Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Pakruojis

Pakruojo žydų bendruomenės istorijos bruožai

Pakruojo vardas kildinamas nuo Kruojos upės. Manoma, kad Kruoja yra vienas seniausių upėvardžių baltų žodyne, o jos vardą reiktų sieti su latvių kalbos veiksmažodžiu „krujaties“ (lat. vangiai, sunkiai judėti į priekį).

Darius Vilimas skiria tris Pakruojo proistorės datas[1]: 1) 1525 m., kai M. Viekavičius gavo valdovo leidimą kurti miestelį „ant Kruojos upės ir turėti ten smukles bei turgų”; 2) 1529 m., kuriais vyko parengiamieji miestelio įkūrimo darbai; 3) 1531 m. – miestelis ir dvaras jau pastatyti, tačiau bevardžiai. Galima būtų išskirti ir ketvirtąją datą – 1555 m., kai Upytės valsčiau inventoriuje pirmąkart tiesiogiai paminimas jau egzistuojančio Pakruojo miestelio vardas. Taigi, Pakruojo miestelio įkūrimo data, būtų tokia: Pakruojis buvo kuriamas tarp 1525 ir 1531 m., o XVI a. viduryje jis jau neabejotinai egzistavo[2]. Apie besiplėtojantį miestelio ūkį galima sužinoti iš 1613 m. balandžio 11 d. prekybos privilegijos, suteiktos dvaro savininkui Jonui Sicinskiui, kuria leidžiama rengti 2 prekymečius. Prekymečiai dar labiau konsolidavo ir taip ryškėjančią miestelio ūkinę veiklą, nors aplinkinių miestelių konkurencija neleido jai vystytis dar sparčiau.

 1613 m. LDK žemėlapio fragmentas.jpg

1 pav. 1613 m. LDK žemėlapio fragmentas (in: http://www.ziemgala.lt/z/1998_02_05.html.)

 1647 m. inventoriuje Pakruojyje iš eilės surašyti 34 namai, kuriuose veikė 29 karčemos. 1649 m. (surašytos tik 22 sklypų savininkų pavardės)

1755 m. gegužės 19 d. dvaras kartu su miesteliu atiteko Ferdinandui Miunsteriui, o 1790-1797 m. priklausė Žadeikėnų seniūnui Teodorui fon Ropui, kuris jį gavo kraičio iš Aleksandros Miunsterytės.

1787 ir 1788 m. Pakruojyje kilo gaisrai. Po gaisrų Pakruojis iš esmės pakeitė savo urbanistinį veidą: 1800 m. prie medinės katalikų bažnyčios buvo pristatyti du bokštai, o atokiau nuo Linkuvos gatvės iškilo monumentali (tebestovinti ir dabar) medinė Pakruojo sinagoga. Šie statiniai labiausiai ir išsiskyrė tuometiniame Pakruojo miestelyje.

Pakruojo įkūrimą menantis pastatas.jpg
2 pav. Pakruojo įkūrimą menantis pastatas (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

  Žydų bendruomenės įsikūrimas ir raida Pakruojyje

Žydai Pakruojyje ėmė kurtis po XVIII a. pradžios karo, žuvus bei išmirus nuo karo, bado ar maro daugeliui vietos gyventojų. Susidaręs vakuumas buvo sėkmingai užpildytas žydų tautybės žmonių, kurie pastebimai suaktyvino miestelio ekonominę veiką[3]. Tikslesne žydų įsikūrimo Pakruojyje data galėtų būti XVIII a. antrasis ketvirtis[4]. Beveik tiksliai yra žinoma, kad 1801 m. buvo pastatyta medinė Pakruojo sinagoga, tai liudija užrašas ant vidinių durų. Taip pat yra išlikusios ir senosios Pakruojo žydų kapinės, naudotos iki 1800 m.

Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose dauguma žydų, apsigyvenusių Pakruojyje, buvo prekybininkai. Ganėtinai patogi miestelio padėtis (artimi uostai ir palankios sąlygos prekybai su Livonija) turėjo skatinti Pakruojo kolonizaciją. Miestelio plėtrą pristabdė 1787-1788 m. gaisrai, nusiaubę Pakruojį. Nurodoma, jog per pirmąjį gaisrą sudegė didžioji dalis Linkuvos gatvės, kuri driekėsi nuo bažnyčios į turgų, namų. Iš 42 žydų namų, kuriuose gyveno 420 žmonių, prie aikštės liko tik 5, sinagoga nenukentėjo. Manoma, jog po šio gaisro dauguma žydų paliko Pakruojį. Antrasis gaisras taip pat galėjo paliesti žydus. Jo metu sudegė 10 krautuvių su „užsienio prekėmis“[5].

Metai

Žydų skaičius

XVII a.

Manoma, jog Pakruojyje įkuriama žydų bendruomenė

1765

420 (ne tik Pakruojo, tačiau ir apylinkių žydai)

1783

35 žydų šeimos (129 žmonės)

1790

26 žydų šeimos

1847

750 žydų

1897

1093 žydai

Prieš I Pasaulinį karą

300 žydų šeimų (1400 žmonių)

1921

apie 100 žydų šeimų (406 žmonės)

1939

120 žydų šeimų (545 žmonės)

1 lentelė. Žydų skaičiaus Pakruojyje kaita

XIX a. žymi visiškai naują periodą Pakruojo žydų istorijoje. 1801 m. iškilusi monumentali medinė sinagoga tapo Pakruojo simboliu, žydai sudarė per 70 % miestelio gyventojų[6]. XX a. I p. ėmė keistis miestelio gyventojų sudėtis – žydų skaičius mažėjo. 1921 m. Pakruojyje surašyti 406 žydai. Šis skaičius nežymiai svyravo iki Antrojo Pasaulinio karo, kai hitlerinės Vokietijos okupacija visiškai sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę[7].

1935 m. – žydiškojo Pakruojo žemėlapis .jpg

3 pav. 1935 m. – žydiškojo Pakruojo žemėlapis (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/maps/overallmap2.htm.)

Pakruojo žydai tarpukariu

Iki Pirmojo pasaulinio karo Pakruojyje gyveno apie 300 žydų šeimų (1400 žmonių). 1921 m. jų priskaičiuojama žymiai mažiau: 1921 m. Pakruojyje gyveno apie 100 žydų šeimų (406 asmenys), o 1939 m. 120 šeimų (454 žmonės).

1935 m. Pakruojo miestelio planas padeda identifikuoti žydiškojo Pakruojo erdvę. Aukščiau esančiame žemėlapyje skaičiais ir raidėmis pažymėti žydams priklausę pastatai ir sklypai. Pasinaudodami šiuo žemėlapiu, kaip vadovu, pereisime per žydiškąjį Pakruojį.

Miestelis prasidėjo senosiomis žydų kapinėmis (žemėlapyje pažymėtos žalia spalva). Šias kapines prisiminė visi senieji Pakruojo gyventojai, kurie pasakojo, kad XIX a. kapinės buvo apžėlusios.

Dovydo ir Šalimo Maizelių namas.jpg

4 pav. Dovydo ir Šalimo Maizelių namas (iš asmeninio autorių archyvo)

Žmonės atsimena žydo Bijomkės medinį namelį, stovėjusi prie pat gatvės. Jis gyveno žydų bendruomenės žemėje ir, manoma, buvo pirtininkas. Be pirties priežiūros ir paruošimo jis dar veždavo į Šiaulius linus, supirkęs juos apylinkėse.

Trečiuoju numeriu pažymėtame namelyje gyveno Iršas Gleizeris. Prie namo dar stovėjo ir ūkinis pastatas.

Visiškai šalia upės (žemėlapyje raidė B) stovėjo žydų pirtis (mikva) – būtinas žydų bendruomenės atributas.

Link Kruojos vedė penki didesni takai, kuriuose buvo keičiamasi informacija. Šie takai tapo žydų ir ne žydų bendravimo terpe.

