Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Kelmė

Kelmės įsikūrimas ir žydų bendruomenės pradžia

Kelmė (jid. – Kelm, Kelmen) – nedidelis pietvakarių Lietuvos miestas,  įžymus miesto pakraštyje stovinčiais barokiniais rūmais.[1] Jis garsėja ir kaip žymių žydų rašytojų, menininkų, mokslininkų  gimtinė. Taip pat tai vienas iš Lietuvos štetlų, kuriame iki II Pasaulinio karo žydai sudarė gyventojų daugumą ir buvo glaudžiai susiję su miesto istorine raida.

Miesto formavimosi pradžia laikytini 1484 m., kada didysis kunigaikštis Kazimieras pastatė Kelmės bažnyčią. 1511 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė gyvenvietei prekybos teises, o XVI a. ji jau tapo miesteliu. Augant miesteliui, didėjo ir jo etnokonfesinė įvairovė.

Kelme kraziu gatve.jpg
 Kelmė, Kražių gatvė, 1915 m.(I Pasaulinio karo metu vokiečių darytos atvirutės. Kelmės Krašto muziejaus kolekcija)

Ilgainiui didžiausia Kelmės etnokonfesine grupe tapo žydai. Tiksli žydų apsigyvenimo Kelmėje data nėra žinoma. Žydų istorikai teigia, kad prieš Holokaustą, bendruomenė Kelmėje egzistavo jau 300 metų.[2] Apskritai Žemaitijoje žydai apsigyveno vėliau nei Rytų Lietuvoje. Manoma, kad Kelmėje, panašiai kaip ir kituose Žemaitijos miesteliuose, žydai apsigyveno XVII a. pirmoje pusėje – XVIII a. Žydų naujakurių atsikraustymą paskatino Lietuvos - Lenkijos valdovo Mykolo Kaributo Višnioveckio privilegija Žemaitijos žydams, suteikta 1669 m. lapkričio 21 d.[3] Ši privilegija suteikė teisę žydams laisvai prekiauti, verstis amatais, išpažinti savo religiją ir turėti savo kapines. XVIII a. pradžioje kilęs Šiaurės karas, maro epidemija ir kitos iš to kilusios negandos nualino Žemaitijos kraštą, miesteliuose ženkliai sumažėjo gyventojų, todėl žydų atneštas ekonominis atgimimas buvo svarbus valdovo iždui.[4]

Žydų gyvenamoji erdvė


XX amžiuje Kelmės miestas buvo išsidėstęs abipus kelio, jungiančio Šiaulius ir Tauragę. Jį kirto dvi dižiausios miesto gatvės – Kunigiškių ir Rezanės. Žydų gyvenamieji namai (daugiausia mediniai) koncentravosi abipus šių pagrindinių gatvių. Miesto centre gyveno daugiausia žydų šeimos, lietuviai buvo įsikūrę jo pakraščiuose. Miestelio centre buvo “Siauroji” arba “Žydų” gatvė, kurioje koncentravosi dauguma žydų krautuvių.

Žydų gatve jolanta Sirkaite.jpg

Žydų gatvė. (Jolanta Sirkaite. Dailininke Sofija Riomerienė. Vilnius, 2005. p.103)

Žydų verslai ir profesijos

Didžioji dalis prekybos ir pramonės verslų Kelmėje priklausė žydams. Giršovičius turėjo muilo fabriką, M.Datas - spaustuvę. Vietiniams žydams priklausė apie 20 sunkvežimių, daugiausia naudotų kertamų medžių pervežimui. Ichieliui Udvinui priklausė vienintelė visą miestelį aprūpinanti elektrinė. Jau 1889 metais Kelmėje veikė M.Lipšico vaistinė, B.Leizeriui priklausė pašto arkliai. Kelmės apylinkėse buvo ir keli stambūs žemvaldžiai žydai. 1889 metais L.Gordonas turėjo 260 ha žemės, F.Kafemanas valdė 200 ha netoli Kelmės, G.Zaksas – 112 ha žemės ir Kelmės apylinkės dvarus.[5]

Daugiausia žydai vertėsi smulkiąja prekyba.

