Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Linkuva

Žydų gyvenimas Linkuvoje

                      Linkuva savo istoriją skaičiuoja nuo 1503 m., kai jos savininkai Mykolas ir Kotryna Potockiai čia pastatė bažnyčią. Vietos reikšmė labai išaugo tiek dėl susikertančių prekybos kelių, tiek dėl XVI a. viduryje Žygimanto Augusto Linkuvai suteiktos Magdeburgo privilegijos. Valdant Jonui Sobieskiui čia buvo leista rengti net tris metines muges, tad nenuostabu, jog Linkuva pritraukdavo nemažai prekybininkų bei pirkėjų tiek iš apylinkių, tiek ir atvykstančių iš toliau, pavyzdžiui, Rygos.

Reiktų manyti, kad Linkuvos žydų bendruomenė kūrėsi nuo 1721 m. iki 1752 m., kuomet ji jau neabejotinai egzistavo. Ji kūrėsi palaipsniui, telkiantis apylinkėse gyvenusiems ir vis gausėjusiems žydams. Šalia Linkuvos esančiame Puknionių miestelyje 1732 m. buvo dvi žydų sodybos ir, manoma, sinagoga, pastatyta dar iki 1752 m.. Tų pačių metų Linkuvos parapijos aprašyme užfiksuota, kad Linkuvoje tais metais buvo 29 katalikų ir 27 žydų dūmai. Aprašyme paminėti ir žydų maldos namai[1]. Kaip matyti, apie pusę miestelio gyventojų žydai turėjo savo maldos namus ir buvo įsitvirtinę ūkinėje miestelio erdvėje[2].

XVIII  a. pab. Linkuvoje sumažėjo krikščionių gyventojų skaičius, tačiau jį kompensavo padidėjęs žydų skaičius. Linkuva tapo tipiškai žydišku štetlu, kur buvo sinagoga, žydų pirtis ir kapinės.

1856 m. neaišku dėl kokios priežasties Linkuvoje buvo uždraustas turgus. Tuo laikotarpiu pateikiami dvejopi duomenys dėl žydų skaičiaus miestelyje: vienais duomenimis jų skaičius radikaliai sumažėjo – 130 žydų[3], kitais duomenimis 1858 m. žydų bendruomenę sudarė 125 šeimos (469 žmonės)[4]. Tikėtina, kad žydai tebesudarė virš 50 % visų miestelio gyventojų, nors draudimas rinktis turgui galėjo inspiruoti žydų emigraciją iš Linkuvos.

1861 m. Kauno gubernijos aprašyme nurodyta, kad privačiame miestelyje renkasi dideli prekymečiai ir yra 112 kiemų su 474 gyventojais. Paminėta ir žydų maldykla, vandens ir vėjo malūnai, lentpjūvė. Rodos, jog Linkuvos miestelio gyventojų skaičius nurodytas klaidingai, nes prieš trejus metus Linkuvoje gyveno panašus skaičius žydų. Manytina, kad žydai vis dar viršijo katalikų gyventojų skaičių, o  papildomu akstinu pasilikti Linkuvoje galėjo būti pagyvėjusi prekyba. Aprašyme fiksuojama, kad miestelyje renkasi dideli prekymečiai[5].

Žydų skaičius Linkuvoje nuolat svyravo, tačiau beveik visą XIX a. II p. laikotarpį jie sudarė miestelio gyventojų daugumą.

Metai

Žydai

Kiti

Viso

1752

27 dūmai

29 dūmai

56 dūmai

1784

70 % gyventojų

30 % gyventojų

-

1790

49 dūmai

35 dūmai

84 (9 laisvi) dūmai

1820

50 dūmai

44 dūmai

94 dūmai

1856

130 asmenys (?)

688 asmenys

818 asmenys

1858

469 asmenys

Duomenys Nepateikti

DN

1868

1070 asmenų

283 asmenys

1353 asmenys

1883-1887

212 šeimų (1248 asmenys)

70 katalikų šeimų

1650-1700 asmenų

1897

1213 asmenų

779 asmenys

1992 gyventojai

1908

588 šeimos (2450 asmenų)

DN

DN

Prieš I Pasaulinį karą

300 šeimų (1200 asmenų)

DN

DN

1923

625 asmenys

DN

DN

Prieš Holokaustą

Apie 700 asmenų

DN

DN

1 lentelė . Žydų skaičiaus Linkuvos miestelyje kaita (LVIA. F. 526. Ap. 8. B. 1814.)

