Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Žydų periodiniai leidiniai tarpukario Lietuvoje

 

Šalia Kalvarijų turgaus, kitoje gatvės pusėje, yra tokia maža gatvelė, pavadinta garsaus XIX amžiaus Vilniaus žydų visuomenės veikėjo ir rašytojo Šmuelio Josefo Fino vardu, kuris 1860 metais parašė Vilniaus žydų istoriją,[i] kartu buvo pirmojo žydų periodinio leidinio „Hakarmel“ („Klestinti žemė“)[ii] steigėjas bei leidėjas. Žurnalas „Hakarmel“ (1860 – 1880 m.) buvo leidžiamas hebrajų kalba, o jo priedas rusų kalba. Vilniuje kristalizavosi pagrindinė žydų inteligentijos dalis, atitinkamai palikdama žymų indėlį Lietuvos kultūrinėje erdvėje. XIX a. II pusėje ėjo ir daugiau žydų leidinių hebrajų ir jidiš kalbomis, bet dažniausiai jų leidimas buvo labai trumpas.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybei paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos žydų kultūros padėtis pasikeitė, ypač po to, kai 1920 m. Lietuva neteko Vilniaus ir Vilniaus krašto, litvakų politinis, sociokultūrinis ir intelektualinis centras turėjo kurtis naujoje erdvėje – Kaune – laikinojoje Lietuvos sostinėje. Būtent šiuo laikotarpiu įvyko žydų periodinės spaudos suklestėjimas tarpukario Lietuvoje. Nors žydai dažnai suvokiami kaip vienalytė bendruomenė, tačiau buvusi susiskaldžiusi, o tai ypač atsispindėjo, kaip pažymi istorikė Eglė Bendikaitė, idėjinėje, politinėje pasaulietinių ir religinių partijų bei organizacijų, hebraistų ir jidišistų kovose.[iii] Tai buvo aktyvus įvairių žydų politinių partijų ir judėjimų periodas, kai kiekvienas jų siekė turėti savo tribūną. 1919 – 1936 m. laikotarpyje buvo leidžiama 16 žydų dienraščių ir 30 savaitraščių.[iv] Tad šio straipsnio uždavinys – išryškinti bendrus bruožus vyravusius žydų periodikoje (ypač leistoje lietuvių kalba) tarpukario Lietuvoje, kokius uždavinius ir tikslus kėlė žydų laikraščiai ir kaip juos sekėsi įgyvendinti.

Žydų laikraščiai leisti jidiš kalba.

                      Tarpukario Lietuvoje didžiausią įtaką Lietuvos žydų bendruomenėms turėjo dvi sionistinės partijos, tai bendrieji sionistai ir sionistai socialistai.[v] Atitinkamai abi partijos turėjo savo viešas tribūnas, t.y. laikraščius – „Di jidiše štime“ („Žydų balsas“) ir „Dos Vort“ („Žodis“).

di jidise stime.gifŽydų dienraštis „Di jidiše štime“ (1919 – 1940 m.) atstovavo bendruosius sionistus bei buvo vienas iš ilgiausiai leistų ir skaitomiausių tarp reguliariai ir nereguliariai leistų žydų periodinių leidinių,[vi] kurio tiražas buvo pasiekęs 7,5 tūkst. Įvairiu metu turėjęs 4 priedus: du jidiš kalba – „Farnacht“ („Pavakarys“) ir „Hayntige Nays“ („Šios dienos naujienos“), po vieną lietuvių („Mūsų garsas“ ir hebrajų „Heid Lito“ („Lietuvos aidas“) kalbomis. Dienraštis „Di jidiše štime“ pagrindinį dėmesį skyrė apžvelgiant to meto politines, šalies sociokultūrines problemas, taip pat žydų bendruomenės integralumo klausimą. Kaip nurodo istorikė Larisa Lempertienė, pagrindinė šio dienraščio tema buvo Lietuvos vidaus ir užsienio politika.[vii]

