Mažeikių rajonui (toks sukurtas tik po II Pasaulinio karo, o patys Mažeikiai didžiausiu regiono miestu tapo tik apie XX a. vidurį), o greičiau panašūs žydų bendruomenių raidos ypatumai. Svarbiausios dabartinio Mažeikių regiono žydų bendruomenės buvo Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose, kiek mažesnės Pikliuose ir Leckavoje. Pastarosios dvi žydų bendruomenės darbe netyrinėjamos, nes lyginant su kitomis regiono žydų bendruomenėmis jų skaitlingumas ir svarba buvo kur kas menkesni.

Tyrinėjamų miestelių žydų istorija yra gana panaši. Tam tikri istorijos procesai palietė visus Mažeikių regiono žydus. Pirmiausia paminėtina tai, jog žydai į Sedą, Viekšnius, Tirkšlius ir Židikus atsikraustė gana panašiu metu – maždaug XVII a. viduryje – XVIII a. pirmoje pusėje. Sąlygos apsigyventi žydams susidarė po to, kai XVII a. viduryje švedų kariuomenė nusiaubė kraštą, daugelis vietinių gyventojų mirė nuo maro ir kitų epidemijų, o miestelių ir dvarų savininkai buvo suinteresuoti pagyvinti ekonominius ir demografinius procesus savo valdose.

XIX a. viduryje – II pusėje regiono žydų bendruomenės pasiekia savo klestėjimo tašką – bendruomenės narių skaitlingumas yra didžiausias lyginant su kitais laikotarpiais. Nors šiuo laiku žydų skaičius atskiruose miesteliuose buvo skirtingas, tačiau bendra tendencija yra ta, jog jis gerokai viršijo vietinių žemaičių skaičių. Kitaip tariant, žydai buvo dominuojanti grupė miesteliuose.

Dar vienas Sedos, Viekšnių, Tirkšlių ir Židikų žydų bendruomenių istorijos panašumas yra susijęs su I Pasauliniu karu. 1915 m. rusai apkaltina žydus, esą jie bendradarbiauja su vokiečiais. Tokio apkaltinimo pasekmė – 1915 m. pavasarį rusai išveja žydus iš regiono miestelių. Galima paminėti konkretų Mažeikių atvejį, kai 1915 m. gegužės 9 d. rusai pareikalauja, kad žydai per tris valandas išsikraustytų iš miestelio. Daugelyje bylų žydai kaltinti bendradarbiavimu su vokiečiais. Įvykiai panašiai klostėsi ir aplinkinėse gyvenvietėse. Taigi žydų skaičius tyrinėjamuose miesteliuose I Pasaulinio karo metu ženkliai sumažėjo. Dalis žydų pasitraukė į Rusijos gilumą, taip pat esama žinių, jog kai kurie Sedos, Viekšnių, Tirkšlių, Židikų žydai per Odesos uostą pasitraukė į Pietų Afriką ir Palestiną.

Tarpukariu žydų bendruomenės vėl sustiprėjo, tačiau nebebuvo tokios gausios ir dominuojančios kaip XIX a. antroje pusėje.

Dar vienas panašumas, jungiantis tyrinėjamus miestelius, yra susijęs su architektūrinėmis ypatybėmis. Žemaitijos regionas išsiskiria savo medine architektūra. Ypatingo dėmesio verti sakralinės paskirties objektai – bažnyčios ir sinagogos. Medinių sinagogų Lietuvoje yra likę mažiau nei dvi dešimtys, tačiau netgi du tokie pasatai yra Mažeikių rajone. Iki II Pasaulinio karo visuose tyrinėjamuose miesteliuose – Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose – būta medinių žydų maldos namų. Dabar išlikusios medinės sinagogos stovi Sedoje ir Tirkšliuose. Abi jos statytos panašiu metu, vėlyvojo klasicizmo formų.

Šiuo darbu mėginama kiek įmanoma nuosekliau apžvelgti didžiausių Mažeikių rajono žydų bendruomenių raidą. Tiriant miestelius siekta atskleisti žydų skaitlingumo raidą, bendruomenės gyvenimo tendencijas, vietą miestelio erdvėje ir pan. Plačiausiai analizuojama didžiausių ir seniausių žydų bendruomenių, gyvenusių Sedoje, Viekšniuose, Tirkšliuose, Židikuose istorija, pristatomas išlikęs žydų paveldas. Pabaigoje trumpai pateikiami pagrindiniai jauniausios Lietuvoje žydų bendruomenės – Mažeikių – istorijos raidos momentai.

 

SEDOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 Literatūroje dažnai teigiama, jog istoriniuose šaltiniuose Seda minima nuo XIII a. pradžios. Toks teiginys yra gana klaidingas, nes iš tiesų Seda pradedama minėti tik XVI a. pradžioje. Nuo XIII a. yra minima visai šalia Sedos esanti Grūstė. Sedos vardo kilmė nėra visiškai aiški. Labiausiai tikėtina, jog miestelio vardas yra vandenvardinės kilmės – iš netoliese miestelio esančio Sedos arba Sedulos ežero vardo. (1)

Manoma, jog XV a. buvęs miestelis ir dvaras pakaitomis priklausė įvairiems didikams – Bartoševičiams, Vnučkoms, Striaupiams, Sapiegoms, Gadonams ir t.t. 1500 m. Seda priklausė Dirvėnų tijūnui Vaclovui Bartoševičiui. Apie 1545 – 1548 m. išmirus Bartoševičiams Sedos dvarą kartu su miesteliu paveldėjo Mackevičiai, o iš jų 1571 m. dvarą ir miestelį perpirko Vnučkos. XVII a. viduryje miestelio savininku tapo D. Straupis, kuris iš valdovo miesteliui išrūpino privilegiją rengti pirmadienio turgus ir keturis prekymečius. Privilegija Sedoje leista prekiauti ne tik vietiniams pirkliams ir amatininkams, bet ir atvykusiems iš kitur vokiečiams bei žydams. Pastaroji privilegija atgaivino miestelio prekybą. (2) Nepaisant to, jog Seda įsikūrusi geografiškai palankioje vietoje – miestelyje susikerta keliai iš Telšių, Plungės, Ylakių, Židikų, Tirkšlių – ir gana didelio gyventojų skaičiaus, Magdeburgo miesto teisės Sedai nebuvo suteiktos. Kai kurių tyrinėtojų manymu tai yra susiję su dideliu žydų skaičiumi šiame miestelyje.

Esą žydai buvo patenkinti savo padėtimi, o kitų miestiečių buvo per mažai, kad šie išsireikalautų Magdeburgo teises. Vis dėlto Seda buvo svarbus Žemaitijos miestelis, kuriame vyko intensyvi prekyba, nuolat gyveno nemenkas skaičius įvairių tautybių žmonių.

Žydų bendruomenės skaitlingumas

Seda, kaip ir daugelis Šiaurės Žemaitijos miestelių ypatingai nukentėjo nuo švedų kariuomenės 1655 – 1660 m. Karo su švedais metu miestelis patyrė didelių nuostolių, ypatingai sumažėjo jo gyventojų. Tikėtina, jog kaip tik po karo su švedais ištuštėjusiuose Žemaitijos miesteliuose ima apsigyventi žydai.

Seniausias žinomas Sedos miestelio gyventojų surašymas yra iš XVII a. vidurio. 1657 m. Sedoje inventoriuje minimi 52 dūmai, iš kurių 15 žydų. Taigi tada 29 % miestelio gyventojų sudarė žydai. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, toks didelis žydų nuošimtis yra išimtinis, ir išsiskiria iš bendro tų metų konteksto. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog XVI a. viduryje Sedos žydų bendruomenė buvo viena skaitlingiausių Žemaitijoje. (3) Kartu galime drąsiai daryti išvadą, jog Sedos žydų bendruomenė yra ir viena seniausių.

1696 m. inventoriaus duomenimis, Sedoje buvo 54 dūmai, iš jų 15 priklausė žydams. (4) Palyginę šiuos duomenis su 1657 m. inventoriaus medžiaga akivaizdžiai matome, jog iki XVII a. pabaigos žydų skaičius miestelyje neaugo – jis liko stabilus, tačiau iki XVIII a. vidurio žydų Sedoje smarkiai pagausėjo. Štai 1754 m. Sedoje buvo 10 žemaičių sodybų ir 26 žydų sodybos, taigi du trečdalius miestelio gyventojų sudarė žydai. (5)

1765 m. duomenimis Sedoje buvo 45 žydų namai ir 238 žmonės (visame kahale buvo 78 namai, 460 žydų), o 1795 m. iš 200 žmonių ¾ buvo žydai. 1795 m. 55 sklypai priklausė žydams, 25 – krikščionims. (6)

1795 m. surašyti 154 žydai – 81 vyras ir 73 moterys. Krikščionių mieste būta 54.

Gyventojų skaičius miestelyje augo toliau. Savo viršūnę jis pasiekė apie XIX a. vidurį. 1868 m. duomenimis, Sedoje iš 1051 gyventojo 557 buvo žydai (53% visų gyventojų). 1897 m. Sedoje gyveno 1384 žydai, o tai sudarė 69 % visų miestelio gyventojų. (7)

Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, žydų Sedoje sumažėjo per I Pasaulinį karą. Dalis jų pasitraukė į Rusijos gilumą, kiti emigravo į Palestiną, Pietų Afriką, etc. Po karo į miestelį grįžo tik dalis žydų. Vis dėlto reikia pastebėti, jog ir po I Pasaulinio karo žydų bendruomenė Sedoje buvo labai gausi. Štai 1923 m. iš 1851 miestelio gyventojo 670 buvo žydai (8) ( 36 % visų gyventojų), o 1934 m. apie 400 (110 šeimų) žydų. (9) Prieš II Pasaulinį karą Sedoje gyveno beveik 500 žydų.

 

Eil. Nr.

Metai

Iš viso miestelėnų

Žydų mieste

Žydų skaičius (%)

1.

1657 m.

52 dūmų

15 dūmų

29 %

2.

1696 m.

54 dūmai

15 dūmų

28 %

3.

1754 m.

36 dūmai

26 dūmai

72 %

4.

1795 m.

80 dūmų

55 dūmai

69 %

5.

1795 m.

208

154

74 %

6.

1868 m.

1051

557

53%

7.

1897 m.

~2338

1384

69 %

8.

1923 m.

1851

670

36 %

Gyventojų skaičiaus raida Sedoje

 

Žydų bendruomenės lokalizacija

Pagal 1696 m. inventorių galime spręsti, jog XVIII a. pabaigoje Sedos žydai gyveno aplinkui turgavietę, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės teritorijoje (ankstyvesniuose dokumentuose ji vadinama Senąja, tarpukariu - Sinagogos gatve). Taigi žydai gyveno centrinėje miestelio dalyje, palaipsniui užimdami dominuojamą padėtį šioje miestelio erdvėje.

Iš 1744 m. inventoriaus medžiagos galime spręsti, jog žydai dominavo visame miestelio centre. 1764 m. inventoriuje aiškiai minima, jog miestelyje yra keturkampė aikštė. Viena jos kraštinė skirta žydams. Jiems suteikti septyni sklypai, taip pat skirta žemė keliui į sinagogos sklypą. (10)

1799 m. žydai gyveno jau visose aikštės kraštinėse: pirmojoje buvo 13 sklypų ir visi priklausė žydams, antrojoje iš 7 skypų 6 buvo žydų, trečiojoje ir 10 sklypų 9 savininkai buvo žydai, ketvirtojoje buvo vien žydų sklypai (aštuoni). Žydai gyveno ir keliose aplink aikštę esančiose gatvelėse (iš 32 sklypų 13 priklausė žydams). (11) Taigi akivaizdu, jog jau XVIII a. pabaigoje žydai buvo visiškai įsitvirtinę aplink miestelio aikštę ir aplinkinėse gatvelėse.

