Populiariausias Vilniaus žydų lyderis XX a. pirmojoje pusėje buvo d–ras Cemachas Šabadas (1864–1935). Jis buvo labai veiklus įvairiose srityse – labdaros, sveikatingumo, švietimo, mokslo ir kt. Galima sakyti, kad nebuvo tokios sferos, kur jis nebūtų palikęs ženklių pėdsakų.

Lietuvoje beveik nežinomas visame pasaulyje išgarsėjęs Bernardas Lounas. Gimė Utenoje 1921 m., 1935 m. su tėvais išvyko į Ameriką. Čia suamerikonino savo vardą Boruchą Lacą į Bernardą Louną. Tapo profesoriumi, pasaulinio garso kardiologu. Tačiau labiausiai jis išgarsėjo, kaip vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ (kartu su Rusijos kardiologu akad. E. Čazovu) organizatorių.

JAV kariškis, 4 žvaigždžių generolas Vesly Klarkas (Wesley Clark), gimęs 1944 m. Amerikoje, yra litvako iš Minsko anūkas. Tėvas Benjaminas Kanas mirė, kai Vesliui buvo 4 metai; po 10 metų motina ištekėjo už V. Klarko ir Vesly Kanas tapo Klarku.

17 metų jis buvo priimtas į Karo akademiją. Dvejus metus tobulinosi Oksfordo universitete. Kariavo Vietname, buvo sužeistas. 1997 m. V. Klarkas paskirtas vienoms iš aukščiausių JAV karinių pareigų – NATO suvienytųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Būdamas NATO vadu V. Klarkas lankėsi Lietuvoje. Baigęs karinę karjerą jis ėmėsi politikos – dalyvavo 2004 m. JAV prezidento rinkimų kampanijoje, kaip vienas iš demokratų partijos kandidatų į prezidentus. JAV žydų laikraštis Forward pabrėžia, jog V. Klarkas dažnai prisimena savo žydiškas šaknis.

Gimė Kaune 1933 m., buvo Kauno gete, paskutinius metus iki jo likvidavimo slapstėsi. 1950 m. išvyko į JAV, nuo 1954 m. – kariuomenėje. Pradėjęs kario karjerą eiliniu, baigė ją generolu majoru ir labai garbingu specialiųjų pajėgų, žinomų kaip žaliosios beretės, vadu. Po Vietnamo karo, kuris gerokai demoralizavo ir dehumanizavo JAV kariuomenę, generolas Šachnovas sugebėjo atkurti dorovę specialiosiose pajėgose. Į atsargą generolas išėjo 1994 m.

Gimė jis 1876 m. Balstogėje, Baltarusijoje, pirmasis vardas - Mejeris Henochas Valachas. Maksimas Litvinovas prieškario pasaulyje vaidino ženklų vaidmenį – jis buvo TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras. 

Gimė Kaune 1869 m. Baigęs teisės studijas Maskvos universitete jis aktyviai ėmė dalyvauti demokratinės inteligentijos veikloje, greit tapo vienu iš jos lyderių. 1906 m. išrenkamas I–osios Valstybės Dūmos deputatu nuo Kauno gubernijos. Suartėja ir susidraugauja su A. Kerenskiu, būsimosios Laikinosios vyriausybės po Vasario revoliucijos vadovu.

Socialistinių pažiūrų publicistas, filosofas. Gimė 1865 m. Vitebsko gubernijoje, mirė 1943 m. Kanadoje. Jaunystėje dalyvavo rusų revoliuciniame judėjime, bet susipažinęs su Lilienbliumo publicistika, vis labiau ėmė galvoti apie žydų tautinius interesus.

Žymus Pietų Afrikos visuomenės ir politikos veikėjas. Gimė 1926 m. Lietuvoje, bet jau 1935 m. su tėvais išvyko į Pietų Afriką. Antrojo pasaulinio karo metais kariavo prieš fašizmą. 1953 m. dalyvavo organizuojant Pietų Afrikos Komunistų partiją, nuo 1984 m. – jos vadovas.

