Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Švėkšna

ŠVĖKŠNA: VIETOS, KURIOSE GYVENO ŽYDAI

Švėkšna žinoma jau nuo XIV amžiaus, 1503 m. ji minima bažnyčios fundacijos akte – tuo metu Švėkšnos dvaras priklausė įvairioms garsioms giminėms, o po kelerių metų šaltiniai aprašo ne tik dvarą, bet ir miestelį. XVII a. viduryje Švėkšnai suteikus turgaus privilegiją miestelis tapo patrauklus žydams. Amžiaus pabaigoje gausėjant prekybininkų sutankėjo centrinės dalies užstatymas, linijinė aikštės forma pasidarė aiškesnė, o aikštės erdvė dar labiau išryškėjo: prie jos stovėjo bažnyčia, karčemos ir krautuvės, o kiek vėliau buvo pastatyta sinagoga.[1]

Apie prekybos gyvumą ir Švėkšnos praturtėjimą XVIII a. byloja ir didesnis joje apsigyvenusių žydų skaičius. Pavyzdžiui, 1644 m. Švėkšnos inventorius pirmą kartą pamini vienintelį tuo metu Švėkšnoje gyvenusį žydų tautybės asmenį – Elijų. Po 41 metų t.y. 1695 m. tarp 700 miestelio gyventojų jau gyveno apie 100 žydų, o 1765 m. žydai sudarė jau pusę visų Švėkšnos miestelio gyventojų. Taigi XVIII a. pradžioje Švėkšnoje jau randama žydų bendruomenė, o Švėkšna tapo gausiai žydų gyvenamu štetlu. Žydai Švėkšnoje buvo didžiausia kitataučių grupė. Tuo metu pastatytos sinagogos liudija apie miestelyje gyvavusią stiprią žydų bendruomenę.

Pagal 1923 m. surašymo duomenis galima matyti, kad lietuvių, gyvenusių miestelyje, skaičius gerokai išaugo, bet žydai vis dar buvo gausiausia kitataučių bendruomenė. Iš viso tuo metu žydai sudarė apie 6 % miestelio gyventojų:

 

lietuviai

žydai

lenkai

rusai

vokiečiai

latviai

kiti

Vyrai

3787

245

11

2

31

-

1

Moterys

4452

274

16

1

35

2

1

Iš viso

8239

519

27

3

66

2

2

Kaip ir kituose štetluose, Švėkšnoje žydai gyveno miestelio centre. Labiausiai jie buvo susikoncentravę apie turgaus aikštę (Liepų aikštė) ir Maciejausko (buvusi Žydų), Gedminaičių bei Dariaus ir Girėno (buvusi Mikužio) gatves ligi Aušros gatvės. Lietuviai paprastai gyveno miestelio pakraščiuose.

Nepaisant visų karų ir gaisrų, kurie niokojo Švėkšną, dauguma pastatų, kuriuose gyveno miestelio žydai yra išlikę. Ir tai ne tik sinagoga, bet ir pirtis (mikva), dvi mokyklos, rabino namas bei kiti pastatai.

Dažniausiai sinagogos buvo statomos miesto ar miestelio gilumoje, o centrinėje dalyje paprastai dominuodavo katalikų bažnyčia ar carizmo laikais pastatyta cerkvė. Ir tik labai retais atvejais šalia jų buvo ir sinagoga.[2] Būtent taip yra Švėkšnoje, kur žydų maldos namai, dar kitaip vietinių vadinama „škala“, stovi centrinėje Liepų aikštėje. Pirmoji sinagoga Švėkšnoje minima XVIII a. pradžioje. Iš pradžių čia stovėjo dvi medinės sinagogos, dviejų pakopų stogais, iš kurių viena buvo žieminė (mažesnioji), o kita vasarinė (didesnioji) turėjusios pereinamųjų bruožų iš baroko į klasicizmą. Tačiau per 1925 m. miestelio gaisrą jos sudegė ir jų vietoje buvo pastatyta nauja mūrinė sinagoga, išlikusi iki šių dienų Liepų aikštėje Nr.12.