Lietuvos žydų bendruomenė buvo supažindinama su svarbiausiais šalies politiniais įvykiais: gan plačiai nušviečiama ne tik žydų tema, bet ir lokali informacija, laikraštis aiškiai laikėsi prolietuviškos orientacijos: „Lietuviai klysta manydami, kad kraštą ištikęs pavojus yra jų vienų bėda. Tai visų piliečių rūpestis.[viii] Skelbiant žinias iš pasaulio, dienraštis taip pat laikėsi panašaus principo: buvo aptariami Lietuvos valstybei ir pasaulio žydų bendruomenei aktualūs įvykiai.[ix] Kaip nurodo L. Lenpertienė, , lyginant su kitais žydų laikraščiais, „Di jidiš štime“ dėjo daugiausia pastangų įvesdinti savo skaitytojus į šalies gyvenimą.[x] Dienraštis „Di jidiše štime“, atstovavo bendruosius sionistus, kurie kėlė visiškos demokratijos ir visų piliečių laisvės ir lygybės idealus, o esminės veiklos kryptys buvo rūpinimasis žydų gyvenimu diasporoje, ekonominės – socialinės padėties gerinimu ir legalia, nuosaikia emigracija į Palestiną, tai atsispindėjo ir jų leistame dienraštyje. Svarbią vietą laikraštyje užima kultūrinės aktualijos, „Di jidiš štime“ spausdino garsių žydų, tokių kaip Urijos Kacenelenbogeno, J. Eljaševo, J. Livšico ir kt. kūrybos darbus.

Sionistų socialistų, kurie reiškė susirūpinimą darbo žmonių gerove, visų piliečių ekonomine ir socialine lygybe ir garantijomis, pagrindinė komunikacijos priemonė buvo laikraštis „Dos Vort“ (1924-1940 m.). Šio leidinio redaktoriumi buvo Ginbergas Efroimas, o tiražas buvo pasiekęs 6 tūkst., visgi tiek savo apimtimi, tiek populiarumu nusileido dienraščiui „Di jidiš štime“. „Dos Vort“ skelbiamos idėjos buvo patrauklios ne tik žydų darbininkams, bet ir tarnautojų, smulkiųjų prekybininkų, laisvųjų profesijų viduriniam sluoksniui. Laikraštyje plačiausiai buvo bandoma nušviesti socialiniai klausimai, žymiai mažiau straipsnių nagrinėjančių politinius šalies įvykius, o apie kultūrą buvo beveik nerašoma.

dos wort.gifSavo laikraštį mėgino turėti ir demokratai jidišistai, 1930 m. pradeda leisti Žydų švietimo draugijos laikraštį – „Folksblat“ („Liaudies laikraštis“), kuris dėl cenzūros buvo ne kartą uždarytas pasirodydavo kitais pavadinimais, pavyzdžiui, „Jidiše folksblat“ („Žydų liaudies laikraštis“), „Undzer folksblat“ („Mūsų liaudies laikraštis“), „Kovner folksblat“ („Kauno liaudies laikraštis“).

Be minėtų dienraščių, trumpiau ar ilgiau ėjo įvairių politinių srovių savaitraščiai ir mėnraščiai, profesiniai, šeimai ir laisvalaikiui skirti, vienkartiniai arba proginiai leidiniai, pavyzdžiui, 1920 m. tris mėnesius ėjo kairiųjų jidišistų laikraštis „Unzer Cait“ („Mūsų laikas“), 1921 – 1922 m. ėjo „Najs“ („Naujienos“), kurį leido grupė rašytojų ir žurnalistų, kurie paliko Rusiją ir vyko į Vakarus, bet įstrigo Lietuvoje[xi] ir pan.

Žydų periodika lietuvių kalba

1924 m. sausio  22 d. – 1925 m. gegužės 1 d. didžiausias sionistinis dienraštis „Di jidiš štime“ leido priedą „Mūsų garsas“ lietuvių kalba, kurio tikslas, kaip nurodoma pačiame leidinyje, buvo suartinti lietuvius su žydais, kad lietuviai pažintų savo krašto žydus ir jų reikalus.[xii] musu garsas.gifLaikraštis „Mūsų garsas“, buvo leidžiamas žydų autonomijos gyvavimo ir netekimo metu, tai įtakojo ir laikraščio užimtą gynybinę liniją – oponuoja lietuvių nusistatymui prieš šią tautinę mažumą kaip kenkėją, bandoma įrodyti, jog žydai daug nuveikė valstybės kūrimosi pradžioje: „Žydai tada buvo gal ir vieninteliai Lietuvos valstybės draugai ir apgynėjai tarptautinės politikos arenoje. Visuose pasaulio centruose žydai nuoširdžiai sveikino atgimusios Lietuvos vardą.“[xiii] Viso leidimo metu „Mūsų garsas“ nešė žydų bendruomenės šūkį, jog jie yra ištikimi Lietuvos valstybei, todėl negali būti varžomos jų teisės, kurios buvo deklaruotos Paryžiaus taikos konferencijoje, Deklaracijoje įteiktoje Tautų Sąjungai bei valstybės Konstitucijoje.

