Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Tarbut: tradicinės žydų švietimo sistemos alternatyva XX a. pr. Lietuvoje

Tarbut: tradicinės žydų švietimo sistemos alternatyva XX a. pr. Lietuvoje


XX a. 2-4 deš. – aktyvus ir revoliucingas metas daugelio Europos tautų gyvenime, pėdsakų paliko ir Rytų Europos žydų diasporos gyvensenoje. Aškenaziai, garsėję savo konservatyvumu, pradėjo keistis, pasaulietiškiau žvelgti į švietimo ir socialines sferas. Pastarųjų sferų judėjimai, ideologiškai atėję dar iš XIX a. ir besistengiantys keisti nusistovėjusią tvarką, atnaujinti bendruomenės pasaulėžiūrą ir pritaikyti ją prie moderniųjų laikų keliamų reikalavimų, turėjo pasisekimą ir, žiūrint iš istorinės perspektyvos, tapo svarbių pokyčių Rytų Europos žydijos gyvenime iniciatoriais. Vienas iš platesnių, didelę dalį Rytų Europos žydų (ypač Lenkijoje bei  Lietuvoje) aprėpusių judėjimų buvo Tarbut (hebr. „kultūra“) Šis revoliucingas judėjimas, gimęs iš Haskalos ir sionistinių idėjų samplaikos, apjungė mokyklų tinklą, mokytojų rengimą bei edukacinės periodikos leidybą.

Maskilių įtakoje, religinį tradicinį chederį ir Talmud-Torą bekeičiant pasaulietinėms mokykloms, Tarbut buvo stipriausia tokio modernaus švietimo hebrajų kalba organizacija Rytų Europoje[i]. Nors Tarbut tinklas aprėpė platų žydijos sluoksnį, tačiau pabrėžtina, jog tai nebuvo vienintelis žydų modernizacijos per švietimą Rytų Europoje kelias. Lygiagrečiai veikė religinio tipo švietimo organizacijos (Chorev, Bajs Jankev, Vaad Ho Meuchod), taip pat ir jidiš kalbos vartojimą skatinusios institucijos (CBK, ČIŠO)[ii]. Svarbu atkreipti dėmesį, jog Tarbut tinklas religijos atžvilgiu buvo neutralus, labiausiai orientuodamiesi į nacionalistines, sionistines idėjas, religinį aspektą jie paliko nuošaliau (Tarbut programose religiniai dalykai buvo pažymėti kaip „žydų kultūros pagrindas“[iii], tačiau jie nebuvo mokymo prerogatyva kaip chederyje ar ješyvoje), todėl jų negalima įvardinti nei religinio, nei visiškai ateistinio tipo organizacija.

 Tarpukario Lenkijoje ir Lietuvoje Tarbut buvo tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai sėkmingiausia sionistinio judėjimo dalis. O Lietuvos bei Latvijos valstybės netgi įvardijamos kaip „ideali erdvė sionistų saviraiškai“[iv]. Tai, jog į sionistus naujai susikūrusioje Lietuvoje nebuvo žiūrima negatyviai rodo ir trijų Lietuvos žydų ministrų pareigas ėjusių asmenų – Jakūbo Vygodzkio, Samsono Rozenbaumo bei Makso Soloveičiko – ideologinės pažiūros: jie buvo aktyvūs sionistinio judėjimo lyderiai[v], tačiau sugebėjo atskirti savo specifiškai „žydiškąją“ ideologiją ir tarnauti Lietuvos Vyriausybės tarnybose, nebuvo linkę į sionistinį fanatizmą. Tarbut plėtotei išpurenta dirva buvo tiek kultūrinė autonomija, skirta vietinei žydų bendruomenei Lietuvoje tarpukariu, tiek Lietuvos Vyriausybės pripažinimas bei finansinė parama pradinėms mokykloms, kurios nepaisant jų etninės ar ideologinės priklausomybės, laikytos valstybinėmis[vi], tuo pačiu aiškiai pabrėžiant, jog žydų bendruomenė yra lygiavertė Lietuvos valstybės etninė grupė. Ironiška, jog sionistine ideologija besiremianti Tarbut mielai priėmė šią valstybinę paramą iš Lietuvos, bet ir toliau propagavo emigracijos į Palestiną idėją.