 Sedos miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė.jpg

 Sedos miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė (pažymėta)

XIX a. viduryje Sedoje susiformiuoja dar viena žydų gyvenamoji erdvė – vadinamasis Žyddvaris. Po 1830 – 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo Sedos dvaro savininkas Gadonas, jo dvaras buvo konfiskuotas. 1842 – 1846 m. carinė valdžia dvaro vietoje buvusius sklypus išpardavė. Daugumą sklypų išpirko žydai. Taip susidarė nauja kolonija, pavadinta Žyddvariu. (12)

1886 m. balandžio 7 d. miestelio vakariniame pakraštyje, kur daugiausia gyveno žydai, kilo gaisras. Jis sunaikino daug žydų namų, sinagogą, bendruomenės dokumentus. Toje miestelio dalyje pavyko išgelbėti vos kelis namus. (13)

Seniausioji žydų gyvenamoji erdvė – miestelio centras – buvo žydų dominavimo erdvė iki pat XX a. vidurio. Čia žydai gyveno, prekiavo, veikė amatininkų dirbtuvės ir t.t. Centrinėje miestelio dalyje buvo ne vien komercinės paskirties žydų objektai, tačiau ir svarbūs bendruomeniniai pastatai – sinagoga, mikva, mokyklos, etc.

Apie pirmąją Sedos sinagogą kalbama jau 1657 m. inventoriuje. Vėliau ji minima 1694 m. ir 1764 m. inventoriuose. Visuose dokumentuose nurodama ta pati objekto lokalizacija – sklypų gale, prie malūno tvenkinio, t.y. tuometiniame Mozės Samuilovičiaus sklype, už kurį žydų bendruomenė turėjo mokėti dvarui 15 talerių. Tuose pačiuose dokumentuose minimos ir žydų kapinės. XVIII a. viduryje žydai už savo pastatus dvarui mokėjo 8 timpas. (14)

Norint patikslinti sinagogos lokalizaciją, būtina pasakyti, jog ji stovėjo ne pačiame miestelio centre, o kiek nuošaliau, lygiagrečiai vienai iš turgaus aikštės namų linijų, seniausioje miestelio gatvėje. Pirmoji sinagoga greičiausiai buvo medinė. 1923 m. buvo planų Sedoje statyti mūrinę sinagogą. Mažeikių apskrities inžinierius Helcermanas buvo parengęs mūrinės sinagogos projektą, buvo gautas leidimas tokios sinagogos statybai. Ją planuota statyti tuometinėje Sinagogos gatvėje (dab. J. Basanavičiaus g.) Tačiau dėl nežinomų priežasčių mūrinė sinagoga Sedoje taip ir nebuvo pastatyta. (15) Taigi miestelyje visada būta tik medinės sinagogos, išlikusios iki šių dienų.

Sinagoga stovėjo ne pačiame miestelio centre, o kiek nuošaliau, lygiagrečiai vienai iš turgaus aikštės namų linijų. Gatvė, kuriose stovi šis pastatas, yra viena seniausių miestelyje, ji minima jau pirmuosiuose Sedos inventoriuose. Toje gatvėje visada gyveno žydų, todėl galima teigti, jog miestelio istorija itin glaudžiai susijusi su žydų bendruomene, o Sedos augimas ir plėtra nemenka dalimi vyko žydų dėka.

 

Sedos sinagoga 1985 m. Pietinė, rytinė ir vakarinė sienos.jpg

 

 

 1Sedos sinagoga 1985 m. Pietinė, rytinė ir vakarinė sienos.jpg

 

  

 1Sedos sinagoga 1985 m. Pietinė, rytinė ir vakarinė sienos.jpg

 Sedos sinagoga 1985 m. Pietinė, rytinė ir vakarinė sienos (16)

 

Šalia sinagogos buvo dar vienas svarbus bendruomenės objektas – ritualinė pirtis (mikva). Pastaroji minima 1819 m. dokumentuose. Kiek toliau už sinagogos ir mikvos, kitoje Varduvos upės pusėje buvo kapinės. Apibendrinat galima teigti, jog visa žydų gyvenamoji dalis miestelio erdvėje yra išsidėsčiusi gana kompaktiškai. Atstumai tarp objektų palyginus nedideli.

Iš svarbiausių žydų objektų šiandien Sedoje yra vos keli. Nemenka dalis žydams priklausiusių namų yra sunaikinti, kapinės išardytos, mikva nugriauta. 2005 m. pavasarį įgriuvo vieno svarbiausių miestelio žydiškosios dalies objektų – sinagogos stogas. Pastaroji sinagoga siekia XIX a. Ji pastatyta (perstatyta?) 1935 m., panaši į 1886 m. sudegusiąją. Sinagoga orientuota Rytų – Vakarų kryptimi, kai Aron Kodešas Rytuose, o pagrindinis įėjimas – Vakaruose. Pastato ilgis 22 metrai, o plotis 16, 70 metrų. Sinagoga netaisyklingo stačiakampio plano su uždara laiptinės iškyša Vakarų pusėje. Ji pasižymi monumentaliu tūriu, buvo dengta valminiu stogu. Pastatą skaido vertikalios sąvaržos ir horizontali trauka. Išsiskiria sinagogos langai: juos vainikuoja trikampiai sandrikai, pastogę puošia dvieilis karnizas su smulkiais dantukais. Tai gana ryškūs stilinės architektūros bruožai. Išorės fasaduose ryški riba tarp vyrų dalies ir dviaukštės moterų galerijos. (17) Sinagogos vidus visiški sunaikintas. Po karo sinagogos pastate buvo įrengti komunaliniai butai, vėliau čia buvo mokyklos sporto salė. Jokių būdingų architektūros ar dekoro elementų nėra išlikę, išskyrus moterų galerijos arkinių langų žymas. Dabartinė sinagogos būklė yra kritiška. Stogas įgriuvęs, pavojingai pasvirusios supuvusios sienos. Dėl kritinės pastato būklės ir keliamo pavojaus aplinkiniams, Sedos seniūnijos administracija siekia, jog sinagogos pastatas būtų nugriautas. 2005 m. rugsėjį Sedos seniūnas kreipėsi į Telšių žydų bendruomenę su prašymu nugriauti buvusios miestelio sinagogos pastatą.

 

 

 

 5.jpg

 Sedos sinagoga. Rytinė siena (2005 m. spalis)

 

 Sedos sinagoga. Vakarinė siena.jpg

 Sedos sinagoga. Vakarinė siena (2005 m. spalis)

 Sedos sinagoga. Pietinė siena, moterų.jpg

 Sedos sinagoga. Pietinė siena, moterų dalis (2005 m. spalis)

 Sedos sinagogos interjero fragmentas.jpg

Sedos sinagogos interjero fragmentas. Moterų galerija, arkinių langų žymės.

 

Kaip jau minėta, kiek atokiau sinagogos, netoli Varduvos upės, buvo mikva. Vietiniai žmonės prisimena ją buvus mūrinę, raudonų plytų, didelio tūrio. (18)  Mikvos lokalizacija miestelio žydiškosios dalies erdvėje atitinka judaizmo reikalavimus – yra netoli tekančio vandens ir sinagogos.

Trečias svarbus žydų bendruomenės objektas – kapinės – buvo anapus Varduvos. Kapinių teritorijos būta gana didelės – apie 1,2 ha. Dabar iš kapinių yra likę tik menki fragmentai. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu, XX a. 7 – 8 deš. Vietiniai sediškiai žydų antkapinius paminklus panaudojo namų pamatams statyti ir užtvankos įrengimui. Vėliau šalia kapinių gyvenantis žmogus kapinių teritorijoje išsikasė tvenkinį. Dabar kapinėse yra išlikęs senosios lauko akmenų tvoros fragmentas ir dešimt antkapinių paminklų (macevų), suneštų į vieną vietą. Seniausias antkapis datuojamas 1824 m. (1825? m.), naujausias – 1922 m. Antkapiniai paminklai neišsiskiria ypatinga simbolika, epitafijomis ir pan. Iš išlikusių macevų galima paminėti rabino Mošės bar Šmajahu Elio (mirė 1887 m.) antkapį, jo dukterų Chajos bat Mordechai (mirė 1898 m.) ir Brainos bat rabi Mordechai (mirė 1904 m.) paminklus. Apibendrinant galima teigti, jog dabartinė kapinių būklė neleidžia daryti išsamesnių ir tikslesnių apibūdinimų apie buvusį kapinių vaizdą.

  

 Sedos žydų kapinių vieta.jpg

 

1Sedos žydų kapinių vieta.jpg

 Sedos žydų kapinių vieta

 

Miestelio aikštėje yra išlikę nemažai žydams priklaususių pastatų. Šiandien aikštės užstatymas ir struktūra yra gerokai pakitę, tik kai kurie esminiai urbanistiniai elementai yra išlaikyti. Neliko turgaus aikštės viduryje buvusių dviejų prekybinių paviljonų eilių, kur daugiausia prekiavo žydai, nugriauta nemažai medinių namų. Daugiausia išlikusių pastatų yra dabartinėje A. Baranausko gatvėje, Ežero, Žemaitės ir Vytauto gatvėse. Iš išlikusių pastatų paminėtinas A. Baranausko gatvėje esantis komersanto Švarco namas, buvusi Glinskio cukrainė, keletas medinių namų Ežero gatvėje.

A. Baranausko g. 3. Komersanto  Švarco.jpg 

 

1A. Baranausko g. 3. Komersanto  Švarco.jpg

A. Baranausko g. 3. Komersanto  Švarco namas (statytas apie 1910 m.)

 13.jpg

 Ežero g. 63 Buvęs Neimanaitės svirnas.

 

 

 Žydų bendruomenės gyvenimas

Žydų bendruomenė Sedoje susikūrė apie XVII a. vidurį. Ankstyviausios žinios apie Sedos žydų gyvenimą aptinkamos XVII – XVIII a. inventoriuose. 1697 m. inventoriuje minima, jog 14 žydų Sedoje prekiavo degtine ir alumi, o 9 žemaičiai – tik alumi. (19)

1754 m. 26 Sedos žydų sodybos mokėjo 466 auksinus ir 3 grašius činšo mokesčio. Be to, tais metais žydų kahalas papildomai mokėjo dvarui už kapines, sinagogą, krautuvėles, bravorus 255 auksinus. Iš viso iš žydų kahalo dvaras gaudavo nemenką pelną: 721 auksiną ir 3 grašius. 1755 m. inventoriuje paminėti du konkretūs žydai – Eliašas nurodamas kaip siuvėjas, o Zelmanas kaip muzikantas. (20)

Reikia paminėti, jog nuo XVIII a. vidurio žydai miestelyje pradeda sudaryti absoliučią daugumą, o pati Seda virsta svarbiu prekybos centru.

1774 m. inventoriuje fiksuotas paliepimas Sedos grafystės gubernatoriui pastatyti du namus žydų amatininkams – apsiuvų gamintojui ir siuvėjui. Toje pačioje privilegijoje žydams suteiktos galimybės tarpusavyje teistis kahalo teisme. (21) Taigi galime teigti, jog žydams buvo sudaromos palankios sąlygos, skatinančios juos apsigyventi miestelyje, užsiimti jame prekyba ir amatais.

XVIII a. pabaigoje miestelio žydai buvo gana nuskurdę. 1792 m. kahalo įsiskolinimas siekė 6400 auksinų. Salantų altaristui J. Matusevičiui žydai buvo skolingi 2400 auksinų, Skuodo rabinui J. Heršovičiui – irgi 2400 auksinų. (22)

1795 m. inventoriuje minimi žydai Leiba Izraelovičius – apsiuvų gamintojas – ir Joselis Jenkelovičius – stiklius. 1799 m. miestelyje buvo ir vienas retesnis amatininkas – knygrišys Mauša Giršovičius. (23)

Sedos žydų bendruomenėje būta ir nesutarimų. Štai 1839 m. žydai Turkas ir Koganas apskundė savo bendruomenės vyresniuosius gubernijos valdybai dėl to, jog esą šie nuslėpė 50 žydų, o iš jų surinktus mokesčius (apie 500 rublių) pasisavino.

 Sedos žydų bendruomenės mokėtas žvakių mokestis. 1847 m. duomenys (24)

Gyventojų kategorija

Žmonių skaičius

Mokesčio tarifas

Surinkta suma

Pirkliai (III gildija)

1

12 rublių

12 rublių

Miestiečiai (turtingi)

64

8 rubliai

512 rublių

Miestiečiai (vid. turtingi)

65

4,5 rublių

292,5 rublių

Miestiečiai (gyvenantys vargingai)

65

2 rubliai

130 rublių

Miestiečiai (atleisti nuo mokesčio)

75

-

-

Iš Viso

270

-

946,5 rublių

 

Kultūrinis bendruomenės gyvenimas

 1870 m. miestelyje įsteigta ješiva, kuriai 1875 – 1885 m. vadovavo Zeevas Volfas ben Izaokas Avrechas, nuo 1885 m. tapęs Mažeikių rabinu.