Netoli Iršos  Gleizerio gyveno Markas Šreiberis (sklypas Nr. 6). Jo name buvo įrengta ambulatorija. Ko gero, tai buvo garsiausias Pakruojo žydas (buvo kalbama, kad jis yra karaimas). Pagarbą jam pavyko užsitarnauti dirbant iš pašaukimo: varguolius jis gydė visiškai veltui. M. Šreiberio žmona buvo dantų gydytoja. Efektyvesnį gydymą turėjo užtikrinti rentgenas, kurį M. Šreiberis buvo įsigijęs. Dramatiška šios šeimos istorijos pabaiga, tačiau apie ją šiek tiek vėliau. 

Marko Šreiberio namas.jpg

5 pav. Marko Šreiberio namas (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.)

 

Sklype Nr. 8 gyveno Feivelis Kreimeris. Jis turėjo mišrių prekių parduotuvę, kurioje buvo galima nusipirkti cukraus, miltų bei kitos rūšies maisto prekių.

Feivelio Kreimerio namas .jpg

6 pav. Feivelio Kreimerio namas (iš asmeninio autorių archyvo)

Gretimame name gyveno Matelis Geras, vadintas Motkumi. Namas buvo medinis, o šeimininkai laikė karvę. M. Geras vertėsi puodų prekyba, kuriuos vežiodavo po apylinkę.

Judelis Maktušas su žmona gyveno sklype Nr. 13. jie turėjo smulkių maisto prekių parduotuvę. Prekiavo silkėmis ir cukrumi.

Šalia J. Maktušo (Nr. 14) mediniame name gyveno Šinkmanai, kurie augino du berniukus, o prie upės turėjo „skalyną“. Laužė skalas ir degė kalkes.

Čerinos Kiršonienės namelyje (Nr. 19) buvo įrengta maisto prekių parduotuvė, o Liekės Furmonienės mūriniame name (Nr. 21) – vaistinė, egzistavusi iki 1940 metų.

Sklypai Nr. 26 ir 27 – priklausė broliams Dovydui ir Šliomui Maizeliams. Maizeliai buvo turtingi Pakruojo pramonininkai, dirbę dvaro malūne, o vėliau malūną pastatę pačiame miestelyje.

Vytauto gatvės vaizdas prieš 1914 m..jpg

7 pav. Vytauto gatvės vaizdas prieš 1914 m. Namai iš kairės į dešinę: 74, 75, 76, 78 ir 80 (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.)

Už sankryžos su Vytauto gatve stovėjo Giršo Volko namas (Nr. 30). Žmonių jis vadintas Volkės namu. G. Volkas turėjo parduotuvę, kurioje prekiauta indais, skarda ir kojinėmis. Už jo namo buvo skurdūs Bencelio Galo ir Bencelio Arulovičiaus mediniai namai. Medinis Dovydo Vasarmano namas neišliko.

Giršo Volko namas.jpg

8 pav. Giršo Volko namas (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm)

Sklype Nr. 73 buvo Goro Kaulmano mažytė parduotuvė, kur prekiauta baltiniais ir kartūnais. Benjamino Kaco sklype (Nr. 72) buvo degtinės monopolis, o Joselis Kacas (Nr. 68) turėjo „košerną“ mėsinę.

Vytauto gatvės vaizdas matomi 76 78 ir 80 namai.jpg

9 pav. Vytauto gatvės vaizdas: matomi 76, 78 ir 80 namai  (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.)

    Turtingesnieji Pakruojo žydai telkėsi centrinėje miestelio gatvėje (Vytauto Didžiojo gatvė), kur turėjo savo namus ir parduotuves. Gatvė prasidėjo brolių Maizelių namu ir tęsėsi link bažnyčios. Tai buvo mobiliausia miestelio gatvė, kurioje vykdavo tradiciniai turgūs. Iki Pirmojo pasaulinio karo gatvė buvo mediniais šaligatviais, o po karo išgrįsta. Kampiniame name (74) buvo Jankelio Majaus valdoje pastatyta parduotuvė. Kitoje gatvės pusėje (84) stovėjo medinis namas, priklausęs Fridai Aronavičienei (Skokienei). Name buvo įrengta staliaus dirbtuvė. Tiems laikams tai buvo gana moderni dirbtuvė. Ją buvo išsinuomavęs Šulcas. Dirbtuvėje naudota elektra, tiekiama iš Maizelio malūno. Patalpoje stovėjo trys darbastaliai, elektra sukamas zeimeris ir krosnelė patalpai apšildyti. Žmonės į dirbtuvę galėjo įeiti iš Vytauto gatvės.