Tarbut veiklos siekiai buvo dvilypiai: visų pirma, atnaujinta žydų edukacinė sistema, antra – modernios hebrajų kultūros sklaida žydų diasporoje Rytų Europoje. Žydų poreikis išsaugoti savo hebrajiškąjį palikimą galėjo būti paveiktas tiek naujųjų tautinių valstybių pavyzdžio, tiek baimės būti asimiliuotiems, „sueuropietintiems“ moderniajame amžiuje. Tuo labiau, kuriantis naujoms nepriklausomoms valstybėms, stiprėjo ir pačios žydijos vizija dėl savosios Pažadėtosios Žemės įvalstybinimo. Sionistų reglamentuotuose įstatuose atskiru paragrafu buvo numatytas vienos kalbos (t.y. hebrajų kalbos) įtvirtinimas žydų bendruomenėje, turėjęs garantuoti tautos konsolidaciją.[vii] Šie idealai buvo tikslingai inkorporuoti ir į Tarbut mokymo programas: per žaidimus ir darbą buvo siekiama išugdyti jaunuolius, pasiryžusius kovoti už Izraelio sukūrimą ir Hebrajų kultūros atgaivinimą[viii]. Hebrajų kalbos buvo mokoma be vertimo (vadinamuoju „Ivrit be-`Ivrit“ metodu)[ix], taip jaunieji žydai buvo pratinami prie šios kalbos kaip natūralios, prigimtinės, tai buvo ryškus kontrastas tradiciniam mokymui, kuriame hebrajų kalba suprasta sakraliai, bet nereikalauta ja kalbėti. Tarbut mokyklose Pažadėtoji Žemė buvo priartinama prie realaus gyvenimo per istoriją ir Palestinai adekvatų švenčių kalendorių. Tarbut tinklas, norėdamas jaunuomenę supažindinti ne tik su istorine Palestina, bet ir jos nūdienos realijomis, paruošti ne tik fizinei, bet ir dvasinei emigracijai, kuo labiau išvengiant kultūrinio šoko, su aktyvių sionistų redaktorių Shemuelio Rozenhako ir Elhanano Indelmano pagalba 1936-1939 m. leido specialius žurnalus, kuriuose pasakojo apie įvykius Artimuosiuose Rytuose („Olami“ - Mano Pasaulis, „Olami ha-katan“ - Mano mažasis pasaulis, „Olami ha-katantan“ - Mano mažytis pasaulis).[x] Kaip matyti iš leidinių pavadinimų, jie buvo orientuoti į paralelaus gyvenimo ir suvokimo apie savo vietą po saule dar diasporoje Rytų Europoje kūrimą.

Ryškus modernus edukacinis pokytis buvo mokymasis, pagrįstas praktiniais užsiėmimais, tai buvo didelė priešprieša tradicinėms ješyvoms, kuriose ilgainiui imtasi praktikuoti visiškai neutilitarų mokymąsi dėl pačio mokymosi.[xi] Visgi Tarbut, kaip ir kitos modernaus XX a. pr. švietimo organizacijos, praeitį priėmė ne kaip atgyveną, o kaip pavyzdį, kurio detales pakoregavus galima pritaikyti ir naujiesiems laikams (pavyzdžiui, mokinių mokymąsis tarpusavyje[xii], primenantis havruta ješyvoje). Iš tradicinio žydų švietimo atėjusi aksioma, jog mokslas yra būtinas asmenybės ugdymui, su tokiu pačiu entuziazmu buvo priimta ir Tarbut ideologų. Tuo pačiu ši idėja įgavo ir pasaulietinį pobūdį, buvo susikoncentruota į vaiko intelektualinio, moralinio ir estetinio potencialo puoselėjimą per muziką, piešimą ar fizinį lavinimą, kurie buvo įtraukti į Tarbut mokyklines programas.[xiii] Greta šių dalykų nebuvo užmirštas judaizmo vertybių ir pasaulėvokos mokymas, tačiau jis derintas su įvairių tautų filosofiniais kontekstais[xiv]. Taip mokymas įgavo universalesnį pobūdį, kūrė naująjį žydą – atsivėrusį įvairialypiams kultūriniams klodams, bet neužmiršusį ir savųjų šaknų.