Medinės Švėkšnos sinagogos.jpg

1 pav. Medinės Švėkšnos sinagogos prieš 1925 m. miestelio gaisrą (http://www.pamarys.lt/holokaustas/lietuviu%20k/projektas/5sveksna/Nuotraukos/SveksnaS_1.htm)

Į miestelio iškilmes.jpg

2 pav. Į miestelio iškilmes, skirtas „Saulės“ gimnazijos atidarymo proga, atvykęs Lietuvos Republikos Prezidentas A. Smetona Liepos aikštėje 1925 08 25 (tolumoje matosi sinagoga) 

(in: http://www.pamarys.lt/holokaustas/lietuviu%20k/projektas/5sveksna/Nuotraukos/SveksnaS_1.htm)

Taip sinagoga atrodo šiandien .jpg

3 pav. Taip sinagoga atrodo šiandien – vaizdas iš aikštės pusės  (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)  

          

Naujosios sinagogos projektą 1926 m. paruošė inžinierius L. Prosinskis, o pati sinagoga buvo pastatyta 1928 m. pagal visus sinagogų statymo reikalavimus. Tai buvo žieminė, vientiso monumentalaus tūrio, stačiakampio plano sinagoga.[3] Visas išorines sinagogos sienas puošė Dovydo žvaigždė.

 Sinagogos fronto fasadas .jpg

4 pav. Sinagogos fronto fasadas (šiaurinė pusė) (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

Šiuo metu yra išlikusi tik viena Dovydo žvaigždė – virš buvusio vyrų įėjimo šiaurinėje pusėje. Tarybiniais laikais sinagoga, kaip ir kituose Lietuvos miestuose buvo naudojama ne pagal paskirtį – čia buvo sporto salė, parduotuvė, kultūros namai. Šiuo metu sinagoga yra tuščia ir apleista.

Siaurojoje gatvėje, kuri buvo netoli sinagogos, buvo rabino namas (nr. 5). Paskutinysis šias pareigas ėjo S. Levitanas.

Kaip ir kituose miesteliuose dauguma Švėkšnos žydų vertėsi prekyba ir amatais, nuomojosi malūnus, smukles ar net ūkius. Žydų prekyba daugiausiai koncentravosi Liepos aikštėje arba turgavietėje, kur sąlygos jų verslui buvo palankiausios. Pagal 1925 m. duomenis prekybos ir pramonės įstaigas iš 33 užsiregistravusių žydų, čia turėjo net 18. Pavyzdžiui, Liepų aikštėje, 3 numeriu pažymėtame name, statytame 1923 m., kuriame šiuo metu yra Švėkšnos pirminės sveikatos priežiūros centras, buvo Šerono (Ošerovičiaus) linų supirkimo sandėlis. Beje jo sūnus, Samuel Sherron, yra vienas iš nedaugelio likusių gyvų Švėkšnos miestelio žydų (šiuo metu gyvena Amerikoje).

Buvęs Šerono linų supirkimo sandėlis .jpg
5 pav. Buvęs Šerono linų supirkimo sandėlis Liepų 3/Dariaus ir Girėno 1

(in: http://www.pamarys.lt/holokaustas/lietuviu%20k/projektas/5sveksna/Nuotraukos/Parduotuve.htm)                 

Žydai savo rankose tvirtai laikė prekybos monopolį – tarpukaryje Švėkšnoje būta apie 20 žydų parduotuvių. Kaip rašo Jonas Rugis, žydų krautuvės Švėkšnoje buvo gana savotiškai pastatytos – šiaurės pietų kryptimi, viduryje miestelio aikštės, ilgoje eilėje, po vienu stogu, sudarydamos vieną pastatą, išsitiesusį palei kelią.[4] Čia būdavo daug mažų krautuvėlių su įvairiomis prekėmis. Jos buvo vadinamos „kromeliais“ arba „kromais“. Kadangi jos buvo medinės, tai per 1925 m. miestelio gaisrą sudegė. Nors buvo atstatytos, tačiau vėliau nugriautos ir dabar jų vietoje stovi autobusų stotelė.  