(1879–1923), vienas iš Bundo lyderių ir ideologų. Gimė Liepojoje. Tėvai jį pakrikštijo stačiatikiu, jis auklėtas krikščioniška dvasia, bet jau gimnazijoje, o ypač universitete Kijeve susidomėjo žydiškumu, suartėjo su žydų darbininkais ir 1900 m. įstojo į Bundą.

(Jan Tyška) gimė 1867 m. Vilniuje. Lenkijos ir Vokietijos darbininkų judėjimo veikėjas. Vilniuje kūrė revoliucinius ratelius, ne kartą areštuotas, 1890 m. emigravo į užsienį, bendradarbiavo su Plechanovo socialdemokratine “Darbo išvadavimo” grupe.

(Heršas Isakovas–Ickovas), gimė 1870 m. Minske, mirė 1908 m. Šveicarijoje. Aktyviai dalyvavo narodnikų veikloje Minske, važinėjo po Rusijos miestus, skleisdamas narodnikų idėjas.

(1845–1880) garsus revoliucionio sąjūdžio veikėjas, vadinamas pirmuoju žydų socialistu, žydų socialistinio judėjimo “tėvu”. Gimė netoli Gardino, vėliau šeima persikėlė į Suvalkus.

(1874–1952), pirmasis Izraelio prezidentas, Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas, įžymus mokslininkas neabejotinai buvo pats žymiausias litvakų kilmės sionizmo veikėjas. Jis gimė Motole, netoli Minsko.

(1858–1922) – hebrajų kalbos kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo pradininkas. Gimė miestelyje Lužki netoli Vilniaus.

(1887–1944) – įžymi socialistinio sionizmo asmenybė. Gimė Bobruiske, 22 metų išvyko į Erec Israel. Pradžioje bernavo citrusų plantacijose, pradėjo organizuoti darbininkus, vadovauti jų kovai. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo vienu iš pripažintų Palestinos ir pasaulio sionistinio judėjimo vadovų.

(1867–1924) – socialistinio sionizmo ideologas. Socializmo idėjos reiškėsi jau sionizmo pirmtako Mozės Heso (1812–1870) kūryboje, bet buvo užmirštos. Vienas iš socialistinio sionizmo pradininkų buvo N. Syrkinas.

(1881–1949) gimė vienoje iš garsiausių Lietuvos rabinų šeimų; jo tėvas Naftali Berlinas (Neciv) buvo paskutinysis Voložino ješivos vadovas. Mejeris mokėsi šioje ješivoje, keletą metų gyveno Vokietijoje, čia susiformavo jo nuostata derinti religingumą su šiuolaikiniu pasaulietiniu išsilavinimu.

(1839–1915), Mizrachi judėjimo organizatorius. Jis mokėsi Eišiškių ir Voložino ješivose, 1869 m. išrinktas Švenčionių rabinu, o nuo 1885 m. tarnavo rabinu Lydoje.

(1856–1914) vienas iš pačių žymiausių sionizmo veikėjų – litvakų. Gimė mažame Kauno gubernijos Darbėnų miestelyje, kuriame gyveno vos 300 žydų, jis tapo artimiausiu Teodoro Herclio bendražygiu ir draugu, o po jo mirties – Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu (1905–1911).

(1842–1885), gimė Baltarusijoje, Mogiliovo gubernijoje.Vienas iš sionizmo Rusijoje pirmtakų, rašytojas, publicistas, jis rašė hebrajų kalba.

Talentingiausias Lietuvos kantorinius. (1816–1850), žinomas Vilner Balebesl (Vilniaus jaunavedys) vardu. Visas jo gyvenimas apipintas legendomis, vieną iš jų aprašo Šolom Aleichemas romane “Josele lakštingala”.