Itin griežtos pozicijos laikraštis laikėsi aptardamas politinius įvykius, ypač tuos kurie lietė pačią žydų bendruomenę bei jų teises, kurios palaipsniui buvo naikinamos. Pagrindiniai kaltininkai žydų teisių varžyme bei žlugusios autonomijos duobkasiai buvo laikomi Krikščionys demokratai, kurie vaizduojami, kaip caro laikų pakalikai.[xiv]

Taip pat laikraštis „Mūsų garsas“ gvildeno bendruosius Lietuvos ekonominius ir kultūros kūrybos klausimus, buvo siekiama savo kaimynus – lietuvius supažindinti su žydų vidiniu gyvenimu bei užkirsti kelią antisemitinėms srovės stiprėjimui. Jei santykiai su valdžios atstovais laikraštyje vaizduojami kaip komplikuoti, dažnai nedraugingi, tai visuomenėje kylančios antisemitizmo apraiškos, įvairūs išpuoliai matomi kaip jaunosios inteligentijos kiršinimo pasekmes: „Mes sutinkame: lietuvių liaudyje, valstiečiuose, greta kurių miestelių gyventojai – žydai gyvena ištisus šimtmečius, antisemitizmo iš tikro nėra. Bet šį daugeliu atžvilgiu kenksmingą nusistatymą, deja, stengiasi įkvėpti jiems kai kurie lietuvių inteligentijos sluoksniai.“[xv] Iš tokių „įkvėpėjų“ laikomi laikraščiai: „Lietuva“, „Trimitas“, „Rytas“, „Vairas“. Ir nors „Mūsų garsas“ savo išsikeltuose uždaviniuose pirmajame numeryje teigė, jog apologijos uždaviniai jai yra svetimi, nevengė polemizuoti su šiais dienraščiais.

Laikraštis „Mūsų garsas“ nešė žinią lietuviams, kad žydų tauta mokanti lietuvių kalbą ir norinti ją vartoti. Tai turėjo būti tam tikras atkirtis nusistovėjusiam stereotipui, kad Lietuvos žydai rusifikuoja Lietuvą, nenori mokytis lietuvių kalbos.

Tačiau ši žydų – lietuvių tarpusavio komunikacija, užsimezgusi pradėjus leisti žydų laikraštį lietuvių kalba, gana greitai nutrūksta, 1924 m. gegužės 1d. išeina paskutinis „Mūsų garso“ numeris, lietuviams žydai vėl tampa uždara bendruomenė.

1935 m. birželio 16 dieną, po 10 metų pertraukos, Kaune žydai lietuvių kalba pradėjo leisti naują laikraštį „Apžvalga“, kuris ėjo iki 1940 metų birželio 25 dienos, kai šį leidinį uždraudė Lietuvą okupavusi SSRS valdžia. apzvalga.gifLaikraštį leido žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjunga, įkurta 1933 metų birželio 24 dieną. Pagrindinis sąjungos uždavinys – ugdyti narių tarpe ir Žydų visuomenėje Tėvynės meilę, kelti valstybinį susipratimą, propaguoti užgrobtų Lietuvos sričių vadavimą, lietuvių ir žydų kultūrinio bendravimo idėjas.[xvi] Ši siekiamybė atsispindėjo ir jų leidžiamame laikraštyje „Apžvalga“, kuriame buvo stengiamasi parodyti žydų lojalumą Lietuvos valstybei, jų norą taikiai bei draugiškai sugyventi su lietuviais bei puoselėti abipusį kultūrinį bendradarbiavimą: kad lietuviai susipažintų su žydų vidiniu gyvenimu, kuris daugumai yra uždaras – apie jį dažnai gauna pikta valia iškraipytos informacijos: „Skaitytojas ras mūsų savaitraštyje objektyviausią visų mūsų klausimų bei vargų nušvietimą bei išgirs kritikos bei paaiškinimo žodį.“[xvii]  Pagrindinė šio laikraščio užduotis buvo puoselėti gerus lietuvių – žydų santykius bei siekis nušviesti žydų dalyvavimą šalies gyvenime, nors laikraščio įvadiniame straipsnyje „Mūsų tikslai“ nurodoma, jog visų pirma laikraštis skiriamas Lietuvos žydams: „kurie gyvena Lietuvoj ar užsieny, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą[xviii] – laikraštis stengėsi parodyti, jog Lietuvos žydai yra lituanizuoti.