Nors mokymo programos turėjo sionistinį pobūdį (sionistinė ideologija ypač skleidėsi per senosios hebrajų literatūros mokymą), jose buvo ir pasaulietiniai bendrieji dalykai, tiek humanitariniai, tiek realiniai.  Juolab naujosios tautinės valstybės ilgainiui ėmė reikalauti įtraukti ir jų kalbų mokymą į žydų mokyklų programas. Tai daug stipriau reiškėsi lenkiškame areale (taip pat ir Vilniaus krašte), kur be kalbos mokymo, buvo privalomi ir Lenkijos istorijos, geografijos bei literatūros kursai[xv]. Lietuvos regione tai nebuvo taip akcentuojama, tačiau iš visų tautinių mažumų, taip pat ir žydų, ilgainiui imta reikalauti bent minimalių lietuvių kalbos žinių.[xvi]Tarbut programos gausumo ir įvairiapusiškumo matyti, jog mokyklinis krūvis buvęs didelis, tačiau tai neatbaidė nei pačių moksleivių, nei jų tėvų. Pasiryžimas mokytis ir mokslo prestižas (nors jau kitokia forma), atėjęs iš bendruomenės tradicinės pasaulėžiūros, palaikė intensyvaus švietimo idėją. Tarbut švietėjišką misiją papildė ne tik modernūs mokomieji dalykai, bet ir naujoviški, ne tik žydams, bet visiems europiečiams dar mažai pažinūs edukologijos aspektai. Atkreiptas dėmesys į skirtingus vaikystės etapus ir jiems tinkamą mokymą, mokslą ne tik iš knygų, bet kuo daugiau susietą su praktika, realiu gyvenimu. Tarbut ėmėsi ir ekskursijų organizavimo, nevengė skirti laboratorinių darbų ir žemesniųjų klasių moksleiviams[xvii]. Didelė dalis tokį kosmopolitišką ir plataus profilio išsilavinimą gavusios jaunosios kartos, vėliau įsikūrusios Palestinoje, tapo vietiniais mokytojais ar net Švietimo sistemos kūrėjais[xviii]. Visgi ne visi jų priklausė alijai; tie, kurie liko diasporoje, Tarbut tinklo mokyklas ėmė kritikuoti kaip neparengusias moksleivių kasdieniam gyvenimui[xix], Tarbut mokymo principai neatitiko socialinių bendruomenės poreikių vietinėmis sąlygomis.

Daugialypė Tarbut sistema aprėpė ne tik mokyklinį ugdymą ir vaikų darželių tinklą (nors tai ir buvo sistemos ašis), bet ir mokytojų rengimą, bibliotekų priežiūrą, specialių vasaros stovyklų moksleiviams organizavimą. Dar XX a. 3 deš. pr., judėjimui tik įgaunant pagreitį, Hebrajų mokytojų seminarijos jau buvo įsteigtos Vilniuje, Grodne bei Lvove[xx]. Jos turėjo būti ne tik intelektualinio parengimo centrais, bet ir terpe, kurioje būsimiesiems mokytojams įdiegiamos aukštos moralinės vertybės, kurias vėliau jie turės perduoti Tarbut mokyklų moksleiviams. Tokiose mokytojų seminarijose didelis dėmesys atkreiptas į iliustracinio metodo efektyvumą[xxi], tad ir patys naujieji mokytojai turėjo būti kaip pavyzdys jaunajai kartai. 1921-1932/1933 m. Tarbut mokytojų rengimo seminarija, kuri parengė 164 pradinių mokyklų mokytojus, veikė Kaune. 1933 m. Kauno universitete įsteigus Pedagogikos fakultetą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė uždarė visas atskiras mokytojų rengimo institucijas, sunormino mokytojų rengimo skirtingų tautybių mokykloms programas[xxii], tad Tarbut mokykloms specifiškai besiruošiantieji neteko adekvataus išsilavinimo, sionistinių ir hebrajų kultūros gaivinimo idėjų teko pasiieškoti privačiai, todėl galėjo nukentėti Tarbut organizacijos kvalifikacinis pasiruošimas. Visgi Tarbut tinklas visuomet rado kuo kompensuoti šiokius tokius trukdžius kelyje į hebrajų kultūros renesansą. Nuo 1922 m. Tarbut organizavo vakarines hebrajų kalbos pamokas, kurias laisvai galėjo lankyti ir suaugusieji, ir jaunimas. Užfiksuota, jog 1938 m. Kaune įvyko 80 tokių viešų hebrajų kalbos pamokų.[xxiii]