Šių laikų žydų filosofas (1907–1972). Pagal griežtus kriterijus jis gal nėra litvakas, gimė Varšuvoje, bet gimnaziją baigė Vilniuje, čia bendravo su jaunųjų rašytojų grupe “Jung Vilnė” (Jaunasis Vilnius), tad neabejotinai persisunkė litvakų dvasia. Hešelis profesoriavo Berlyne, Frankfurte, Varšuvoje, Niujorke ir kt., paskelbė kelias dešimtis knygų filosofijos bei žydų istorijos klausimais. Jo veikalai sulaukė ne tik žydų intelektualų, bet ir krikščionių dėmesio. Jo didžiulį autoritetą rodo tai, kad jis, žydas, buvo pakviestas dalyvauti ruošiant Vatikano Antrojo susirinkimo (1965 m.) dokumentus. “Dialoge su krikščionimis glūdėjo pažadas, – rašė jis, – kad jau niekuomet daugiau žydų istorijoje neatsitiks taip, jog ištikus krizei žydai krikščioniškose bendruomenėse neturės į ką kreiptis pagalbos”.

Vilniuje naujųjų laikų didžiausias religinis autoritetas buvo rabinas Chajimas Oizeris Grodzenskis (1863–1940). Formaliai jis nebuvo Vilniaus rabinu (po Samuelio Avigdoro mirties 1791 metais Vilniuje nebuvo skiriamas vyriausiasis rabinas), bet faktiškai jis buvo neabejotinas Vilniaus ortodoksų dvasinis vadovas. Ch. Soloveičiko mokinys, jis tapo autoritetu daugeliui mokovų; kaip minėta, jo įtaką jautė ir Chazon Iš. Ch. O. Grodzenskis palaidotas Vilniaus žydų kapinėse. Izraelyje jo garbei kai kuriuose miestuose gatvės pavadintos Chajimo Oizerio vardu.

Daugpilio rabinas (1843–1926).Mejeris Simcha buvo žymus talmudistas, pas jį atvykdavo patarimo ne tik eiliniai tikintieji, bet ir rabinai; ateidavo paramos ir krikščionys.

(1865–1935) gimė Latvijoje, studijavo Voložino ješivoje, buvo laikomas vunderkindu. “Dėl tokio moksleivio vertėjo įkurti Voložino ješivą”. – apie jį pasakė ješivos vadovas N. Berlinas (Necivas). 1888 m. paskirtas Lietuvos miestelio Žeimelio rabinu, 1896 m. grįžo į gimtąją Latviją Bauskės rabinu.

(1817–1896) labai įtakingas mąstytojas, nuo 1864 m. iki mirties buvęs Kauno rabinu. Jis ne tik buvo didelis autoritetas religinės teisės klausimais, bet aktyviai dalyvavo, kovodamas už žydų teises. Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjo žydų pogromai Rusijoje, Spektoris kreipėsi atviru laišku į Londono vyriausiąjį rabiną, šio kreipimosi rezultatas buvo protesto mitingai Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Spektoris rėmė palestinofilų organizaciją Hovevei Cion, paskelbė pareiškimą, kad apsigyventi Izraelio žemėje tai žydų religinė pareiga. Po Spektorio mirties vienas žydų laikraštis rašė, kad jo portretą galima rasti ne tik kiekviename sėslumo ribos name, bet ir Sibire, Techase bei Kanadoje, Peterburge ir Sidnėjuje.

Vienas iš įžymiausių pastarųjų laikų rabinų buvo Abraomas Ješaja Karelicas, žinomas Chazon Iš (Aiškiaregis) vardu pagal savo 22 tomų tokio pavadinimo veikalą. Jis gimė 1878 m. Baltarusijoje, nuo 1920 m. apsigyveno Vilniuje. Savo dvasiniu mokytoju laikė Gaoną.

(1745–1812) gimė Liozno miestelyje, bet apie 1801 m. apsigyveno Liadų miestelyje ir nuo to laiko vadinamas pagal šią vietovę. Šneur Zalmanas tapo chasidizmo srovės, žinomos Chabad pavadinimu, kūrėju.

(1747 arba 1748–1820). Žymus rabinas, parašė daug knygų, tačiau išgarsėjo dėl dviejų – Chaje Adam (Žmogaus gyvenimas) ir Chochmat Adam (Žmogaus išmintis). Knygos buvo labai populiarios, ypač pirmoji, ją studijavo ješivose, o daugelyje miestų įsikūrė rateliai knygos nagrinėjimui.

