Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Moišė Kulbakas


Moišė Kulbakas (1896 Smurgainys, dab. Baltarusija – 1937/1940?)

Trumpas Moišės Kulbako gyvenimas buvo itin spalvingas: keitėsi vietos, veikimo kryptys, ideologijos. Gimęs Smurgainiuose būsimasis poetas ilgai neištvėrė provincijoje, įgijęs ten tradicinį religinį išsilavinimą hederyje ir ješyvoje, išvyko mokytojauti į Kauno našlaičių prieglaudą. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, čia pasirodė ir pirmoji jo neoromantinės poezijos knyga hebrajų k. „Dainos“. Tačiau ir Vilniuje poetas ilgai neužsibuvo, išvyko į Berlyną, kur žydų tarpe klestėjo modernioji jidiš kalba. 1923 m. jau įtrauktas vakarietiškos, modernios ekspresionistinės kultūros, jis sugrįžo į Vilnių ir čia atsiskleidė kaip brandus pasaulietinis kūrėjas jidiš kalba, savo darbuose jungiantis ir viduramžių mistiką, ir vietinių žydų folklorą. Gabiam jaunuoliui Vilniuje netrūksta veiklos: jis tęsia mokytojo kelią žydų gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, laisvu laiku užsiima kūryba ir visuomenine veikla jidiš literatų tarpe. Visgi prie tuometinio jidiš rašytojų kūrybinio branduolio „Jung Vilne“ taip ir neprisijungia, nors aktyviai bendrauja su šio sambūrio nariais. Jis priklausė „Vilniaus žydų literatų ir žurnalistų sąjungai“, kuri bendradarbiavo su daugybe žymių Lietuvos ir pasaulio žydų rašytojų. Šios sąjungos iniciatyva 1927 m. įsteigtas Pasaulinis žydų PEN centras, M. Kulbakas paskiriamas jo prezidentu. 3 deš. vid. šiam rašytojui buvo itin produktyvus ir sėkmingas metas. Be jau minėtų visuomeninių, karjeros pasiekimų, jam puikiai sekėsi ir asmeninis gyvenimas, M. Kulbakas sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Elijo.  Kūrėjas neapsiribojo poeziją, ėmėsi ir prozos, kuri pasižymėjo grotesku, realybės ir transcendencijos derinimu („Moshiakh Ben Ephraim“ („Mesijas, Efraimo sūnus“), „Montag“ („Pirmadienis“)). 1926 m. išleista ir jo žymiausioji, aukščiausiai vertintina poema "Vilnius“.

Taip vaizdžiai apdainuotą ir išjaustą Vilnių poetui teko palikti 1928 m., kadangi jam nebuvo suteikta Lenkijos pilietybė. M. Kulbakas persikėlė į Minską, kur buvo įsikūrę ir jo giminaičiai. Sovietinė realybė poeto negąsdino, sužavėtas socialinio teisingumo idėjomis, jis žvelgė į naują režimą kaip į visuotinį išsilaisvinimą. Prisitaikydamas prie vietinės cenzūros, kuri smerkė ekspresionistinę kūrybą, M. Kulbakas perėjo prie socialinio realizmo. Šios ideologijos inspiruota ir jo novelė „Zelmenianer“ („Zelmino gyventojai“) (1931-1935 m.), kuri buvo ne tik plačiai skaitoma, bet pagal ją statyti ir pasisekimą turintys spektakliai Maskvoje. 1937 m. poetas pasiekė savo kūrybos viršūnę ir toks jaunojo jidiš kūrėjo išskirtinumas, „Zelmino gyventojuose“ vaizduojama makabriška revoliucijos alegorija sužadino slaptosios policijos susidomėjimą. Nepaisant perimtos socialinio realizmo stilistikos, nepatenkinti M. Kulbako modernia veikla valdžios organai uždraudė tiek minėtuosius spektaklius, tiek apskritai jo knygos buvo įtrauktos į juoduosius sąrašus.  Poetas pradėtas persekioti.

Istoriografijoje egzistuoja dvi jo mirties versijos. Viena jų teigia, jog M. Kulbakas buvo sušaudytas 1937 m. Minske kaip antitarybinis veikėjas, lenkų šnipas. Antrojoje versijoje teigiama, jog kūrėją ištrėmė į Sibiro lagerius, o dėl sunkių gyvenimo sąlygų 1940 m. jis ten ir mirė.

VILNIUS

P o e m a

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo šventės – budynės,
Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas
Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas,
kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:
Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,
Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, -
Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi
Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:
– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,
Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?
Ir stovi prieš jį švininis Razielis tamsoj
Senais, aptrintais pergamento sparnais,
Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:
– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..
Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs
Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.
Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,
Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.
O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,
Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,
Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:
Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;
Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,
Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj - - -
Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj
Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...
Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –
Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,
Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,
Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos - - -
Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:
Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,
Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.
Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,
Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,
Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu - - -

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, -
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.


Vertė Alfonsas Bukontas

http://www.tekstai.lt/buvo/versti/kulbakas/poezija.htm

Žmonės
Izraelis Salanteris, Lipkinas

Gimė Žagarėje (1810–1883).  Musar sąjūdžio pradininkas ir ideologas rabinas. 1849 m. Kaune, Vilijampolėje įkūrė ješivą, išgarsėjusią Slobodkės (taip tada buvo vadinamas šis Kauno priemiestis) ješivos vardu. Jau ankstyvoje jaunystėje išsiskyrė ypatingais gabumais, 10–ies metų miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Tėvas jį nusiuntė studijuoti pas garsų rabiną Cvi Hiršą Broidą į Salantus, taip atsirado ir pravardė Salanteris; tikroji jo pavardė buvo Lipkinas, bet ji minima tik enciklopedijose. 1840–1849 Salanteris gyveno Vilniuje, vadovavo ješivai ir pradėjo propaguoti musar (hebr. – dorovė) idėjas. 1849 m. persikėlęs į Kauną, įkurtoje ješivoje sulaukė nemaža sekėjų, musar tapo sąjūdžiu.

Ar žinote kad...?
Religingų žydų vaikai į pradinę religinę mokykla chederį pradeda eiti nuo 3 metų.