1879 m. Sedoje įsteigta žydų labdaros draugija „Gmiles Chesed“

Kaip jau minėta, I Pasaulinio karo metu žydų skaičius Sedoje sumažėjo, tačiau tarpukario laikais žydų gyvenimas Sedoje vėl atsigavo. Veikė beit midrašas, žydų pradžios mokykla „Javnė“, kurioje vienu metu mokėsi 65 vaikai. Žydai lankė ne tik savo mokyklą, tačiau ėjo ir į bendrą su lietuviais.

Eil Nr.

Metai

Mokinių žydų skaičius procentais

1.

1929 m.

12,86%

2.

1931 m.

16,83%

3.

1932 m.

16,83%

4.

1933 m.

13,16%

5.

1934 m.

9,80%

  

Metai

Bendras mokinių skaičius

Žydų mokinių skaičius

1929m.

70

9

1933m.

76

10

1934m.

51

5

 Žydų skaičius Sedos vidurinėje mokykloje

 

Sedos vidurinėje mokykloje 1930 m. leista įkurti atskirą žydų tautybės mokinių skautų būrelį, o nuo 1934 m. pradėta dėstyti ir Mozės tikyba. Pamokas vedė Michelis Volfsonas – Sedos pradžios mokyklos Nr.2 (tai buvo žydų pradinė mokykla) direktorius. Jis turėjo leidimą dėstyti žydų tikybą, gautą iš Lietuvos rabinų vykdomojo komiteto. (25)

Sedoje aktyviai veikė sionistų judėjimas, sporto organizacijos Makabi ir Hapoel, kitos organizacijos – Hašomer Hatsair, Hacioni Hacair, etc.

Sedoje dirbo daug garsių rabinų: Abraomas ben Nisanas Lurija (XVIII a. pab. – XIX a. pirmas ketvirtis), Jonelis Izaokas ben Mordechajus Kacenelenbogenas (1809 – 1891; miestelio rabinas 1810 – 1850), Natanas Note ben Samuelis Cvi Poizneris – Noimarkas (miestelio rabinas apie 1850 – 1860), Dovydas Regensburgas (rabinas apie 1860 – 1880), Izraelis Ezdra Levinas (1853 – 1903, mirė Sedoje, miestelio rabinas 1890 – 1903), Aronas ben Jokūbas Cvi Folkinas (1865 – 1942, miestelio rabinas 1903 – 1911), Mordechajus Rabinovičius ( rabinas nuo 1935, žuvo per nacių okupaciją). Sedoje gyveno ir mirė pamokslininkas Mozė Baruchas Halevi Hurvičius (Sedoje apie 1850 – 1860), Žemaitijos žydams žinomas kaip teisuolis ir pamokslininkas.

 

Žydų bendruomenės ūkinė veikla

Žydų dominavimas centrinėje ir prekybinėje miestelio erdvėje byloja apie pagrindinę jų veiklos kryptį – prekybą. Po XVII a. karų prekybinių santykių gaivintojais būtent ir tapo žydai, sulaukę privilegijomis išreikšto šios veiklos skatinimo (miestelio savininko D. Striaupio išrūpinta privilegija rengti turgus).

1774 m. turgaus aikštėje buvo pastatytos dvi eilės parduotuvėlių. Vienoje eilėje jų buvo vienuolika, kitoje – dešimt. Jos buvo medinės, dengtos čerpėmis. Beveik visos krautuvėlės išnuomotos žydų prekybininkams.

Svarus ir reikšmingas žydų įnašas urbanistinių ir ūkinių pastatatų plėtrai Sedoje XVIII a. pab. – XX a. Žydai prisidėjo prie administracinio dvaro pastato statybos, pastatė dvaro arklidę, virtuvėlę, kai kuriuos kitus pastatus. Sedos malūnas taip pat statytas žydų Mozės Chaimovičiaus ir Iršos Icelevičiaus lėšomis.

XX a. pirmoje pusėje miestelyje buvo gausu žydų prekybininkų ir verslininkų. 1931 m. veikė trys metalo prekių parduotuvės, priklausiusios Š. Dovidavičienei, Faiteliui Kaganui, Zurai Tigeraitei. Dirbo penkios manufaktūros, keturios mėsos, viena indų, dvi kolonialinių prekių parduotuvės. Restoraną turėjo M. Ceitelis, o arbatinę – R. Neimanaitė.

Žydai vertėsi įvairiausiais amatais. Vilnų karšyklas turėjo B. Gerliachas, K. Jakomas. Odų perdirbimu ir prekyba užsiėmė Liezeris Binderis, Šija Salmanas, Chackelis Levitas. Laikrodininku miestelyje dirbo Mauša Zivonas, viešbučius laikė Heselis Lurje ir Irša Mielas. Transporto paslaugas teikė Izraelis Bunisas ir Leizeris Krochas.

Gydytojais dirbo S. Sauchatas, S. Trusfusaitė – Jofienė, dantis gydė I. Kuchmeisterytė – Binderienė. Buvo ir vietinis advokatas – Joffi Aroma. (26)

1939 m. penkiolika Sedos žydų šeimų naudojosi telefonu.

 Gydytojas S. Sauchatas.jpg

Gydytojas S. Sauchatas

 

1941 m. vasarą Sedos žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Apie 500 asmenų buvo sušaudyti Sedos žydų kapinių teritorijoje. Dabar ten stovi paminklinis akmuo.

 

VIEKŠNIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 

Garsus viekšniškis, profesorius Mykolas Biržiška Viekšnių miestelio pradžią savo prisiminimų knygoje aprašo glaustai: „Viekšnių vietovė <…> tik 1636 (1634?) m. virsta bažnytkaimiu ar bažnytdvariu. <…> 1792 m. <…> gauna magdeburgija (garbės ženklas [t.y., herbas]: trys žvaigždės su vainiku žydrame fone), kitaip tariant, keliama miesteliu [iš tikrųjų tampa miestu]. Tuo laiku šis storastinis [seniūno] miestelis turėjo jau bent tris šimtus gyventojų, tikriau, be besiverčiančių žemės ūkiu sodžionių [kaimiečių], apie tris šimtus miesčionių, bemaž vienų žydų karčiamininkų, kromininkų bei amatininkų; 1662 Viekšniuose nebuvo dar nė vieno žydo, bet 1766 m. Viekšnių kahalas skaitė 274 žydus“ (27). Ši M. Biržiškos knygos citata gana vaizdingai apibūdina Viekšnių miestelio pradžią, tačiau joje yra nemažai istorinių klaidų. Pirmiausia yra žinoma, jog dabartinių Viekšnių apylinkėse buvo gyventa gerokai anksčiau. Pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, jog žmonių čia būta jau IX – XII a., o XIII – XIV a. vietovė priklausė Ceklio sričiai, tačiau po karų su kryžiuočiais buvo retokai gyvenama. Viekšnių pavadinimu gyvenvietė žinoma nuo XVI a., kai šį vardą gavo dvaras, seniūnija ir miestelis. (28) Yra kelios versijos, aiškinančios šio miestelio, įsikūrusio prie Ventos upės, vardo kilmę. Motiejus Valančius teigia, jog miestelio vardas yra kilęs nuo žodžio vykšna (vykšna – guobinių šeimos medis). Pagal kitą variantą jis yra kilęs iš vandenvardžio Viekšnas (ežero vardas) (29).

Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tada Viekšnių apylinkėse gyveno 33 bajorų šeimos, o XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. Miestelis ir jo apylinkės ypatingai nukentėjo 1656 m., kai jį nusiaubė švedų kariuomenė. Ir vėliau Viekšnius persekiojo įvairios nelaimės – marai, gaisrai, karai ir t.t. Viekšnių miestelį ir seniūniją įvairiais laikotarpiais valdė Sapiegų, Gorskių šeimos, didikas Pisanka. 1794 m. Viekšniai buvo padovanoti buvusiai caro Pavlo I favoritei Šarlotai Livinienei, būsimai caro Nikolajaus I auklėtojai. Ji gyveno Viekšnių dvaro rūmuose. (30)

XVIII amžiuje Viekšniams buvo suteiktos net dvi privilegijos. Pirmąją 1725 m. spalio 25 d. suteikė Vabalninko ir Viekšnių seniūnas Leopoldas Ščiuka. (31) Šia privilegija Viekšniams suteiktos Magdeburgo miesto tiesės. Apibūdinama savivaldos struktūra, teismas ir herbas (trys aukšti kalnai). Kita privilegija Viekšniams suteikta 1792 m. gegužės 3 d. Dokumente pažymima, jog miestiečių prašomas karalius Stanislovas Augustas atnaujina Viekšnių savivaldos privilegiją. Miestui suteiktas herbas – trys žvaigždės (dvi sidabrinės ir viena auksinė) žydrame lauke, o virš jų karūna. (32)

Žydų bendruomenės skaitlingumas

Viekšnių miestelio gyventojų tautinė sudėtis visais laikais buvo gana įvairi. Pačioje miestelio gyvavimo pradžioje čia gyveno vien lietuviai (žemaičiai), vėliau ėmė rastis žydų, atsikėlė nemažai latvių XIX a. viduryje pradėti siųsti rusai kolonistai. Nėra tiksliai žinoma, kada Viekšniuose apsigyveno žydai. Remiantis bendromis regionui būdingomis tendencijomis galima daryti prielaidą, jog sąlygos apsigyventi žydams susidarė XVII – XVIII a. sandūroje.

Remiantis istoriniais šaltiniais galima teigti, jog pirmieji žydai Viekšniuose įsikūrė ne anksčiau nei pačioje XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje. Pirmieji rašytiniai duomenys apie žydus Viekšniuose yra iš XVIII a. vidurio. 1764 m. surašymo duomenimis Viekšniuose gyveno 274 žydai. Žydų skaičius miestelyje sparčiai augo: 1847 m. čia gyveno 1120 žydų, o 1860 m. minimi tik 500 krikščionių. Galime daryti išvadą, jog apie XIX a. vidurį beveik 70% miestelio gyventojų sudarė žydai. XIX žydų skaičius Viekšniuose nuolat augo. Tai susiję su caro politika – žydams buvo draudžiama apsigyventi už nustatytos sėslumo zonos ribų („čerta jevrejskoj osedlosti“). 1858 m. sudarytame žydų sąraše minimi 1110 asmenų – 612 moterų ir 498 vyrai. Pačioje XIX a. pabaigoje, 1897 m., Viekšniuose gyveno 2951 žmogus, iš jų 1646 buvo žydai (beveik 56% visų miestelėnų).

I Pasaulinio karo metais žydų skaičius miestelyje sumažėjo (priežastis žr. įvade). 1915 metais Viekšniai du kartus degė (balandžio ir gegužės mėn.), buvo patirta didelių nuostolių. Po karo į miestelį begrįžo tik dalis žydų. 1921 m. duomenimis jų gyveno apie 300, o pagal 1937 m. duomenis – iš 2728 miestelėnų buvo apie 500 žydų (~130 šeimų; maždaug 18 % visų gyventojų). Taigi žydų skaitlingumo nuosmukis yra akivaizdus. (33)

Eil. Nr.

Metai

Iš viso miestelėnų

Žydų mieste

Žydų skaičius (%)

1.

1766 m.

274

2.

1847 m.

1120

3.

1858 m.

1110

4.

1897 m.,

2951

1646

56%

5.

1921 m.

300

6.

1937 m.