Gimė Vilniuje, tačiau jo gimimo metai nežinomi; mirė 1821 m. Jis labiausiai išgarsėjo parašęs enciklopedinį žodyną, pirmąjį tokios rūšies veikalą žydų istoriografijoje. Knyga atspausdinta 1797 m. be autoriaus pavardės – sunkiai susirgęs jis davė įžadą, kad jei pasveiks ir užbaigs knygą, išleis ją anonimiškai. Knyga sukėlė didelį susidomėjimą, daugelis manė, jog jos autorius yra Vilniaus Gaonas. Po dviejų metų išėjo nauja knygos laida, bet joje daug kas buvo iškreipta, dėl to Hurvičius išleido savo knygą pakartotinai, papildęs kai ką ir šį kartą jau pasirašė. Knyga buvo ne kartą perspausdinta.

Gimė mažame Baltarusijos miestelyje Diatlovo (1838 - 1933) m. pasaulyje žinomas Chafec Chajimo  vardu pagal jo knygos pavadinimą. 1855 m. apsigyveno Radūnės miestelyje.

(1749–1821) žymiausias Gaono sekėjas, jo artimiausias mokinys . Tai buvo didis mąstytojas, XIX amžiaus pradžios žymiausias religinis autoritetas, nors didžiausias jo veikalas Nefeš ha–chajim (Gyvenimo dvasia) buvo atspausdintas jau po mirties. Chajimas iš Voložino pasireiškė ne tik kaip religinis mąstytojas, bet ir kaip talentingas organizatorius bei pedagogas. Nemirtingą šlovę jis pelnė įkurdamas 1803 m. Voložino miestelyje ješivą; iš čia ir jo pravardė.

(1720–1797). Nuo žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono laikų Vilnius tapo žydų intelektinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centru.Vilnius buvo žinomas kaip “Lietuvos Jeruzalė” ir kaip “Kultūros citadelė”. Nuo Gaono prasideda visa Lietuvos žydų dvasinė didybė.

(1666–1746). Jis buvo S. Lurijos palikuonis ir išstudijavo savo kilmę iki pat senovės Palestinos išminčių. Nuo 1711 m. iki mirties buvo Minsko rabinas ir ješivos vadovas. Jį ypač išgarsino knyga “Seder ha–Dorot” (Kartų seka), kurioje chronologiškai suminėti visi ikitalmudinės epochos Palestinos išminčiai, pateikti svarbiausieji jų pasisakymai, taip pat susitemintoasusistemintos ir potalmudinės epochos, t.y. nuo VI amžiaus, autorių knygos.

Labai žymus talmudistas (1595–1671). Neaišku, kada jis atvyko į Vilnių, bet žinoma, kad 1655 m. kartu su Šachu ir Koidanoveriu pabėgo iš Vilniaus. Atsidūrė tuometiniame žydijos centre Amsterdame; sefardų bendruomenėje jį, aškenazį, garsų rabiną, svetingai priėmė. Čia jis paskelbė puikius komentarus Šulchan Aruchui, kurie tapo sudėtine šio itin svarbaus veikalo dalimi ir spausdinami visuose knygos leidimuose. Jis parašė ir Mišnos (svarbiausios Talmudo dalies) komentarus ir daugelį kitų veikalų. Iš Amsterdamo Rivkes grįžo į Vilnių, čia jis ir mirė. Mozė Rivkes buvo Vilniaus Gaono protėvis.