Tarbut edukacinė veikla turėjo ryškų visuomeninį pobūdį. Tarbut mokyklų tinklas rengė ir hebrajų kalbos kursus suaugusiesiems, o jų Hebrajų bibliotekos buvo prieinamos kiekvienam besidominčiam skaitytojui, veikė Dramos būreliai ir panašūs kultūrinio pobūdžio projektai, leisti skaitiniai vaikams („Olamme“) ir žurnalai mokytojams („Ofakim“)[xxiv]. Literatūra ir teatras buvo pagrindinės Tarbut visuomeninės ir kultūrinės veiklos sritys, jos susilaukė ir bendruomenės pripažinimo. Ypač pabrėžiamas Tarbut vaidmuo knygų vaikams ir suaugusiems hebrajų kalba paruošime ir leidyboje. Vilniaus Tarbut sukūrė atskirą knygų seriją vaikams ir suaugusiems -  Ha-Sifriyah le-Yeladim ule-Vene ha-Ne‘urim[xxv], kuri aprėpė pasakas, kelionių romanus, biografijas bei gamtamokslinius leidinius. Greta šio projekto taip pat Vilniuje egzistavo ir plataus pripažinimo sulaukusi knygų jaunimui serija - Bibliyotekah lema‘an ha-Ketanim[xxvi], kuri pristatė žydų jaunimui nemažai pasaulietinių žymių kūrinių, vienas populiariausių šios serijos leidimų buvo Brolių Grimų pasakos, verstos žymaus Tarbut veikėjo Natano Levino.

Tarbut ne tik ugdė naują skaitytojų hebrajų k. kartą, bet per teatrinius pasirodymus tą kalbą padarė dar artimesne, formavosi ne vien rašto, bet ir kalbinė hebrajų kultūra. Su šia kultūra buvo persipynęs ir meninio, estetinio skonio lavinimas. Savamokslės teatro trupės veikė ir už mokyklinės sistemos ribų. Didesnės ir talentingesnės trupės susikūrė Vilniuje ir Kaune. 1927 m. Kaune pradėjo vėikti Mikhailo Goro kuruojama teatro grupė[xxvii], tačiau 1928-1933 m. Vilniuje veikusi elitinė hebrajų k. vaidinusi dramos grupė savo pasiekimais ir modernumu smarkiai lenkė kaunietiškąją. Vilniaus teatre reiškėsi Lenkijos žydų trupės Reduta aktoriai ir režisieriai, ne kartą vaidino tokios įžymybės kaip Zymuntas Chmielevskis ar Halina Galova. Teatre buvo atliekami  įvairūs spektakliai, ypač mėgtos Č. Dikenso romanų scenizacijos[xxviii]. Ši Vilniaus trupė buvo stiprybės šaltinis ir nacių okupacijos metu – jie rengė pasirodymus gete, bandydami dvasiškai pasipriešinti dehumanizuojančiam nacių režimui.

Žydų bendruomenės gausumą ir aktyvumą tarpukario Lietuvoje galime įvertinti ir per Tarbut tinklo sklaidą, kadangi dažnai, kur būdavo Tarbut mokyklų, egzistavo ir alternatyvios žydų edukacinės organizacijos, tad matyti, jog jaustas poreikis rinktis, bendruomenė nebuvo vienalytė, viena idėja vedama minia.  Greta religinio tipo ar jidiš kalba rengusių mokyklų, be didžiųjų Lietuvos miestų, žinomesnės ir Tarbut mokyklos Kupiškyje, Merkinėje, Rokiškyje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Alytuje bei Anykščiuose.[xxix]  1920 m. „Lietuvos sionistų organizacija“ įsteigė savo švietimo skyrių, suteikę jam Tarbut vardą, o 1926 m. Tarbut  atsiskyrė nuo šios organizacijos teisiškai, pradėjo atskirą veiklą, tačiau jokiu būdu neatsiribojo nuo sionizmo idėjų.[xxx] Pagal 1938-1939 m. duomenis Vidurio Lietuvoje veikė 78 pradžios mokyklos (9699 mokiniai), 12 gimnazijų (2620 mokiniai) bei 3 progimnazijos su 180 mokinių, šioms mokykloms buvo priskirti 516 mokytojų.[xxxi] Vilniuje Tarbut priklausė 3 gimnazijos bei kelios pradžios mokyklos[xxxii]. XX a. 3 deš. vid. apie pusė visų žydų mokyklų priklausė Tarbut tinklui[xxxiii], likusi mokyklų dalis pasiskirstė tarp Javnės ir Kultur-lyge organizacijų.

