Paieška svetainėje:
Žodynas
Įveskite žodį:
A, B, C, D, E ...
Projektą remia
LIETUVOS
TŪKSTANTMEČIO
PROGRAMA
Borisas Šacas

Žymus tapytojas, skulptorius Borisas Šacas (Boris Schatz) gimė 1862 m. Varniuose, religingoje žydų šeimoje. Dar vaikystėje tėvų buvo išsiųstas į ješivą Vilniuje, kur pirmą kartą susidūrė su sionistiniu judėjimu. Tačiau greitai metė mokslus, nutraukė santykius su tėvais ir nusprendė studijuoti tapybą ir skuptūrą – iš pradžių Vilniuje (1882–1887 m.), kurdamas tapybos darbus, vėliau Varšuvoje (1888–1889 m.)., kurioje pirmenybę teikė skulptūromos, reljefams, litografijoms. Jo meno, skirto tautinei žydų idėjai ir propagandai, koncepcija buvo pristatyta straipsnyje "Meistriškumas" hebrajų kalba leistame žurnale Hazfira ir formavo pagrindinius jo vėlesnių darbų principus. Po metų Borisas Šacas nusprendė dar kartą pakeisti aplinką ir 1889 m. persikėlė į Paryžių, kur mokslus tęsė Académie Cormon. Ten artimai bendravo su vilniečiu skulptoriumi Marku Antokolskiu, su kuriuo susipažino dar studijų metais Vilniuje. 1895 m. gyvenimo vingiai nukreipė jaunąjį menininką į Bulgariją, kur gavus Bulgarijos princo Ferdinando pakvietimą, Borisas Šacas tapo valdovo dvaro skulptoriumi bei įkūrė Karališkąja menų akademiją. Darbas Bulgarijoje neliko nepastebėtas. 1900 m. jam buvo įteiktas aukso medalis už skulptūrą Pagyvenusios moters biustas.

1903 m. Borisas Šacas sutiko Teodorą Herzlį, kurio sionistinės idėjos stipriai paveikė menininką. Jau po dviejų metų Sionistinio kongreso metu jis iškėlė mintį įkurti žydų amatų ir meno mokyklą, o šį savo projektą iš dalies įgyvendino 1906 m., įsteigdamas pirmąjį meno centrą Jeruzalėje, vėliau pavadintą Bezalel. Nuo to laiko centro veikla tapo vienu svarbiausių Boriso Šaco užsiėmimų. Jis organizavo savo studentų darbų parodas Europoje ir JAV, rinko lėšas centro išlaikymui. Turėjo planų įkurti Bezalel muziejų, tačiau 1929 m. meno centras Bezalel buvo priverstas nutraukti savo veiklą dėl jį ištikusių finansinių sunkumų. Tačiau centro įkūrėjas ir puoselėtojas B. Šacas nenuleido rankų. Tikėdamasis rasti lėšų centro veiklai atnaujinti jis 1932 m. išvyko į JAV, tačiau tai buvo paskutinė jo kelionė – jos metu menininkas netikėtai mirė. Jo kūnas buvo pargabentas į Jeruzalę ir palaidotas Alyvų kalne.

Žmonės
Mozė ben Naftali Hiršas Rivkes

Labai žymus talmudistas (1595–1671). Neaišku, kada jis atvyko į Vilnių, bet žinoma, kad 1655 m. kartu su Šachu ir Koidanoveriu pabėgo iš Vilniaus. Atsidūrė tuometiniame žydijos centre Amsterdame; sefardų bendruomenėje jį, aškenazį, garsų rabiną, svetingai priėmė. Čia jis paskelbė puikius komentarus Šulchan Aruchui, kurie tapo sudėtine šio itin svarbaus veikalo dalimi ir spausdinami visuose knygos leidimuose. Jis parašė ir Mišnos (svarbiausios Talmudo dalies) komentarus ir daugelį kitų veikalų. Iš Amsterdamo Rivkes grįžo į Vilnių, čia jis ir mirė. Mozė Rivkes buvo Vilniaus Gaono protėvis.

Ar žinote kad...?
Jau pirmą dieną, per pirmą pamoką chederyje (religinėje mokykloje) žydų vaikai mokomi abecėlės – kiekviena raidė patepama medumi – kad mokslas būtų saldus