Vienas žymiausių 17 am. Talmudo žinovų buvo Šabtajus ben Mejeris Ha–Kohenas, geriausiai žinomas Šacho vardu. Gimė 1621 m. netoli Vilkaviškio, vėliau atvyko į Vilnių, čia tapo Mozės Limos vadovaujamo bet din teisėju dajonu. 1646 m., būdamas 25 metų, Krokuvoje paskelbė Šulchan Aruch’o komentarą Siftei Kohen, kurį mokovai labai teigiamai įvertino; šis komentaras paprastai spausdinamas visuose Šulchan Arucho leidiniuose. Šacho vardas kilo iš knygos Siftei Kohen pavadinimo santrumpos. 1655 m., Rusijos kazokams artėjant prie Vilniaus, jam teko bėgti (nespėjusius pabėgti žydus kazokai išžudė). Tarp gausių Šacho parašytų knygų pažymėtinas Amsterdame išspausdintas veikalas apie B. Chmelnickio kazokų įvykdytas žydų žudynes 1648–1649 m. Šis svarbus istorinis dokumentas buvo išverstas į vokiečių bei rusų kalbas.

Žymus Talmudo mokovas. Jis gimė Vilniuje XVII a. viduryje (gimimo metai nežinomi), mirė 1712 m. Frankfurte prie Maino. Jis taip pat nemažai veikalų parašė, bet ypač išgarsėjo moralizuojančiu veikalu “Teisingas matas”, kuriame svarbią vietą užima gundytojai demonai. Jis išvertė knygą į jidiš kalbą, ji tapo mėgstama lektūra, ypač moterų, perspausdinta daug kartų.

(?1605–1670). Jis pelnė didelį autoritetą kaip įžymus talmudistas. 1650 m. tapo Vilniaus rabinų teismo bet din vadovu, o 1655 m. paskirtas vyriausiuoju miesto rabinu; juo buvo iki mirties. Lima ypač išgarsėjo komentarais religinės teisės kodeksui Šulchan Aruch; šie komentarai laikomi vienu iš geriausių religinės teisės veikalų.

Gimė Brastoje (1510 - 1573). Garsus talmudistas,dažniausiai minimas pagal akronimą Maharšalis. Manoma, kad jis kurį laiką gyveno Vilniuje. Liubline jis pastatė puikią sinagogą, talpinusią 3000 žmonių, kuri buvo pavadinta jo vardu. Parašė daug knygų; kaip ir kiti, rašė hebrajų kalba. Jo kūrybai būdingas ypač kruopštus šaltinių nagrinėjimas; labai ryžtingai jis kritikavo scholastinį Talmudo studijų metodą. S. Lurija mirė 1573 m. Liubline.

Gimė Žagarėje (1810–1883).  Musar sąjūdžio pradininkas ir ideologas rabinas. 1849 m. Kaune, Vilijampolėje įkūrė ješivą, išgarsėjusią Slobodkės (taip tada buvo vadinamas šis Kauno priemiestis) ješivos vardu. Jau ankstyvoje jaunystėje išsiskyrė ypatingais gabumais, 10–ies metų miestelio sinagogoje skaitė pamokslą. Tėvas jį nusiuntė studijuoti pas garsų rabiną Cvi Hiršą Broidą į Salantus, taip atsirado ir pravardė Salanteris; tikroji jo pavardė buvo Lipkinas, bet ji minima tik enciklopedijose. 1840–1849 Salanteris gyveno Vilniuje, vadovavo ješivai ir pradėjo propaguoti musar (hebr. – dorovė) idėjas. 1849 m. persikėlęs į Kauną, įkurtoje ješivoje sulaukė nemaža sekėjų, musar tapo sąjūdžiu.

Gimė Virbalyje (1871–1927). Vienas talentingiausių XIX amžiaus pabaigos poetų , žinomas literatūriniu Jehoaš slapyvardžiu. Nuo 1890 m. gyveno JAV. Pirmieji jo kūriniai paskelbti dar prieš išvykstant į JAV. Jis praturtino jidiš poeziją daugeliu reikšmingų kūrinių, bet labiausiai jis dabar žinomas kaip Tanacho (Senojo Testamento) vertėjas i jidiš kalbą.