Tarbut mokyklų prisitaikymą prie lokalių realijų puikiai atskleidžia Merkinės žydų bendruomenės pavyzdys. XX a. 3 dešimtmetyje Merkinėje buvo įkurta penkiaklasė Tarbut mokykla, kurioje visgi jidiš buvo parinkta kaip dėstomoji kalba, o hebrajų kalba teliko antrame plane, kaip vienas iš mokomųjų dalykų[xxxiv]. Toks specifinis atvejis parodo, kaip Tarbut tinklui svarbu buvo išlaikyti savo mokyklas, net jei už tai reikėjo sumokėti hebrajų kalbos atsisakymu, Tarbut neprarado savo prasminės reikšmės, kadangi bendrai sionistinė ideologija buvo išlaikyta, parodytas jos lankstumas, bendruomenės poreikių iškėlimas virš ideologinio lygmens.  Lietuvos miesteliuose, kur veikė įvairaus tipo žydiškosios mokyklos, žydų moksleiviai rinkosi ir lietuviškąsias mokyklas. Puikus to pavyzdys yra Anykščių miestelio žydų bendruomenė, kurioje 1925 m. veikė net trijų rūšių žydų mokyklos – Tarbut, Javne ir jidiš mokykla, žydų bendruomenė turėjo net 3 bibliotekas (viena jų priklausė ir Tarbut tinklui), egzistavo tiek žydų teatro trupė, tiek bendruomenės orkestras[xxxv]. Visgi čionykščiai žydai nebuvo užsisklendę vien savo bendruomenėje, kuri, kaip matyti, galėjo jiems suteikti įvairialypį švietimą, kartu mokėsi su lietuviais, tarp žydų ir lietuvių tautybės vaikų mezgėsi draugiški santykiai.

Rokiškyje, kuriame veikė itin aktyvus žydų kultūrinis gyvenimas, Tarbut neužleido lyderio pozicijų. Nors tarpukariu čia būta ir kito tipo mokyklų, visos jos greitai keitė viena kitą, neišlaikydamos finansinės konkurencijos su Tarbut tinklu[xxxvi].  Tarbut finansinį pajėgumą palaikė tiek sionistinėmis idėjomis sužavėtų vietinių tėvų parama, tiek Keren Kayment (Žydų Nacionalinis Fondas) Jeruzalėje pagalba[xxxvii], kuri padėdama Rytų Europos sionistų veikėjams kūrė intelektualinius išteklius būsimai žydų valstybei. Raseinių Tarbut mokykla išsiskyrė ypač gausia biblioteka, vadinama Mendali, bei išradingu administravimu, kurio ėmėsi Levinsonas. Raseiniuose ji buvo viena didžiausių žydų pradinių mokyklų, su ja konkuravo tik religinės krypties, Javnes, pradinė mokykla[xxxviii], kurią rinkosi konservatyvūs Raseinių žydai.

Lietuvos Tarbut buvo panašių hebraistų organizacijų - Pabaltijo  sąjungos, Rytų Europos sąjungos ir pasaulinės sąjungos įkūrimo iniciatorė[xxxix].  Jie sukūrė priešpriešą jidišistams, kurie žydus rengė gyvenimui Lietuvoje, pasisakė už lokalią litvakų tapatybę ir jos puoselėjimą, taip tarp vietinių žydų atsirado esminė dichotomija: lokalu – globalu. Tarbut skyrius laikytinas dalimi sionistų plano, kurio pagrindinė intencija buvo viso žydų švietimo diasporoje kontrolė.[xl] Visgi dėl aktyvaus kitų pakraipų organizacijų dalyvavimo švietimo organizavime šis planas nepasiteisino ir Tarbut neįgavo visuotinės kontrolės, nors ir galėjo pasigirti gana išskirtine ekonomine padėtimi. Publicistai, pedagogai, aktyvūs visuomenės veikėjai ir iškilūs Lietuvos sionistų organizacijos lyderiai -  Mozė Kahanas, Zalmanas Traubas, Chaimas Nachmanas Šapira, Benjaminas Bergeris, Julius Bruckus, visą  tarpukario laikotarpį aktyviai vėikė žydų švietimo sistemos Tarbut krypties idėjinėje ir organizacinėje plotmėje.[xli] Šios ryškios figūros formavo Tarbut įvaizdį viešojoje opinijoje, sėkmingų žmonių įvaizdis kūrė ir Tarbut kaip sėkmingos organizacijos, turinčios potencialą iškelti visą bendruomenę, paveikslą.