Nuo XX a. pradžios Linkuvoje ėmė mažėti žydų. Emigraciją skatino prasidėjęs Pirmas Pasaulinis karas, kuris sąlygojo nepriteklius ir nesaugumą. Kai kurie jų emigravo į užsienį (pavyzdžiui, į Pietų Afriką) ieškodami geresnio pragyvenimo arba įkvėpti sionistinių idealų kėlėsi į Palestiną. Nors vyko ir priešingas procesas, kai prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui iš Rygos ir Vilniaus į Linkuvą atvyko apsigyventi 124 žmonės (latviai, lietuviai ir žydai).[6]

Pavardė

Vardas

Lytis

Gimimo metai

Laivas

Atvykimo data

Blumzonas

Orelis

vyras

1906

Kildonan Castle

1924 03 11

Glaser

Ida

moteris

1901

Kildonan Castle

1924 03 11

Hurwitz

Perelis

vyras

1901

Kildonan Castle

1924 03 11

Mehr

Nochum

vyras

1904

Grantully Castle

1924 02 11

Milch

Reuben

vyras

1898

Kildonan Castle

1925 01 11

Skikna

Hoda

moteris

1899

Kildonan Castle

1924 03 11

Soll

Harry

vyras

1871

Kildonan Castle

1924 03 11

2 lentelė . Žydų, atplaukusių į Pietų Afriką, sąrašas (LVIA. F. 525. Ap. 2. B. 4339)

Prekyba ir amatai

Iki XIX a. turime labai mažai žinių apie ūkinę žydų veiklą Linkuvoje. Galima spėti, jog dalis žydų užsiėmė prekyba, o kita dalis buvo krautuvininkai arba smuklininkai. Pelningiausiu verslu išliko krautuvių laikymas. 1898 m. miestelyje veikė 55 krautuvės, kurių metinė apyvarta sudarė 49150 rublių, o pelnas – 6055 rublių. Nurodoma, kad tarp amatininkų buvo žydų puodžių[7].

Buvusi žydo Gurvičiaus dažų parduotuvė.jpg
1 pav. Buvusi žydo Gurvičiaus dažų parduotuvė (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Specifinė Linkuvos žydų verslo šaka buvo žemės nuoma. Linkuvos bendruomenės žydai turėjo gana daug žemės šalia Linkuvos esančiuose valakuose, tačiau patys jos nedirbo, o išnuomodavo. Iš garsesnių žydų – žemės nuomininkų minėtini: Davidsonas ir Barai. Davidsonui taip pat priklausė didelė vertingų prekių parduotuvė, stovėjusi priešais bažnyčią.[8]

Linkuvos turgaus aikštės vaizdas.jpg

2 pav. Linkuvos turgaus aikštės vaizdas mūsų dienomis (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Žydų būta ir amatininkų. Nors batsiuvio amatas nebuvo labai populiarus, tačiau buvo gaminama daug naginių. Senesni žydai keliaudavo po kaimą ir taisydavo linkuviečių apavą. Tarp moterų buvo garsių siuvėjų (seserys Šochinaitės). Zalmanas Lurjė turėjo mėsos krautuvę, o kiti žydai supirkdavo mėsą iš ūkininkų ir ją perparduodavo aprūpindami ja miestelėnus.[9]

Kaip ir daugelyje kitų miestelių (pavyzdžiui, Pakruojyje), taip ir  Linkuvoje, elektra į miestelį atkeliavo žydų iniciatyva. Energetikos verslu čia užsiėmė Peresmanas, kuris pats rūpinosi instaliacijomis ir turtingesniems miestiečiams įvedė elektrą. Kadangi skaitiklių nebuvo, kaina skaičiuojama nuo elektros lempučių skaičiaus ir galingumo[10].

Kasmetiniai Škaplierinės atlaidai.jpg

3 pav. Kasmetiniai Škaplierinės atlaidai, kurių metu vykdavo didžiausias prekymetis (in: http://www.btinternet.com/~ablumsohn/link2.htm.)

Dantų gydytoja Kleinienė dar turėjo viešbutėlį ir stadelą, o pianistė Kleinaitė privačiai mokė vaikus muzikos. Tačiau daugiausia žydų liko ištikimi laiko patikrintam amatai – prekybai. Sąlygos tam buvo idealios: Linkuvos karmelitų iniciatyvą pradėti švęsti Škaplierinės atlaidai, kurie priviliodavo daug užsienio pirklių iš Rygos, Karaliaučiaus, Lodzės, Maskvos bei Polocko. Žydų pirkliai čia rado palankią dirvą, kuri subrandino jų veikos vaisius.[11]

Žydų gyvenamoji erdvė

Žydų gyvenamoji erdvė Linkuvoje koncentravosi apie Turgaus aikštę bei sinagogą, kiek nutolusią į Šiaurę nuo pagrindinės miesto aikštės. Vieta mikvai buvo parinkta už miestelio.