Gimė Švenčionyse (1881–1984).  Žymus religinis veikėjas, nuo 1890 m. gyvenęs JAV. Jis sukūrė savitą judaizmo pakraipą, vadinamąjį rekonstruktyvizmą, kuris neretai apibūdinamas kaip ketvirtoji judaizmo srovė greta ortodoksinio, konservatyviojo ir reformistinio judaizmo. Ši pakraipa turi daugiausia šalininkų tarp išsilavinusių bei pasiturinčių JAV, Didžiosios Britanijos žmonių. Egzistuoja atskiros rekonstruktyvizmo sinagogos (XX–jo amžiaus pabaigoje JAV jų buvo 62), sava rabinų asociacija. Svarbiausias M. Kaplano veikalas – “Judaizmas kaip civilizacija”.

Gimė Švenčionyse (1865–1935).  Žymus politinis veikėjas, vadinamas Bundo – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų partijos “tėvu”, dažnai vadinamas pagal politinį slapyvardį Arkadijumi. Bundas buvo organizuotas Vilniuje 1897 m. A. Kremeris buvo taip pat vienas iš Rusijos socialdemokratų partijos organizatorių (1898), tapo jos CK nariu. Po 1905–1907 m. revoliucijos paliko politinę veiklą. Palaidotas Vilniaus žydų kapinėse.

Gimė Švenčionyse (1906–1991). Jidiš poetas. 1920 m. su tėvais išvyko į JAV. Debiutavo kaip poetas 1925 m., o pirmoji knyga “Trys seserys” paskelbta 1932 m. Parašė 18 knygų. Be galo mylėjęs jidiš kalbą, paskelbė keletą eilėraščių rinkinių ir angliškai. Jis buvo vienintelis jidiš rašytojas, puikiai rašęs ir anglų kalba. Paliko ne tik gausią poetinę kūrybą – jo sūnus rašytojas Hirš Dovid yra pasaulinio garso judaikos tyrinėtojas.

 Gimė Šakiuose (1866 - 1922). 1898 apsigyveno Vilniuje. Tapo vienu iš Rusijos  ir tarptautinio sionistų sąjūdžio lyderių. 1905 m. kartu su bendražygiais organizavo Rusijos sionistų Centro komitetą. Dalyvavo daugelyje sionistų pasaulinių kongresų, buvo išrinktas šios organizacijos vadovybės nariu. 1921 m. apsigyveno Palestinoje, arabų teroristų sunkiai sužeistas mirė.

Gimė Šakiuose (1861–1932). Palestinofilų Hovevei Cion Vilniaus organizacijos lyderis, vienas iš Rusijos sionistų profesinių sąjungų organizacijos Histadrut vadovų. Dalyvavo daugelyje sionistų pasaulinių kongresų.

Gimė šiaurės rytų Lietuvos miestelyje Rokiškyje (1902 - 1941). Garsus lakūnas, du kartus Tarybų Sąjungos Didvyris, TSRS karo aviacijos vadas. Jis ypač pasižymėjo aviacijos mūšiuose prieš fašistinį Franko pučą Ispanijoje generolo Duglaso vardu. 1941 m. kartu su grupe karo vadų Stalino įsakymu sušaudytas.

Gimė mažame Žemaitijos miestelyje Papilėje (1904 - 2001). Tapo žymiu lietuvių kalbos leksikografu. Beveik visi rusų lietuvių  kalbų žodynai parengti jo arba jam vadovaujant. Jis tyrinėjo lietuvių ir jidiš kalbų sąveiką, parašė veikalą apie lietuvių kalbos įtaką Lietuvos žydų tarmei, kuris atspausdintas Lietuvoje, o taip pat Oksfordo jidiš centro žurnale.

Gimė Palangoje (1874–1968), išgarsėjo kaip stambus ekonomistas agrarininkas. Profesoriavo Berlyne, Hitleriui paėmus valdžią išvyko į Paryžių, 1936 – į Jeruzalę, kur tapo Hebrajų universiteto profesoriumi. Mokslo darbuose nagrinėjo daugiausia žemės ūkio ekonomikos problemas, nemaža darbų skirta sovietų ekonomikos analizei, įrodinėjo socialistinės planinės ekonomikos neefektyvumą.