Jei laikraštis „Mūsų garsas” bene daugiausiai dėmesio skyrė politinėms aktualijos aptarti, tai „Apžvalga” didelį susirūpinimą jautė dėl lietuvių verslininkų protegavimo, laikraštyje pabrėžiama, kad žydai jaučiasi ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai diskriminuojami: „Mes suprantame ir teigiamai vertiname lietuvių veržimąsi į prekybą ir pramonę ir tas ūkio šakas visai nelaikome „žydiška privilegija“, kaip kai kurie demagogai, naudodamiesi nešvariomis agitacinėmis priemonėmis, stengiasi įtikinti visuomenę. Bet mes manome, kad vyriausybė ir visuomenė turi rūpintis taip pat ir žydų jaunuomene bei jos įsikūrimu ūkio srityje. Ji turi padėti tiems elementams, kurie negali rasti duonos kąsnio „tradicinėse“ žydų ūkio šakose, susitvarkyti kitose vietose.[xix] Laikraštis „Apžvalga” šiame procese įžiūri ne tik netolygią ir nesąžiningą kovą, bet ir antisemitizmo stiprėjimo katalizatorių.

Kitas klausimas, kuris itin rūpėjo laikraščiui „Apžvalga” buvo žinios iš pasaulio, ypač iš nacistinės Vokietijos, kai atėjus į valdžią Adofui Hitleriui, pradėta anti-žydiška kompanija. Todėl laikraštis nuolat informavo apie žydų benduormenės pastangas padėti Vokietijos žydams, juos gelbstint iš hitlerininkų rankų. Kita svarbi bei aktuali problema, atsispindėjusi laikraštyje, buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje – tai, kaip nurodoma „Apžvalgoje”, buvo gyvybiškai svarbu žydų bendruomenei, o ypač Vokietijos žydams.

Galima konstatuoti, jog tiek „Mūsų garsas“, tiek „Apžvalga“ pagrindiniu savo uždaviniu laikė supažindinti lietuvius su žydų vidiniu gyvenimu, nušviesti juos rūpimais klausimais, puoselėti kultūrines vertybes. Išskiriant laikraščių panašumus, tenka pastebėti, jog žydai savo leistuose leidiniuose ne tik puoselėjo tautiškumą, bet ir išreiškė lojalumą Lietuvos valstybei. Jei reakciją į socialinius, politinius, ekonominius vyksmus įtakojo bendras gyvenimas, tai puoselėti lojalumą buvo savanoriška žydų pozicija.

Aišku, tai kad laikraščiai buvo leisti ne tuo pačiu metu, „Mūsų garsas“ ėjo autonomijos gyvavimo metais, tuo tarpu „Apžvalga“ autoritarinio režimo sąlygomis, įtakojo ir leidinių turinio struktūrą. „Mūsų garsas“ labiau apžvelgdavo politinius šalies reikalus, tuo tarpu „Apžvalga“ teikė žymiai išsamesnes žinias iš pasaulio, ypač plėtojo kultūrinę tematiką, kita vertus nemažiau aktualu buvo ir žydų – lietuvių santykių kaitos nagrinėjimas.

Galima pastebėti, kad žydų periodikoje vyravusios tendencijos didžiąja dauguma priklausė nuo to, kokiai politiniai srovei atstovavo leidėjai. Taip pat įtakos turėjo cenzūra, kai 1926 m. perversmo būdu Antanas Smetona įkūrė autoritarinį rėžimą. Visgi šiuo laikotarpiu Kaunas pamažu pradėjo kaupti kultūrinę patirtį, kurią 1940 metais nutraukė Sovietų Sąjungos okupacija, kai buvo uždaryti visi žydų bendruomenės tuo metu leisti laikraščiai.