Buvusi žydų pirtis .jpg
4 pav. Buvusi žydų pirtis (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

 Senoji medinė sinagoga, kaip ir nemaža dalis namų bei parduotuvių sudegė per 1883 m. miestelio gaisrą. Sudegusiosios sinagogos vietoje miestelio žydai 1890 m. pasistatė naują mūrinę sinagogą. Nors pastatas veikiausiai iškilo be vietos administracijos leidimo, jis turėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Sinagoga buvo raudonų plytų mūro, tinkuota, puošta plytų ornamentika virš langų ir durų, su stogo karnizu. Vakarinė sinagogos dalis buvo dviejų aukštų[12]. Pastatas buvo rekonstruotas 1959 m., ir pritaikytas vietos kino teatrui. Dėl to buvo pristatytas priestatas, tarnavęs kaip kino aparatinė. 1994 m. pastatą perdavus Lietuvos žydų bendruomenei jame apsigyveno nuomininkai[13]. 2005 metų rugsėjį pastatas liko tuščias.

Be šios sinagogos XX a. pradžioje miestelyje dar buvo ir mediniai maldos namai. 

Miestelyje rabinais dirbo kelių dinastijų atstovai: Kacenelenbogenai, Rabinovičiai, Reveliai. Paskutinis rabinas – Jekutielis Zalmanas Levitas (nužudytas 1941m).

Linkuvos sinagogos 1 ir 2 aukšto planai .jpg

5 pav. Linkuvos sinagogos 1 ir 2 aukšto planai (Pakruojo rajono savivaldybės kultūros paveldo skyriaus archyvas)

Linkuvos sinagoga .jpg

6 pav. Linkuvos sinagoga (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

 irasas su sinagogos statymo data.jpg

7 pav. Įrašas, liudijantis sinagogos statybos datą (Nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Išliko senosios žydų kapinės (Paguliankos kaimas). Nuo XIX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo laidojami Linkuvos miestelio ir aplinkinių kaimų žydai.

Senosios Linkuvos žydų kapinės.jpg

8 pav. Senosios Linkuvos žydų kapinės (Pakruojo rajono savivaldybės kultūros paveldo skyriaus archyvas)

Nuotraukoje yra  Betzalelio Blumzono .jpg

9 pav. Betzalelio Blumzono (mirė 1937 metais)  antkapio fragmentas  (in: http://www.btinternet.com/~ablumsohn/grave.htm.)

Žydų švietimo įstaigos Linkuvoje

Josifas Lurje, gimęs 1926 metais Linkuvoje, Davidui ir Maurisei Blumsonams pasakojo apie Linkuvos štetlo gyvenimą prieš karą[14]. Įdomūs jo prisiminimai iš mokyklos laikų, kurie atskleidžia, kokia tuo metu buvo žydų švietimo sistema:

„Aš pradėjau eiti į mokyklą, būdamas 6 metų. Tai buvo Hebrajų mokykla. Nors ją lankė tik žydų vaikai, tai nebuvo religinė mokykla. Mokykloje mus mokė tik pasaulietiškų dalykų – aritmetikos, anatomijos, hebrajų literatūros hebrajų kalba, o lietuviškai mums buvo dėstoma istorija, geografija ir lietuvių literatūra. Namuose mes kalbėjome jidiš kalba, tačiau mokykloje ji nebuvo vartojama. Visi Linkuvos žydų vaikai lankė šią mokyklą, kurioje buvo tik 3 klasės. Po 5 metų Hebrajų mokykloje buvo dvejų metų parengiamosios mokyklos laikotarpis. Religinės pamokos, Čumaš ir Tanach vyko vakarais chederyje, kur mus mokė privatus mokytojas, pasamdytas žydų bendruomenės.

Yiddišheit (žydų religijos teorija ir praktika) vaidino didelį vaidmenį mūsų gyvenime. Tais laikais tai lėmė mūsų gyvenimo būdą. Kiekvieną dieną Šulėje vyko pamaldos. Mes meldėmės ir dėjome tefillin kasdien.“

Mano pusbrolis atvyko iš Amerikos mokytis ješivoje. Aš buvau labai geras mokinys ir mano tėvas, pusbrolio paveiktas, panoro, kad aš tapčiau rabinu. 1938 metais po Sukkos mes nuvažiavome į Šadovę. Tėvas išnuomojo man būstą, kur buvau aprūpintas ir maistu. Ješivoje buvo labai malonus rabinas, kuris man patiko, bet aš nesijaučiau laimingas, mokslai nebuvo man prie širdies.