 

Kolonijalinės prekės. Kelmiškių teigimu.jpg
"Kolonijalinės prekės". Kelmiškių teigimu, žydams priklausiusios parduotuves pastatas. (Nuotrauka iš ekspedicijos)

Neturtingi žydai vertėsi stiklo, sendaikčių supirkinėjimu, nuomodavosi sodus ir pardavinėjo obuolius.[6]

Religinis Kelmės žydų gyvenimas

Kelmės istorija glaudžiai susijusi su Musar mokymu (hebr. – tradicija), susiformavusiu tarp Rytų Europos žydų ortodoksų ir ypač pabrėžiančiu etikos klausimus.[7] Kelmę išgarsino “Kelmės pamokslininkas” Mozė Isaakas Daršanas (1828 m. – 1899 m.), visą savo gyvenimą paskyręs keliavimui po žydų bendruomenes ir Toros tekstų aiškinimui. M.I.Daršanas buvo atsidavęs Musar sekėjas, judėjimo pradininko Izraelio Lipkino Salanterio mokinys.[8]

Bene geriausiai žinomas Kelmės rabinas – Rabi Simcha Zisel Broidas, 1862 m. įkūręs vieną žymiausių ješivų Lietuvoje – Kelmės Talmud Torą, kuri veikė iki pat 1941 metų. Šioje ješivoje taip pat buvo akcentuojamas Musar mokymas. Talmud Toros pastatą juosė aukšta tvora, atskirianti joje besimokančius nuo likusios bendruomenės, studentai išsiskyrė savo apranga, taikydavo tylėjimo praktiką, o ir patekti į šią ješivą galėjo tik išlaikę egzaminus. Remdamasis Lipkino Salanterio mokymu, Rabi Simcha Zisel Broidas suformavo studijų programą, paremtą taisykle: pirmiausia studentus supažindinti su materialiojo pasaulio žiniomis, o tik po to gilintis į dvasinius dalykus.[9] Ješivos biblioteka garsėjo turtingumu ir buvo prieinama visiems, studijuojantiems Torą.[10] Tarp žymiausių mokyklos auklėtinių paminėtinas Cvi ben Mozė Finkelis, 1882 m. Vilijampolėje įkūręs “Knesset Israel” ješivą, kurioje studijavo šimtai Talmudo mokslininkų. Po Pirmo Pasaulinio karo Finkelis emigravo į Hebroną, kur buvo vadinamas “Didžiuoju seniu iš Vilijampolės”[11] Vilijampolės ješivos filialą nuspręsta atidaryti  Izraelyje, tačiau  Kelmės ješiva tęstinumo neturėjo.

Kelmėje taip pat veikė keturmetė Mažoji ješiva (Yeshiva Hak`tana), kurioje mokydavosi berniukai maždaug nuo devynių iki šešiolikos metų.[12] Prieš II Pasaulinį karą mokykloje mokėsi apie 100 mokinių, ne tik vietinių Kelmės žydų, tačiau taip pat atvykusių iš gretimų apylinkių.

                      Tačiau iki pasiekdami religinių mokslų aukštumas Kelmės žydų vaikai turėjo nemažai pasimokyti. Tam jie turėjo puikias galimybes, nes miestelyje veikė net trys žydų pradinės mokyklos – keturių klasių Javne berniukų mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje sionistinės pakraipos Tarbut mokykla dėstomąja hebrajų kalba, kurią 1918 m. įkūrė Akiva Vankutseris.[13] Šulamit mokykla buvo skirta specialiai mergaitėms ir veikė Kelmėje iki 1930 – ųjų. Čia mergaitės buvo mokomos judaizmo pagrindų bei moterų pareigų tradicinėje žydų šeimoje.[14]

Baigę pradines mokyklas žydų vaikai galėdavo stoti į Mažąją Ješivą arba lietuviškas gimnazijas. Iš pradžių lietuviškose mokyklose žydų tautybės mokinių buvo labai nedaug. Kelmės progimnazijoje 1925 metais mokėsi tik trys žydės mergaitės. Tačiau vėliau žydų mokinių daugėjo. Tai rodo faktas, kad 1937 metais, progimnazijai tapus gimnazija, paskiriamas ir žydų tikybos mokytojas – rabinas K.Beinešovičius.[15]

Kol Kelmės progimnazijai nebuvo suteiktas aukštesnis, gimnazijos statusas, turtingesni kelmiškiai savo vaikus galėjo leisti ir į Kražių gimnaziją. Tiesa, žydams čia leista mokytis tik nuo 1925 metų. Tačiau jau 1928 metais pirmojoje klasėje iš 28 mokinių 10 buvo žydai.[16]