Prekybos ir pramonės įstaigos Švėkšnoje: (1925 m. duomenys)

Bakalėja ir pramoninės prekės:

Geležies ir metalo dirbiniai:

 

  1. Boruch Galman, Turgavietė
  2. Janaiskas Mozesas
  3. Judelevičienė Jente, Turgavietė
  4. Levitanas Freida
  5. Meerovič Paja, Turgavietė
  1. Alperovič Meer, Turgavietė
  2. Markusienė Ete, Turgavietė
 

Manufaktūra:

 
  1. Joffe Leizer, Turgavietė
  2. Jesolovič Moze, Turgavietė
 

Batų prekyba:

Mėsos prekyba:

 

  1. Bašelva Tarnas
  2. Glukas Leiba, Turgavietė
  1. Markus Mejer, Gedminaičiai
  2. Segal Michel
  3. Šumlovičius Abramas, Elijašas, Gedminaičių g.
  4. Venig Saul

 

Galanterija:

 

  1. Beraitė Mina, Gedminaičių g.
  2. Geršenovičius Izaakas
  3. Giršovič Ete, Turgavietė
  4. Kacinas Bermanas
  5. Klipp Genese, Turgavietė
  6. Kremer Icik, Turgavietė
  7. Mordel Bas, Turgavietė
  8. Pozaicer Šein
  9. Ribkinaitė, Prekyvietė
  10. Sabeimonas Demikis
  11. Susmanovič Boruch, Turgavietė
  12. Šeptalovič Inde, Turgavietė
 

Mišri manufaktūros ir galanterijos prekyba:

 
  1. Elješovičius Šmuel Dovid, Turgavietė
  2. Jeselovičius Samuelis
  3. Jedelovič Sore, Turgavietė
  4. Žir Mauše, Turgavietė
 

Kailių dirbtuvė:

 

1.           Markus Sroel

 

Odų prekyba:

 

1.        Eljašovič Abram

 
  

 

Žydų istoriją Švėkšnoje liudija ir Maciejausko (buvusioje Žydų) gatvėje išlikęs žydų mokyklos pastatas.

Paskutinis Švėkšnos grafas Aleksandras Pliateris savo atsiminimuose rašė: „tautiniu atžvilgiu Švėkšnos gimnazijoje mokiniai skirstėsi į dvi grupes: lietuvius ir žydus. Kadangi nemažai žydų gyveno Švėkšnos miestelyje, jiems buvo patogu siųsti savo vaikus į gimnaziją. Priešingai lietuviams, kurie buvo labiau linkę mokslan siųsti savo sūnus negu dukteris, Švėkšnos žydai labiau mokė mergaites, kurių gimnazijoj buvo nemaža, kai žydų berniukų buvo tik vienas – Volfas Boruchovičius (pagal 1925 m. duomenis Švėkšnos progimnazijoje iš 112 mokinių, buvo 1 žydų tautybės berniukas ir 3 mergaitės[5]). Tautinę ir religinę toleranciją nepriklausomoje Lietuvoje iliustruoja tas faktas, kad katalikiškai „Saulės“ draugijai priklausiusioje gimnazijoje buvo specialus žydų religijos mokytojas“.[6]

Mokytojas, apie kurį kalba grafas, buvo Jankelis Freidė Chaimas Klipas, dėstęs tikybą žydų tautybės moksleiviams gimnazijoje ir pradžios mokyklos atskirame žydų skyriuje. Miestelyje veikė ir antroji žydų mokykla, įsikūrusi  tuometėje Mikužio g. 8 (dabar Dariaus ir Girėno). 10 numeriu pažymėtame name buvo žydų mokykla.

Maciejausko g. Nr.1.jpg

6 pav. Maciejausko g. Nr.1 pažymėtame gatvės name gyveno tikybos mokytojas Jankelis Freidė Chaimas Klipas gimnazijoje dirbęs nuo 1927 iki 1940 m. (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

Švėkšnos miestelio gyvenimą sujaukė 1925 m. kilęs gaisras, nuo kurio nukentėjo didelė dalis gyventojų, sudegė ir Liepų aikštėje buvusios žydų parduotuvės. Nukentėjusiems miestelėnams buvo įsteigti 2 šalpos punktai – vienas lietuviams ir vienas žydams. Pastarasis buvo Gedminaičių gatvės gale (sodybos nr. 28).

Žydų šalpos punktas 1925.jpg

7 pav. Žydų šalpos punktas 1925 m. (in: http://www.pamarys.lt/holokaustas/lietuviu%20k/projektas/5sveksna/Nuotraukos/SveksnaS_2.htm)

Buvęs žydų šalpos punktas 2006 m.jpg

8 pav. Buvęs žydų šalpos punktas 2006 m. (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

Neatsitiktinai buvo pasirinkta punktą įkurti šioje gatvėje – iki Gedminaičių ir Aušros gatvių sankirtos bene visi namai priklausė žydams. Net ir iš tų dviejų lietuvių namų, vieną nuomojosi žydas Boruchovičius, atidaręs jame viešbutį. Gedminaičių gatvėje taip pat veikė batsiuvio Ch.Šeftelovičiaus įvairių prekių krautuvė, įsikūrusi 1937 m. statytame ir 2 numeriu pažymėtame name. Už kelių žingsnių gyveno kepurininkas Jerolovičius (namas Nr. 6).