[i] I. Lempertas. Lietuvos žydų kultūros dilema: tarp hebraizmo ir jidišizmo, p. 4 [prieiga internete www.komisija.lt]

[ii] XIX a. V deš. pr. Š. J. Finas bandė leisti periodinį almanachą „Pirchei Cafon“ („Šiaurės gėlės“), tačiau jo gyvavimas buvo trumpas, išėjo tik du numeriai – 1841 m. ir 1844 m. žr. in G. Smoliakovas. Žydų periodinė spauda Lietuvoje // Žurnalisto žinynas, II knyga, sud. V. Užtupas, Vilnius, 1996 m., p. 96

[iii] E. Bendikaitė. Sionistinio judėjimo tendencijos  Lietuvos Respublikoje (1918 – 1940) // Sociologija. Mintis ir veiksmas, nr. 3-4, Klaipėda, 2001 m., p. 69

[iv] S. Atamukas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos, Vilnius, 2007 m., p. 160

[v] E. Bendikaitė. Sionistinio judėjimo tendencijos ..., p. 70

[vi] G. Smoliakovas. Žydų periodinė spauda Lietuvoje…,  p. 96

[vii] L. Lempertienė. Tarpukario Lietuvos politinių ir socialinių aktualijų pateikimas žydų dienraštyje Di jidiš štime // Abipusis pažinimas: lietuvių ir žydų kultūriniai saitai, sud. J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė, 2010, Vilnius, p. 232-236

[viii] K. Skrupskelis. Kaip atsitiko, kad Lietuviais gimėm? // Kultūros barai, nr. 9, 1965 m.

[ix] L. Lempertienė. Tarpukario Lietuvos politinių ir socialinių aktualijų..., p. 235

[x] Ten pat., p. 237

[xi] G. Smoliakovas. Žydų periodinė spauda Lietuvoje…,  p. 108

[xii] Mūsų uždaviniai // Mūsų žodis, 1924 01 22, p. 1

[xiii] J. A. Herbačiauskas. Lietuva ir žydai // Mūsų žodis, 1924 01 22, p. 1

[xiv] Uteniškis. Mūsų politika // Mūsų garsas, 1924 07 23, p. 2

[xv] Keli žodžiai „Lietuvai“ // Mūsų garsas, 1924 03 05, p. 4

[xvi]Žydų karių Sąjungos pirmininkas buvo advokatas Jakovas Goldbergas, kuris 1938 m. lapkričio 21 d. sąjungos suvažiavime nurodė, jog ŽKLS turi 34 skyrius, kurie jungia per 3000 buvusių karių, taip pat pažymėjo, jog ne visi žydai, dalyvavę Nepriklausomybės kovose, priklauso ŽKLS. Iš viso tarnavusių kariuomenėje Nepriklausomybės kovų laikais žydų, pasak J. Goldbergo, buvo apie 5 tūkst. Žr. Žydų karių sąjungos pirmininko Goldbergo kalba // Apžvalga, 1938 10 31, p. 3-4

[xvii] Ten pat., p. 1

[xviii] Mūsų tikslai // Apžvalga, 1935 06 16, p. 1

[xix] Aukščiausias principas // Apžvalga, 1935 12 13, p. 1

 

2012-06-09
Žmonės
Judelis Markas

Gimė Palangoje (1897–1975). Žymus pedagogas, jidiš kalbininkas ir visuomenės veikėjas. . Trečiojo dešimtmečio pradžioje dėstė Ukmergės žydų gimnazijoje, daug rašė pedagogikos klausimais. 1923 m. buvo žydų tautos tarybos, vadovaujančiojo tautinės autonomijos organo, vienas iš vadovų. Redagavo laikraščius jidiš kalba. 1936 m. išvyko į JAV, nuo 1970 m. – Izraelyje. Parašė kapitalinę jidiš gramatiką, daugelį mokslo straipsnių, o svarbiausias jo gyvenimo kūrinys – 12 tomų aiškinamasis jidiš kalbos žodynas.

Ar žinote kad...?

Chasidų dėvima kailinė kepurė štraiml yra gerovės ir turto ženklas – JAV ji gali kainuoti iki 5500 JAV dolerių