Priešais restoraną „Londonas“ buvo Firdo Armono valda (76). Šalia F. Armono buvo įsikūręs viešbutis „Europa“, priklausęs Fridai Šapirienei. Tai buvo vienas iš namų, kuriame galima lošti biliardą.

Centre namas Nr. 78 – viešbutis Europa.jpg

10 pav. Centre namas Nr. 78 – viešbutis Europa. Iš kairės namas Nr. 76, o iš dešinės Nr. 80 (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.)

Name Nr. 101 (priklausė Goldei Šurnienei) buvo įsikūrusi mėsinė. Kitoje gatvės pusėje (80) buvo Chaimo Rabinavičiaus kepykla ir parduotuvė. Kieme buvo pradėtas statyti, tačiau neįrengtas, motorinis malūnas. Vytauto ir Gedimino gatvių kampe (Nr. 116) stovėjo mūrinis Iciko Kaplano namas. Manoma, kad jame galėjo tilpti Feldmanienės, Kaco, Sorės ir Sorelio parduotuvės.

Iciko Šneiderio ir Irmono Kolicmano namai buvo prišlieti vienas prie kito. Šneideris turėjo manufaktūros parduotuvę, kurioje dar tilpo ir išnuomotas daržovių parduotuvės skyrius. I. Kolicmanas (Kalcmanas) buvo įsirengęs geležies parduotuvę. Priešais jų namus, kitoje gatvės pusėje, buvo Beilės Kobanienės, Maušo Birmano, Iciko-Leibos Lisono ir Mejerio Zakso sklypai ( Nr. 152, 153, 154 ir 155). Sklype Nr. 156 buvo Goldos Ulbienės smulkių prekių parduotuvėlė. Mira Rosinienė gyveno sklype Nr. 157, o valdoje Nr. 158 Elickas skerdė gyvulius ir tiekė mėsą Kacui.

163 Vytauto gatvės name buvo Iciko Lurjė smulkių prekių parduotuvė. I. Lurjė buvo turtingas Pakruojo verslininkas, Vilniaus gatvėje turėjęs kailių dirbtuvę ir lentpjūves.

Toliau nuo I. Lurjės namo buvo Šmuilos Gero sodyba. Š. Geras vertėsi arklių prekyba.   

 Vargingesnieji žydai buvo įsikūrę Kruojos upės pakrantėje. Jie gyveno mediniuose nameliuose, kurių dabar jau nėra. Upės pakrantėje taip pat stovėjo žydų „škala“, „šiulė“. Viename iš nugriautų pastatų, prie kurio buvo prišlieta pašiūrė, dirbdavo „rieznikas“, pjaudavęs vištas. Einant Vydūno gatve Kruojos pakrantėje buvo didelis žydų bendruomenės sklypas su keturiais pastatais. Jame stovėjo dvi sinagogos (viena vasarinė, o kita žieminė). Toliau, link bažnyčios, driekėsi septynių lietuvių ir dvi žydų valdos[8].

1935 m. Pakruojo tikrosios būklės planas.jpg

11 pav. 1935 m. Pakruojo tikrosios būklės planas. Raudonai pažymėti pastatai ir valdos priklausė žydams (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Sinagoga


virsuje pakruojo medine sinagoga 1937.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