Gimė Palangoje (1870–1951). Istorikas, politinis veikėjas, vienas iš sionistinio sąjūdžio Rusijoje vadovų. 1903 m. Peterburge susitiko su atvykusiu derybų su Rusijos vyriausybės vadovais Teodoru Hercliu. Po Spalio revoliucijos, kurią sutiko priešiškai, grįžo į Lietuvą. 1922 m., kai M. Soloveičikas išvyko iš Lietuvos, vietoj jo trumpam liko ministru žydų reikalams. Vėliau persikėlė į Berlyną, naciams atėjus į valdžią – į JAV, po to į Izraelį. Paskelbė nemaža darbų iš žydų istorijos, rašė ir apie karaimus.

Gimė Palangoje (1897–1975). Žymus pedagogas, jidiš kalbininkas ir visuomenės veikėjas. . Trečiojo dešimtmečio pradžioje dėstė Ukmergės žydų gimnazijoje, daug rašė pedagogikos klausimais. 1923 m. buvo žydų tautos tarybos, vadovaujančiojo tautinės autonomijos organo, vienas iš vadovų. Redagavo laikraščius jidiš kalba. 1936 m. išvyko į JAV, nuo 1970 m. – Izraelyje. Parašė kapitalinę jidiš gramatiką, daugelį mokslo straipsnių, o svarbiausias jo gyvenimo kūrinys – 12 tomų aiškinamasis jidiš kalbos žodynas.

Gimė Panevėžyje (1908–1994). Žymus žydų poetas, rašęs jidiš kalba,. Spausdintis jis pradėjo 1934 m. Antisemitinės “kovos su kosmopolitizmu” kampanijos metu 1949 m. apkaltintas nacionalistine sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Grįžęs iš gulago, gyveno Vilniuje iki 1971 m., kai išvyko į Izraelį. Ošerovičius yra daugelio knygų, tarp jų “Mano Panevėžys” (jidiš kalba) autorius. Daugelis jo kūrinių išversta į kitas kalbas, tarp jų – į lietuvių, vertė geriausi lietuvių poetai: Alg. Baltakis, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, J. Vaičiūnaitė ir kiti.

Gimė Obeliuose (1893–1964). Vienas iš pasaulinės sionizmo organizacijos lyderių. Devynerių metų su tėvais išvyko į JAV, 1915 m. tapo Klivlendo rabinu, kartu labai aktyviai reiškėsi sionistų sąjūdyje. 1943 m. pradėjo vadovauti JAV sionistams. Kaip pasaulio žydų organizacijų atstovas dalyvavo JTO diskusijose, kurių rezultatas buvo 1947.XI.29. rezoliucija dėl Izraelio valstybės įkūrimo.

Gimė Kretingoje (1764–1809). Garsus Lenkijos ir Lietuvos laisvės kovotojas. Tuo metu Rusijos žydai dar neturėjo pavardžių, vietoj jų buvo vartojami tėvavardžiai slaviškąja jų forma; taip Berekas, Joselio sūnus, tapo Joselevičiumi. Berekas buvo Kostiuškos sukilimo (1794) dalyvis, organizavęs žydų kovotojų pulką ir vadovavęs jam, jis buvo Lenkijos pulkininkas, vėliau Napoleono armijos karininkas, tapo Lenkijos nacionaliniu didvyriu, apdovanotas aukščiausiais Lenkijos Virtuti Militari ir Prancūzijos Garbės legiono ordinais. Jis žuvo mūšyje.

Gimė Kėdainiuose (1843–1910), rašytojas, mąstytojas, vienas iš pagrindinių palestinofilų sąjūdžio Rusijoje Hovevei Cion vadovų. 5 metus jis Ukmergėje vadovavo ješivai, tačiau vietos rabinai ortodoksai jį smerkė už fanatizmo kritiką, ir jis buvo priverstas išvykti. 1869 m. jis išvyko į Odesą, tuometinę modernistų Meką. Čia jis daug rašė, žadindamas tautinę savimonę, plėtojo sionistų sąjūdį. Odesoje jis ir mirė.