2728

500

18 %

Gyventojų skaičiaus raida Viekšniuose

 

Žydų gyvenamoji erdvėPagal XVII a. – XVIII a. žemėlapius galima spręsti, jog seniausioji miestelio dalis buvo palei Ventos upę ir dabartinė miestelio aikštė ( dab. Tirkšlių g., Tilto g., Dariaus ir Girėno g. pradžia). Šioje miestelio dalyje visais laikais dominavo žydai. M. Biržiška savo prisiminimuose gana aiškiai apibrėžė Viekšnių žydų kvartalą. „<…> Nuo pat pradžios gyveno žydai, kurie nuo rinkos plito tilto pusėn <…>Rinka galėtume palaikyti visą tą plotą, per vidurį ilgų dvileilių kromų perskirtą, kuriame du kartus savaitėje (antradieniais ir penktadieniais) įvyksta turgai, o 3 – 4 kartus metuose <…> jomarkai – kermošiai. Abipus rinkos ir dar kiek išilgai išeinančios iš jos gatvės, į vieną (tilto linkui, ligi didžiulės karčiamos, buvusios ties dabartiniu tiltu) ir į kitą pusę <…> taip pat buvo kromai arba šiaip žydų gyvenamieji namai. Kiek už namų, arčiau upės – šiulės [sinagogos]. <…> Toliau nuo Ventos, už žydų dalies, yra krikščionių gyvenamoji dalis, turinti su pirmąja ir mišrią sritį – nukreiptą į kapus Mažeikių gatvę, kurioje (vėliau negu rinkos apylinkėje) taip pat randasi ir žydų“. (34) Iš pastarojo aprašymo galima susidaryti gana išsamų Viekšnių žydų bendruomenės gyvenamosios erdvės vaizdą. Egzistavo krikščionių ir žydų miesto dalys, kurios iš esmės buvo visai atskiri (persidengė tik dab. Mažeikių gatvės dalyje). Visas žydų gyvenimas koncentravosi gana ribotoje erdvėje, pačiame miestelio centre, seniausioje jo dalyje. Čia buvo ne tik žydų gyvenamieji namai, parduotuvės (kromai), amatininkų dirbtuvėlės, kiti ūkinės – komercinės paskirties objektai, bet ir bendruomeniniai pastatai – sinagogos, mikva (ritualinė pirtis).

 Žydų kvartalas Viekšniuose.png


Žydų kvartalas Viekšniuose


Kada Viekšniuose pastatyta pirmoji žydų sinagoga, nėra tiksliai žinoma. Kai kurių šaltinių duomenimis ji pastatyta tik 1847m. Tačiau atsižvelgiant į žydų bendruomenės augimo tendencijas, galima įtarti, jog ji galėjo būti pastatyta kiek anksčiau – XVIII a. pab. ar XIX a. pradžioje. Vis dėlto galima gana drąsiai teigti, jog sinagoga negalėjo būti pastatyta anksčiau nei 1776 m., nes tik tais metais istoriniuose šaltiniuose paminimi Viekšnių žydai. Yra žinoma, jog XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje Viekšniuose buvo net treji žydų maldos namai. Kadangi nė vienas pastatas nėra išlikęs, o tikslių archyvinių dokumentų taip pat nėra, sunku daryti pagrįstas išvadas. Remiantis įvairiuose šaltiniuose pateikiama medžiaga, galimos dvi versijos: pagal pirmąją, miestelyje galėjo būti vasarinė ir žieminė sinagoga; pagal antrąją – buvo tik vienas specialus sinagogos pastatas (šul tipo), o kiti dveji maldos namai galėjo būti įrengti paprastuose pastatuose, pritaikytuose bendrai maldai ir ritualinėms apeigoms (beit midrash tipo). Tačiau šie svarstymai tėra hipotezės, kurių beveik nebeįmanoma patikrinti.

Kiek tvirčiau galime teigti, jog iki XX a. pradžios visi trys kulto pastatai buvo mediniai. Tik 1905 m., kaip prisimena M.Biržiška, vienas iš jų perdarytas į mūrinį. (35) Vietiniai viekšniškiai prisimena, jog sinagogos pastatas buvęs gana didelio tūrio, raudonų plytų. Jis nugriautas apie 1967 m., o toje vietoje pastatyti du daugiabučiai namai. Sinagogos stovėjo už dabartinėje Tirkšlių gatvėje esančių namų, kiek piečiau Tilto gatvės, arčiau Ventos upės. Taigi jos buvo gana svarbūs miestelio erdvę formuojantys objektai. Šalia sinagogų, netoli upės, buvo raudonų plytų mikva (dab. Ugniagesių g. 13).

 Ugniagesių g., buvusios mikvos ir bravoro pastatas.jpg

 

1Ugniagesių g., buvusios mikvos ir bravoro pastatas.jpg

 

2Ugniagesių g., buvusios mikvos ir bravoro pastatas.jpg


Ugniagesių g., buvusios mikvos ir bravoro pastatas.

 

Šio žydų bendruomenei svarbus ritualinio pastato lokalizacija atitinka judaizmo reikalavimus – yra netoli tekančio vandens ir maldos namų. Mikvos pastatas yra neblogai išsilaikęs. Reikia pastebėti, jog pastatas atliko dvi funkcijas – tai buvo ir pirtis, ir bravoras. Statinys buvo padalintas maždaug į dvi lygias dalis – vienoje buvo gaminami alkoholiniai gėrimai, kitoje prausiamasi. Pastato ilgis 16,3 m., plotis – 13 m. Dabar statinys yra praradęs dalį autentikos, pakeistas vidinis išplanavimas, užmūryti keli langai ir t.t. Tačiau principinė pastato struktūra išlaikyta.

Kaip jau minėta, žydai gyveno miestelio centre, aplink turgaus aikštę, dabartinėse Tirkšlių, Tilto, Akmenės gatvėse. Tik gana nedidelė dalis žydų namų išliko iki šių dienų. Miestelis smarkiai nukentėjo per I ir II Pasaulinius karus, tačiau didelių sugriovimų neišvengta ir taikos metu. Sovietmečiu vykdyta religinių objektų, kapinių, etc. naikinimo politika palietė ir Viekšnių žydų paveldo objektus. Buvo sunaikintos sinagogos, dalis žydų namų. Vis dėlto keletas objektų yra išlikę. Tirkšlių gatvėje tebestovi žydo Raškino namas (Nr. 9), kuris nepaliestas beveik jokių pakeitimų.

 Tirkšlių g. 9, Raškino namas.jpg

 

1Tirkšlių g. 9, Raškino namas.jpg

 

 Tirkšlių g. 9, Raškino namas

 

Tirkšlių g. Nr. 3 yra išlikęs didelis raudonų plytų žydo Vakso grūdų sandėlis. Tirkšlių g. Nr. 9 yra išlikęs dviaukštis medinis namas, priklausęs Vaksui, tačiau kaip prisimena viekšniškiai, XX a. 4 deš. tame name gyveno gydytojas Lichmanas Tamchinas. (36) Tirkšlių g. Nr. 21 priklausė žydui Vaksui, tačiau tame name buvo įsikūręs Žydų liaudies bankas.

 Buvęs Vakso namas.jpg

 

1Buvęs Vakso namas.jpg

Buvęs Vakso namas

 

Kiti namai, buvę aplink turgaus aikštę, neišliko, tačiau galima paminėti buvus Šulės Goršelaitės indų parduotuvę, Leibos Blanko kiaušinių sandėlius ir parduotuvę, Mosėjaus Šeino linų ir sėmenų prekybos kontorą bei sandėlius ir t.t.

Dar keletas išlikusių žydų namų stovi dabartinėje Akmenės gatvėje. Autentiški yra šioje gatvėje stovintys namai, pažymėti 25, 28 ir 30 numeriais.

 Akmenės gatvė.jpg

 Akmenės gatvė

 Akmenės gatvė 25.jpg

 Akmenės gatvė 25

 Akmenės gatvė 28.jpg

 Akmenės gatvė 28

Akmenės gatvėje yra ir žydo Joselio Lesemo malūnas. Tai ryškus miestelio architektūrinis objektas, esantis pietvakarinėje Viekšnių dalyje. Malūnas pastatytas 1897 m., raudonų plytų, gerai išsilaikęs. Nors pastatas yra šiek tiek rekonstruotas (greičiausiai sovietmečiu), principinė jo struktūra išlaikyta. Pastato matmenys ~20X20 m. Pastatas yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

 

 Josemo Lasemo malūnas.jpg

 

1Josemo Lasemo malūnas.jpg

 

2Josemo Lasemo malūnas.jpg

 

3Josemo Lasemo malūnas.jpg

Josemo Lasemo malūnas

 

Labai svarbus Viekšnių objektas yra vaistinė. Nors vaistininko žydo Viekšniuose nebuvo, yra keletas sąsajų, jungiančių Viekšnių žydus su šiuo pastatu. Namą, kuriame 1860 m. įsikūrė antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po Palangos vaistinės), kaip manoma XVIII a. pabaigoje pastatė Viekšnių rabinas Abraomas Abelė Jafė. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog vaistinės pastatas yra seniausias namas Viekšniuose. Kaip pasakojama, rabinas Abelė Jafė Viekšnių žydų bendruomenėje buvo laikomas ypatingu, buvo pagarsėjęs savo dorybėmis. Tikėta, jog kaip tik jis apsaugojo savo statytą pastatą nuo visų gaisrų ir nelaimių, siautusių Viekšniuose. Dabar vaistinės pastate yra įkurtas muziejus, kuriame tarp kitų eksponatų saugomos ir receptų knygos, kuriuose esama Viekšniuose dirbusių žydų gydytojų išrašytų receptų.

  Viekšnių vaistinė, pagrindinis fasadas.jpg

 Viekšnių vaistinė, pagrindinis fasadas

 Viekšnių vaistinė, kiemo vaizdas.jpg


Viekšnių vaistinė, kiemo vaizdas

 

Bendruomenės gyvenimas

Ūkinė veiklaM. Biržiška savo prisiminimuose yra surašęs nemažai žydų, XIX a. pab., XX a. pirmoje pusėje gyvenusių Viekšniuose, pavardžių bei išvardijęs jų profesijas ar pragyvenimo šaltinius. Jis pamini „<…> krominikę Biumą (Kuminaitę – Natansonienę, vėliau išvykusią Amerikon), po kurios kromininkavo jos sesuo Dveirė, <…> arčiau špitolės buvo populiarus judviejų brolienės Kuminienės kolonialinių prekių kromas; kromininkę Nachamą (Alblomienę); <…> Zlatą, kuri vertėsi pirkdama turguje ir pristatinėdama prekes į namus, ir jos malonią konkurentę Rochą Leją; <…> diližano laikytoją Strolį <…> ir jo sūnų Nachmaną, kuris su savo konkurentu Abkiu ne kartą stotyje susimušdavo keleivių akivaizdoje. <…> Atsimenu dar bevardį vargšą, kuris penktadieniais stebino mus, vaikus, rinkoje šaukdamas: „In bod Arein!“ arba „In Šul Arein!“ Iš Viekšnių išėjo Abraomas Idelsonas, žydų „Razsvieto“ ir šiaip žydų veikėjas, Izraelis Efroikinas <…>, Žydų delegacijos komiteto narys; mūrininko Iciko Markuso sūnus, išėjęs Telšių žydų seminariją, o paskui profesoriavęs Paryžiuje“ (37). Taigi gausi Viekšnių žydų bendruomenė buvo gana įvairi. Ją sudarė įvairios socialinės padėties žmonės. Buvo nemažai pirklių ir prekybininkų, kurie vertėsi šiam kraštui būdingu verslu – linų ir kiaušinių perpardavinėjimu, taip pat gana daug smulkesnių prekybininkų ir amatininkų. Tarpukariu Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo banką (Žydų liaudies bankas įsteigtas 1924 m.), buvo du žydams priklausę viešbučiai (Dveirės Rubinšteinienės ir Ch. Garbelio). Dantų gydytojais dirbo T. Goldmanaitė ir Samuelis Gelfundas, gydytojai Glikmanienė ir Lipmanas Tamchrinas. (38)

 Viekšnių žydų bendruomenės mokėtas žvakių mokestis. 1847 m. duomenys (39) 

Gyventojų kategorija

Žmonių skaičius

Mokesčio tarifas

Surinkta suma

Pirkliai (III gildija)

3

12 rublių

36 rubliai

Miestiečiai (turtingi)

75

8 rubliai

600 rublių

Miestiečiai (vid. turtingi)

75

4,5 rublių

337,5 rublių

Miestiečiai (gyvenantys vargingai)

75

2 rubliai

150 rublių

Miestiečiai (atleisti nuo mokesčio)

75

-

-

Iš Viso

303

-

1123,5 rublių

 

Švietimas ir kultūra

Bendruomenėje būta ir iškilių asmenybių – jau minėtas Markusas, tapęs profesoriumi Paryžiuje, keletas rabinų – Elje Boruchas, vėliau tapęs Miro ješivos mokytoju, Mozė Šapiro, Arje Leib ben Jedidja Lipkinas (1849 – 1902 rabinas, mirė 1902 m.), Saliamonas ben Aaronas Juozapas Fainzilberis (1871 – 1941), ilgametis šoichetas (ritualinis skerdikas) Bencijonas Chaimas ben Mejeris Judelovičius (mirė Viekšniuose 1940 m.) ir kt.

Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo chederius, „Tarbut“ mokyklą, prie kurios buvo įsteigta biblioteka, jaunimo dramos trupė. Žydų vaikai mokėsi ne tik savo pradinėje mokykloje, bet ir lietuviškoje mokykloje. Įdomu pastebėti, jog žydai prisidėjo prie lietuviškos mokyklos įsteigimo Viekšniuose. Buvęs tarpukario Viekšnių valsčiaus sekretorius J. Levitas išsaugojo 1908 m. Viekšnių valsčiaus gyventojų sueigos protokolą, kuriame kuriame užfiksuotas nutarimas prašyti valdžios leisti Viekšniuose steigti keturklasę mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. Viekšnių žydai pritarė tokiam sprendimui ir sutiko prie mokyklos statybos prisidėti trimis tūkstančiais rublių. Su tos pačios mokyklos steigimu yra susijęs dar vienas pasakojimas. Esą Mažeikių miestas taip pat prašęs valdžios leidimo steigti mokyklą, tačiau viena šalia kitos dvi panašios mokyklos negalėjo veikti. Teko varžytis, kuriame mieste tokią mokyklą įsteigti, tad Viekšnių valsčiaus atstovai prieš balsavimą, norėdami surinkti balsų daugumą, vienoje Viekšnių alinių balsuotojams surengė nemokamas vaišes, o išlaidas kompensavo žydų komersantai, suinteresuoti, kad toje mokykloje galėtų mokytis ir jų vaikai. Varžybas laimėjo viekšniškiai. (40) Šio pasakojimo tikrumu galima abejoti, tačiau iš jo galime spęsti, jog švietimo srityje bendradarbiavimas tarp žydų ir ne žydų vyko.

Tarpukariu Viekšnių progimnazijoje beveik nuolat mokėsi žydų tautybės mokinių. Štai 1935 – 1936 m. III klasėje buvo 31 mokinys, tarp jų žydaitės Lėja Naftalinaitė (tėvas Dovydas Naftalinas, gyv. Turgavietė Nr. 12), Galė Šotlandaitė (tėvas Aaronas Šotlandas, gyv. Tirkšlių g. 4). (41) 1935 m. Viekšnių valdžios vidurinėje mokykloje atestatai išduoti 58 mokiniams, tarp jų 7 žydams (Beilei Bekerytei, Henrikui Blankui, Faibei Potesaitei, Esterai – Matlei Šliosbergaitei ir kitiems). (42) 1940 m. į mokyklą priimti 64 mokiniai, tarp jų 6 žydai. (43) Viekšnių mokykloje buvo ir žydų tikybos mokytojas. 1934 – 1935 m.m. juo dirbo Geršonas Sudauckas (44), 1935 – 1936 m.m. Abromas Šochetas, baigęs Telšių „Javne“ mokytojų seminarijos keturis kursus. (45) Ilgus metus (1924 – 1930) mokyklos gydytoju dirbo Chackelis Rakuzinas. (46) Kurį laiką mokykloje matematiką, algebrą, geometriją, fiziką dėstė mokytojas Meeras Eidelmanas. (47)

1935 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje Henrikui Blankui.jpg

1935 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje Henrikui Blankui išduotas pažymėjimas.

 1931 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje Taibei Potesaitei.jpg

1931 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje Taibei Potesaitei išduotas pažymėjimas.

Viekšniuose buvo ir ješiva – aukštesnioji žydų dvasinė mokykla.

Didelę dalį Viekšnių gaisrininkų sudarė žydai. Viekšniškė Zofija Navickienė – Aleksandravičiūtė taip prisimena Viekšnių gaisrininkus žydus: „<…> Tarpukario Lietuvoje mūsų miestelyje buvo švenčiamos valstybinės šventės. Bažnyčioje vykdavo iškilmingos pamaldos, į kurias atžygiuodavo uniformuoti jaunalietuviai, gaisrininkai, mokiniai. Įdomiausia, kad gaisrininkai buvo daugiausia žydų tautybės, bet ir jie dalyvaudavo pamaldose, nenusiėmę blizgančių šalmų“. (48)

Ta pati Zofija Navickienė – Aleksandravičiūtė prisimena dar vieną įvykį, kai 1932 m. svečiuodamasis Viekšniuose Prezidentas Antanas Smetona aplankė ir žydų sinagogą. (49)

 Viešbučio savininkė Dveirė Rubinšteinienė.jpg

Viešbučio savininkė Dveirė Rubinšteinienė (50)

  Viekšniškis pirklys Bėras Rubinšteinas.jpg


Viekšniškis pirklys Bėras Rubinšteinas (51)

 

 Viekšniškių žydų Kalvarijų šeima.jpg

 Viekšniškių žydų Kalvarijų šeima

 

Viekšnių žydų bendruomenė turėjo savo sporto klubą, miestelis garsėjo futbolo komanda.

 Viekšnių futbolo komanda.jpg

Viekšnių futbolo komanda

 

Kapinės Viekšnių žydų kapinės įkurtos atokiau miestelio, Vakarinėje jo pusėje, visai šalia katalikų kapinių (dab. Mažeikių gatvėje). Kapinės netoli Ventos upės. Kada čia pradėta laidoti, tikslių žinių nėra. Kapinių įkūrimo datą nustatyti pagal antkapius taip pat neįmanoma.

Kapinės buvo aptvertos iš akmenų sumūryta tvora, tačiau dabar iš senosios tvoros likę tik fragmentai vakarinėje kapinių pusėje.

 Senosios Viekšnių žydų kapinių tvoros fragmentas.jpg

 Senosios Viekšnių žydų kapinių tvoros fragmentas

 

Visa kapinių teritorija neseniai aptverta nauja tvora. Išlikę antkapiai yra XIX a. antros pusės, XX a. pirmos pusės. Seniausias rastas antkapis – 1858 m. Seniausia kapinių dalis yra pietinėje pusėje, naujausia – šiaurinėje. Įvertinus kapinių teritorijos dydį, darytina prielaida, jog yra išlikę trečdalis ar ketvirtadalis antkapinių paminklų (macevų). Kapinėse iš viso yra apie 160 macevų.

 Viekšnių žydų kapinės.jpg

 1Viekšnių žydų kapinės.jpg

 Viekšnių žydų kapinės

 

Visi antkapiai orientuoti Vakarų kryptimi. Macevos nėra labai išskirtinės. Seniausios kapinių dalies (XIX a. II pusė) antkapiai menkai apdirbti, ant jų nėra jokių simbolių. Vos keli antkapiai šioje dalyje išsiskiria savo masyvumu. Naujesniojoje kapinių dalyje macevos geriau apdirbtos, atsiranda simbolių (daugiausia Dovydo žvaigždės). Vienas paminklas išsiskiria savo dekoru. Ant šios 1911 m. datuojamos macevos iškalta trišakė žvakidė. Raižinys užima didžiąja paminklo dalį, tekstas persipina su raižiniu. Kapinėse yra keletas dvigubų paminklų. (52) (Žr. Macevos Viekšnių žydų kapinėse).

 

TIRKŠLIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 

Tirkšliai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIII a., tačiau miesteliu tapo tik XVI a. pirmoje pusėje. Miestelis kūrėsi aplink dvarą, minimą nuo XVI a. pradžios. Tirkšliai niekada nebuvo itin didelis ir reikšmingas miestelis. Jis ypatingai nukentėjo per Šiaurės karą (1700 – 1721 m.), vėliau Tirkšliuose siautė maras, sunaikinęs didelę dalį gyventojų. Tirkšliai nėra gavę svarbių privilegijų, todėl neišsiplėtė. Gyventojų skaičius visais laikais, lyginant su aplinkiniais miesteliais, buvo gana nedidelis. Kiek geresni laikai Tirkšliams atėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, kai miestelis tapo valsčiaus centru.

Žydų skaitlingumo raida

Tirkšlių žydų istorija yra tyrinėta labai menkai, tėra labai mažai išlikusių archyvinių dokumentų. Kada tiksliai pirmieji žydai atsikraustė į Tirkšlius, nėra žinoma. Darytina prielaida, jog tai atsitiko XVII a. pabaigoje, XVIII a. pradžioje, kai po karų su švedais ir Šiaurės karo gyventojų skaičius miestelyje ženkliai sumažėjo, o miestelio laikytojai norėjo pritraukti žmonių į ištuštėjusią gyvenvietę.

Bene pirmą kartą Tirkšlių žydai minimi 1765 m. inventoriuje, kur teigiama, jog miestelyje gyvena septynios žydų šeimos. XIX a. pabaigoje – 1897 m. – Tirkšliuose gyveno 242 žydai. Kaip ir kituose Kauno gubernijos miesteliuose, Tirkšlių žydai smarkiai nukentėjo I Pasaulinio karo metu. Po karo miestelyje liko 83 žmonės. Prieš II Pasaulinį karą miestelyje gyveno vos kelios žydų šeimos.

Žydų bendruomenės lokalizacija

Tirkšlių žydų bendruomenė telkėsi miestelio centre, pagrindinėse jo gatvėse. Bendruomenė gyveno gana kompaktiškoje erdvėje – dabartinėse Dariaus ir Girėno bei J. Janonio gatvėse. Čia būta parduotuvių, amatininkų dirbtuvių, svarbiausi bendruomeniniai objektai – sinagoga, mokykla, etc.

 Tirkšlių miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė.png

Tirkšlių miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė (pažymėta)

 

Apie tai, kada tiksliai Tirkšliuose pastatyta sinagoga, nėra žinoma. Aišku tik tiek, jog XIX a. pradžioje ji jau stovėjo. Sinagoga yra išlikusi (dab. J. Janonio g.) Ji statyta apie XIX a. vidurį. Tyrinėtojų vertinimu, Tirkšlių sinagoga yra ankstyviausia iš vėlyvojo klasicizmo periodo sinagogų. Ji nedidelio tūrio, stačiakampio plano, dengta dvišlaičiu stogu. (53) Sinagoga orientuota Rytų – Vakarų kryptimi, kai Aron kodešas Rytuose, o pagrindinis įėjimas Vakaruose. Pastato ilgis 13,5 m, plotis – 12,1 m. Pietinėje ir Šiaurinėje sinagogos sienose esantys langai išdėstyti vienoje linijoje, nėra aiškios išorinės skirties tarp vyrų ir moterų dalių. Išliko gana sudėtingo langų profilio fragmentai, virš langų esančios sandrikų imitacijos. Sovietmečiu sinagoga paversta sandėliu, prie vakarinės sienos buvo pristatytas prieangis, tačiau dabar jis nugriautas. Sovietmečiu buvo visiškai sunaikintas pastato interjeras. Pakenkta ir eksterjerui: rytinėje sienoje išpjautas langas, užkalti šoniniai langai, iš dalies rekonstruota vakarinė siena. Nepaisant to, jog autentiškas sinagogos interjeras visiškai sunaikintas, pagal kai kuriuos išlikusius elementus galima mėginti bent iš dalies rekonstruoti buvusį vaizdą. Aron kodešo būta ties rytine sinagogos siena. Ten yra išlikę du jį rėminę šešiakampiai piliastrai. Jie baltai dažyti, viršuje mėlyna juosta. Kiek žemiau juostos yra kažkas panašaus į tris hebrajų abėcėlės raides, tačiau tiksliai jų įskaityti neįmanoma. Galima tik kelti hipotezę, jog ant jų yra buvęs kažkoks užrašas. Sinagogos interjere aiškiai matoma riba, kur prasidėjo moterų galerija (dabar sunaikinta). Vidinės sinagogos sienos buvo tinkuotos, vėliau nudažytos šviesia spalva (yra išlikę keli fragmentai). (Žr. Tirkšlių sinagogos nuotraukas).