Ant pastato dar išlikęs užrašas.jpg

9 pav. Ant pastato dar išlikęs užrašas: „Įvairių prekių krautuvė. Ch. Šeftelovičius“. (nuotrauka iš asmenio autorės archyvo)

Buvusi žydų pirtis.jpg

10 pav. Buvusi žydų pirtis – Mikva (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

Žydų gyvenimas štetle buvo neįsivaizduojamas be mikvos – pirties, kuri tarnavo ir kaip ritualinio apsiplovimo, ir kaip higienos palaikymo vieta. Neretai ja galėjo naudotis ir ne žydų kilmės miestelėnai. Mikvos pastatas Pirties gatvėje, netoli Kalės prūdo išlikęs ir šiandien. Sovietmečiu čia taip pat veikė miesto pirtis, dabar šis pastatas naudojamas jau kaip gyvenamasis namas. (namo nr.1)

Siauroji gatvė.jpg

11 pav. Siauroji gatvė. Įėjimas į Švėkšnos žydų getą (nuotrauka iš asmeninio autorės archyvo)

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Švėkšnos žydai sudarė didelė miestelio gyventojų daugumą - jų čia gyveno apie 400 žmonių. Vokiečių okupacijos metais Švėkšnos miestelio žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta. Iš pradžių miestelio žydai buvo suvaryti į atskirą kvartalą – getą, kurio  riba ėjo Siaurosios, Žydų (dabartinės J. Maciejausko) ir Liepų aikštės gatvėmis, kurios buvo aptvertos geležine viela (beje į geto ribas papuolė ir vienas lietuvio namas). Vėliau  vyrai buvo išvežti į  Šilutės (tuo metu vadintos Heydekrug) apskrityje  įkurtas darbo stovyklas. 1943 m. vasarą šios darbo stovyklos buvo likviduotos, o likusieji išvežti į Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklą. Likę Švėkšnos gete žydai buvo išžudyti. Jie buvo sušaudyti už 6 km. nuo Švėkšnos esančiame Parubežio miške. Vokiečių okupacijos metais buvo sunaikintos ir XVII a. siekusios miestelio žydų kapinės, buvusios šiaurinėje miestelio dalyje, atokiau nuo kelio į Veiviržėnus, dešinėje pusėje, šalia dabartinės ligoninės. Šiandien buvusių kapinių plotas užima 0,93 ha. Vis dėlto čia dar yra išlikę keli antkapiniai paminklai.

. Buvusios miestelio žydų kapinės.jpg

12 pav. Buvusios miestelio žydų kapinės

(in: http://www.pamarys.lt/holokaustas/lietuviu%20k/projektas/5sveksna/Nuotraukos/Sveksnos_zydu_kapines.htm)


[1]                           Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. II tomas. Vilnius: Mokslas, 1994. P. 32.

[2]                           Marija Rupeikienė. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2003. P. 15.

[3]                           Ibid  P. 156

[4]                           Jonas Rugis. Švėkšnos praeitis. Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950. P. 47.

[5]                             Visa Lietuva: informacinė knyga . Centralinis statistikos biuras. Kaunas : Centralinis statistikos biuras, 1925.

[6]                           Ona Norkutė. Mokytojas Jankelis Freidė Chaimas Klipas. // Šilokarčema. 2006 m. rugsėjo 22 d. P. 3.

2012-06-10
Žmonės
Abraomas Dancigas

(1747 arba 1748–1820). Žymus rabinas, parašė daug knygų, tačiau išgarsėjo dėl dviejų – Chaje Adam (Žmogaus gyvenimas) ir Chochmat Adam (Žmogaus išmintis). Knygos buvo labai populiarios, ypač pirmoji, ją studijavo ješivose, o daugelyje miestų įsikūrė rateliai knygos nagrinėjimui.

Ar žinote kad...?
Jau pirmą dieną, per pirmą pamoką chederyje (religinėje mokykloje) žydų vaikai mokomi abecėlės – kiekviena raidė patepama medumi – kad mokslas būtų saldus