o  apačioje -  šių dienų vaizdas.jpg

12 – 13 pav. Viršuje - Pakruojo sinagoga 1937 m., o  apačioje -  šių dienų vaizdas (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Pakruojyje medinė sinagoga buvo pastatyta 1801 m.[9] Užrašas ant vidinių durų, vedančių į „štibl“, rodo 5161 metus. Tai seniausia iki šių dienų išlikusi medinė Lietuvos sinagoga. Ji stovi miesto centrinėje dalyje ant Kruojos upelio dešiniojo kranto. Pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Sinagoga yra vasarinė, be krosnies, įeinant į vidų laipteliais nusileidžiama žemyn, nėra lubų. Sinagogoje buvo labai gražus drožinėtas ir dažytas aron kodešas; neįprastos formos bima; gausi ir įdomi sienų bei lubų polichrominė tapyba. 1938 m. gegužės mėnesį lingvistui ir judaikos tyrinėtojui Chackeliui Lemchenui esant Pakruojyje sinagoga buvo labai apleista: grindys pusiau supuvusios, molai išklibę, daug dulkių. Bendruomenės nariai labiau lankė (ypač žiemą) kitą, priešais stovėjusią mūrinę sinagogą. Šalia medinės sinagogos buvo siuvėjų kloizas, tačiau 1938 m. jis jau nebuvo naudojamas.

Pokario metais medinėje sinagogoje buvo įrengtas klubas, vykdavo šokių vakarai, buvo rodomi kino filmai, vėliau – įrengta sporto salė, o paskutiniaisiais metais čia buvo rajono Švietimo skyriaus sandėlis. Nuo 1993 m. rugsėjo 28 dienos sinagoga priklauso Lietuvos žydų bendruomenei[10].      

Pakruojo žydų ūkinė veikla

Didžiausias parduotuvių kompleksas buvo kompaktiškai išsidėstęs Vytauto gatvėje. Dažniausiai jos buvo ankštos, įrengtos mediniuose namuose. Parduotuvių savininkai dažnai ir gyvendavo tuose pačiuose pastatuose, kur prekiavo. Viduje buvo šalta, nes dažniausiai jos nešildomos, o jeigu nepakakdavo dienos šviesos (dažna parduotuvė turėjo tik vieną langą), tai buvo apšviečiama žibalinėmis lempomis. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta apšviesti elektra.

Vytauto gatvės kampas – parduotuvė .jpg

14 pav. Vytauto gatvės kampas – parduotuvė (in:http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm)

1938 m. Vytauto gatvės 23 namas.jpg

15 pav. 1938 m. Vytauto gatvės 23 namas (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.

Miestelio parduotuvės buvo atviros miestelėnams nuo 8 iki 18 valandos arba nuo 9 iki 20 valandos. Sekmadienį susiklostė tradicija parduotuves atverti tik po pamaldų – nuo 16 valandos. Buvo galima apsipirkti ir užsidarius parduotuvei, tuomet tekdavo įeiti per prekybininko butą. 

Namai iš kairės į dešinę.jpg

16 pav. Namai iš kairės į dešinę: 85, 84 ir 30 (in http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/walk/framesetwalk.htm.)

Turtingiesiems Pakruojo žydams priklausė specializuotos krautuvės (geležies, drabužių, avalynės), o kiti prekiavo įvairiomis prekėmis, važinėdami po kaimus, supirkinėjo linus, gyvulius, skudurus, šerius, ašutus, metalo laužą. Dažniausiai antrinės žaliavos buvo gaunamos mainais į pipirus, silkes, degtukus, sagas ir skareles. Jeigu likdavo pinigų skirtumas, jis buvo apmokamas grynaisiais pinigais.

Pakruojo žydų kapinės

Senosios žydų kapinės buvo senajame Pakruojyje – ant Kruojos upės kranto iš miesto pusės.  Jos buvo naudojamos iki 1800 metų pradžios. Šios kapinės daugiau nebeegzistuoja. Dabar toje vietoje galima pamatyti memorialines rusų kareivių, žuvusių 1944 m. kare su vokiečiais, kapines. Kapinių teritorija apie 20 kvadratinių metrų. Lenta su užrašu idiš kalba informuoja, kad šioje vietoje buvo senosios žydų kapinės. 

Linksmučių (naujosios) žydų kapinės yra 1 km į pietvakarius nuo Pakruojo, dešinėje kelio Pakruojis-Lygumai pusėje, pietvakarinėje Linksmučių senkapio dalyje. Kapinės sutvarkytos, aptvertos mėlyna medine tvorele.