Socialinis gyvenimas

Žydų socialinio gyvenimo centras, tiek Kelmėje, tiek ir kituose miestuose ir miesteliuose telkėsi apie sinagogą ar maldos namus. Įvairiuose šaltiniuose priskaičiuojama Kelmėje buvus iki šešių sinagogų, skirtų įvairioms socialinėms ir profesinėms žydų grupėms. Pagrindinė senoji sinagoga pastatyta dar XVIII amžiuje. Jos prieangis ir patalpos moterims buvo dengti vienšlaičiu stogeliu, sujungtu su aukštu daugiašlaičiu pagrindinę patalpą dengiančiu stogu.[17] Deja, medinis pastatas II Pasaulinio karo metais sudegė.[18]

Senoji Kelmės sinagoga.jpg
 Senoji Kelmės sinagoga. G.Bagdonaviciaus grafikos darbas. (Tolerancijos centro ekspozicija)

Senoji ir Naujoji Sinagogos.jpg

Senoji ir Naujoji Sinagogos (B.Kvyklys. Musu Lietuva.Vilnius. "Mintis", 1991m., IV T., p.103.)

Miestelyje buvo ir beit midraš (hebr. maldos namai)[19], o augant žydų skaičiui XIX a. vid. pastatyti ir antrieji maldos namai (hebr. beit midraš), kurie buvo didesni ir galėjo patenkinti didėjančios bendruomenės poreikius. Aukštas mūrinis pastatas galėjo sutalpinti apie 800 žmonių, antrame aukšte buvo moterų galerija.[20] Vėliau šį sinagogų kompleksą papildė keletas mažesnių sinagogų, kai kur vadinamų štiblais – pirklių, batsiuvių, mažasis, kepėjų.[21] 1927 m. prezidentas A.Smetona kelionės po Lietuvos miestelius metu, atvykęs į Kelmę, be katalikų, evangelikų reformatų bažnyčių, aplankė ir žydų sinagogą. [22]

aron kodesas.jpg
Kelmės Sinagogos Aron Kodešas. (Sternas A. Kelmė. Tel Avivo Universiteto leidykla "Duinon",1993)

Socialiniame žydų gyvenime be sinagogos svarbią vietą užima bendruomenės aprūpinimas košerine mėsa. Kelmėje taip pat buvo speciali ritualinė skerdykla, stovėjusi atokiau nuo miesto[23] Neapsėjo bendruomenė ir be kapinių, kurios pagal litvakų tradiciją buvo įkurtos kitoje Kražantės upės pusėje, atskirtos nuo gyvenamosios erdvės vandens telkiniu. Netoli kapinių įėjimo stovėjo namas, kuriame gyveno jų prižiūrėtojo šeima, o kapinių vartus puošė užrašas “Amžino poilsio vieta visiems”[24].

Žymūs kelmiškiai žydai


Be religinio gyvenimo atstovų Kelmė išaugino ir kitų savo menine bei visuomenine veikla pasižymėjusių žydų tautybės žmonių. Vienas jų – B. Giršovičius, nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Berlyne ejęs generalinio konsulo pareigas.[25] XIX a. Kelmėje gimęs Fridmanas Eliezer Elihaju garsėjo kaip publicistas ir rašytojas, kūręs hebrajų kalba. 1903 metais Varšuvoje jo iniciatyva pradėtas leisti dienraštis hebrajų kalba – “Ha- Cofe”, kuris vėliau, 1922 metais atgimė Kaune.[26]

icchokas meras.jpg

Icchokas Meras. Džojos Barysaitės nuotrauka (šaltinis - www.rasytojai.lt)

Žymiausiu Kelmės žydu galima laikyti rašytoją Icchoką Merą. Rašytojas gimė 1934 m.  Kelmėje, mokėsi vietinėje pradinėje mokykloje. Vokiečių okupacijos metu, dar vaiką jį priglaudė lietuvis Dainauskis, išgelbėdamas nuo nacių inspiruoto žydų naikinimo. I.Meras augo kartu su šešiais Dainauskio vaikais, ir buvo vadinamas Juozuku.[27] Vėliau rašytojas studijavo Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakultete. I.Merą išgarsino novelių rinkinys “Žemė visada gyva”, romanai “Lygiosios trunka akimirką”, “Ant ko laikosi pasaulis”, “Mėnulio savaitė”. 1973 metais rašytojas emigravo į Izraelį.