Apie kitus svarbius žydų bendruomenės objektus žinių nėra daug. Neaišku, kur stovėjo pirtis, kada ji sunaikinta. Miestelyje yra išlikę keli žydams priklausę namai. Jie stovi dabartinėse Dariaus ir Girėno bei J. Janonio gatvėse. Dariaus ir Girėno g. 15 gyveno žydas Kanas, jis vertėsi amatu – apdirbo odas.

 Dariaus ir Girėno g. Nr. 15, Kano namas.jpg

1Dariaus ir Girėno g. Nr. 15, Kano namas.jpg

Dariaus ir Girėno g. Nr. 15, Kano namas

Dariaus ir Girėno g. 19 yra išlikęs bendruomenės šoichetui (ritualiniam skerdikui) priklausęs namas. Vienoje namo dalyje buvo įrengta mėsos parduotuvė, kitoje gyveno mėsininko šeima. Kaip prisimena vietiniai žmonės, šalia pastato būta specialaus namelio, kuriame skersti galvijai. Dariaus ir Girėno g. 26 gyveno žydas Itingis, kuris vertėsi prekyba linais. Dariaus ir Girėno g. 31 taip pat išlikęs žydams priklausęs namas. Dariaus ir Girėno g. 13 buvusio žydų namo vietoje dabar yra pastatyta miestelio biblioteka. Išliko keletas J. Janonio gatvėje buvusių žydų namų (Nr. 11).

 J. Janonio Nr.11.jpg

 J. Janonio Nr.11

 

Kapinės

Tirkšlių žydai buvo laidojami kapinėse, esančiose visai šalia Mažeikių (atstumas tarp Tirkšlių ir Mažeikių vos keli kilometrai). Ten pat buvo laidojami ir Mažeikių žydai. Tikėtina, jog šios kapinės įkurtos kaip Tirkšlių žydų laidojimo vieta (Tirkšliai senesni nei Mažeikiai), o susikūrus Mažeikių žydų bendruomenei, šiose kapinėse imti laidoti ir šio miesto žydai. Dabar kapinės yra sunaikintos, išlikę tik keli antkapiniai paminklai. Kapinės sunaikintos sovietiniais metais. Neaiški buvusių kapinių teritorija, dydis. Kelios išlikusios macevos datuojamos XX a. 3 – 4 deš. Jos padrikai išsidėsčiusios nedidelėje aptvertoje teritorijoje. Teritorija aptverta prieš kelis dešimtmečius kaip masinių žudynių kapas, nes kaip tik buvusiose Tirkšlių ir Mažeikių žydų kapinėse 1941 m. vasarą sunaikintos šių miestelių žydų bendruomenės.

  Tirkšlių ir Mažeikių bendruomenių žydų kapinės.jpg

 1Tirkšlių ir Mažeikių bendruomenių žydų kapinės.jpg

 Tirkšlių ir Mažeikių bendruomenių žydų kapinės

 

Žydų bendruomenės gyvenimas

Ūkinė veikla Tarpukariu Tirkšliuose žydų nebuvo itin daug, tačiau veikė kelios žydų dirbtuvės, ūkinių prekių parduotuvė, dešrų gamyklėlė. 1931 m. miestelyje buvo B. Chalkelio, M. Movšienės manufaktūros, M. Abramovičiaus, Elijo Kagano ūkinių prekių parduotuvės. Odų apdirbimo ir prekybos verslu vertėsi Abramas Šertanas, Kanas. Miestelyje buvo ir mėsos gamyklėlė, priklausiusi O. Ilteriui. (54)

Kultūrinis gyvenimas

Miestelyje buvo žydų pradžios mokykla, tačiau žydų vaikai ėjo ir į bendrą su lietuviais pradinę mokyklą.

Miestelio išskirtinumas yra tas, jog vasarą jis virsdavo savotišku kurortu. Kadangi aplink Tirkšlius yra daug pušynų, į miestelį atvažiuodavo nemažai ligotų žmonių, daugiausia džiovininkų, kurie čia ilsėdavosi. Tirkšliai kaip kurortas buvo ypatingai mėgiami aplinkinių miestų ir miestelių žydų.

Iš svarbesnių bendruomenės veikėjų galima paminėti rabinus Aaroną Eliją Kahaną, Jokūbą Jafę (1834 – 1913), Tuvijų ben Mozę Bajų (gim. 1846 m., miestelio rabinas po 1879 m.), Abraomą Abelę ben Bencijoną (1880 – 1929).

Bendruomenė sunaikinta 1941 m. vasarą netoli Mažeikių, prie Ventos upės.

 ŽIDIKŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Židikai minimi nuo XVI a. Manoma, jog Židikų pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, padarytas iš pavardės Židonis, Židulis ar Židikas. (55)  XVI a. viduryje Židikų dvaras ir kaimas priklausė karališkosioms valdoms ir įėjo į Grūstės sritį. 1568 m. karalius Židikų dvarą ir kaimą padovanojo Jeronimui Chodkevičiui. Tikėtina, jog gyvenvietė egzistavo jau ir anksčiau, tačiau valakų reformos metu (su kuo yra susijęs pirmasis Židikų paminėjimas), buvo perkelta į kitą vietą. XVI a. pab., XVII a. pradžioje egzistuoja dveji Židikai: vadinamasis Senmiestis, gyvenvietė, buvusi jau iki valakų reformos bei naujieji Židikai, suformuoti valakų reformos metu ir esantys maždaug už kilometro nuo Senmiesčio. (56)

1662 m. Židikams suteikta turgų ir prekymečių privilegija, tačiau realiai prekyba nevyko. XVII a. pradžios šaltiniuose Židikai imami vadinti miestu – oppidum. Vis dėlto tai nereiškia, jog gyvenvietė tokia ir buvo. Iš inventorių galime spręsti, jog tai nebuvo įprastinė valakų reformos metu suformuota prekybininkų ir amatininkų gyvenvietės formos miestelis, o greičiau manytina, jog Židikai liko gatvinis žemdirbių kaimas.

XVII a. Židikai priklausė Kražių jėzuitų kolegijai. Pagal 1690 m. surašymo duomenis Židikuose gyveno 42 šeimos, o kaime – 34. Nei prekybininkų, nei amatininkų šiame surašyme nėra, todėl galima teigti, jog tai buvo išimtinai žemdirbių gyvenvietė. Nė viename XVII a.inventoriuje neminima Židikų turgaus rinkliava, vadinasi, turgūs nevykdavo. (57) Nepaisant to, jog jau nuo XVII a. vidurio Židikai vadinami miesteliu, iki pat XVIII a. pradžios jie liko kaimiško tipo gyvenviete.

Žydų bendruomenės skaitlingumas

Miesteliu Židikai tampa tik XVIII a. pirmoje pusėje ir toks jų raidos posūkis yra tiesiogiai sietinas su žydų bendruomenės atsiradimu. Tik XVIII a. antroje pusėje Židikuose ima rastis prekybininkų ir amatininkų, keičiasi miestelio tautinė sudėtis, miestelis plečiasi ir suklesti. XVIII a. pradžioje Židikuose buvo vos viena žydų šeima (nuomojo malūną), tačiau 1765 m. jau turime žinių apie Židikų kahalą. Židikuose surašyta 31 žydų šeima (115 žmonių). Židikų kahalui priklausė dar 23 šeimos, gyvenančios kaimuose. 1816 m. ir 1818 m. Židikų vaitystėje surašyta 440 žmonių, iš jų 94 žydai (21% visų gyventojų). 1847 m. Židikų kahalui priklausė 361 šeima arba 1387 žmonės. Dauguma jų gyveno aplinkiniuose kaimuose ir vertėsi žemės ūkio produktų perpardavinėjimu. 1897 m. Židikuose surašyti 132 kiemai su 1243 žmonėmis – iš jų 914 žydai (73,5 % visų gyventojų). (58) Taigi XIX a. Židikų žydų skaičius žymiai išaugo, žydai labai ryškiai dominavo miestelyje.

Kaip ir kituose aplinkiniuose miesteliuose, žydų skaičius Židikuose ženkliai sumažėjo I Pasaulinio karo metu. Dėl evakuacijos į Rusijos gilumą ir emigracijos į Palestiną, Pietų Afriką, Ameriką, po karo Židikuose buvo likę vos 366 žydai. Jų skaičius kiek išaugo tarpukario metais. Prieš II pasaulinį karą Židikuose gyveno apie 150 žydų.

Eil. Nr.

Metai

Iš viso miestelėnų

Žydų mieste

Žydų skaičius (%)

1.

1765 m.

115

2.

1818 m.

440

94

21%

3.

1847 m

1387

4.

1897 m.

1243

914

73,5 %

5.

XX a. I pusė

366

Gyventojų skaičiaus raida Židikuose

 

Žydų bendruomenės lokalizacijaGalima teigi, jog XVIII a. Židikai buvo potenciali žydų kūrimosi vieta, nes 1789 m. Žemaičių vyskupas Giedraitis leido „Židikų mieste pastatyti žydų sinagogą ir įrengti kapines“. (59) Ši vyskupo Giedraičio privilegija Židikų žydams yra itin svarbus dokumentas, leidžiantis tiksliai nustatyti žydų bendruomenės institucionalizacijos miestelyje pradžią. Tai bene vienintelis išlikęs tokio pobūdžio dokumentas, nes aplinkiniams miesteliams (Sedai, Viekšniams, Tirkšliams) suteiktos privilegijos nėra išlikusios.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pirmoje pusėje Židikams virstant miesteliu, susiformavo miesto aikštė, aplink kurią ėmė kurtis žydai. Visa žydų bendruomenė telkėsi centrinėje miesto dalyje, aplink aikštę ir jos prieigose. Čia buvo žydų gyvenamieji namai, parduotuvės, dirbtuvės, bendruomeniniai objektai. Židikų miestelio aikštė yra stačiakampio plano. Ji buvo „įrėminta“ religiniais objektais – viename gale stovi šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1821 m., kitame gale, šiaurinėje miestelio dalyje, kiek atokiau nuo aikštės stovėjo sinagoga. Netoli nuo sinagogos buvo žydų pirtis (mikva), maždaug ties aikštės viduriu, dešinėje pusėje žiūrint nuo bažnyčios (šiaurinėje pusėje), stovėjo žydų pradžios mokykla. Dabar nė vieno iš šių svarbių žydų bendruomenės objektų miestelyje nebėra.

Kaip prisimena židikiškiai (60), sinagoga buvo medinė, vieno aukšto, dvišlaičiu skiedromis dengtu stogu. Pastatas buvęs gana aukštas, didelio tūrio. Sinagoga pradėta ardyti dar II Pasaulinio karo metais, tuoj po žydų bendruomenės sunaikinimo, o visiškai sugriauta tuoj po karo. Panašiai atsitiko ir su mikvos pastatu.

Buvusi žydų pradžios mokykla po karo dar stovėjo. Tai buvo ilgas medinis pastatas, kuriame, sunaikinus žydus, kelerius metus mokėsi lietuvių vaikai. Pastatas nugriautas apie XX a. vidurį. Dabar maždaug toje vietoje, kur stovėjo žydų mokykla, yra pastatytas paminklas Lietuvos Nepriklausomybei.

Iš žydams priklausiusių namų beveik nieko neišliko. Kaip prisimena židikiškiai (61), prieš karą beveik visi žydų namai buvo mediniai, gana seni, todėl šiandien jų jau nebėra. Židikų žydai nukentėjo ir per 1939 m. gaisrą, kai sudegė didelė dalis miestelio, ypač smarkiai nukentėjo pietinė aikštės pusė.

 Židikių miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė.png

Židikių miestelio planas ir žydų gyvenamoji erdvė (pažymėta raudonai)


Kitas svarbus žydų bendruomenės objektas yra kapinės. Manytina, jog jos įkurtos po 1789 m., kai Židikų žydams buvo suteikta privilegija įsirengti kapines. Jos yra atokiau nuo miestelio, į pietryčius nuo katalikų kapinių. Kapinių plotas 0,53 ha. Kapinės aptvertos betonine tvora, jų būklė prasta: dalis macevų yra nugriuvusios, nemažai susmegusių į žemę. (Žr. nuotraukas: Macevos Židikių žydų kapinėse) Paminklų orientacija chaotiška, jie nėra išdėstyti chronologine tvarka. Seniausias rastas antkapis – 1885 m., naujausias –1937 m. Židikų žydų kapinių macevos neišsiskiria savo dekoru, epitafijomis ar simboliais. Ant kai kurių antkapių randami simboliai yra gana tradiciniai: Dovydo žvaigždė, trišakė žvakidė, laiminimui sudėtos rankos. Kaip labiau išskirtinį galima paminėti 1909 m. datuojamą antkapį, pastatytą ant dviejų draugų kapo. Šioje macevoje iškalta retesnė epitafija.  