Antkapis .jpg


17 pav. Antkapis (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/cemeteries/cemeteries.htm.)

Naujosios žydų kapinės.jpg

18 pav. Naujosios žydų kapinės (nuotrauka iš asmeninio autorių archyvo)

Holokaustas

Nacistinės okupacijos banga, užliejusi Lietuvą 1941 m., pasiglemžė ir Lietuvoje gyvenusius žydus. Nacių okupacinės valdžios įstaigos, tiek karinės, tiek civilinės, vykdė žydų persekiojimo ir naikinimo politiką.[11] Nuo 1941 m. liepos 25 d. žydams įsakyta nešioti ant kairės krūtinės pusės Dovydo žvaigždę; nuo 6 iki 20 valandos uždrausta vaikščioti ir rodytis viešose vietose; įsakyta nuo liepos 25 iki rugpjūčio 15 d. persikelti į valsčių viršaičių bei miestų burmistrų nurodytas vietas. Šiuos įsakymus vykdė ir Pakruojo valsčiaus lietuvių administracija[12]

Paminklas holokausto aukoms.jpg

18 pav. Paminklas holokausto aukoms (in: http://www.shtetlinks.jewishgen.org/pakruojis/cemeteries/cemeteries.htm.)

Pirmoji žydų naikinimo akcija įvyko maždaug 1941 m. liepos mėnesio viduryje. Pirmieji žydai buvo sušaudyti prie žydų kapinių[13] ir ant Kruojos upės kranto (jų palaikai buvo atrasti tvenkiant Kruoją ir perlaidoti Morkakalnyje).[14]

Svarbiausia egzekucijos vieta tapo Morkakalnio miškas. Manoma, kad Pakruojo miestelio žydai, prieš juos sušaudant, buvo nuvaryti į sinagogą, kur rabinas jiems pasakęs pamokslą. Morkakalnio miške buvo nužudyta apie 300 ar 400 žydų.[15]


[1]                           http://www.ziemgala.lt/z/2005_02_01.html. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 5 d.]

[2]                           Ibid.

[3]                           http://www.ziemgala.lt/z/1998_02_05.html. [žiūrėta 2011 m. gruodžio 5 d.]

[4]                           Ibid.

[5]                           Ibid.

[6]                           Ibid.

[7]                           Ibid.

[8]                           Mykolaitienė J., Pakruojo žydai // Pakruojo apylinkės, Vilnius, 1996, p. 406 – 410; Morkūnas E. J., Tarpukario Pakruojis // Pakruojo apylinkės, Vilnius, 1996, p. 73 – 89.

[9]                           Čia ir toliau pagal Lemcheno, bei Rupeikienės straipsnius: Chackelis Lemchenas, Pakruojo medinė sinagoga, Darbai ir polėkiai, Vilnius, 1994.      Marija Rupeikienė, Medinės Lietuvos sinagogos, Medinė architektūra Lietuvoje, Vilnius, 2002.

[10]                          Pakruojo sinagoga ketinama išsivežti // Šiaulių kraštas, 2006 09 16.

[11]                          Rukšėnas A., Pakruojo valsčius vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941 – 1944 m.), p. 19; pranešimas skaitytas 2005 08 19 d. konferencijoje Pakruojyje.

[12]                          Ibid., p. 20 – 21.

[13]                          Ibid., p. 22.

[14]                          Gegecko pasakojimas.

[15]                          Bubnys A., Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities žydų likimas // Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 62.

2012-06-10
Žmonės
Mejeris Simcha Kacas–Kaganas

Daugpilio rabinas (1843–1926).Mejeris Simcha buvo žymus talmudistas, pas jį atvykdavo patarimo ne tik eiliniai tikintieji, bet ir rabinai; ateidavo paramos ir krikščionys.

Ar žinote kad...?

Chasidų dėvima kailinė kepurė štraiml yra gerovės ir turto ženklas – JAV ji gali kainuoti iki 5500 JAV dolerių