3 deš. pradžioje pirmosios Tarbut pagrindinės mokyklos įsikūrė Kaune, pralenkdamos vieną pagrindinių savo konkurenčių tarpukariu – Javne organizaciją, kuri atsirado Kaune geru penkmečiu vėliau.[xlii] Daugiausia buvo pradinių Tarbut mokyklų, kadangi jos buvo remiamos iš valstybės biudžeto, tačiau dažnai nenusileido ir vaikų darželiai, kurie buvo išlaikomi tik tėvų ar organizacijos dotuojamomis lėšomis.[xliii] Tai parodo pačios bendruomenės iniciatyvą bei atskleidžia, jog nuo mat mažų dienų, dar ikimokyklinio amžiaus vaikui buvo parenkamas tam tikras ideologinis kelias. Kaip pagal senąją tradiciją jauni berniukai (vos 4 metų sulaukę) buvo siunčiami pas melamedą į chederį, taip ir Tarbut darželių atveju, dar visiškai nesusivokę vaikai buvo įspraudžiami į sionistinius rėmus. Tėvų iniciatyva šiuo atžvilgiu parodo dar anksčiau, net be Tarbut mokymo sistemos, susiformavusią sionistinę sąmonę, kurią reikėjo perduoti jaunajai kartai, planuojant išvykti su šeima į Pažadėtąją Žemę.

Šiuo laikotarpiu Kaune veikė Tarbut teatro studija „Habima“, kuriai vadovavo tokios iškilios tarpukario Lietuvos teatro scenos asmenybės kaip režisieriai Antanas Sutkus ir Andrius Oleka-Žilinskas[xliv]. Toks kultūrinis ir edukacinis pakilimas buvo sužlugdytas 1940 m., į Lietuvos valdymą įsikišus SSRS. Tarbut organizacijos veikimas nutrauktas kaip „nesuderinamas su valstybės saugumo reikalais“, o hebrajų kaip dėstomoji kalba uždrausta.[xlv] Taip Antrajam Pasauliniui karui vos prasidėjus, baigėsi iškilus Tarbut veikimo Lietuvoje laikotarpis.

    Situacija buvo panaši ir Vilniaus krašte, kuris teritoriškai ir politiškai didžiąją tarpukario dalį priklausė Lenkijos Respublikai. Vilniaus krašte Tarbut taip pat pasižymėjo kaip itin aktyvi ir populiari organizacija, pritraukusi nemažą dalį moderniųjų litvakų. Tarbut siūlė galimybę gauti ne tik pradinį, bet gana aukšto lygio vidurinį pasaulietinį išsilavinimą[xlvi]. Nors Tarbut mokyklinė terpė ideologiškai buvo aiškiai orientuota į moderniosios hebrajų kultūros puoselėjimą, susipažinimas su lenkų kultūra taip pat buvo neišvengiamas, norint prisitaikyti prie nacionalinės valstybės nustatytų reikalavimų.[xlvii] Tokia dvilypė kultūrinė terpė padėjo ugdyti ne tik sionistinius, bet bendrai modernaus žmogaus bruožus.

   Visgi dėl vietinės specifikos, stipraus jidiš identiteto, kurį skatino tiek vilnietiškoji litvakų tradicija, tiek naujai besikuriančios jidiš mylėtojų organizacijos (pavyzdžiui, garsusis „Jung Vilne“ susivienijimas[xlviii]), jidiš mokyklos nenusileido naujų vėjų įpūtusiems Tarbut, Vilniaus jidiš ir Tarbut mokyklų mokinių skaičius buvo apylygis.[xlix] Tačiau tai, jog naujieji hebrajistai, Tarbut, sugebėjo rasti nišą jidišo kultūros dirvoje, Vilniuje, parodo, kokią stiprią įtaką jų idėjos (tiek sionistinės, tiek haskalistinės) turėjo tuometiniame besireformuojančios žydų švietimo sistemos kontekste. Juolab kad dėl Lenkijos švietimo sistemos nustatymų, Tarbut išsilavinimas kainavo, į šias mokyklas dažniausiai nepatekdavo mokiniai iš žemiausių socialinių sluoksnių. Kadangi už mokslą teko mokėti, susiformavo ir natūrali ekonominė tvarka, kuri Tarbut pagrindu kūrė naująją, elitinę kartą, kuri ne tik idėjiškai, bet ir ekonomiškai būtų pajėgi prisidėti prie sionistinio idealo realizavimo. 1928 m. Vilniaus krašte buvo 83 žydų mokyklos, kurių 21 vadovavo Tarbut, 17 modernūs jidišistiniai sambūriai ir 45 vietų modernybei neužleido ortodoksiško švietimo (chederiai, ješyvos) atstovai. Pačiame Vilniaus mieste dar 1925 m. buvo įsikūrusios 2 Tarbut mokyklos, 2 licėjai bei pedagoginė mokykla.[l] Vienas iš geriausiai išlikusių Vilniaus Tarbut materialaus paveldo reliktų – tai buvusios Tarbut mokyklos Pylimo gatvėje pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė.