Žydų bendruomenės gyvenimas

Ūkinė veiklaXVIII a. Židikuose įsikūrusi žydų bendruomenė nuolat augo ir stiprėjo. Savo augimo viršūnę ji pasiekė XIX a. antroje pusėje.

1852 m. Židikus ištinka didelis gaisras, po kurio nuo seno vykę turgūs išnyko. Tai labai neigiamai atsiliepė vietinei žydų bendruomenei. Turgūs buvo atnaujinti tik 1872/1873 metais. Turgaus atgaivinimas davė teigiamą ekonominį ir demografinį postūmį Židikų žydams. Židikų žydų bendruomenės mokėtas žvakių mokestis. 1847 m. duomenys (62) 

Gyventojų kategorija

Žmonių skaičius

Mokesčio tarifas

Surinkta suma

Pirkliai (III gildija)

1

12 rublių

12 rublių

Miestiečiai (turtingi)

90

8 rubliai

720 rublių

Miestiečiai (vid. turtingi)

90

4,5 rublių

405 rublių

Miestiečiai (gyvenantys vargingai)

90

2 rubliai

180 rublių

Miestiečiai (atleisti nuo mokesčio)

90

-

-

Iš Viso

361

-

1317 rublių


Tarpukariu Židikų žydai daugiausia užsiėmė prekyba, tačiau buvo keletas ūkininkaujančių žydų. Tai ganėtinai retas atvejis. Izraelis Jakobsonas ir Elija Itingas prekiavo javais ir linais, žemės ūkio produktais – Leiba Segelis ir J. Silberis. Metalo gaminiais – Simcha Sleižys ir Lozeris Joffe.

Židikuose buvo šešios manufaktūros parduotuvės, Mejeko Šero indų parduotuvė. Veikė Chaimo Levino karšykla, Maušos Josefo skrybėlių dirbtuvė ir parduotuvė, Heimano arbatinė. Gydytoju dirbo Zarcinas, dantis taisė G. Jakobsonaitė (63).

  Gydytojo Zarcino šeima, kartu kun. A.Bukontas ir rašytoja M. Pečkauskaitė.jpg

 Gydytojo Zarcino šeima, kartu kun. A.Bukontu ir rašytoja M. Pečkauskaitė/ Šatrijos Ragana

 Siuvėjų kursai Židikuose. Pirmas iš dešinės žydas Strolkis.jpg

 Siuvėjų kursai Židikuose. Pirmas iš dešinės žydas Strolkis

 

Kultūrinis gyvenimas

Židikuose veikė žydų liaudies bankas, 1924 m. turėjęs 87 narius, žydų pradžios mokykla, mažoji ješiva.

Svarbesnieji bendruomenės veikėjai – rabinai Mozė Saliamonas Levinbergas (miestelio rabinas 1858 – 1896, mirė Židikuose 1896 m.), Viekšnių jašivos vadovo tėvas; Chaimas ben Abraomas Natanzonas ( 1838 – 1904, miestelio rabinas 1897 – 1904 m., mirė Židikuose); Abraomas Zeevas Haleris (1866 – 1941?, miestelio rabinas pie 1910 m.); Juozapas Jokūbas Markus (rabinas apie 1923 m.); Izaokas Biegunas (1878 – 1941, miestelio rabinas apie 1928 m.); paskutinysis Židikų rabinas – Elijas Luckis (1898 – 1941 m.). Paminėtini dar du svarbūs asmenys – mažosios jašivos vadovas Cvi Mejeris Hurginas, šoichetas Elija Dovas Kamenickis (abu pareigas ėjo iki I Pasaulinio karo.

Prieškario ir karo metais Židikuose dirbo kunigas Vaclovas Martinkus. Jis padėjo išgelbėti dviejų mėnesių amžiaus advokato Jankelio Michnickio ir gydytojos Nechamos Gurvičiūtės sūnų. Jis buvo apkrikštytas ir įvaikintas Marijos ir Jeronimo Bukontų šeimoje. Berniuko tėvai žuvo, įtėvis mirė Sibire. Išgelbėtasis Alfonsas Bukontas vėliau tapo literatu ir vertėju.

1941 m. rugpjūčio 3d. Mažeikiuose sunaikinta apie 150 Židikų žydų.


 MAŽEIKIŲ ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

 Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo XIV a. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog 1332 m. Henrko Vartbergės kronikoje minimas Livonijos kariuomenės žygis į Mažeikių ir Vindeikių apylinkes, yra pirmasis Mažeikių gyvenvietės paminėjimas. Tačiau ši versija mažai tikėtina, nes nepakanka duomenų pastarajam teiginiui pagrįsti. Tvirčiau galima teigti, jog Mažeikių kaimas minimas tik nuo XVI a. pradžioje. 1661 m. Mažeikiai buvo mažas Viekšnių seniūnijos kaimelis, teturėjęs pusę valako dirbamos žemės. 1661 m. inventoriuje minimos kelios kaimiečių pavardės, tarp jų ir Mažeikio. Galima daryti prielaidą, jog Mažeikių pavadinimas kaip tik ir atsirado nuo Mažeikio ar Mažeikaičio pavardės.

Iki 1794 m. mažeikiškiai buvo karališkaisiais valstiečiais, nėjo baudžiavos. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Viekšnių seniūnija liko valstybine valda, o Mažeikių gyventojai – valstybiniais valstiečiais. 1821 m. Mažeikiuose tebuvo 130 gyventojų. (64)

Esminis Mažeikių raidos posūkio taškas yra XIX a. viduryje, kai 1868 m. pradėtas tiesti Romnų – Liepojos geležinkelis. Yra legenda, aiškinanti, kodėl geležinkelis buvo nutiestas pro Mažeikių kaimelį, o ne pro tada svarbesniu miesteliu buvusius Viekšnius. Esą buvo suplanuota, jog svarbesnis geležinkelio mazgas turįs būti Viekšniuose. Inžinierius, vadovavęs geležinkelio tiesimui, už tokio mazgo įrengimą paprašė kyšio iš Viekšnių žydų bendruomenės, iš kiekvieno žydo po penkis rublius. Žydai atsisakė duoti kyšį, tikėdamiesi, jog inžinierius nesuras kitos vietos geležinkelio mazgui. Vis dėlto inžinieriaus būta ambicingo, šis įrengęs stotį ties Mažeikių kaimu.

Geležinkelio atsiradimas pakeitė Mažeikių situaciją – buvęs kaimelis ėmė augti ir jau XIX a. pabaigos periodikoje imamas vadinti miesteliu. Oficialiai gyvenvietę pavadinti miesteliu siūlyta jau 1898 m., tačiau šiai idėjai nepritarta. Kauno gubernijos dokumentuose Mažeikiai miesteliu vadinami nuo 1907 m. (65)

1899 – 1918 m. miestas oficialiai vadintas Muravjovu (66) (Muravjovo Koriko garbei), vėlesniais metais – Mažeikiais.

XIX a. pabaigoje miestelyje ima kurtis įvairios etninės grupės – rusai, latviai, žydai.

  Mažeikiai, Bažnytinė g., apie 1934. Foto G. Gurvičius.jpg

 Mažeikiai, Bažnytinė g., apie 1934. Fotografija G. Gurvičiaus (67).

 Mažeikiai, Laisvės g., apie 1934. Foto G. Gurvičius.jpg

Mažeikiai, Laisvės g., apie 1934. Fotografija G. Gurvičius (68).

 Mažeikiai, Stoties g., apie 1922.jpg

 Mažeikiai, Stoties g., apie 1922 m. (69)

 

Žydų bendruomenės skaitlingumasMažeikių žydų bendruomenė yra laikoma viena jauniausių Lietuvoje. Kaip jau minėta, mieste žydai ima kurtis tik XIX a. pabaigoje. Žydai kėlėsi iš aplinkinių kaimų, miestelių, yra duomenų apie iš Ukrainos ir Rusijos gilumos atsikėlusius žydus. 1897 m. Mažeikiuose jau gyveno 1979 žmonės, iš jų 435 žydai (22 % visų gyventojų). 1902 m. miestelyje buvo 2700 gyventojų, iš jų 540 buvo žydai (20% visų gyventojų).

Žydų skaičius Mažeikiuose augo iki pat I Pasaulinio karo. Bendruomenė smarkiai nukentėjo karo metu, sumažėjo gyventojų skaičius.

Paminėtinas faktas, jog per I Pasaulinį karą, vokiečių okupacijos metu, Mažeikiuose sušaudyti 15 žydų.

1923 m. mieste buvo 4281 gyventojų, iš jų žydų apie 300 (7 % visų gyventojų). Tarpukariu žydų skaičius išaugo, 1939 m. jų jau buvo apie 800.

 

Metai

Iš viso gyventojų

Žydų skaičius

Žydų skaičius (%)

1886

264

1897

1979

435

22 %

1902

2700

540

20%

1921

300

1923

4281

300

7 %

1936

4960

750

15 %

1939

800

1940

~ 3000

~ 800 – 900

~ 30-33 %

Gyventojų skaičiaus raida Mažeikiuose  

 

 

Žydų bendruomenės lokalizacija

Kadangi Mažeikiuose žydai apsigyvena tik XIX a. pabaigoje, atskiras žydų kvartalas mieste nesusiformavo. Pagrindine to priežastimi laikytinos žydų bendruomenių liberalizacijos tendencijos, tradicinių bendruomenių svarbos mažėjimas ir pan. Žydai gyveno visame mieste, skirtingose gatvėse. Vis dėlto reikia pastebėti, jog didesnė žydų koncentracija buvo centrinėje miesto dalyje (dab. Laisvės, J. Basanavičiaus, Vasario 16 – osios, Mindaugo, V. Burbos, etc. gatvėse, buvsioje turgavietėje, tarp dabartinių Laižuvos ir Čiurlionio gatvių).

 Mažeikių žydų bendruomenės antspaudas.jpg


Mažeikių žydų bendruomenės antspaudas

Pirmoji sinagoga pastatyta 1900 m., t.y., ketveriais metais anksčiau nei pirmoji katalikų bažnyčia (tam nepritaikytame pastate įrengta 1904 m.). Pirmoji Mažeikių sinagoga buvo medinė. 1922 m. žydų bendruomenė gavo leidimą pasistatyti mūrinę sinagoga. Jos projektą parengė architektas B. Helcermanas. Sinagoga pastatyta 1924 m. (mūrinė katalikų bažnyčia pradėta statyti tik 1930 m.) Sinagoga stovėjo dabartinėje Laisvės gatvėje. Sinagogos architektūrinė forma balansavo tarp istorizmo ir modernizmo stilių. Ji buvo kvadratinio plano su dviaukšte vakarine dalimi ir vidiniais laiptais. Vidaus erdvę skaldė du stulpai. Sinagogos langų skaičius atitiko halachos reikalavimus – jų buvo dvylika. Langų forma stačiakampė su pusapskrite viršutine dalimi. Panašios mūrinės sinagogos stovėjo Panevėžyje, Biržuose.

Mažeikių žydų kapinės yra tuoj už miesto, nelabai toli katalikų kapinių, kitoje Ventos upės pusėje. Kapinėse buvo laidojami ne tik Mažeikių, bet ir Tirkšlių bendruomenių žydai. Dabar kapinės yra sunaikintos (žr. Tirkšlių žydų bendruomenė).

  Mažeikių žydų kapinės.jpg

Mažeikių žydų kapinės

 

Žydų bendruomenės gyvenimas

Ūkinė veiklaOficialiai Mažeikių žydų bendruomenė įregistruota 1920 m. lapkričio 27 d. Tačiau žydai aktyviai veikė mieste jau nuo XIX a. pabaigos. 1894 m. korespondencijoje teigiama, jog miestelyje buvo 13 parduotuvių, 5 smuklės. „Mažeikiai šiandien jau yra pusėtinai didelis miestukas Lietuvoje. Mažeikiai prekystės reikaluose yra visoje Žemaitijoje žinomi, nes žmonės važiuoja į ten iš visų aplinkinių tavorų pirkti. Prekėjai beveik visi žydai“ (70).