Į ješivą kartais ateidavo pamokslininkai skaityti pamokslų. Kartą šeštadienį po pietų atėjo labai energingas pamokslininkas. Jis kalbėjo apie tai, kad Dievas baudžia blogus ir padeda geriems. Aš buvau naivus vienuolikos metų berniukas ir kitą dieną ješivoje paklausiau rabino, kam Dievas sukūrė blogus žmones ir kodėl nesukūrė jų visų gerų. Jis įsiuto ir visiškai mano nuostabai pliaukštelėjo man per veidą. Aš buvau labai nusiminęs dėl šito. Man tai buvo mokymosi ješivoje pabaiga - nusprendžiau važiuoti namo. Tėvas neapsidžiaugė, sužinojęs apie mano poelgį, tačiau, atrodo, suprato ir susitaikė. Kurį laiką dar lankiau parengiamąją mokyklą.“

Holokaustas

Linkuvos žydų bendruomenės, kaip ir kitų Lietuvos žydų bendruomenių, neaplenkė Holokaustas, nusinešęs čia gyvenusių žydų gyvybes. Raudonajai armijai traukiantis iš Lietuvos, į rytus kėlėsi ir judėjai. Į Linkuvą atvyko ir kitų miestelių žydai, norėję trauktis drauge su vietiniais. Tačiau pasitraukimas nebuvo toks sklandus, kokio tikėtasi. Iš Lietuvos besitraukiančių žydų laukė pasala, kuri nusinešė Leizerio Šliozbergo ir jo devyniolikamečio sūnaus Abraomo gyvybes.

Linkuvos turgaus aikštės vaizdas.jpg

10 pav. Linkuvos miestelio centrinė aikštė, kur beveik visuose namuose gyveno žydai. 1938 m. (in: http://www.btinternet.com/~ablumsohn/link3.htm.)

Likę žydai buvo suimti Linkuvoje ir patalpinti reorganizuotoje policijos nuovadoje iš kur dalis pergabenta ir užrakinta Icako Kapulerio arklidėse bei Abos Kano, Saulo Giršo ir Leibos Baro sandėliuose. Dešimt jaunų žydų buvo nugabenti į smėliaduobę, kuri buvo iškasta netoli katalikų kapinių, ir čia sušaudyti. Pabėgti sugebėjo tik Aronas Kanas, kuris šešis mėnesius slapstėsi, tačiau buvo sugautas ir nužudytas. Suaugę ir senesni žydai buvo nugabenti į Atkočiūnų mišką, apie 3 kilometrai nuo Linkuvos, kur buvo nužudyti. 1941 m. Liepos 23 d. likę 700 žydų buvo žiauriai nužudyti tame pačiame miške.       

              


[1]                           Miškinis A., Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 353.

[2]                           LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 4370. p. 36 – 36 v.

[3]                           Miškinis A., Lietuvos urbanistikos paveldas, p. 356.

[4]                           Ibid.

[5]                           LVIA. F. 525. Ap. 2. B. 4339.

[6]                            Schoenburg N., Lithuanian jewish communities, Northvale, 1996, p. 175 – 176. 

[7]                           Katilienė T., Linkuva ir linkuviai // Žydų muziejus, Vilnius,  1994, p. 191 – 192.

[8]                            Ibid., pp. 192 – 193.

[9]                            Ibid., p. 193.

[10]                          Ibid.

[11]                          http://www.btinternet.com/~ablumsohn/killings.htm. [žiūrėta: 2007 03 13]

[12]                          Lietuvos respublikos kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamentas, Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, Kultūros vertybės kodas S502, 1999 12 10, Pakruojo rajono savivaldybės kultūros paveldo skyriaus archyvas.

[13]                           Janina Šaparnienė, Vagys dėl metalo gabalo lipo ant stogo, Šiaulių kraštas, 2005 11 10.

[14]                           http://www.btinternet.com/~ablumsohn/goldblt.hlp. [žiūrėta: 2007 03 13]

2012-06-10
Žmonės
Izraelis Mejeris ha Kohenas

Gimė mažame Baltarusijos miestelyje Diatlovo (1838 - 1933) m. pasaulyje žinomas Chafec Chajimo  vardu pagal jo knygos pavadinimą. 1855 m. apsigyveno Radūnės miestelyje.

Ar žinote kad...?

Pagal dėvimos kipos tipą galima atskirti, kuriai religinei ar socialinei grupei priklauso kipos savininkas.