Vienas iš pavyzdinių atvejų, atspindinčių Tarbut organizacijos sklaidos Vilniaus krašte tendencijas galėtų būti Eišiškių miestelis tarpukariu. 3 deš. čia ėmė veikti keletas Tarbut pakraipos mokyklų, ilgainiui hebrajų dieninė mokykla tapo pagrindine švietimo institucija štetle. Šios mokyklos kūrėsi visur: privačiuose namuose, senajame ir naujajame beit midrašuose bei sinagogoje.[li] Tai parodo nemažą poreikį kiekybiniu mastu, o jų įsileidimas į svarbiausius bendruomeninės reikšmės pastatus išreiškia ir kokybinį Tarbut pripažinimą. Mokyklos surinko tokius dėstytojus kaip Perecą Kaleko ir Moišę Jakovą Botviniką, kuris buvo aistringas sionizmo idėjų skelbėjas, studijavo žymiojoje Voložino ješyvoje ir baigė Odesos universitetą. Jis, tradicinio auklėjimo palikuonis, įvedė ir naują, modernią hebrajų kalbos mokymo metodologiją, prisitaikydamas tiek prie dieninės, tiek prie vakarinės mokyklos klausytojų. Buvo mokomasi modernios hebrajų literatūros, tačiau jų tekstų skaitymas derintas su susipažinimu su tradiciniais žydų tekstais. Perecas Kaleko taip pat buvo aukštos kvalifikacijos mokytojas, puikiai išmanęs hebrajų kalbą ir dėstymo meną, baigęs garsiąją Kahanshtam Tarbut mokytojų seminariją.[lii] Eišiškėse, nepaisant didelės dalies žydų bendruomenės susižavėjimo naująja Tarbut mokymo sistema, kaip ir daugelyje štetlų pasitaikė ir priešiškai sutinkančiųjų šiuos modernybės vėjus. Vienas jų buvo autoritetingas Eišiškių rabinas Szymen Rozowski, kuris priešinosi vien pasaulietinei Tarbut programai, reikalavo į  ją įtraukti ir religinių dalykų. Taip paklūstant bendruomenės autoritetui buvo priimta mišri mokymo programa, neaplenkusi ir religinio žydų tradicijos dėmens.[liii] Taigi, Eišiškių štetlo atvejis atskleidžia seno ir naujo darną, vyravusį respektabilų Tarbut požiūrį į tradicijas ir bendruomenės poreikius.


[i]      Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV a. iki XXI a. pradžios. Vilnius: Alma littera, 2007. p. 157.

[ii]     Pasaulietiškumas ir religija: mokyklų peizažas. Ariel Sion. // Lietuvos žydai 1918-1940. Prarasto pasaulio aidas. Vilnius: Baltis lankos, 2000. pp. 131-150.

[iii]    Eglė Bendikaitė, Sionistinis... p. 124.

[iv]                          Scott Ury, Zionism and Zionist Parties. In: http://www.yivo.org/pdf/zionism.pdf  [žiūrėta 2011 11 30].

[v]                           Ibid.

[vi]                          Ibid.

[vii]    Eglė Bendikaitė, Sionistinis... p. 120.

[viii]                         Adina Bar-El, Tarbut. In: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Tarbut [žiūrėta 2011 11 30]

[ix]                    http://www.boeliem.com/content/1994/495.html [žiūrėta 2011 11 30]

[x]                    In: http://www.boeliem.com/content/1994/495.html [žiūrėta 2011 11 30]

[xi]    Alon G. The Lithuanian Yeshivas. // ed. Goldin E., The Jewish Expression. NY, 1970.