Aikštė priešais Kelmės J. Graičiūno.jpg

Aikštė priešais Kelmės J. Graičiūno gimnaziją pavadinta iš Kelmės kilusio rašytojo Icchoko Mero vardu, pastatyta skulptūra pagal jo romaną „Lygiosios trunka akimirką“ (nuotrauka iš www.skrastas.lt)

Žydiškosios Kelmės saulėlydis

Vokiečių okupacijos metu miestelis buvo sudegintas, jo gyventojai žydai masiškai išžudyti. Gyviems pavyko likti tik keliems – dažniausiai neturtingiems žydams, kurie spėjo pasitraukti į Rytus.

Sovietiniais laikais Želvių miške.jpg
Sovietiniais laikais Želvių miške (Kelmės raj.) esanti masinė žydų žudynių vieta įamžinta atminimo akmeniu. (nuotrauka iš www.skrastas.lt)

 



[1]                           Baroque in Lithuania. Vilnius: Baltos Lankos, 1996, p.53.

[2]                           http://www.shtetlinks.jewishgen.org/kelme/kelme.html ,http://www.jewishgen.org/yizkor/kelme/kel001.html [2007 01 18]

[3]                           Solomonas Atamukas “Lietuvos žydų kelias“. Vilnius: Alma Littera, 1998. p.25

[4]                           Ibid.

[5]                           Ibid.

[6]                           Pasakoja p. Vincas, gim. 1918.

[7]                           lt/content/viewitem/95/?raide=m [2011 11 28]

[8]                           Aring Paul Gerhard Wenn dich deine Kinder fragen… Impressionen zur Geschichte und Gegenwart judischen Lebens in Litauen. Koln: 1998. p. 56.

[9]                             Ibid. p. 57.

[10]                          Rimkus V. “Kelmės žydų draugijos”// Gimtinė. 1994, Nr. 1, p.3.

[11]                          Paul Gerhard Aring “Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje” p. 57.

[12]                          http://www.jewishgen.org/yizkor/kelme/kel023.html [2007 01 18]

[13]                          Ibid.

[14]                          http://www.jewishgen.org/yizkor/kelme/kel023.html [2007 01 19]

[15]                          Rimkus V. “Savita etninė grupė”// Komunistinis žodis. 1988 06 11, p.8.

[16]                          Ibid.

[17]                          Rupeikienė M. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius, 2003. p.47.

[18]                          Rimkus V. “Savita etninė grupė”... p.8.

[19]                          Ibid.

[20]                          Ibid. p.100.

[21]                          http://www.shtetlinks.jewishgen.org/kelme/kelme.html [2007 01 18]

[22]                          Rimkus V. “Prezidentas Kelmės rajone”// Bičiulis. 1990 03 17, p. 3.

[23]                          Ibid.

[24]                          Ibid.

[25]                          Rimkus V. “Savita etninė grupė” …  p.7.

[26]                          Rimkus V. Žymūs Kelmės krašto žmonės. p. 421.

[27]                          Pasakoja p. Vytautas Jonas Pikturna.

2012-06-10
Žmonės
Mozė ben Naftali Hiršas Rivkes

Labai žymus talmudistas (1595–1671). Neaišku, kada jis atvyko į Vilnių, bet žinoma, kad 1655 m. kartu su Šachu ir Koidanoveriu pabėgo iš Vilniaus. Atsidūrė tuometiniame žydijos centre Amsterdame; sefardų bendruomenėje jį, aškenazį, garsų rabiną, svetingai priėmė. Čia jis paskelbė puikius komentarus Šulchan Aruchui, kurie tapo sudėtine šio itin svarbaus veikalo dalimi ir spausdinami visuose knygos leidimuose. Jis parašė ir Mišnos (svarbiausios Talmudo dalies) komentarus ir daugelį kitų veikalų. Iš Amsterdamo Rivkes grįžo į Vilnių, čia jis ir mirė. Mozė Rivkes buvo Vilniaus Gaono protėvis.

Ar žinote kad...?

Religingas žydas privalo laikytis 613 „Dievo įsakymų“ – micvų.