Periodikoje minima, jog 1905 m. rudenį Mažeikiuose vyko mitingai ir manifestacijos. Sulaikytas Mažeikių socildemokratų organizatorius ir du žydai – vienas iš Mažeikių, kitas iš Tirkšlių. Pastarieji buvo žiauriai mušami. (71)

Jau nuo XX a. pradžios mieste veikė žydui Metzui priklausęs degtukų šiaudelių fabrikas. Jame dirbo apie 100 žmonių. 1913 m. sausį jis sudegė.

1913 m. mieste įsteigta E. Levino spaustuvė ir litografija.

Tarpukariu Mažeikiuose buvo nemažai stambių pramonės įmonių – linų fabrikas priklausęs broliams Peresams, J. Avracho koklių dirbtuvės, A. Šapiros baldų dirbtuvės. Buvo gausybė smulkesnių įmonėlių, dirbtuvių, parduotuvių.

Mieste veikė 2 vaistinės – D. Švabo ir D. Švarco, gydytojais dirbo F. Gurvičienė, O. Krongoldas, stomatologai Ch. Dvoreckaitė, Ch. Joffaitė, F. Lampaitė. (72)

Kultūrinis gyvenimas

Tarpukariu mieste veikė žydų pradinė mokykla (pastatas išlikęs, dab. Vydūno g. 7), tačiau dalis žydų vaikų ėjo į valstybinę Mažeikių gimnaziją. XX a. 4 deš gimnazijoje žydų tikybą dėstė miesto rabino J. Mamijofės duktė Chaja Mamijofinaitė – Volkienė.

 Mažeikių žydų pradinės mokyklos mokiniai.jpg

Mažeikių žydų pradinės mokyklos mokiniai. 1930 m. (73)

 

Buv. Mažeikių žydų pradinė mokykla (dab. Vydūno g. 7)Veikė 2 žydų bibliotekos, žydų liaudies bankas, kuriam vienu metu priklausė 280 narių. Buvo daug labdaros organizacijų, sporto draugijų aktyviai veikė sionistų judėjimas.

Iš žymesnių bendruomenės veikėjų galima paminėti pirmąjį miesto rabiną Zeevą Volfą ben Izaoką Aiziką Avrechą (1845 – 1922, miesto rabinas 1885 – 1922 m.), paskutinįjį rabiną Juozapą Zeevą Mamjofę (miesto rabinas 1922 – 1941 m.), ješivos vadovą Mozę Zaksą (1829 – 1905 m.), šoichetą Izaoką Krugerį (1880 – 1910 m.)

 Mažeikių rabinas Juozapas Zeevas Mamjofė.jpg

 Mažeikių rabinas Juozapas Zeevas Mamjofė (74)

 Mažeikių rabino algos lapelis.jpg 

Mažeikių rabino algos lapelis (75)

1941 m. iš Mažeikių ištremtos 4 žydų šeimos (15 asmenų). Mažeikių žydų bendruomenė sunaikinta netoli žydų kapinių, prie Ventos upės. Dabar ten stovi memorialinis paminklas.

  Holokausto vieta.jpg

 Holokausto vieta

 Holokausto memorialas Mažeikių žydų kapinėse.jpg

 Holokausto memorialas Mažeikių žydų kapinėse

 

 

 

Nuorodos:

(1) Vanagas A., Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 186.

(2) Baliulis. A., „Iš Sedos praeities". Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997, 17 – 19.

(3) Meilus E. „Sedos gyventojai XVII – XVIII a. inventorių duomenimis“.Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997, 43.

(4) Baliulis. A., 20.

(5) Ten pat, 22 – 25.

(6) Kačinskaitė A. „Sedos mietelio žydų sinagogos“.Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997, 37.

(7) Ten pat, 37

(8) Ten pat, 37.

(9) Muturas A. Šeštadienis – „šabas" – poilsio diena". Būdas žemaičių, 2001 m. liepos 3 d., Nr. 46 (378).

(10) Baliulis. A., „Iš Sedos praeities". Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997, 21.

(11) Ten pat, 22 – 23.

(12) Kačinskaitė A. 37.

(13) Ten pat, 24.

(14) Baliulis. A., 20.

(15) Kačinskaitė A. 37.

(16) LCVA, 13445 – 4, 13445 – 5, 13445 – 6,

(17) Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 2003, 88 – 89.

(18) p. Aleksandra, g 1929 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medžiaga, 2005 m.

(19) Meilus E., 45

(20) Meilus E., 45 – 47.

(21) Meilus E., 45.

(22) Baliulis. A., 20 – 23.

(23) Meilus E., 45.

(24) KACA, F.I – 49, B. 1381

(25) Šverebas P., “Sedos vidurinė mokykla (1921 – 1935)". Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997, 227 – 228.

(26) Muturas A. Šeštadienis – „šabas" – poilsio diena". Būdas žemaičių.

(27) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, 72 – 73.

(28) Kvyklys B., Mūsų Lietuva. [t.4], Vilnius, 1991, 426.

(29) Vanagas A., Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 248.

(30) Fabijonavičius J., Viekšniai ir jų apylinkės. Mūsų kraštas, 1997.

(31) LVIA. F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108.

(32) Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 2., Sud. Tyla A., Žygelis D. Vilnius, 1997, 208.

(33) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, 72 – 73.

(34) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, 74 – 75.

(35) Ten pat, 74.

(36) Studentų ekspedicijos metu surinkta informacija, 2005 m.

(37) Ten pat, 77 – 78.

(38) Muturas A., „Šeštadienis – „šabas" – poilsio diena". Būdas žemaičių.

(39) KACA, F.I – 223 B. 31

(40) Gedvilas A. Švietimo raida Viekšniuose (1636 – 1919). Nuo parapinės mokyklos iki progimnazijos. Mūsų kraštas, 1997.

(41) LCVA, F.1516, A. 2, B. 75.

(42) LCVA, F.1516, A. 1, B. 34.

(43) LCVA, F.1516, A. 1, B. 44.

(44) LCVA, F.1516, A. 3, B.15.

(45) LCVA, F.1516, A. 3, B.17.

(46) LCVA, F.1516, A. 3, B.11.

(47) LCVA, F.1516, A. 3, B.11.

(48) Navickienė – Aleksandravičiūtė, Z. Kultūrinis gyvenimas prieškario Viekšniuose. Mūsų kraštas, 1997, 48.

(49) Ten pat, 48.

(50) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938.

(51) Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938.

(52) Pagal studentų ekspedicijos po Žemaitijos miestelius 2005 m. spalio 5 – 7 d. metu surinktą medžiagą.

(53) Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra“. Vilnius, 2003, 88 – 89.

(54) Muturas A. „Šeštadienis – „šabas" – piolsio diena". Būdas žemaičių, 2001 07 03.

(55) Vanagas A., Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 279 – 280.

(56) Miškinis A. „Židikai“. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, [t.3], Vilnius, 1979, 97.

(57) Ten pat, 98 – 100.

(58) Ten pat, 101 – 103.

(59) Ten pat, 101.

(60) Jonas, gim. 1930 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medžiaga, 2005 m.

(61) Liuda, gim. 1927 m. Studentų ekspedicijos metu surinkta medziaga.

(62) KACA, F.I – 49, B. 1381

(63) Muturas A. „Šeštadienis – „šabas" – poilsio diena". Būdas žemaičių, 2001.

(64) Misius K., „Mažeikiai 1661 – 1917 metais". Mažeikiai: praeitis dabartis ir perspektyvos. Konferencijos 1996 m. kovo 2 – 3 d. medžiaga, 20 – 21.

(65) Ten pat, 32.

(66) N. Muravjovas 1863 m. gegužės 13 d. paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi, už vykdomas represijas ir žiaurų būdą Lietuvoje pramintas Koriku.

(67) LCVA, TF – 1.

(68) LCVA, TF – 2.

(69) LCVA, 0 – 18261.

(70) Misius K., 23.

(71) Ten pat, 28 – 29.

(72) Muturas A., Sovienė S. Žydų pėdsakai Mažeikių žemėje. Mažeikiai, 2005, 1 – 2.

(73) <http://www.mazeikiaishtetl.com> [Žiūrėta 2005 12 01].

(74) <http://www.mazeikiaishtetl.com> [Žiūrėta 2005 12 01].

(75) <http://www.mazeikiaishtetl.com> [Žiūrėta 2005 12 01].

 Pagrindiniai šaltiniai

 

  1. Baliulis. A., „Iš Sedos praeities". Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997.
  2. Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938.
  3. Fabijonavičius J., Viekšniai ir jų apylinkės. Mūsų kraštas, 1997.
  4. Gedvilas A. Švietimo raida Viekšniuose (1636 – 1919). Nuo parapinės mokyklos iki progimnazijos. Mūsų kraštas, 1997
  5. Kauno apskrities centrinis archyvas (KACA), F. I – 223, B. 31.
  6. KACA, F.I – 49, B. 1381.
  7. KACA, F.I – 49, B. 1382.
  8. Kačinskaitė A. „Sedos mietelio žydų sinagogos“.Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997.
  9. Kvyklys B., Mūsų Lietuva. [t.4], Vilnius, 1991.
  10. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA), F.1516, A. 2, B. 75.
  11. LCVA, F.1516, A. 1, B. 34.
  12. LCVA, F.1516, A. 1, B. 44.
  13. LCVA, F.1516, A. 3, B.15.
  14. LCVA, F.1516, A. 3, B.11.
  15. LCVA, F.1516, A. 3, B.17.
  16. Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. 2., Sud. Tyla A., Žygelis D. Vilnius, 1997, 208.
  17. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA). F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108
  18. Meilus E. „Sedos gyventojai XVII – XVIII a. inventorių duomenimis“.Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997.
  19. Misius K., „Mažeikiai 1661 – 1917 metais“. Mažeikiai: praeitis dabartis ir perspektyvos. Konferencijos 1996 m. kovo 2 – 3 d. medžiaga, 20 – 21.
  20. Miškinis A. „Židikai“. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, [t.3], Vilnius, 1979.
  21. Muturas A., Sovienė S. Žydų pėdsakai Mažeikių žemėje. Mažeikiai, 2005, 1 – 2.
  22. Muturas A., „Šeštadienis – „šabas" – poilsio diena". Būdas žemaičių,. (Tęstinis straipsnis, 2001 m. kovo – liepos mėn.)
  23. Navickienė – Aleksandravičiūtė, Z. Kultūrinis gyvenimas prieškario Viekšniuose. Mūsų kraštas, 1997.
  24. Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra“. Vilnius, 2003.
  25. Studentų ekspedicijos po Žemaitijos miestelius 2005 m. spalio 5 – 7 d. metu surinkta medžiaga
  26. Šverebas P., “Sedos vidurinė mokykla (1921 – 1935)“. Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Vilnius, 1997.
  27. Vanagas A., Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 2004, 186.
  28. <http://www.jewishgen.org> [Žiūrėta 2005 11 15]
  29. <http://www.mazeikiaishtetl.com> [žiūrėta 2005 12 01]

 

Parengė: Giedrius Jokubauskis, Akvilė Grigoravičiūtė, Ilja Smirnov, Laura Valauskaitė

Vilnius, 2005 m.

2007-11-29
Žmonės
Markas Antokolskis
Garsus skulptorius Markas (Mordechajus) Antokolskis gimė 1843 m. lapkričio 2 d. Vilniuje, relgingų žydų šeimoje. Nuo pat vaikystės mėgo piešti, aktyviai mokėsi prancūzų kalbos, domėjosi istorija bei literatūra.
Ar žinote kad...?

Izraelio valstybės vėliavą sukūrė Lietuvoje gimęs ir gyvenęs Davidas Wolffsohnas buvęs aktyvus sionizmo judėjimo narys. 1897 m. Bazelyje vykusiame pirmajame sionistų kongrese kilus diskusijoms dėl judėjimo vėliavos jis nusiėmė talitą ir išskleidęs pareiškė „mes jau turime vėliavą“.