[xii]                           Adina Bar-El, Tarbut. In: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Tarbut [žiūrėta 2011 11 30]

[xiii]                          Ibid.

[xiv]                          Ibid.

[xv]                         In: http://www.boeliem.com/content/1994/495.html [žiūrėta 2011 11 30]

[xvi]   Kaubrys S. Žydai ir valstybinė lietuvių kalba tarpukario Lietuvoje. // Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas. Sud. L.Lempertienė, J.Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009.

[xvii]                  In: http://www.boeliem.com/content/1994/495.html  [žiūrėta 2011 11 30]

[xviii]                      Ibid.

[xix]   Eglė Bendikaitė, Sionistinis... p. 125.

[xx]                   Adina Bar-El, Tarbut. In: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Tarbut [žiūrėta 2011 11 30]

[xxi]                        Ibid.

[xxii]  Josef Rosin, Kaunas. In: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00530.html [žiūrėta 2011 11 30]

[xxiii]  Ibid.

[xxiv]                       Ibid.

[xxv]                        Adina Bar-El, Children‘s Literature. In: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Childrens_Literature/Hebrew_Literature [žiūrėta 2011 11 30]

[xxvi]                       Ibid.

[xxvii]                Shelly Zer-Zion, Theather. In: http://www.yivoencyclopedia.org/article.aspx/Theater/Hebrew_Theater [žiūrėta 2011 11 30]

[xxviii]                     Ibid.

[xxix]                 Įvairūs tekstai apie Lietuvos miestelių žydų bendruomenes. In: http://www.zydai.lt [žiūrėta 2011 11 30]

[xxx]  Eglė Bendikaitė, Sionistinis... pp. 120-124.

[xxxi]  Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų... p. 157.

[xxxii] Ibid.  p. 182.

[xxxiii]                lt/content/viewitem/357/ [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxiv]                lt/content/viewitem/706/ [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxv]                 lt/content/viewitem/618/ [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxvi]                lt/content/viewitem/745/ [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxvii]               http://www.boeliem.com/content/1994/495.html [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxviii]                    lt/content/viewitem/612/ [žiūrėta 2011 11 30]

[xxxix]                       Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų... p. 182.

[xl]    Eglė Bendikaitė, Sionistinis... p. 121.

[xli]    Ibid. p. 124.

[xlii]   Josef Rosin, Kaunas. In: http://www.jewishgen.org/yizkor/pinkas_lita/lit_00530.html [žiūrėta 2011 11 30]

[xliii]  Eglė Bendikaitė, Sionistinis... p. 128.

[xliv]  Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų... p. 161.

[xlv]   Eglė Bendikaitė, Sionistinis...  pp. 138-139.

[xlvi]  Pasaulietiškumas ir religija... p. 139.

[xlvii]  Pasaulietiškumas ir religija... pp. 139-141.

[xlviii]                     Akimirka su "Jung Vilne": iš muziejaus fondų: parodos katalogas. Sudarė ir redagavo I. Murauskaitė. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaonas žydų muziejus, 2010.

[xlix]  Pasaulietiškumas ir religija... p. 141.

[l]      Ibid.

[li]     lt/content/viewitem/619/ [žiūrėta 2011 11 30]

[lii]    Ibid.

[liii]    Ibid.

2012-06-09
Žmonės
Hiršas Ošerovičius

Hiršas Ošerovičius (1908 Panevėžys –1994 Izraelis)

Panevėžio žydų bendruomenėje užaugęs kūrėjas jaunystėje išvyko į Kauną, kur siekė aukštojo išsilavinimo. Veikiamas didmiesčio žydų modernių poslinkių kūryboje ir pats ėmėsi kurti jidiš kalba.

Ar žinote kad...?

Iki 2005 metų Paryžiaus arkivyskupo pareigas ėjęs kardinolas Jean-Marie Lustiger gimė Lenkijos žydų šeimoje. Būsimas kardinolas priėmė krikštą būdamas 16 metų – 1940, kai Prancūzija okupavo naciai. Kardinolo tėvai žuvo Aušvice. Jean-Marie Lustiger yra vienintelis šių laikų tokio lygio katalikų bažnyčios dvasininkas, vaikystėje priklausęs žydų bendruomenei. Kardinolas laisvai kalba jidiš kalba ir 2005 metais rinko naująjį Popiežių.